TEISMINĖS VALDŽIOS SĄVOKA IR VIETA KITŲ VALSTYBĖS VALDŽIŲ ATŽVILGIU

1722 0

Untitled

Turinys

ĮVADAS

Nuo neatmenamų laikų žinoma, kad nė viena bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir vystytis, jeigu joje nėra paisomos bendrai nustatytos elgesio normos ir taisyklės. Šiais laikais kiekvienas asmuo gyvena iš esmės teisės normų reguliuojamoje visuomenėje. Visose valstybėse veikia jose priimti ir jai būdingi įstatymai, bei kiti teisės aktai, reguliuojantys įvairius žmonių tarpusavio santykius. Kad valstybėjevyrautų santvarka, jos gyventojai turi žinoti bent pačias svarbiausias joje galiojančias taisykles ir elgtis taip, kad tų taisyklių nepažeistų. Viena iš tvarką ir teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdančių innstitucijų yra Teismai. Vykdyti teisingumą, tai didžiulė atsakomybė, būtent todėl teismų vieta ir reikšmė yra aktuali tema šiuolaikinėje visuomenėje. Šiame kursiniame darbe analizuosiu ir aprašysiu svarbiausius teismų požymius ir funkcijas, teismų sistemą, bei jų vietą ir reikšmę kitų valstybės valdžių atžvilgiu.

Darbo objektas. Teisminė valdžia

Darbo uždaviniai:

Išnagrinėti teisminės valdžios sąvoką įvairiuose literatūros šaltiniuose.

Apžvelgti teisminės valdžios atliekamas funkcijas, jos principus.

Apibrėžti teisminės valdžios santykį su kitomis valstybės valdžiomis.

Darbo tikslas: Išanalizuoti teisminės valdžios sąvoką įvairiuose šaltiniuose. Išsiaiškinti, kokią vietą teisminė valdžia užima kitų valstybės valdžių atžvilgiu, bei suuvokti visų valdžių tarpusavio priklausomybę.

Darbo metodai. Nagrinėjami mokslinės literatūros ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių ir apibūdinančių teisminės valdžios veiklą šaltiniai. Remiamasi įvairių teisminės valdžios veiklos klausimus, bei su šia valdžia susijusius aspektus nagrinėjusių autorių mokslinėmis publikacijomis ir moksline literatūra: E.

. Kūrio, P. Kuconio, V. Nekrošiaus ir kitų autorių darbais.

Valdžiųpadalijimo principas

Valdžia bet kokioje visuomenėje yra toks įprastas, savaime suprantamas reiškinys, kad apie jos esmę kalba beveik vien politologai ir filosofai. Piliečiai, žiniasklaida, analitikai dažnai svarsto konkrečios valdžios institucijos kompetencijos ribas, valdžios sprendimų pagrįstumą ar jos klaidas. Valdžia yra vienas iš svarbiausių ir seniausių politinių žinių problemų, literatūros ir meno temų.

Valstybės valdžios padalinimo idėja turi gilias istorines šaknis, todėl nagrinėjant ją būtina atsižvelgti į jos ištakas. Vienas iš pagrindinių teisinės demokratinės valstybės skiriamųjų bruožų – valdžių padalijimas – sudaro sąlygas valstybei efektyviai funkcionuoti. Ši teorija tai ilgamečio valstybingumo vystymosi ir veiksmingiausios priemonės visuomenei apsaugoti nuo despotizmo paieškos padarinys. Valstybės valdžios padalijimoužuomazgų aptinkama jau seniausiose politinėse teorijose.

Nuo senovės laikų valdžios klausimui skiriama daugiausiai dėmesio daaugelyje mokslo veikalų, kuriuose gvildenama valstybės ir teisės esmė bei reikšmė. Valdžių padalijimo doktrinos protėviais, kurių darbuose buvo įtvirtintos ir toliau plėtojamos jos užuomazgos, laikomi senovės mąstytojai Sokratas ( 470-399 m. pr. Kr.), Platonas ( 427-347 m. pr. Kr.), Aristotelis ( 384-322 m. pr. Kr.), Epikūras ( 341-270 m. pr. Kr.), Polibijus ( 201-120 m. pr. Kr.) ir Ciceronas ( 106-43 m. pr. Kr.), kurių pažiūras vėliau plėtojo J. Locke`as ir kiti žymūs filosofai ar teisininkai.

Valdžių padalijimo principas yra vienas iš svarbiausių demokratijos veiksnių, kuris teisiškai yra įtvirtintas konstitucijoje. Šis principas yr

ra tiesiogiai susijęs su valdžių padalijimo teorija ir išreiškia pagrindinį jos tikslą – padalinti valstybinę valdžią taip, kad būtų užtikrinta įstatymo viršenybė, garantuotos piliečių teisės ir laisvės. Konstitucijoje, kurioje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, valdžia yra padalijama į įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę. Kiekvienai iš jų demokratinėje konstitucijoje yra apibrėžiamos tam tikros galios ir kompetencijos, suteikiančios teisinį pagrindą savo tiesioginėms funkcijoms vykdyti, taip pat galios viena kitos atžvilgiu, kad kiekviena iš jų galėtų sulaikyti viena kitą nuo bandymų peržengti savo galių ir kompetencijų ribas ir piktnaudžiauti valdžia. Šių valdžių tarpusavio sąveika, pasireiškianti valdžios institutų bendradarbiavimu, veiksmų derinimu, vienai kitos sulaikymu, ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių,užtikrinančių valstybinės valdžios demokratiškumą, įstatymų viršenybę, piliečių teises ir laisves.

Lietuvos konstitucinėje praktikoje valdžių padalijimo principą ne kartą yra atskleidęs savo nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Ne viename nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti ir pusiausvyra. Visos valdžios yra įgyvendinamos per jos institucijas. O kiekvienai valstybės valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurią lemia tos valstybės valdžios institucijos vieta tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykiai su kitais įgaliojimais: Parlamentas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą.

Įstatymųleidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios tu

uri būti atskirtos, pakankamai

savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Valdžių pusiausvyra nėra tiesiogiai nustatyta

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kad tai yra reikšmingas valdžių padalijimo principo elementas, galima spręsti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. 1998 m. balandžio 21 nutarime Konstitucinis teismas teigė, kad konstitucijoje apibrėžiama aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų funkcijos ir įgaliojimai, taip pat yra numatyta jų tarpusavio kontrolė ir atsvara, bei partnerystė. Valstybės valdžioje yra sritys, kur tam tikra institucija, atstovaujanti vienai iš valstybės valdžių, negali vykdyti savo funkcijų be kitos valdžos institucijos, atstovaujančios kitai valstybės valdžiai, pagalbos, pvz. Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus tik Respublikos Prezidento teikimu (Konstitucijos 67 straipsnio 10 punktas ir 84 straipsnio 11 punktas).

Valdžios atskyrimo principas turi vieną esminį poveikį teisėjų nepriklausomumui. Teisminė valdžia gali vykdyti teisingumą tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų dviejų valstybės valdžių, kurios yra formuojamos politiniu pamatu. Konstitucinis Teismas ne kartą savo aktuose konstatavo, kad užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atskirti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios, nes ji nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai. Iš teisėjo negali būti reikalaujama vykdyti kokią nors politikos kryptį. Tik nepriklausoma teismų sistema gali laiduoti teismų organizacinį savarankiškumą, kartu ir teisėjo procesinįsavarankiškumą – būtiną nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygą. Konstitucinio Teismo nuomone, už

žtikrinti teismo valdžios galias – tai reiškia užtikrinti asmens teisių bei laisvių institucines garantijas.

Teisminė valdžia

Teisminė valdžia, kaip autoritetą turinti valdžios dalis, pripažinimą ir nepriklausomumą pasiekė visai neseniai. Valdžių padalijimo teorijos pripažinimas ir įtvirtinimas įstatymuose dar nereiškė , kad valstybė iš karto atsisakė kištis į teisminės valdžios veiklą. Šiai valdžiai niekas nepadovanojo autoriteto ir nepriklausomumo, jį teko išsikovoti ilgus dešimtmečius trukusioje nebylioje kovoje su kitomis valstybės valdžiomis. XVIII a. tarp monarcho ir tautos nebuvo jokios tarpinės instancijos, kuri būtų susijusi su valstybe ir galėtų užimti nepriklausomos teisminės valdžiosvietą. Tais laikais teisingumą vykdydavo visas monarcho administracinis aparatas, kuriame aukščiausios teisminės instancijos vietą užėmė pats monarchas. Svarbų postūmį teisminės valdžios savarankiškumui išsirutulioti suteikė privatine nuosavybe grindžiama ekonomika. Iš pat pradžių idėja, kad teisminė valdžia turi būti atskirta nuo politika paremtos valdžios, daugelyje Europos šalių buvo suprantama pakankamai ribotai: nebuvo toleruojamas nei kritiškas, nei kūrybiškas teisėjo požiūris į statutinę, t.y. įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijų aktuose įtvirtintą teisę ir buvo nepripažįstama, kad teisėjai taikydami teisę, ją toliau plėtoja. Teisės aiškinimas buvo suvokiamas kaip mechaniškas procesas, o teisėjas – kaip „burna, kuria kalba įstatymų leidėjas“. Bet kokiu atveju, tokia teismo samprata, kai jis apibrėžiamas kaip tam tikra institucija, kad ir kiek laisvės jai pripažįstama, vadintina institucine.

Sąvoka „teisminė v

. . .

D. Grigolovičienė, R. Ažubalytė “Lietuvos teisėsaugos institucijų kurso schemos”, Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 8, 25

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21d. nutarimas

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. 6 str.

Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas, 51 str., 1 dalis

V. Valančius. Teismo ir teisėjo nepriklausomumo principo įgyvendinimas: daktaro disertacija. 2000, Vilnius, p. 12

Ernest von Aster. Filosofijos istorija. 1995. P. 57

Kazimieras Monkevičius, Valdžių padalijimo principas kaip demokratijos veiksnys: atvejo studija. VGTU, 2009, Vilnius

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, p.146.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas // Valstybės žinios, 1998. Nr. 39 – 1044.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2001. Nr. 62 – 2276,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2004. Nr. 186, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2006. Nr. 51 – 1894.

E. Kūris „Lietuvos teisinės institucijos“, P. 27-28

LR Konstitucija. 109 str., 4 dalis.

E. Kūris, „Lietuvos teisinės institucijos“. P. 37

E. Kūris „Lietuvos teisinės institucijos“. P 38

P. Kuconis, V. Nekrošius „Teisėsaugos institucijos: antras leidimas“. 2004, Vilnius. P.30

Šinkūnas H. Teisėjų nepriklausomumo įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje : daktaro disertacija – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2004, p.16.

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, p. 298

P. Kuconis, V. Nekrošius „Teisėsaugos institucijos: antras leidimas“. 2004, Vilnius. P.30

Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992. Nr. 33 – 1014.

Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimo konstitucinėje jurisprudencijoje // [Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo konferencijos medžiaga, Neringa, 2001 m. birželio 11-12 d.]. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002. p. 90.

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė // Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. p. 770.

LR Konstitucija 29 str., 2 dalis.

LR Konstitucija, 30 str., 1 dalis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 6 str., 1 dalis.

P. Kuconis, V. Nekrošius, “Teisėsaugos institucijos: antras leidimas” 2004, Vilnius. P.42

LR Konstitucija, 31 str.

D. Grigolovičienė, R. Ažubalytė “Lietuvosteisėsaugos institucijų kurso schemos”, Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 12

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21d. nutarimas

Šinkūnas H. Teisėjų nepriklausomumo įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje : daktaro disertacija – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2004, p. 25.

D. Grigolovičienė, R. Ažubalytė “Lietuvos teisėsaugos institucijų kurso schemos”, Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 8

P. Kuconis, V. Nekrošius, “Teisėsaugos institucijos: antras leidimas” 2004, Vilnius. P.33-34

LR Konstitucija, 56 str., 2 dalis

Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas, 51 str., 1 dalis

LR Konstitucija, 112 str.

Join the Conversation