Užsienio teisės taikymas

TURINYS

I. ĮVADAS 1II. SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS – PASIRINKTI TAIKYTINĄ TEISĘ 32.1. TAIKYTINOS TEISĖS IR GINČŲ SPRENDIMO ORGANO PASIRINKIMO REIKŠMĖ 32.2. SUTARTYS, KURIOSE GALIMA PASIRINKTI UŽSIENIO TEISĘ 52.2.1. Tarptautinės sutartys 52.2.2. Vietinės sutartys 52.3. TAIKYTINOS TEISĖS RYŠYS SU SUTARTIMI 62.3.2.Su sutartimi susijusi teisė 62.3.1. Su sutartimi nesusijusi teisė 72.3.3.Tarptautinių teisės aktų parinkimas 72.3.4.Teisės parinkimas skirtingoms sutarties dalims 8III UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS TEISME 93.1. TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMO TAISYKLĖS 93.1.1. Sutarties pasirašymo vietos teisė 93.1.2. Sutarties vykdymo vietos teisė 93.1.3. Specialios taisyklės 103.1.4. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimas 113.2. TAIKYTINOS TEISĖS NUSTATYMAS TEISME 113.3. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS 143.4. TEISĖJŲ KONTROLĖ PASIRINKTAI TEISEI 17IV. UŽSIENIO TEISĖS ĮRODYMAS 204.1. UŽSIENIO TEISĖ – FAKTO AR TEISĖS KLAUSIMAS? 204.2. INFORMACIJOS APIE UŽSIENIO TEISĘ GAVIMAS 24V. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI 285.1. TAIKYTINA TEISĖ NEGALI PRIEŠTARAUTI VIEŠAJAI TVARKAI 295.2. TAIKYTINA TEISĖ NEGALI PRIEŠTARAUTI PRIVALOMIEMS GINČO SPRENDIMO ORGANO VALSTYBĖS ĮSTATYMAMS 315.3 KITI UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI 32VI. IŠVADOS 33VIII. NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 36IX. PRIEDAS NR. 1 APKLAUSOS ANKETA 38

I. ĮVADASPlečiantis ryšiams tarp įvairių valstybių, susiduria skirtingos ekonominės-teisinės sistemos. Dažnai tie santykiai tampa konfliktiniais. Todėl, atsiradus ginčui tarp skirtingų valstybių subjektų, iškyla klausimas, kurios valstybės teisme spręsti ginčą ir kurios valstybės teisę taikyti, nustatant šalių teises ir pareigas. Kokią teisę taikyti konkrečiai problemai, pasaulyje yra daug sudėtingų teorijų. Visi šie klausimai reglamentuojami tarptautinės privatinės teisės normomis.Literatūra tarptautinės privatinės teisės klausimu Lietuvoje nėra labai gausi. Taikytinos teisės klausimai aptarti V. Mikelėno knygoje “Sutarčių teisė”, o tarptautinio civilinio proceso problemos – to pačio autoriaus knygoje “Civilinis procesas”. Todėl nuodugniau išnagrinėti vieną tarptautinės privatinės teisės sritį – taikytinos teisės ir užsienio teisės taikymo klausimus – yra labai aktualu. Juo labiau kad, anot V. Mikelėno, šie klausimai Lietuvoje yra “terra incognita”. Užsienio teisės taikymo aktualumą rodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senatas ruošia apibendrinimą civilinių bylų, kuriose taikyta užsienio teisė. Paprastai šalys gali aptarti taikytinos teisės klausimą ir pasirinkti ginčų sprendimo organą sutartyje. Panagrinėsime, kokios tendencijos vyrauja aptariant šiuos klausimus sutartyje ir kokios iškyla problemos. Ar tikrai teismas visais atvejais gerbs šalių pasirinkimą, ar jį panaikins, kaip prieštaraujantį valstybės viešajai tvarkai? Taigi išnagrinėsime atvejus, kada teismai atsisako taikyti pasirinktą teisę, ir taip apibrėšime sutarties šalių laisvės ribas. Čia palyginsime, kokios taikytinos teisės nustatymo taisyklės galioja Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Taip pat išanalizuosime teisėjų vaidmenį taikant užsienio teisę, kuris priklauso nuo to ar taikytina teisė yra fakto, ar teisės klausimas. Atskleisime, kaip susiklosčiusi Lietuvos teismų praktika, su kokiomis problemomis susiduria teisėjai. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą 603 str., civiliniams santykiams užsienio valstybių įstatymai taikomi trimis atvejais: • kai numatyta šalių susitarimais; • kai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse;• kai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Savo darbe daugiausia dėmesio skirsiu pirmajam atvejui, kaip nustatomas ir taikomas įstatymas sutartinėms prievolėms. Kai, remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis, teismui prireikia taikyti užsienio teisę, iškyla ne vienas aktualus klausimas: kaip gauti informacijos apie ją; kaip ją įrodyti. Teismų darbui palengvinti Europos Tarybos narės 1968 m. pasirašė Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę. Šią Konvenciją 1996 m. ratifikavo ir Lietuva. Valstybės įsipareigojo teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą. Atsakant į iškeltus klausimus pasinaudosime Lietuvos, užsienio bei tarptautiniais teisės aktais, teisine literatūra, teisininkų nuomonėmis bei teismų praktika, kuri susiklostė nagrinėjant civilines bylas su užsienio kontrahentais. Praktiniu požiūriu susipažinti su užsienio teisės taikymo galimybėmis yra labai aktualu, nes vystantis ekonominiams ryšiams tarp įvairių valstybių, Lietuvos teismams teks taikyti ir užsienio teisę. Tai aktualu ir teisinikams, kurie pataria pasirašant sutartis su užsienio kotrahentais. Juk svarbiausia, kad kilus ginčui būtų kuo mažiau netikėtumų.

II. SUTARTIES LAISVĖS PRINCIPAS – PASIRINKTI TAIKYTINĄ TEISĘ 2.1. Taikytinos teisės ir ginčų sprendimo organo pasirinkimo reikšmė Pasirašant sutartis teisininkas, privalo pagalvoti, kas bus, kai kils ginčas. Reikia numatyti visus galimus ginčus. Todėl gerai, kai sutartyje yra nurodyta, kokiam ginčų sprendimo organui (ar teismui, ar arbitražui) pavedama nagrinėti ginčą, kurios valstybės organas jį spręs, kokia teisė bus taikoma ginčui: ar vienos valstybės, ar kitos, ar kokios nors bendros tarptautinės taisyklės bei papročiai. Ir ar verta šiuos klausimus aptarti sutartyje? Vieni teisininkai, sudarydami sutartis, linkę saugiai jas susieti su nacionaline teise. Kai kuriose valstybėse taikytinos teisės įrašymas laikomas saugumo ir tikėtinumo garantu, apsaugančiu nuo neprognozuojamų teisinių pasekmių. Ypač besivystančiose šalyse yra privaloma pasirinkti nacionalinę teisę. Tuo tarpu kiti išvis vengia sutartyje numatyti taikytinos teisės klausimą. Šalys mano, kad taikytinos teisės ir ginčo sprendimo organo pasirinkimas sukels nereikalingus nesutarimus ir kliudys efektyviai bendradarbiauti. Ginčo atveju šalys ketina pasinaudoti bendromis taisyklėmis, manydamos, kad tarptautinėje teisminėje praktikoje egzistuoja tam tikros unifikuotos normos, todėl sutartyje nereikia spręsti taikytinos teisės klausimo . Yra atvejų, kai šalys niekaip negali susitarti dėl taikytinos teisės, tada įrašomas straipsnis, kad arbitrai, nagrinėjantys ginčą, taikys bendrus tarptautinės prekybos ir komercinės teisės principus. Pasitaiko, kai šalys sutartyje paveda arbitrams spręsti ginčą remiantis teisingumo, sveiko proto principais ir nenaudojant jokios konkrečios teisės Labai dažnai pasirašant sutartis dėmesys skiriamas esminėms sutarties sąlygoms, kainos, kiekio nustatymui. Tokia padėtis yra ir Lietuvoje. Verslininkai pasirašydami sutartis sutelkia dėmesį kainos, kiekio, apmokėjimo terminų nustatymui, o taikytina teisė tiesiog lieka neaptarta. Iš esmės sutartyje reikia apibrėžti šias sąlygas: • kurios valstybės teisė bus taikoma;• koks ginčų sprendimo organas spręs ginčą – teismas ar arbitražas;• kurioje valstybėje bus sprendžiamas ginčas. Išspręndus šiuos klausimu, šalys galės numatyti, kaip bus sprendžiami konfliktiniai santykiai. Teisinis tikėtinumas yra reikšmingas faktorius, lemiantis šalių pasirinkimą pasirašant sutartį. Juk taip svarbu, pagal kokią teisę bus sprendžiamas ginčas, nes įvairiose valstybėse galioja skirtingos taisyklės. Galioja skirtingi terminai pareikšti pretenzijas, skirtingos sandorių sudarymo formos taisyklės. Pvz. Lietuvoje pagal LR CK 43 str. 2 d. sandoris turi būti sudarytas raštu, jei jo suma viršija 500 litų. O kitose valstybėse ši suma yra didesnė. Pvz. JAV UCC (Uniformal Commercial Code) 2-201 str. 1d. reikalauja, kad sandoriai, kurių suma viršija 500 USD, būtų sudaryti raštu. 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių 11 str. nereikalauja, kad sutartis būtų sudaryta raštu, ir sutartis gali būti įrodinėjama bet kokiomis priemonėmis, net ir liudytojo parodymais. Tuo tarpu Lietuvoje pagal LR CK 58 str. 2d. įstatymo reikalaujamas paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti.

Šie teisės aktuose įtvirtinti skirtumai rodo, kaip svarbu derybose aptarti, kokią teisę taikyti, nes neišsprendus taikytinos teisės klausimo pats teismas, remdamasis tarptautinės privatinės teisės normomis, pritaikys ginčui teisę, o rezultatas gali būti labai netikėtas.Todėl norint užtikrinti šalims teisinį tikėtinumą reikia žinoti, pagal kurią teisę bus nagrinėjamas ginčas.2.2. Sutartys, kuriose galima pasirinkti užsienio teisę 2.2.1. Tarptautinės sutartysJei sutartis sudaryta tarp tos pačios valstybės subjektų taikytinos teisės ir ginčų sprendimo organo pasirinkimas nėra labai aktualus. Todėl, kad bus taikoma tos pačios valstybės teisė. Problema atsiranda, kai sutartis yra tarptautinė. Tos valstybės, kurios leidžia tik tarptautinėse sutartyse pasirinkti taikytiną teisę, susiduria su problema, kas yra tarptautinio pobūdžio sutartis. Vienur tokia sutartimi pripažįstama sutartis, kur šalys reziduoja skirtingose valstybėse, kitais atvejais atsižvelgiama į nacionalinę šalių priklausomybę. Dar kitur leidžiama šalims pasirinkti sutartyje taikytiną teisę tik tarptautiniuose susitarimuose, kai yra susijusios kelios teisinės sistemos. Lietuvoje leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę taip pat tik tarptautinėse sutartyse. LR Civilinio kodekso 616 str. 1 d. nustato, kad sandorių, kurių vienas iš dalyvių yra užsienio kontrahentas, šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal sandorio šalių susitarimu pasirinktos valstybės įstatymus.Pavyzdžiui, Rusijos įstatymai leidžia šalims pasirinkti kurios nors valstybės teisę ir užsienio valstybės materialinių teisės normų taikymą irgi tik tarptautiniuose susitarimuose. 2.2.2. Vietinės sutartysVisose Europos Sąjungos valstybėse šalims leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę. Tai buvo įtvirtinta 1980 m. birželio 19d. pasirašant Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Valstybės, siekdamos bendradarbiauti tarptautinės privatinės teisės srityje ir suvienodinti įstatymus, nustatė bendras teisės taikymo taisykles sutartinėse prievolėse.Romos Konvencijos 3 str. yra įtvirtinta laisvė pasirinkti taikytiną teisę. Net ir vietinėje sutartyje galima pasirinkti užsienio teisę, ir tai įgalins Konvencijos veikimą. Pagal Konvencijos 3 str. 3p., jei abi sutarties šalys priklauso vienai valstybei, leidžiama pasirinkti nesusijusią su sutartimi užsienio teisę tik tuo atveju, kai šalys nebando išvengti imperatyvių savo valstybės įstatymo reikalavimų. Tokie reikalavimai negali būti panaikinti sutartimi. Teismai, nagrinėjantys ginčą privalo taikyti imperatyvias teisės normas.

Taigi vienose valstybėse leidžiama pasirinkti užsienio teisę tik tarptautinėse sutartyse, o kitose valstybėse – net ir vietinėse sutartyse.2.3. Taikytinos teisės ryšys su sutartimi2.3.2.Su sutartimi susijusi teisėDaugelyje valstybių pagal klasikinės tarptautinės privatinės teisės reikalavimus tarp pasirinktos teisės ir sutarties turi būti ryšys. Šis ryšys vienose valstybėse apibūdinamas kaip protingas pagrindas ar esminis ryšys. Pavyzdžiui JAV Antrasis tarptautinės privatinės teisės įstatymų sąvadas (Second Restatement of Conflicts of Laws), 187 2(a) reikalauja, kad pasirinkimas būtų pagrįstas esminiu ryšiu (substantional Relationship) ar būtų protingas pagrindas (some other reasonable basis). Pasirenkant taikytiną teisę, reikia nepamiršti ir teismo valstybės imperatyvių teisės normų. Pvz. susitarimai dėl naftos su Saudo Arabija turi būti reguliuojami tik pagal Saudo Arabijos įstatymus. Kai kurios valstybės ginčus dėl distributoriaus sutarties išskirtinai priskiriamos nagrinėti distributoriaus valstybės teismams. Pvz. Belgijoje distributorių dėl sutarties pažeidimo į teismą galima paduoti tik Belgijoje, neatsižvelgiant į sutarties straipsnius, kurie numato užsienio teisės taikymą ar arbitražą. 2.3.1. Su sutartimi nesusijusi teisė Kitur egzistuoja teorija, kad su sutartimi visai nesusijusios teisės parinkimas garantuoja bešališkumą ir leidžia išvengti ginčo tarp šalių, kurių kiekviena stengiasi taikyti savo valstybės teisę. Tačiau jeigu bus nustatyta, kad šalys, vengdamos imperatyvių valstybės normų, pasirinko nesusijusią su sutartimi užsienio teisę, ji nebus taikoma.Kaip minėjome, Europos Sąjungos valstybėse leidžiama pasirinkti su sutartimis nesusijusios valstybės teisę. Pvz. Švedijoje nėra reikalavimo, kad sutartis būtų susijusi su valstybe, kurios teisę šalys pasirenka. Kokia praktika susiklosčiusi užsienio valstybėse, iliustruoja teismų sprendimai. Pvz. byloje Vita Food Products v. Unus shipping Co pagal sutartį prekės buvo gabenamos iš Kanados į JAV ir šalys pasirinko Anglijos teisę. Anglijos teismas nutarė taikyti teisę, nes šalys laisva valia ją pasirinko, nepriklausomai nuo to, ar yra koks nors ypatingas ryšys su sutartimi. 2.3.3.Tarptautinių teisės aktų parinkimasSutarties laisvės principas leidžia šalims pasirinkti ne tik kokius nors vienos valstybės įstatymus, bet ir papročius , tarptautinius teisės aktus. Pvz. 1980 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių. Jei abi valstybės, kurioms priklauso šalys, yra Konvencijos dalyvės, tai pirkimo-pardavimo sutarčiai bus taikoma Vienos konvencija. Tačiau šalys gali sutartyje numatyti, kad Konvencija sutarčiai nebus taikoma. Kilus ginčui labai svarbu nustatyti, ar šalys sudarė sutartį, ar oferta buvo pakankamai apibrėžta, nurodanti prekes, ar turi kainą, ar buvo susitarime akceptas. Pagal Konvencijos 19 str. galioja tik toks akceptas, kuris iš esmės nekeičia ofertos sąlygų. Anksčiau šalys, aptarusios esmines sutarties sąlygas, likusius klausimus pavesdavo spręsti kurios nors vienos sutarties šalies valstybės teisei. Dabar galima pasirinkti ir tarptautinę prekybos teisę, pavyzdžiui, Vienos Konvenciją dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių.Pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę reikia labai kruopščiai ir apgalvotai. Net jei ir pasirenkama trečios valstybės teisė, geriausia, kad tai būtų valstybė, turinti gerai apibrėžtą ir lengvai prieinamą teisės sistemą. 2.3.4.Teisės parinkimas skirtingoms sutarties dalimsYpatinga problema, ar sutartį laikyti vieninga, turinčia paklusti vienai teisei, ar galima suskaldyti dalimis, kurioms būtų taikoma skirtinga teisė. Romos konvencija leidžia pasirinkti atskiroms sutarčių dalims skirtingų valstybių teisę, tai įtvirtina 3 str. 1 d. Šalys taip pat gali vėliau pakeisti taikytinos teisės straipsnį. Neleidžiama pasirinkti taikytinos teisės vartotojų, darbo sutartyse, kad nebūtų užkirstas kelias šioms grupėms pasinaudoti teisėmis, nustatytomis įstatymuose. Švedijoje visai sutarčiai galima pasirinkti tik vieną taikytiną teisę. Neleidžiama, kad skirtingos sutarties dalys būtų pavaldžios skirtingiems įstatymams (taip vadinami depecage) . Taigi ir šioje srityje galioja skirtingos taisyklės. Tačiau vienoje sutartyje parinkus kelias taikytinas teises padėtis labai komplikuojasi.

Kai šalims nepavyksta susitarti dėl taikytinos teisės arba jei jos tam nepriskiria reikšmės ir visai neaptaria sutartyje, šį klausimą spręs ginčą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis tarptautinės privatinės teisės normomis. Dėlto ir reikia žinoti, kaip teisėjai sprendžia taikytinos teisės klausimą.

Net jei ir pasirenki teisę sutarčiai, nesi garantuotas, kad teismas neatsisakys jos taikyti, todėl visai nutylėti taikytinos teisės klausimus yra dar daugiau rizikos. Sunkiau vesti derybas ir pasirašyti sutartį, kai nežinai, kurios valstybės įstatymais vadovautis.

III UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMAS TEISME3.1. Taikytinos teisės nustatymo taisyklės 3.1.1. Sutarties pasirašymo vietos teisėKai sutartinis ginčas atsiduria teisme, reikia išspręsti, kurios valstybės teisę taikyti. Šis klausimas tampa ypač aktualus, jei šalys šio klausimo neaptarė sutartyje. Įvairių valstybių teisėkūra ar teismų praktika yra išvysčiusi tam tikras taisykles, kaip nustatyti taikytiną teisę, ir tai priskiriama tarptautinės privatinės teisės sričiai . Pavyzdžiui Italijoje, kai sutarčiai netaikomos Romos konvencijos normos, o šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma sutarties sudarymo vietos teisė (lex loci contractus ). Kitose valstybėse, pvz. Alžyre, jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, taip pat bus taikoma vietos, kurioje pasirašyta sutartis teisė. Sutarties pasirašymo vietos teisė yra subsidiarinė norma ir taikoma tik tokiu atveju, jei šalys yra nepasirinkusios teisės. Sutarties pasirašymo vietos teisė gali būti atsitiktinė, nesusijusi su šalių interesais, jei sutarties pasirašymas buvo galutinė derybų stadija ir tas ryšys su pasirašymo vieta tampa dirbtinis. Būna atvejų, kai sutartis pasirašoma trečioje, visai su kontrahentais nesusijusioje valstybėje, kurios teisė neturi jokio ryšio su sutartimi. Todėl sutarties pasirašymo vieta nėra tinkamiausias kriterijus taikytinai teisei nustatyti.3.1.2. Sutarties vykdymo vietos teisėEfektyvesnis būdas yra naudoti sutarties vykdymo vietos teisę. Sutarties vykdymo vietoje materializuojasi kontragentų tikslas . Europos Sąjungoje šie klausimai reglamentuoti Romos Konvencijoje. Konvencijos 4 str. 1 p. numatyta, kad, šalims nepasirinkus taikytinos teisės, bus taikoma teisė tos valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi. Labiausiai su sutartimi susijusi laikoma valstybė, kur vykdoma sutartis.

JAV teismų praktikoje susiklostė skirtinga padėtis įvairiose valstijose, kai šalys sutartyje neaptarė taikytinos teisės. Vienose remiamasi lex loci contractus principu, t.y. taikoma sutarties sudarymo vietos teisė, kitose – labiausiai su sutartimi susijusios vietos teisė t.y. taikoma sutarties įvykdymo vietos teisė; dar kitose valstijose pripažįstama mišri sistema.

3.1.3. Specialios taisyklėsKonkrečiai sutarčių rūšiai gali būti taikomi ir kiti metodai. Pvz.: sutartims, kurių dalykas yra nekilnojamas turtas, taikoma turto buvimo vietos teisė. (lex situs ) . Lietuvoje įstatymai, taikomi prievolėms, atsirandančioms iš sandorių, kurių viena šalis yra užsienio kontrahentas nustatomi pagal Lietuvos Respublikos CK 616 str. Jeigu sandorio šalys savo susitarimu nenustatė įstatymo, kuris būtų taikomas nustatant jų teisės ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolant gyvena ar turi buveinę sandorio šalis , atitinkamai esanti:1. pirkimo-pardavimo sutartyje – pardavėju,2.pasaugos sutartyje – saugotoju,3. pervežimo sutartyje – pervežėju,4.draudimo sutartyje – draudiku,5. paskolos sutartyje – kreditoriumi,6. dovanojimo sutartyje- dovanotoju,7.įkeitimo sutartyje – įkaito davėju,8.laidavimo sutartyje-laiduotoju,9. komiso sutartyje – komisionieriumi,10.ekspedicijos sutartyje- ekspeditoriumi.

Visais kitais atvejais Lietuvoje bus taikomi valstybės, kurioje sudaromas sandoris, įstatymai. Taigi įvairiose valstybėse galioja skirtingos taptautinės privatinės teisės taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo. 3.1.4. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimasŠioje srityje vyksta unifikavimas. Pirmas žingsnis, unifikuojantis taikytiną teisę pirkimo-pardavimo sutartyse, buvo 1955 metais įsigaliojusi Hagos konvencija. Sekantis žingsnis, 1980 metų JT Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių. O svarbiausia konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, unifikuojati tarptautinę privatinę teisę Europos sąjungos valstybėse, buvo pasirašyta Romoje 1980 metais. Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybės taip pat unifikavo tarptautinės privatinės teisės klausimus . 1994 metais buvo pasirašyta Konvencija dėl tarptautinėms komercinėms sutartims taikytinos teisės; kur nustatyta, kad, šalims nepasirinkus teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartis glaudžiausiai susijusi, teisė, t.y. tos valstybės, kurios teritorijoje bus įvykdyta daugiausia prievolių.

Taikytina teisė nebūtinai turi būti aiškiai išreikšta. Tiek JAV, tiek Europos Sąjungos valstybių teisėjai gali nustatyti šalių valią dėl taikytinos teisės pagal sutarties kalbą, formą, derybų eigą, taip pat pagal ginčų sprendimo organo pasirinkimą. Nors, jei šalys pasirenka vienos valstybės teismus, tai nereiškia, kad automatiškai bus taikoma tos pačios valstybės teisė. Todėl atskirai reikia spręsti taikytinos teisės klausimus. Tačiau, išrinkus vienos valstybės teisę, paprastai ginčai sprendžiami tos valstybės teismuose.3.2. Taikytinos teisės nustatymas teisme

Aptarę taikytino įstatymo taisykles, žvilgtelėkime į teismų praktiką. Norint sužinoti, kaip teisėjai sprendžia taikytinos teisės klausimą, geriausia yra susipažinti su bylomis. Deja, žemesniuose teismuose labai retai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas. Ir tik bylai patekus į Aukščiausiąjį Teismą, jis konstatuoja, kad žemesni teismai neišsprendė, kokia teisė turėjo būti taikoma.

Čia tinka pvz.: byla Stefan Gerhard Meissner v. Frank Melchert Ginčas atsirado teisme dėl paskolos sutarties interpretavimo ir formos.Ieškovas teigė, kad jis paskolino atsakovui 12 000 USD butui pirkti. Pasibaigus skolos terminui, atsakovas skolos negrąžino. Ieškovas padavė 48 000 litų ieškinį į Kauno apygardos teismą, pagal atsakovo gyvenamą vietą. 1997m. teismas atmetė ieškinį, motyvuodamas, kad susitartimu šalys išreiškė tik ketinimą sudaryti sutartį ateityje. Susitartimas neįrodo, kad ieškovas realiai perdavė pinigus atsakovui. Lietuvos Apeliacinis teismas priėmė naują sprendimą ir ieškinį visiškai patenkino. Apeliacinis teismas nustatė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, nes naudojams esamasis laikas, šalys vadinamos ‘paskolos davėju” ir “paskolos gavėju”. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas kasaciniu teikimu prašė peržiūrėti Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimą, nes teismas , priimdamas sprendimą, nesirėmė įstatymu, kurį reikėjo taikyti, o sprendimo išvados nepagrįstos įrodymais. 1998 12 14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasakyta, kad CK 616 str. 1 d. nustato, jog sandorių, kurių vienas iš dalyvių yra užsienio kontrahentas, šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal sandorio šalių susitarimu pasirinktos valstybės įstatymus. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad jeigu sandorio šalys paskolos sutartyje nenustatė įstatymo, kuris turi būti taikomas nustatant jų teises ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolat gyvena ar turi buveinę kreditorius (LR CK 616 2 d.5 p.).Šioje byloje abi šalys yra Vokietijos piliečiai, tačiau ieškovas gyvena Rygoje, Latvijos Respublikoje, o atsakovas – Kaune, Lietuvos Respublikoje. Kurios valstybės įstatymais vadovausis kilus ginčui, 1995 m. liepos 14 d. susitarime šalys neaptarė, todėl reikia išspręsti šį klausimą. Susitarimas dėl paskolos buvo sudarytas Rygoje LR CK 615 str. 1 d. nustato, kad užsienyje sudaromų sandorių formai taikomi jų sudarymo vietos įstatymai. Vadinasi, išaiškinti, ar buvo sudaryta sutartis, galima tik pagal Latvijos Respublikos įstatymus. Tačiau byloje nenustatyta, ar susitarimas dėl paskolos suteikimo atitinka Latvijos įstatymų reikalaujamą formą.

Taigi nei Kauno Apygardos nei Lietuvos Apeliacinis teismas nesprendė, kokią teisę taikyti sutarčiai, dėl to byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

Kita byla iliustruoja, kaip žemesnis teismas vėl nesprendė taikytinos teisės klausimo. Virmantas Stukonis v. JAV ambasada Virmantas Stukonis buvo atleistas iš darbo JAV ambasadoje ir kreipėsi į teismą dėl neteisėto atleidimo. Vilniaus apygardos teismo teisėja 1997 06 03 nutartimi atsisakė priimti Virmanto Stukonio pareiškimą, remdamasi LR CPK 150 str. 2 d. 2 p. Nutartyje nurodyta, kad pareikšti ieškinį užsienio valstybei gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio valstybės institucijų sutikimu. JAV įstatymai nustato, kurie organai turi teisę duoti sutikimą pareikšti ieškinį. Tokio sutikimo ieškovas nepateikė, todėl pareiškimą priimti atsisakyta. Ieškovas teismo sprendimą apskundė apeliacine, po to kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 metų sausio 5dienos nutartyje buvo nustatyta, kad teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą, nes LR CPK 479 1 d. reikalavimas nėra iki teisminio nagrinėjimo privaloma stadija. Todėl teismas, priėmęs V.Stukonio ieškininį pareiškimą, turėjo išsiaiškinti, ar JAV reikalauja taikyti valstybės imuniteto principą, ar ne. Teismo galimybė apginti pažeistas ieškovo teises, kuomet atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės imuniteto doktriną. Teismas privalo diplomatiniais kanalais nusiųsti ieškininio pareiškimo kopiją į tą užsienio valstybę. Pats teismas turi nustatyti, ar yra kompetentingas nagrinėti bylą, kai ieškinys reiškiamas užsienio valstybei. Jei priėmus pareiškimą paaiškėtų, kad taikoma valstybės imuniteto doktrina, ieškinys negalėtų būti teisminio nagrinėjimo dalyku. Todėl Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr.5, priimto 1998 m. gegužės 15 d., išaiškinta, kaip taikyti CPK 150 str. 2 d. 2 p. ir 479 str. 1 d. Be kitų esminių dalykų, Aukščiausias teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas neišaiškino, ar ieškovas sudarė sutartį su JAV ambasada kaip juridiniu asmeniu, ar su JAV kaip valstybe. Šis klausimas gali būti išsiaiškintas tik taikant JAV teisę ir nustatant, ar pagal JAV teisę ambasados veiksmai gali būti nepripažinti valstybės veiksmais, nes visuotinai pripažinta, kad valstybės ir jos institucijos teisinis statusas nustatomas pagal tos valstybės, o ne pagal užsienio valstybės teisę.Todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma JAV teisė, pagal kurią būtų nustatomas JAV valstybės imunitetas ir jo ribos. Aukščiau paminėtos bylos rodo, kad žemesni teismai iš viso nesprendė taikytinos teisės klausimo.

3.3. Užsienio teisės taikymas

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodekso 11 str.2d. teimas turi taikyti užsienio teisę, tačiau tik aukščiau paminėtoms byloms patekus į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąjį Teismą buvo konstatuota, kad reikia taikyti užsienio teisę. Pirmoje byloje reikėjo taikyti Latvijos teisę, kad būtų nustatyta, ar šalys laikėsi paskolos sutarties sudarymo formos. O antroje byloje reikėjo taikyti JAV teisę, kad būtų nustatytas JAV ambasados teisinis statusas, ir kad būtų galima išsiaiškinti, ar JAV ambasados veiksmai turi būti traktuojami kaip valstybės veiksmai. Nors pagal Lietuvos įstatymus ir yra galimybė taikyti užsienio teisę, bet tiesiog šis klausimas nesprendžiamas ir ji netaikoma.Pažiūrėkime toliau, kokia teismų praktika Lietuvoje. Pagal LR Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus prašymą, LR teismai turėjo atsiųsti bylas, kuriose teismas taikė tarptautines konvencijas, užsienio valstybių teisę ar pripažino užsienio teismų sprendimus. Daugiausia bylų yra dėl užsienio teismų sprendimų vykdymo pripažinimo. Tik keliose bylose, teismas sprendė taikytinos teisės klausimus ir taikė ne Lietuvos teisę.Paanalizuokimei bylą iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo, kur buvo taikoma 1992m. Helsinkio konvencija. Konstantinas Sanda v. Klaipėdos aplinkos apsaugos tarnyba Byla buvo užvesta K.Sandai apskundus Klaipėdos regiono departamento aplinikos apsaugos agentūros, pakrančių apsaugos tarnybą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo.Tarnybos inspektorius paskyrė 1000 litų administracinę nuobaudą už Aplinkos apsaugos įst. 9 ir 14 str. pažeidimus – kad vilkikai neturėjo nutekamųjų vandenų surinkimo bakų. Konstantinas Sanda nesutiko su sprendimu, nes pagal tarptautines konvencijas bakų tokio tipo vilkikams nereikia. Taigi teismas turėjo spręsti, kokią teisę taikyti: ar Lietuvos įstatymus, ar tarptautinę konvenciją.Vandens apsauga yra tarptautinio pobūdžio, todėl visose jūros valstybėse turi būti taikomos vienodos taisyklės. Remiantis LR Jūros aplinkos apsaugos įstatymu 1997 11 13 Nr. VIII-512 8 str. laivų savininkai turi užtikrinti, kad laivai vykdytų šio įstatymo, Morpol 73/78 ir Helsinkio konvencijos reikalavimus. Taip pat LR Vandens įstatyme 1997 10 21 Nr. XIII-474 47 str. numatyta, jei LR ratifikuotos tarptautinės sutartys numato kitokias nuostatas negu šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos. 1992 04 09 diplomatinėje Helsinkio konferencijoje dėl Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos buvo pasirašyta konvencija dėl Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos, kur 5 taisyklėje B punkte numatyta, kad laivams, kurių talpa 200 t ar turintiems leidimą vežti daugiau nei 10 žmonių, bakų nereikia. Lietuvos įstatymai reikalavo, kad laivai turėtų nutekamųjų vandenų surinkimo bakus, o pagal tarptautinę konvenciją tokio tipo laivams bakų nereikia. Taigi nuo įstatytmo pritaikymo priklauso bylos baigtis. Teismas skundą patenkino ir panaikino administracinę nuobaudą, nes nacionaliniai įstatymai nurodė taikyti konvenciją. Nors byla teisme atsirado ne dėl ginčo ir sutartinių santykių, ji iliustruoja, kaip teismas sprendė taikytinos teisės klausimą ir pritaikė tarptautinės teisės normas.Taigi, ginčui gali būti taikomi ne tik kokios nors vienos konkrečios valstybės įstatymai, bet ir tarptautiniai teisės aktai.

Pvz. byla “Baloise Insurance Company” Ltd v. R.Varaškos IĮDraudimo kompanija “Baloise Insurance company” padavė į teismą pervežėją R.Varaškos įmonę, kuri vežė krovinį iš Šveicarijos firmos “Compuplot” SA įmonei AB “Anykščių vynas”. Pardavėjas krovinį – etikečių klijavimo mašiną buvo apdraudęs “Baloise Insurance company” draudimo kompanijoje. R.Varaškos įmonei vežant krovinį, įvyko autoavarija, krovinys buvo apgadintas. Draudimo įmonė, sumokėjusi pardavėjui, nukreipė išieškojimą į pervežėją. Remiantis LR CK 616 str. 2 d. Jeigu šalys pervežimo sutartyje nenustatė įstatymo, kuris turi būti taikomas nustatant jų teises ir pareigas, yra taikomi įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje nuolat gyvena ar turi buveinę pervežėjas. Pervežėjas šioje byloje Lietuvos įmonė, vadinasi, ginčui taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai. .

Remdamasis LR CK 453 str., 483 str. , 606 str., 616 str., Kelių transporto kodeksu ir 1956 m. gegužės 19 d. konvencija apie tarptautinio vežimo sutartį, teismas priteisė iš atsakovo atlyginti žalą ir kitas išlaidas. Ši byla įdomi tuo, kad joje remiamasi LR CK 606 str., kur pasakyta: jeigu Lietuvos Respublikoje tarptautiniams santykiams nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato LR civiliniai įstatymai, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Šioje byloje buvo taikyta tarptautinė konvencija apie vežimo sutartis. Taigi Kauno apygardos teisme, byloje Baloise Insurance Company Ltd v. R.Varaškos IĮ teisėja R. Palubinskaitė sprendė taikytinos teisės klausimą ir pritaikė tarptautinę 1956 metų konvenciją apie tarptautinio vežimo sutartis.Kitas pavyzdys iš Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos “Ferteksos ekspedicija” UAB v. ETS European Trucking Services dėl atsiskaitymo pagal bendradarbiavimo sutartį, kur teismas taip pat pritaikė konvenciją apie krovinių tarptautinio vežimo sutartis (CMR).Iš teismų praktikos matome, kad teisėjai nelinkę taikyti konkrečios užsienio valstybės teisės, kai šalys to nenumato savo susitarime, bet tarptautininių sutarčių normos yra taikomos.3.4. Teisėjų kontrolė pasirinktai teisei

Paanalizuosime atvejus, kaip elgiasi teisėjai, kai šalys sutartyje konkrečiai pasirenka taikytiną teisę. Kai ginčas, atsiradęs dėl sutartinių santykių, patenka į teismą, teisėjams reikia išsiaiškinti, ar gerbti šalių pasirinktą taikytiną teisę. Viena labai įžymi JAV byla M/S Bremen v. Zapata Off-Shore Co. Šalys sutartyje buvo pasirinkusios Anglijos teisę ir teismus , kurie pripažįsta sutartis, kai viena šalis atleidžiama nuo atsakomybės (tai vadinasi exculpatory clause). Šalies sutarties sąlygos prieštaravo JAV visuomeninei politikai, bet teismas nusprendė gerbti šalių pasirinkimą, nes tai buvo padarytas laisva valia. Šalys, pasirašydamos sutartį suvokė, kad nelaimingo atsitikimo atveju kalta pusė bus atleista nuo atsakomybės. Štai kitas tinkamas pavyzdys, kaip teisėjai tikrina, ar bus taikoma šalių pasirinkta teisė. Byloje Milanovich v. Costa Crociere S.p.A. Milanovičių šeima nusipirko bilietą kelionei laivu su Italijos vėliava. Ant bilieto, kuris yra lyg sutartis, buvo parašyta, kad sutarčiai galioja Italijos teisė. Milanovičius laive susižeidė ir po metų ir 53 d. padavė laivų kompaniją į teismą. Laivų kompanijos argumentavo, kad praėjo 1 metų ieškininės senaties terminas. Tačiau ieškovas rėmėsi tuo, kad jų santykiams taikoma Italijos teisė, o pagal ją negalima taikyti vienerių metų ieškininės senaties termino apribojimo. Ši byla iliustruoja, kad nuo to, kurios valstybės teisė bus taikoma, priklauso bylos baigtis. Pirmos instancijos teismas nusprendė ignoruoti sutartyje šalių pasirinktą taikytiną teisę, nes šalys buvo nelygūs derybų partneriai, ši sutarties sąlyga tiesiog primesta. Taigi teismas šiai sutarčiai nusprendė taikyti federalinę jūrų teisę. Kadangi abi bylos šalys – JAV piliečiai, kelionė buvo reklamuojama JAV, bilietas pirktas irgi ten, laivas išplaukė ir grįžo į Jungtines Valstijas, reikia taikyti JAV teisę ir straipsnį dėl Italijos teisės taikymo sutarčiai laikyti negaliojančiu.Apeliacinis teismas argumentavo kitaip. Reikia gerbti šalių pasirinktą taikytiną teisę. Galima nepaisyti šalių pasirinkimo jei, bylos baigtis būtų labai neteisinga, jei pasirenkant teisę buvo naudojama apgaulė arba jei tai labai prieštarautų teismo valstybės visuomeninei tvarkai. Kadangi šiame biliete pasirinktos teisės taikymas neprieštarauja nė vienai išvardytai sąlygai, tai šalių pasirinkimas turi būti gerbiamas. Kitoje byloje Caldas & Sons, inc. v Willinham teismas taip pat peržiūrėjo, ar taikyti šalių pasirinktą teisę. Sutartyje dėl žemės pirkimo buvo straipsnis, nurodantis į Ciūriko, Šveicarijos teismus ir įstatymus. Teismas nusprendė, kad sutartis buvo pasirašyta apgaulės įtakoje, todėl jos straipsniai negalioja. Byloje Bonny v. Society of LLoyd’s tarp šalių sutartyje buvo pasirinkta Anglijos teisė. Pagal Anglijos teisę ieškovas prarastų JAV įstatymuose įtvirtintas teises dėl vertybinių popierių. Nors ieškovas ir argumentavo, kad Anglijos teisės taikymas pažeistų JAV visuomeninę tvarką, JAV Apeliacinis Teismas nusprendė, kad šalys laisva valia, ne apgaulės įtakoje, pasirinko Anglijos teisę ir todėl šis pasirinkimas bus gerbiamas.

Kiekvienas nacionalinis teismas, susidūręs su taikytinos teisės problema, ją sprendžia pagal savo valstybės nacionalinius tarptautinės privatinės teisės reikalavimus. Teismas nagrinėjantis ginčą, kylantį iš sutartinių santykių, turi nustatyti, kokia teisė bus taikoma. Tradiciškai teismai patikrina šalių valią pasirenkant taikytiną teisę pagal tarptautinės privatinės teisės normas. Ar teisėjai, sprendžiantys ginčą turi stengtis nustatyti šalių valią, jei šalys taikytinos teisės nepasirinko? Šis klausimas teisės aktais nesureglamentuotas ir paliekamas teisėjų kompetencijai.

Kaip matome iš bylų, JAV teisėjai, patikrinę, ar teisėtai šalys pasirinko teisę, taiko ją ir gerbia šalių pasirinkimą, jei sutartis nebuvo pasirašyta apgaulės įtakoje.

Lietuvoje tinkamu pavyzdžiu galėtų būti civilinė byla Executive Servises Ltd. v. Bankas “Snoras” . Byla atsidūrė Lietuvos Aukščiausiame Teisme pagal ieškovo kasacinį skundą. Teismas nustatė, kad neteisingai buvo pritaikytas įstatymas. AB “Sergijevo-Posadskij duonos kombinatas” 1996 06 05 mokestiniu pavedimu pervedė į ieškovo a/s “Snoro” banke 97 940 250 rublių. Atsakovas gavo pinigus į korespondentinio banko “Tveruniversalbanke” sąskaitą, bet nepervedė pinigų ieškovui, nes visos operacijos per korespondentinę sąskaitą “Tveruniversalbanke” nuo 1996 06 06 buvo nutrauktos. Ieškovas kreipėsi į teismą priteisti šią sumą iš atsakovo bei baudą už kitas teismo išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. birželio 26 d. ieškinį tenkino iš dalies, priteisė nepervestą sumą ir teismo išlaidas, o ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo atmetė, nes pagal LR Vyriausybės ir LB Valdybos nutarimą Nr.82, LR 1994 11 08 įstatymą Nr I-630 ieškovas nelaikytinas Lietuvos Respublikos ūkio subjektu.Ieškovas padavė kasacinį skundą. Kasacinis skundas buvo patenkintas.Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad atmesdamas ieškinį dėl delspinigių priteisimo, Apygardos teismas motyvavo tuo, kad nors šalys ir įsipareigojo vadovautis LR įstatymais, tačiau tiek LR Vyriausybės ir Lietuvos Banko valdybos nutarimas Nr.82, tiek LR 1994 11 08 įstatymas Nr. I-630 reguliuoja atsiskaitymus tik tarp Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, ne ūkio subjektų apskritai, o ieškovas nelaikytinas Lietuvos Respublikos ūkio subjektu. Tačiau darydamas tokią išvadą teismas netaikė įstatymo, t.y. CK 616 str., kurį reikėjo taikyti. CK 616 str. 1 d. nustato, kad sandorių, kurių vienas iš dalyvių yra užsienio kontrahentas, šalių teisės ir pareigos nustatomos pagal sandorio šalių susitarimu pasirinktos valstybės įstatymus. Tarp šalių 1996 05 16 sudarytos klientų aptarnavimo sutarties Nr. 3554, 5.2. p. nustato, kad klientas, t.y. ieškovas, įsipareigoja laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų, Lietuvos banko taisyklėse ir kituose dokumentuose nustatytos lėšų sąskaitose laikymo, atsiskaitymo bei disponavimo tvarkos. Šios sutarties 20 p. nustato, kad iškilę tarp šalių nesutarimai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka.

Taigi Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad šalys sutarė ginčus spręsti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka, todėl, nors ieškovas ir nėra Lietuvos Respublikos ūkio subjektas, jo atžvilgiu taikytini ir tie mūsų įstatymai, kurie reguliuoja tik Lietuvos Respublikos ūkio subjektų ekonominius santykius. Teismas nutarė priteisti delspinigius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1994 11 08 įstatymo “Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų” Nr.I-630, kuris nustato 0,2 % delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną.Šioje byloje Apygardos teismas netaikė šalių pasirinktų Lietuvos įstatymų, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad šalys teisėtai pasirinko sutartyje Lietuvos įstaytmus, tai ginčo atveju ir turi būti taikomi Lietuvos įstatymai. Taigi Lietuvoje teisėjai, taip pat patikrina, ar taikyti šalių pasirinktą teisę.

Nors Lietuvoje bylų ir nėra daug, šie keli pavyzdžiai rodo, kad ir pas mus sprendžiamas taikytinos teisės klausimas ir net taikomos tarptautinės konvencijos, tačiau nėra bylų, kur būtų taikoma kitos valstybės materialinė teisė. Apklausus advokatus, daugelis pareiškė, kad iš viso užsienio teisė Lietuvoje negali būti taikoma. Tai rodo, kiek mažai teisinė visuomenė žino apie užsienio teisės taikymą.

IV. UŽSIENIO TEISĖS ĮRODYMAS4.1. Užsienio teisė – fakto ar teisės klausimas?

Teismai, spręsdami ginčus su užsienio subjektais, susiduria ne tik su taikytinos teisės nustatymo, bet ir su užsienio teisės taikymo problema. Nustačius, kad ginčui reikia taikyti užsienio teisę, ją reikia įrodyti, sužinoti, koks jos turinys. O tai nėra paprasta. Anot vienos advokatės, jei jau kyla visokių neaiškumų taikant Lietuvos teisę, ką jau kalbėti apie užsienio. Daugelis apklaustų advokatų sakė, kad Lietuvos teisme būtų neįmanoma taikyti užsienio teisės, nes nėra būdų gauti informaciją. Ir tie įstatymai, nurodantys į užsienio teisės taikymą, paprasčiausiai yra neveikiantys. Advokatai mano, kad jau geriau patirti nuostolių, negu stengtis įrodyti užsienio teisę. “Tai būtų labai brangus procesas ir tęstųsi 10 metų”,- kito teisininko nuomonė. Pažiūrėkime, kaip šie klausimai reglamentuoti teisės aktais ir kokia praktika susiklosčiusi Lietuvoje ir užsienyje. Užsienio teisės įrodymas priklauso nuo to, ar valstybėje jis laikomas fakto, ar teisės klausimu. Lietuvoje civilinėje byloje šalys turi įrodyti faktines bylos aplinkybes ir įrodinėti įstatymų nereikia, nes preziumuojama, kad teisėjai žino įstatymus ir jų prasmę. Tačiau pagal LR Civilinio Kodekso 605 str. visus įrodymus, susijusius su taikomų užsienio valstybės įstatymų normų turiniu, vadovaujantis tų įstatymų oficialiu aiškinimu, jų taikymo praktika ir doktrina atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalys. Taigi Lietuvoje užsienio teisė priskiriama prie bylos faktų nustaymo, kurie, kaip ir kiti faktai, turi būti įrodyti.Ar užsienio teisės įrodymas yra fakto ar teisės klausimas – svarbus dviem aspektais:Pirma, skiriasi teisėjų vaidmuo dėl įrodinėjimo pareigos. Jei užsienio teisės turinio nustatymas laikomas tokiu pačiu faktu kaip ir kitų byloje esančių faktų įrodymai, tai įrodinėjimo pareiga atitenka ginčo šalims. Užsienio teisė bus taikoma tik šalių reikalavimu ir visas aplinkybes susijusias su taikytina teise turi įrodyti šalys. O jei užsienio teisė laikoma teisės klasimu, tai teismas pats pagal savo pareigas ex officio privalo susižinoti ir įrodyti tuos užsienio įstatymus.Antra – faktinės bylos aplinkybės negali būti skundžiamos kasacine tvarka, be jokios abejonės, tik tokiose valstybėse, kur kasacija egzistuoja. Civilinės teisės valstybėse apeliacinis procesas dažniausiai reiškia bylos nagrinėjimą de novo, t.y. tiriami įrodymai ir faktinės bylos aplinkybės, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė teisės normas. Beveik visų pasaulio valstybių teisės doktrinos laikosi nuomonės, kad dvigubo faktinių bylos aplinkybių nagrinėjimo, t.y. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, visiškai pakanka joms nustatyti ir ištirti. Todėl trečią kartą tirti faktines bylos aplinkybes nėra prasmės. Tačiau lieka galimybė patikrinti sprendimo teisėtumą, t.y. peržiūrėti apeliacinio teismo sprendimą, ar teisingai buvo pritaikyta teisė. Jei užsienio teisės taikymas yra laikomas fakto klausimu, galioja šis apribojimas. Todėl tokiose valstybėse užsienio teisė gali būti įrodinėjama tik pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose bei negali būti skundžiama kasacine tvarka. Nors atriboti fakto ir teisės klausimus nėra lengva, skirtingose valstybėse tie patys klausimai vienur priskiriami prie fakto, kitur prie teisės. Kaip ir su užsienio teise vienur ji laikoma fakto, kitur – teisės kausimu.Anglijoje, Italijoje taikytinos teisės klausimas laikomas fakto, o ne teisės nustatymo dalyku. Todėl įrodymus, susijusius su taikoma užsienio teise, turi pateikti šalis, reikalaujanti ją taikyti. Jeigu šalis pareigos neįvykdo, taikoma Anglijos teisė. O Vokietijoje taikytinos teisės klausimas laikomas teisės klasimu ir teismai užsienio teisę ex officio. Lietuvoje sutartiniams santykiams teismas taiko užsienio teisę tik šalies reikalavimu. Šalis, reikalaujanti taikyti užsienio teisę, turi pateikti įrodymus. Taikomos teisės turinį teismas gali nustatyti remdamasis : eksperto išvada, rašytiniais įrodymais ir pan. Pagal LR CK 605 str. 2 d. jeigu šalys neįvykdo pareigos įrodyti užsienio teisę, teismas taiko analogiškus Lietuvos Respublikos įstatymus.

Pvz. Moskow Terminal Ins.v. AB Klaipėdos autotransportas Ginčas kilo dėl pervežimo sutarties. Ieškovas nepateikė užsienio valstybės įstatymų turinio, todėl buvo taikomi analogiški Lietuvos Respublikos įstatymai. “Moskow Terminal” Ins buvo atsakinga už krovinio pristatymą iš Danijos firmos “Dan Cake” Rusijos įmonei “Interartbusiness”. Tačiau krovinio gavėjas negavo. Krovinys buvo apdraustas, draudimo kompanija apmokėjo gavėjui, įmonei “Interartbusiness” už nepristatytą krovinį ir nukreipė išieškojimą į pervežėją “Moskow Terminal Ins”. Pastaroji padavė į teismą AB “Klaipėdos autotransportą”, kuris taip pat dalyvavo pervežime ir, kaip teigė ieškovas, vežė krovinį nuo Klaipėdos iki Maskvos. Tačiau tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta jokia sutartis, nepateikti jokie dokumentai, kad atsakovas vežė krovinį. Ieškovas nepateikė užsienio valstybės įstatymų turinio, todėl taikomi analogiški Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 sk. ūkinės operacijos turi būti fiksuojamos specialiuose dokumentuose. Tokių dokumentų nėra, vadinasi žala ieškovui neįrodyta. Ši byla iš Klaipėdos Apygardos teismo iliustruoja, kad teismas bandė taikyti užsienio teisę, tačiau, negavęs iš ieškovo įrodymų, pritaikė analogiškus Lietuvos Respublikos įstatymus.

Kitoje byloje, kuri nukeliavo net iki Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo, taip pat buvo pritaikytas CK 605 str. 2d, kad nepateikus užsienio valstybės įstatymų turinio įrodymų, taikomi analogiški Lietuvos įstatymai. Mabre-Handels-Kontor GmbH v. AB “Sphagnum” “Mabre-Handels-Kontor” GmbH kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo AB “Sphagnum” 63250 DEM už pateiktą produkciją ir 3000 DEM už transporto išlaidas. Šiaulių apygardos teismas ieškinį iš dalies patenkino. Atsakovas “Sphagnum” padavė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1998 03 02 Šiaulių apygardos teismo sprendimą panaikino, ir priėmė naują sprendimą, ieškinį atmesti. Teismas nurodė, kad prievoliniai atsiskaitymo už pateiktą produkciją santykiai yra susiklostę tarp firmos “WTL” GmbH ir AB “Sphagnum”, ieškovas ir firma “WTL” GmbH yra skirtingi ūkiniai subjektai, ieškovas neįrodė, kad būtent jis yra sumokėjęs firmai “WTL” GmbH už presuotus durpių maišus ir turi teisę reikalauti apmokėjimo už pateiktą produkciją iš AB “Sphagnum”. Ieškovas pateikė kasacinį skundą, kuris buvo netenkintinas. Lietuvos Aukščiausias Teismas pirmiausia sprendė taikytinos teisės klausimą. Ieškovas šioje byloje – Vokietijos juridinis asmuo, todėl pagal LR CK VIII-ojo skyriaus nuostatas šiam ginčui gali būti taikomi Vokietijos įstatymai. Tame pačiame skyriuje nustatyta, kad visus įrodymus, susijusius su taikomų užsienio valstybės įstatymų normų turiniu, vadovaudamosi tų įstatymų oficialiu aiškinimu, jų taikymo praktika ir doktrina atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalys. Jeigu šalys neįvykdo šios pareigos, teismas taiko analogiškus Lietuvos Respublikos įstatymus. Šioje byloje ieškovas neįvykdė LR CK 605 str. 1 d. nustatytos pareigos. Atsakovas taip pat nesirėmė ieškovo valstybės įstatymais. Todėl teismas taikė Lietuvos Respublikos įstatymus. Kasacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais, išsamiai motyvuotomomis išvadomis.Pagrindinis klausimas šioje byloje buvo, ar ieškovas ir įmonė “WTL” yra tas pats asmuo, nes prievoliniai santykiai susiklostė tarp “WTL” ir atsakovo. Nepavykus įrodyti Vokietijos įstatymų turinio, remiantis kuriais būtų galima nustatyti ūkio subjektų teisinį statusą, buvo pritaikyti atitinkami Lietuvos Republikos įstatymai. Ir nustatyta, kad tarp atsakovo ir ieškovo nesusiklostė prievoliniai santykiai.

Lietuvoje nustačius, kad reikia taikyti užsienio teisę, jos įrodyti dar nepavyko.4.2. Informacijos apie užsienio teisę gavimas

Kaip minėjome, šalys privalo pateikti įrodymus dėl taikomų užsienio valstybių įstatymų turinio. Tačiau šalis gali neturėti jokios informacijos apie užsienio teisę. Tada galima prašyti teismo padėti gauti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Europos Tarybos valstybės, siekdamos palengvinti susižinojimą, 1968 m. pasirašė Europos konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę. 1996 m. šią konvenciją ratifikavo ir Lietuva. Konvenciją sukūrė Europos Taryba, siekdama didesnės savo narių vienybės. Tarptautinės savitarpio pagalbos sistemos, palengvinančios teisminių instancijų darbą, informacijos apie užsienio teisę gavimo būdų sukūrimas, padės pasiekti šį tikslą. Susitariančios šalys įsipareigojo teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą bei teismų sistemos organizavimą. Kiekviena susitariančioji šalis turi įsteigti ar paskirti oficialią instituciją, kuri priimtų kitos susitariančios šalies pavedimus suteikti informaciją (Konvencijos 2 str.) Mūsų šalyje tokia institucija yra Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Pavedimą suteikti informaciją visuomet turi pateikti teisminė institucija. Jis gali būti pateiktas tik faktiškai pradėjus procesą (3 str.). Pavedime kiek įmanoma tiksliau turi būti nurodyta, kokios prašoma informacijos apie minimos valstybės teisę (4 str.). Atsakymo tikslas – pateikti pavedimą parengusiai teisminei institucijai efektyvią bešališką informaciją apie valstybės, kuriai pateiktas pavedimas, teisę (7 str.) Prie atsakymo gali būti pridėti įstatymai, teismo sprendimai ar ištraukos iš teisės darbų, komentarai. Atsakymas – informacinio pobūdžio, todėl teismo neįpareigoja. Prireikus gauti informacijos apie valstybės, kuri nėra aptariamos konvencijos dalyvė, teisę, pavedimas suteikti informaciją turėtų būti siunčiamas per diplomatines įstaigas arba dvišalių sutarčių nustatyta tvarka. Tuo pačiu metu, 1996 m., Lietuva ratifikavo ir kita 1977 m. Konvenciją – Europos sutarties dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad reikia panaikinti egzistuojančias ekonomines kliūtis civiliniame procese ir leisti nepasiturintiems asmenims laisviau naudotis savo teisėmis valstybėse Europos Tarybos narėse, Europos Tarybos narės susitarė, kad kiekvienas asmuo, turintis gyvenamąją vietą vienos iš susitariančių šalių teritorijoje ir norintis paprašyti teisinės pagalbos civilinėje, komercinėje ar administracinėje byloje kitos susitariančios šalies teritorijoje, gali pateikti prašymą toje valstybėje, kurioje gyvena. Ši valstybė turi perduoti prašymą kitai valstybei. Pasidomėjus Teisingumo ministerijoje, užklausimų apie užsienio teisę dar nebuvo. Teismų departamente, prie Teisingumo ministerijos teisinio bendradarbiavimo su užsienio šalimis sektoriuje daugiausia gauna pavedimus pripažinti užsienio teismų sprendimų vykdymą. Tai kad dar nebuvo, kreiptasi dėl informacijos apie užsienio teisę – yra dar vienas įrodymas, jog Lietuvoje užsienio teisės taikymas apeinamas.Tarptautiniam Civiliniam procesui palengvinti, be konvencijų, Lietuva yra pasirašiusi dvišales sutartis dėl teisinės pagalbos daugiausia su buvusiom socialistinėmis respublikomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, sudaryta 1992 metais. Pagal sutartį vienos susitariančios šalies piliečiai kitos susitariančios šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos susitariančios šalies piliečiai.Lietuvos, Estijos ir Latvijos teisingumo ministerijos ir prokuratūros centrinės įstaigos teikia viena kitai, jeigu to prašoma, informaciją apie jų valstybėse galiojančius ar galiojusius įstatymus ir jų taikymą teisingumo įstaigose. Vienos susitariančios šalies piliečiams kitos susitariančios šalies teismuose teikiama nemokama juridinė pagalba bei užtikrinamas nemokamas teismo procesas.Dvišalėse sutartyse įtvirtintos ir taikytinos teisės normos, kad sandorio formą nustato sandorio sudarymo vietos įstatymai. Sandorio dėl nekilnojamojo turto ir teisių į jį formą nustato susitariančios šalies, kurios teritorijoje yra tas turtas – įstatymas.(38 str.) Susitariančios šalys pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus.

Taigi Lietuvoje užsienio teisės taikymui sudarytos sąlygos, ratifikuotos kelios tarptautinės konvencijos bei pasirašytos dvišalės sutartys, kad būtų lengviau spręsti tarptautinės teisės klausimus.

Palyginkime, kaip užsienio teisės taikymas reglamentuojamas kaimyninėje Rusijoje. Rusijos teismai lojaliai taiko užsienio teisę visais atvejais, kai tai numatyta įstatymu, tarptautine sutartimi ar Rusijos organizacijos ir užsienio kontragento sutartyje. Rusijos Civilinio Proceso kodekso 10 str. numatyta, kad teismas, remdamasis įstatymu, taiko užsienio teisės normas. Užsienio teisė turi būti teismo taikoma taip, kaip ji taikoma valstybėje, kurioje galioja. Pvz. jei kalbama apie Belgijos Civilinį Kodeksą, tai normos turi būti interpretuojamos pagal Belgijos kasacinio teismo išaiškinimus. Nors Belgijoje ir Prancūzijoje veikia tas pats Napoleono kodeksas, o Prancūzijos kasacinis teismas tas pačias normas aiškina skirtingai. Neteisingas užsienio teisės taikymas kaip ir klaida taikant nacionalinę teisę, Rusijoje yra pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą. Tai skiriasi nuo Vokietijos, Prancūzijos ir kitų valstybių praktikos. Teismas ne tik taiko užsienio valstybių įstatymus, bet ir papročius, teisminę praktiką tokiu pačiu mastu, kaip ji pripažįstama teisės šaltiniu tose valstybėse.

Kitas pavyzdys būtų mūsų kaimyninėje Švedijoje. Paprastai Švedijos teismai pagal taikytinos teisės taisykles užsienio teisę taiko ex officio, net jei šalys to neprašo. Jei šalys bylinėjimosi metu susitaria, teismai taiko Švedijos teisę. Susitarimai dėl taikytinos teisės, pasirašyti iki bylos atsiradimo teisme, bus teismų įgyvendinti tik tam tikrais atvejais, pvz. sutartiniuose santykiuose. Švedijos teismai stengiasi aiškinti ir taikyti užsienio teisę taip pat, kaip ji yra taikoma užsienio teisinėje sistemoje, remiantis vadinamouju lojalumo principu. Šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turinio yra neprivalomas teismui. Jei Švedijos teismas nežino užsienio teisės turinio, jis gali prašyti šalies, kuri reikalauja taikyti užsienio teisę įrodyti, jos turinį. Teismas gali savo pastangomis sužinoti taikytinos teisės turinį. Tiek teismas, tiek šalys gali kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją pagalbos, nes Švedija yra 1968 m. Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę narė. Skirtingose teisinėse sistemose tie patys terminai naudojami skirtinga prasme. Švedijos teisėjai taiko tą terminų prasmę, kuri naudojama Švedijoje. Taip pat įvairiose valstybėse tie patys klausimai gali būti priskiriami procesinei arba materialinei teisei. Šiuo atveju bus taikomas lex fori principas nustatant, ar klausimas priskiriamas materialinei, ar procesinei teisei.

Kai byloje nepavyksta įrodyti užsienio teisės, ji neatmetama kaip nepavykus įrodyti kitų būtinų faktų apie bylos aplinkybes. Teismas, vadovaudamasis bendrais teisės principais taiko teismo vietos teisę, lyg šalys pasirinktų teismo vietos įstatymus.

V. UŽSIENIO TEISĖS TAIKYMO APRIBOJIMAI

Užsienio teisė nėra taikoma besąlygiškai. Įvairių valstybių tarptautinės privatinės teisės normos įtvirtina tam tikrus užsienio teisės taikymo apribojimus. Paprastai užsienio teisė nebus taikoma, jei tai pažeistų viešąją tvarką ( public order) ar visuomeninius interesus. Taip pat nebus taikoma šalių pasirinkta teisė, jei tai prieštarauja imperatyvioms valstybės teisės normoms.5.1. Taikytina teisė negali prieštarauti viešajai tvarkai

Kiekviena valstybė turi specifiką ir savaip susiklosčiusią teismų praktiką. Deja, Lietuvoje praktikos, kaip teismai sprendžia, ar užsienio įstatymai neprieštarauja visuomenės interesams, dar nėra, nes išvis užsienio teisės taikymas yra labai naujas dalykas. Todėl šioje dalyje apžvelgsime bei palyginsime Europos, JAV, Rusijos padėtį šiuo požiūriu bei aptarsime Lietuvos teisės aktus, ribojančius užsienio teisės taikymą.Pirmiausia pažvelkime į kaimynines Europos Sąjungos valstybes, kurios yra pasirašiusios Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Konvencijos 16 str. Numatyta, kad teismui leidžiama netaikyti užsienio teisės, jei tai pažeistų teismo valstybės visuomenės interesus (public policy).Kas yra public order, teismai interpretuoja įvairiai. Pavyzdžiui, remiantis public order doktrina, Švedijos teismai atsisakys taikyti užsienio teisę, jei tai prieštarauja Švedijos teisinės sistemos fundamentaliesiems principams. Šią doktriną teismai taiko ex officio. Public order principas buvo pritaikytas tik keliose bylose. Švedijos teisėjai stengiasi ieškoti kitų būdų, kaip išvengti prieštaringo užsienio teisės taikymo. Yra atvejų, kai teisėjai performuoja taikytinos teisės taisykles ir išvis netaiko užsienio teisės. Ne taip lengva nustatyti, kas pažeidžia Švedijos public order, kokie tie Švedijos teisinės sistemos fundamentalūs principai. Vienas iš tokių aiškių pavyzdžių yra užsienio teisės normos, diskriminuojančios asmenis rasiniu, etniniu ar religiniu požiūriu. Tokios užsienio teisės normos nebus taikomos dėl prieštaravimo public order. Pavyzdžiui, jeigu šalių pasirinkta teisė nepalanki silpnesnei sutarties šaliai -vartotojui, teismas gali atsisakyti jį taikyti. Tokiu atveju bus taikoma Švedijos teisė. Kitas pavyzdys butų – iš Italijos. Italijos įstatymai, reguliuojantys tarptautinę privatinę teisę, nustato, kad jokie užsienio valstybių teisės aktai ar privatūs susitarimai negali būti taikomi, jei pieštarauja public order. Italijos teismai, nagrinėdami bylą su užsienio subjektais, atlieka dviejų pakopų analizę. Pirma, kurios valstybės teisė bus taikoma. Antra, jei nustatoma, kad reikia taikyti užsienio teisę, teismas turi išsiaiškinti, ar taikant užsienio teisę nebus gautas rezultatas, kuris prieštaraus Italijos public order ir moraliniams standartams. Panašiai dvipakopė sistema naudojama ir kitose civilinės teisės šalyse. Jeigu užsienio teisės taikymas pažeistų Anglijos teisę, būtų taikoma Anglijos teisė. Anglijos teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai šiuo pagrindu buvo atsisakyta taikyti užsienio teisę. Pavyzdžiui, taikoma užsienio teisė prieštaravo Anglijos įstatymams, draudžiantiems prekybos ribojimus, užsienio teisės taikymas prieštaravo draugiškiems Anglijos santykiams su kita užsienio valstybe. JAV teismai taip pat gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jei taikytina teisė prieštarauja viešajai tvarkai, pvz. pažeidžia silpnesnės šalies (vartotojo) interesus arba jei šalių pasirinkta teisė neturi esminio ryšio su sutartimi. Esminis ryšys (Substantial relationship) reiškia, kad taikytina teisė turi kurti esminį, o ne bet kokį ryšį su sutartimi. Lietuvoje užsienio valstybių įstatymai netaikomi, jeigu jie prieštarauja Lietuvos Respublikos visuomenės interesams. (LR CK 604 str.)Tokiais atvejais taikomi Lietuvos įstatymai.Panašios normos yra įtvirtintos ir kitų valstybių tarptautinės privatinės teisės aktuose.

5.2. Taikytina teisė negali prieštarauti privalomiems ginčo sprendimo organo valstybės įstatymams

Vėl pradėsime nuo Europos Sąjungos valstybių. Romos konvencijoje dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 str. 3 p. numatytas ir antras apribojimas, kad užsienio teisė nebus taikoma, jei šalys pasirinkdamos ją bandė išvengti privalomų įstatymo reikalavimų. Šalims pasirinkus užsienio teisę, privalomos teismo valstybės teisės normos nebus panaikintos.Švedijoje užsienio teisė gali būti netaikoma, jei tai pažeistų absoliučias Švedijos teisės normas, kurios yra nukreiptos, kad apsaugotų silpnesnę šalį. Ginčo atveju bus taikomos ne užsienio teisės normos, o absoliučios Švedijos teisės normos. Pvz. Švedijos darbo apsaugos aktas 1982:80, bet ne užsienio teisės norma. Tačiau absoliuti teisės norma nebus taikoma, jei užsienio teisės taikymas yra palankesnis silpnesniajai šaliai. Švedijos teismai netaiko užsienio valstybių viešosios teisės, todėl užsienio valstybių viešosios teisės skundai dėl mokesčių atmetami. Tačiau yra atvejų, kai užsienio valstybės viešoji teisė laikoma faktine bylos aplinkybe. Pvz., jei valstybė uždėjo eksporto draudimą ir šalis negalėjo pristatyti prekių pagal sutartį, toks negalėjimas nebus laikomas sutarties pažeidimu. JAV teismai paprastai atsisako taikyti šalių pasirinktą užsienio teisę, jei šalys bandė išvengti imperatyvių normų taikymo ir ta užsienio teisė neturi esminio ryšio su sutartimi.

Olandijoje taip pat teismai atsisakytų taikyti užsienio teisę, jei tai prieštarautų imperatyviems įstatymo reikalavimams. Pvz. nors nuomos sutartimi šalys ir susitartų taikyti užsienio teisę, vis tiek būtų taikoma Olandijos teisė, jeigu nuomojamas turtas yra Olandijos ir taikyti Olandijos teisę yra būtina siekiant apsaugoti nuomininko interesus. Sprendžiant sutarties valiutos ir kainų klausimus pagal įstatymą gali būti taikoma tik Olandijos teisė. Lietuvoje užsienio teisė nebus taikoma, jei tai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstituciją (LR CK 11 str. 3 d.), ar kitus įstatymuose numatytus imperatyvius reikalavimus (Pvz. Konkurencijos įst). Užsienio teisė negali būti taikoma, jei tai pažeistų draudimą riboti ar panaikinti pardavėjo ar gamintojo atsakomybę už vartotojui padarytą žalą (Vartotojų teisių gynimo įst. 9 str.). Anot kelių Lietuvos advokatų, bet kokia užsienio teisės gali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams, todėl jau geriau išvis jos netaikyti. Įvairių valstybių tarptautinės privatinės teisės normos, siekiant apsaugoti silpniasnes šalis, leidžia teismams netaikyti užsienio teisės vartotojų sutartyse. 5.3 Kiti užsienio teisės taikymo apribojimai

Daugelyje šalių teismai taiko tik užsienio valstybių materialines teisės normas. Paprastai procesinius klausimus kiekvienas teismas sprendžia pagal savo valstybės įstatymus. Būna atvejų, kai teismo valstybės įstatymas klausimus priskiria materialinei teisei, o tas pats klausimas pagal užsienio valstybės įstatymus priskiriamas procesinei teisei ir atvirkščiai. Rusijos teismai netaiko užsienio teisės klausimų, kurie pagal Rusijos teisę laikomi procesiniais. Jei tam tikra teisės norma užsienio valstybėse yra procesinė, ją gali taikyti Rusijos teismai, tik jei ji laikoma materialine. Pvz.: Rusijos teismai pagal nukreipimą į Anglijos teisę taiko Anglijos ieškininės senaties terminus, nežiūrint į tai, kad Anglijoje ieškininės senaties terminai priklauso proceso teisei ir Anglijos teismai netaiko užsienio ieškininės senaties terminų. Šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę yra ribota, nes kai kuriuos klausimus valstybė pasilieka savo kompetencijoje. Juk sutarties laisvės principas taip pat turi ribas, šalys negali susilygti ir nesilaikyti viešosios tvarkos normų. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus, nes valstybė nustato imperatyvios teisės normas, kurių veikimo šalys negali pakeisti savo susitarimu.VI. IŠVADOSTiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybėse šalys gali laisvai pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau vienose valstybėse reikalaujama, kad teisė būtų susijusi su sutartimi, kitose tokio reikalavimo nėra. Taip pat vienose valstybėse leidžiama pasirinkti teisę tik tarptautiniuose susitarimuose.Teisininkai, ruošdami sutartis, turėtų pagalvoti, kas bus, kai kils ginčas, numatyti, kaip bus sprendžiami konfliktiniai santykiai. Todėl sutartyje verta aptarti ginčų sprendimo organo ir taikytinos teisės pasirinkimą. Juk nuo to, kokia teisė bus taikoma sutarčiai, priklausys bylos baigtis, nes įvairiose valstybėse galioja skirtingi įstatymai.Tačiau, jei šalys neaptarė šių klausimų sutartyje, teismas, remdamasis nacionalinėmis tarptautinės privatinės teisės normomis, pritaikys ginčui kurios nors valstybės teisę. Lietuvoje tarptautinės privatinės teisės normos yra kodifikuotos Civilinio Kodekso VIII skyriuje. Paprastai teismas taiko labiausiai su sutartimi susijusios valstybės teisę. Tai gali būti arba sutarties pasirašymo vietos, arba sutarties vykdymo vietos teisė. Atskirais atvejais galioja specialios taisyklės, priklausančios nuo sutarties rūšies.Lietuvoje teismų praktika sprendžiant taikytinos teisės klausimą nėra gausi. Labai retai šis klausimas sprendžiamas žemesnio lygio teismuose. Dažniausiai, kai byla nueina iki Aukščiausiojo Teismo, konstatuojama, kad nebuvo sprendžiamas taikytinos teisės klausimas (pvz. bylose, V.Stukonis v. JAV Ambasada, Meisner v. Melchert).Remiantis tarptautinės privatinės teisės normomis teismas gali nustatyti, kad reikia taikyti užsienio teisę. Mūsų šalyje užsienio teisės klausimas laikomas fakto klausimu, todėl visus įrodymus, susijusius su užsienio valstybių taikomų įstatymų turiniu, turi pateikti šalis, reikalaujanti taikyti užsienio teisę. Nepavykus įrodyti užsienio teisės, taikomi analogiški Lietuvos įstatymai. (Pvz. bylose, Moscow Terminal Ins v. Klaipėdos autotransportas ir Mabre Handels-Kontor v. Sphagnum).Tačiau ginčo šalys gali prašyti teismo padėti gauti šią informaciją. Šiam tikslui Lietuva 1996 metais ratifikavo Europos Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę. Konvenciją pasirašiusios valstybės įsipareigojo teikti viena kitai informaciją apie civilinį procesą ir teisę. Lietuvoje Teisingumo Ministerija buvo paskirta ta institucija, per kurią gali būti siunčiami prašymai gauti informaciją. Pasidomėjus Teismų departamente prie Teisingumo Ministerijos, teisinio bendradarbiavimo su užsienio šalimis sektoriuje, dar nebuvo gauta nei vieno užklausimo apie užsienio valstybių įstatymų turinį. Tai rodo, kad Lietuvoje teismai vengia taikyti užsienio teisę. Nors Lietuvos teismų praktikoje nepavyko aptikti, kur šalių teisės ir pareigos būtų nustatytos pagal kokios nors konkrečios užsienio valstybės teisės normas, bet yra atvejų, kai ginčui pritaikomos tarptautinės konvencijos. (Pvz. bylose Sanda v. Klaipėdos Aplinkos Apsaugos agentūra; Ferteksos Ekspedicija v. European Trucking Services).Užsienio teisė nėra taikoma besąlygiškai. Įvairių valstybių įstatymai įtvirtina tam tikrus užsienio teisės taikymo apribojimus. Paprastai užsienio teisė nebus taikma, jei tai pažeistų teismo valstybės viešąją tvarką (public order), visuomenės interesus. Pavyzdžiui užsienio teisė nebus taikoma, jei pažeidžia silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo interesus. Užsienio teisė nebus taikoma, jei šalys savo susitarimu pasirinkti užsienio teisę, bandė išvengti teismo valstybės imperatyvių įstatymo reikalavimų ir pasirinkta teisė neturi esminio ryšio su sutartimi. Deja, Lietuvoje praktikos apie tai kaip teismai sprendžia, ar užsienio teisė neprieštarauja viešajai tvarkai ir visuomenės interesams dar nėra. Be to daugelis apklaustų teisininkų patvirtino, kad išvis užsienio teisės taikyti Lietuvoje neįmanoma.Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, teoriškai galima civiliniams santykiams taikyti užsienio teisę. Tačiau praktiškai šių teisės normų įgyvendinimas tik prasideda. Jau teismuose sprendžiamas taikytinos teisės klausimas, nustatoma, kad ginčui reikia taikyti užsienio teisę, tačiau negavus įrodymų, pritaikomi Lietuvos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikoje ratifikuotos tarptautinės sutartys.Šią situaciją būtų galima pavadinti kaip užuomazga, nes ateityje, intensyvėjant tarptautiniams ryšiams ir gausėjant ginčams su užsienio kontrahentais, teismai pradės taikyti ir konkrečių užsienio valstybių teisės normas.

VIII. NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Norminiai teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas// Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai,-Vilnius. 19992. Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodeksas// Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai,-Vilnius. 1999

3. Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, – 1980 m. balandžio 11d. Viena.//Valstybės Žinios, -1995 m. Nr. 102-22834. Lietuvos Respublikos Europos Konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę ratifikavimo įstatymas, 1996 m. vasario 6 d. Nr. I-1193; Europos Konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę 1968 m. birželio 7 d. Strasbūras//Valstybės Žinios, – 1996 m. Nr. 16-414.5. Lietuvos Respublikos Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo ratifikavimo įstatymas, – 1996 m. vasario 13 d. Nr. I-1201; Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo 1977 m. sausio 27 d. Strasbūras//Valstybės Žinios, – 1996 m. Nr. 18-459.

6. Lietuvos Respublikos sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, – Vilnius. 1994 m..

7. Convention on the Law Applicable to the Contractual Obligations, – Roma. 1980 m. birželio 19 d.

Literatūra

1. Mikelėnas V. Sutarčių teisė, – Vilnius. 1996 m. 2. Mikelėnas V. Civilinis Procesas, – Vilnius. 1997 m.3. Bonell M.J. An International Restatement of Contract law, – New York. 1994.4. Cheshire W. Private International Law, – London. 1992.5. Chuah J.C.T. Law of International Trade, – London. 1998.6. Comparative Law: Cases-Text-Materials/Schlesinger. R.B. ir kt., – New York. 1988.7. Conflicts of Law: Cases, Materials and Problems/Vernon D. ir kt., – New York. 1990.8. Folsom R.H. European Community Business Law, – West. 1994.9. Fox W.F. International Commercial Agree ments, – Boston. 1992.10. Guide to Drafting International Distributorship Agreements,-Paris. 198811. Harris A.J. Cases and materials on International Law, – London. 1998.12. Jani’s M.W. An Introduction to International Law, – Boston. 1993.13. Nalanczuk P. Akerhurst’s Modern Introduction to International Law,-London. 1997.14. Tiberg H., Sterzel F., Cronnuet R., Swedish law, – Stockholm. 1994.15. Weintraub R.J. Commentary on the Conflics of Law, – New York. 1986.16. Богуславский М. Международное частное право, – Москва. 1998.17. Иссад М. Международное частное право, – Москва. 1989

Šaltiniai:

1. Civilinė byla Nr. 2-941/1998 K.Sanda v. Klaipėdos Aplinkos apaugos agentūra2. Civilinė byla Nr. 3-21/1998 Moscow Terminal Ins. v. Klaipėdos autotransportas3. Civilinė byla Nr. 3-59/1998 Ferteksos Transportas v. ASG4. Civilinė byla Nr. 3K-1/1998 V.Stukonis v. JAV Ambasada5. Civilinė byla Nr. 3K-401998 Mabre Handels-Kontor v. Sphagnum6. Civilinė byla Nr. 3K-71/1998 Executive Services Ltd v. Snoras7. Civilinė byla Nr. 3K-84/1998 Meissner v. Melchert8. Civilinė byla Nr. 3-53/1997 Ferteksos Ekspedicija v. European trucking services