Lietuvos – Lenkjos santykiai 1918-1994

Turinys
Turinys..............................2
Įvadas..............................3
Dėstymas
Lietuvos – Lenkijos padėtis 1918 – 1920 m. ir jų tarpusavio konfliktiškumo motyvai......4
Tautų sąjungos ir Antantės pozicija dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos............6
Lietuvos – Lenkijos santykių atšalimo ir tarpusavio izoliacijos politika.............7
Lietuvos – Lenkijos santykių gerėjimas nuo 1989m......................9
Išvados..............................11
Literatūros sąrašas..............................12Įvadas
Lietuva yra Pabaltijo valstybė. Taip pat ji viena iš mažesniųjų Europos valstybių.Ir savaimei aišku, kad tai labai turėjo įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui. Lietuva, kaip jau žinome, yra seno konflikto tarp Rytų ir vakarų zona, patyrusi stiprią svetimų kultūrų ir interesų įtaką. Į tai Lietuva visada turėjo atsižvelgti ir laviruoti šioje situacijoje. Viiena iš šalių, į kurią atsižvelgdama Lietuva turėjo gyventi prie Sovietų Rusijos ir Vokietijos , buvo Lenkija.
Su šia šalimi mūsų valstybę siejo daugiau kaip 400m. trukusi unija (1386 – 1795 m.). Lietuviškos Jogailaičių dinastijos valdymas buvo Lenkijos istorijos aukso amžius, o unija su Lietuva – ašis, apie kurią sukosi visa Lenkijos istorija. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje dominavo lenkų kultūra. Naujaisiais amžiais Lietuvos diduomenė sulenkėjo, nors lietuviai savęs laikyti nenustojo ir saugojo Lietuvos valstybinį savarankiškumą. Tuo tarpu lenkai Lietuvą laikė Lenkijos provincija ir visada siekė palaužti liietuvišką separatizmą. Šios idėjos egzistavo ilgai. Lietuvių tautinis atgimimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. lenkams ir daugeliui sulenkėjusių Lietuvos bajorų buvo nesuprantamas reiškinys, jie jį pasitiko priešingai ir agresyviai.
Taigi, manau svarbu aptarti kaip toliau klostėsi Lietuvos santykiai su Lenkija.
Darbo tikslas: at

tskleisti Lietuvos – Lenkijos santykius 1918 – 1994 m.,
Darbo uždaviniai: nusakyti abiejų valstybių istorinę padėtį 1918 – 1920 m. ir jų konfliktiškumo motyvus, apibūdinti TS ir Antantės poziciją dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos, atskleisti Vilniaus krašto užgrobimą situaciją. Taip pat parodysiu Lenkijos – Lietuvos santykių atšalimo ir tarpusavio izoliacijos politiką ir kaip klostėsi santykiai su Lietuva po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.Dėstymas
Lietuvos – Lenkijos padėtis 1918 – 1920 m. ir jų tarpusavio konfliktiškumo motyvai (Vilniaus krašto užgrobimas)
1918 02 16 buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, skelbęs, kad Lietuva bus kuriama demokratiniais pagrindais su sostine Vilniumi. Buvo deklaruojama atsiribojimas nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis ir, kad Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis privalo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Vienas iš šios deklaracijos padarinių buvo tas, kad jis padėjo apginti kraštą nuo anneksinių Lenkijos kėslų.
Tuomet pasaulyje dar tebesitęsė Pirmasis Pasaulinis karas, ir Lietuva turėjo pagal Brastos taikos sutartį atitekti Vokietijai, bet Vokietijai pralaimint (lapkričio mėnesį) šie planai nebuvo įgyvendinti, tuo labiau, kad Lietuvos Nepriklausomybę buvo pripažinusi( gruodžio aktą). Lietuvoje buvo sudaryta vyriausybė. Lietuva ėmė siųsti savo diplomatinius atstovus į Europos valstybių sostines, bet į tarptautinę areną dėl lenkų propagandos Lietuva buvo suprasta kaip nepatikima ir laikina valstybė. Buvo bandyta panaudoti Versalio taikos derybas Lietuvos tarptautiniam pripažinimui, bet rimtų laimėjimų nepasiekė.

Prasidėjo Nepriklausomybės kovos. Pirmieji Lietuvą pu
uolė bolševikų būriai, buvo užimtas Vilnius. Lietuvai padėjo apsiginkluoti Vakarų šalys, o taip pat ir vokiečių karių pagalba.
1918 12 19 buvo pasiūlyta Lietuvai Lenkijos vyriausybės parama kariauti su bolševikų būriais. Iš lietuvių pusės buvo užsimenama apie nuolatinius santykius. Pagalbos buvo atsisakyta, bet Lenkija vis tiek sudarė Lietuvos valdymo komisiją. LR vyriausybė pareiškė nuostabą, kad lenkų Vyriausybė negerbia kaimyninės tautos teisių, nors pati ką tik buvo panašioje padėtyje.1918 12 31 buvo pareikštas protestas prieš Lenkijos grobikiškus veiksmus. [ 5, p. 20].
Sėkmingai buvo sutriuškinti ir bermontininkų būriai. Ir tretieji veikėjai Nepriklausomybės kovose buvo lenkai. Dar prieš prasidedant Lietuvo s irLenkijos konfliktui 1918 12 18 Lenkijoje gyvenantys lietuviai davė užklausą J. Pilsudskiui, kurioje buvo išreikštas susirūpinimas dėl sklindančių gandų apie ketinimą pasiųsti į Lietuvą ginkluotas pajėgas. Buvo siekta gerų tarpvalstybinių santykių. Bet atsakymo esmė buvo tokia, kad Lenkija pripažįsta Lietuvą tik tose ribose, kur gyvena lietuviai. ,,Vokiečių remiamas lietuvių imperializmas turi liautis, nes jis neturi jokių sėkmės šansų“ [ 5, p. 18].
Konfliktą su Lenkija įtakojo ir tai, kad Vilniaus krašte gyveno daug lenkų. Lenkai Vilniaus kraštą suvokė atskirai nuo visos Lietuvos ir todėl reikalavo jį prijungti prie Lenkijos, kuri siekė atkurti valstybę su XVII a vid. Sienomis, tačiau be atskiros LDK. Paradoksalu, bet Vilniuje gyventojų daugumą turėjo žydai. Vilnių Lietuvai atiduoti Lenkija visiškai ne
esiruošė. Tarp lenkų ir lietuvių prasidėjo karinis konfliktas.
Reikia paminėti, kad sukūrus naujus Lietuvos valstybės pamatus, pasikeitus vyriausybei, priimta antroji laikinoji konstitucija. Tai pamačiusi Lenkija pradėjo organizuoti perversmą Lietuvoje. Slapta karinė lenkų organizacija POW, Lenkijos remiama lėšomis ir koordinuojama iš užsienio, Kaune parengė karinio sukilimo planą. 1919 rugsėjo mėnesį buvo planuota nuversti teisėtą vyriausybę ir išvaikius Valstybės tarybą, turėjo būti sudaryta prolenkiška vyriausybė, kuriai išlaikyti turėjo padėti Lenkijos kariuomenė. Bet sąmokslas buvo atskleistas ir neįgyvendintas [ 6, p.20].
Jie 1919m. balandžio mėnesį puolė bolševikus ir užėmė Vilnių. Bet kova prieš bolševikus nebuvo apsiribota ir lenkai veržėsi gilyn į Lietuvos teritoriją. Lenkų ir lietuvių susirėmimus pavyko sulaikyti tik įsikišus Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. 1918 06 18 buvo nustatyta demarkacinė linija tarp konfliktuojančių šalių. Ši linija dar buvo keista ne kartą. Trečiosios linijos susitarimu Lietuvai atiteko Vilnius ir Gardinas. Bolševikams puolant lenkus prie Vilniaus, lenkai geruoju pasitraukė už šios (Kurziono) linijos ir pripažino Lietuvą de facto. Tač.iau Vilniaus link vykstančią Lietuvos kariuomenę Vievyje sustabdė lenkai, kurie sulaikė lietuvius tol, kol Vilnių užėmė bolševikai. Ir nepaisant 1920 07 12 sutarties su Lietuva Rusija Vilniaus neatidavė Lietuvai. Vėl buvo mėginta įgyvendinti bolševikų valdžia, bet Lietuvai pateikus ultimatumą 1920 08 26 Vilnius buvo gražintas Lietuvai. Vyriausybė persikėlus į Vilnių pradėjo derybas su lenkais dėl autonomijos suteikimo. Lenkams laimėjus prieš bo
olševikus, jie priartėjo Prie pietinių Lietuvos sienų, lietuviai gavo trauktis.
TS bandė taikyti valstybes. Bet lenkai nesutikę derėtis perėjo į masinį puolimą ir sutriuškinę lietuvius prie Suvalkų įsiveržė į Lietuvą. Tautų sąjunga sudariusi specialią komisiją pareikalavo 1920 09 26 Lenkijai nutraukti savo veiksmus. Buvo pasirašyta Suvalkų sutartis 1920 10 07, kuria Vilnius atiduotas Lietuvai. Tačiau, tuo konfliktas nesibaigia 1920 10 10 Vilnius buvo užgrobtas Želigovskio. Nenorėdamas tiesiogiai laužyti sutarties su Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis įgaliojo generolą Liucijaną Želigovskį užgrobti Vilnių prisidengiant tariamu maištu ir nepaklusimu Lenkijos vyriausybei. Šis žygis, Lietuvos politikų nenumatytas, sukėlė grėsmę Lietuvos egzistavimui. Užgrobęs Vilniaus kraštą L. Želigovskis sudarė lenkų valdomą vidurio Lietuvos valstybę ir Lenkijos remiamas pradėjo karą su Lietuva. Ties Širvintais ir Giedraičiais šis puolimas buvo sustabdytas ir Lietuva perėjo į puolimą.
Konfliktui spręst įsikišo TS, be to sunkumas buvo per mažas kariuomenės skaičius. buvo sudarytos paliaubos. 1922 03 24 buvo paskelbtas įstatymų leidžiamojo seimo nutarimas dėl valdžios Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika aktas. Prijungus Vilnių prie Lenkijos buvo pripažinta, kad 20 Lietuvos atstovų su savo 20 padėjėjų pateks į Įstatymų Leidžiamojo Seimo sudėtį. Vėliau buvo priimtas Ambasadorių konferencijos nutarimas dėl Lenkijos rytinės sienos ir Vilnius atiduotas Lenkijai. Lietuva savo ruožtu įteikė protesto notą prie Ambasadorių konferencijos nutarimą atiduoti Vilnių Lenkijai. Lietuvą ėmė remti SSRS , bet reikalavo Lietuvos išstojimo iš TS ir tai buvo išreikšta 1926 09 28 LR ir SSRS notoje dėl Lietuvos priklausymo TS. Ir šioje vietoje svarbu pažymėti SSRS poziciją: ,, Sąjungos vyriausybė pareiškia, kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorialinio Lietuvos suvereniteto“ [ 5, p. 86].Tautų sąjungos ir Antantės pozicija dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos
Vakarų valstybių kišimąsi į šį konfliktą apsisprendimą įtakojo tai, kad pagal Versalyje priimtas taikos stiprinimo normas, buvo būtina pasiekti, kad jaunų nacionalinių valstybių eilė nuo Suomijos iki Rumunijos būtų patvari. Sąjungininkės kišosi, bet nepakankamai aktyviai, kaip teigia Č.Laurinavičius. Pagrindine klaida yra laikoma, kad buvo delsiama pripažinti Lietuvos valstybę. 1923 03 15 Ambasadorių konferencija sankcionavo faktinę padėtį – įteisino Vilniaus lenkiškąją aneksiją. Tačiau Lietuva to nepripažino [ 1, p.83].
Lenkija rūpėjo ir Vokietijai su Rusija, bet revanšistines idėjas tramdė jų pačių duoti įsipareigojimai Lenkijai ( Rygos sutartis Rusiją, Vokietijos parašas po Versalio ts.).
Lietuvos ir Sovietų Rusijos nepuolimo sutartimi Vilnius buvo pripažintas Lietuvai ir Lietuva įsipareigojo nebendradarbiauti su Sovietų Rusijos priešais. Taip saugumo sistemos plėtimosi į Rytus procesas buvo sustabdytas. O savo ruožtu Vokietija su Rusija įgavo priedangą – ginti mažą nuskriaustą Lenkijos Lietuvos valstybę, bet tai nereiškė Lietuvos teisių patenkinimo, ar Vilniaus klausimo sprendimo. Šiuo atveju Lietuva kaip mažoji valstybė, buvo didžiųjų valstybių interesų zonoje, įrankis savo idėjomis tenkinti. Susijungusi Lenkija su Lietuva būtų stipri kliūtis Rusijos ekspansinėmis svajonėms tenkinti. Tačiau Lenkija turėjo kultūrinį pranašumą prieš Rusiją, todėl Lietuvai būtų naudingesnė. Rusija dėjo pastanga atskirti šias valstybes, neleisti joms susijungti ir buvo panaudotas etnografinis faktorius [ 6, p.80].
Lenkija siekė federacijos su Lietuva, Baltarusija, Ukraina. Pilsudskis Paryžiuje 1919 balandį pasiūlė Antantei sukurti Nepriklausomą lietuvių valstybę grynai etninėse ribose ,t.y., be Vilniaus srities, arba lenkų federaciją su didesne Lietuva, įtraukiant Vilnių. Reikalavo tikros Vilniaus aneksijos.
Kadangi Lenkijos sienos buvo nustatytos Versalio sutartyje, vakarų valstybės savo ruožtu negalėjo išvengti jų užtikrinimo. O Pilsudskis teko tas sienas nubrėžti kariniais faktais, deja, ne derybomis prie stalo.
Dėl Pabaltijo tautų statuso susikirti Prancūzijos ir D. Britanijos siekiai. Prancūzija turėjo ilgalaikį tikslą sukurti kiek įmanoma stipresnę jėgų kombinaciją, kad būtų galima užkirsti kelią Vokietijos agresijai. Iki 1915 m. tam pasitarnavo Antantės sąjunga. Todėl Vokietijos separatinė taika su Sovietų Sąjunga Brastoje atvėrė takoskyrą prancūzų politikoje. Buvo remiama savarankiška ir stipri Lenkija. Tačiau, Prancūzija turėjo į ateitį nukreiptą tikslą – stiprią ir draugiškai nusiteikusią Rusiją, galinčią ekonomiškai ir karine jėga atsverti Vokietiją. Prancūzija neskatino Pabaltijo provincijų atsiskyrimo nuo Rusijos, bet turėjo vilčių, kad prancūzų ir lenkų sąjunga, jei tik įmanoma apimtų ir Pabaltijį [ 3, p. 78].
Britanija pasisakė už engiamoms tautoms suteikiamą laisvę ir demokratiją, sienų nustatymą tautiniu principu. Bet buvo išreikšta ir abejonė, nes susikūrus lenkų valstybei Rusija ir Vokietija nebeturėtų bendros sienos, t.y., kad Rusija negalėtų ateiti į pagalbą Prancūzijai užpuolus vokiečiams. Taigi britaniškoji pozicija labiau pageidavo silpnesnės Rusijos, nepaisant jos režimo. Taigi ritų diplomatai nevaržomai galėjo skatinti Pabaltijo tautas skelbti nepriklausomybę ir net siekė politiškai prisirišti Pabaltijo tautas [ 6, p.112].Lietuvos – Lenkijos santykių atšalimo ir tarpusavio izoliacijos politika
Vokiečių okupacijos metu (1941–1944 m.) Vilniaus kraštas priklausė Lietuvos generalinei sričiai. Šalia okupacinių vokiečių valdžios įstaigų veikė ir lietuviška administracija – apskričių ir valsčių savivaldybės. Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, Rytų Lietuvoje pamažu gausėjo lietuvių valdininkų, mokytojų, policininkų, kunigų ir kt. profesijų žmonių. Nors nacių okupacijos metais nei lietuviai, nei lenkai nebuvo tikraisiais Vilniaus žemės šeimininkais, tačiau vyko užmaskuota, o kartais ir atvira kova dėl įtakos Vilniaus krašte. Lenkų nepasitenkinimą kėlė tai, kad lietuviai įsitvirtino vietos valdžios organuose. Lenkai taip pat stengėsi užimti geresnes vietas valdžios, karinėse ir pramonės įstaigose, kad galėtų veiksmingiau ginti asmeninius ir tautinius interesus. Abi pusės Vilniaus kraštą laikė savo tėvyne ir savo valstybės dalimi: lietuviai – Lietuva, lenkai – Lenkija.
Buvo sušauktas TS susirinkimas, jame dalyvavo abi pusės. Bet derybų kontrolė buvo išlaikyta ir buvo išsiderėta sprendimas, kuriuo
• Karo stovis tarp šalių panaikintas
• Lenkija gerbia ir pripažįsta Lietuvos teritorijos vientisumą,
• Speciali komisija tirs skundus apie blogą elgesį su lietuviais Lenkijoje
• Abi šalys tiesioginėm deryboms atkurs normalius ryšius.
Šiems pasiūlymams pritarė Sovietų Rusija ir rekomendavo Lietuvai pasirašyti. Iš to Lietuva gavo naudos, buvo atstatyta normali būsena. Lietuvos vidaus politikos valdymas ir konfliktas su Lenkija sukėlė abejonių mažos valstybės pajėgumu savivaldai. Etninės ir istorinės prielaidos Lietuvos valstybiniam egzistavimui laikytos rizikingi silpnomis.
Voldemaras siekė, kad pasaulis nepamirštų Lietuvos. Vyriausybė net pasinaudojo Vilniaus konfliktu savo padėčiai sustiprinti ir opozicijai palenkti.
Įsigalėjus autoritariniam rėžimui Lietuvoje siekis dėl Lenkijos priblėso. 1934 m. buvo įkurta Pabaltijo valstybių sąjunga, bet šis projektas buvo miręs, nes Lietuva laikė gilų priešiškumą Lenkijai, o Estija ir Latvija nenorėjo kištis į Lietuvos problemas dėl Klaipėdos Vilniaus krašto. Santykius su Lenkija nuodijo tebesitęsiantis ir vis intensyvėjantis polonizavimas Vilniaus krašte. Lietuva pateikė pasiūlymą TS reformuoti sprendimo formas, kad greičiau būtų reaguojama į agresiją, bet išgirsta nebuvo. Smetona Vilniaus krašto klausimą naudojo kaip vidaus politikos jungiamąjį elementą, o tai padėjo vyriausybei gauti paramos iš platesnių sluoksnių. Vis kilo nesusipratimai tarp lenkų ir lietuvių pasienio postuose.
Dieną prieš Vokietijos įžengimą į Austriją II pasaulinio karo išvakarėse, lenkų ir lietuvių pasienio incidentas kainavo Lenkijos kareivio gyvybę. Tada Lietuva buvo priverta užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija.

Bet prieš pradedant kalbėti apie tai reikia paminėti apie Lietuvos santykius su Sovietų Rusija. Sovietų Rusija aktyviai gynusi Lietuvos interesus maždaug nuo 1932 m. padėtį ėmė keisti. Prasidėjo SSRS ir Lenkijos santykių atoslūgis. Numatydami augantį Tolimuosiuose Rytuose pavijų, rusai ėmė švelninti savo santykius su lenkais, nes ramumas vakarų sienoje yra svarbus ne tik jų saugumui Tol. Rytuose, bet galbūt ir vidaus padėties pastovumui“ [ ,5 p. 97], taip keitėsi situacija Lietuvos nenaudai. Tuomet blogėjo ir Lietuvos santykiai su Vokietija dėl Klaipėdos krašto, ir gerėjo Vokietijos – Lenkijos santykiai.
Tad Lietuva nusprendė gerinti santykius su Lenkija. Ir Lenkija Lietuvai 1938 03 17 įteikė ultimatumą tuojau užmegzti diplomatinius santykius ir ,,tai vienintelis kelias kaimynystės klausimams tvarkyti kiekvienai vyriausybei, tikrai norinčiai gera valia išvengti pavojingų taikai įvykiu“[5, p.102]. Ir šis ultimatumas buvo priimtas. Londonas, Berlynas, Roma, Vašingtonas, Paryžius ir Vašingtonas patarė Lietuvai į ultimatumą atsakyti pozityviai. Ir buvo prašoma neperdavinėti lenkų reikalavimų TS, nė viena iš didžiųjų valstybių nebuvo pasirengusi ateiti Lietuvai į pagalbą. Po šio ultimatumo buvo pasirašytas 1939 01 25 Lietuvos ir Lenkijos Respublikų susitarimas dėl konsulatų steigimo.
1939 10 27 Li.etuva pasirašė Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Šiam susitarimui Lenkija pareiškė protesto notą: ,,Taigi Lietuva pripažino SSRS teisę į teritoriją, kuri juridiškai nepriklausė SSRS. Šis aktas, pažeidžiantis Lenkijos Tautos ir Valstybės teises, tuo labiau netikėtas, nes prieštarauja Lietuvos Vyriausybės ne kartą pareikštoms deklaracijoms iki ir po Vokietijos ir SSRS agresijos prieš Lenkiją. Savo Vyriausybės vardu formaliai ir iškilmingai protestuoju prieš šį aktą, kuris prieštarauja iš tarptautinės teisės išplaukiančioms užduotims ir pažeidžia žmonių moralės normas“ [ 5, p. 120].

Buvo sukurta Lietuvai lojalių lenkų demokratinės grupės programa. O sudaryta Lenkijos emigracinės vyriausybės Londone buvo prašyta paskolinti pinigų, nes lietuvių Tautinė taryba norėjo suskurti vyriausybę arba komitetą Kanadoje. Nacių okupacijos metu lenkų padėtis Vilniaus krašte buvo prasta, taigi, buvo siekiama D. Britanijos paramos. Lenkų prastos padėties buvimu buvo kaltinami lietuviai, nes lietuvių buvo atsiųstas biurokratinis ir policinis aparatas. Santykius gerinančiu memorandumu galima vadinti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto išleistas pasiūlymas, kuriame aptarta Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei pasiūlytos bendro veikimo hitlerinės Vokietijos okupacijos sąlygomis nuostatos. Čia siūloma iš Lietuvos pusės abiems šalims pripažinti jų suverenumą, kad santykius tvarkys taikingai, Lenkija nereikš pretenzijų į Vilnių, bus sustabdomas partizaninis karas, kad bus koordinuojama taktika.1944 09 22 buvo priimtas susitarimas tarp LTSR Vyriausybės ir Lenkijos Tautinio Išsivadavimo komiteto dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakavimo iš LTSR teritorijos[ 5, p. 153].
Lietuva tikėjo TS teikiamomis saugumo garantijomis. Bet vėliau suprato, kad tai buvo tik iliuzijos. Tai parodė Miuncheno suokalbis. Nepaisant to Lietuva su Lenkija sudarė transporto ryšių ir pasienio prekybos sutarčių. Lietuvos vyriausybė pasinaudojo krize savo autoritarizmui įtvirtinti.Lietuvos – Lenkijos santykių gerėjimas nuo 1989m.
1989 12 27, 28 Lenkijos parlamento rūmuose įvyko Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio delegacijos susitikimas su Parlamento piliečių klubu. Pokalbiai vyko ankstesnių visuomeninių iniciatyvų lapkričio 16 dieną paskelbtų laiškų ,,Bičiuliams lietuviam“ ir ,,Bičiuliams lenkams“ dvasia. Aptarta ypač būtinybė stiprinti saugumo ir tarpusavio pasitikėjimo jausmą, pasienio judėjimo problemos, ekonominio bendradarbiavimo perspektyvos, istoriniai ir teisiniai Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimai, taip pat lietuvių padėtis Lenkijoje, lenkų – Lietuvoje, jų dalyvavimas politiniame, visuomeniniame, kultūriniame ir religiniame abiejų šalių gyvenime, atsižvelgiant į dalyvavimą ateities demokratinėje vietos savivaldoje. Nutarta sukurti bendras ekonomines, visuomenines ir kultūrinių reiškinių ir istorijos komisijas, rengti susitikimus.
1990 13 27 Lenkijos parlamento piliečių klubo delegacijos ir LRATAS susitikimo komunikate buvo išreikštas džiaugsmas dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, užtikrinta galutinė siena ir, kad Lenkija rems Lietuvą. Atmetė bet kokį jėgos panaudojimą, kad abi šalys nusimes autoritarizmo šydus. Aptartas tautinių mažumų sureguliavimo reikalas.
1990 11 26 išplatintame dokumente, kuriame aptartas lenkų bendrijos nepasitenkinimas, esą nevisiškai atitinka normas pateikti reikalavimai dėl lenkų kalbos valstybės ir savivaldybės institucijose, lenkų vardai ir pavardės, Lenkijos pilietybės, laisvės keliauti, lenkų švietimo ir kiti klausimai.
1991 01 11 Lenkijos šalies piliečių komitetų pareiškimas, kad atmeta Ribentropo – Molotovo paktą, pritaria Lietuvos valstybingumui, lenkai ,,nepaisant įvairių tarpusavio ginčų ir pretenzijų, Lietuva tebėra artimiausia Lenkijos kaimynė ir lenkai negali būti abejingi jos likimui“ [ 5, p.180].
1991 08 26 – 09 02 Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių susirašinėjimas susijęs su tuo, kad Lenkija pripažįsta LR ir su ja užmezgami diplomatiniai santykiai. Tais pačiais metais abiejų šalių prezidentai pasveikino vienas kitą su Konstitucijos diena.
1991 09 04 LRAT priima nutarimą dėl Šalčininkų, Vilniaus rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo. To pasekmė 1991 09 15 – 12 20 susirašinėjimas V. Landsbergio ir L. Walęsos. Pareikštas nepasitenkinimas ir susirūpinimas dėl lenkiškų sričių autonomijų uždraudimo. Buvo patvirtinta, kad lenkų bendrijos nelaikomos bolševikiškomis ir korumpuotomis. Buvo kreiptasi, kad,, Pone Pirmininke, kad sutrumpintumėte vietos demokratijos užšaldymo laikotarpį ir kuo greičiau paskelbtumėte rinkimus – minėtus atstovavimo organų rinkimus“ [ 5, p. 191]. Laiškais buvo siekiama sumažinti nesutarimus. Aiškinosi, kurioje iš valstybių mažumų teisės geriau įstatymiškai užtikrintos. Siekė priešintis įtampos didėjimui.
1992 01 13 buvo pasirašyta deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp LR ir Lenkijos Respublikos. Joje užtikrintas glaudus bendradarbiavimas, demokratinių principų pripažinimas, pagerbta tarptautinė teisė, suverenumas, teritorinis vientisumas, žmogaus laisvių gerbimas, nesikišimas į vidaus reikalus, susilaikymo nuo grasinimo panaudoti jėgą ar jos panaudojimo principas. Neturi teritorinių pretenzijų, dėl tautinių mažumų vadovausis Europos normomis, kad bus siekiama gilesnio ekonominio bendradarbiavimo, kad bus atnaujinti konsuliniai santykiai, kad bus įkuriami kultūros centrai. Bus konsultuojamasi tarpusavyje dėl abišalių santykių [ 4, p.78 ].
1992 03 04 patvirtintas Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje ambasadorius J. E. Pono Vidackis. Ir galiausiai 1994 04 26 buvo pasirašyta LR ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis [ 4, p. 98 ].Išvados
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1918 – 1994 m. buvo labai permainingi. XX a. pradžioje nesutarimus skatino ilga bendra istorija, Vilniaus krašte neaiškus gyventojų kontingentas, t.y., nebuvo nei lenkų, nei lietuvių daugumos ir aišku ekspansiniai tikslai.
Šių motyvų pasekme galima įvardinti tai, kad Vilniaus kraštas TS pagalba keliavo iš lietuvių rankų į lenkų rankas ir atvirkščiai. Tai Lietuvai sunkino skintis kelią į tarptautinį pripažinimą. Lietuvą rėmė Sovietų Rusija ir D. Britanija, o Lietuvai opoziciška buvo Prancūzija ir, aišku, Lenkija. Bet kokie diplomatiniai prekybiniai ir transportiniai santykiai tarp valstybių buvo nutraukti, nors ir TS bandė sutaikyti šalis. Ir galiausiai tik Lenkijos ultimatumo dėka 1938 03 17 santykiai buvo užmegzti. Lietuva atgavo Vilniaus kraštą tik iš Sovietų Rusijos rankų. Per II Pasaulinė karą okupuotos tiek Lietuva, tiek Lenkija taip pat nebendradarbiavo išskyrus tai, kad abiejuose valstybėse vyko pasipriešinimo judėjimai okupaciniams režimams. Ir galiausiai santykių atkūrimas prasidėjo 1989 m. susirašinėjant abiejų šalių pasipriešinimo organizacijų lyderiams. Santykių atnaujinimas nebuvo sklandus, bet pabaiga, kaip pasakoje, gera – 1994 m. buvo pasirašyta ir ratifikuota ( Lietuvje nevienbalsiai) LR ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis.Literatūros sąrašas
1. Laurinavičius Č. Politika ir diplomatija. V. 1997.
2. Lietuva ir jos kaimynai. V. 1997.
3. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917 – 1994 m. m.- V. 1998.
4. Svarbiausios LR tarptautinės sutartys 1918 – 1995 m. m. – V. 1997.
5. Theolin St. Vilniaus konfliktas. V. 2001.

Leave a Comment