TURINYSĮVADAS 3I. POLITINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA 4II. REFERENDUMO TEISĖ 6III. PETICIJŲ TEISĖ 9IV. PILIEČIŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĖ 11V. RINKIMŲ TEISĖ 13IŠVADOS 15LITERATŪROS SĄRAŠAS 16ĮVADASIndividas neatsiejamas nuo valdžios institucijų, nes jis ne tik pagal atstovaujamosios demokratijos principus renka valdžios atstovus, bet ir pats gali būti renkamas. Tokiu būdu individas gali būti įstatymų leidžiamosios arba vykdomosios valdžios atstovas, o kitokiu keliu gali atstovauti ir teisminei valdžiai. Žmogaus teisė dalyvauti valdant savo šalį yra visuotinai pripažinta politinė teisė. Dažniausiai ši žmogaus teisė interpretuojama kaip teisė dalyvauti laisvuose rinkimuose, slaptai balsuojant.Individas Lietuvoje ne tik dalyvauja politinėje veikloje, bet ir turi realių galimybių ją vertinti, kritikuoti. Tos galimybės išreikštos rinkimų, referendumų pavidalu, kai valstybės piliečiai tiesiogiai (referendume) arba netiesiogiai (rinkimuose) pareiškia savo norus ar poreikius. Tad šiuo metu individui Lietuvoje politikos atžvilgiu yra suteikiama pakankamai dėmesio ir netgi galimybių tobulinti tą politiką ar net ją kurti.Šalia atstovaujamosios demokratijos, kuomet tauta savo suverenią valią išreiškia rinkimų metu, rinkdama kandidatus į tautos atstovavimo įstaigas, yra gyva ir tiesioginės demokratijos idėja. Tiesioginė demokratija reiškiasi pačių piliečių betarpišku dalyvavimu svarstant svarbius valstybinius klausimus, galimybe atšaukti išrinktus pareigūnus ir kt. Individo teisę dalyvauti valdant savo šalį gina Referendumų, Peticijų, Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos ir kiti įstatymai. Šių įstatymų dėka piliečiai gali aktyviau pasireikšti svarstant svarbius valstybės reikalus ar pateikiant atskirus įstatymų projektus. Žmogaus teises dalyvauti rinkimuose, referendumuose, teikti peticijas reglamentuoja Konstitucija, o šios teisės įgyvendinamos remiantis Lietuvos Respublikos (toliau – LR) įstatymais.Kas apskritai yra žmogaus politinės teisės ir kaip jos įgyvendinamos, kokią turi įtaką individo dalyvavimui valstybės valdyme? Į šiuos klausimus bus bandoma atsakyti remiantis sisteminiu, loginiu, lyginamuoju ir dedukciniu metodais.
Gilinantis į žmogaus politinių teisių institutą, pirmiausia remtasi LR Konstitucija, kitais LR įstatymais, LR Konstitucijos komentaru, Lietuvos konstitucinės teisės vadovėliu ir Lietuvoje pripažintų teisininkų išsakytomis mintimis.I. POLITINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJAŽmogaus teisių klasifikavimas gali būti pagrįstas įvairiais kriterijais. Žmogaus teises galima skirstyti pagal teisių įtvirtinimo pobūdį, pagal jų turinį, pagal subjektų, kuriems jos skirtos grupes, pagal teisių ribojimo galimybes, pagal istorines jų susiformavimo sąlygas ir kitus kriterijus. Bene populiariausia klasifikacija – pagal teisių turinį. Remiantis šiuo kriterijumi išskiriamos politinės, pilietinės (asmeninės), ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės. Politinių teisių atskyrimas nuo socialinių, ekonominių ir kultūrinių dažnai grindžiamas tuo, kad politinės kaip ir pilietinės teisės yra priskiriamos “negatyviosioms teisėms”, t.y. šios teisės skelbia laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, ji turi nesikišti į jų įgyvendinimą) ir jų įgyvendinimas nekainuoja, o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos “pozityviosioms”, t.y. jos reikalauja valstybės veiksmų ir išlaidų. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad kai kurių politinių teisių tinkamas įgyvendinimas taip pat reikalauja nemažų valstybės išlaidų, pvz. referendumo organizavimas valstybei gali stipriai neigiamai paveikti valstybės biudžetą.Politinės teisės (kaip ir pilietinės) kartais yra priskiriamos “absoliučioms” teisėms, o socialinės, ekonominės, kultūrinės traktuojamos kaip palaipsniui realizuojamos, programinės ir todėl nėra tokioms priskiriamos.Apskritai politinės ir pilietinės teisės ir laisvės dažnai yra vardijamos kartu ir ne visada išskiriamos ne tik todėl, kad jos susiformavo tuo pačiu laikotarpiu, bet ir todėl, kad kai kurios jų gali būti įvairiai traktuojamos, pvz.: žodžio laisvė, susirinkimų laisvė ar asociacijų laisvė – ir kaip politinės, ir kaip pilietinės teisės.Politinėms teisėms galėtume priskirti LR Konstitucijoje deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Ji galėtų apimti rinkimų teisę, teisę inicijuoti referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti. Prie politinių teisių priskirtina ir teisė vienytis į politines partijas. Tokioms teisėms priskirtina ir piliečių teisė lygiomis teisėmis dirbti valstybės tarnyboje, kaip nurodomo Konstitucijos 33-ojo straipsnio 1-oje dalyje.Aptariant konstitucinę piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, svarbi ir jų įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, kuri reglamentuojama Konstitucijos 68-ajame straipsnyje. Šio straipsnio 2-oje dalyje nurodoma, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Tokią teisę reglamentuoja ir specialus įstatymas – Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas.Teisė dalyvauti valdant savo šalį gali būti vertinama ir kaip principas, apibūdinantis demokratinės valstybė santykius su piliečiais, ir kaip konkreti teisė, susijusi su kitomis politinėmis teisėmis ir laisvėmis. Šios teisės negalima vertinti izoliuotai, tik kaip konstitucinėje teisėje įtvirtintos piliečio politinės galimybės kartu su kitais formuoti valstybės politinę ir teisinę valią.Prie politinių teisių priskirtina ir Konstitucijos 139-ajame straipsnyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat ir teisė atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Politinėms teisėms galėtume priskirti ir konstitucijos 3-ajame straipsnyje įvardytą kiekvieno piliečio teisę priešinti bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.Politinių teisių įgyvendinimas paprastai siejamas su pilietybe, tačiau šiuo metu ne visais atvejais pilietybės turėjimas yra būtina sąlyga visoms politinėms teisėms realizuoti.Šiame darbe bus aptariamos tik pagrindinės žmogaus politinės teisės ir laisvės, t.y. peticijų teisė, aktyvioji rinkimų teisė, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ir referendumų teisė.I. REFERENDUMO TEISĖVieną iš svarbiausių pozicijų piliečių daly…vavimo politiniuose reiškiniuose užima referendumas. Referendumas – tai visuotinis piliečių, turinčių balsavimo teisę, atsiklausimas Konstitucijos ar svarbesnio įstatymo patvirtinimo ar atmetimo klausimu, valstybės formos nustatymo, esminiais vidaus ar užsienio politikos klausimais. Svarbiausias Lietuvos valstybės įstatymas – Konstitucija – priimtas taip pat referendumu. Nors teisė inicijuoti referendumą nėra specialiai minima Konstitucijoje, tačiau galėtų būti interpretuojama kaip Konstitucijos 33-ajame straipsnyje formuluojamos teisės dalyvauti valdant savo šalį komponentas .Panašus į referendumą yra plebiscitas – tautos atsiklausimas ypatingai svarbiu politiniu klausimu jos tarptautinei padėčiai nustatyti, teritorijos valstybinio priklausomumo pakeitimo bei kitais klausimais. Tačiau skirtingai nei referendumas, plebiscitas nėra numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dažniausiai plebiscitas daromas vykdant tautos apsisprendimo teisę, pavyzdžiui dėl atsiskyrimo nuo valstybės, kuriai priklauso, ir nepriklausomos valstybės sukūrimo, dėl sąjungos su kita valstybe, tam tikros teritorijos priklausomumo valstybei ir jo pakeitimo. Plebiscitu kartais sprendžiamos valstybės valdymo formos, valstybinės santvarkos pagrindų klausimas. Plebiscitas, kaip ir referendumas, vykdomas balsuojant, jame pareiškiama viešoji nuomonė.Referendumo metu piliečiai savo valią išreiškia balsuodami už referendumui pateiktą klausimą, o nuo rinkimų referendumas skiriasi tuo, jog rinkimų objektas – kandidatai į tautos atstovus arba į kitas renkamas valstybės institucijas, o referendumo – konkretus teikiamas klausimas.Įstatymų leidyba turi būti realizuojama valdžios sprendimų ir viešosios nuomonės tarpusavio santykiu, jų grįžtamuoju ryšiu . Tai pasakytina ir apie žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį. Įstatymų leidyba yra ne tik profesinė, bet ir socialinė veikla; per ją įgyvendinamas ne tik profesinis ar asmeninis įstatymų kūrėjo interesas, bet ir politinė žmonių valia, kurią jie tam tikram laikui deleguoja įstatymų leidėjui. Atsižvelgti į visuomenės nuomonę yra įstatymų leidėjo pareiga ir politinė atsakomybė. Ypač tai svarbu daryti, kai svarstomi įstatymų projektai, tiesiogiai liečiantys žmogaus teises.
Pagal įgyvendinimo formą referendumas panašus į rinkimus: panaši agitacijos, balsavimo procedūra. Referendumo įstatyme taip pat numatyti atvejai, kada referendumas laikomas neįvykusiu, kiek piliečių turi dalyvauti referendume, kad jis būtų įvykęs ir kiek turi balsuoti “už”, kad atsakymas į pateiktą klausimą patenkintų šio klausimo iškėlimą. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais. Norint užtikrinti visų piliečių galimybę dalyvauti referendume, jis turi būti organizuojamas ir vykdomas viešai ir atvirai, piliečiai turi būti informuojami apie referendumo komisijų darbą, apie jo organizavimą ir vykdymą.Kalbant apie piliečių dalyvavimą, referendumas yra lyg tarpinė grandis tarp politinio ir pilietinio gyvenimo sferų. Tai įrodo referendumo iniciatyvos teisė, kurią turi ir parlamentarai, ir piliečiai. Todėl referendumas laikomas tikra pilietinio gyvenimo mokykla, ypač jei jį inicijuoja piliečiai (nors referendumą skelbia Seimas).Referendumas pagal jame pateiktą klausimą gali būti:1) konstitucinis (tautos atsiklausimas dėl visiško ar dalinio Konstitucijos pakeitimo);2) įstatyminis (įstatymui priimti);3) privalomasis (kai jo reikalauja Konstitucija ne jos keitimo klausimu);4) fakultatyvinis (rengiamas vyriausybės nuožiūra arba tam tikro piliečių skaičiaus reikalavimu).Referendume, kuris įvyksta vieno trečdalio Lietuvos Respublikos Seimo narių siūlymu arba trijų šimtų tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių iniciatyva, gali būti sprendžiami įvairiausi klausimai. Tuo tarpu yra ir tokių klausimų, kurie gali būti sprendžiami tik referendume: “Konstitucijos 1-o straipsnio nuostata <…> gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turin…čių rinkimų teisę ”. Tokiu atveju visa teisė spręsti paliekama valstybės piliečiams.Į referendumo organizavimą, individo naudai, įtraukiamos netgi masinės informacijos priemonės, jose paskelbiant referendumui pateikto įstatymo nuostatas ar kitus svarbiausius valstybės ar tautos gyvenimo klausimus. Kaip ir rinkimų, taip ir referendumo dalyviams taikomi cenzai: referendumo dalyvis turi turėti rinkimų teisę, turi būti veiksnus. Tačiau netgi Referendumo įstatymo 2-ajame straipsnyje išdėstytos griežtos nuostatos, jog “balsavimas vykdant referendumą yra slaptas, piliečių reiškiamos valios kontroliuoti neleidžiama; negalima varžyti Lietuvos Respublikos piliečių teisių dalyvauti referendume dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų”. Toks teiginys rodo, kad sprendžiant svarbius valstybės klausimus yra svarbi visų piliečių, neatsižvelgiant į jų skirtumus, nuomonė.II. PETICIJŲ TEISĖDalyvauti politikoje ir nulemti kai kuriuos sprendimus žmogus gali ir naudodamasis peticijos teise. Peticijos teisė – tai Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis šio įstatymo nustatyta tvarka į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas – tarybą bei merą (valdybą) . Ši teisė tiesiogiai remiasi konstitucine piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį ir yra tiesioginio taikymo . Peticiją – raštišką kreipimąsi į valdžios institucijas – žmogus gali pateikti reikalaudamas ar siūlydamas spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valdžios ir valdymo institucijų reformavimo, kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus. Beje, peticija gali būti pateikta, kai minėtiems pakeitimams reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.Peticijos pareiškėjo teisės yra visapusiškai ginamos, jis gali bet kada atsiimti pareiškimą, gali reikalauti informacijos apie peticijos nagrinėjimo eigą ir kt. Peticijos pareiškėjui – LR piliečiui ar užsieniečiui – taikomas tik sėslumo cenzas: jis turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Beje, peticija negali būti teikiama kaip skundas, pareiškimas ar pasiūlymas – jų nagrinėjimo tvarką nustato kiti įstatymai.Tačiau peticijos teisė gali būti interpretuojama ir siauriau – kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. Lietuvos konstitucinėje teisėje peticija traktuojama šia, siauresne, prasme.Peticijų komisijos sprendžia klausimą dėl kreipimosi pripažinimo peticija, išsiaiškinusios, ar jame iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas priklauso įregistravusios institucijos kompetencijai. Jei kreipimasis yra pateiktas institucijai, kurios kompetencijai nepriklauso nagrinėti ir iškelti reikalavimus ir siūlymus, peticijų komisija ne vėliau kaip per keturias darbo dienas nuo išsiaiškinimo, ar kreipimesi iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas priklauso įregistravusios institucijos kompetencijai, dienos persiunčia kreipimąsi atitinkamai Seimui, Vyriausybei ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijai, atsižvelgiant į tai, kieno kompetencijai priskirtinas iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas. Kreipimąsi gali paduoti pats pareiškėjas arba jo atstovas.
Išnagrinėjus peticiją Seime, Vyriausybėje ar savivaldybės taryboje, apie priimtus sprendimus per dešimt darbo dienų raštu pranešama pareiškėjui arba jo atstovui. Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami. Pareiškėjas, nesutinkantis su peticijų komisijos ar Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl peticijoje iškeltų reikalavimų ir siūlymų turi teisę po vienerių metų nuo pranešimo gavimo die…nos pakartotinai pateikti kreipimąsi.Peticijos yra nagrinėjamos vadovaujantis tokiais principais, kaip lygybės įstatymui, viešumo, draudimo varžyti kitų asmenų teises ir laisves ar kenkti kitų asmenų, visuomenės ar valstybės interesams, kolegialaus nagrinėjimo, operatyvumo, procedūrų konfidencialumo.Jeigu peticija yra pripažinta tenkintina, tai pagal peticijoje išdėstytus reikalavimus ir siūlymus gali būti rengiamas atitinkamas teisės akto projektas arba sudaryta daro grupė tokiam projektui parengti.Peticijos teisė skiriasi nuo piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės bei referendumo teisės. Tiesa, galima sakyti, kad įgyvendinant tiek peticijos teisę, tiek įstatymų leidybos ar referendumo teisę gali būti keliami panašaus reikšmingumo klausimai. Tačiau šios teisės skiriasi ir formaliais požymiais: įstatymų leidybos iniciatyvos teisė išreiškiama ne mažiau 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių, o referendumo iniciatyvos teisė ir sumanymo keisti Konstituciją teisė – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių reikalavimu. Peticijai tokie reikalavimai netaikomi.Kalbant apie peticijų turinį, t.y. apie tai, kokio pobūdžio visuomenės ar valstybės gyvenimo problemos galėtų būti keliamos peticijoje, jas derėtų apibūdinti kuo abstrakčiau. Taip būtų išvengta prielaidų nepagrįstai suvaržyti peticijos teisę ir, suprantama, teisinio reguliavimo suderinimo su Konstitucija problemos. Kartu pažymėtina, kad peticijoje neturėtų būti keliami klausimai, kurių sprendimas pažeistų esmines konstitucines nuostatas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, Tautos suverenitetą, pagrindines piliečių teises ir laisves.IV. PILIEČIŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĖVisas individo galimybes įtakoti įstatymų leidybą lyg ir apibrėžia Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, įtvirtinta Konstitucijos 68-ojo straipsnio antroje dalyje. Kaip reglamentuojama šiame akte, žmogus gali ne tik reikalauti įstatymo pakeitimo (kaip referendumo atveju), bet ir pats pateikti įstatymo projektą: “50 tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti ”. Pabrėžtina tai, kad piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė tiesiogiai siejasi su konstitucine nuostata “suverenitetas priklauso tautai” (Konstitucijos 2 straipsnis), taip pat su piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį.Būtent imperatyvas “Seimas privalo svarstyti” beveik užtikrina teigiamas individo iniciatyvos pasekmes. Tačiau Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymo 14-ame straipsnyje taip pat numatoma, jog “jeigu Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad per nustatytą terminą nėra surinktas reikiamas parašų, atitinkančių šio įstatymo reikalavimus, skaičius, Seimas priima sprendimą tokio projekto nesvarstyti”.Bet kuriuo atveju, ar piliečio siūlymas, prašymas ar skundas yra patenkinamas, ar ne, galima teigti, jog žmogus Lietuvoje gali turėti didelės įtakos įstatymų leidžiamosios valdžios atstovams ir jų leidžiamiems aktams. Būtent tai būdinga demokratinės politinės sistemos valstybėms. Demokratija yra daugumos valdžia, kuriai turi paklusti tiek valdžios institucijos, tiek žmogus, nors jie būtų ir kitokios nuomonės dėl sprendimo turinio. Politinei sistemai demokratinėje visuomenėje funkcionuoti būtina užtikrinti žmogaus ir kolektyvinių ar kolegialių subjektų sąveiką, bet ne nuneigti vienų iš jų faktinę, politinę ir teisinę reikšmę. Todėl netiesioginis žmogaus dalyvavimas valdant savo šalį yra ypač svarbus šiai sąveikai įtvirtinti.Atsižvelgiant į iš esmės vienodą piliečių įstatymų leidybos teisės ir Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisės konstitucinę prigimtį, Seimas priėmė Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą. Įstatyme įtvirtintos normos, kuriomis siekiama užtikrinti šios teisės įgyvendinimo konkrečias teisines organizacines formas.Pagal įstatymą dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymų projekto teikimu Seimui ar sumanymu keisti Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Ją Vyriausioji rinkimų komisija registruoja Referendumo įstatymo nustatyta tvarka. Iniciatyvinė grupė Vyriausiąją rinkimų komisija informuoja, kokias teisės normas siūloma priimti, pakeisti arba kokiomis papildyti Konstituciją ar įstatymus. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per savaitę po iniciatyvinės grupės kreipimosi privalo iniciatorių atstovams išduoti reikiamą skaičių piliečių parašų rinkimų lapų. 50 tūkstančių piliečių parašų surinkti nustatytas dviejų mėnesių, o 300 tūkstančių parašų – keturių mėnesių terminas. Piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiama teisė nekliudomai agituoti už Konstitucijos pataisą ar įstatymo projektą.Po to, kai Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiami surinkti rinkėjų parašai ir patikrinamas jų autentiškumas, Vyriausioji rinkimų komisija savo išvadą kartu su piliečių rinkimų lapais pateikia Seimui. Jeigu iniciatoriai nerealizuoja įstatymų leidybos iniciatyvos, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar bet kuris Seimo narys gali pateikti tą patį projektą Seimui, ir jis svarstomas Seimo statuto nustatyta tvarka.Seimui Konstitucijos pataisą ar įstatymo projektą pateikia iniciatyvinės grupės atstovas ar kitas iniciatorių įgaliotas asmuo. Jeigu Seimas nusprendžia, kad projektas yra netobulas, jis grąžinamas ne iniciatyvinei grupei, o Seimo komitetui, kuris yra pagrindinis svarstant įstatymo projektą.Pažymėtina, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teise piliečiai pirmą kartą siekė pasinaudoti 1998 m. pabaigoje. Gruodžio mėnesį Naujosios sąjungos lyderis A. Paulauskas pateikė Seimo pirmininkui V. Landsbergiui 51 524 …piliečių parašus, kuriais buvo remiamas įstatymo „Dėl valstybės tarnautojų neteisėtais veiksmais piliečiams padarytos žalos atlyginimo“ projektas. Tačiau ši iniciatyva liko neįgyvendinta – Seimo valdyba nustatė piliečių parašų rinkimų esminius trūkumus, ir tai sukliudė įstatymo projektą pradėti svarstyti Seime. Šiaip ar taip, šis atvejis liudija, kad piliečiai pradeda geriau suvokti savo teisę dalyvauti valdant šalį ir aktyviau šia teise naudotis.V. RINKIMŲ TEISĖIndivido dalyvavimas šalies vidaus politikoje gali būti labai įvairiapusis. Pilietinė visuomenė ir demokratija padeda užtikrinti galimybes dalyvauti ir įtakoti visų lygių valdymą. Kiekvienas pilietis gyvendamas konkrečioje visuomenėje ir valstybėje tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja vykstančiame politiniame gyvenime. Konstitucijoje įtvirtintos polietinės teisės, kurios leidžia dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus.Laisvi ir periodiški rinkimai – tai svarbiausia demokratinio valdymo įgyvendinimo sąlyga. Rinkimai yra palankūs tuo atžvilgiu, kad patogiausia įstatymų leidimą patikėti iš visų gyventojų išrinktai žmonių grupei, kurios interesai, kaip tikimasi, sutaps su reikmėmis tų, kurie juos išrinko ir kurie elgsis taip, kaip elgtųsi visa bendruomenė. Remiantis tokiu požiūriu, nesunku konstatuoti, jog žmogaus nuomonė rinkimų metu turi be galo daug reikšmės. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma. Siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, tautos valia sudarant valdžios institucijas gali būti išreikšta tik per demokratiškus rinkimus .Žmogus rinkiminėje sistemoje gali būti ir apolitiškas, tačiau visi politiškai aktyvūs piliečiai skirstomi į aktyvius ir pasyvius rinkimų dalyvius. Aktyviąją rinkimų teisę įgyja visi piliečiai, galintys ir turintys teisę rinkti, nes į jų norus ir nuomonę yra atsižvelgiama jiems balsuojant. Pasyvieji – tai tie, kuriuos renka tauta. Jie vadinami pasyviaisiais todėl, kad rinkimų metu viską lemia rinkėjai; kandidatų nuomonės pareiškiamos iki rinkimų (rinkiminės kampanijos metu).Nors žmogaus įtaka rinkimams yra nepalyginamai didžiulė, jam yra taikomi tam tikri cenzai – valstybės Konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi atlikti pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją arba pasyviąją rinkimų teisę. Atrodytų, šie cenzai pažeidžia demokratijos principus, tačiau kandidatams į valdžios atstovus turi būti keliami tam tikri reikalavimai, nes asmuo, balsuodamas už tam tikrą kandidatą, tikisi iš jo kuo didesnės atsakomybės, atskaitomybės ir net naudos savo ir valstybės atžvilgiu. Jei kalbama apie žmogų Lietuvos politinėje sistemoje kaip apie paprastą eilinį pilietį, o ne valdžios atstovą ar kitą pareigūną, tai reikia paminėti, jog tam paprastam piliečiui keliami reikalavimai yra žymiai mažesni. Didesni reikalavimai yra keliami pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti, mat žmogus, norintis būti išrinktas, turi atitikti visus keliamus reikalavimus ir būti pasiruošęs įvykdyti tam tikras sąlygas.Nepaprastai svarbus rinkiminėje sistemoje yra viešumo principas. Jis rinkimus padaro skaidrius, užtikrina, kad rinkimų metu pareikšta individo nuomonė būtų teisingai išreikšta. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka ir rinkiminės kampanijos procesas. Rinkiminė kampanija nėra vien suinteresuotų politikų ir piliečių reikalas, bet svarbus įvykis politinės bei pilietinės visuomenės gyvenime.Reikšmingas yra ir rinkėjų registravimo etapas, užtikrinantis galimybę visiems rinkėjams dalyvauti rinkimuose, taip pat užkertantis kelią apgaulėms. Rinkėjų sąrašų sudarymas garantuoja visuotinę (į rinkėjų sąrašus įtraukiami visi rinkimų teisę turintys piliečiai) ir lygią (kiekvienas gali būti įtrauktas tik į vieną sąrašą) rinkimų teisę . Šis principas suteikia individams lygiateisiškumo garantiją ir užtikrina tai, jog nė vieno žmogaus nuomonė nėra svarbesnė už bet kurio kito, išreikštą balsavimo metu. Jei asmuo nebuvo užregistruotas ar buvo išbrauktas iš rinkėjų sąrašo, jis turi teisę teismine tvarka ginti savo aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę. Tokie ir panašūs atvejai reglamentuojami Rinkimų įstatymuose, kurie gina rinkėjų teises ir nustato renkamųjų kandidatų galimybes būti renkamiems.Taigi rinkimai, galima sakyti, yra pati svarbiausia žmogaus dalyvavimo valstybės politiniame gyvenime sritis. Nors retai (arba niekada) būna taip, kad sutaptų visos tautos nuomonė renkamųjų atžvilgiu,… rinkimai vis tiek išlieka realiausias atstovaujamosios demokratijos įgyvendinimo būdas, kuriam žmogus daro politiškai reikšmingą įtaką. IŠVADOSRašant kursinį darbą tema “Politinės teisės ir laisvės LR Konstitucijoje” buvo nagrinėjamas individo santykis su Lietuvos valstybe, jo vieta valstybės valdymo sistemoje. Bandyta atskleisti, kokią įtaką individas gali turėti vienam ar kitam politiniam reiškiniui. Darbo tikslus atitiko apsiribojimas kelių politinių teisių principine analize, todėl visas darbas atskleistas būtent svarstant esmines politinių teisių savybes, plačiai nesigilinant į probleminius klausimus.Daugiausia dėmesio skirta individo santykiui su valdžios institucijomis bei jo įtakai šalies vidaus politikai. Išnagrinėta, kokias galimybes asmuo turi dalyvauti įstatymų leidyboje, kaip jis gali paveikti šalyje vykdomą politiką ir pan. Remiantis Referendumo, Peticijų ir kitais įstatymais, įrodyta, jog individo įtaka valdžios institucijoms yra potencialiai didelė – aprašyta, kaip individas gali paveikti politinius reiškinius, kaip jo iniciatyva gali būti keičiami ar net priimami nauji įstatymai.Darbe įrodyta, kad politinės teisės savo esme yra valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika, žmonių, tam tikros visuomenės grupės, partijos veikla, kurios tikslas – dalyvauti valstybės valdyme išreiškiant savo interesus. Politinės teisės atspindi visuomenėje puoselėjamas politines vertybes, normas, tradicijas, sąlygotas bendrosios tautos kultūros. Žmonių žinios apie savo kaip politines teises, laisves, pareigas susijusios su savo paties vertinimu ir sudaro politinę orientaciją. Tokiu atveju išsiskiria dvi vaidmenų politikoje rūšys: aktyvaus ir pasyvaus individo. Politinės sistemos laisvumo ar demokratiškumo laipsnis leidžia žmogui suvokti savo kaip politinio proceso dalyvio galimybes, t.y. visuomenės formavimasis ir išsivystymo lygis priklauso būtent nuo politinių teisių įgyvendinimo galimybių. Tad tik nuo mūsų priklauso, ar mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename konkrečioje valstybėje, kurioje egzistuoja tam tikra politinių teisių ir laisvių sistema. Valstybėje būtinas politinės sistemos stabilumas. Lietuvoje šis stabilumas svarbus ne tik vidinio vystymosi, bet ir sėkmingos politinių teisių ir laisvių įgyvendinimo bei apsaugos labui.Atskleidus temą, galima teigti, kad žmogui Lietuvoje yra suteikiama pakankamai galimybių laisvai reikštis ir dalyvauti šalies politikoje, siekiant įgyvendinti savo interesus.LITERATŪROS SĄRAŠAS1) Asmens konstitucinės teisės Lietuvoje: konferencijos medžiaga, V., 1996.2) Jovaišas K., Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras, V., 2000.3) Lietuvos konstitucinė teisė, V., 2001.4) Lietuvos Respublikos Konstitucija, V., 1992.5) Lietuvos Respublikos Peticijų įstatymas, 1999 m. liepos 7 d. Nr. VIII-1313.6) Lietuvos Respublikos Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas, 1998 m. gruodžio 22 d. Nr. VIII-1003.7) Lietuvos Respublikos Referendumo įstatymas (aktuali redakcija), 2000 m. rugsėjo 19 d. XI-3335.8) Vitkus G., Politologija, V., 1998.