TEISMINĖS VALDŽIOS SĄVOKA IR VIETA KITŲ VALSTYBĖS VALDŽIŲ ATŽVILGIU

1824 0

Untitled

Turinys

ĮVADAS

Nuo neatmenamų laikų žinoma, kad nė viena bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir vystytis, jeigu joje nėra paisomos bendrai nustatytos elgesio normos ir taisyklės. Šiais laikais kiekvienas asmuo gyvena iš esmės teisės normų reguliuojamoje visuomenėje. Visose valstybėse veikia jose priimti ir jai būdingi įstatymai, bei kiti teisės aktai, reguliuojantys įvairius žmonių tarpusavio santykius. Kad valstybėjevyrautų santvarka, jos gyventojai turi žinoti bent pačias svarbiausias joje galiojančias taisykles ir elgtis taip, kad tų taisyklių nepažeistų. Viena iš tvarką ir teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdančių innstitucijų yra Teismai. Vykdyti teisingumą, tai didžiulė atsakomybė, būtent todėl teismų vieta ir reikšmė yra aktuali tema šiuolaikinėje visuomenėje. Šiame kursiniame darbe analizuosiu ir aprašysiu svarbiausius teismų požymius ir funkcijas, teismų sistemą, bei jų vietą ir reikšmę kitų valstybės valdžių atžvilgiu.

Darbo objektas. Teisminė valdžia

Darbo uždaviniai:

Išnagrinėti teisminės valdžios sąvoką įvairiuose literatūros šaltiniuose.

Apžvelgti teisminės valdžios atliekamas funkcijas, jos principus.

Apibrėžti teisminės valdžios santykį su kitomis valstybės valdžiomis.

Darbo tikslas: Išanalizuoti teisminės valdžios sąvoką įvairiuose šaltiniuose. Išsiaiškinti, kokią vietą teisminė valdžia užima kitų valstybės valdžių atžvilgiu, bei suuvokti visų valdžių tarpusavio priklausomybę.

Darbo metodai. Nagrinėjami mokslinės literatūros ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių ir apibūdinančių teisminės valdžios veiklą šaltiniai. Remiamasi įvairių teisminės valdžios veiklos klausimus, bei su šia valdžia susijusius aspektus nagrinėjusių autorių mokslinėmis publikacijomis ir moksline literatūra: E.

. Kūrio, P. Kuconio, V. Nekrošiaus ir kitų autorių darbais.

Valdžiųpadalijimo principas

Valdžia bet kokioje visuomenėje yra toks įprastas, savaime suprantamas reiškinys, kad apie jos esmę kalba beveik vien politologai ir filosofai. Piliečiai, žiniasklaida, analitikai dažnai svarsto konkrečios valdžios institucijos kompetencijos ribas, valdžios sprendimų pagrįstumą ar jos klaidas. Valdžia yra vienas iš svarbiausių ir seniausių politinių žinių problemų, literatūros ir meno temų.

Valstybės valdžios padalinimo idėja turi gilias istorines šaknis, todėl nagrinėjant ją būtina atsižvelgti į jos ištakas. Vienas iš pagrindinių teisinės demokratinės valstybės skiriamųjų bruožų – valdžių padalijimas – sudaro sąlygas valstybei efektyviai funkcionuoti. Ši teorija tai ilgamečio valstybingumo vystymosi ir veiksmingiausios priemonės visuomenei apsaugoti nuo despotizmo paieškos padarinys. Valstybės valdžios padalijimoužuomazgų aptinkama jau seniausiose politinėse teorijose.

Nuo senovės laikų valdžios klausimui skiriama daugiausiai dėmesio daaugelyje mokslo veikalų, kuriuose gvildenama valstybės ir teisės esmė bei reikšmė. Valdžių padalijimo doktrinos protėviais, kurių darbuose buvo įtvirtintos ir toliau plėtojamos jos užuomazgos, laikomi senovės mąstytojai Sokratas ( 470-399 m. pr. Kr.), Platonas ( 427-347 m. pr. Kr.), Aristotelis ( 384-322 m. pr. Kr.), Epikūras ( 341-270 m. pr. Kr.), Polibijus ( 201-120 m. pr. Kr.) ir Ciceronas ( 106-43 m. pr. Kr.), kurių pažiūras vėliau plėtojo J. Locke`as ir kiti žymūs filosofai ar teisininkai.

Valdžių padalijimo principas yra vienas iš svarbiausių demokratijos veiksnių, kuris teisiškai yra įtvirtintas konstitucijoje. Šis principas yr

ra tiesiogiai susijęs su valdžių padalijimo teorija ir išreiškia pagrindinį jos tikslą – padalinti valstybinę valdžią taip, kad būtų užtikrinta įstatymo viršenybė, garantuotos piliečių teisės ir laisvės. Konstitucijoje, kurioje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, valdžia yra padalijama į įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę. Kiekvienai iš jų demokratinėje konstitucijoje yra apibrėžiamos tam tikros galios ir kompetencijos, suteikiančios teisinį pagrindą savo tiesioginėms funkcijoms vykdyti, taip pat galios viena kitos atžvilgiu, kad kiekviena iš jų galėtų sulaikyti viena kitą nuo bandymų peržengti savo galių ir kompetencijų ribas ir piktnaudžiauti valdžia. Šių valdžių tarpusavio sąveika, pasireiškianti valdžios institutų bendradarbiavimu, veiksmų derinimu, vienai kitos sulaikymu, ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių,užtikrinančių valstybinės valdžios demokratiškumą, įstatymų viršenybę, piliečių teises ir laisves.

Lietuvos konstitucinėje praktikoje valdžių padalijimo principą ne kartą yra atskleidęs savo nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Ne viename nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti ir pusiausvyra. Visos valdžios yra įgyvendinamos per jos institucijas. O kiekvienai valstybės valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurią lemia tos valstybės valdžios institucijos vieta tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykiai su kitais įgaliojimais: Parlamentas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą.

Įstatymųleidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios tu

uri būti atskirtos, pakankamai

savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Valdžių pusiausvyra nėra tiesiogiai nustatyta

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kad tai yra reikšmingas valdžių padalijimo principo elementas, galima spręsti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. 1998 m. balandžio 21 nutarime Konstitucinis teismas teigė, kad konstitucijoje apibrėžiama aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų funkcijos ir įgaliojimai, taip pat yra numatyta jų tarpusavio kontrolė ir atsvara, bei partnerystė. Valstybės valdžioje yra sritys, kur tam tikra institucija, atstovaujanti vienai iš valstybės valdžių, negali vykdyti savo funkcijų be kitos valdžos institucijos, atstovaujančios kitai valstybės valdžiai, pagalbos, pvz. Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus tik Respublikos Prezidento teikimu (Konstitucijos 67 straipsnio 10 punktas ir 84 straipsnio 11 punktas).

Valdžios atskyrimo principas turi vieną esminį poveikį teisėjų nepriklausomumui. Teisminė valdžia gali vykdyti teisingumą tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų dviejų valstybės valdžių, kurios yra formuojamos politiniu pamatu. Konstitucinis Teismas ne kartą savo aktuose konstatavo, kad užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atskirti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios, nes ji nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai. Iš teisėjo negali būti reikalaujama vykdyti kokią nors politikos kryptį. Tik nepriklausoma teismų sistema gali laiduoti teismų organizacinį savarankiškumą, kartu ir teisėjo procesinįsavarankiškumą – būtiną nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygą. Konstitucinio Teismo nuomone, už

žtikrinti teismo valdžios galias – tai reiškia užtikrinti asmens teisių bei laisvių institucines garantijas.

Teisminė valdžia

Teisminė valdžia, kaip autoritetą turinti valdžios dalis, pripažinimą ir nepriklausomumą pasiekė visai neseniai. Valdžių padalijimo teorijos pripažinimas ir įtvirtinimas įstatymuose dar nereiškė , kad valstybė iš karto atsisakė kištis į teisminės valdžios veiklą. Šiai valdžiai niekas nepadovanojo autoriteto ir nepriklausomumo, jį teko išsikovoti ilgus dešimtmečius trukusioje nebylioje kovoje su kitomis valstybės valdžiomis. XVIII a. tarp monarcho ir tautos nebuvo jokios tarpinės instancijos, kuri būtų susijusi su valstybe ir galėtų užimti nepriklausomos teisminės valdžiosvietą. Tais laikais teisingumą vykdydavo visas monarcho administracinis aparatas, kuriame aukščiausios teisminės instancijos vietą užėmė pats monarchas. Svarbų postūmį teisminės valdžios savarankiškumui išsirutulioti suteikė privatine nuosavybe grindžiama ekonomika. Iš pat pradžių idėja, kad teisminė valdžia turi būti atskirta nuo politika paremtos valdžios, daugelyje Europos šalių buvo suprantama pakankamai ribotai: nebuvo toleruojamas nei kritiškas, nei kūrybiškas teisėjo požiūris į statutinę, t.y. įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijų aktuose įtvirtintą teisę ir buvo nepripažįstama, kad teisėjai taikydami teisę, ją toliau plėtoja. Teisės aiškinimas buvo suvokiamas kaip mechaniškas procesas, o teisėjas – kaip „burna, kuria kalba įstatymų leidėjas“. Bet kokiu atveju, tokia teismo samprata, kai jis apibrėžiamas kaip tam tikra institucija, kad ir kiek laisvės jai pripažįstama, vadintina institucine.

Sąvoka „teisminė valdžia“ yra vartojama tiek siaurąja, tiek plačiąja prasmėmis. Plačiąja prasme yra ne sutelkta vienoje institucijoje, bet jungia visus teismus ir šiuo atžvilgiu jų nelygina su kitomis valstybės valdžiomis – įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja. Žvelgiant iš kitos pusės, teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, taigi visos valstybės bendruomenės vardu. Valstybės vardu priimti sprendimus gali tik tos valstybės valdžios institucija, taigi kiekvienas teismas, net sprendimą byloje priimantis vienas teisėjas, vykdydamas teisingumą vykdo ir valstybės valdžią. Kitais žodžiais, jis įkūnija valstybės valdžią ir pats yra toji valdžia.

Nesvarbu,kuria prasme vartosime savoką „teisminė valdžia“, tiek pavienio teismo, tiek visos teismų visumos esmė yra teisingumo vykdymas. Šių prasmių nereikėtų statyti į priešpriešą, nes teismų visuma yra valstybė dėl to, kad valstybės valdžią vykdo kiekvienas teismas, valstybės vardu priimadamas sprendimą byloje. Teismas taip pat gali vykdyti teisingumą, o ne imituoti ar simuliuoti jo vykdymą, tik jei teismai apskritai yra autonomiški nuo politinių valdžių, instituciškai nuo jų atskirti, taip pat jei visa valstybės jėga saugo teismų nepriklausomumą nuo visų kitų asmenų, kurie galbūt norėtų daryti poveikį teismų priimammiems sprendimams. Šitoks sąvokos „teisminė valdžia“ abiejų prasmių tarpusavio sąlygotumas leidžia formuoti bendrą jos apibrėžimą: teisminė valdžia yra valstybės valdžios dalis, kurią vykdo ypatingos valstybės institucijos – teismai, turintys išimtinękompetenciją nepriklausomai nuo politinių valdžių bei kitų asmenų poveikio įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą nagrinėjamose bylose. Šis sąvokos apibrėžimas yra pagrįstas svarbiausiais teisminės valdžios požymiais, prie kurių sugrįšime vėliau.

Šiandien Vakarų Europoje teisminės valdžios įtaka yra tokia stipri, kad kai kurie mokslininkai baiminasi, jog teisėjai gali daryti įtaką politiniam gyvenimui. Vienas pagrindinių teisminės valdžios stiprumo bruožų šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse yra jos nepriklausomumas. Tai pasireiškia tuo, kad nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžios negali kištis į teisminės valdžios veiklą, tuo tarpu teisminė valdžia gali daryti joms įtaką. Galima būtų sutikti su Haroldu Šinkūnu, kuris savo daktaro disertacijoje pabrėžė, jog teisminės valdžios samprata aprėpia ne tik teisminės valdžios institucijų sistemą, bet ir jų vykdomas funkcijas – teisingumo vykdymą. Teisingumo vykdymas yra išskirtinė teismų funkcija, kurios negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Anot profesoriaus Egidijaus Jarašiūno, teisingumo vykdymas tai teismų funkcija, kuri lemia šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą.

Terminas teisminė valdžia gali būti vartojamas labai įvairiomis prasmėmis. Enciklopediniuose žodynuose šis terminas dažniausiai įvardijamas kaip valstybės teisminių institucijų, vykdančių teisingumą, sistema. Tai reiškia, kad ši sąvoka apima visus Lietuvos valstybinius teismus. Atsižvelgiant į ją, daroma išvada, kad pati sąvoka apima ne tik tam tikrų institucijųsistemą, bet ir jų vykdomas funkcijas, t.y. teisingumo vykdymą. Teisingumo vykdymo funkciją teismai įgyvendina nagrinėdami konkrečias civilines, administracines ir baudžiamąsias bylas bei priimdami jose sprendimus ir nuosprendžius.

Egzistuoja tokie teisminės valdžios pagrindiniai požymiai:

Teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai”. Iš to yra akivaizdžiai suprantama, kad jokios kitos valstybinės ar visuomeninės institucijos negali pasisavinti šių funkcijų vykdymo. Tik išimtiniais atvejais įstatymai gali numatyti ikiteisminę vieno ar kito ginčo sprendimo tvarką, kurią gali įgyvendinti administracinės ar visuomeninės institucijos. Vis gi šių institucijų veikla negali būti įvardijama kaip teisingumo vykdymas, nes josnegali priimti tokio sprendimo byloje, kurį turi teisę priimti teismas. Išimtinumo principas ypač gerai išryškėja Baudžiamajame procese, kai pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą arba jį išteisinti gali tik valstybinis teismas.

Nepriklausomumas, tai vienas svarbiausių teisminės valdžios požymių. Būtent šis požymis demokratinėje valstybėje yra ne tiek privilegija, kiek pareiga. Tai pareiga, išspręsti konkrečią bylą, vadovaujantis įstatymų reikalavimais ir teisingumo supratimu. Tai taip pat pareiga būti ekonominiu santykių stabilumo garantu, bei asmenų socialinių santykių reguliatoriumi.

Veiklos procesinė tvarka. Vykdant teisingumą teisminės valdžios veiklą reguliuoja atitinkami procesniai įstatymai. Teismų veiklą reglamentuoja tik Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas. Minėtos procesinės teisės šakos priskiriamos prie viešosios teisės, taigi teismai vykdydami teisingumą gali egltis tik tokiu būdu, kokiu jiems leidžia atitinkami procesiniai įstatymai, kurie gana nuosekliai nustato visą teisingumo vykdymo procedūrą.

Teisminė valdžia dažnai vadinama trečiąja valdžia, kadangi paprastai ji nurodoma Konstitucijos normose ir doktrinoje po įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Geriausias to įrodymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta: “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Daugumos kitų šalių konstitucijose valdžių eiliškumas yra įtvirtintas būtent tokia tvarka, kaip Lietuvos Konstitucijoje. Tačiau teisminės valdžiosįvardijimas kaip „trečioji valdžia“, jokiu būdu nepaneigia šios valdžios reikšmės ir neturi įtakos savarankiškumui bei nepriklausomumui. Prof. dr. Egidijus Kūris rašė: „Konstitucijos požiūriu visos valdžios yra lygios ir turi būti pakankamai savarankiškos, tarp jų turi būti pusiausvyra. Akivaizdu, kad pusiausvyra neįmanoma tarp skirtingą svorį turinčių valdžios šakų”. Teisminė valdžia, vykdydama savo funkcijas, nėra pavaldi nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai valdžiai. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių tarpusavio priklausomybė gali būti didesnė ar mažesnė, priklausomai nuo demokratinės respublikos valdymo formos, bet tiek parlamentinėje, tiek prezidentinėje, tiek mišrioje respublikoje teisminė valdžia išlieka savarankiška ir nepriklausoma.

Tačiau doc. dr. E. Vaitikienė mano, kad negalima suabsoliutinti teisminėsvaldžios savarankiškumo ir nepriklausomumo. Įstatymų leidžiamoji valdžia priima įstatymus, nustatančius teismų sistemą, teismų veiklos principus, jų kompetenciją, bylų nagrinėjimo tvarką, teisėjų statusą ir kt. Vykdomoji valdžia garantuoja teismų veiklos materialines sąlygas, padeda racionaliai panaudoti ir teismų sistemai, ir atskiriems teismams skirtas biudžeto lėšas, įgyvendina specialistų rengimo programas ir t.t. Tuo tarpu teisminė valdžia įstatymų nustatyta tvarka turi teisę tikrinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių priimamų aktų teisėtumą, spręsti ginčus tarp valstybinių institucijų, nagrinėti piliečių veiksmus dėl valstybės institucijų veiksmų, todėl reikėtų sutikti su doc. dr. E. Vaitikiene, kad teisminę valdžią sieja su kitomis valdžiomis tam tikri ryšiai.

Reikėtų pritarti H. Šinkūnui teigiant, kad reali teisminė valdžia gali tapti tik tada, kai turės savarankiškas ir nepriklausomas institucijas (Teisėjų taryba), nepriklausomus teismus ir teisėjus, kurie turės realią galimybę apginti žmogaus teises ir laisves nuo neteisėtų veiksmų, tame tarpe nuo valstybės leidžiamosios ir vykdomosios valdžių.

Teisės funkcionavimo principai

Visi teisės principai pagal savo turinį yra skirstomi į įvairias grupes. Bendrieji yra būdingi kiekvienai teisės šakai, pvz.: teisėtumo, humaniškumo, o tarpšakiniai yra būdingi kelioms teisės šakoms, kaip pavyzdys yra viešumo principas, kuris taikomas bendrai tiek civilinio, tiek baudžiamojo, tiek administracinio proceso teisei. Šakiniai principai yra būdingi konkrečiai teisės šakai.Pagal tai, kur tie principai yra įtvirtinti, jie dar skirstomi į konstitucinius ir įtvirtintus kituose įstatymuose. Savo darbe norėčiau plačiau apžvelgti konstitucinius teisminės valdžios funkcionavimo principus.

Principas, jog įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs yra įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje. To pačio straipsnio antrojoje dalyje teigiama, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Asmenų lygybė prieš įstatymus reiškia, jog teisės normos turi būti taikomos visiems asmenims vienodai ir nepriklausomai nuo visų išvardintų sąlygų. Tuo pačiu tai reiškia, jog visi asmenys turi ne tik vienodas teises, bet ir pareigas, vienodą atsakomybę už jų nevykdymą.

Dar vienas principas yra asmens teisė į teisminę gynybą. Šisprincipas tvirtina, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tokia teisė taip pat yra įtvirtinta ir Europos teisiniuose dokumentuose: „Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis nepriklausomo ir nešališko teismo“.

Vienas iš dažniausiai minimų teisės principų yra , kad tik teismai gali vykdyti teisingumą Lietuvos Respublikoje. Tačiau Konstitucijoje nepasakyta, kad teismai vykdo tik teisingumą. Todėl teismų administracijos kompetencijai gali būti įstatymu priskiriamos vykdyti ir tam tikros papildomos funkcijos. Teisingumą, remiantis Konstitucija, vykdo tik valstybiniai, įstatymu įsteigti bendrosios kompetencijos ar specializuoti teismai.

Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo, kaip principas įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse ir yra minimas kaip kertinis teisminės valdžios veiklos pamatas. Šį principą dar minėsiu vėliau savo darbe, kalbant apie teisminės valdžios santykį su kitomis valstybės valdžiomis.

Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnyje ir galioja baudžiamosios teisės srityje. Šis principas netaikomas civilinėje teisėje, kurioje atvirkščiai, galioja kaltumo prezumpcija. Sąvoka prezumpcija reiškia tam tikrą prielaidą, kuri galioja tol, kol nėra paneigiama įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Konstitucija, nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Proceso viešumas, kaip teisminės valdžiosveiklos pagrindas, įsitvirtino pasklidus liberaliojo proceso idėjoms. Jo tikslas yra užtikrinti tautos kontrolę teismams. Lietuvoje proceso viešumo principas įtvirtintas Konstitucijos 117 straipsnio pirmojoje dalyje, jis sako, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Tačiau teismo posėdis gali būti ir uždaras, norint užtikrinti žmogaus asmeninio ar šeimos gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Šis principas plačiau aiškinamas kituose įstatymuose ( pvz., Civilinio proceso kodekso 10 straipsnyje). Konstitucijos 117 straipsnyje taip pat įtvirtinamas proceso valstybinės kalbos principas.

Proceso koncentruotumo principas įtvirtinamas jau minėtoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvecijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje: „Kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką“. Dėl to procesiniais įstatymais turi būti užtikrinta teismo galimybė užkirsti kelią tyčiniam proceso vilkinimui.

1 lentelė. „Teismų veiklos principai“

LR Konstitucija

Baudžiamojo proceso kodeksas

Teismų įstatymas

Tik teismo vykdomas teisingumas

109 str.

11 str.

1, 9 str.

Lygybė prieš įstatymą ir teismą

29 str.

12 str.

2 str.

Teisė į teisminę gynybą

30 str.

4 str.

Nekaltumo prezumpcija

31 str.

Teismo proceso viešumo ir rungimosi principai

117 str.

16 str., 265 str.

Teisė į gynybą ir teisinę pagalbą

31 str.

17,53 str.

Proceso kalba

117 str.

15 str.

8 str.

Teisėjų nepriklausomumas

114 str.

14 str.

46 str.

Teisminės valdžios nepriklausomumo samprata

Teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei bet kokio kito piliečių kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą. Teismų nepriklausomumui užtikrinti yra būtina jų nešališkumo, neutralumo ir sprendimų priėmimo vien pagal teisę sąlyga. Kalbant apie teismų nepriklausomumą, jį galima išskirti į išorinį ir vidinį. Vidinis nepriklausomumas reiškia bylą nagrinėjančio teisėjo ar teisėjų kolegijos gebėjimą visiškai atsiskirti nuo bet kokios galimos pašalinės įtakos bylos nagrinėjimui ar jos galutinei baigčiai. Šis atsiribojimas reiškia ir pačio teisėjo darbo atskyrimą nuo jo asmeninių pažiūrų, įsitikinimų irnuotaikų. Šias sritis yra pakankamai sunku kontroliuoti, todėl teisminei valdžiai labai svarbus ir išorinis nepriklausomumas, kuris dar kitaip yra vadinamas instituciniu arba funkciniu nepriklausomumu. Jo pagrindinė esmė yra draudimas bet kokiems asmenims kištis į teisingumo vykdymą.

Institucinis teismų nepriklausomumas gali būti aiškinamas dviem aspektais. Pirmasis tai teismų procesinis nepriklausomumas vykdant teisingumą, jis reiškia, kad jis turi būti nepriklausomas nuo bylos šalių, jų atstovų, kitų teisėjų, teismo vadovų taip pat politinių, verslo ir kitų ineteresų grupių. Būtent šiuo atžvilgiu procesinis nepriklausomumas turėtų užtikrinti, kad sprendžiant bylas bus vadovaujamasi vien tik teise. Antrasis iš jau minėtųjų aspektų yra teisminės valdžios organizacinis nepriklausomumas. Teismas gali būti iš tikrųjų nepriklausomas tik užtikrinus jo, kaip veikiančios valstybės institucijos, ir visos teisminės valdžios nepriklausomumą nuo kitų valdžių.

Teismas kaip teisminės valdžios dalis. Teismų sistema.

Sąvokos teismas ir teisminė valdžia gali būti vartojamos keliomis prasmėmis. Teismu galime pavadinti teisėją arba teisėjų kolegiją, nagrinėjančius konkrečią bylą teismo posėdyje, arba tai gali būti pastatas, kuriame vykdomas teisingumas.

Valstybės valdžios veikia atitinkamų institucijų pagalba. Šiuolaikinėje demokratinėje šalyje, remiantis valdžių padalijimo principu, įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijas įgyvendina parlamentas, vykdomosios valdžios – vyriausybė, ministerijos kitos administracijos institucijos, tuo tarpu teisminės – teismai.

Teismų visuma sudaro šalyje teismų sistemą, kuri atlikdama teisingumo vykdymo funkciją įgyvendina nagrinėdama bylas ir priimdama privalomus teisės taikymo aktus – sprendimus. Pasak H. Šinkūno, teisminė sistema ne visada yra teisminė valdžia, tokia ji tampa tik tada, kai jai suteikiama galimybė daryti tiesioginį poveikį kitų valstybės valdžių sprendimams, kada teismų sistema integruojama į stabdžių ir atsvarų sistemą, užkertančią kelią sukoncentruoti valstybės valdžią vienos institucijos ar vieno asmens rankose.

2 lentelė. „Teismų sistema“

0x01 graphic

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII ir IX skirsnių nuostatas, galima darytiišvadą, kad teisminę valdžią Lietuvoje sudaro Konstitucinis Teismas, bendrosios kompetencijos teismai ( Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardos ir

. . .

Teismai, vykdydami teisingumą, byloje sprendimus priima valstybės vardu, tačiau vykdyti teisingumą jie gali tik jei yra autonomiški nuo politinių valdžių, instituciškai nuo jų atskirti ir tik tada kai saugo teismų nepriklausomumą nuo kitų asmenų, kurie gali daryti poveikį jų priimamiems sprendimams.

Pagrindiniai Lietuvos teisminės valdžios principai yra teisingumas, teisingumo vykdymas, lygybė prieš įstatymą, nekaltumo prezumpcija, teisėjų ir teismų nepriklausomumas, teisė į teisminę gynybą bei teismo proceso viešumas. Šie principai yra svarbus teisinės valstybės požymis, o jų laikymąsis užtikrina objektyvių sprendimų priėmimą.

Teismų sistema – tai veikiančių teismų visuma, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai keliami tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimo principai.Visą Lietuvos teismų sistemą sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, apylinkių bei apygardų teismai,Apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis teismas ir administraciniai teismai.

Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios, atlikdamos savo veiklai pavestas funkcijas, dažnai neapsieina be viena kitos įsikišimo, kadangi reikalingi tam tikri pritarimai. Lietuvoje teisminė valdžia yra priklausoma nuo kitų valdžių tik tiek, kiek tai susiję su teisėjų paskyrimu ir atleidimu iš pareigų. Žinoma, pasitaiko situacijų, kai šios valdžios bando kištis ir teismų veiklą, tačiau teismai vadovaudamiesi jų veiklai būdingais požymiais ir principais, įgyvendina savo funkcijas neatsižvelgdami į šių valdžių nuomonę. Tai taip pat parodo, kad teisminė valdžia Lietuvoje yra nepriklausoma.

Šaltiniai

V.Valančius. Teismo ir teisėjo nepriklausomumo principo įgyvendinimas: daktaro disertacija. 2000, Vilnius, p. 12

Ernest von Aster. Filosofijos istorija. 1995. P. 57

Kazimieras Monkevičius, Valdžių padalijimo principas kaip demokratijos veiksnys: atvejo studija. VGTU, 2009, Vilnius

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, p. 146, 298, 770

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas // Valstybės žinios, 1998. Nr. 39 – 1044.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2004. Nr. 186,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2006. Nr. 51 – 1894.

E. Kūris „Lietuvos teisinės institucijos“, P. 27-28, 37-38

LR Konstitucija. 5 str., 67 str., 109 str., 112 str., 117 str.

P. Kuconis, V. Nekrošius „Teisėsaugos institucijos: antras leidimas“. 2004, Vilnius. P.30, 33-34, 42

Šinkūnas H. Teisėjų nepriklausomumo įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje : daktaro disertacija – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2004, p.16.

Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimo konstitucinėje jurisprudencijoje // [Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo konferencijos medžiaga, Neringa, 2001 m. birželio 11-12d.]. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002. p. 90.

D. Grigolovičienė, R. Ažubalytė “Lietuvos teisėsaugos institucijų kurso schemos”, Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 8, 25

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21d. nutarimas

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. 6 str.

Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas, 51 str., 1 dalis

V. Valančius. Teismo ir teisėjo nepriklausomumo principo įgyvendinimas: daktaro disertacija. 2000, Vilnius, p. 12

Ernest von Aster. Filosofijos istorija. 1995. P. 57

Kazimieras Monkevičius, Valdžių padalijimo principas kaip demokratijos veiksnys: atvejo studija. VGTU, 2009, Vilnius

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, p.146.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas // Valstybės žinios, 1998. Nr. 39 – 1044.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2001. Nr. 62 – 2276,

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2004. Nr. 186, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas // Valstybės žinios, 2006. Nr. 51 – 1894.

E. Kūris „Lietuvos teisinės institucijos“, P. 27-28

LR Konstitucija. 109 str., 4 dalis.

E. Kūris, „Lietuvos teisinės institucijos“. P. 37

E. Kūris „Lietuvos teisinės institucijos“. P 38

P. Kuconis, V. Nekrošius „Teisėsaugos institucijos: antras leidimas“. 2004, Vilnius. P.30

Šinkūnas H. Teisėjų nepriklausomumo įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje : daktaro disertacija – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2004, p.16.

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, p. 298

P. Kuconis, V. Nekrošius „Teisėsaugos institucijos: antras leidimas“. 2004, Vilnius. P.30

Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992. Nr. 33 – 1014.

Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimo konstitucinėje jurisprudencijoje // [Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo konferencijos medžiaga, Neringa, 2001 m. birželio 11-12 d.]. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002. p. 90.

Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė // Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. p. 770.

LR Konstitucija 29 str., 2 dalis.

LR Konstitucija, 30 str., 1 dalis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 6 str., 1 dalis.

P. Kuconis, V. Nekrošius, “Teisėsaugos institucijos: antras leidimas” 2004, Vilnius. P.42

LR Konstitucija, 31 str.

D. Grigolovičienė, R. Ažubalytė “Lietuvosteisėsaugos institucijų kurso schemos”, Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 12

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21d. nutarimas

Šinkūnas H. Teisėjų nepriklausomumo įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje : daktaro disertacija – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2004, p. 25.

D. Grigolovičienė, R. Ažubalytė “Lietuvos teisėsaugos institucijų kurso schemos”, Lietuvos teisės akademija, 2000, p. 8

P. Kuconis, V. Nekrošius, “Teisėsaugos institucijos: antras leidimas” 2004, Vilnius. P.33-34

LR Konstitucija, 56 str., 2 dalis

Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas, 51 str., 1 dalis

LR Konstitucija, 112 str.

Join the Conversation