MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
TECHNOLOGIJŲ KATEDRA
Neziniukas neziniukas,
Žemės ūkio technologijos specialybės III k.3ŽŪn gr. studentė
TEISMŲ SISTEMA LIETUVOJE
REFERATAS
Darbo vadovas dėst. V. Šalaševičius
Marijampolė
2004
………………13
Įvadas
Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.
Įvairiose šalyse teismai, atliekantys iš esmės tas pačias funkcijas, atsižvelgiant į valstybės santvarkos formą skirstomi į paprastuosius ir ypatinguosius (pastarųjų steigimą tiesiogiai draudžia beveik visos šiuolaikinės konstitucijos). Paprastieji teismai yra skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus (darbo, arbitražinius, muitų, mokesčių, karinius, religinius ir t.t.) teismus. Neturi stebinti tokia teismų sistemų ir jų rūšių gausa, nes demokratinės valstybės numato visapusišką teisminę piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.
Valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma sudaro teismų sistemą.
Lietuvoje
Iki 1933 m. teismų sistemos reformos Lietuvoje galiojo trijų grandžių teismų sistema – taikos teismai, apygardų teismai ir Vyriausiasias tribunolas. Ši teismų sistema turėjo trūkumų, kurie ir sukėlė 1933 m.
reformos būtinumą. 1933 m. Lietuvoje buvo priimtas naujas Teismų santvarkos įstatymas, kuriuo vietoje taikos teisėjų įsteigti apylinkių teismai (teisėjais galėjo būti tik profesionalūs teisininkai) ir atsirado nauja teisminė grandis – Apeliaciniai rūmai (šis teismas buvo apeliacinė instancija byloms, kurias sprendė apygardų teismai pirmąja instancija, bei pirmoji instancija baudžiamosioms byloms prieš valstybės saugumą).
1940 m. Lietuvą okupavus, buvo įvesti sovietiniai įstatymai. Pakeista ir teismų sistema, kuri reorganizuota pagal dviejų grandžių sistemos modelį. Po 1958-1961 metų reformos sukurta teismų sistema veikė iki nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai nesikeitė iki 1995 m. sausio 1 d., kai ją pakeitė 1994 m. gegužės 31 d. įstatymu įtvirtinta nauja teismų sistema. Sovietinę teismų sistemą Lietuvoje sudarė rajonų (miestų) liaudies teismai ir LSSR Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiąjį Teismą sudarė civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo plenumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikroms byloms kaip priežiūros instancija galėjo būti SSRS Aukščiausiasis Teismas. Sovietinėje sistemoje galiojęs teisėjų renkamumo principas, ypač didelis prokuratūros vaidmuo prižiūrint teismų veiklą (prokurorinė priežiūra), neribotos teismo galios procese ir kitos panašios priežastys lėmė, kad visa teismų sistema praktiškai nebuvo nepriklausoma ir buvo ne tiek teisingumo vykdymo, kiek valstybės represinė sistema.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrukus imta planuoti ir rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuri iš esmės buvo įgyvendinta nuo 1995 m. sausio 1 d., nors pirmasis mėginimas ją reformuoti padarytas jau 1992 m. vasario 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos teismų įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta keturių grandžių Lietuvos teismų sistema, kurią sudarė apylinkės teismai, apygardos teismai,
Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas. Valstybės pasirinktai keturių grandžių teismų sistemai pritarė ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos
Respublikos pileičių referendumas, kuriame buvo priimta Lietuvos
Respublikos Konstitucija. Galutinai teismų sistemos reformos gairės nustatytos 1994 m. gegužės 31 d. priimtame antrajame Teismų įstatyme, kuris įsigaliojo ir pradėtas taikyti nuo 1995 m. sausio 1 dienos.
1999 m. sausio 14 d. priimtas Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymas, pagal kurį administracinių teismų sistema pradėjo funkcionuoti 1999 m. gegužės 1 d. Administracinių teismų paskirtis yra nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo. Iki minėtų teismų įsteigimo aptariamu sklausimus sprendė bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso tvarka.
2. Pagrindiniai teismų veiklos principai
Teismų veikla ir jų organizavimas pagrįstas demokratiniais pagrindais, atspindinčiais teisinės valtybės esmę ir uždavinius.
Pagrindiniai teismų organizavimo ir veiklos principai yra teisiškai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vėliau jie išplėtoti konkrečiuose įstatymuose: Teismų įstatyme, CPK, BPK ir kituose teisės aktose.
1. Teisingumo vykdymas. Konstitucijos 109 straipsnyje sakoma, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Teismai priima sprendimus ir nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą.
Jokios kitos valstybės valdžios institucijos neturi teisės vykdyti teismų funkcijų. Bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų numatyta tvarka.
2.Teismų ir teisėjų nepriklausomumas. Teisėjai veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir
Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas aktas atitinka Konstituciją.
Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, taip pat nuo proceso dalyvių bei kitų asmenų. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo.
3. Teisė į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Konstitucijoje, įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Fiziniai asmenys turi teisę įstatymų nustatytais atvejais į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teisę į teisminę gynybą taip pat turi įmonės, įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos.
4. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą. Asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Tik nepriklausomas ir nešališkas teismas gali objektyviai įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką.
5. Lygybė įstatymui ir teismui. Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių.
6. Viešumas. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai – taip pasakyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje. Tai reiškia, kad teismo posėdžiuose gali dalyvauti visi piliečiai.
Į posėdžių salę neįleidžiami tik jaunesni kaip 16 metų asmenys, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai.motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį.
Neviešas teisminis nagrinėjimas leidžiamas ir bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys lytinių nusikaltimų bylose, taip pat kitose bylose, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.
7. Teismo proceso kalba. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė kalbėti teisme gimtąja kalba ar ta kalba, kurią jie moka, per vertėją. Baudžiamosiose bylose tardymo ir teismo dokumentai kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams įteikiami išversti į jų gimtąją kalbą ar į kitą kalbą, kurią jie moka. Vertėjo paslaugos atlyginamos iš valstybės biudžeto.
8. Teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką Lietuvos Respublikoje nustato įstatymai ir tarptautinės sutartys.
Bet koks normų, įtvirtinančių teisingumo principus, pažeidimas, kliudantis teismui įvykdyti jam procesiniuose įstatymuose nustatytus uždavinius, pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, apsunkina pasiekti teisingumo tikslus.
Teismų savarankiškumą užtikrina valstybės laiduojamos finansinės ir materialinės garantijos, o teisėjų nepriklausomumą – jiems suteikiamos socialinės garantijos, pasireiškiančios stabiliu darbo užmokesčiu, darbo ir poilsio laiko specialiu reglamentavimu, pensiniu aprūpinimu ir kt.
3. Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų kompetencija
Lietuvos Respublikos Konstitucija yra nustačiusi tokią Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemą: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
Lietuvos Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Realizuojant šią konstitucinę nuostatą, 1994 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas Teismų įstatymas, tapęs pagrindu esminei iki tol egzistavusių teismų santvarkos kaitai, o 2002 m. sausio 24 d. buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas ir priimta jo nauja redakcija.
Naujajame Teismų įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos, teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas, pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei
Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais teisės principais.
Apylinkės teismai pagal nustatytą veiklos teritoriją (jų yra 54) yra pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms, priskirtoms jų kompetencijai, hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu. Be to, įstatymų numatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo ir kitas įstatymų priskirtas funkcijas.
Apylinkės teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas, o įstatymų nustatytais atvejais bylas gali nagrinėti trijų teisėjų kolegija.
Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas
Hipotekos skyrius. Hipotekos teisėjas įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl sutartinės ir priverstinės hipotekos, įkeitimo , kitų daiktinių teisių, juridinių faktų bei kitų daiktų registravimo, dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto, išieškotų sumų paskirstymo ieškotojams, taip pat vykdo kitus įstatymų jam suteiktus įgaliojimus.
Apygardos teismas (jų yra 5) savo veiklos teritorijoje yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai ir apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių nutarčių ir įsakymų.
Apygardos teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o įstatymų nustatytais atvejais – vienas teisėjas.
Lietuvos Apeliacinis Teismas yra apeliacinė instancija byloms, dėl apygardos teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų.
Apeliacinis Teismas taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos
Respublikoje ir atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas funkcijas.
Apeliaciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja ir formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Į priimtose nutartyse esančius taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Į priimtose nutartyse esančius taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.
Lietuvos Aukščiausiame Teisme sudaromas senatas. Į jį įeina šio teismo pirmininkas (jis yra ir senato pirmininkas), skyrių pirmininkai, taip pat po septynis Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didžiausią šiame teisme darbo stažą turinčius teisėjus. Senatas tvirtina teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgas ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, skelbia juos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje „Teismų praktika“, sprendžia kitus organizacinius Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.
Aukščiausiame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba Aukščiausiojo Teismo Civilinių ar
Baudžiamųjų skyrių plenarinė sesija.
Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvoje, be bendrosios kompetencijos teismų, gali būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (1996 m.) nustatyta, jog karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų ateityje taip pat nagrinės specializuotas teismas.
Nuo 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo funkcionuoti vieni iš pirmųjų specializuotų teismų – administraciniai teismai. Jų sistemą sudaro:
penki apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nuo 2001 m. sausio 1 d.).
Administracinių teismų paskirtis – nagrinėti skundus ar prašymus dėl viešojo ir vidinio administravimo (valstybės ir vietos savivaldų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų) subjektų (pareigūnų) priimtų aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo).
Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms ABTĮ 19 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, vykdantis administravimą visoje valstybės teritorijoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:
pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jų kompetencijai;
apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių;
apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų;
instancija, įstatymų nustatytais atvejais nagrinėjanti prašymus dėl proceso atnaujinimo baigtose administracinėse bylose.
Be to, Vyriausiasis admiinstracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, leidžiant biuletenį „Administracinių teismų praktika“, atlieka kitas jo kompetencijai priskirtas funkcijas.
Apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniaim teismui: apygardų administracinių teismų sprendimai per
14 dienų nuo sprendimo paskelbimo, o apylinkių teismų ir apygardų teismų nutarimai ir nutartys – per 10 dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami.
Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o ABTĮ 15 straipsnyje numatytais atvejais – vienas teisėjas.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba šio teismo plenarinė sesija.
4. Teisėjų statusas
Teisėjas – tai valstybės pareigūnas, kuriam konstitucine ir kita teisine tvarka suteikti valstybė svaldžios įgaliojimai vykdyti teisingumą, atliekantis savo pareigas profesiniu pagrindu. Visi teisėjai Lietuvoje turi vienodą statusą ir skiriasi tik įgaliojimais ir kompetencija, kurią nustato
Teismų įstatymas ir procesiniai įstatymai. Yra nustatyti šie teisėjų statuso konstituciniai principai: teisėjų neliečiamumas, jų depolitizavimas, kito darbo nesuderinamumas, skyrimo tvarka ir atleidimo pagrindai.
Bet kurio teismo teisėju negali būti skiriamas asmuo, jeigu jis:
– įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą veiklą;
– atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, anstolio, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų arba iš valstybės tarnybos už profesinės veiklos pažeidimus, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;
– piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
– neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.
Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:
– savo noru;
– pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatymo nustatyto pensinio amžiaus;
– dėl sveikatos būklės;
– išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;
– kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;
– kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.
Teisėjo asmuo yra neliečiamas. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimo, išskyrus atvejus kai teisėjas užtinkamas darantis nusikaltimą. Iškelti baudžiamąją bylą teisėjui gali tik generalinis prokuroras. Teisėjas negali būti patraukiamas ir administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, o ši gali iškelti drausmės bylą. Teisėjų drausmės bylas nagrinėja ir drausmines nuobaudas skiria Teisėjų garbės teismas.
Teisėjo fizinė ir jo nuosavybės apsauga. Teisėjo ir jo šeimos narių fizinė apsauga, kai yra reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai ar turtui dėl su teisėjo pareigų atlikimu susijusių priežasčių, užtikrinama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tokiomis aplinkybėmis žalą, padarytą turtui, atlygina valstybė. Teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka atlygina valstybė. Dėl teisėjo nusikalstamos veikos vykdant teisingumą atsiradusią ir asmeniui atlygintą turtinę ar neturtinę žalą valstybė turi teisę regreso tvarka išieškoti iš teisėjo.
Draudimai ir apribojimai teisėjams. Teisėjas negali: dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; eiti kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse; gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjai gali laisvai jungtis į teisėjų asociacijas ar kitas nepolitines organizacijas, atstovaujančias teisėjų interesams.
Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atitinkantis įstatymų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, pateikęs sveikatos pažymėjimą, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą ir išlaikęs pretendentų į teisėjus egzaminą. Nuo pretendento egzamino atleidžiamas teisės krypties socialinių mokslų daktaras ir habilituotas daktaras, taip pat asmuo, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėjo pabaigos praėjo ne daugiau kaip penkeri metai. Užsienyje įgytas teisinis išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.
Apylinkės teismo teisėją Teismų tarybos patarimu skiria Respublikos
Prezidentas. Asmuo į apylinkės teismo teisėjo pareigas pirmą kartą skiriamas penkeriems metams. Pasibaigus penerių metų terminui, teigiamai užsirekomendavusį tokį apylinkės teismo teisėję, Respublikos Prezidentas be egzamino ir atrankos gali skirti iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai.
Apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo darbo stažą, taip pat teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. Šiuos teisėjus skiria Respublikos Prezidentas iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai.
Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio Teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip ketverių metų apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėjo darbo stažą, taip pat teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą. Vyriausiojo administracinio teismo teisėją skiria Respublikos
Prezidentas Teismų tarybos patarimu, o Apeliacinio Teismo teisėją –
Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Šių teismų teisėjai taip pat skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai, tačiau juos paskyrusi institucija, teisėjams patiems pageidaujant jų įgaliojimų laiką gali pratęsti tol, kol jiems sukaks 70 metų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją skiria Seimas Respublikos
Prezidento teikimu kaip ir kitų teismų teisėjus iki 65 metų su galimybe pratęsti jų įgaliojimus iki 70 metų. Kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Išvados
Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, galima daryti išvadą, kad teisminę teisminę valdžią Lietuvoje sudaro Konstitucinis
Teismas (nors būtent dėl jo priklausymo teisminei valdžiai būtų galima pareikšti kai kurių abejonių), bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardos teismai ir apylinkės teismai) ir specializuoti administraciniai teismai (apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiaisis administracinis teismas).
Visiškai nauja Lietuvos teismų sistemoje yra specializuoti administraciniai teismai ir savarankiškas Konstitucinis Teismas, kurie nebuvo žinomi Lietuvos dvidešimtojo amžiaus teismų sistemos istorijai.
Bendrosios kompetencijos teismų sistema grindžiama galiojusios tarpukario
Lietuvoje teismų sistemos tradicijomis.
Teisminę valdžią teismas įgyvendina griežtai įstatymų nustatytos teismo sudėties (apylinkės teismuose bylas teisėjas nagrinėja vienasmeniškai, apeliacinės instancijos teisme – trijų teisėjų kolegija) ir vadovaudamasis procesiniais įstatymais.
Apibendrinę aptartus teismų sistemos organizavimo klausimus, galime pateikti šios sistemos apibrėžimą. Teismų sistema – tai remiantis Lietuvos
Respublikos Konstitucija visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai kelaimi tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimo principai.
Literatūra
1. Čiočys P.A. Teisės pagrindai. – Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija,
2002.
2. Kuconis P., Nekrošius V. Teisėsaugos institucijos. – Vilnius:
Justitia, 2001.
3. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2004.