užsieniečių teisinės padėties tarptautiniai elementai

Untitled

Turinys

Įvadas 2

1. Užsieniečio sąvoka 3

2. Užsieniečių teisinės padėties tarptautinis reguliavimas 5

3. Užsieniečių teisinės padėties reglamentavimas Lietuvoje 11

Išvados 14

Literatūros sąrašas 15

Įvadas

Žmogaus teisė pasirinkti gyvenamąją vietą buvo apibrėžta jau 1948 m. priimtoje Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Joje teigiama, kad „kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą kiekvienoje valstybėje“ ir „kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant ir savąją, ir grįžti į savo šalį“. Jungtinių Tautų duomenimis, ne savo gimtojoje šalyje 2011 metais gyveno 232mln. žmonių. Dėl šios priežasties labai svarbu kuo detaliau sureguliuoti užsieniečių teisinį statusą.

Daugelyje valstybių užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančios teisės normos remiasi tarptautinėmis sutartimis, todėl jas galima laikyti pagrindu užsieniečių teisinės padėties reglamentavimui. Darbe bus aptariami svarbiausi su užsieniečių teisinės padėties reglamentavimu susiję aspektai bei šiuos klausimus reguliuojančios tarptautinės sutartys. Tik suvokus užsieniečio sąvoką bei jos ypatumus, numatytus skirtinguose tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės aktuose, galima nagrinėti užsieniečių teisinio statuso reglamentavimo tarptautinius elementus.

Darbo tikslas – atskleisti, kaip skirtinguose teisės aktuose apibrėžiama užsieniečio sąvoka, kokius užsieniečių teisinio statuso ypatumus sąlygoja skirtingi tarptautinės teisės aktai, kokią įtaką šie teisės aktai turi Lietuvos Respublikos nacionaliniams teisės aktams. Darbo uždaviniai – aptarti bei palyginti tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečių teisinį statusą, tarptautinį teisinį reguliavimą palyginti su Lietuvos Respublikos teisiniu reguliavimu.

Nagrinėjant temą itin aktualios tarptautinės sutartys, reglamentuojančios užsieniečių teisinį statusą, Lietuvos nacionaliniai teisės aktai šiuo klausimu, taip pat temai atskleisti naudojama specialioji literatūra, teismų praktika.

Tyrimas atliktas taikant, aprašomąjį, lyginamosios analizės, loginį bei sisteminį metodus.

Užsieniečio sąvoka

Vienas iš reikšmingiausių ir svarbiausių tarptautinės teisės dokumentų, pateikiančių„užsieniečio“ sąvoką yra Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. „Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija“. Šios deklaracijos 1 str. apibrėžia užsieniečio sąvoką taip: „užsienietis – tai kiekvienas asmuo, kuris nėra pilietis tos valstybės, kurioje jis ar ji gyvena“. Šis apibrėžimas yra aiškus bei konkretus, jis tapo tarptautiniu standartu apibrėžiant užsieniečio sąvoką. Nors pats apibrėžimas ir neatskleidžia, ar asmenys be pilietybės priskiriami užsieniečių kategorijai, tačiau tiek jame, tiek Deklaracijos pavadinime minima nuostata „nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena“ veda prie išvados, kad į jos reguliavimo sferą patenka ir asmenys be pilietybės.

Nacionalinės teisės aktuose, apibrėžiant užsieniečiams garantuojamų teisių ir laisvių turinį,yra detalizuojami tarptautinės teisės aktuose įtvirtinti pagrindiniai užsieniečių teisinio statuso principai. Visos valstybės nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžia, ką jos laiko savo šalies piliečiais, o ką – ne, taip diferencijuodamos savo šalies piliečius.

Lietuvos teisėje užsieniečio sąvoka ir su užsieniečių teisiniu statusu susiję klausimai pradėti reglamentuoti tik Lietuvos Respublikai atgavus nepriklausomybę. Dar 1995 m. Lietuvai pasirašius Europos Asociacijos Sutartį ir siekiant įstoti į ES, vienas iš pagrindinių uždavinių buvo pritaikyti savo įstatymus prie ES teisės aktų keliamų reikalavimų, užtikrinti žmogaus teisių laikymąsi visose srityse, tarp jų ir teisiškai reguliuoti migracijos procesų valdymą. Šis tikslas didžiąja dalimi buvo įgyvendintas 2004 m. Lietuvai įstojus į ES ir taip pat 2004 m. balandžio 30 d. priėmus naują įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties.

Šiuo įstatymu buvo šiek tiek pakeista iki tol galiojusi užsieniečio sąvoka. Visą laikotarpį nuo nepriklausomybės atgavimo galiojusi užsieniečio sąvoka apėmė visus asmenis, turinčius bet kurios užsienio valstybės pilietybę, nedarant skirtumo tarp ES valstybių ir trečiųjų valstybių piliečių. Naujoji įstatymo redakcija į dvi atskiras grupes išskyrė ES piliečius ir užsieniečius. Pagal 1991 m. LR įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, „užsienietis – tai asmuo, turintis bet kurios užsienio valstybės pilietybę, ir asmenys be pilietybės“. Vėliau, 1998 m. priimtame pataisytame ir papildytame LR įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties užsieniečio sąvokos formuluotė pakeičiama: užsieniečiulaikomas „asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios“.

Tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinta užsieniečio sąvokos formuluotė skiriasi nuo nacionaliniuose teisės aktuose pateikiamos formuluotės, tačiau jos prasmė ir turinys išlieka tas pats – užsieniečiu laikomas kiekvienas asmuo, turintis kitos valstybės, nei tos, kurioje gyvena, pilietybę, arba asmuo, neturintis pilietybės.

1985 m. birželio 14 d. „Konvencijos dėl Šengeno susitarimo“ (toliau Šengeno susitarimas) 1 str. užsieniečio sąvoka visiškai skiriasi nuo aptartųjų. Šiame susitarime užsienietis apibrėžiamas kaip „bet kuris asmuo, kuris nėra Europos Bendrijų valstybių narių pilietis“. Šios Konvencijos taikymo sritis tuo metu apsiribojo Belgijos Karalystės, Liuksemburgo DidžiosiosHercogystės, Nyderlandų Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos teritorijomis. Taigi užsieniečio sąvoka buvo labai plačiai taikoma – užsieniečiais buvo laikomi visų kitų valstybių piliečiai.

ES teisė yra savarankiška ir savita teisės sistema pateikia savo pilietybės koncepciją, tačiau nepanaikina valstybių narių kompetencijos sprendžiant pilietybės klausimus. 1993 m. Mastrichto sutartimi įsteigus ES, de jure buvo įsteigta ir ES pilietybė. Europos Bendrijos steigimo sutarties 17 str. numato, kad „kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis“. Taigi užsienietis ES teisės kontekste turėtų būti suprantamas kaip asmuo, turintis ne ES valstybės narės pilietybę.

2.Užsieniečių teisinės padėties tarptautinis reguliavimas

Jau klasikinėje tarptautinėje teisėje nusistovėjo papročiai, nustatantys valstybių elgesio su užsieniečiais standartus (minimum standarts of treatment of aliens). Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima:

Užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu;

Užsieniečio teisę į humanišką elgesį;

Teisę į baudžiamojo proceso garantijas suėmino bei teisimo atvejais;

Teisę kreiptis į teismą;

Teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą;

Teisę į kompensaciją, jei užsieniečio turtą nusavina užsienio valstybė ir t.t.

Šie standartai turi būti taikomi, tai taip pat pabrėžė ir tarptautinis teismas. Jis Barcelona traction byloje pažymėjo, jog jei valstybė į savo teritoriją įsileidžia užsienio investicijasarba užsienio subjektus, fizinius ar juridinius asmenis, ji privalo suteikti jiems teisinę apsaugą ir prisiima įsipareigojimus dėl elgesio su jais.

Tai yra klasikinės tarptautinės teisės standartai ir šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje užsieniečių teisių apsauga neapsiriboja tik jais. Kaip pabrėžia V. Vadapalas, tai, kad su užsieniečiu elgiamasi pagal buvimo valstybės įstatymus taip, kaip su savo piliečiais, dar nereiškia, kad su juo buvo elgiamasi pagal tarptautinę teisę. Pabrėžtina, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje užsieniečių apsauga yra neatskiriama žmogaus teisių tarptautinės teisinės apsaugos dalis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 1 straipsnyje numatyta: „Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šiosKonvencijos pirmame skyriuje“. Iš formuluotės matyti, jog ši garantija taikoma ne tik piliečiams, bet ir užsieniečiams bei asmenims be pilietybės.

Pastebėtina, jog EŽTK neturi daug nuostatų, kurios būtų skirtos užsieniečių teisių apsaugai. Paminėtinas Konvencijos 4 str., draudžiantis diskriminaciją, taip pat Ketvirtojo protokolo 4 str., draudžiantis kolektyviai išsiųsti iš šalies užsieniečius. V. Vadapalas pabrėžia, kad nei EŽTK, nei bendroji tarptautinė teisė nenumato pareigos valstybėms įsileisti užsieniečius, neįpareigoja suteikti jiems prieglobstį. Taip pat nėra ir bendro draudimo išsiųsti užsieniečius.

Nepaisant to, buvusi Europos žmogaus teisių komisija ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje nagrinėjo nemažai bylų, kuriose sprendė, jog neleidimas užsieniečiui atvykti į šalį ar išsiuntimas iš jos pažeidė nežmoniško elgesio draudimą (Konvencijos 3 str.) arba teisę į šeimos gyvnimą (Konvencijos 8 str.). EŽTT pabrėžia, jog nors užsienio piliečiams nėra garantuojama atvykimo ar (ir) apsigyvenimo kitoje šalyje teisė, be to, saugant viešąjį interesą, valstybei paliekama teisė išsiųsti iš šalies teisės pažeidimus padariusius asmenis, tačiau tokie sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į tokias sąlygas, kaip būtinybė demokratinei visuomenei, teisėtumas, socialinis poreikis bei naudojamų teisių priemonių tinkamumas bei proporcingumas.

Nežmoniško elgesio draudimas gali būti pažeistas tuo, kad užsienietis išsiunčiamas neatsižvelgiant į tai, jog šalyje, į kurią jis išsiunčiamas, jam gresiakankinimai, nežmoniškas elgesys arba bausmė. EŽTT 2012 m. vasario 7 d. byloje Al Hamdani prieš Bosniją ir Hercogoviną pažymėjo, kad realaus pavojaus buvimo vertinimas turi būti labai kruopštus. Pagrindinė taisyklė yra tokia, kad pats pareiškėjas turi pateikti įrodymus apie jam gresiantį pavojų. Išsklaidyti visas abejones dėl pateiktų įrodymų yra valstybės pareiga. Teismas turi įsitikinti, kad valstybės valdžios institucijų atliktas vertinimas yra tinkamas ir pakankamai pagrįstas nacionaline medžiaga, taip pat medžiaga, kilusia iš kitų patikimų ir objektyvių šaltinių, tokių kaip: kitų Susitariančiųjų Valstybių ar ne valstybių narių, Jungtinių Tautų agentūrų ir geros reputacijos nevyriausybinių organizacijų.

Taip pat pažeidimas gali būti įvykdomas ne tik išsiunčiant, bet ir sulaikant su tikslu deportuoti. Pavyzdžiui, EŽTT 2013 m. liepos 23 d. byloje Aden Ahmedprieš Maltą teigia, jog netinkamų sulaikymo sąlygų visuma gali žeminti sulaikytojo orumą, priversti kentėti ir jausti žeminantį nepilnavertiškumą ir palaužti psichinį ir moralinį pasipriešinimą, taigi laikytinas žeminančiu elgesiu Konvencijos 3 straipsnio prasme. V. Vadapalas pabrėžia, kad teisė į šeimos gyvenimą yra sudėtingesnis klausimas, nes Konvencija negarantuoja šeimų susijungimo teisės, kurią skelbia 1985 m. deklaracija. EŽTT yra konstatavęs, jog „8 straipsnio negalima aiškinti kaip nustatančio valstybėms dalyvėms bendrą įsipareigojimą leisti sutuoktinių poroms pasirinkti jų bendrą gyvenamąją vietą ir sutikti su nepiliečių sutuoktinių įsikūrimu šalyje“.

Kalbant apie Konvencijos 8 straipsnį, paminėtinas EŽTT 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Alim prieš Rusiją, kurioje teismas pabrėžė, jog Konvencijos 8 straipsnyje vartojama šeimos sąvoka nėra ribojama vien tik su vedybų esmę atitinkančiais santykiais, bet gali apimti ir kitus de facto šeimyninius ryšius, kai asmenys kartu gyvena nesudarę santuokos. Be to, tokiuose santykiuose gimęs vaikas yra ipso jure tokio šeimos vieneto dalimi nuo jo gimimo momento. Pats šeimyninio gyvenimo Konvencijos 8 straipsnio prasme buvimas ar nebuvimas yra fakto klausimas, į kurį atsakymas priklauso nuo realiai tarp asmenų susiklosčiusių ryšių.

Užsieniečių teisių apsaugą garantuoja Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. priimta Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija. Kaip minėta, pagal šios Deklaracijos 1 straipsnį užsieniečiu laikomas „bet koks asmuo,kuris nėra pilietis valstybės, kurioje jis arba ji yra“. Plačiąja prasme terminas „užsienietis“ apima tiek kitos valstybės piliečius, tiek asmenis be pilietybės. Asmens be pilietybės tarptautinis teisinis statusas neabejotinai yra šiek tiek siauresnis, nes nėra valstybės, kuri vykdytų diplomatinę jo gynybą. Paprastai galima vykdyti tik savo piliečių diplomatinę gynybą, todėl valstybė, kurioje apatridas nuolat gyvena, negali vykdyti diplomatinės jo gynybos.

Tai patvirtina ir Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo pozicija: „elementarus tarptautinės teisės principas yra tas, kad valstybė turi teisę ginti savo pavaldinius, kai jiems padaryta žala priešingais tarptautinei teisei kitos valstybės, kuri nepatenkino jų reikalavimų įprastiniu būdu, veiksmais. Imdama į savo rankas vieno savo pavaldinių bylą arba imdamasi diplomatinių veiksmų ar kreipdamasi į tarptautines teismines institucijas,valstybė iš tikrųjų gina savo teises – jos teisę užtikrinti savo pavaldinių asmenyje pagarbą tarptautinėms teisės normoms“.

Bendroji tarptautinė teisė nepripažįsta užsieniečio teisės atvykti į užsienio valstybę – ši pati nustato užsieniečių atvykimo ir buvimo jos teritorijoje taisykles. 1985 m. Deklaracijos dėl asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, žmogaus teisių 2 straipsnis nustato, kad „niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad įteisintų bet kurio užsieniečio neteisėtą atvykimą arba buvimą, ar jokia jos nuostata negali būti aiškinama kaip apribojanti bet kurios valstybės teisę priimti įstatymus ir taisykles, susijusias su užsieniečių atvykimu ir jų buvimo sąlygomis bei tvarka, arba nustatyti piliečių ir užsieniečių skirtumus. Tačiau šie įstatymai ir taisyklės neturi prieštarauti šios valstybės tarptautiniams įsipareigojimams, įskaitant įsipareigojimus žmogaus teisių srityje“.

Aptariama deklaracija taip pat išvardija pagrindines užsieniečių teises ir laisves, kurios kartu yra ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės:

Teisę į gyvybę ir asmens neliečiamybę;

Savavališko arešto arba suėmimo draudimą;

Teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą;

Lygiateisiškumą prieš teismą;

Minties, sąžinės, įsitikinimų laisvę ir t.t.

Be šių teisių, deklaracija įtvirtina teisę išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas, teisę pervesti į užsienį pajamas, santaupas arba kitas pinigines lėšas. Deklaracija su apribojimais, kurie gali būti būtini,kad būtų apsaugotas nacionalinis, visuomenės saugumas, viešoji tvarka, visuomenės sveikata arba moralė, numato ir kitas teises užsieniečiams. Tai teisė išvykti iš šalies, teisė į išraiškos laisvę, taikių sussirinkimų teisė, teisė turėti turtą ir atskirai, ir kartu su kitais, teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti šalyje gyvenamąją vietą. Teisėtai esančio valstybės teritorijoje sutuoktinis ir nepilnametis arba išlaikomas vaikas gali užsienietį lydėti, atvykti pas jį ir pasilikti su juo.

Paminėtinos ir Konvencijos skelbiamos ekonominės bei socialinės užsieniečių teisės: teisė į saugias bei sveikas darbo sąlygas, teisė į teisingą darbo užmokestį, lygus apmokėjimas už lygų darbą, teisė stoti į profsąjungas, teisė į sveikatos apsaugą, medicinos priežiūrą, socialinį aptarnavimą, mokslą, poilsį. Taip pat iš užsieniečio negali būti atimamas jo teisėtaiįgytas turtas. Užsienietis gali laisvai bet kuriuo metu susisiekti su savo pilietybės valstybės konsulatu arba diplomatine atstovybe.

V. Vadapalas pastebi, jog praktikoje gali būti sunku spręsti ar konkrečiu atveju tam tikrų teisių suteikimas tik savo valstybės piliečiams gai būti laikoma užsieniečio diskriminacija. Manoma, kad rinkimų teisės arba teisės užimti tam tikras pareigas suteikimas tik savo valstybės piliečiams yra normali praktika. Taip pat gali būti nustatomi ir užsieniečių politinės veiklos ar teisės įsigyti tam tikrą turtą apribojimai, tačiau ir tokios praktikos pamažu atsisakoma.

Ypač tokių ribojimų naikinimas būdingas Europos Sąjungos teisei, nes ši teisė suteikia Sąjungos piliečiams, gyvenančiams kitose Sąjungos valstybėse rinkimų teisę savivaldos rinkimuose bei kitas teises. Dėl Europos Sąjungos garantuojamo laisvo asmenų bei kapitalo judėjimo bei steigimosi laisvės, Europos Sąjungos piliečiams užtikrinama teisė įsigyti nekilnojamojo turto kitose valstybėse narėse. Dėl laisvo darbuotojų judėjimo Europos Sąjungos piliečiai neprivalo turėti leidimo dirbti kitose valstybėse narėse. Taip pat apribojimai Europos Sąjungos piliečiams stoti į kitos valstybės narės tarnybą gali būti taikomi tik išimtinės svarbos tarnybai, kurioje keliami ištikimybės valstybei reikalavimai.

Pastaruoju metu užsieniečių teisinis režimas yra vis labiau reguliuojamas tarptautinių sutarčių. Dvišalėmis sutartimis abiejų valstybių piliečiams gali būti suteikiamas:

Nacionalinis režimas (atitinkantis savo valstybės piliečių režimą ir tam tikras jo išimtis. Pavyzdžiui, gali būti nesuteikiama rinkimų teisė);

Abipusiškumorežimas (kai viena valstybė kitos valstybės piliečiams suteikia tokį režimą, kokį pastaroji suteikia pirmosios piliečiams);

Didžiausio palankumo režimas (viena valstybė suteikia kitos valstybės piliečiams ne blogesnį režimą nei jau suteiktas bet kokios trečiosios valstybės piliečiams).

Taip pat tam tikras konvencijas užsieniečių teisinės padėties srityje yra priėmusi ir Europos Taryba. Pavyzdžiu galėtų būti 1955 m. Europos Tarybos konvencija dėl įsikūrimo, kuri yra skirta užsieniečių atvykimo ir buvimo sąlygoms reguliuoti.

Taip pat labai svarbus 1985 m. pasirašytas Šengeno susitarimas, pagal kurį laipsniškai panaikintas Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų bendrų sienų kontrolė. Šį susitarimą papildė 1990 m. Šengeno konvencija. Prie šių sutarčių laikui bėgant prisijungė ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės, taipsukuradmos Šengeno erdvę.

3.Užsieniečių teisinės padėties reglamentavimas Lietuvoje

Daugelio valstybių įstatymuose yra nuorodos į tarptautines sutartis, apibūdinančias užsieniečių statusą šalyje. Tai būdinga ir Lietuvos Respublikos įstatymams, t.y. ne tik konstitucinėms normoms, bet ir šiuo metu galiojančiam LR įstatymui dėl užsieniečių teisinės padėties. Šio įstatymo 3 straipsnis įtvirtina, kad ,,Užsieniečiai Lietuvoje turi tas teises ir laisves, kurias numato LR Konstitucija, tarptautinės sutartys, LR įstatymai ir ES teisės aktai“. Užsieniečiai, esantys mūsų šalyje, kaip ir LR piliečiai, privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Remiantis Europos Sąjungos teise, ES piliečiai turi teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Ši teisė sukonkretinama ES antrinės teisės aktuose. Šios ES teisės nuostatos dėl ES piliečių, kurie nėra Lietuvos piliečiai, pasirinkimo ir apsigyvenimo laisvės ir darbuotojų migracijos Lietuvoje įgyvendintos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ V skyriuje „Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Šiuo metu pagrindinis įstatymas, reguliuojantis užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, yra 2004 m. balandžio 29 d. priimtas įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių integravimąsi į Lietuvos Respubliką, pakeitė iki tol galiojusį 1998 m. priimtą įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“,nes senoji įstatymo redakcija, Lietuvai tapus ES valstybe, neatitiko tuometinių reikalavimų. Po pakeitimų įstatymas tapo išsamesnis ir numatantis platesnes galimybes užsieniečiams integruotis Lietuvoje, taip pat numatyta išsami prieglobsčio suteikimo tvarka ir t.t. Nagrinėjamas įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Šio įstatymo tikslas – suderinti Lietuvos teisės aktų nuostatas su ES aktų reikalavimais. Šiame įstatyme numatytos visos užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančios nuostatos, įskaitant ir prieglobsčio prašytojus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis įstatymas yra nuolat tobulinamas atsižvelgiant į Europos teisinesrealijas. Paminėtini keli esminiai pakeitimai: sugriežtinta fiktyvios partnerystės sutartis, įstatymas papildytas sąvokomis „fiktyvus įvaikinimas“ ir „fiktyvi registruota partnerystė“. Sugriežtinti ir vizų išdavimo pagrindai (atsisakoma išduoti vizą, jeigu tai keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, be to, viza nesuteikia teisės užsieniečiui LR studijuoti, mokytis ir kt.). Įstatyme vartojama sąvoka „leidimas laikinai ar nuolat gyventi“, leidžianti užsieniečiui, gavusiam leidimą, laikinai ar nuolat gyventi ne tik LR, bet ir ES valstybėse narėse. Supaprastinta tvarka atvykstantiems ES valstybių narių piliečiams. Taip pat šiame įstatyme daug dėmesio skiriama valstybės saugumui ir viešajai tvarkai bei kovai su prekyba žmonėmis.

Pastaraisiais metais į šalį atvykstančių užsieniečių ir asmenų be pilietybės srautas pradėjo didėti. Anot E. Nedzinsko, tai galėjo įtakoti 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, o nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvai įsitraukus į Šengeno erdvę, naikinama vidinių sausumos ir jūrų sienų kontrolė. Taigi Šengeno erdvės valstybių narių piliečiai gali vykti į kitas valstybes nares be vizų ir pasienio patikrinimo procedūrų prie kitų valstybių narių sienų. Pastebėtina, jog teisė laisvai keliauti neprikauso nuo kelionės tikslų, todėl galima nevaržomai keliauti po visą Europą darbo ar asmeniniais reikalais.

Valstybės vidaus įstatymai dėl užsieniečių ir asmenų be pilietybės apima tiek bendro pobūdžio teisės aktus – įstatymus, reglamentuojančius užsieniečių teisinę padėtį, tiek ir specialius aktus, kurie nustato užsieniečių teises šalyje. Tai LR civiliniskodeksas, LR civilinio proceso kodeksas, įstatymai dėl socialinio aprūpinimo, švietimo ir kiti. Pagal tarptautinę teisę užsieniečio teisinį statusą konkrečioje valstybėje (jų atvykimo ir išvykimo tvarką, prieglobsčio suteikimą, išsiuntimą iš šalies, teisę įsidarbinti ir kt.) nustato pirmiausia šios valstybės įstatymai. Tačiau tai nereiškia, kad tarptautinė teisė nereguliuoja teisinės užsieniečių padėties.

Užsieniečiai, mūsų šalyje padarę teisės pažeidimą, atsako pagal LR įstatymus, jeigu kitaip nenumato LR tarptautinės sutartys. LR baudžiamasis ir LR baudžiamojo proceso kodeksai nustato asmenų išdavimo pagrindus, taip pat išduotų asmenų baudžiamojo persekiojimo ribas. LR įstatymams būdinga tai, kad išdavimas iš Lietuvos galimas tik pagal Lie tuvos tarptautinę sutartį ar Jungtinių Tautų Organizaci jos Saugumo Tarybos rezoliucijasir Lietuvos baudžiamajame procese šios sutartys taikomos tiesiogiai.

Išvados

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje užsieniečių apsauga yra neatskiriama žmogaus teisių tarptautinės teisinės apsaugos dalis, todėl reglamentuojant užsieniečių teisinę padėtį, būtina atsižvelgti ir į tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančiųs žmogaus teises;

Pagal tarptautinę teisę užsieniečio teisinį statusą konkrečioje valstybėje nustato pirmiausia šios valstybės įstatymai, tačiau tarptautinė teisė taip pat reguliuoja užsieniečių teisinę padėtį. Daugelio valstybių įstatymuose yra nuorodos į tarptautines sutartis, apibūdinančias užsieniečių statusą šalyje. Tai būdinga ir Lietuvos Respublikos įstatymams. Taigi tarptautinę teisę galima laikyti pagrindu užsieniečių teisinės padėties reglamentavimui daugelyje valstybių;

Lietuvoje užsieniečių teisinę padėtį reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šis įstatymas buvo pakeistas ir papildytas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kad atitiktų ES reikalavimus ir yra nuolat tobulinamas atsižvelgiant į visuomenės ir ES teisės pokyčius.

Literatūros sąrašas

Teisės aktai

1985 m. Konvencija dėl šengeno susitarimo. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-03-01]. Prieiga per internetą: <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=DD:19:02:42000A0922(02):LT:PDF>;

1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios, 1995-05-16, Nr.40-987;

Europos Bendrijos steigimo sutartis (suvestinė redakcija). [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-03-01]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=9224>;

1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Valstybės žinios, 2006-06-17, Nr. 68-2497;

Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Valstybės žinios, Žin., 2004, Nr. 73-2539;

Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties . Valstybės žinios, 1998, Nr. 115 -3236;

Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje . Valstybės žinios, 1991, Nr.27-729;

2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115,127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 49(1), 101(1), 140(1) straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo Nr. X-924. Valstybės žinios, 2004, nr. 73-2539;

Specialioji literatūra:

Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje gyvena, teisių deklaracija. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991;

Eurostat Migracijos ir gyventojų migrant statistika. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-03-01]. Prieiga per internetą: <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Migration_and_migrant_population_statistics/lt>;

GOMIEN, D. Trumpas Europos žmogaus teisių konvencijos vadovas. Vilnius: Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras, 1995;

NEDZINSKAS, E. Imigracijos įtaka visuomenės saugumui: teisiniai ir sociologiniai aspektai. Vilnius: Jurisprudencija, 2007, nr. 12 (102), p. 81-87;

TALJŪNAITĖ, M. Pilietybė ir socialinė Europos integracija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2005;

VADAPALAS, V. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eugrimas, 2006;

Teismų praktika

Europos žmogaus teisių teismo 2013 m. liepos 23 d. Sprendimas byloje Aden Ahmed prieš Maltą (Pareiškimo Nr. 55352/12);

Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Al Hamdani prieš Bosniją ir Hercogoviną (pareiškimo Nr. 31098/10);

Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Alimprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 39417/07);

Europos žmogaus teisių teismo 1985 m. gegužes 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales and Balkandali v. The United Kingdom (pareiškimų Nr. 9214/80; 9473/81; 9474/81);

Europos Teisingumo Teismo 1970 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Barcelona traction Belgium v. Spain. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-02-28]. Prieiga per internetą: <http://www.worldcourts.com/icj/eng/decisions/1970.02.05_barcelona_traction.htm>.

Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1924 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje Mavrommatis Palestine concessions Greece v. Britain.

1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Valstybės žinios, 2006-06-17, Nr. 68-2497.

Eurostat Migracijos ir gyventojų migrant statistika. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-03-01]. Prieiga per internetą:<http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Migration_and_migrant_population_statistics/lt>.

TALJŪNAITĖ, M. Pilietybė ir socialinė Europos integracija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2005.

Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje . Valstybės žinios,

1991, Nr.27-729.

Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties . Valstybės žinios, 1998, Nr. 115 – 3236.

1985 m. Konvencija dėl šengeno susitarimo. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-03-01]. Prieiga per internetą: <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=DD:19:02:42000A0922(02):LT:PDF>.

Europos Bendrijos steigimo sutartis (suvestinė redakcija). [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-03-01]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=9224>.