VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA
TEISĖS FAKULTETAS
CIVILINĖS IR KOMERCINĖS TEISĖS KATEDRA
II kurso T 3/1 grupes dieninio skyriaus
Studentė Jelena Antonova
TURTO SĄVOKA
Kursinis darbas
Vadovė: dėstytoja A. Kaušikaitė.
Vilnius, 2005
Įvadas
Lietuvos Respublikos įstatymuose, ypač kalbant apie nuosavybės institutą, bei kitoje mokslinėje literatūroje dažnai vartojama sąvoka “turtas”. Ši sąvoka tapo ypač reikšminga nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo momento. Nuo šiuo laiko vis sparčiau pradėjo vystytis nuosavybės institutas, kuris buvo oficialiai įtvirtintas įsigaliojusiame civiliniame kodekse.
Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės šis institutas paprastam žmogui neturėjo didelės reikšmės, nes socialistinė nuosavybė sudarė 97%
visos tuo metu egzistavusios nuosavybės. Žeme, pastatai, ūkis, išradimai, meno kūriniai ir daug, daug kito turto priklausydavo buvusios Tarybų
Sąjungos valdžiai. Paprastas žmogus “neturėjo teisės būti turtingas”. Po
Tarybų Sąjungos žlugimo padėtys visiškai pasikeitę. Dabar turtas užima labai svarbią ir oficialią vietą mūsų gyvenime.
Kalbant tarpusavyje kiekvienas paaiškins:” turtas – tai daiktai, kurios aš turiu”. Bet tai nėra tik daiktai. Dar senovės laikose buvo sakoma
: ”Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris protingas”. Taip, galima sakyti, buvo įtvirtinta nuostata, kad intelektinės veiklos rezultatai irgi yra nuosavybės teisės objektas. Kiekviena valstybė laikoma turtinga, jeigu išskyrus ekonominius išteklius turi didėli intelektinį potencialą. Kaip pavyzdys tai gali būti Japonija. Jos gyventoju aukštas intelektinis lygis sėkmingai veikia visos šalies ekonomika ir savaime aišku – biudžetą.
Ne šiaip sau ir mūsų šalies valdžia susirūpino “proto nutekėjimu”.
Nes kiekvienais metais, netekus vis daugiau intelektinio potencialo, šalis netenka vis daugiau ir daugiau turto.
Sąvoka “turtas” yra labai plati. Galima drąsiai teigti, kad turto sąrašas nėra ir niekada nebus baigtas, nes gyvenimas keičiasi daug greičiau, negu keičiasi įstatymai. Įstatymų leidėjai patys tai suprasdami paliko turto sąrašą nebaigtu. Pavyzdžiui, ankščiau niekas net negalvodavo apie kompiuteri, internetą. O dabar tai vienas iš dažniausių nuosavybės teisės objektu.
Be to, turtas turi labai didelę reikšmę tiek valstybės, tiek visuomenės ir paprastu žmonių gyvenime. Lietuvos Respublikos įstatymai skiria turtui vos ne daugiausiai dėmesio (aišku po žmogaus gyvybės ir
Valstybės saugumo). Beveik visas civilinis kodeksas skirtas turtui, nuosavybei ir kitiems aspektams su jais susijusiems. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXVIII skyrius skirtas nusikaltimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.
Tą patį galima pasakyti ir apie darbo kodeksą. Beveik kiekvienas dirbantys žmogus prisiima atsakomybė už jam patikėtą turtą.
Šio kursinio darbo tikslas – išanalizuoti turtą kaip teisinę kategoriją. Tai galima padaryti klasifikuojant turtą pagal skirtingus kriterijus. Be to, nagrinėjant įvairius įstatymus, nes tokie įstatymai, kaip pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas pateikia turto apibrėžimą remdamasi kriterijais būdingais verslui, o Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas – visiškai kitais.
Šiam darbui keliami tokie uždaviniai:
1. Nustatyti kuo skiriasi turto sąvoka nuo daiktų sąvokos.
2. Išanalizuoti pagal kokius kriterijus klasifikuojamas turtas.
3. Nustatyti skirtumą tarp materialiojo ir nematerialiojo turto, o taip pat tarp kilnojamo ir nekilnojamo.
4. Nustatyti požymius pagal kurios turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį.
Turto sąvoka
Lietuvos Respublikos įstatymai turtą apibudina taip: ”nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisine registracija arba numatyta dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma”[1].
Kilnojamuoju turtu įstatymuose taip pat laikomos: akcijos, obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai, brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai. O taip pat materialios ir nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba)
kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 str. 1 d. turtą, kaip civilinės teisės objektą apibudina kaip materialu ir nematerialu. Nurodyta, kad civilinės teisės objektai yra: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmu rezultatai, taip pat kitos turtinės vertybės.
O kaip gi su žmogumi? Su juo sveikata? Be abejo, tai irgi yra turtas.
Jeigu asmeniui padaryta žala sveikatai jis civilinė tvarka kreipiasi į teismą dėl neturtinęs žalos atlyginimo. Jeigu teismo sprendimas jam palankus, ateityje žmogus gauna atitinkamą pinigų ekvivalentą. Reiškia sveikata irgi yra turtas.
Sakoma, kad kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi savininką. Taigi, kiekvieno teisės subjekto sukauptas turtas turi turėti savininką. Turtas gali priklausyti pačiam subjektui (t.y. jo savininkams).
Dalis turto gali priklausyti ūkio subjektui, o dalis – skolintojams, pavyzdžiui, jei kalbama apie įmone, tai jos kreditoriams ar klientams.
Privačios nuosavybės teisės objektu šiuo metu Lietuvos Respublikoje gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teisė. Nėra nustatyta ir kiekio apribojimų turtui, kurį Lietuvos Respublikoje galima turėti privačios nuosavybės teisė. Netgi
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio pagrindu
Kalbant apie nuosavybę visada reikia turėti omenyje tą objektą, apie kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi, ne tik tam tikro subjekto sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė visada išreikšta konkrečiu turtu. Turto kitimas negalimas be nuosavybės kitimo. Padidėjus turtui, būtinai turi padidėti ir savininko nuosavybė arba skolos tretiesiems asmenims, kuriems tas turtas priklauso.
Dėl to, labai dažnai tenka girdėti, kad kai kurie mokslininkai “stato”
lygybes ženklą tarp “turto” ir “nuosavybės” sąvokos.
Tačiau šiuos sąvokos nėra tapačios. “Turtas” tai platesnė sąvoka, apimanti tiek daiktus, tiek teises, tiek informacija ir pan. Turtas neabejotinai apima ir intelektinės nuosavybės objektus, tokius kaip:
autorinius kūrinius, patentus, paslaugas ir prekių ženklus, firmos vardus ir teisės į juos. Pažymėtina, kad į terminą “turtas” patenka ir tokios kategorijos kurias tradicinė teisė nedrįsdavo priskirti prie nuosavybės.
Tai duomenų bazės, vertinga komercinė informacija ir pan. Taigi, ne bet koks turtas turintis komercinė verte juridinių požiūriu gali būti laikomas nuosavybė. Kaip pavyzdi galima pateikti banku veikla. Bankas skolindamas piniginės lėšas, kaip taisyklė, reikalauja tam tikro turto, kuri turi realią ir objektyvią rinkos kainą, kredito gražinimo užtikrinimui. Šio atveju, įkeistas turtas negali būti laikomas nei banko, nei tikrojo savininko visišką nuosavybė.
Pagal turto kieki dažnai vertinama įmonės arba fizinio asmens sėkmingą veiklą. Bet ne visais atvejais turto kiekis gali tai liudyti, nes turtas gali būti paveldėtas arba dovanotas. Greičiausiai visoje Lietuvoje nerastume nei vieno, kuris nenorėtų gauti dovanų, pavyzdžiui, automobilio.
Tačiau brangias dovanas reikia dovanoti pagal įstatymus. Tinkamai nesutvarkius dokumentų, dovaną gaunantis pilietis praranda galimybę laisvai ta dovana naudotis – pavyzdžiui, parduoti ar įkeisti. Kuo brangesnė dovana, tuo daugiau formalumų. Kiekvienas, gaunantis brangesnę nei penkių tūkstančių litų vertės dovaną, turi pasirašyti rašytinę sutartį. Tuo atveju, kai dovanojamas nekilnojamasis turtas arba pinigai bei daiktai už daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių litų, privaloma sutartį pasirašyti pas notarą.
Beje, naujasis civilinis kodeksas, kaip ir daugelyje kitų sričių, dovanojimo procese numato nemažai naujovių. Teisininkų teigimu, dovanojimo sąvoka yra žymiai išplėsta. Dabar numatoma, kad galima dovanoti ne tik daiktą ar nekilnojamąjį turtą, bet ir turtines teises. Pasak teisininkų, tai leidžia dovanoti, pavyzdžiui, skolas. Dovanotojas tokiu atveju atsisako reikalavimo teisės iš savo skolininko.
Pagal dabar galiojančius įstatymus, sutuoktiniai dovanojant vienas kitam brangų turtą neišvengs skolų mokėjimo. Sutuoktiniai, vienas kitam dovanojantys brangų turtą, yra atsakingi už skolas, bet ne daugiau nei dovanoto turto verte. Taip turėtų būti išvengta piktnaudžiavimų, kai turtas dovanojamas vien bandant išvengti skolų mokėjimo.
Asmuo negali dovanoti tik to turto, kuris jam nepriklauso. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, dovanojant ginklus, reikia atsižvelgti ir į kitus tai reglamentuojančius įstatymus. Jei dovanojamas nekilnojamasis turtas, ši sutartis turi būti įregistruojama nekilnojamojo turto registre.
Jei turtas viršija deklaruojamą sumą – keturiasdešimt šešis tūkstančius litų, jį taip pat teks deklaruoti. Kaip ir anksčiau, jei dovanotojas ir gaunantis dovana asmuo nėra artimi giminaičiai, ne mažą dalį neuždirbto turto teks paaukoti valstybei. Mokesčio už dovanotą turtą neturi mokėti tik sutuoktiniai, vaikai ir tėvai. Kitiems privalomas 10 procentų nuo turto vertės mokestis.
Beje, Civilinis kodeksas leidžia ne tik dovanoti, bet ir atsiimti dovaną. Tiesa, to negalima padaryti paprasčiausiai persigalvojus ar supykus ant savo buvusio draugo ar giminaičio. Kodeksas leidžia atsiimti dovaną tada, kai pažeidžiama dovanojimo sutartis, dovanos gavėjas įžeidžia dovanotoją arba jį nužudo.
Įstatymai šiuo atveju numato ir senaties terminą – atsiimti dovaną galima tik per metus nuo to momento, kai buvo sužinota tai lemianti priežastis. Turėdami svarbią priežastį reikalauti, kad teismas grąžintų dovaną gali ir įpėdiniai. Beje, pretenzijų teisme gali turėti ir dovaną gavęs asmuo, išaiškėjus padovanoto turto trūkumams galima reikalauti, kad dovanotojas juos kompensuotų.
Dauguma bylų teismuose – yra turtinio pobūdžio. Turtas – tai dažniausias ginčo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Netgi neturtinęs bylos (pvz. Dėl garbės ir orumo pažeminimo), tampa iš dalies turtinėmis, nes pabaigoje aptariamas atitinkamas kompensacijos dydis.
Teisę į žalos atlyginimą turi sugadinto ar sunaikinto turto savininkas (CK 147 str.) arba asmuo, kuris nors ir nėra savininkas, bet valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį (CK 148 str.). Nuosavybės ir valdymo daiktinės teisės turi būti ginamos nuo bet kokių pažeidimų, todėl šių teisių turėtojai gali jas ginti reikšdami ieškinį.
Kaip bebūtu ciniška sakyti, bet turtu galima paversti absoliučiai visas mūsų vertybės. Tokias, kaip ramybe, sveikata, šeimos gyvenimas ir netgi vaikus (be abejo, jeigu šitiems vertybėms padaroma žalą ir atsiranda teisė reikalauti ją atlyginti). Tai tampa aišku analizuojant teismu praktika. Pavyzdžiui, civilinę bylą Nr. 3K-7-255/2005, kurią nagrinėjo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija. Ginčo esmė buvo tame, kad 2001 m. gruodžio 30 d. Marijampolės ligoninėje Vilma Zdanienė pagimdė dvynukus Lauryną ir Martyną. Tuoj po gimimo naujagimiai buvo paguldyti ant termoforų, užpildytų per karštu vandeniu, ir dėl to patyrė sunkių kūno sužalojimų. Gintautas Zdanys patyrė dar ir didelį fizinį skausmą, nes buvo odos donoras. Ieškovams dvasinius sukrėtimus sukėlė tiek pats vaikų sužalojimo faktas ir jo nulemtos operacijos, tiek padidintas visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys.
Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo VšI Marijampolės ligoninės 1 000
000 Lt neturtinęs žalos atlyginimą. Kauno apygardos teismas 2004 m.
rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Galutiniam variante, bylai pasiekus Lietuvos Aukščiausioji teismą,
Zdanių šeimai buvo priteista puse prašomos sumos. Iš to aiškiai matosi, nors teisėjų kolegija ir pasisakė savo nuomonę, kad asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas – nėra turtas, bet gali būti paverstas turtu gaunant atitinkama piniginį ekvivalentą. Šio atveju, vaikų sveikata ir dvasiniai sukrėtimai buvo “įkainoti” 500 000 lt.
Taigi, turto sąvoka nuo daiktu sąvokos skiriasi tuo, kad daiktai nuosavybės teisę priklausantys teisės subjektui – tai vieną iš turto kategorijų. Be to, daiktai gali būti tik materialiaisiais, o turtas tiek materialus, tiek nematerialus.
2. Turto klasifikavimas
Teorijoje ir praktikoje naudojamas turto klasifikavimas pagristas įvairiais kriterijais, o pats turtas apibrėžiamas įvairiomis prasmėmis (
pvz., teisinė, fizinė, ekonominė, socialinė ir kt.).
Lietuvoje galiojančiame Turto vertinimo pagrindų įstatyme turtas apibūdinamas taip: ”…vertę ir savininką turintys ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja ekonominis subjektas”. Šiam turto apibūdinimui, kaip matome, reikia ne tik ekonominių, bet ir teisinių kategorijų.
Jeigu bandysime turto sąvoka struktūrizuoti, tai pamatysim, kad turtą sudaro materialus ir nematerialus objektai. Turtas pagal savo pobūdį gali būti kilnojamasis ir nekilnojamasis.
Be to, mes dažnai vartojame sąvokas “valstybės turtas”, “savivaldybių turtas”, “sutuoktinių turtas”, “dovanotas turtas”, “nepilnamečių turtas”, “finansinis turtas” ir t.t. Visą tai yra turto kategorijas, kuriems yra nustatytas atitinkamas teisinis režimas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( LR CK ), pateikia tokia daiktų (t.y. nuosavybės teisės objektų), klasifikacija:
1. LR CK 4.2 str. Kilnojamasis ir nekilnojamasis.
2. LR CK 4.3 str. Pakeičiamas ir nepakeičiamas. Tai yra rūšiniais požymiais ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai pagal teisės normas gali būti pakeičiami kitais daiktais, o individualiais požymiais – negali.
Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai, negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.
Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Šiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiems būdingus požymius skiriasi nuo kitų panašių daiktų.
3. LR CK 4.5 str. Suvartojamas ir nesunaudojamas. Taip jie skirstomi pagal pasikeitimus, kurie atsiranda panaudojus daiktą pagal paskirtį.
Vieni daiktai, juos panaudojus, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia. Kaip pavyzdį – maisto produktai, statybinės medžiagos ir kt. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Kiti daiktai, juos panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia. Jie tarnauja ilgesnį laiką. Pavyzdžiui – automobiliai, namų apyvokos reikmenys. Nors pakankamai dažnas atvejis, kai nesunaudojamas daiktas, ji panaudojus pagal paskirtį, lūžta ir tampa suvatuojamuoju.
Pavyzdžiui, tos pačios namų apyvokos reikmenys.
4. LR CK 4.6 str. Dalusis ir nedalusis. Aišku, fiziniu atžvilgiu dalus yra kiekvienas daiktas. Tačiau, kai kurių fiziškai padalytų daiktų pasikeičia tikslinė paskirtis, t.y. atskiros dalys nebegali būti panaudotos toms pačioms funkcijoms atlikti, kurių atlikimui galėjo būti panaudotas daiktas iki padalijimo. Pavyzdžiui – šaldytuvas.
Padalijus šaldytuvą- jis jau negalės būti naudojamas pagal tikslinė paskirtį.
Kitus daiktus padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis gali būti panaudota atlikti tas pačias funkcijas, kurias būtų galėjęs atlikti daiktas iki jo padalijimo. Pavyzdžiui – maisto produktai. Pagrindinis daiktų skirstymo į daliuosius ir nedaliuosius kriterijus yra padalyto daikto tikslinės paskirties pasikeitimas ar nepasikeitimas.
5. LR CK 4.12 str., 4.13 str. Pagrindinis ir antraeilis. Vienomis aplinkybėmis daiktai gali būti savarankiški teisinių santykių objektai, o kitomis – tik su pagrindinių daiktu susiję daiktai, kurių teisinę padienį dažniausiai lemia pagrindinio daikto likimas.
Pagrindiniais laikomi daiktai galintys būti atskirais teisinių santykių objektais, pavyzdžiui, namas, automobilis ir pan.
Antraeiliais – laikomi daiktai tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję. Tai yra pagrindinio daikto dalis arba gaunamos iš jo vaisiai, produkcija, pajamas.
Kalbant apie daiktus, kaip apie turto kategorijas, reikia turėti omenyje, kad daiktai turi turėti savininką, t. y. nuosavybės teisė priklausyti teisės turėtojui.
Nekilnojamojo turto investuotojai, vadybininkai, vertintojai, teisės specialistai dėmesį koncentruoja į turtą kaip ekonominę ir teisinę kategoriją.
Lietuvoje atliekant turto apskaitą skiriamas ilgalaikis turtas, kuris įmonės veikloje funkcionuoja ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį (metus), ir trumpalaikis turtas – atsargos, kurios sunaudojamos per metus.
Turto vertinimo metodikoje turtas klasifikuojamas taip:
1. Materialus (kilnojamasis, nekilnojamasis);
2. Nematerialus.
Be to, turtą galima klasifikuoti pagal jo priklausomybė teisės subjektui.
Turtas gali priklausyti pačiam nuosavybės teisių turėtojui, gali būti skolintas ar išnuomotas, o gali priklausyti trečiajam asmeniui.
Taigi turtas klasifikuojamas pagal fizinė prigimti, vertė, priklausomybę t.t. savininkams, ilgalaikiškumą.
3. Nekilnojamasis turtas
Nekilnojamasis turtas sudaro žymią pasaulio turto dalį, o Lietuvoje nekilnojamasis turtas sudaro per 85 procentus nacionalinės turto struktūros.
Kasdieniniame gyvenime terminas “nekilnojamasis turtas” atrodo aiškus ir suprantamas. Paprastai juo įvardinama žemė ir statiniai. Tačiau teoriniam apibūdinimui šito nepakanka. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad nekilnojamasis turtas yra vieno iš turto – “vertę ir savininką turinčių ekonominių išteklių, kuriais disponuoja ekonominis subjektas”
rūšių. Nekilnojamasis turtas taip pat gali būti suprantamas kaip fizinis objektas arba teisinė kategorija. Pirmu atveju nekilnojamasis turtas apibrėžiamas kaip žemė ir jos priklausiniai, t.y. statiniai, ir nurodoma, kad tai yra materialus turtas. Teisiniu požiūriu nekilnojamasis turtas apima visus turtinius interesus, privilegijas ir teisės, susijusias su nuosavybe į fizinį nekilnojamąjį turtą.
Yra aiškinimų, kad nekilnojamasis turtas – tai fizinis objektas, turintis fiksuotą vietą ir jam priklausančius išteklius po žemė ar virš žemės, taip pat teisės, interesai, nustatantys naudojimosi objektu sąlygas.
Pirkdamas prekę kaip nekilnojamąjį turtą, klientas įgyja ne turto “fizinį kūną”, bet nuosavybės teisę, t.y. teisę naudoti šį nekilnojamąjį turtą kaip ekonominę naudą, prekę ir pajamų šaltinį. Jei nuosavybės objektas yra atskiras pastatas ar statyba, tai tuo atveju nekilnojamojo turto objektas ir teisė į jį tampa neatskiriamu vienetu. Tik tokį nuosavybės atvejį galima laikyti visiška nuosavybe, kai savininkas gali įgyvendinti visas savo teisės į turtą.
Nekilnojamiesiems daiktams teisininkai priskiria ir makrodaiktus.
Tai yra lėktuvai, laivai, traukiniai, kuriems paprastai nustatomas nekilnojamiesiems daiktams būdingas teisinis režimas, nors pagal prigimtį jie yra kilnojamieji daiktai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 1,2 d. apibrėžia nekilnojamuosius daiktus kaip:” …daiktus, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kurios nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypai ir su jais susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės”.
Pastebėtina, kad apie nekilnojamąjį turtą negalima sakyti, kad jis turi būtinai turėti savininką ir tam tikra verte. Jeigu nekilnojamąjį turtą ne valdo fizinis arba juridinis asmuo, tai jis būtinai bus valstybės nuosavybėje. Ir atvirkščiai, jeigu nekilnojamas turtas ne priklauso valstybei, reiškia jis priklauso privačiam subjektui.
Taip pat abejotina, kad nekilnojamas turtas gali neturėti vertes, nes kaip taisykle, nekilnojamas turtas tapatinamas su žemė, o žemės sklypai pakankamai brangiai kainuoja (manau, šio atveju gali būti tik vienas išimtys – kai pastatas pargriūna ir jau neverta juo atstatyti – tas žemes sklypas parduodamas kartu su šio pastatu ir dėl to sklypas gali kainuoti daug mažiau negu be pastato nuo kurio reikės atsikratyti).
Galima daryti išvada, kad teiginys, kad “turtas, tai verte ir savininką turintys ekonominiai ištekliai”, kalbant apie nekilnojamąjį turtą netinka.
4. Kilnojamasis turtas
Lietuvos Respublikos įstatymuose, bei kitose teisės aktuose kilnojamasis turtas apibūdinamas kaip turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės ar be dideles žalos jo paskirčiai, o taip pat nepakeitus jo turinio.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 3,4,5,6 d. apibrėžia, kad kilnojamasis daiktas įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Tai yra visiškai logiška, nes plytos iš kuriu yra pastatytas namas atskirai kilnoti neįmanoma, nebent namas grius ir tada tos pačios plytos gali būti naudojamos kaip antrine žaliavą. Bet šio atveju tai reikštu, kad kilnojamasis turtas gali tapti nekilnojamuoju ir atvirkščiai. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantys į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.
Kilnojamuoju turtu taip pat laikomi:
1. Akcijos – tai yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtinės bei neturtinęs teisės. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal LR Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai), arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose). Akcijos turi būti įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje. Akcijomis galima laisvai disponuoti.
2. Obligacijos – tai yra pripažįstamas vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens per obligacijoje nurodytą terminą obligacijos nominalą vertės dydžio sumą ar kitokį turtinį ekvivalentą. Obligacija taip pat suteikia jos turėtojui teisę gauti joje nurodytas palūkanas.
3. Vekseliai – vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymu nustatyta tvarka ir kurio jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikra pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Jis gali padaryti tai pats arba įsakyti kitam asmeniui
4. Kiti vertybiniai popieriai;
5. Meno kūriniai;
6. Brangieji metalai;
7. Brangakmeniai;
8. Pinigai.
Taigi, kilnojamasis turtas – tai yra visos vertybės kurios galima kilnoti iš vienos vietos į kitą su sąlygą, kad tai nepadarys šitiems vertybėms žalos.
5. Materialus turtas
Civilinės teisės objektų skirstymas į materialiuosius ir nematerialiuosius yra perimtas iš Romos imperijos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.1 str. materialus turtas tai yra gamybos procese sukurti, ar iš gamtos pasisavinti daiktai.
Bet tam, kad daiktai taptų turtu – jie turi turėti savininką ir verte.
Materialus daiktai būna kilnojamieji ir nekilnojamieji. Be to, materialus daiktai – tai įvairios asmeninės, daiktinės teisės ir teisės kylančios iš prievolių tiek, kiek jos yra sudėtinės turto dalys, nes, pavyzdžiui, jeigu nėra žemės sklypo – neįmanoma parduoti arba kitaip perleisti turtinės teisės į jį.
Galima teigti, kad materialus turtas tai yra visi daiktai, turintys savo “kūną”, “res corporales”, priklausantys nuosavybės teisių turėtojui, arba trečiajam asmeniui.
Materialus turtas tai pat gali būti ilgalaikių ir trumpalaikių.
Materialus turtas priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka tokius požymius, kaip: turtu ketinama naudotis ilgiau nei vienerius metus, pagrįstai tikimasi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais, galima patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo)
savikainą, turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, nusistatytai kiekvienai turto grupei, o jeigu kalbama apie įmonė (o dažniausiai vartojant sąvokos “ilgalaikis” ir “trumpalaikis” būtent įmonės ir turimos omenyje), tai įmonei turi būti perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą ir juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje. Jei turtas priklauso įmonei nuosavybės teise arba įmonė valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja patikėjimo teise ir sutartyje nenumatytas kitas rizikos perdavimo momentas, laikoma, kad su turtu susijusi rizika perduota įmonei sutarties sudarymo momentu. Nustatant, ar su turtu susijusi rizika yra perduota įmonei, būtina laikytis turinio svarbos principo, o ne formalių reikalavimų.
Materialusis turtas, sudarantis prielaidas įmonei veikti būsimaisiais laikotarpiais, nors ir neduodantis ekonominės naudos tiesiogiai, pripažįstamas ilgalaikiu turtu. Pavyzdžiui, turtas, įsigytas darbo saugos, gamtosaugos, valdymo tikslams. Be abejo, kalbant apie turto kategorijas, galima pastebėti, kad jos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Materialus turtas gali būti kilnojamuoju arba nekilnojamuoju, ilgalaikiu arba trumpalaikiu, gali būti pagrindiniu ir antraeiliu, daliuoju ir ne.
Taigi, materialus turtas – tai turtas turintys fizinė prigimti arba daiktinės teisės ir teisės kylančios iš prievolių tiek, kiek jos yra sudėtinės turto dalys.
6. Nematerialus turtas
Nematerialaus turto (res incorporales), samprata yra platesnė.
Nematerialus turtas – tai objektai, neturintys fizinės prigimties, naudojami ilgą laiką, fiziškai neegzistuojantys, bet duodantys atitinkamą naudą fiziniam arba juridiniam asmeniui. Tai yra veiksmai ir veiksmų rezultatai (nors veiksmu rezultatai gali būti ir materialiuoju turtu), paslaugos. Žmonių kūrybinės veiklos rezultatai – tai mokslo, literatūros, meno kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai.
Aš pasakyčiau, kad nematerialus turtas, tai intelektinė veikla ir intelektinės veiklos rezultatai, kuriu negalima pamatyti, bet kurie yra civilinės teisės objektai. Be to, tai gali būti ir žmogaus arba valstybės reputacija – tai ką apie juos galvoja kitos žmonės arba kitų valstybių atstovai. Už tai ir yra numatyta kaip baudžiamoji, taip ir civilinė atsakomybė pakenkus žmogaus reputacijai. Pavyzdžiui, šmeižto atveju.
Nematerialaus turto vertę galima išreikšti kaip kainą, už kurią turtas buvo pirktas, ir tikrosios jo vertės tam tikru laiku skirtumą.
Nematerialus turtas – tai turtas išreikštas teisiniuose dokumentuose, bei intelekto veiklos produktuose. Tai yra servitutai, teisės į palikimą, reikalavimo teisės, prekių ženklai, komerciniai paslaptys, autorystes ir intelektinę nuosavybe.
Intelektinę nuosavybę Lietuvos Respublikoje gina Konstitucija. Tačiau ši gynyba kartais tampa keblia. Ne visi žino, kas yra laikoma intelektine nuosavybe, kokios yra teisės į ją. O tai yra: autorinės teisės, gretutinės teisės, patentai, prekių ženklai, ir t.t.
Intelektine nuosavybe laikomi visi kūriniai – literatūros, meno, mokslo, nepriklausomai nuo jų vertes. Toliau – išradimai, pramoninė nuosavybė, t.y. firmų vardai, netgi gaminio kilmės vietos nurodymas.
Perkant prekes, dažnam žmogui kyla klausimas, ar iš tiesų pirkinio kilmės šalis ar vietovė yra būtent ta, kuri nurodyta etiketėje.
Tokiais atvejais vartotojas ant gaminio pamatęs geografinės vietovės pavadinimą, tikisi, kad ir prekė bus kilusi iš tos vietovės. Būtent tokias nuorodas įpareigoja saugoti Paryžiaus konvencija. Jeigu registruojant prekių ženklus matosi, kad gamintojas nėra iš tos vietovės, o ženkle naudojamas tam tikros konkrečios vietovės pavadinimas, kuris suteikia prekei tam tikrą vertę, tai Lietuvoje tokių ženklų jokia institucija neužregistruos.
Ne visada aišku, kas yra intelektinė nuosavybė. Taip yra, tarkim, su sutarčių projektais. Netgi teisininkams( kaip išaiškėja skaitant teisinė literatūra), su jais yra gana sudėtinga, kadangi autorinės teisės nuolatos reglamentuojamos autorių ir gretutinių teisių įstatymų, ir ten yra apibrėžta, kas yra laikoma autorinės teisės dalyku. Apie sutartis konkrečiai nėra įstatyme pasakyta, tačiau viskas priklauso nuo kūrybinės minties, nes autorinės teisės, intelektinės nuosavybės objektu yra tai, kas yra originalu, sukurta.
Komercinės paslaptys – irgi yra nematerialus turtas.
Civiliniame kodekse atskirame straipsnyje netgi numatyta ir komercinių paslapčių apsauga. Komercinės paslaptys taip pat yra priskiriamos intelektinės veiklos rezultatams, jos yra reglamentuojamos pagal
Konkurencijos įstatymą.
Civiliniame kodekse yra nemažai įdomių dalyku paveldėjimo srityje.
Autorinės teisės taip pat yra paveldimos. Autorių turtinės teisės yra paveldimos. Gretutinių teisių subjektų teisės, jeigu jos priklauso fiziniam asmeniui, taip pat yra paveldimos. Patentui suteikiamos teisės, t.y. teisės į išradimą, taip pat yra paveldimos. Taigi, reiškia turtinės teisės yra paveldimos bendrąja tvarka, ir manau, tai yra visiškai logiška.
Turtinės teisės galima perleisti kitam asmeniui ir už tai gauti pinigų. Iš to seka, kad turtinės teisės yra turtas, nes gali būti civilinės apyvartos objektu.
Nematerialus turtas yra vertybe, todėl, kad jis ateityje gali būti pakeistas į materialią turtą, arba pinigus t.y. gali būti panaudotas kaip priemone naudai gauti, arba ekonominiams vertybėms kurti.
Labai svarbi nematerialaus turto dalys yra prestižas, kuri sudaro įmonės arba asmens reputacija, geras vardas, ryšiai, partneriai ir kita.
Be abejo, galima sakyti, kad nematerialus turtas – tai turtas neturintys fizinės prigimties, bet duodantys ekonominė naudą savininkui.
7. Ilgalaikis turtas
Lietuvoje atliekant turto apskaitą pirmiausiai skiriamas ilgalaikis turtas, kuris įmonės veikloje funkcionuoja ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį (metus), ir trumpalaikis turtas – atsargos, kurios sunaudojamos per metus. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme. Turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo keleto įmonės veiklos aplinkybių.
Pagrindinis požymis pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laiką, per kurį uždirbamas pelnas. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikių turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius metus.
Priskiriant turtą prie ilgalaikio turto, atsižvelgiama ir į jo kainą.
Net jei turtas naudojamas labai ilgai, bet jo kainą įmonei nereikšmingą (arba labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto apskaita įmonei būtų per brangi.
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas. Jo įvairove kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir pavaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visas ilgalaikis turtas grupuojamas į tam tikras vienarūšes klases.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse), ilgalaikis turtas suskirstytas į tris dideles grupes:
1. Nematerialusis turtas – tai yra plėtros darbai, prestižas, patentai, licencijos, programine įranga ir kt.
2. Materialusis turtas – tai yra žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir įrengimai, transporto priemonės, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai, nebaigta statyba ir kt.
3. finansinis turtas – tai yra investicijos į antrines ir asocijuotas įmonės, paskolas asocijotams ir antrinėms įmonėms, po vienerių metų gautinos sumos, ir kt.
Taigi, ilgalaikių turtas laikomas, jeigu jis savininkų veikloje funkcionuoja ilgiau negu metus ir turi reikšmingą savininkui kainą.
8. Trumpalaikis turtas
Trumpalaikis turtas – tai turtas, kuris įmonės veikloje naudotinas ne ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Trumpalaikis turtas yra vienas iš būtinų įmonės gamybos išteklių, be jų įmonė negali funkcionuoti, tai gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti paslaugų.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, iš kur tas turtas gautas ir kas yra šio turto tikrasis savininkas. Pagal nuosavybę trumpalaikis turtas skirstomas į :
1. Visiškai įmonei priklausantį turtą – tai yra pačios įmonės jėgomis įsigytas turtas. Įmonės savininkai gali jį laisvai valdyti ir juo disponuoti. Todėl tik šis turtas gali būti laikomas užstatu, kai įmonė gauna kreditą iš banko.
2. Išsinuomotą turtą – paprastosios ar išperkamosios nuomos pagrindu įmonėje esantis turtas nėra visiška įmonės nuosavybė. Už išsinuomotą turtą reikia mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutartyje numatytos jo naudojimo, remonto, perdavimo sąlygos, jas įmonė privalo vykdyti. Be abejo, išsinuomotas turtas negali būti įmonės garantas gaunant paskolas, nes nuosavybės teisė jis įmonei nepriklauso.
3. Dovanotas turtas – jam taip pat būdingos kai kurios ypatybės. Dovanai gautas, o ne pačių užsidirbtas turtas pirmiausia turi įspėti savininkus ir kitus vartotojus, kad šio turto negalima sieti su sėkminga įmonės veikla ar tvirta jos finansine būkle.
Prie trumpalaikio turto priskiriamos :
• Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys;
• Per vienerius metus gautinos sumos – pirkėjų įsiskolinimai, antrinių ir asocijuotų įmonių skolos, kitos gautinos sumos;
• Kitas trumpalaikis turtas – trumpalaikės investicijos, terminuoti indeliai;
• Pinigai ir pinigu ekvivalentai.
Taigi, trumpalaikis turtas – tai gamybos proceso dalis, be kurios neįmanoma pagaminti produkcijos ar atlikti paslaugų, naudotinas savininkų veikloje ne ilgiau kaip vienerius finansinius metus.
Išvados
Kiekviena vertybė yra turtas tik tada, kai turi savininką arba atitinkama verte. Gamtovaizdis už lango – ne turtas, nors jis ir gali padėti uždirbti daugiau pajamų.
Civilinėje teisėje kalbant apie turtą, svarbiausiu aspektų yra – ar priklauso turtas nuosavybės teisės pagrindu teisės subjektui, o ekonomikoje, versle – turto verte.
Turto nuosavybė apima visas teisės, interesus ir naudą susijusius su šio turto turėjimu. Turto nuosavybė – teisine sąvoka, skirtinga nuo turto valdos.
Kalbant apie nuosavybę visada reikia turėti omenyje tą objektą, apie kurio priklausomybę kam nors kalbama. Taigi ne tik tam tikro subjekto sukauptas turtas tiesiogiai priklauso nuo nuosavybės, bet ir nuosavybė visada išreikšta konkrečiu turtu. Šia prasme galima sutikti su kai kuriais mokslininkais kurie lygina turtą su nuosavybė, nes turtas – tai viskas, kas priklauso teisės subjektams nuosavybės teisė, tai bet koks natūrinis arba nenatūrinis, kilnojamasis arba nekilnojamasis, materialus arba nematerialus turtas bei teisės dokumentai arba priemonės, įrodančios nuosavybės teisę į šį turtą arba su juo susijusias teises. Analizuojant teismų praktiką pastebėtina, kad turtinių kategorijų bylas sudaro daugumą.
Analizuojant turtą kaip teisinis kategorijos turinį darytinos tokios išvados :
1. Turto sąvoka nuo daiktu sąvokos skiriasi tuo, kad daiktai nuosavybės teisę priklausantys teisės subjektui – tai vieną iš turto kategorijų.
Be to, daiktai gali būti tik materialiaisiais, o turtas tiek materialus, tiek nematerialus.
2. Turtas yra klasifikuojamas pagal tokius kriterijus, kaip ilgalaikiškumas, vertė, fizine prigimti, priklausomybę.
3. Skirtumas tarp kilnojamojo ir nekilnojamojo turto tame, kad kilnojamąjį turtą galima kilnoti iš vienos vietos į kitą be žalos turtui, o nekilnojamąjį negalima, nes tai padarys turtui žalą.
4. Skirtumas tarp materialiojo turto ir nematerialiojo tame, kad materialus turtas turi fizinį prigimtį. Tai pat tai yra daiktinės teisės ir teisės kylančios iš prievolių tiek, kiek jos yra sudėtinės turto dalys, o nematerialus – tai turtas neturintys fizinės prigimties, bet duodantys ekonominė naudą savininkui.
5. Turtas skirstomas į ilgalaiki ir trumpalaikį pagal tokius požymius kaip ilgalaikiškumas, vertė ir turimą reikšmę savininkui.
Literatūra ir šaltiniai
1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas;
2. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas.
1999 m. gegužes 25 d. Nr. VIII – 1202// Valstybės žinios. 1999. Nr. 52-
1672.
3. Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojamų sąvokų žodynas. R.
Mockevičius. 2002 m. vasario 25 d. Vilnius.
4. Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas.
1995-06-13 Nr. 1-935. Valstybės žinios. 1995. Nr.52-1277.
5. Turto ir verslo vertinimo sistema. Monografija. Birutė Galiunenė.
Vilniaus universiteto leidykla. 2004 m.
6. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. 1998-05-12 Nr. VIII-729.
Valstybės žinios. 1998 Nr. 54-1492.
7. Civilinė teisė. Vadovėlis. Doc. A. Taminskas. Kaunas. 1997 m.
8. www.allpravo.ru
9. www.lat.litlex.lt
10. www.infolex.lt
Vadovo atsiliepimai
Atsiliepimo tekstas, pastabos
Įvertinimas…………………………………………………………………………………
Kursinio darbo vadovas……………………………………………………………………
(vardas, pavardė, parašas)
Data : 2005 m………………………….mėn. …. d.
[1] Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymas.
(1995-06-13 Nr. I-935) (Žin., 1995, Nr. 52-1277).