Teismų sistema

MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

TECHNOLOGIJŲ KATEDRA

Neziniukas neziniukas,

Žemės ūkio technologijos specialybės III k.3ŽŪn gr. studentė

TEISMŲ SISTEMA LIETUVOJE

REFERATAS

Darbo vadovas

dėst. V. Šalaševičius

Marijampolė

2004

TURINYS

ĮVADAS......................

............3

1. Teismų genezė

Lietuvoje.....................

....4

2. Pagrindiniai teismų veiklos

principai.................5

3. Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų

kompetencija.......7

4. Teisėjų

statusas....................

.........9

IŠVADOS.....................

..........12

LITERATŪRA.......................
......13

ĮVADAS

Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir
spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų
kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.

Įvairiose šalyse teismai, atliekantys iš esmės tas pačias funkcijas,
atsižvelgiant į valstybės santvarkos formą skirstomi į paprastuosius ir
ypatinguosius (pastarųjų steigimą tiesiogiai draudžia beveik visos
šiuolaikinės konstitucijos). Paprastieji teismai yra skirstomi į bendrosios
kompetencijos ir specializuotus (darbo, arbitražinius, muitų, mokesčių,
karinius, religinius ir t.t.) teeismus. Neturi stebinti tokia teismų sistemų
ir jų rūšių gausa, nes demokratinės valstybės numato visapusišką teisminę
piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų
veiksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.

Valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri
organizavimo ir veiklos principai, visuma sudaro teismų sistemą.

1. Teismų genezė Lietuvoje

Iki 1933 m. teismų sistemos reformos Lietuvoje galiojo trijų grandžių
teismų sistema – taikos teismai, apygardų teismai ir Vyriausiasias
tribunolas. Ši teismų sistema turėjo trūkumų, kurie ir sukėlė 1933 m.
reformos būtinumą. 1933 m. Lietuvoje buvo priimtas naujas Teismų santvarkos
įstatymas, kuriuo vietoje taikos teisėjų įįsteigti apylinkių teismai
(teisėjais galėjo būti tik profesionalūs teisininkai) ir atsirado nauja
teisminė grandis – Apeliaciniai rūmai (šis teismas buvo apeliacinė
instancija byloms, kurias sprendė apygardų teismai pirmąja instancija, bei
pirmoji instancija baudžiamosioms byloms prieš valstybės saugumą).

1940 m. Lietuvą okupavus, buvo įvesti sovietiniai įstatymai. Pakeista
ir teismų s

sistema, kuri reorganizuota pagal dviejų grandžių sistemos
modelį. Po 1958-1961 metų reformos sukurta teismų sistema veikė iki
nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai nesikeitė iki 1995 m. sausio 1 d.,
kai ją pakeitė 1994 m. gegužės 31 d. įstatymu įtvirtinta nauja teismų
sistema. Sovietinę teismų sistemą Lietuvoje sudarė rajonų (miestų) liaudies
teismai ir LSSR Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiąjį Teismą sudarė
civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo plenumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikroms byloms kaip priežiūros instancija
galėjo būti SSRS Aukščiausiasis Teismas. Sovietinėje sistemoje galiojęs
teisėjų renkamumo principas, ypač didelis prokuratūros vaidmuo prižiūrint
teismų veiklą (prokurorinė priežiūra), neribotos teismo galios procese ir
kitos panašios priežastys lėmė, kad visa teismų sistema praktiškai nebuvo
nepriklausoma ir buvo ne tiek teisingumo vykdymo, kiek valstybės represinė
sistema.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrukus imta planuoti ir
rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuri iš esmės buvo
įgyvendinta nuo 1995 m. saausio 1 d., nors pirmasis mėginimas ją reformuoti
padarytas jau 1992 m. vasario 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos teismų
įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta keturių grandžių Lietuvos
teismų sistema, kurią sudarė apylinkės teismai, apygardos teismai,
Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas. Valstybės pasirinktai
keturių grandžių teismų sistemai pritarė ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos
Respublikos pileičių referendumas, kuriame buvo priimta Lietuvos
Respublikos Konstitucija. Galutinai teismų sistemos reformos gairės
nustatytos 1994 m. gegužės 31 d. priimtame antrajame Teismų įstatyme, kuris
įsigaliojo ir pradėtas taikyti nuo 1995 m. sausio 1 dienos.

1999 m. sausio 14 d. priimtas Lietuvos Respublikos administracinių
teismų įsteigimo įstatymas, pagal k
kurį administracinių teismų sistema
pradėjo funkcionuoti 1999 m. gegužės 1 d. Administracinių teismų paskirtis
yra nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo
subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo. Iki minėtų
teismų įsteigimo aptariamu sklausimus sprendė bendrosios kompetencijos
teismai civilinio proceso tvarka.

2. Pagrindiniai teismų veiklos principai

Teismų veikla ir jų organizavimas pagrįstas demokratiniais
pagrindais, atspindinčiais teisinės valtybės esmę ir uždavinius.
Pagrindiniai teismų organizavimo ir veiklos principai yra teisiškai
įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vėliau jie išplėtoti
konkrečiuose įstatymuose: Teismų įstatyme, CPK, BPK ir kituose teisės
aktose.

1. Teisingumo vykdymas. Konstitucijos 109 straipsnyje sakoma, kad
teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Teismai priima sprendimus ir
nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Niekas negali būti pripažintas
kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline
bausme kitaip, kaip įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą.
Jokios kitos valstybės valdžios institucijos neturi teisės vykdyti teismų
funkcijų. Bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir
tik įstatymų numatyta tvarka.

2.Teismų ir teisėjų nepriklausomumas. Teisėjai veikia nešališkai ir
klauso tik įstatymų. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais
įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,
įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir
Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Tais
atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas,
kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai,
teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą
prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas aktas atitinka Konstituciją.
Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis,
socialinis sp

paudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti
įtakos jų sprendimams. Teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra
nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių
partijų ir visuomeninių organizacijų, taip pat nuo proceso dalyvių bei kitų
asmenų. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir
užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Niekas neturi teisės reikalauti,
kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo.

3. Teisė į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos piliečiai,
užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą nuo
kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir
orumą, kitas Konstitucijoje, įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse
įtvirtintas jų teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valdžios
ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Fiziniai asmenys turi teisę įstatymų nustatytais atvejais į valstybės
garantuojamą teisinę pagalbą. Teisę į teisminę gynybą taip pat turi įmonės,
įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos.

4. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą. Asmuo turi
teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto
nepriklausomo ir nešališko teismo. Tik nepriklausomas ir nešališkas teismas
gali objektyviai įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes ir priimti
teisingą sprendimą. Teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos
būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią
laiką.

5. Lygybė įstatymui ir teismui. Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma,
kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra
lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl
lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės p
padėties, tikėjimo,
įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių.

6. Viešumas. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai – taip
pasakyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje. Tai reiškia,
kad teismo posėdžiuose gali dalyvauti visi piliečiai. Į posėdžių salę
neįleidžiami tik jaunesni kaip 16 metų asmenys, jeigu jie nėra
dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai.motyvuota teismo nutartimi
teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo
slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti
valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Neviešas teisminis
nagrinėjimas leidžiamas ir bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriomis
kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys lytinių nusikaltimų bylose, taip
pat kitose bylose, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie
privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar
nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.

7. Teismo proceso kalba. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta
valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama
teisė kalbėti teisme gimtąja kalba ar ta kalba, kurią jie moka, per
vertėją. Baudžiamosiose bylose tardymo ir teismo dokumentai kaltinamajam ir
kitiems proceso dalyviams įteikiami išversti į jų gimtąją kalbą ar į kitą
kalbą, kurią jie moka. Vertėjo paslaugos atlyginamos iš valstybės biudžeto.

8. Teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję teismų sprendimai,
nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai yra privalomi visoms
valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms,
įstaigoms, organizacijoms kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir
turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsienio
valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir
vykdymo tvarką Lietuvos Respublikoje nustato įstatymai ir tarptautinės
sutartys.

Bet koks normų, įtvirtinančių teisingumo principus, pažeidimas,
kliudantis teismui įvykdyti jam procesiniuose įstatymuose nustatytus
uždavinius, pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, apsunkina
pasiekti teisingumo tikslus.

Teismų savarankiškumą užtikrina valstybės laiduojamos finansinės ir
materialinės garantijos, o teisėjų nepriklausomumą – jiems suteikiamos
socialinės garantijos, pasireiškiančios stabiliu darbo užmokesčiu, darbo ir
poilsio laiko specialiu reglamentavimu, pensiniu aprūpinimu ir kt.

3. Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų kompetencija

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra nustačiusi tokią Lietuvos
bendrosios kompetencijos teismų sistemą: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
Lietuvos Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Realizuojant
šią konstitucinę nuostatą, 1994 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas Teismų
įstatymas, tapęs pagrindu esminei iki tol egzistavusių teismų santvarkos
kaitai, o 2002 m. sausio 24 d. buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teismų
įstatymas ir priimta jo nauja redakcija.

Naujajame Teismų įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos,
teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas,
pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei
Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai
pripažintais teisės principais.

Apylinkės teismai pagal nustatytą veiklos teritoriją (jų yra 54) yra
pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės
pažeidimų byloms, priskirtoms jų kompetencijai, hipotekos teisėjų
kompetencijai priskirtoms byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų
ir nuosprendžių vykdymu. Be to, įstatymų numatytais atvejais apylinkės
teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo ir
kitas įstatymų priskirtas funkcijas.

Apylinkės teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas, o įstatymų
nustatytais atvejais bylas gali nagrinėti trijų teisėjų kolegija.

Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas
Hipotekos skyrius. Hipotekos teisėjas įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja
bylas dėl sutartinės ir priverstinės hipotekos, įkeitimo , kitų daiktinių
teisių, juridinių faktų bei kitų daiktų registravimo, dėl įkeisto turto
arešto, išieškojimo iš įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto,
išieškotų sumų paskirstymo ieškotojams, taip pat vykdo kitus įstatymų jam
suteiktus įgaliojimus.

Apygardos teismas (jų yra 5) savo veiklos teritorijoje yra pirmoji
instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo
kompetencijai ir apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų
sprendimų, nuosprendžių nutarčių ir įsakymų.

Apygardos teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o
įstatymų nustatytais atvejais – vienas teisėjas.

Lietuvos Apeliacinis Teismas yra apeliacinė instancija byloms, dėl
apygardos teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų.
Apeliacinis Teismas taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir
tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos
Respublikoje ir atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas
funkcijas.

Apeliaciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės
instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų
sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja ir formuoja vienodą teismų
praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Į priimtose
nutartyse esančius taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir
kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus
ir kitus teisės aktus. Į priimtose nutartyse esančius taikymo išaiškinimus
atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti
asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiame Teisme sudaromas senatas. Į jį įeina šio
teismo pirmininkas (jis yra ir senato pirmininkas), skyrių pirmininkai,
taip pat po septynis Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didžiausią šiame
teisme darbo stažą turinčius teisėjus. Senatas tvirtina teismų praktikos
taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose
apibendrinimo apžvalgas ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, skelbia
juos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika“,
sprendžia kitus organizacinius Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.

Aukščiausiame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija,
išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba Aukščiausiojo Teismo Civilinių ar
Baudžiamųjų skyrių plenarinė sesija.

Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvoje, be bendrosios kompetencijos
teismų, gali būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo,
šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti. Nacionalinio saugumo pagrindų
įstatyme (1996 m.) nustatyta, jog karių ir karininkų bylas dėl tarnybos
arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų ateityje taip pat nagrinės
specializuotas teismas.

Nuo 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo funkcionuoti vieni iš
pirmųjų specializuotų teismų – administraciniai teismai. Jų sistemą sudaro:
penki apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (nuo 2001 m. sausio 1 d.).

Administracinių teismų paskirtis – nagrinėti skundus ar prašymus dėl
viešojo ir vidinio administravimo (valstybės ir vietos savivaldų
institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų) subjektų (pareigūnų) priimtų
aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo).

Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija
administracinėms byloms, nurodytoms ABTĮ 19 straipsnyje nurodytoms byloms,
kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas,
vykdantis administravimą visoje valstybės teritorijoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:

pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų
priskirtoms jų kompetencijai;

apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių
teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių;

apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms dėl
apylinkių teismų nutarimų;

instancija, įstatymų nustatytais atvejais nagrinėjanti prašymus dėl
proceso atnaujinimo baigtose administracinėse bylose.

Be to, Vyriausiasis admiinstracinis teismas formuoja vienodą teismų
praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiant
biuletenį „Administracinių teismų praktika“, atlieka kitas jo kompetencijai
priskirtas funkcijas.

Apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam
administraciniaim teismui: apygardų administracinių teismų sprendimai per
14 dienų nuo sprendimo paskelbimo, o apylinkių teismų ir apygardų teismų
nutarimai ir nutartys – per 10 dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja
priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami.

Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų
kolegija, o ABTĮ 15 straipsnyje numatytais atvejais – vienas teisėjas.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų
teisėjų kolegija, išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba šio teismo
plenarinė sesija.

4. Teisėjų statusas

Teisėjas – tai valstybės pareigūnas, kuriam konstitucine ir kita
teisine tvarka suteikti valstybė svaldžios įgaliojimai vykdyti teisingumą,
atliekantis savo pareigas profesiniu pagrindu. Visi teisėjai Lietuvoje turi
vienodą statusą ir skiriasi tik įgaliojimais ir kompetencija, kurią nustato
Teismų įstatymas ir procesiniai įstatymai. Yra nustatyti šie teisėjų
statuso konstituciniai principai: teisėjų neliečiamumas, jų
depolitizavimas, kito darbo nesuderinamumas, skyrimo tvarka ir atleidimo
pagrindai.

Bet kurio teismo teisėju negali būti skiriamas asmuo, jeigu jis:

– įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą
veiklą;

– atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, anstolio,
policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų arba iš valstybės
tarnybos už profesinės veiklos pažeidimus, jei po šio atleidimo nepraėjo
penkeri metai;

– piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis
medžiagomis ar alkoholiu;

– neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo
nustatyta tvarka šiais atvejais:

– savo noru;

– pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatymo nustatyto
pensinio amžiaus;

– dėl sveikatos būklės;

– išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;

– kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

– kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.

Teisėjo asmuo yra neliečiamas. Teisėjas negali būti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė
be Seimo, o tarp seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimo, išskyrus
atvejus kai teisėjas užtinkamas darantis nusikaltimą. Iškelti baudžiamąją
bylą teisėjui gali tik generalinis prokuroras. Teisėjas negali būti
patraukiamas ir administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius
administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama Teisėjų etikos ir
drausmės komisijai, o ši gali iškelti drausmės bylą. Teisėjų drausmės bylas
nagrinėja ir drausmines nuobaudas skiria Teisėjų garbės teismas.

Teisėjo fizinė ir jo nuosavybės apsauga. Teisėjo ir jo šeimos narių
fizinė apsauga, kai yra reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai ar turtui dėl su
teisėjo pareigų atlikimu susijusių priežasčių, užtikrinama Vyriausybės ar
jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tokiomis aplinkybėmis žalą,
padarytą turtui, atlygina valstybė. Teisėjas ar teismas neatsako už žalą,
atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar
nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka
atlygina valstybė. Dėl teisėjo nusikalstamos veikos vykdant teisingumą
atsiradusią ir asmeniui atlygintą turtinę ar neturtinę žalą valstybė turi
teisę regreso tvarka išieškoti iš teisėjo.

Draudimai ir apribojimai teisėjams. Teisėjas negali: dalyvauti
politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; eiti kitų
renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo ar kitokiose privačiose
įstaigose ar įmonėse; gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo
atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjai gali
laisvai jungtis į teisėjų asociacijas ar kitas nepolitines organizacijas,
atstovaujančias teisėjų interesams.

Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos
reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį
teisinį išsilavinimą, atitinkantis įstatymų nustatytus kvalifikacinius
reikalavimus, pateikęs sveikatos pažymėjimą, turintis ne mažesnį kaip
penkerių metų teisėjo darbo stažą ir išlaikęs pretendentų į teisėjus
egzaminą. Nuo pretendento egzamino atleidžiamas teisės krypties socialinių
mokslų daktaras ir habilituotas daktaras, taip pat asmuo, turintis ne
mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėjo
pabaigos praėjo ne daugiau kaip penkeri metai. Užsienyje įgytas teisinis
išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

Apylinkės teismo teisėją Teismų tarybos patarimu skiria Respublikos
Prezidentas. Asmuo į apylinkės teismo teisėjo pareigas pirmą kartą
skiriamas penkeriems metams. Pasibaigus penerių metų terminui, teigiamai
užsirekomendavusį tokį apylinkės teismo teisėję, Respublikos Prezidentas be
egzamino ir atrankos gali skirti iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai.

Apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju gali
būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas
teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo
darbo stažą, taip pat teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar
habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio
pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. Šiuos teisėjus
skiria Respublikos Prezidentas iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai.

Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio Teismo teisėju
gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas
teisėjas, turintis ne mažesnį kaip ketverių metų apygardos administracinio
teismo ar apygardos teismo teisėjo darbo stažą, taip pat teisės krypties
socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį
kaip dešimties metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos
pažymėjimą. Vyriausiojo administracinio teismo teisėją skiria Respublikos
Prezidentas Teismų tarybos patarimu, o Apeliacinio Teismo teisėją –
Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Šių teismų teisėjai taip pat
skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai, tačiau juos paskyrusi
institucija, teisėjams patiems pageidaujant jų įgaliojimų laiką gali
pratęsti tol, kol jiems sukaks 70 metų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją skiria Seimas Respublikos
Prezidento teikimu kaip ir kitų teismų teisėjus iki 65 metų su galimybe
pratęsti jų įgaliojimus iki 70 metų. Kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo
teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo
pirmininkas.

IŠVADOS

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, galima
daryti išvadą, kad teisminę teisminę valdžią Lietuvoje sudaro Konstitucinis
Teismas (nors būtent dėl jo priklausymo teisminei valdžiai būtų galima
pareikšti kai kurių abejonių), bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardos teismai ir
apylinkės teismai) ir specializuoti administraciniai teismai (apygardų
administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiaisis administracinis
teismas).

Visiškai nauja Lietuvos teismų sistemoje yra specializuoti
administraciniai teismai ir savarankiškas Konstitucinis Teismas, kurie
nebuvo žinomi Lietuvos dvidešimtojo amžiaus teismų sistemos istorijai.
Bendrosios kompetencijos teismų sistema grindžiama galiojusios tarpukario
Lietuvoje teismų sistemos tradicijomis.

Teisminę valdžią teismas įgyvendina griežtai įstatymų nustatytos
teismo sudėties (apylinkės teismuose bylas teisėjas nagrinėja
vienasmeniškai, apeliacinės instancijos teisme – trijų teisėjų kolegija) ir
vadovaudamasis procesiniais įstatymais.

Apibendrinę aptartus teismų sistemos organizavimo klausimus, galime
pateikti šios sistemos apibrėžimą. Teismų sistema – tai remiantis Lietuvos
Respublikos Konstitucija visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri
teisminei valdžiai kelaimi tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir
organizavimo principai.

LITERATŪRA

1. Čiočys P.A. Teisės pagrindai. – Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija,

2002.

2. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. – Vilnius:

Justitia, 2001.

3. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2004.

Leave a Comment