Teisinio precedento samprata

VILNIAUS VERSLO IR TEISĖS KOLEGIJATEISĖS FAKULTETASVALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS IR ISTORIJOSKATEDRA

Vilniaus universitetoTeisės fakultetoNeakivaizdinio skyriaus I KURSO VIII GRUPĖSstudento Vytauto Užkurio

KURSINIS DARBAS

“Teisinio precedento samprata”

2006 m.Vilnius

Planas

1. Įžanga;2. Teisinio precedento istorinė raida Anglijos teisėje;3. Teisinio precedento struktūra – ratio decidendi ir obiter dicta;4. Teisinio precedento aikinimas;5. Teisinio precedento taikymas Anglijos teismų sistemoje;6. Teisinio precedento rūšys;7. Teisinis precedentas romanų – germanų ir Lietuvos teisinėje sistemoje;8. Ivados.Literatūros sąrašas.

1. ĮžangaTeisinis precedentas – kaip teisės šaltinis – formavosi anglų teisinėje sistemoje daugelį amžių, buvo ir yra pirminiu teisės šaltiniu. Viduramžiais Anglijoje daug teisės institutų buvo suformuluota ne Parlamento išleistuose įstatymuose, bet teismų sprendimuose – teisiniuose precedentuose. Anglų teisė precedentine yra ir dabar. Tose šalyse, kuriose įsišaknijo Anglijos teisinė sistema, iki šių dienų teisinis precedentas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų teismams atliekant savo pagrindinę funkciją – vykdant teisingumą. Tai iš esmės skiriasi nuo kontinentinėje teisinėje sistemoje vyraujančios padėties – pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas galiojantis įstatymas.Teisiniai precedentai bendrojoje anglų teisinėje sistemoje yra ne tik teisės šaltiniai. Teismai, atlikdami teisminę praktiką, patys teisinio precedento pagalba patys kuria teisę. Todėl teisinio precedento rolė kaip teisę formuojančio veiksnio yra aktuali dabartinėje Anglijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose valstybėse, nepaisant to, kad greta teisės precedentų kuriamos teisės egzistuoja ir įstatymų leidybos institucijų įstatymų pagalba kuriama teisė. Tačiau šis išskyrimas yra sąlyginis, nes iš tiesu tai yra viena teisinė sistema. Todėl savo kursiniame darbe norėčiau panagrinėti teisinio precedento, kaip teisės šaltinio, istorinę raidą Anglijos teisėje, jo struktūrą bei taikymo ypatumus įvairiose teismų instancijose.

2. Teisinio precedento istorinė raida Anglijos teisinėje sistemojeKontinentinės teisės ( dar vadinamos “rašytine”) sistemos bendrus vystymosi principus galima nustatyti iš įvairių teisės šaltinių. Pradžioje tai buvo Justiniano kodeksas, dabar – visa eilė kodeksų. “Rašytinės” teisės šalyse teismų praktika paprastai yra kaip papildomas (antraeilis) teisės šaltinis, čia pagrindinę galią turi valstybės įgaliotų institucijų leidžiami įstatymai. Įvairaus lygio teismai savo sprendimais nesukuria naujų teisės normų. Atvirkščiai – patys teismai privalo savo veikloje laikytis galiojančių įstatymų bei teisės normų.Visai kitokia padėtis nuo seno buvo ir dabar išlieka tokia pat Anglijos teisinėje sistemoje. Čia patys teismai, priimdami sprendimus, sukuria naujas taisykles – naujas teisės normas teisinių precedentų pagalba.“Skirtingai nuo romanų – germanų valstybių teisinės šeimos, kur pagrindiniu teisės šaltiniu yra galiojantys įstatymai, anglosaksų šalių teisinėje šeimoje pagrindiniu teisės šaltiniu yra norma, suformuluota teisėjų ir išreikšta teisiniuose precedentuose”.¹Tarptautinių žodžių žodyne “precedentas” apibūdinamas kaip faktas, įvykis, kuris gali būti pavyzdys ar pateisinimas kitiems panašiems atvejams. Bet ar tai nereiškia, kad teisiniai precedentai yra archaiškų kazuistinių teisės normų palikuonys ? Kas vaidina svarbesnį vaidmenį Anglijos teisinėje sistemoje – įstatymas ar teisinis precedentas ?Manau, kad iuos klausimus galima būtų atsakyti apžvelgus teisinio precedento istorinę raidą Anglijos teisėje. Pradėti reikėtų nuo ankstyvųjų viduramžių. XI a. Anglijoje praktiškai vienu metu pradėjo formuotis dvi teisinės sistemos : a) “bendroji teisė” (common law);b) “teisingumo teisė” (equity low).Didelę įtaką besikuriančiai “bendrajai teisei” turėjo tai, kad Anglijoje, skirtingai nei kitose kontinento šalyse, nebuvo tokio didelio šalies ekonominio ir politinio – teritorinio susiskaldymo.

Tai padėjo palyginti sėkmingai įtvirtinti centralizuotą valdžią, taip pat ir teisminę. Istoriniuose ¹ А.Х.Саидов Сравнительное правоведение и юридическая география мира 103 c. Москва 1993 г.

altiniuose minima, kad nuo 1066 metų Londone ėmė veikti Karališkieji teismai, kurie ir vykdė aukščiausią teisingumą Anglijoje. Šie teismai posėdžiavo ne tik Londone – jie išvykdavo į provincijas, kur vietoje spręsdavo bylas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad paprastas pilietis, nepatenkintas vietinio feodalo savivale, pats negalėjo kreiptis į šiuos teismus. Jis privalėjo prašyti karaliaus ( o faktiškai – Lordo kanclerio ) suteikti jam įsakymą, leidžiantį ginčą spręsti karališkajame teisme. Tokie įsakymai iš pradžių buvo duodami labai retai, tik tam tikro pobūdžio ginčams. Bet palaipsniui ginčų ( ginčijamų teisių ) ratas plėtėsi. Susidarė aplinkybių, kurioms esant, asmuo galėjo tikėtis įsakymo. Paprastai tai buvo įsakymai dėl ieškinių skoloms grąžinti bei dėl kitų, iš prievilinių santykių kilusių ginčų, sprendimui. Taip karališkiesiems teismams atliekant teisminę praktiką iš esmės kūrėsi “bendroji teisė”, ilgainiui sukūrusi precedento taisyklę : “kartą priimtas tos pačios grandies arba auktesniųjų teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenustatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams”¹. Teismų sprendimai davė pradžią precedentinei sistemai. Precedentai, įtvirtindami kuriamas materialinės ir procesinės teisės normas, sudarė “bendrosios teisės” sistemą. Teisinio precedento sistemos vystymąsi stabdydavo kartais suintensyvėjusi karalių įstatymleidystės valdžia, kuri bandė daryti didesnę įtaką teisminei valdžiai karališkųjų statutų pagalba. Tačiau ir karalikieji statutai, kaip visuotinai privalomi, nesuridavo teisėjams rankų. Teismai palyginti laisvai, remdamiesi “savo nuožiūra ir sveika nuovoka”, galėjo interpretuoti šiuos karališkosios valdžios aktus. Reikia pažymėti, kad teismams buvo suteiktos labai plačios galios vykdant teisingumą. Teisėjai dažnai kritikuodavo įstatymus ir įstatymus aiškinantys sprendimai virsdavo tokiais pat ( o praktiškai galingesniais ) teisės šaltiniais, kaip ir jų aiškinami įstatymai. Tai taip pat parodo kokį svarbų vaidmenį vaidino Anglijos teisėje teismų sprendimai : “Įprasta manyti, kad kol nėra teisminio įstatymų išaiškinimo, įstatymams stinga galios, kurią jie

¹ M.Maksimaitis “Užsienio teisės istorija” 213 psl.; Justitia 1998 m.

įgauna, juos sankcionavus teismams”¹.Viduramžiais Anglijoje vyko dideli socialiniai pokyčiai – vystėsi prekybiniai santykiai, augo miestai ir pan. XIV – XV a. atsirado būtinybė sprendžiant sudėtingas bylas išeiti už jau susidariusių precedentų rėmų. Lordas kancleris pats ėmėsi spręsti ginčus dėl kurių į jį kreipdavosi jų dalyviai reikalaudami “teisingumo”. Taip greta “bendrosios teisės” gimė “teisingumo teisė”. Pastaroji taip pat buvo precedentinė ir iki 1873 metų Anglijoje egzistavo dvi teisinės sistemos : greta “bendrosios teisės”, kurios normas taikė teismai, buvo “teisingumo teisė” – jos normas savo praktikoje sprendžiant ginčus naudojo Lordas kancleris. Vėliau šios dvi sistemos susiliejo į vieną.Dabartinės precedentinės teisės rašytiniai teisiniai šaltiniai visų pirma yra teismų ataskaitos, reguliariai oficialiai skelbiamos viešai. Taip pat išleisti teisiniai vadovėliai, juridinė literatūra, privačiai surinkti ir surayti teisiniai precedentai (teisinių precedentų rinkiniai). Istoriniais precedentinės teisės teisiniais šaltiniais galima vadinti žymių Anglijos teisininkų mokslinius darbus, kurių pagrindu praktiškai formavosi dabartinė anglų teisė. Nemažą įtaką anglų precedentinei teisei padarė romėnų teisė, vėliau – viduramžių paprotinė teisė.

Kaip ir kiekviena teisinė sistema, precedentinė teisė turi pagrindinių (pamatinių) taisyklių ir principų, kuriais remiantis ją galima priskirti atskirai teisinei sistemai, visuma. Pagrindinis ją išskiriantis iš kitų teisinių sistemų principas – tai, kad įstatimleidystės leidžiamų teisės aktų ir aukščiausiųjų teismų teisinių precedentų rationes decidendi turi įstatymo galią. Be abejonės reikia paminėti ir teisinės terminologijos skirtumus, kurie itin ryškiai atskiria precedentinę teisės sistemą nuo kontinentinės teisinės sistemos.

¹ M.A.Glendon “Vakarų teisės tradicijos” 235 psl. Pradai 1993m.

3. Teisinio precedento struktūra – ratio decidendi ir obiter dictumPrecedentinėje teisėje yra svarbus teismo sprendimo turinys. Jį sudaro dvi dalys :a) ratio decidendi ( sprendimo esmė );b) obiter dictum ( pagalbinė teisinio precedento dalis sprendimo priėmimo atžvilgiu ).Teismui taikant teisės precedentą yra privaloma tik ratio decidendi. Todėl norint iš arčiau susipažinti su teisiniu precedentu, reikia išsiaiškinti kas tai yra ratio decidendi.Norint suprasti ratio decidendi vaidmens svarbą teisiniame precedente, reikia susipažinti su tipiškų teismo sprendimų struktūra. Dabartinėje teismų veikloje teisėjai paprastai visada motyvuoja savo sprendimus civilinėse bylose. Teisėjas, nagrinėdamas civilinę bylą vienasmeniškai, be prisiekusiųjų, pats vertina pateiktus įrodymus ir duoda savo įvertinimą ginčijamiems faktams. Taip pat vertina alių pateiktus argumentus ir kada kyla teisinis ginčas jis visada vertina kelis galimus teisinius precedentus, tikslu jų pagrindu spręsti ginčą. Jeigu civilinė byla yra nagrinėjama dalyvaujant prisiekusiesiems – teisėjas, kreipdamasis į prisiekusiųjų žiuri apžvelgia bylos faktines aplinkybes bei priima sprendimą vadovaudamasis pastarųjų padarytomis išvadomis. Baudžiamosiose bylose, nagrinėjamose kaltinamosios išvados pagrindu, teisėjas priima motyvuotą sprendimą priklausomai nuo prisiekusiųjų nuomonės. Motyvuotas teismo sprendimas susideda iš bylos aplinkybių bei argumentų įvertinimo bei iš byloje esančio teisinio ginčo įvertinimo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ją visada nagrinėja keletas teisėjų, todėl neretai pasitaiko atvejų, kai duoda keletą nuomonių dėl tos pačios bylos.Būtina pažymėti, kad ne visas motyvuotas teismo sprendimas tampa ratio decidendi, o tik ta jo dalis kurioje yra teisinė sprendimo argumentacija, įvertinamos faktinės bylos aplinkybės. Nėra paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, atskirti bylos teisinės pusės tyrimą nuo faktinių aplinkybių nagrinėjimo ir įvertinimo. Paprastai teisėjai ( pirmosios ar apeliacinės instancijos ) savo sprendimuose labai smulkiai išdėsto tas bylos aplinkybes, kurios ir buvo svarbiausios duodant vienokį ar kitokį teisinį įvertinimą. Galima būtų teigti, kad tai ir sudaro teisinio precedento ratio decidendi – bylos esmę, kuri ir nulėmė teisėjo nuomonę bei privedė prie vienokio ar kitokio teisinio sprendimo. Teisėjas, išdėstydamas savo nuomonę sprendimo atžvilgiu, gali apžvelgti ir kitas bylos aplinkybes, išsakyti savo nuomonę bei pamastymus jų atžvilgiu. Tačiau tai nebus teisinio precedento privalomoji dalis ratio decidendi jį taikant ateityje, nes joje išdėstomi teisėjo pamastymai neturėjo esminės įtakos priimant galutinį sprendimą. Ši dalis vadinama teisinio precedento obiter dictum. Taikant teisinį precedentą obiter dictum, skirtingai nuo ratio decidendi, yra nagrinėjama paviršutiniškai arba iš viso nenagrinėjama. Teisėjas, priimdamas teisinį sprendimą byloje ir tuo pačiu sukurdamas teisinį precedentą, pats sprendžia kas jo sprendime yra ratio decidendi, o kas obiter dictum. Tuo pačiu jis nustato kitiems teisėjams kurios naujos teisinės taisyklės tiriant analogiškas bylas bus privalomos, o į kurias galima tik atsižvelgti arba iš viso ignoruoti. Šioje vietoje norėčiau pažymėti, kad ši teisinė koncepcija praktikoje taikoma ne taip griežtai, kaip turėtų (galėtų) būti.

Teisinėje literatūroje yra išskiriamos dvi dicta formos : dicta, kurios nesuteikė esminės pagalbos teisėjui priimant sprendimą, ir dicta, kurios padėjo išspręsti teisinį ginčą bei priimti sprendimą konkrečioje byloje, tačiau netapo ratio decidendi dalimi. Jos abi turi vieną bendrą savybę : abi neturi įpareigojamosios galio teisėjams ateityje taikant teisinį precedentą.Precedentinėje teisėje būna atvejų, kai teisėjas, priėmęs byloje sprendimą, nenurodo teisinių prielaidų kuriomis rėmėsi. Teismo ataskaitoje nurodomos tik faktinės aplinkybės bei kitų teismo proceso dalyvių ( pvz. advokatų ) išvados dėl jų. Teismo sprendimas baigiasi maždaug taip : “Teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai”. Tokie teismo sprendimai vadinami “be motyvacijos”. Šiuo atveju sunku išsiaiškinti kur yra šio sprendimo ratio decidendi. Tačiau tokio pobūdžio teismų sprendimai praktiškai nepakliūna į oficialiai skelbiamas teismų ataskaitas (o tai yra vienas iš pagrindinių reikalavimų teismo sprendimui virsti teisiniu precedentu ) ir tuo būdu netampa teisiniais precedentais. Teisinių precedentų skelbimas turi savas taisykles.Jau nuo XII a. atsirado metračiai, kuriuose advokatai skelbdavo teismų pranešimus. Vėliau teisiniai precedentai buvo skelbiami privačiose teisės apžvalgos ataskaitose, kol susiformavo oficiali tarnyba, kuri skelbia teismų sprendimus “Teisės žiniose” (Law Reports). “Teisės žinios”, pakeitusios daugelį privačių rinkinių, nėra vienintelės bylų publikacijos, bet pagal tradiciją jos laikomos tomis ataskaitomis, kurios yra nurodytinos cituojant sprendimus”.¹ Teismų ataskaitas paprastai yra sudaro maždaug 70 % Lordų rūmų sprendimų, apie 20 % Apeliacinio teismo ir iki 10 % Aukštojo teismo sprendimų. Cituojant teismo sprendimą, nuoroda daroma pavyzdžiui tokia : Perry v. Kendrick’s Transport (1956) A.C. 250. Perry – ieškovas, Kendrick’s Transport – atsakovas. Raidė v. – lotyniško žodžio “versus” (prie) sutrumpinimas. Tolesnės nuorodos reiškia, kad teismo sprendimas yra paskelbtas “Teisės žiniose” 1956 metais, A.C. – “Appeal cases” (Apeliacinio teismo sprendimai) skyriuje, 250 puslapyje.

¹ M.A.Glendon “Vakarų teisės tradicijos” 239 psl. Pradai 1993m.

4. Teisinio precedento aikinimasTeisinėje praktikoje yra nusistovėjusios teisinio precedento aiškinimo taisyklės, kurių turi laikytis teisinį precedentą aiškinantis sekantis, vėlesnis teisėjas. Teisėjas privalo atkreipti didelį dėmesį į nagrinėjamo teisinio precedento faktines aplinkybes bei ankstesniojo teisėjo priimtą sprendimą, jo ratio decidendi. Taikant teisinį precedentą teismas visų pirma aiškinasi ar nebuvo priimtas teismo sprendimas analogiškoje byloje. Jeigu paaiškėja, kad sprendimas buvo priimtas, teismas, spręsdamas bylą vadovaujasi tame sprendime išdėstytu ratio decidendi. I pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokia teisinio precedento taikymo taisyklė labai suvaržo teisėjų nepriklausomumą sprendžiant bylas. Tačiau tai ne visikai taip. Visikas faktinių aplinkybių byloje sutapimas yra pakankamai retas, todėl teisėjas pats sprendžia ar pripažinti aplinkybes esminėmis ir panašiomis taikant vieną ar kitą teisinį precedentą, ar jas atmesti. Nuo teisėjo priklauso ar bus taikomas tas ar kitas teisinis precedentas. Teisėjas gali atrasti analogijų ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nėra, o gali ir visiškai “nepastebėti” jokių analogiškų aplinkybių konkrečioje byloje. Tada jis pats, savo sprendimu gali sukurti naują teisinę normą – teisinį precedentą. Tačiau visų pirma teisėjas privalo skrupulingai išnagrinėti visas bylos faktines aplinkybes, bylos kuri jam pateikta kaip precedentas galimam teisiniam sprendimui. To reikalauja pati teisinio precedento doktrina. “Jei teisėjas daro prielaidą, kad ankstesnieji sprendimai jo teisme ar aukštesniuose teismuose buvo nagrinėjami kompetetingai, tai nėra pagrindo manyti, kad aplinkybėms nepasikeitus panašus rezultatas būtų netinkamas”¹. Tokiu būdu stengiamasi užtikrinti, kad teismas, surištas teisiniu precedentu, išspręstų naują bylą taip pat kaip ir kitas teismas. Ši tikimybė, kad naujas teismas išspręs bylą taip pat, kaip ir teismas, sukūręs teisinį precedentą mažėja didėjant faktinių aplinkybių skirtumams konkrečioje byloje.

Bet ir vėl gi, teismas taikydamas vieną ar kitą teisinį precedentą dažnai susiduria su problema : kaip atskirti teisinio precedento ratio decidendi nuo dicta ? Teismo sprendimai savo

¹ M.A.Glendos “Vakarų teisės tradicijos” 234 psl. Pradai 1993 m.

forma gali būti skirtingi : susidėti tik iš išvadų dėl konkrečių bylos aplinkybių ( ten kur nėra ginčo dėl teisės ); įgavęs nurodymo prisiekusiesiems formą apibendrinus faktinius įrodymus byloje bei aptariant teisinę ginčo pusę ( dalyvaujant prisiekusiesiems ); sprendime gali būti išdėstytos tik pagrindinės teisinės prielaidos, kuriomis rėmėsi teismas spręsdamas teisinį klausimą; sprendime gali būti įrašytos kelios nuomonės, kurios leido prieiti vienos ir tos pačios ivados ( apeliaciniame teisme ) ir pan. Ir nors precedentinės teisės teorijoje reikalaujama teisėjui apibrėžti ką jis laiko savo sprendime ratio decidendi, o ką dicta – teisėjai retai savo sprendimuose griežtai atriboja šias dvi teisinio precedento dalis. Manau, kad teisinga būtų spręsti šią problemą taip : teisinė prielaida, kuria teisėjas rėmėsi kaip pagrindine sprendžiant bylą yra ratio decidendi, o visi kiti teisiniai pamąstymai šiame sprendime, kurie išplaukia darant įvairias kitas teisines prielaidas – dicta. Kaip rao savo knygoje Rupertas Krosas “Precedentas Anglijos teisėje” dr. Gudchartas nurodo vieną iš galimų ratio decidendi nustatymo būdų : faktų, kuriuos teisėjas laikė esminiais ir jais paremto teisėjo sprendimo nustatymu. Jis nurodo, kad ieškant teisinio precedento ratio decidendi mes privalome įsivaizduoti teisiniu faktus tokiais, kokiais juos matė teisėjas, nes tik jais, o ne kitais teisiniais faktais jis pagrindė savo sprendimą. Pagrindinė užduotis taikant teisinį precedentą yra ne išdėstyti teisinius faktus ir išvadas, o nustatyti kokius faktus teisėjas manė esančiais esminiais konkrečioje byloje ir kokią išvadą ( išvadas ) jis padarė remdamasis šiais faktais.Nagrinėjant teisinę literatūrą susidariau nuomonę, kad vieningos nuomonės ( apibrėžtos formulės ) kaip nustatyti kas teismo sprendime yra ratio decidendi ir kas dicta nėra. Daug bendrosios teisės teorijos mokslininkų bandė ir bando dabar surasti apibrėžimą tos sąvokos, kurią teisininkai vadina teisinio precedento ratio decidendi.tai tokį apibrėžimą pateikia R.Krosas :“Teisinio precedento ratio decidendi reikia bet kurią teisės normą, kurią teisėjas tiesiogiai ar netiesiogiai naudoja kaip būtiną siekiant priimti sprendimą, taip pat jo padarytos bylos tyrimo eigoje prielaidos arba duoti nurodymai

prisiekusiesiems”.¹ iuo atveju ratio decidendi suprantamas kaip teisės norma, kurios dėka byla tampa teisiniu precedentu, ir kaip teisės norma, kurios pagalba teisėjas suformuoja savo nuomonę dėl vienokio ar kitokio sprendimo byloje.Kai kurie teisės teoretikai nurodo, kad teismo sprendimas gali turėti daugiau kaip vieną ratio decidendi, nepriklausomai ar isakoma viena teismo nuomonė ar jos išsakomos kelios. Ir šiuo atveju visi teismo sprendimo ratio bus įpareigojantys jų laikytis teismams taikant teisinį precedentą ateityje. Tačiau iuo atveju yra svarbu tai, kad sekantis teisėjas, taikantis teisinį precedentą, gali antrąjį ratio pripažinti kaip dictum. Takią padėtį sąlygoja tai, kad bendrojoje teisinėje sistemoje teisėjams yra paliekamos plačios galimybės interpretuoti ne tik įstatymus, bet ir teisinius precedentus sukurtus jų kolegų pirmtakų. Dažnai praktikoje teisėjai, norėdami išvengti kelių ratio buvimo savo sprendime, priimdami sprendimą tvirtina : “Aš galėčiau motyvuoti savo sprendimą remdamasis dviem teisinėm nuostatom, tačiau priimu sprendimą remdamasis viena teisinę nuostata”.²

№ Р.Кросс Прецедент в английском праве 88 c. Москва 1985 г. І Р.Кросс Прецедент в английском праве 97 c. Москва 1985 г.

5. Teisinio precedento taikymas Anglijos teismų sistemojeKaip jau minėjau, teisinio precedento doktrina reikalauja teismų vadovautis precedentais, sukurtais aukštesniųjų teismų. Todėl, esant dabartinei teismų sistemai, situacija praktiškai atrodo taip : b) aukčiausios teisminės valdžios – Lordų rūmų – sprendimų privalo laikytis visi žemesnės instancijos teismai; c) Apeliacinis teismas ( susidedantis i dviejų skyrių – civilinių ir baudžiamųjų bylų ) privalo laikytis Lordų rūmų bei savo sukurtų teisinių precedentų, o jo sprendimai yra privalomi visiems žemesnės instancijos teismams;d) Auktasis teismas yra suritas su aukčiau paminėtų aukštesniųjų instancijų teisiniais precedentais bei savo paties priimtais sprendimais, jo sprendimai privalomi žemesniems teismams;e) grafysčių ir magistratų teismai privalo laikytis visų aukščiau paminėtų institucijų teisinių precedentų, kai tuo tarpu patys jie teisinių precedentų nesukuria. 1971 m. buvo sukurtas ypatingai sunkiems nusikaltimams tirti Karūnos teismas. Šis teismas taip teisinių precedentų savo sprendimais nesukuria. Pažymėtina, kad iki 1966 metų aukščiausia teisminė instancija – Lordų rūmai taip pat buvo surišti savo pačių sukurtais precedentais. 1966 metais Lordų rūmai paskelbė Pareiškimą dėl praktikos taikant teisinį precedentą. Jame nurodė, kad Lordų rūmai pasilieka sau teisę nesiremti teisiniu precedentu, kai tai yra būtina. Įdomu šiuo atveju yra tai, kad Lordų rūmai, atsisakę taikyti savo praktikoje precedento taisyklę, pareiškė apie tai ne dėl konkrečios bylos. is Pareikimas nebuvo įformintas įstatymų leidėjų sankcionuotu ir išleistu norminiu dokumentu. Precedentinės teisės šalyje tai sukėlė nemažą pasipiktinimą teisininkų gretose. Profesorius Dž.Stounas pareiškė, kad tai yra neoficialus (neteisinis) sprendimas, nes atkeisti precedento taikymo taisyklę savo teisminėje praktikoje Lordų rūmų teismas neturėjo nei teisminių nei įstatymleidystės galių. Šis sprendimas buvo vertinamas net gi kaip neatitinkantis konstitucijos. Tačiau is žingsnis buvo žengtas siekiant pašalinti kliūtis teismams vykdant teisingumą, siekiant kaip galima sumažinti galimybę įvykti neteisybei. O pavojus įvykti “neteisybei” gali atsirasti tuo atveju, kai teismas yra priverstas taikyti klaidingą, nepakankamai kvalifikuotai išspręstos bylos sprendimo ratio decidendi.Tačiau kaip gi i tiesų praktikoje teismai yra “surišti” ar “privalo laikytis” teisinio precedento ? Šiuo atveju turima omenyje tai, kad teisėjas privalo konkrečioms faktinėms bylos aplinkybėms pritaikyti konkretaus teisinio precedento ratio decidendi. Tai jis privalo padaryti kada jo nagrinėjamoje byloje nėra teisinių – loginių skirtumų tarp faktinių aplinkybių ir tų faktinių aplinkybių, kurios buvo nagrinėjant bylą, kurios sprendimo pagrindu ir buvo sukurtas teisinis precedentas. Tuo siekiama, kad byla būtų tiriama pagal jau nusistovėjusią teisinę praktiką. Pareiga taikyti teisinio precedento ratio decidendi yra vadinama stare decisis principu. io principo griežtai laikėsi ir laikosi Anglijos teismų teisėjai savo kompetencijos ribose (išskyrus Lordų rūmus).ios nusistovėjusios teisinės praktikos laikymasis užtikrina visos precedentinės teisės normų suvienodinimą (susisteminimą). Teisėjas, kuris “išsisukinėja” ir netaiko teisinio precedento byloje, kurioje privalo taikyti teisinį precedentą kadangi yra daug kitų teisėjų sprendimų analogiško pobūdžio bylose, gali būti nušalintas nuo pareigų vykdymo. Bet būtų neteisinga manyti, kad sankcijų baimė verčia teisėjus laikytis teisinio precedento taikymo taisyklės. Tai juos verčia daryti visa precedentinės teisės sistema, kurios stabilumas bei vystymasis praktiškai priklauso nuo to ar teisėjai vykdys pareigą taikyti teisinį precedentą ar ne. Stare decisis principo laikymasis praktikoje kartais priverčia nagrinėti visą teismo sprendimą taikant teisinį precedentą. Tai būna tada, kai, kaip jau minėjau praeituose skyriuose, ratio decidendi nėra aiškiai apibrėžtas, pats sprendimas yra plačiai ir detaliai suformuluotas. Tuo atveju “suritas” precedentu teismas privalo laikytis stare decisis principo jeigu neranda “protingų”, teisiškai pagrįstų skirtumų tarp faktinių aplinkybių nagrinėjamos bylos ir faktinių aplinkybių bylos, kurios sprendimas pateiktas kaip teisinis precedentas.

Tačiau ne visose Anglijos teismų instancijose stare decisis principo laikomasi vienodai, todėl verta atkreipti į tai dėmesį.Kaip jau minėjau, aukščiausioji teisminė instancija – Lordų rūmai nėra surišti tiek kitų teismų teisiniais precedentais, tiek savo pačių. Tačiau čia gali ikilti problema – jeigu Lordų rūmai patys nesilaikys savo sukurtų teisinių precedentų sprendžiant bylas, t.y. esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms nesilaiko stare decisis principo, kaip tada žemesnieji teismai žinos kurį teisinį precedentą jiems taikyti ? Ar tą, kuris buvo pirmas, ar antrąjį, kuriuo patys Lordų rūmai atmeta pirmąjį (ankstesnįjį) precedentą ? Šiuo atveju besikreipiantys dėl bylos išsprendimo interesantai bus netikri kurį teisinį precedentą savo sprendimui pasirinks Lordų rūmai. Tačiau i problema buvo ispręsta nusistovėjus taisyklei, kad Lordų rūmai savo sprendimu anuliuoja ankstesnįjį savo teisinį precedentą, tą kurio patys nesilaikė. Ši taisyklė numato, kad ir ateityje anuliuotu precedentu taip pat neturi vadovautis žemesnieji teismai.Apeliacinis teismas (civilinių bylų skyrius) privalėjo ir dabar privalo griežtai laikytis teisinio precedento stare decisis principo. Ir nors po 1966 metų Lordų rūmų pareiškimo buvo manančiųjų, kad ir Apeliacinis teismas gali nesilaikyti savo ankstesniųjų teisinių precedentų siekiant išvengti klaidingų teisinių sprendimų bylose, vis dėl to buvo prieita nuomonės, kad teisines klaidas visiškai kompetetingai gali ištaisyti Lordų rūmai ir būtų netikslinga suteikti teisę Apeliaciniam teismui (civilinių bylų skyriui) nesilaikyti savo paties precedentų. Tačiau toks požiūris paskatino susikurti visai eilei išimčių (kurių skaičius vis didėja), kai Apeliacinis teismas gali nesilaikyti savo paties precedentų, bet tai vis dėl to išimtys, o ne taisyklės.

6. Teisinio precedento rūšysPagal teisinį precedentą priėmusios institucijos viršenybę (pagal egzistuojančią Anglijoje teismų sistemą) precedentai skirstomi į :1) Lordų rūmų teisiniai precedentai;2) Apeliacinio teismo (civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrių) teisiniai precedentai;3) Auktojo teismo teisiniai precedentai.Pagal teisinės atsakomybės rūšį :1) Baudžiamieji teisiniai precedentai;2) Civiliniai teisiniai precedentai.Pagal teisinio precedento ratio decidendi buvimą :1) teisiniai precedentai su vienu ratio;2) teisiniai precedentai su keliais ratio. Precedentinės teisės teoretikai dar skirsto teisinius precedentus į :1) motyvuotus teisinius precedentus;2) nemotyvuotus teisinius precedentus.

7. Teisinis precedentas romanų – germanų ir Lietuvosteisinėje sistemojeTyrinėjantys lyginamuoju metodu teisės mokslą teisininkai pagal daugelį bendrųjų charakteristikų labiausiai Europoje paplitusiomis teisės sistemomis išskiria romanų – germanų ir anglosaksų. ios dvi teisinės sistemos besivystydamos daro įtaką ne tik savo vidinei teisės raidai, bet ir įtakoja viena kitos įvairių teisės institutų vystymąsi. Anglosaksų teisinėje sistemoje teismų praktika vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Teismai, pagal savo kompetenciją, priimdami sprendimus dažnai sukuria naujas teisės normas (savo sprendimų – teisinių precedentų – pagalba). Gi teismų praktika romanų – germanų teisinės sistemos šalyse nelaikoma teisės šaltiniu, čia galioja principas, kad imperatyvią teisinę galią turi ne konkretūs kazusai, o taisyklės, išreikštos norminiuose aktuose. Teismo sprendimas, net turėdamas tam tikrą autoritetą, yra privalomas tik tai bylai, kurioje jis priimtas, ir nesukuria visuotinai privalomų taisyklių. Ilgą laiką vienu pagrindinių romanų – germanų teisės šeimos šaltinių laikytos teisės mokslų rekomendacijos ir išvados. Dabartiniu metu jų vietą užėmė įstatymai. Tačiau ir toliau teisės mokslo veikalai, kuriantys teisės sąvokas, nustatantys teisės kūrybos ir įstatymų aiškinimo metodus, darantys įtaką įstatymų leidėjui, renkantys, analizuojantys ir apibendrinantys teisės taikymo praktiką, laikomi svarbiu teisės šaltiniu, paprastai vadinami doktrina. Teisės šaltiniu tebėra ir paprotys, bet praktinė jo reikšmė jau yra nedidelė.

Tuo tarpu Anglijos teisės, kuriai romėnų teisė didesnės įtakos nepadarė, pagrindu susiformavo anglosaksų teisės šeima. Teisės istorikai pažymi, kad ko gera, nėra kitos tokios šalies, kuri, kaip Anglija, šimtmečius būtų prisirišusi prie nesikeičiančio teisės taikymo stiliaus, kurioje teisė amžiams bėgant nebūtų išgyvenusi kardinalių sukrėtimų. Šioje šalyje jau XII – XIII a. teisė buvo vystoma smarkiai padedant karališkiesiems teismams, todėl čia teisės šaltiniais pripažįstama tai, į ką orientuojasi teismai, nustatydami teisės normas, taikytinas konkrečiam ginčui spręsti. Išskirtinę reikšmę tarp teisės šaltinių čia įgijo teismų kūryba. Todėl, skirtingai nuo romanų – germanų teisės šeimos šalių, pagrindiniu teisės šaltiniu šalyse, kurių teisė priklauso anglosaksų

teisės šeimai, yra pripažįstama teismų praktika kuriami teisiniai precedentai, t.y. teisės normos, suformuluotos teisėjų ir išreikštos teismų sprendimuose. Ši teisėjų sukurta precedentinė teisė susideda i anglų bendrosios teisės, kurią ilgainiui patobulino teisingumo teisė. Romanų – germanų ir anglosaksų teisės sistemos turi ryškių skirtumų, ir vienas jų – teisinio precedento, kaip teisės šaltinio, vaidmuo teisėje. Jeigu žiūrėti iš anglosaksų teisės sistemos griežtosios teorijos alininkų pozicijų, tai romanų – germanų teisinės sistemos šalyse iš viso neegzistuoja precedentinė teisė. Čia laikomasi nuostatos, kad baudžiamasis ir civilinis kodeksai (Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse dar ir administracinis) teoriškai aprėpia visas teisines situacijas, su kuriomis susiduria bendrosios kompetencijos teismai. Todėl, manoma, kad teisėjas priimdamas sprendimą vadovaujasi tik teisės normomis, išreikštomis baudžiamajame ar civiliniame kodeksuose ir neprivalo atsižvelgti į ankstesnių lygiagrečių ar aukštesnių teismų sprendimus analogiškose bylose. Tai esminis principinis skirtumas. Kai kurie teisės teoretikai pažymi dar vieną teisinio precedento taikymo anglosaksų teisinėje sistemoje išskirtinumo požymį – tai centralizuotesnė teismų sistema. Ar taip yra iš tiesų, galime pamatyti pateiktoje lentelėje :

ANGLIJOS TEISMŲ SISTEMA

Civilinių bylų teismai

LORDŲ RŪMAI

APELIACINIS TEISMAS(civilinių bylų skyrius)

AUKTASIS TEISMAS

Grafysčių teismaiMagistratų teismai

Baudžiamųjų bylų teismai

LORDŲ RŪMAI

APELIACINIS TEISMAS(baudžiamųjų bylų skyrius) AUKTASIS TEISMAS

KARŪNOS TEISMAS

Magistratų teismai

Romanų – germanų teisę nuo anglosaksų teises skiria ir kiti būdingi bruožai – struktūra ir sąvokų sistema. Anglosaksų teisė nepripažįsta teisės skirstymo į privatinę ir viešąją, tai pat į šakas ir institutus. Skiriasi ir abiejų šeimų teisės turinys : romanų – germanų teisė yra modernesnė, tuo tarpu anglosaksų – archaikesnė, išsaugojusi daugybę praeities atgyvenų.Normos, ireiktos teisės precedento forma, paprastai skirtos konkrečioms gyvenimo situacijoms, o ne bendrosioms elgesio taisyklėms, jos pasižymi kazuistiškumu.Amžiams bėgant, romanų – germanų ir anglosaksų teisės sistemos negalėjo neveikti viena kitos, be to jas abi savo ruožtu panašiai veikė tie patys išorės veiksniai (pvz. abiem jom įtaką darė kanonų teisė). Anglosaksų teisės šalyse akivaizdžiai ėmė didėti statutinės teisės (kuriamos parlamento, o ne teismų) vaidmuo : kilo rašytinių norminių aktų lyginamoji vertė tarp kitų teisės šaltinių, atsiradus įstatymo ir teisinio precedento kolizijai, prioritetas atiteko pirmajam. Tuo tarpu romanų – germanų teisinės sistemos šalyse ėmė reikštis teisėjų kuriamos teisės užuomazgos.Lietuva, be abejonės, yra priskiriama prie romanų – germanų teisinės sistemos šalių rato. Todėl ir Lietuvoje teisinis precedentas nevaidina tokio svarbaus vaidmens (kaip teisės šaltinio) kaip, kad anglosaksų teisinės sistemos šalyse. Kaip jau minėjau, teismų teisės kūrybos užuomazgas Lietuvoje galima įžvelgti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui skelbiant plenarinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. “Į šiose nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai taikydami tuos pačius įstatymus”¹

¹ Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas 18 str.

Tačiau tarp ių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių ir teisinio precedento yra esminis skirtumas – nutartys nėra įpareigojančios jų laikytis, jos neturi to imperatyvumo lygio, kurį turi teisinis precedentas. Ir dar viena – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartimis nesukuria naujų teisės normų, o tik išaiškina esamas teisės normas, gi anglosaksų teisinės sistemos teismai sukurdami teisinius precedentus, praktiškai kuria naujas teisės normas. Tačiau būtų neteisinga pasakyti, kad romanų – germanų teisinėje sistemoje ( ir Lietuvoje taip pat) į teismų praktiką žiūrima su mažesne pagarba nei anglosaksų teisinės sistemos šalių šeimoje. Tiesiog dėka mano išvardytų skirtumų romanų – germanų teisinėje sistemoje teisinis precedentas nėra laikomas teisės šaltiniu ir jis nėra naudojamas teismams vykdant teisingumą.

8. IvadosTeisinis precedentas yra pamatinis Anglijos teisės sistemos institutas. Nuo ankstyvųjų viduramžių anglų teisinėje sistemoje kaip pagrindinis teisės šaltinis, greta leidžiamų įstatymų, egzistuoja teisinis precedentas. Vystantis šiam institutui iki mūsų dienų susiformavo jo struktūra, galiojimo bei teismų taikymo taisyklės. Kalbant apie teisinio precedento struktūrą, gali pasirodyti, kad ji yra paprastesnė už kontinentinės teisinės sistemos teisės normų struktūrą. Iš tiesu taip nėra. Dabartinėje mokslinėje teisinėje literatūroje nurodomos dvi teisinio precedento sudėtinės dalys : ratio decedendi ir obiter dicta. Ratio decidendi – tai teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto tas bylos teisines prielaidas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą ir kurias laikė esminėmis. Obiter dictum – tai teisėjo teisiniai pamatymai, kuriuos jis norėjo išsakyti nes manė, kad jie yra susiję su byla nors ir neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą. Obiter dicta skirtingai nuo ratio decidendi nėra privaloma teismo sprendimo dalis taikant jį kaip teisinį precedentą, jos neprivalo aptarinėti ar nagrinėti vėlesni teisėjai. Tačiau vieningos nuomonės kaip atskirti teisinio precedento ratio decidendi nuo obiter dicta precedentinės teisės mokslininkai neturi. Retai teisėjai, priimdami sprendimus, aiškiai atskiria ratio nuo dicta. Dažnai teismo sprendimas būna labai detalus, smulkiai išdėstant visas bylos faktines aplinkybes bei teisines prielaidas. Manyčiau, kad is faktas yra vienas i pagrindinių kliuvinių nustatant apibrėžtumą teisinio precedento struktūroje.Teismo precedentas tampa teisiniu precedentu tik tada, kai yra vieai paskelbiamas teismų ataskaitose. Reikia pažymėti, kad ne visi Anglijos teismai, priimdami sprendimus bylose, gali sukurti teisinius precedentus. Tokia teisė yra suteikta Lordų rūmų teismui, Apeliaciniam teismui (civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriui) bei Aukštajam teismui.Teisinio precedento taikymo būtinumo sprendžiant bylas principas yra vadinamas stare decisis. io principo laikymasis laikomas vienu i svarbiausių precedentinės teisės principų, nes nuo to, kaip Anglijos teismai griežtai laikysis šio principo savo praktinėje veikloje priklauso visos precedentinės teisinės sistemos gyvavimas. Pažymėtina, kad šio principo laikymasis nėra suabsoliutintas. Praktiškai nuo to, kokioje Anglijos teismų hierarchijos pakopoje yra teismas, priklauso stare decisis principo taikymo apimtis. Aukčiausia teisminė instancija – Lordų rūmai iš viso nėra “surišti” nei savo nei žemesniųjų teismų teisiniais precedentais (ši taisyklė įsigaliojo palyginti neseniai – nuo 1966 metų). Apeliacinis teismas privalo taikyti Lordų rūmų ir savo teisinius precedentus, Aukštasis teismas – nurodytų aukštesniųjų teismų ir savo teisinius precedentus. Žemiausiosios instancijos teismai – magistratų ir grafysčių, privalo taikyti teisinius precedentus visų aukščiau ivardintų teismų.

Literatūros sąrašas :1. M.A.Glendon Vakarų teisės tradicijos Pradai 1993 m.2. M.Maksimaitis Užsienio teisės istorij Justitia 1998 m.3. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas , V.Ž. 1994 06 17 Nr.464. Denham P.A. Modern introduction to Low . L. 1983.5. Р.Кросс Прецедент в английском праве Москва 1985 г.6. Р.Давид Основные правовые системы современности Москва 1988 г.7. А.Х.Саидов Сравнительное правоведение и юридическая география мира Москва 1993 г.8. Т.В.Апарова Прецедент в английском праве 1968 г.