Maironio eilėraščio „Skurdžioj valandoj“ analizė ir interpretacija

Šį eilėraštį Maironis parašė tūkstantis devyni šimtai penktais metais Peterburge. Tuo metu jis buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Galime manyti, kad poetą slėgė Rusijos sostinės aplinka, griežtos kunigystės taisyklės.
Akivaizdu, kad šio kūrinio lyrinio subjekto jausmai atitinka tuometinius Maironio jausmus. Šis eilėraštis yra sielvartingas meditacinis, jame atskleidžiami asmeniniai Maironio išgyvenimai. Atskirtas nuo savo gimtinės, jis buvo slegiamas paliktų žmonių, krašto, kalbos ilgesio. Manau, jog jaunystėje išgyventa meilė taip pat stiprino norą grįžti į Lietuvą. Kadangi Maironis negalėjo atvirai reikšti savo jausmų, nes too jam neleido kunigo profesija, jis metaforiškai apibūdino išgyvenimus ir visus juos sudėjo į šį eilėraštį.
Galėčiau teigti, jog eilėraščio žmogus materialiai buvo pasiturintis, tačiau jautė begalinį dvasinį skausmą, nerimą: „Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,/Kurs be vardo paliks visados!..“ Lyrinio subjekto išgyvenimai tokie milžiniški, stiprūs, kad jis net galvoja apie mirtį: „Ir meldžiau nebe kartą kaip didžiausios malonės,/Kad akis man užspaustų mirtis.“ Kodėl taip yra? Eilėraščio žmogus kupinas svajonių, troškimų, kuriais norėtų, bet negali dalintis su kitais. Jis vienišas nesuprastas irr bejėgis: „Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:/Nesupras žmonės mano kančios!“ Atskirtas nuo artimų žmonių ir tuo pačiu netekęs vilties ką nors pakeisti: „Veltui ilgi, nerimsta iškentėjus dvasia;<.>/Kūnas riša ją pančiais ir nedora valia.“
Visi šie išgyvenimai, užrašyti eilėraštyje, yra stipriai hiperbolizuoti, nes je

ei nagrinėtumėme neatsižvelgdami į tai, jog jį parašė Maironis, jei, galų gale, nežinotumėme jo biografijos, tai galima būtų teigti, kad šios eilės tai romantizmo laikotarpio žmogaus, išgyvenusio begalinį skausmą, priešmirtinis, atsisveikinimo laiškas.
Tačiau šie jausmai, išgyvenimai, kančios, šiame lyrinio subjekto gyvenimo etape nebuvo beprasmiai. Jie įkvėpė žmogų kurti eiles, o šios padėjo jam išgyventi vienatvę ir ilgesį.
Kalbant apie šio kūrinio struktūrą, galima teigti, jog eilėraščio erdvė vertikali, nes lyrinis subjektas nuolat kalba apie dangų, troškimus, mirtį, Dievą, kreipiasi į angelą. Eilėraščio laikas neapibrėžtas, o eilėse naudojamos metaforos stipriai pagyvina kūrinį.
Norėčiau grįžti prie pačio poeto. Grįžęs į Lietuva, Maironis tapo aktyviu visuomeninio gyvenimo dalyviu. Savo kūryba jis bandė paveikti žmones, atskleisti jiems dvasinio gyvenimo prasmę.
Dar būdamas Peterburge, Maironis šiuo savo eilėraščiu išpranašavo savo kūūrybos ateitį. Jis tikėjo, jog visi tie vargai, kuriuos jis patyrė, padės rašyti tokius eilėraščius, kurie sugebės įsiskverbti į žmonių širdžių gilumas: „Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė<.>/Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė.“ Taip ir nutiko. Žmonės pamilo Maironį: jo kūrybą, asmenybę, o į šio garbingo poeto laidotuves susirinko tūkstančiai, sakoma, kad visas Kaunas, mylinčių, jam atsidavusių žmonių.
Apibendrindama, norėčiau pasakyti, jog eilėraščio liūdesys įsismelkia giliai širdin, o tada pradedu mąstyti: jei žmogus, atskirtas nuo tėvynės, jautė tokį begalinį skausmą, tai ga
al vertėtų pagalvoti, ką mes darome su savo gimtine. Ar mes ją saugom?

Leave a Comment