Teisinigumo Teismo Sprendimas Korfu sąsiaurio byloje

Korfų sąsiaurio byla buvo pati pirmoji Teisingumo Teismo išnagrinėta byla, nuo 1945 metų, kai, remiantis Jungtinių Tautų Chartija, šis Teismas buvo įsteigtas. Pats ginčas, tarp Albanijos ir Didžiosios Britanijos apima kelias tarptautinio teisinio reguliavimo sferas: valstybių atsakomybės, tarptautinės navigacijos ir laivybos, valstybių teritorijos neliečiamumo klausimus. Pačioje byloje buvo nagrinėjami ir kiti klausimai, pvz. Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimas, nes šis ginčas buvo pradėtas nagrinėti esant vienašaliam D. Britanijos kreipimuisi.
Šiame darbe trumpai apžvelgsiu bylos aplinkybės, teisminis ginčo nagrinėjimas bei priimti sprendimais, o išvadose paateiksiu ir šios bylos įtaką tarptautinės teisės sistemai.

GINČO APLINKYBĖS

1946 metų spalio 22 dieną, du Didžiosios Britanijos kreiseriai bei du eskadriniai minininkai plaukė per Korfų sąsiaurio teritoriją, kuri buvo laikoma Albanijos teritoriniais vandenimis. Britų laivai laikė šiuos vandenis saugiais, nes 1944 metais šis sąsiauris buvo išvalytas nuo minų, o 1945 metais buvo atliktas papildomas patikrinimas. Tačiau beplaukiant sąsiauriu vienas iš minininkų užplaukė ant minos ir buvo smarkiai apgadintas. Antrasis minininkas, atskubėjęs į pagalbą, taip pat užplaukė ant minos patyrė didelių nuostolių. Be apgadintų laivų žuvo 45 britų kaarininkai ir jūreiviai bei 42 buvo sužeisti.

Tačiau tai ne pirmas incidentas teritoriniuose Albanijos vandenyse. 1946 m. gegužės 15-ą dieną, Albanijos artilerija apšaudė 2-u Didžiosios Britanijos kreiserius. Didžioji Britanija užprotestavo tokius Albanijos veiksmus, teikdama, jog teisė taikiai praplaukti sąsiaurius yra pripažinta tarptautinėje teisėje. Albanija at

tsakydama į Jungtinės Karalystės protestą teigė, jog užsienio karo bei prekybiniai laivai neturi teisės be Albanijos leidimo plaukti per jos teritorinius vandenis. Savo ruožtu britai nusiuntė pareiškimą, kuriuo teigė, jog į “ugnį bus atsakyta ugnimi”.

Po Spalio 22 dienos sprogimų, Didžiosios Britanijos Vyriausybė nusiuntė notą Tiranai pranešdami apie ketinimus artimiausiu metu išvalyti Korfų kanalą nuo minų. Albanija nesutiko leisti Didžiosios Britanijos laivams įplaukti į jos teritorinius vandenis ir atlikti numatytus darbus ir bet koks įplaukimas į jos teritorinius vandenis, pasak albanų, yra jų suvereniteto pažeidimas.

Visgi Didžioji Britanija neatsižvelgdama į griežtą Albanijos pareiškimą, 1946 metų lapkričio 12-13 dienomis atliko Albanijos teritoriniuose vandenyse valymą nuo minų. Per tas dienas buvo rastos 22 minos.

Netrukus po to, Didžioji Britanija, manydama, jog už visa tai yra atsakinga Albanijos Vyriausybė, kreipėsi į JTO Saugumo Tarybą. Saugumo Taryba leeido Albanijai, kuri nebuvo JTO narė, dalyvauti Saugumo Tarybos posėdžiuose dėl šių įvykių tik su sąlygą, jog ji prisiims visus įsipareigojimus, kuriuos prisiimtu valstybė narė būdama panašioje situacijoje. Albanija sutiko ir 1947 metais balandžio 9 dieną Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuri rekomendavo šalims kreiptis į Teisingumo Teismą, kad būtų išspręstas jų ginčas.

1947 m. gegužės 22 d. Didžioji Britanija kreipėsi į Teisingumo Teismą (toliau – Teismas) prašydama pripažinti Albaniją kalta dėl incidento ir priteisti kompensaciją už padarytą žalą.

Savo ruožtu Albanija, liepos 2 dieną, laišku kreipėsi į Teismą, kuriame išreiškė nu

uomonę, jog vienašališkas Didžiosios Britanijos kreipimasis į Teismą nesuderinamas su Saugumo Tarybos priimta rezoliucija ir bylos nagrinėjimas vienašalio kreipimosi pagrindu nėra įteisintas JTO Chartijoje, Teismo Statute ar bendrojoje tarptautinėje teisėje. Tame pačiame laiške, pasak Teismo, Albanija pripažino Teisingumo Teismo jurisdikciją šioje byloje, nors ir ji nepripažino vienašališko Didžiosios Britanijos kreipimosi, Teismas konstatavo, jog Didžioji Britanija besikreipdama į Teisingumo Teismą davė galimybę Albanijai pripažinti Teismo jurisdikciją, ką ji ir padarė savo laiške. Taigi, 1948 m. kovo 25 d. Teismas pripažino jog jis turi jurisdikciją šioje byloje ir tą pačia dieną Šalys sudarė specialų susitarimą, prašydami Teismo atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ar Albanija atsakinga dėl sprogimų ir ar turi pareigą sumokėti kompensaciją?
2. Ar pažeidė Didžioji Britanija tarptautinę teisę savo laivyno veiksmais Albanijos teritoriniuose vandenyse, visu pirma, kai įvyko sprogimai ir 1946 m. lapkričio 12-13 dienomis, kai valė Korfų sąsiaurį nuo minų.

TEISMINIS NAGRINĖJIMAS IR SPRENDIMAI

Pirmiausia apžvelkime kaip Teismas išsprendė pirmąjį ginčo šalių pateiktą klausimą: “Ar Albanija atsakinga dėl sprogimų ir ar turi pareigą sumokėti kompensaciją?”. Patį klausimą galima išskirti į dar dvi dalis:
· Ar Albanija yra atsakinga dėl įvykusio sprogimo?
· Ar Albanija turi pareigą sumokėti kompensaciją D. Britanijai?

Kalbant apie atsakomybės klausimą, Teismas, visu pirma, pripažino, jog sprogimus sukėlusios minos priklausė tam pačiam minų laukui, kuris buvo atrastas Albanijos teritoriniuose vandenyse per lapkričio 12-13 dienomis vykusį valymą (1

1946 metais). Teismas taip pat nenuginčijo, jog tas minų laukas buvo užminuotas po 1945 metais vykusio papildomo kanalo patikrinimo. Pats sąsiauris buvo išminuotas 1944, o papildomas patikrinimas atliktas 1945, todėl iki pat 1946 m. įvykusių sprogimų buvo laikytas saugiu. Be to, minos, rastos lapkričio 12-13 dienomis (1946 m.), negalėjo būti padėtos po spalio mėnesio įvykusių sprogimų.
Ginčo nagrinėjimo metu, šalys teikė daugybė įrodymų, pasisakymų, tačiau teismas dauguma iš jų atmetė, kaip nepagrįstus dėl faktinės informacijos stokos: pvz. Didžioji Britanija teigė, kad nors ir Albanija neturėjo techninių galimybių užminuoti sąsiaurį, tačiau tai atliko du Jugoslavijos karo laivai Albanijos prašymu arba esant tyliam Albanijos sutikimui. Tokius ir pan. Pasisakymus Teismas atmetė kaip nepagrįstus, tačiau išskyrė dvi grupes faktinių aplinkybių, kurias reikia apsvarstyti ir atsižvelgti priimant sprendimą.
Pirmąją faktų grupę apima Albanijos požiūrį prieš ir po Spalio 22 d. katastrofos. Teismas akcentavo, jog minos buvo pastatytos tuo metu, kai Albanija parodė savo ketinimus aktyviai ir griežtai prižiūrėti savo teritorinius vandenis. Teismas šią mintį parėmė D. Britanijos ir Albanijos 1946 m. konfliktu, kai Albanijos artilerija apšaudė du Jungtinės Karalystės kreiserius. Albanija griežtai draudė bet kokiems laivams įplaukti į jos teritorinius vandenis be Albanijos Vyriausybės leidimo. Be to, kai paaiškėjo apie egzistuojantį minų lauką (Spalio 22 d. 1946 m.), Albanija griežtai prieštaravo D. Britanijos laivyno planams išminuoti užminuotą teritoriją. Ta
aip pat ji nepranešinėjo laivams apie egzistuojantį pavojų bei nesiėmė jokių veiksmų užkirsti galimas naujas nelaimes, kaip to reikalauja tarptautinė teisė. Tokie veiksmai, pasak Teismo, parodo, jog Albanijos Vyriausybė, žinodama apie minas, norėjo tai nuslėpti.
Antroji faktų grupė susijusi su galimybėmis stebėti minavimą nuo Albanijos krantų. Geografiškai kanalą yra lengvą stebėti nes pakrantės yra aukštos ir tai duoda tikrai geras galimybės stebėti sąsiaurį, juolab, kad artimiausia mina rasta tik 500 m. nuo kranto. Ekspertai, Teismo prašymu, konstatavo, jog pati minavimo operacija, jei ją atliko gerai paruošti specialistai, galėjo užtrukti nuo 2 iki 2,5 valandų. Tai tikrai būtų leidę Albanijos pareigūnams pastebėti šiuos veiksmus, juolab, kad Albanijos pajūrio stebėjimo postai buvo išdėstyti taip, kad tikrai turėjo pastebėti vykdomus minavimo.darbus.
Remdamasis tuo, teismas konstatavo, jog minavimas negalėjo būti atliktas be Albanijos Vyriausybės žinios, todėl nėra jokių abejonių dėl jos atsakomybės, juolab, kad ji turėjo įspėti kanalu plaukiančius laivus apie gręsiantį pavojų, o ypač po Spalio 22 dienos sprogimų. Teismas neieškojo atsakymų kas užminavo tą teritoriją, o Albanijos atsakomybę susiejo su tuo, kad ji žinojo ir nieko dėl to nedarė.
Teismas, 1949 m. balandžio 9 dieną pripažino Albanijos atsakomybę dėl 1946 metų spalio 22 dieną įvykusių sprogimų per kuriuos nukentėjo D. Britanijos karo laivai bei personalas. Balsavimo metų, už tai, kad Albanija yra atsakinga balsavo 11, prieš – 5 teisėjai.

Antroji šio klausimo dalis klausia “ar Albanija turi pareigą atlyginti D. Britanijos patirtą žalą?”. Klausimas dėl žalos atlyginimo nebuvo išspręstas kartu su Albanijos atsakomybės klausimu, nes pasak Teismo, truko tam tikros informacijos. Sprendimą šiuo klausimu Teismas priėmė 1949 m. gruodžio 15 d. Šiame sprendime Teismas visu pirma konstatavo, jog Teismas turi teisę ne tik nuspręsti ar privalo atlyginti žalą, bet ir nustatyti kompensacijos dydį. Albanija nesutiko su Teismo nuomone, kad pastarasis turi išspręsti ir kompensacijos dydžio klausimus, todėl atsisakė dalyvauti tolimesniame nagrinėjime. Tačiau, pasak Teismo, Albanija ir taip buvo pralaimėjusi šalis, pagal balandžio 9 d. sprendimą ir todėl gali nustatyti kompensacijos dydį. Pačia kompensaciją Teismas išskyrė į 3-is dalis:
· Kompensaciją už minininko Saumarez praradimą (sprogimo metu jis taip buvo apgadintas, kad teko jį pakeisti nauju laivu).
· Kompensacija už minininkui Volage padarytą žalą.
· Kompensacija už laivyno personalo mirtis bei sužalojimus.
Iš viso Teismas įpareigojo Albaniją, D. Britanijos naudai sumokėti 843.947 D. Britanijos svarų sterlingų.

Teismas, klausimą ar “pažeidė Didžioji Britanija tarptautinę teisę savo laivyno veiksmais Albanijos teritoriniuose vandenyse, visu pirma, kai įvyko sprogimai ir 1946 m. lapkričio 12-13 dienomis, kai valė Korfų sąsiaurį nuo minų?” skiria į dvi dalis. Pirmojoje dalyje yra aptariami įvykiai spalio 22 dieną, o antrojoje – lapkričio 12-13 dienomis.

Analizuodamas spalio 22 dienos įvykius, Teismas konstatavo, jog, nors ir Korfu sąsiauris nėra pagrindinis kelias ir jame laivų judėjimas yra nedidelis, tačiau vis tiek remiantis Jūrų teisės normomis, Albanija turi leisti taikiai plaukti per jos teritorinius vandenis nereikalaujant jokių Vyriausybės leidimų.
Albanija neigė, jog tą dieną Jungtinės karalystės laivyno plaukimas buvo taikus. Pasak jos atstovų, laivų skaičius, jų išsidėstymas, manevrai ir kiti veiksmai rodė, jog siekiama Albaniją įbauginti, o ne taikiai perplaukti per sąsiaurį.
Teismas remdamasis įvairiais įrodymais, nustatė, jog nėra pagrindo abejoti, kad Didžiosios Britanijos karo laivai turėjo kitą tikslą nei taikiai perplaukti per sąsiaurį. Buvo pripažinta, jog Jungtinė Karalystė nepažeidė tarptautinės teisės normų.

Kalbėdamas apie lapkričio 12-13 dienų įvykius, Teismas buvo kitos nuomonės, negu Jungtinė Karalystė. Visu prima, britų teiginiai, jog teritorijos išminavimu buvo siekiama užtikrinti saugų kelią per sąsiaurį ir užsitikrinti savo saugumą, neturi jokio tarptautinės teisės pagrindo. Sprendime yra teigiama, jog suverenios valstybės turi gerbti viena kitos teritorijos neliečiamybę (nors ir Albanijos vyriausybė nesiėmė atitinkamų veiksmų po spalio 22 d. įvykusių sprogimų) ir Teismas, iš pagarbos tarptautinėms normoms, sprendimu pripažino, jog Didžiosios Britanijos veiksmai lapkričio 12-13 dienomis buvo neteisėti.

IŠVADOS

Korfų sąsiaurio byla patvirtino iki tol nerašytą tarptautinės teisės normą, kad pakrantės valstybė privalo reikiamu būdu skelbti apie bet kokį jai žinomą pavojų navigacijai jos teritorinėje jūroje. Dėl šios priežasties Albanija buvo pripažinta atsakinga dėl įvykusių sprogimų, kurie nusinešė žmonių gyvybes bei padarė didelę materialinę žalą. Būtent dėl šio Teismo sprendimo, jau 1958 metais jūrų teisės konvencijos “Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 15 str. 2 d. buvo suformuluota valstybių pareiga skelbti apie visus žinomus laivybai teritorinėje jūroje pavojus.
Kitas klausimas, kuris buvo svarstomas nagrinėjant šią bylą, buvo taikaus plaukimo teisė. Jungtinė Karalystė (kaip ir dauguma to meto Vakarų valstybių) laikėsi požiūrio, kad taikaus plukimo teisė taikomas ir karo laivams, tačiau tai neigė kai kurios kitos valstybės. Corfu Channel byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, jog karo laivai turi teisę plaukti tarptautiniais sąsiauriais, bet jis nepateikė atsakymo į platesnį klausimą dėl perplaukimo per teritorinę jūrą apskritai. Ženevos konvencijoje įtvirtintų normų (išskyrus draudimą imti mokesčius) antraštė buvo: ,,Taisyklės, taikomos visiems laivams”; logiškai tam priklausytų ir karo laivai; tačiau SSRS ir kitos 6 komunistinės valstybės kartu su Kolumbija Konvencijoje padarė išlygų, neigdamos karo laivų taikaus plaukimo teisę. Bet 1984m. SSRS pripažino, jog užsienio karo laivai šią teisę turi.
Teismas, vertindamas Jungtinės Karalystės veiksmus išminuojant sąsiaurį, pripažino, jog jie pažeidė tarptautinės teisės normas, o ypač valstybių teritorijos neliečiamumo principą. Taip Teismas konstatavo, kad nesvarbu kokie būtų tikslai, tačiau vienašališki valstybių veiksmai svetimoje teritorijoje yra draudžiami.

LITERATŪRA

1. Judgement of 25 March 1948 – Preliminary Objections [interaktyvus] [Žiūrėta: 2003 spalio 26 d.]. Prieiga per interneta:
http://www.icj-cij.org/icjwww/icases/icc/icc_isummaries/icc_isummary_19480325.htm

2. JUDGMENT OF 9 APRIL 1949 – MERITS [interaktyvus] [Žiūrėta: 2003 spalio 26 d.]. Prieiga per interneta:
http://www.icj-cij.org/icjwww/icases/icc/icc_isummaries/icc_isummary_19490409.htm

3. JUDGMENT OF 15 DECEMBER 1949 – ASSESSMENT OF AMOUNT OF COMPENSATION [interaktyvus] [Žiūrėta: 2003 spalio 26 d.]. Prieiga per interneta:
http://www.icj-cij.org/icjwww/icases/icc/icc_isummaries/icc_isummary_19491215.htm

4. S. Katuoka. Tarptautinė jūrų teisė. Vilnius: Eugrimas, 1997.

Leave a Comment