VILHELMAS KONRADAS RENTGENASVilhelmas Konradas Rentgenas gimė 1845 03 27 Lenepe( prie Diuseldorfo) – mirė 1923 02 10 Miunchene. Rentgenas buvo vokiečių fizikas. 1868 baigė Ciūricho aukštąją technikos mokyklą. 1876-79 – Strasbūro, 1879-88 – Gysenų universiteto profesorius. Nuo 1888 dirbo Viurcburgo universiteto fizikos instituto direktoriumi, o nuo 1894 metų – to univrsiteto rektoriumi. 1900 tapo Miuncheno universiteto direktoriumi. Vilhelmas Konradas Rentgenas buvo pirmasis fizikas, gevęs Nobelio premiją (1901). 1888 metais eksperimentiškai įrodė, kad judančio elektriškai poliarizuoto dielektriko sukurtas magnetinis laukas (rentgeno srovė) tapatus elektros srovės sukurtam magnetiniam laukui. 1895 atrado spindulius kuriuos pavadino X spinduliais(kai kuriose šalyse jie vadinami rentgeno spinduliais), ištyrė jų savybes, numatė spindulių pritaikymo savybes medicinoje ir technikoje. Rentgenas atliko svarbius pjezoelektrinių ir piroelektrinių kristalų savybių, elektrinių ir optinių reiškinių ryšio tyrimus Labai tiksliai išmatavo įvairias fizikos konstantas. Vilhelmo Konrado Rentgeno atradimai buvo viena šiuolaikinės atomo teorijos ištakų. Rentgeno srovės atradimas davė pradžią H. A. Lorenco elektroninei teorijai, o Rentgeno spindulių atradimas tiesiog stimuliavo radioaktyvumo atradimą.
Vilhelmas Konradas Rentgenas sukūrė daug pasauliui naudingų aparatų. Tokių kaip: Rentgeno generatoriai – tai įrenginiai rentgeno spinduliams gauti ir naudoti medicinoje. Pagal paskirtį skirstomi į diagnostinius ir terapinius,pagal įrengimo sąlygas – į stacionarius(montuojamus specialioje patalpoje) ir portatyvinius(naudojamus ligoniui tirti namuose, operacinėje, palatoje). Rentgeno astronomija – tai astrofizikos šaka, tirianti kosminius rentgeno šaltinius,jų spinduliavimą. Rentgeno spindulius stipriai absorbuoja Žemės atmosfera, dėl to tyrimo apratūra iškeliama į retuosius atmosferos sluoksnius arba tarpplanetinę erdvę. Rentgeno spindulių svarbos detektoriai: foyografinės medžiagos(tiriant Saulės rentgeno spindulius), puslaidininkinis detektorius. Rentgeno defektoskopija – tai defektoskopijos metodas, kuriuo pagal rentgeno spindulių intesyvumą randami neskaidrių objektų (dažniausiai lietų gaminių ir suvirintų siūliū) defektai: įtrūkimai, nemetaliniai intarpai, poros. Rentgeno diagnostika – tai žmogaus ir gyvūnų ligų bei pažeidimų nustatymas rentgeniniu tyrimu. Pagrįsta tuo, kad organai nevienodai praleidžia rentgeno spindulius. Kai kurie jų (pvz., kaulai plaučiai) gerai matomi rentgeno aparato ekrane arba nuotraukoje, kitus(pvz., inkstus, kepenis) galima tirti rentgenu tik suleidus į organizmą rentgenokontrastinių preparatų. Tyrimų duomenys padeda nustatyti organų lokalizaciją ir funkcijas, anatominių pakitimų vietą, apimtį ir pobūdį, leidžia stebėti ligos eigą ir komplikacijas.
Rentgeno difraktometras – tai prietaisas kristaliniame objekte difraguotų rentgeno spindulių intensyvumui ir sklidimo krypčiai matuoti. Bandinio difrakcijos vaizdas gaunamas, perkeliant detektorių ir tam tikrais laiko tarpais matuojant rentgeno spindulių energiją. Rentgeno goniometras – tai prietaisas, kuriuo vienu metu registruojama tiriamajame bandinyje difragavusių rentgeno spindulių kryptis ir bandinio padėtis. Rentgenografija – tai medžiagų, švitinamų rentgeno spinduliais, tyrimo metodų visuma. Pagrįsta difraguotų arba absorbuotų ir išsklaidytų rentgeno spindulių atvaizdo( rentgenogramos) tyrimu. Tiriama medžiagų sandara, kristalų simetrija, fazinė sudėtis ir jos kitimas, deformuotų medžiagų būsena, sandaros susitvarkymo procesai, artimoji ir tolimoji tvarka, šiluminiai virpesiai, liekamieji įtempimai po deformacijos. Rentgenograma – tai rentgeno nuotrauka, rentgeno spinduliams jautrioje medžiagoje ( poliaroidinime fotografiniame filme, rentgeno filme, videomagnetafono juostoje) užregistruotas objekto vaizdas.