Turinys
I. Meilė – vertybė, o vertybė apriorinė ar personalinė?II. Meilės kaip vertybės samprata.1. Vertybių hierarchija M. Šėlerio emocinio gyvenimo fenomenologijoje.2. Vertybių personalizacija M. Šėlerio filosofijoje.3. Dorovinės vertybės ir etika.4. Ordo amoris – pasaulio irDievo tvarkos branduolys.III. Išvados.
Meilė – vertybė, o vertybė apriorinė ar personalinė?
Vertybė yra pagrindinė vokiečių fenomenologo Makso Šėlerio (Scheler) teorijos sąvoka.Fenomenologijos ir augustinizmo idėjų pagrindu yra sukūręs etinio personalizmo idėją. Pasak jos, asmenybės esmė yra jos atsidavimas vertybėms, kurių hierarchijoje aukščiausios yra religinės vertybės.Apie ją – vertybę – sukasi bei jos pagrindu konstruojama visa jo etinė bei filosofinė koncepcija. M.Šelerio vertybių esmės teorija lyg tiesiogiai iškyla iš emocionaliosios intuicijos sampratos. „Esą vertybė-tai akivaizdžiai duotas fenomenas,o ne sprendimo, refleksijos, abstrakcijos ir panašių „antrinių“, t.y. priklausančių proto sferai, aktų produktas“. Pats M.Šėleris bando kurti ontologinę teoriją, pripažindamas, jog vertybės esti visiškai savarankiškos egzistencijos, kai žmogus tampa pasyviu vertybių suvokėju. M.Šėleris vertybes pirmiausia apibrėžia reliatyviąja prasme, jos nėra subjekto jėgos sugebėjimai ir panašūs dalykai, kuriuos jis galėtų priskirti objektui. Tokie negatyvūs ir palyginamieji apibrėžimai sudaro M.Šėlerio apmąstymų pamatą. Po autoriaus mirties yra paskelbtos nebaigtos studijos „Ordo amoris“- meilės tvarka. M.Šėlerio manymu, „ši mintis apie ordo amoris kyla iš Dievo idėjos objekto apmąstymo“. Šiame veikale jis nagrinėja meilę kaip vertybę,o kas galėtų tam prieštarauti.Juk kiekvienas sutiks, kad meilė, meilės jausmas nors trumpam padeda išsivaduoti iš būties absurdiškumo.“Kas tylomis apsižvalgys, supras kaip meilė mus išgano“(Getė). Norėdami išsamiau išsiaiškinti meilės kaip vertybės sampratą, mes atliksime meilės sampratų M.Šėlerio ir E.Munjė personalistinėje etikoje lyginamąją analizę.
Personalizmas XXa. Filosofinė srovė, kur filosofai skirtingai aiškino ir suvokė vertybių esmę, tačiau visi sutarė dėl vieno, jog verybės yra personalizmo esmė – tai asmenybė.Asmenybės kūrybinį pradą traktuoja, kaip dvasinę būtį, o pasaulio realybę kaip asmenybės kūrybinės veiklos aprašą. Asmenybė čia tampa pagrindine pasaulio būtimi. Visas pasaulis esąs asmenybės būties apraiška. „Asmenybės pasaulis – tai žmogaus pasaulis“. Šios srovės atstovams rūpi toji tiesa, kurią mes išgyvename būdami vieni su savimi arba sutikdami žvilgsnį Kito, teigiančio tokią mano dvasios laisvę kaip ir jo paties. Juk teigdami save mes kartu jaučiame, kad mūsų patys giliausi veiksmai, mūsų aukščiausi kūriniai gimsta mumyse tarsi be mūsų žinios. Mes esame nukreipti į kitus. Pati meilė mums atitenka kaip kažkas duota, jos didingiausios akimirkos nugniuždo mus, jos yra tarsi atsipalaidavimo, atsidavimo meilei ar pamėgtajai vertybei. Asmenybė nuolat rizikuoja ir išlaidauja be atodairos. Ar šitokia audringa asmenybės būties raiška yra kryptinga? Peraugdama save asmenybė ne tik veržiasi į priekį, bet išlieka, pranoksta save. Asmenybės būtis yra būtis, sukurta pranokti save. Koks yra transcendencijos judėjimo tikslas? – tai klausimas , kurį iškelia žymiausias personalizmo srovės atstovas E. Munje ( E. Mounier). Jis teigia, jog daugelis šiuolaikinių mąstytojų kalba apie „ vertybes „ kaip apie besąlygiškas, niekieno nesaistomas ir žinomas a priori realybes. Čia kyla problema ar vertybė – apriorinė ar personalinė? Tačiau mes analizuodami meilės kaip vertybės sampratą, šią problemą turime sukonkretinti ir iškelti taip: meilė – vertybė ? – vertybė apriorinė ar personalinė? Iš tiesų M. Šėlerio vertybės apibrėžiamos kaip betarpiškai duoti fenomenai ir todėl suvokiamos šių fenomenų įžvalgoje, taigi ne pažinime, o specifiniuose vertinimo aktuose. Tokios vertybės sudaro ypatingą transcendentinių, virš empirijos iškilusių esmių karalystę. „Vertybė –tai fenomenas, atsiskleidžiantis emocionaliosios intuicijos akte, bet nesukuriamas jame, o tik pasirodantis, „aptinkamas“. Tačiau E.Munjė mąsto priešingai, personalistai negali nesivaržydami atiduoti asmenybę beasmeniškumo valiai, tad dauguma jų stengiasi kaip nors , kokiu nors būdu tas vertybes įasmeninti. E. Munjė mano jog vertybė negali būti žinoma kaip apriori. Kadangi transcendencija nėra įrodoma objektu. Tikėjimas jos buvimu kyla iš asmenybės egzistavimo pilnatvės ir silpstant tai pilnatvei subjektas gali tapti aklas vertybėms, ir jo nusivylimas gyvenimu tampa neapykanta jam.Meilės kaip vertybės samprataVertybių hierarchija M. Šėlerio emocinio gyvenimo fenomenologijoje
Žmogus ne pats sukuria vertybes, bet jos jam yra duotos, jis gali jas tik koreguoti. Nagrinėdamas vertybių hierarchiją M. Šėleris užduoda klausimą, ar nėra aprioriškai esminio ryšio tarp tokios vertybių charakteristikos, kaip jai priklausanti vieta hierarchijoje ir kitomis jos esminėmis ypatybėmis. Išskiriami skirtingi vertybių požymiai, su kuriais kartu išauga ir vertybių „aukštis“, „tačiau tikriausiai visos susideda į vieną. Vertybės atrodo, tuo vertingesnės, kuo jos ilgaamžiškesnės, kuo mažiau dalijasi, t.p. tuo aukštesnės, kuo ilgaamžiškesnės ir „gilesnis pasitenkinimas“ sukurtas su pasiekimais jausmuose“. Vertybių kriterijus, pasitenkinimo dydis, jų išsipildymas ne būtinai turi būti suplanuoto troškimo išsipildymas, tačiau mums tai vis tiek būna malonu, kai mes patiriame tą pasitenkinimą. Kyla klausimas, iš ko jis gali atsirasti? Pirmiausia gali būti pasitenkinimas, o tik po to jo suvokimas. Gali būti ir taip, jog mes ruošiamės, planuojame tam tikros vertybės išsipildymą, tačiau nebūtinai. M.Šėleris parodo vertybių nepriklausomybę nuo to, kuris jas jaučia. Vertybės „ gilumas“ priklauso nuo šios vertybės svarbumo žmogaus gyvenime. Jai žmogus ieško hedonistinių vertybių, rodo tai, kad jam kažko trūksta, vyksta tam tikra kompensacija.
Kuo vertybės mažiau priklauso nuo jaučiančios būtybės, tuo joms būdingesnis aktyvumas ir faktiškumas, kuris nepriklauso nuo realybės, kurioje jos egzistuoja. Absoliučios vertybės gali būti suvoktos ne vien justiškai, bet suvoktos suvokimu. Esminė aukštesnės vertybės savybė yra tai, kad ji yra mažiau „priklausoma„ nuo kitų vertybių. Taigi, kuo jos, vertybės objektyvesnės, tuo aukštesnės. Aukščiausios vertybės esminis požymis yra tas, jog ji absoliuti.Vertybių personalizacija E.Munjė filosofijoje
Kaip jau minėjome, personalizmo srovės atstovas E.Munjė vertybes suvokia kitaip nei M.Šėleris. E.Munjė mano, jog vertybės visiškai skiriasi nuo bendrųjų idėjų, nors dėl tam tikro gležnumo jos linkusios susilieti su jomis. „Bendroji idėja – tai determinacijų suma, ir jos galia yra pasikartojimas. Tai vertybė – tai gyvas ir neišsenkantis determinacijų šaltinis, tai gausa, visa persmelkiantis šauksmas: tuo ji tarsi parodo tam tikrą ekspansyvų išskirtinumą ir artimesnį giminiškumą asmenybės būčiai negu bendrybių pasauliui“. Be to , jis taip pat pastebi, jog vertybė nenumaldomai siekia įsikūnyti kokiame nors konkrečiame, individualiame ar kolektyviniame, subjekte. Patvariausiomis vertybėmis E. Munjė laiko tas, kurios pasižymi istorine būtimi. Mes žinome, jog pagrindinis klausimas, kuris rūpi personalizmui ir yra : „ar istorija turi prasmę? Jeigu taip, tai kas ją sudaro?“ Šios patvariausios vertybės randasi žmonijos sąmonėje jai vystantis, tarsi kiekvienas amžius, kurį nugyvena žmonija, yra pašauktas atrasti ar ištarti žmonijai kokią nors vertybių sritį. Kiekviena vertybė auga, vystosi ir pradeda stabarėti, o kai tai įvyksta kyla įvairių nesusipratimų. Mes kartais neigiame tai, kas esti amžina, kai neva tarnaudami amžinai vertybei stengiamės įtvirtinti, kurią nors vieną iš jos istorinių formų, kuri jau pradeda nykti.
Tačiau istorija vis dar vertybes pateikia mums kaip bendrybes. Tikroji vertybių vieta – gyva žmogaus širdis, kur kaip mes manome glūdi ir meilė. Asmenybės be vertybių negalėtų egzistuoti visa savo pilnatve. Kaip bebūtų keista, vertybės nesukuria gatavo pasaulio ir autonomiškai nesirealizuoja istorijoje. Jos netaikomos tikrovei kaip nusistovėję principai. Vertybės atsiskleidžia ir pasirodo laivės gelmėse, galbūt net ir meilės, suauga pasirinkimo metu ir laikui bėgant auga tapdamos kilnesnėmis. Vertybės nėra subjektyvios, nepriklauso nuo empirinių, konkretaus subjekto ypatybių, bet yra subjektyvios, nes nori dalyvauti pasaulio veikloje, ir į kurį jas įstumtų subjektas, tačiau jokiu būdu nesusisietų nei su vienu iš jų, o būdamas lyg tarpininkas tarp subjektų. Vertybės liudija apie tai, jog asmenybė yra neribota ir nėra izoliuota realybė, ji gali priklausomai nuo savo egzistavimo sąlygų, aprėpti visatą ir be galo ilginti gijas, kurios jas sieja.Iš to išplaukia, jog asmenybė yra judėjimas į transcendentalumą, kuris ir nusako bendravimo ir vertinimo patirtis. E. Munjė pastebi,jog nėra nei vienos vertybės, kuri gimtų ir būtų įtvirtinta be kovos, jų skalė plati: nuo politinės santvarkos iki socialinio teisingumo, nuo lytinės meilės iki žmonių vienybės, o krikščionims net iki Dievo karalystės. Ramybė, kurios mes norėtume, niekada negali būti absoliuti, nes vertybės jokiu būdu neįmanoma pilnai apimti nei perduoti: „Dievas tyli, o ir visa, kas vertinga pasaulyje, kupina tylos“.Dorovinės vertybės ir etika
Prisimindami M. Šėlerio vertybių teorijų „šaknį“, pastebėsime, jog esti „reikšmės“ pasaulis, šalia realiojo ir idealiojo. Tuomet kyla klausimas; „kaip M. Šėleriui, siekiančiam objektyvumo, pavyksta savo etikoje nuo to pasaulio atsiriboti ir kuo tas pasaulis paverčiamas? Čia M. Šėleris teigia, jog vertybės pirma turi egzistuoti, o tik po to galioti. „Galioti“ ar turėti reikšmę gali tik konkrečiam subjektui, todėl reikšmės pasaulį M. Šėleris laiko subjektyvumo pasauliu. Kadangi tai M. Šėlerio nepatenkina, tai filosofas daro išvadą, kad vertybės turėtų priklausyti idealybės pasauliui.“
Ideali vertybių būtis siejama su nelaikišku bei nekintamu vertybių egzistavimu. Šie požymiai laikomi esminiais vertybių pasaulio idealumo požymiais, bet nesunku pastebėti, jog jie neparodo vertybės fenomeno specifikos. Tą specifiką turėtų lemti emocinis vertybių jautimo būdas. Šiuo atveju sunku suprasti, kaip jautimas galėtų būti objektyvių struktūrų pagrindu. Atsakymo į šį klausimą M. Šėlerio etikoje nėra. Tačiau kokiu būdu vertybės įgyja teisę skverbtis į mus su jų įsakmiais reikalavimais, kodėl mes turime kitaip jausti ir veikti negu iki šiol? Ar jos nepasisavino autoriteto, kuris joms nepriklauso? Jos pačios net neturi jėgų įgyvendinti savo reikalavimų. Norint atsakyti į šiuos klausimus, nepakanka nuorodos į tradiciją ar konvenciją. Jei žmogus būtų kritiškesnis, tai sumažėtų besiremiančių tradicija reikalavimų galia. „Net jeigu vertybės turėtų Dievo valios pamatą, tai iš principo ne daug ką pakeistų, nes draudimai, pateikti Dievo valios, žmogui nebūtų akivaizdūs, žmogus negalėtų jų laikytis, o priešingai, maištautų prieš juos.“ Iš to plaukia, jog vertybių principai mumyse įgyja galią tik tuomet, kai mes patys suvokiame jų teisėtumą, kuomet mūsų vertybiniam jausmui jos pasireiškia lygiai taip pat teisėtai, kai šie principai įsakmiai atsiranda mumyse. Vadinasi, vertybinis jausmas – tai lemiančioji institucija. Tačiau, jei šį apriorinį požiūrį suvoksime kaip aposteriorinį vyksmą, tai tuomet vertybę dažnai suprasime ją supriešindami su antivertybe. Taigi, M. Šėlerio manymu, atsiskleidžia subjektyvus vertybių duotybės momentas, o ne pačių vertybių subjektyvumas ar reliatyvumas. „Jei naujos vertybės atsiranda kaip „dieviškosios dvasios dvelksmas“, tai kaip žinoti, kam ir kada ji padvelks? Ir kaip tada paaiškinti kitas kone tas pačias vertybių sistemas?“ Susidaro įspūdis,jog M.Šėlerio pateikta vertybių sistema ir jų klasifikacija nėra jau tokia svarbi – ji gali būti tokia, gali būti ir kitokia. M.Šėlerio pateiktoje vertybių sistemoje yra tik įvairių vertybių rūšių išskaičiavimas. Vertybių pasaulis turi hierarchiją, kuri negali būti sukonstruota sprendimų būdu ir glūdi vertybių esmėje. Vertybių hierarchijos tvarką nustato prevencijos aktai. Etiką M. Šėleris bando konstruoti, remdamasis gėrio pirmumu blogio atžvilgiu. Vertybių klasifikacijoje pastebime, jog dorovinių vertybių ten nėra. Jos iškyla tik santykyje su kitomis vertybėmis. „Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors. Jis turi realų objektą, o šis – tai visuomet asmuo arba asmenų bendruomenė“. Tačiau tuomet paaiškėja, kad gėris ir blogis negali būti laikomi vertybėmis, nes dorovinei vertybei svarbus santykis su vertybės nešėju. Gėris priskiriamas asmens aktams, bet pats nėra šio akto materija. Taigi, gėrį realizuojančio akto turinys turi būti kažkas kito nei pats gėris. Iš dorovės vertybių išsirutuliuoja tokia etikos rūšis, pasak kurios dorovinės vertybės tampa žmogiškosios veiklos aukščiausiuoju tikslu. „Doroviškai veikiantis asmuo orientuojasi į gėrybių vertę ar dalykinių santykių vertybes. Pastarosios sudaro aukščiausios veiklos tikslus. Šioje veikloje dorovės vertybė suskyla į akto vertę ir tuo pačiu metu – asmens vertę. Šį santykį pastebėjo M. Šėleris teikdamas, kad dorovės vertybė čia pasireiškia „už veiklos nugaros“. Paaiškėja pagrindimo santykis, mat kiekvienoje veikloje turėtų būti griežtai skiriamos nukreipiančiosios vertybės – gėrybių vertė. Personalistinė etika moralines vertybes kaip ir visas kitas įsupa į asmenybių pasaulį. E, Munjė teigia, jog „asmenybės pasaulis apibrėžia moralės pasaulį ir sutampa su juo“. Moralinė manija paverčia dorybe savarankiškumą ir greičiau užtveria kelią moralei nei jį atveria. Todėl kuo toliau būsime nuo moralinių rūpesčių iš pat pradžių, tuo geresnė bus pradžia. E, Munjė manymu, tik kančia subrandina moralę, todėl galėtume teigti, jog meilė, kuri dažnai sukelia kančią, ir sukuria moralės jausmą mumyse. Siela yra pripratusi prie blogio ar gėrio, todėl įskaudinta kito ar net pačios savo silpnybės, staiga išsivaduoja iš užburto rato. Įtampa, kuri esti tarp įstatymo etikos ir meilės etikos sukuria platų asmenybės moralės lauką, apimantį taisyklių banalumą.Ordo amoris – pasaulio ir Dievo tvarkos branduolys
Manyčiau dabar jau drąsiai galime daryti prielaidą, jog meilė yra vertybė. Ir tai, ką mes nusakome kaip meilės esmę, yra išgananti ir kurianti veikla pasaulyje ir virš pasaulio. Meilė visuomet yra dinamiškas daiktų tapsmas, veržimasis prie savo pirmavaizdžio, kurį jie turi Dievuje. Taigi kiekviena šio vidinio meilės sukuriamo daikto vertė yra tik tarpinis etapas kelyje, kuris veda Dievo link, nors ir kaip bebūtų gaila, iki dar labai toli. Meilė visuomet dar esti netobula, dažnai užsimirštanti, apsnūstanti šiame ilgame ir sunkiame savo kelyje Dievo link. Jei žmogus myli kokį nors daiktą ar vertybę, jei jis myli žmogų ar dar kaip nors kitaip, iš to išplaukia , jog jis kaip asmens centras nuolatos peržengia savo ribas ir tokiu veiksmu jis parodo šią kito daikto žmogaus tendenciją savaip tobulėti, prisideda prie jos realizavimo, ją remia ir net laimina. Todėl meilė mums visuomet yra pirminis aktas, kuriuo asmuo dar tebeesantis ribotas, peržengia savo ribas, kad galėtų dalyvauti kitoje būtybėje, bet jau kaip mąstanti esybė. „Meilė yra pažinimo ir noro skatintoja, ji yra pačios dvasios ir proto motina.“ Vienis visus myli, todėl jis visus žinantis ir visų norintis Dievas – pasaulio. Visų daiktų tikslai ir idealios esmės yra jame iš anksto mylimi ir apmąstyti. Ordo amoris yra pasaulio,kaip Dievo tvarkos branduolys. Šioje pasaulio tvarkoje kaip jos dalis dalyvauja žmogus. Žmogus visų pirma yra mylinti būtybė anksčiau negu už mąstančią esybę ar norinčią esybę. Jo meilės pilnatvė, jeigu apriboja jo dvasinius sugebėjimus, visatos dalies,kurią jis sugeba aprėpti. Žmogus iš esmės suvokia tik dalį mylėtinų dalykų, kurie egzistuoja. Ne daiktai, kuriuos jis gali pažinti, ir ne šių daiktų savybės apriboja jo vertybių pasaulį, o jo vertybių esmių pasaulis, tik jis apibrėžia būtį, kurią žmogus gali pažinti. Visiems žmonėms vienodų vertybių sistemoje kiekvieną žmogiškumo formą atitinka tam tikros vertybių kokybių sritys, ir tik jų harmonija, jų susiliejimas bendroje kultūroje gali išreikšti visą žmogaus sielos didybę ir platumą. „Mylėtini dalykai dieviškosios visuotinės meilės pažiūriu gali būti tik šios meilės akto padariniai ir kūrimas : žmogaus meilė jų nepadarė ir nesukūrė“.
Meilė myli ir mylėjimą visuomet mato kaip kažką daugiau nei tai, ką ji turi rankose, kuo naudojasi. Potraukio impulsas, kurį ji sukelia, gali išblėsti, tačiau pati meilė niekur nedingsta, ji visada čia – mūsų širdyse. Šis judesys didžiausios meilės, kuri gali įsiskverbti į asmenį, ugdo jį jam būdingo idealumo ir tobulybės link, apskritai – iki begalybės. Iš esmės begalinį mylėjimą gali patenkinti tik begalinis gėris. Dievas ir tik jis gali būti mylėtinų dalukų hierarchijos apačioje ar viršuje – visumos šaltinis ir tikslas vienu metu. Taigi, kai žmogus ar žmonių grupė mano, jog patenkino savo meilės troškimą baigtine gėrybe, matome pamišimą, kur instinktas virsta kliuviniu, teisingiau sakant, instinktas,kuris sukelia meilę ir apriboja meilės objektą, tampa varžymu ar stabdymu. Šią bendrausią ordo amoris suardymo formą mes norime pažymėti senu apžavėjimo žodžiu – žodžiu, kuris labai gerai išreiškia būseną panašią į pamišimą, kai žmogus pamiršdamas savo asmens branduolį, pasiduoda kokios nors baigtinės gėrybės apžavams. Reliatyviu apžavėjimu vadiname tai, kuomet žmogus pagal jam būdingą mylėjimo faktinę struktūrą, kuri jį verčia išaukštinti ar pažeminti vieną vertybę kitų atžvilgiu, nusižengia objektyviam meilės vertų dalykų rangų skirstymui. Aišku viena, jog vertybių ir meilės pasauliai baigtinėms būtybėms yra riboti, artėjant iki Dievo jis mažėja, bet tik pačiam Dievui jis nėra būdingas. Ribotumas meilės karalystėje nepaneigia paties mylėjimo neribotumo. Kaip tik tada, kai sąmoningai išlaikomas beribis, didesnis ar mažesnis, nors ir „tuščias“, mylėtinų dalykų laukas, dar išgyvenamas ir šis neribotumas. „Apžavėjimas pasireiškia tik ten, kur šis tuščias laukas, ši vilties, nuojautos, tikėjimo „perspektyva“, metafizinės meilės perspektyva nėra išgyvenama; ir atvirkščiai per augantį tuštumos suvokimą kaip tik pasireiškia apžavėjimo įveikimo pradžia“.Išvados
Baigiant galima pastebėti, jog meilė kaip vertybė prasmę įgauna tik tuomet, kai kalbama apie santykius. M. Šėleriui meilė, tai lyg būsenų jausmai, kurie yra tik atgarsiai to, kaip mes mylėdami ir neapkęsdami daiktus patiriame pasaulį. Priešingai negu teisingumas, meilė žymi gilius jausmus. Ji niekuomet nesiskundžia sunkumais ar dalyko menkavertiškumu. Mat meilė atsižvelgia į visą situaciją bei veikiančiojo jausmus, ne vien tik į atskirą faktą ar išorinius santykius. Meilės vertybės suvokimui reikalingas sielos brandumas, įveiktas natūralusis egoizmas. Ir kai žmogus vieną kartą suvokia vertybę, tuomet jis įsitikina, kad meilė, ištikimybė, teisingumas ir t.t. yra vertingi ir kiti dalykai, tada jis jau negali taip paprastai ir lengvai pamiršti šių vertybių. Ir kai jis veikia prieš jas tai jaučia savo kaltę, nes jo sąžinė jį kaltina. „Taigi kaltumas atskleidžia gyvenimo pagal įstatymą prakeikimą“. Dorybė žymi meilės brandą, besiliejančią per kraštus, palaimingumą, dėkingumą, teikiamus visiems, kurie gali ją girdėti ir suvokti, taigi meilė mums dovanoja savąjį dvasios turtą. Ji yra dorybė be aukos, dovanojančioji dorybė, atvirkščiai, reikalauja imančiojo, pritaria jam. Ši dorybė – meilė – perduoda gyvenimą funduojančią vertybę ne per „naudingumą“, ji nėra naudinga dorybė, bet vis tiek – tai gyvenimo šviesa ir gyvenimui prasmę teikianti jėga, kuri atsisako paprastų dorovės normų. Dovanojančiai dorybei – meilei – būdinga tai, kas charakteringa aukščiausioms vertybėms apskritai. Taigi meilė – aukščiausia vertybė : ji, kaip tikslo siekimo priemonė, neturi vertės, bet, kaip savaiminis tikslas, yra autonomiška. Tad žmonės ją suvokia ir gali perteikti kitiems ir tuo suteikti prasmę gyvenimui. Tačiau iš tikrųjų mes pradedame gyventi tik tada, kai susikuriame tokį vidinių vertybių arba potraukių turtą, kurių neišsižadėtume nė mirtinos grėsmės akivaizdoje. Kaip tik dėl to, jog mūsų vidines nuostatas griauna žmogų nuvertinančios šiuolaikinės technologijos, lengvai gaunami pinigai – visa tai yra daug pavojingiau už šaunamąjį ginklą.
Tad stenkimės nepamiršti to kas esmingiausia mūsų gyvenime –meilės. Ir nesvarbu, jog kartais žinome ir suvokiame ne viską, ką turėtume žinoti ar suvokti, kad dėl to nevertiname to, ką turėtume. Juk „meilė yra meilė ne dėl to, kad žinojimas yra nenusisekęs“.