Referendumo teisinis reglamentavimas

1771 0

Turinys

I. Įžanga;

II. Referendumo raida Lietuvoje nuo 1989 metų;

III. Referendumo inicijavimo ir organizavimo pagrindai;

IV. Referendumas praktikoje;

V. Išvados;

VI. Literatūros sąrašas.

I. Įžanga

Mintis priimti įstatymus bei kitus svarbius tautai sprendimus atsiklausiant jos valios gimė jau tolimoje Antikoje. Jau tada, apie V a. pr. Kristų, Atėnuose tautos susirinkime, “kur galėjo dalyvauti visi visateisiai ir pilnametystės (20 metų) sulaukę vyriškos lyties Atėnų piliečiai”¹, buvo priiminėjami įstatymai. Ir nors nuo dabartinio, Lietuvos Respublikoje reglamentuoto, referendumo ši įstatymo priėmimo (patvirtinimo) forma gerokai skiriasi, tačiau pati idėja apie tautos – valstybės kūrėjos – atsiklausimą sprendžiant svarbius jai klausimus, maanau, gimė jau tada.

Bėgant amžiams, požiūris į tautos valią keitėsi, kaip keitėsi socialinės, politinė, ekonominės santvarkos. Valstybėms demokratiškėjant, neišvengiamai išryškėjo visos tautos (populus) vaidmuo kuriant savo valstybę, ją valdant bei nustatant jos tolesnio gyvavimo kryptis ir prioritetus.

io meto Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratikų valstybių, egzistuoja referendumo, kaip laisvos piliečių valios išraiškos, teisės institutas. Ir nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje referendumo įstatymas buvo priimtas palyginti neseniai – 1989 m. lapkričio 3 d. – jis buvo ne vieną kartą naudotas praktikoje bei taisyta jo pirminė redakcija. Tai buuvo daroma siekiant jį patobulinti, užtikrinti jo atitikimą demokratiškoms idėjoms bei sureguliuoti referendumo teisės normas su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais.

Referendumas, kaip teisės institutas, neabejotinai vertas nagrinėjimo “iš arčiau”, siekiant susipažinti su juo detaliau. Todėl savo kursiniame darbe norėčiau paanalizuoti referendumo ra

aidą Lietuvoje (nuo 1989 metų iki šių dienų), jo inicijavimo ir organizavimo pagrindus, praktinę referendumo taikymo pusę.

II. Referendumo raida Lietuvoje

Vykstant Lietuvoje demokratiniams procesams, tai neivengiamai atsispindėjo ir įstatymų kaitoje. Vienas iš jų – Referendumo įstatymas – taip pat buvo koreguojamas ir taisomas bei papildomas naujomis teisės normomis. Jų pagalba referendumo teisinis reglamentavimas tapo labiau skaidrus, nes buvo atsisakyta kai kurių senų, politinių ir autoritarinių socialistinių dogmų. Referendumo įstatymas vis realiau atspindėti savo paskirtį – nustatyti referendumo, kaip teisės instituto, reguliavimo teisinį mechanizmą. Šią kaitą aš ir norėčiau paanalizuoti iame skyriuje. Aptarinėjant referendumo įstatymo raidą nuo 1989 metų iki šių dienų, aš atkreipčiau dėmesį tik į, mano nuomone, esminius pasikeitimus. Nes aptarinėti tai, kad pasikeitė kai kurių institucijų pavadinimai (pvz. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ? Lietuvos Respublikos Seimas irr pan.) bei tai, kad pasikeitė kai kurie terminai (pvz. pirminės referendumo įstatymo redakcijos 27 str. buvo nurodoma, kad referendumo dieną balsuojama nuo 8 iki 20 val., dabar – nuo 7 iki 21 val.; kad pranešimą apie galutinius referendumo rezultatus anksčiau buvo privalu paskelbti spaudoje ne vėliau kaip per tris dienas, dabar – ne vėliau kaip per keturias dienas ir pan.) nėra šio kursinio darbo užduotis.

Valstybei pakeitus požiūrį į žmogų (kaip aukščiausiąją vertybę) atsirado galimybė dalyvauti įvairių institucijų rinkimuose taip pat ir žmonėms, kurių veiksnumas yra apribotas. Šiuo at

tveju aš kalbu apie nuteistuosius. Dabar jie pilnai gali dalyvauti referendumuose ir išsakyti savo poziciją. Pirmosios redakcijos referendumo įstatyme nebuvo apie juos net užsimenama, gi dabartinio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 3 str. 3 d. yra aiškiai nurodoma, kad nuteistieji gali susitikti su politinių partijų ir politinių organizacijų referendumo organizavimo atstovais, išklausyti jų agitacinius referendumo inicijavimo argumentus ir pan.

Pirmutinėje referendumo įstatymo redakcijoje buvo nurodomos šios referendumų rūšys :

“ a) dėl Lietuvos apsisprendimo teisės įgyvendinimo;

b) dėl naujai priimtos Respublikos Konstitucijos patvirtinimo;

c) dėl svarbiausiųjų tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo”.¹

¹ LTSR referendumo įstatymo 7 str. 1d.

Dar minimi ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Manau, kad tai buvo bereikalinga klausimų, kurie gali (ar turi) būti sprendžiami referendumo būdu, detalizacija. Dabartiniame Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str. yra aiškiai nurodoma, kad “Svarbiausi valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu”. Taigi, gyvenimo klausimus, kurie yra svarbūs, nustato pati Tauta, deleguodama savo parašus referendumo inicijavimo organizacinei grupei (taip pat yra ir pasisakant dėl įstatymų nuostatų).

Naujos redakcijos referendumo įstatyme palikta ta pati 300000 parašų kvota, reikalinga, kad referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę galėtų realizuoti Lietuvos piliečiai. Gi įstatymleidystės institucijai, realizuojant savo analogišką teisę, jau reikia tik 1/3 visų narių iniciatyvos. Pirmosios redakcijos referendumo įstatyme reikėjo net pusės visų įstatymų leidybos in

nstitucijos narių noro įvykdyti referendumą (tačiau turint galvoje autoritarinę ir vienpartinę politinę sistemą 1989 metų Lietuvoje – tai nebuvo sunku padaryti). Manau, kad šis pakeitimas įgalina Seimo narius aktyviau naudotis referendumo paskelbimo iniciatyvos teise, nes logiškai mastant – surinkti trečdalio Seimo narių parašus yra lengviau nei pusės visų narių parašų. Šis faktas yra svarbus dar ir tuo požiūriu : nepriklausomoje Lietuvoje “nusistovėjo” tokia praktika, kad referendumo paskelbimo teise dažniausiai naudojasi opozicijoje daugumai Seime esančių politinių partijų nariai (ar jų koalicijos).

Tačiau referendumo įstatymo 8 str., sakyčiau, yra vienas i esminių pasikeitimų : nuostata, kad referendumas organizuojamas “piliečių siūlymu” į nuostatą “piliečių reikalavimu”. Šis pasikeitimas parodo kaip pasikeitė valstybės, įstatymo leidybos institucijų požiūris į žmones. Piliečiai gali ne tik “siūlyti”, jie gali drąsiai “reikalauti” organizuoti referendumą, nes jie yra pilnateisiai, aktyvūs savo valstybės kūrėjai, o ne pasyvūs, įvykių valstybiniame (įstatymų leidybos) gyvenime, stebėtojai.

Kitas svarbus, piliečių iniciatyvos teisės paskelbti referendumą, pasikeitimas yra tas, kad nuo dviejų iki trijų mėnesių pailgėjo šios teisės realizavimo terminas. Dabar per tris mėnesius nuo iniciatyvinės grupės įregistravimo Vyriausioje rinkimų komisijoje reikia surinkti 300000 piliečių paraų dėl referendumo vykdymo. Pasikeitė ir institucija, kuri registruoja piliečių iniciatyvinę grupę. Dabar, kaip jau minėjau, tai – Vyriausioji rinkimų komisija, anksčiau – rajono, miesto Liaudies deputatų taryba arba valstybinis notariatas. Vyriausiosios rinkimų komisijos įs
steigimas sąlygojo ir kitą pasikeitimą referendumo įstatyme : anksčiau piliečių pasiūlymus – pareiškimus kartu su baigiamuoju aktu, iniciatyvinė grupė pateikdavo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, kuris ir vertindavo pateiktų dokumentų kokybę ir kiekybę. Prezidiumas privalėjo per penkiolika dienų, patikrinęs dokumentus, surašyti išvadą ir perduoti ją kartu su visais reikalingais dokumentais Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai.

Pirminės referendumo įstatymo redakcijos 12 str. buvo nurodytas konkretus terminas – 15 dienų – per kurį įstatymų leidybos institucija privalėjo (gavusi visus reikiamus dokumentus) paskelbti nutarimą dėl referendumo paskelbimo. Dabar gi šis terminas nekonkretizuojamas : “Lietuvos Respublikos Seimas, <..>, sesijos metu svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje,<.>.” ¹ Pirmutinės redakcijos referendumo įstatymo 13 str. 2 p. buvo nustatyta, kad “Tais atvejais, kai referendumo iniciatoriai projekte daro pakeitimus, apie juos turi būti paskelbta spaudoje ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų iki referendumo dienos” yra žalinga, kadangi neįmanoma objektyviai per penkiolika dienų nustatyti ar piliečiai sutinka su projektuose daromais pakeitimais. Manau, labai teisinga yra tai, kad atsisakyta ios referendumo paskelbimo nuostatos.

Kaip jau minėjau, Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolat veikianti valstybinė institucija, kuri turi įgaliojimus sudaryti rajonų, miestų ar apylinkių referendumo komisijas. Pirmutinėje referendumo įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad referendumui Respublikoje organizuoti ir vykdyti yra sudaroma ir Respublikinė referendumo komisija (apart rajonų, miestų ar apylinkių referendumo komisijų) ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki referendumo. Ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį buvo sudaromos ir rajonų, miestų, apylinkių referendumų komisijos. Jas sudarydavo rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybos arba jų prezidiumai, dabar ši teisė deleguota Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai.

Referendumo įstatymas yra papildytas 23 – 1 str. “Skundai dėl referendumo komisijų

1 LR referendumo įstatymo 12 str. 1 d.

sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos”. Šiame straipsnyje yra detalizuojama galimybė apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos ar referendumo komisijų sprendimus. Šiais metais įkūrus Aukščiausiąjį administracinį teismą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dabar galima apskųsti minėtajai institucijai. “Šie skundai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo skundo padavimo. Į šį terminą įskaitomas ir ne darbo dienos.” ¹

Naujoje referendumo įstatymo redakcijoje yra detalizuojamas referendumo komisijų narių darbo apmokėjimas (25 – 1 str.) bei numatomas referendumo komisijų sudėties keitimas (25 – 2 str.). Pirminiame referendumo įstatyme nebuvo numatyta galimybė keisti referendumo komisijų pirmininkus ar jų narius, kas parodė formalų požiūrį ne tik į šių komisijų darbą, bet ir į patį referendumą.

26 – as referendumo įstatymo straipsnis – “Balsavimo biuletenis” – yra panaikintas ne todėl, kad išnyko toks dokumentas vykdant referendumą. Šis straipsnis praplėstas (26 – 2 str. ir 26 – 3 str.) siekiant visapusiškai reglamentuoti balsavimo biuletenį kaip teisinį dokumentą. Atsiradus naujam dokumentui – balsavimo pažymėjimui – referendumo įstatymas buvo papildytas naujais straipsniais : 26 – 4 str. “Balsavimo pažymėjimas” bei 26 – 5 str. “Balsavimo pažymėjimų įteikimas”. Šiuose straipsniuose, kaip matosi iš jų pavadinimų, yra nurodoma, kad referendumo balsavimo pažymėjimus išduoda apylinkių referendumo komisijos.

“Balsavimo pažymėjime nurodoma :

1) miesto, rajono referendumo komisijos numeris;

2) piliečio vardas, pavardė;

3) piliečio gimimo data (metai, mėnuo, diena);

4) piliečio adresas;

5) apylinkės, į kurios sąrašus įtrauktas pilietis, adresas”. 2

26 – 5 str. nurodoma, kad balsavimo pažymėjimai piliečiams įteikiami tokia pat tvarka kaip ir rinkėjų pažymėjimai, t.y. “ Rinkėjo pažymėjimų įteikimą rinkėjams organizuoja apylinkės

1 LR referendumo įstatymo 23 – 1 str. 3 d.

2 LR referendumo įstatymo 26 – 4 str. 2 d.

rinkimų komisija.” 1

Pirmutinėje referendumo įstatymo reakcijoje nebuvo užsimenama, kaip yra nustatoma balsuojančiojo asmenybė. Manau, kad tai buvo daroma sąmoningai, nes vienintelis dokumentas tuometinėje Lietuvoje, kuriame buvo visi reikalingi duomenys buvo pasas. Dabar gi 28 – 2 str. “Piliečio asmenybės nustatymas” aiškiai apibrėžia kaip yra nustatoma piliečio, atvykusio balsuoti referendume, asmenybė : “Prie įėjimo į balsavimo patalpą rinkėjas pateikia apylinkės rinkimų komisijos nariui rinkėjo pažymėjimą, pasą ar kitą dokumentą, patvirtinantį jo asmenybę bei pilietybę.” 2

Jeigu balsuoti referendume buvo galima diplomatinėse atstovybėse, laivuose bei gydymo įtaigose (prie pastarųjų galima būtų priskirti ir socialinės rūpybos ir globos įstaigas), kariniuose daliniuose tai balsavimas paštu bei bausmės atlikimo vietose nebuvo numatytas. Ši spraga ištaisyta Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme. 29 – 1 str. nurodoma, kad balsavimas referendume minėtose įstaigose yra atliekamas tokia pat tvarka kaip ir rinkimai į Seimą.

Referendumo įstatymo 30 str. papildytas ir praplėstas naujomis teisės normomis : 30 – 1 str. “Balsavusiųjų paštu piliečių apskaita ir balsų skaičiavimas” (nustačius naują galimybę – balsavimą referendume paštu), 30 – 2 str. “Balsų skaičiavimas referendumo apylinkėje protokolas” (detalizuojami duomenys, kurie įrašomi referendumui pasibaigus apylinkės referendumo balsų skaičiavimo protokole), 30 – 3 str. “Negaliojantys biuleteniai”, 30 – 4 str. “Apylinkės balsų skaičiavimo dokumentų pateikimas miesto, rajono referendumo komisijai” (jame nurodoma kokie dokumentai ir per kiek laiko apylinkės referendumo komisijos turi būti pateikti miesto, rajono referendumo komisijai).

Miesto, rajono referendumo komisija, suskaičiavusi apylinkės referendumo komisijos pateiktuose protokoluose ir kituose dokumentuose piliečių balsus, surašo protokolą (jo surašymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 31 – 1 str.) bei pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai (Referendumo įstatymo 31 – 2 str.). Paminėtuose straipsniuose

1 LR Seimo rinkimų įstatymo 34 str. 1 d.

2 LR Seimo rinkimų įstatymo 64 str. 1 d.

įvestose naujovėse yra detaliai nurodoma kokie duomenys turi būti įrašyti į balsų skaičiavimo protokolus, per kiek laiko reikia pateikti juos Vyriausiajai rinkimų komisijai ir pan.

Pirminėje referendumo įstatymo redakcijoje, 32 str. 7 d., buvo sakoma, kad “Jeigu kurioje nors teritorijoje referendumo rezultatai buvo pripažinti negaliojančiais, Respublikos referendumo komisija gali pavesti atitinkamai referendumo komisijai surengti toje teritorijoje pakartotinį balsavimą ir nustatyti balsavimo terminus.” Dabartinėje referendumo įstatymo redakcijoje tokia galimybė, skelbti papildomą referendumo balsavimą atskiroje apylinkėje, nenumatyta. Nustatyta, kad “Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų, negali pripažinti negaliojančiais referendumo apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.” 1 Vyriausioji rinkimų komisija gali padaryti pataisymus minėtų referendumo komisijų protokoluose. Tuo atveju jeigu nustatoma, kad buvo šiurkščių referendumo įstatymo pažeidimų balsavimo metu ar dokumentų suklastojimų ir jie turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, viso referendumo rezultatai pripažįstami negaliojančiais. Ankstesnės redakcijos referendumo įstatymo 32 str. 4 d. buvo numatyta galimybė, kad referendumo rezultatai dėl minėtų pažeidimų galėjo būti pripažinti negaliojančiais tik kurioje nors teritorijoje.

Dar vienas svarbus pakeitimas – tai 32 – 1 str. “Stebėtojų dalyvavimas skaičiuojant balsus ir nustatant referendumo rezultatus.” iame straipsnyje numatoma galimybė dalyvauti stebėtojams skaičiuojant balsus apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijose bei nustatant rezultatus Vyriausioje rinkimų komisijoje. Be stebėtojų suteikta galimybė dalyvauti vykstant minėtiems procesams ir masinės informacijos priemonių atstovams, kas mano galva, suteikia referendumo balsų skaičiavimui daugiau vieumo ir skaidrumo.

32 – 3 str. “Referendumo dokumentų saugojimas” yra nustatyta tvarka, kad visi referendumo visų komisijų protokolai perduodami nuolat saugoti valstybės archyvui. Piliečių, dalyvavusių referendume, sąrašai paliekami saugoti Vyriausiajai rinkimų komisijai penkeriems metams.

1 LR referendumo įstatymo 32 str. 3 d.

III. Referendumo inicijavimo ir organizavimo

pagrindai

Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo, įstatymų nuostatų klausimai sprendžiami referendume. Pabrėžiama, kad tokios Konstitucijos nuostatos, kaip : “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” bei “Konstitucijos keitimas” gali būti pakeistos tik referendumo būdu. Todėl iškyla klausimas : kas gali inicijuoti referendumą ? Kokie reikalavimai yra keliami iniciatoriams ? Ar referendumas gali būti inicijuojamas tik svarbiausiais Tautos gyvenimo klausimais, ar ir ne tokiais “svarbiais” ? Šiame skyriuje ir norėčiau pabandyti atsakyti į šiuos klausimus.

Kaip ir bet kuri visuotinė akcija, referendumas pradedamas agitacija už vienokio ar kitokio įstatymo priėmimą, už svarbių Valstybės gyvavimo sprendimų priėmimą ar prieš tų sprendimų priėmimą. “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 3 str. 2 p. nurodoma, kad “Šiai teisei įgyvendinti piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiamos patalpos susirinkimams ir mitingams, garantuojamos galimybės naudotis masinės informacijos priemonėmis Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Agitacijai politinės partijos, kitos politinės ir visuomeninės organizacijos, piliečiai gali skirti savo lėšų”. Tai, kad valstybė imasi atsakomybės užtikrinti galimybę susirinkimams ir mitingams bei galimybę pasinaudoti masinės informacijos priemonėmis yra labai teisingas ir svarbus dalykas užtikrinant referendumo instituto įgyvendinimą praktikoje. Yra nustatyta galimybė rengti agitaciją dėl referendumo Krašto apsaugos bei vidaus tarnybos daliniuose ir net gi laisvės atėmimo vietose. Tai, manau, yra tikrai demokratiškos valstybės požymis. Tačiau dėl nuostatos, kad visuomeninės organizacijos gali skirti lėšų referendumo agitacijai, tikslingumo aš suabejočiau. Nes jeigu politinėse partijose gali aktyviai dalyvauti tik Lietuvos piliečiai, tai visuomeninėse organizacijose savo veiklą gali vykdyti ir užsienio šalių piliečiai. Manau, čia galima įžvelgti galimybę užsienio šalims, per savo teisėtus atstovus Lietuvoje, kas labai svarbu – teisėtai, finansuoti ir inicijuoti referendumo agitaciją Lietuvos Respublikoje. Pasakysiu dar griežčiau – užsienio šalių specialiosios tarnybos, pasinaudojusios nestabilia vidine Lietuvos politine bei ekonomine situacija, per minėtas organizacijas, gali pastūmėti Lietuvos piliečius dalyvauti bei priimti tam tikrą sprendimą dėl klausimo ar nuostatos inicijuojamame referendume. Paneigti mano nuomonę galima pateikus tokį kontrargumentą – Lietuvos Respublikos suverenumą, jos apsaugą nuo išorės specialių, priešišką veiklą vykdančių, organizacijų, užtikrina Valstybės saugumo departamentas. Žinoma, šis departamentas turi pakankamai įgaliojimų bei priemonių, tam, kad apgintų Lietuvos Respubliką nuo kėsinimosi į jos suverenitetą. Tačiau a manau, kad ne tik is “ramstis” turi garantuoti referendumo inicijavimo agitacijos teisėtumą. Siūlyčiau ibraukti i “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 3 str. nuostatą, kad visuomeninės organizacijos gali finansuoti referendumo agitaciją.

Grįžkime prie klausimo – kas gali Lietuvos Respublikoje inicijuoti referendumą ? “Referendumo iniciatyvos teisė priklauso Lietuvos Respublikos Seimui ir piliečiams”¹. Norint, kad Seimo nariai galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia, kad nemažiau kaip 1/3 visų Seimo narių pareikštų raštišką reikalavimą inicijuoti referendumą. Tam, kad referendumas būtų inicijuojamas Lietuvos Respublikos piliečių, to turi pareikalauti ne mažiau kaip trys šimtai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių.Svarbu yra tai, kokia forma turi pareikšti savo valią Lietuvos Respublikos piliečiai dėl referendumo vykdymo. Politinei partijai, visuomeninei organizacijai, piliečių iniciatyvinei grupei pareiškus reikalavimą, Vyriausioji rinkimų komisija išduoda piliečių parašų rinkimo lapus. Šiame lape yra nurodoma, kad “Aš, Lietuvos Respublikos pilietis (ė), patvirtinu, kad remiu reikalavimą paskelbti referendumą dėl .(pateikiamas visas referendumui teikiamų įstatymo nuostatų ar svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo sprendimo tekstas)². Pilietis, kuris pritaria dėl referendumo vykdymo, pasirašo parašų rinkimo lape, nurodydamas savo vardą, pavardę, LR piliečio paso numerį, gimimo datą, nuolatinę gyvenamąją vietą bei datą. Ši nustatyta forma yra patvirtinta “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 9-ame straipsnyje. Manyčiau, kad grafoje “Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris” tikslingiau būtų įrašyti “Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas”. Tai a argumentuoju tuo, kad Lietuvos Respublikos piliečio statusą patvirtinančio dokumento, piliečio paso, numeris gali (net gi periodikai turi) keistis, kai tuo tarpu

¹ LR referendumo įstatymo 8 str.

² LR referendumo įstatymo 9 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas suteikiamas gimus ir nesikeičia iki mirties. Tiesa, yra

įstatymuose numatytų atvejų, kai yra pakeičiami visi asmens anketiniai bei biografiniai duomenys. Bet tai yra daroma iskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti asmenis nuo nusikalstamo kėsinimosi ir panašiai. Tai yra išimtys, bet ne taisyklės.

Reikalavimuose paskelbti referendumą gali pasirašyti neribotas piliečių skaičius, tačiau tam, kad į reikalavimą galima būtų pateikti Seimui, reikia surinkti ne mažiau kaip tris šimtus tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Piliečių parašų rinkimo terminas yra griežtai apibrėžtas – trys mėnesiai, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Vyriausioji rinkimų komisija įregistruoja iniciatyvinę grupę. Grupė turi susidaryti iš nemažiau kaip dešimties, rinkimų teisę turinčių, Lietuvos Respublikos piliečių. Vyriausioji rinkimų komisija surašo šios iniciatyvinės grupės įregistravimo aktą. Šio akto nuorašas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui ne vėliau kaip kitą dieną. Pasirašytus Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimus dėl referendumo paskelbimo kaupia iniciatyvinė grupė ir per nustatytą terminą (ar anksčiau) surinkusi reikiamą parašų skaičių, surašo baigiamąjį aktą. Šis aktas kartu su reikalavimų dėl referendumo paskelbimo pasirašytais lapais, yra pateikiamas vyriausiajai rinkimų komisijai.

Jeigu iniciatyvinė grupė nesurenka per nustatytą terminą (tris mėnesius) reikiamo parašų skaičiaus, paraų rinkimas, dėl referendumo paskelbimo, yra nutraukiamas. Svarbus momentas yra tas, kad vėl pradėti rinkti parašus dėl referendumo paskelbimo tuo pačiu klausimu yra leidžiama ne anksčiau kaip po vienerių metų. Man yra ne visiškai suprantamas šios nuostatos tikslingumas. Ar manoma, kad per metus tas ar kitas klausimas virs visiškai neaktualiu ? Ar jis pats savaime išsispręs ? Gal bandoma šia taisykle išsaugoti referendumo, kaip teisinio instituto, solidumą piliečių akyse ? Manyčiau, kad į paskutinį klausimą galima atsakyti teigiamai, nes referendumą inicijuojančios grupės turi suprasti ir suvokti, kad negalima inicijuoti referendumo kai to tik užsinori ar užsigeidžia saujelė žmonių. Referendumo idėja turi būti “subrendusi” tarp daugelio žmonių. Turi būti “jaučiamas” teigiamas visuotinis požiūris į referendumo paskelbimą konkrečiu klausimu. Tačiau su iais teiginiais galima ginčytis, nes aikių, konkrečių kriterijų, kaip nustatyti ar jau Tauta “pribrendo” referendumui aš, deja, negaliu pateikti.

Svarbus vaidmuo tenka Vyriausiajai rinkimų komisijai, kuri privalo kruopščiai patikrinti ar pateikti dokumentai dėl referendumo paskelbimo atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Tai Vyriausioji rinkimų komisija privalo padaryti per penkiolika dienų. Nors įstatyme nėra pasakyta, manau, kad per penkiolika kalendorinių dienų. Komisija, nustačiusi, kad dokumentuose yra neesminių trūkumų ar trūksta nedaug piliečių parašų (iki 0,5 %), apie tai praneša iniciatyvinei grupei ir nustato iki penkiolikos dienų terminą šiems trūkumams pašalinti. Manyčiau, kad ateityje reikėtų atsisakyti teiginio “iki penkiolikos dienų”, pakeitus jį tiesiog vienodu penkiolikos dienų terminu.

Jeigu nurodyti neesminiai trūkumai yra pašalinami, per nustatytą terminą Vyriausioji rinkimų komisija surašo savo išvadą ir kartu su piliečių iniciatyvinės grupės baigiamuoju aktu bei piliečių reikalavimais – pareiškimais, pateikia ją Lietuvos Respublikos Seimui.

Tuo atveju, kai yra pažeistas iniciatyvos įgyvendinimo terminas, nesurinktas reikiamas piliečių parašų skaičius arba pateiktuose dokumentuose nustatyta rimtų įstatymo pažeidimų, Vyriausioji rinkimų komisija priima motyvuotą sprendimą, kuriame atmeta reikalavimą skelbti referendumą. Reikšmingais (rimtais) įstatymo pažeidimais yra suprantami suklastoti piliečių parašai pažeistas savanoriškumo renkant parašus principas. Svarbu, kad referendumo skelbimo iniciatyvinė grupė pati kruopščiai rinktų ne tik parašus, bet ir sektų, kad rinkimų teisę turintys piliečiai tiksliai nurodytų savo tikslius duomenis. Tai yra labai svarbu, nes ateityje Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama pateiktus dokumentus (tikrindama parašų bei duomenų autentiškumą), gali neįskaityti parašo, jeigu nustato, kad nėra pateikti visi reikalingi duomenys apie pilietį arba jie pateikti neteisingai. Jeigu nustatoma, kad tas pats pilietis pasirašė du ar daugiau kartų, tai jo visi esantys parašai neįskaitomi. Žinoma, referendumo inicijavimo grupės nariai realiai negali užtikrinti šimtaprocentinio parašų tikrumo, manau tam ir yra Vyriausioji rinkimų komisija, kuri ir tikrina pateiktus parašus. Tačiau atlikdami savo pareigas jie turi būti itin atidūs ir dėmesingi, nes nuo to, kokios kokybės (ne tik kiekybės) dokumentus jie pateiks, priklauso tolesnis referendumo idėjos likimas, jos realizavimo galimybė.

Kaip sakoma Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str. 4 p. – “Referendumą skelbia Seimas”. Todėl Seimas, gavęs tinkamai įformintą piliečių iniciatyvinės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais – pareiškimais bei teigiama Vyriausiosios rinkimų komisijos išvada, svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje į kurį taipogi yra kviečiami dalyvauti referendumo paskelbimo iniciatorių atstovai. Referendumas yra skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu. Svarbu yra atkreipti dėmesį į šią nuostatą : “Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatą projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tačiau tai nėra pagrindas neskelbti referendumo”¹. Manau, kad ioje nuostatoje yra rykiai akcentuojamas referendumo, kaip tiesioginės demokratijos taikymo instituto, savarankiškumas. Jo pagalba Tauta gali daryti stipresnį poveikį parlamentui. “Neabejotina, kad tiesioginis tautos dalyvavimas įstatymų leidyboje ugdo piliečių teisinę sąmonę, didina įstatymo autoritetą ir skiepija jam didesnę pagarbą”².

Kalbėdamas apie piliečių referendumo iniciatyvos teisę, aš tik trumpai paminėjau, kad šią teisę taip pat turi aukščiausia įstatymleidystės valdžia Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Seimas. Tam, kad Seimo institucija galėtų pasinaudoti šia teise, reikalingas nemažesnis kaip vieno trečdalio visų Seimo narių pritarimas. Šiuo atveju Seimo nariai, pritariantys referendumo paskelbimo idėjai, pasirašo ant parašų rinkimo lapų. Pasiūlymas dėl referendumo paskelbimo yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariams, prieš tai jį patvirtinus Seimo valdybai. Tačiau jeigu piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą dėl konkretaus klausimo įgyvendinimo yra nustatytas trijų mėnesių terminas, tai analogiškai Seimo narių teisei realizuoti nėra nustatyto termino. Manyčiau, turėtų būti nustatytas teisinis mechanizmas, pagal kurį būtų galima nustatyti Seimo narių parašų rinkimo dėl referendumo paskelbimo pradžią ir tuo pačiu nustatyti tam tikrą terminą (du, trys ar daugiau mėnesių; dvi, tris savaites ar pan.). Tai galima būtų padaryti įvedus tvarką, pagal kurią bet kuris Seimo narys, norintis inicijuoti referendumo paskelbimą dėl konkretaus klausimo, privalo įsiregistruoti Seimo valdyboje ar kitoje Seimo savivaldos institucijoje. Ir nuo įregistravimo dienos

¹ LR referendumo įstatymo 12 str. 2 d.

² M.Maksimaitis “Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje” 44 psl., // Teisė. 1994 (28)

būtų skaičiuojamas terminas.

Grįžtant prie piliečių iniciatyvos paskelbti referendumą teisės realizavimo, reikia pasakyti, kad “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” ne tik įpareigoja Seimą (gavus visus reikiamus dokumentus) skelbti referendumą, bet ir nurodo, kad “referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo nutarimo priėmimo dienos”¹. Nutarime turi būti nurodoma referendumo vykdymo data, teikiamos įstatymo nuostatos ar konkretus Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas.

Trumpai aptaręs referendumo paskelbimo inicijavimo kai kuriuos aspektus, aš norėčiau prieiti prie paties referendumo organizavimo ir vykdymo teisinių pagrindų. Kas Lietuvoje organizuoja referendumą ? Kokiais principais ir norminiais dokumentais vadovaujamasi organizuojant referendumą ?

“Referendumą Lietuvos Respublikoje organizuoja i

. . .

likimas.

Na dėl referendumų, kuriuose priimtos teiktos nuostatos, lyg ir viskas aišku – juose atsispindėjo ryžtingas Tautos noras išsivaduoti iš okupacinio rėžimo gniaužtų, atkurti savo valstybingumą, paremtą demokratiška konstitucija. Tačiau kokios priežastys lėmė neigiamą rinkėjų požiūrį arba nepakankamą dalyvavimą kituose penkiuose referendumuose (dviejuose iš jų teiktos net kelerios nuostatos) – sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti. Manau, tai daugiau politologų ir sociologų sritis. Aš šiuo atveju pateikiu tik “sausus” skaičius, kurie vaizdžiai parodo, kad toli gražu neužtenka sėkmingai inicijuoti referendumą. Tam, kad referendumas būtų sėkmingas visų pirma reikalingas pakankamas rinkėjų skaičius (ne mažiau kaip pusė įrašytų į sąrašus), o antrą – kad didesnė dalis (daugiau kaip pusė įrašytų į sąrašus) rinkėjų pasisakytų teigiamai teikiamos nuostatos (klausimo) atžvilgiu.

Praeitame skyriuje a bandžiau panagrinėti referendumo inicijavimo mechanizmą. Viena iš būtinų sąlygų tam, kad įvyktų referendumas – reikalinga surinkti ne mažiau 300000 balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Todėl inicijuojant referendumo paskelbimą buvo ir nesėkmių :

5. 1995 11 15, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : K.Antanavičius, A.Matulevičius, A.Norvilas; teiktos penkios nuostatos (dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo bei rinkimų tvarko pakeitimo, dėl valstybės tarnautojų ir ministerijų skaičiaus sumažinimo, dėl pajamų apmokestinimo pakeitimo ir pan.);

6. 1996 03 28, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : E.Klumbys, R.Paulauskas (Tautos pažangos partija); teikta nuostata – “Lietuvos žemė nuosavybės teise gali priklausyti ir užsienio valstybių piliečiams, tarptautinėms organizacijoms ir užsienio valstybių juridiniams asmenims”;

7. 1997 05 23, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : A.Akstinavičius, R.Dagys, R.Matijoaitienė, R.Zuoza; teikta nuostata – “Ar Jūs pritariate tam, kad šios valstybės infrastruktūros esamos strateginės įmonės būtų privatizuojamos : <..> (išvardijamos pagrindinės, stambiausios Lietuvos valstybinės ūkio įmonės).

Visų šių bandymų įvykdyti referendumus objektyvi nesėkmės priežastis – nesurinkti piliečių parašai per nustatytą trijų mėnesių terminą.

Man raant į kursinį darbą dalis Seimo narių bando inicijuoti referendumą, kurio pagrindinė nuostata (klausimas) būtų maždaug toks : “Ar pritariate, kad Lietuvos valstybė neturėtų pagrindinės, sprendžiamosios galios AB “Mažeikių nafta” ją privatizavus ? ”. Kaip pasibaigs ši iniciatyva, ar surinks Seimo nariai 1/3 narių parašų, dar neaišku. Tačiau paminėjau šį įvykį todėl, kad mano nuomone demokratinėje valstybėje (prie pastarųjų aš priskiriu ir Lietuvą) referendumai gali būti inicijuojami dažniau. O ar lemta įvykti vienokias ar kitokias nuostatas teikiantiems referendumams – nuspręs Lietuvos žmonės. Bet kuriuo atveju – referendumo institutas, kaip Tautos valios išraiškos teisinis institutas, yra labai svarbus užtikrinant demokratišką šalies valdymą.

Lentelė Nr. 1 (Lentelėje duomenys pateikti Vyriausiosios rinkimų komisijos)

¹ M.Maksimaitis “Užsienio teisės istorija” 40 psl.; Justitia, Vilnius 1998 m.

V. Išvados

Pirmosios redakcijos – 1989 m. lapkričio 3 d. – referendumo įstatymas pasižymėjo deklaratyvumu, formaliu požiūriu į referendumo taikymą praktikoje bei neišbaigtumu. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo tobulinamos referendumo įstatymo teisės normos, reguliuojančios visą referendumo mechanizmo veikimą. Todėl referendumo pritaikymas praktikoje tapo įmanomas ir labai realus.

Referendumas, kaip vienas iš tiesioginės demokratijos taikymo teisės institutų, Lietuvoje yra taikomas praktikoje ir jau ne vienas teisės aktas buvo priimtas būtent referendumu. Būtent referendumo pagalba priimtas pats svarbiausias, mano galva, Lietuvoje teisės aktas – Lietuvos Respublikos konstitucija. Tai parodo referendumo reikalingumą gyvenant demokratinėje valstybėje, jo svarbą užtikrinant galimybę pačiai Tautai apsispręsti valdant šalies gyvenimą bei sprendžiant svarbiausius klausimus.

VI. Literatūros sąrašas :

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 m. spalio 25 d;

2. LTSR Aukčiausiosios Tarybos 1989 m. lapkričio 3 d. “LTSR referendumo įstatymas” – pirminė redakcija, // Žin., 1989, Nr.33 – 445;

3. “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” – su pakeitimais ir papildymais iki 1999 11 01;

4. “Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas” – 1992 m. liepos 9 d. // Žin., 1992, Nr.221 – 635;

5. M.Maksimaitis “Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje”, // Teisė. Mokslo darbai 1994 (Nr.28), 43 – 51 p.

Join the Conversation

×
×