Termino“Teisė”daugiareikšmiškumas

Planas

Įvadas
1. Termino ”Teisė” daugiareikšmiškumas
1.1 žmogaus teisė ir žmogaus teisių grupės
1.2 prigimtinė teisė
1.3 pozityvioji teisinė atsakomybė
2. Subjektinė ir objektyvioji teisė
Išvados
Literatūra

Įvadas
Kaip rašė xx amžiaus žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas “Svarbiausias nūdienos fizikos uždavinys yra surasti pačius bendriausius gyvenimo dėsnius,pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pasaulio vaizdą”.
Svarbiausia yra sukurti teisę,kuri galėtų užtikrinti šiuolaikinių šakinių teisės mokslų metodologinį,vertybinį vientisumą.Ši sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo pažinti galiojančią teisę,jos laikytis,taikyti ją praktiškai,prognozuoti jos raidą.
Teisė,tai socialinis interesas,paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle,skirta norminti žmonių elgesį,derinti priešingus interesus.
Tačiau,pats teisės terminas nėra vienareikšmis.Tai daug reikšmių tuurintis terminas.Vienos iš jų,tai žmogaus teisė,prigimtinė teisė,pozityvioji teisė ir t.t.
Šiame referate bus bandyta išsiaiškinti į kokias grupes galima suskirstyti žmogaus teises.Atsakyti, kokie prigimtinės teisės privalumai ir kuo pasireiškia pozityvioji teisinė atsakomybė?Kuo skiriasi subjektinė teisė nuo objektyviosios teisės?

1. Termino “Teisė” daugiareikšmiškumas
1.1 Žmogaus teisė ir žmogaus teisių grupės
Žmogus-individas-visuomenės sudedamoji ir neatskiriama dalis.Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.Ir niekas neturi teisės iš jų tai atimti.Tas teises užtikrina metodų ir būdų visuma-konstitucinės garantijos.
Valstybė nustato tarpusavio santykius su piliečiais,suteikia jiems teises bei laisves,numato pareigas irr sudaro sąlygas jas praktiškai realizuoti.Tačiau viskam turi būti ribos.Kai kurie žmonės piktnaudžiauja savo teise į laisvę-nusižengia įstatymams ir už tai būna patraukiami baudžiamojon atsakomybėn.Tokiu atveju bausmę gali skirti tik teismas,kaltinamasis turi teisę gintis,teismo procesai vieši,uždrausti kankinimai,numatytas paleidimas įnešus užstatą.
Visos žmogaus te

eisės,laisvės ir pareigos yra valstybės nustatytos,suteiktos ir garantuotos Konstitucijoje.Joje įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti ir leistinumas veikti,siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą bei priversti nenusižengti Konstitucijai.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo,buvo priimta nemažai žmogaus teises ir laisves ginančių įstatymų,kurių dėka,visapusiškai apibudinamas Lietuvos demokratizmo laipsnis.
Visos pagrindinės žmogaus teisės,laisvės ir pareigos apima visas svarbiausias žmogaus veiklos sferas:darbą,asmens laisvę,politiką,socialinę-ekonominę ir kitas sferas,sudarydamos tam tikrą vieningą sistemą.
Valstybių konstitucijoje deklaruojamas žmogaus teises galima suskirstyti į tris grupes:
1. Asmens teisės:asmens saugumas ir teisminė apsauga,privataus gyvenimo laisvė.
Žmogus turi teisę laisvai pasirinkti ar jam dirbti ar ne,nes priverstinis darbas yra draudžiamas.Turi teisę užsiimti įstatymų nedraudžiama veikla,pradėti savo verslą.Taip pat turi teisę reikalauti iš savo darbdavio geresnių darbo sąlygų,nes pastarojo pareiga pasirūpinti,kad darbuotojas galėtų saugiai dirbti,nekenkdamas savo sveikatai bei skatinti daarbo priemonių tobulinimą.Darbuotojas turi reikalauti,kad atlyginimas nebūtų mažesnis už valstybės nustatytą minimalų atlygį ir t.t.
2. Politinės piliečių teisės:piliečių rinkimų teisė,susivienijimų-susirinkimų laisvė,spaudos ir švietimo laisvė,sąžinės ir religijos laisvė.
Si teisė leidžia piliečiams laisvai vienytis į bendrijas,politines partijas ar asociacijas,jei šie tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.Politinės partijos veikia laisvai ir savarankiškai,draudžiama kištis į jų reikalus.
Įstatymai draudžia išankstinę cenzūrą ir politinę kontrolę,garantuoja laisvą nuomonių reiškimą valstybės politikos klausimais.Partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu.
3. Socialinės-ekonominės teisės ir laisvės:darbo,profsąjungų ir kt.laisvės.Visam teisių ir lais-
vių institutui priklauso pi
iliečių lygybės principas.
Pagrindiniai tokių susivienijimų tipai – socialiniai-ekonominiai(profsąjungos,verslininkų susivienijimai),politiniai(klubai,lygos,partijos),religinės bendrijos,inteligentijos susivienijimai ir kūrybinės sąjungos,sportinės,laisvalaikio,baivininkų ir kt.asociacijos.Ši teisė gali būti ribojama tik tuomet,jei būtina apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą,viešąją tvarką,žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

1.2 Prigimtinė teisė

Prigimtinė teisė(jus naturale)gyvena žmonėse nuo amžių.Ji visuomet buvo aukščiau veikiamosios teisės.Tai idealė teisė,kuri visuomet reikalauja tokio teisingumo,kuris yra nustatomas proto ir sąžinės.Žmogus praktikoje taiko savo kritikos gabumus,nuuolat siekia idealo.Dėl to atsiranda idealės teisės nesutikimas su veikiamąja.
Prigimtinė teisė reguliuoja,kad viskas būtų teisinga ir gera.O teisingumo ir gerumo naudą reguliuoja civilinė teisė,kuri yra glaudžiai susijusi su prigimtine teise.Prigimtinė teisė – veikiamosios teisės pagridas,įvertina teisės teisingumą.Jis yra teisę kuriančių elementų skaičiuje.Veikiamoji teisė patenkina realius reikalus,būdama realių sąlygų įtakoje,tuo pačiu nukrypdama nuo teisingumo reikalavimų.Todėl prigimtinė teisė leidžia išaiškinti veikiamosios teisės netobulumus.
Žmonių visuomenės gyvenimas yra labai komplikuotas,nes pats žmogus – komplikuota asmenybė.Kiekvieno žmogaus moralinė prigimtis yra skirtinga,nes yra visuomenės augimo įtakos padarinys.Asmuo visuomenėje turi gyventi “tvarkingai laisvai”,nesuvaržytas.Geresniam žmonių gyvenimui įvykdyti nevisuomet galima vykdyti vien tik formalę asmens teisę.Tačiau per didelė laisvė visuomenei gali būti kenksminga,jeigu yra per daug neribota.Visuomenės gyvenimo esmė niekada nelieka toje pačioje vietoje – ji vis auga,keičiasi,nes iš kartos į kartą keičiasi ir žmonių sąmonė,jų mintys,siekiai ir t.t.Todėl neišvengiamai atsiranda įvairių visuomenės gyvenimo įstatymų ir formų.
Kai teisės mokslas ėmė ty

yrinėti veikusiąją ir veikiamąją teisę visuomenės gyvenimo istorijos įstatymams nustatyti,prigimtinės teisės teorija buvo mokslininkų palikta kaip istorijos įvykis.Buvo imtasi istorinio teisės tyrinėjimo ir teisės pagrindų aiškinimo,kurių objektu buvo ir yra veikusioji ir veikiamoji teisė.Vėliau,istorinio ir pozitingojo mokslo dėka,tapo aišku,jog prigimtinės teisės sukurtos sistemos taip pat yra istorijos faktai.
Šiuolaikinė visuomenė,tai visuomenė,visur ieškanti teisingesnės tvarkos.Tačiau,to teisingumo buvimas neliudija,kad tai ir yra prigimtinė teisė,nes ji yra pačių žmonių tobulėjimo,kultūros kūrinys,einantis iš kartos į kartą.Prigimtinė teisė tasispindi individų darbuose.

1.3 Pozityvioji teisinė atsakomybė
Pozityvioji teisė – tai asmens suvokimas,kad jis,naudojasi teisėmis nuolat būdamas visuomenėje ir dėl to yra jai nuolat atitinkamai įpareigotas.
Jei žmogus nėra laisvas – tai jis negali būti atsakingas,nes jam nebus už ką būti atsakingam.O prievoles vykdantis individas laisvės taip pat neturi,nes yra priverstas vykdyti ne savo,o svetimos valios paliepimus,už kurių veiklos padarinius jis nėra atsakingas.O laisvam – už savo veiksmus atsakingam žmogui yra svarbiausia suvokti savo veikos ar neveikos padarinius.Asmuo nėra visavertis,teisinių santykių subjektas,kol negali būti atsakingas – vykdyti pareigų.Būti atsakingam – reiškia būti pareigingam.Visuomenėje niekas negali turėti absoliučių,nuo pareigų nepriklausomų teisių,nes atleisti nuo pareigų,reikštų atleisti ir nuo atsakomybės.
Yra toks dalykas kaip pozityvioji teisinė atsakomybė,kuri yra asmens suvokimo ribose.Tai tokia atsakomybė,kurią suvokdamas,žmogus privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą,jei ši bus padaryta kito asmens atžvilgiu.Vadinasi – ši atsakomybė susijusi ne su

u prievole,o su pareiga.Prievolė griežtomis prievartos priemonėmis suvaržo žmogaus veiką,o pareiga yra asmens laisvės ir jos plėtros šaltinis,nes leidžia asmeniui laisvai naudotis subjektinėmis teisėmis.Atisakydamas vykdyti pareigas,pilietis turi žinoti,kokias teises praras.Ši teisės atsakomybės forma parodo socialinį asmens subrendimą,sugebėjimą suvokti,kad jis gyvena visuomenėje ir žino,ką reiškia joje gyventi.
Pozityviąją teisinę atsakomybę sudaro trys strktūriniai elementai:
1) Naudojimasis subjektinėmis teisėmis.Teisinės atsakomybės iniciatyva,poreikis ir šaltinis kyla iš individo.Atsakomybė kyla iš paties asmens teisių ir siekio jomis naudotis nepažeidžiant artimo teisių ar įstatymų.
2) Pareiga naudotis savo teisėmis,kito asmens teisėms nepavojingu būdu.Individo pareiga taip organizuoti savo veiką ir pajamas,kad sugebėtų laiku sumokėti kreditoriui palūkanas ir grąžinti kreditą.
3) Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą,atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis.Faktas,jog padaryta žala kitam asmeniui,reiškia,jog padaryta žala savo paties teisėms,nes,priklausomai nuo to,kokia ta žala,nukenčia ne tik tas,kuriam buvo padaryta žala,bet ir tas,kuris ją padarė.
Pozityviajai atsakomybei būdingas požymis tas,jog ji įgyvendinama netaikant sankcijų.Savanoriškas žalos atlyginimas nėra sankcija,nes tai yra pačių asmenų tarpusavio susitarimo santykiai,iš kurių kyla abipusis atsakingumas.Atlygindamas nuostolį,pilietis sumažina savo turtą tiek,už kiek ta žala buvo padaryta.Dažniausiai kito asmens teisių pažeidimas yra netyčinis,o jei tyčinis,tuomet keičiasi atsakomybės forma – turi įsikišti kompetetingos institucijos,įpareigotos spręsti tokio pobūdžio klausimus(teismai ir pan.).

Anksčiau į pozityviąją teisę buvo žiūrėta kaip į moralinę atsakomybę,nes ji laikyta nereikšminga.Dabar į ją žiūrima kaip į teisinę,nes ji įtvirtina pareigų vykdymo privalomumą,užtikrina nekonfliktišką asmens naudojimąsi savo teisėmis.Asmuo atsakingai turi elgtis ne iš baimės patirti privartą iš valstybės,bet dėl savo asmenybės suvokimo,savo teisės branginimo.
Pozityvioji teisinė atsakomybė yra nuolatinė,nes vyksta nuolatinis naudojimasis teisėmis.Kol naudojamos teisės,tol piliečiai yra įpareigoti būti atsakingais – vykdyti tam tikras pareigas,tai individų avivaldos priemonė.

2. Subjektinė ir objektyvioji teisė
Teisė nėra vien tik teisės normos,esančios įstatymuose.Jos pasireiškia kaip fizinių ar juridinių asmenų subjektinės teisės,tai turimų teisių sistema.Teisės subjektas čia yra asmuo.O kai apie teisės normas kalbama bendrai,tai tuomet į teisę žiūrima objektyviuoju požiūriu.Objektyviosios normos,tai normos,kurios nėra priklausomos nuo bet kokių subjektų ir seimo narių.Jos yra nusistovėjusios žmonių gyvenime.
Subjektinėms teisėms priklauso pagrindinės piliečio laisvės ir teisės.Šios teisės esmė ir vaidmuo gyvenime yra ne vien teisinė,bet ir politinė problema.Šią problemą reguliuoja tarptautiniai aktai.Subjektinės teisės parodo šalies teisės demokratiškumą ir pažangą.Požiūris į teisę kaip į subjektinę teisę,atskleidžia asmens teisių santykinumo priežastį.
Objektyvioji teisė suvokiama kaip teisės subjektų visuma,jų laisvės ir elgesio mąstas,leidžiantis veikti savo interesais.Šios teisės yra valstybės pripažįstamos ir ginamos.
Reikia mokėti atskirti,kur subjektinė,o kur objektyvioji teisė.Objektyvioji teisė yra tik iš dalies nepriklausoma nuo žmonių,nes patys asmenys-tiesiogiai ar netiesiogiai,dalyvauja kuriant teisę.O subjektinė teisė priklauso ją turinčiajam,nes bet kurios valstybės pilietis turi teisę naudotis savo teisėmis taip,kad nepadarytų žalos kitiems,valstybei ir visuomenei.Tačiau,tarp objektyviosios ir subjektinės teisės yra glaudus ryšys.T,y.sukuriamos bendrosios teisės normos,kurių pagrindu ir atsiranda teisiniai santykiai.Šios bendrosios teisinės normos negali būti įgyvendinamos be subjektinės teisės,nes subjektų turimos teisės priklauso kiekvienam subjektui.Subjektinė teisė užtikrina asmens laisvę,galimybę veikti savo labui ir yra įtvirtinta teisės normose,t.y.objektyviojoje teisėje.
Subjektinė teisė kartu su objektyviąja teise sudaro teisės vertingumą – turiningumą,užtikrina nuosavybės teisę,laisvą verslą,teisę rinktis ir naudotis savo privilegijomis.

3. Išvados
Kaip,panagrinėjus teisės terminus – žmogaus teisė,prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė,matome,jog nepaisant visų,piliečiui suteiktų laisvių – viską giežtai kontroliuoja teisėsauga ir,reikalui esant yra pasirengusi įsikišti į individų tarpusavio santykius,bei atstatyti tvarką,jei ji buvo pažeista.
Trumpai peržvelgę žmogaus teisės grupes ir pozityviąją atsakomybę,galime daryti išvadą,jog valdžia rūpinasi piliečių gerove ir saugumu,bet tuo pačiu atidžiai seka,kad nebūtų pažeisti įstatymai.Pažeidus teisę yra taikomos atitinkamos bausmės,neretai apribojančios nusikaltusiojo laisvę(laisvės atėmimas keleriems metams) arba atitinkamai nuo padarytos žalos sumažinamas turtas padarytai žalai atlyginti.Jei asmenys patys,savanoriškai susitaria atlyginti nuostolį,padarytą netyčia – tuomet kompetetingos institucijos nesikiša.
Piliečiams sudarytos sąlygos laisvai rinktis,ką jam daryti(pvz.dirbti ar nedirbti,kokia veika užsiimti).Žmogui suteikta laisvė – tai privalumas.Svarbiausia,kad atitinkami veiksmai nesukeltų pavojaus kitų asmenų atžvilgiu.
Pažiūrėjus iš objektyviosios pusės-žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai – patys dalyvauja kuriant teisę.O subjektinė teisė priklauso ją turinčiajam asmeniui.Tai padeda atskirti,kur subjektinė,o kur objektyvioji teisė.
Visa ši teisinė sistema parodo,jog šiuolaikinė visuomenė gyvena demokratiškoje valstybėje,kuri prižiūri,jog šalies viduje būtų tvarka ir neleidžia įsiplieksti vidaus suirutei.

Literatūra
1. Vaišvila A.”Teisės teorija”.Vilnius,2000m.
2. Vansevičius S.”Valstybės ir teisės teorija”.Vilnius,2000m.
3. Kelsen H.”Grynoji teisės teorija”.Vilnius,2002m.
4. Čiočys P.”Teisės pagrindai”.Vilnius,2000m.
5. Junevičius A.,Matakas J.”Valstybės pagrindai”I dalis.Kaunas,1996m.
6. Leonen P.”Teisės enciklopedija”.Kaunas 1931m.

Leave a Comment