Teisės teorija

Teisės teorija – mokslas tiriantis socialinius mechanizmus, kaip ir kodėl soc. žm. interesai tampa t normomis, socialinius veiksnius, formuojančius teisės sampratą visuomenėje, bendrųjų teisės sąvokų aparatą
Teisės teorijos objektas – (ką nagrinėja):
1) bando atsakyti kas yra teisė,
2) nagrinėja bendrus teisinių reiškinių dėsningumus,
3) analizuoja bendras teisines kategorijas ir jų veikimo mechanizmus.

Įeina ir valstybė 2 aspektais – kaip užrašanti ir garantuojanti teisę.
T t metodas – (kaip nagrinėja) tai

1) teisės ir teisinių reiškinių dėsningumų pažinimo,
2) informacijos apie juos rinkimo,
3) bei tos informacijos logiško sugrupavimo būdai
Yra šie m:
1) bendrieji filosofiniai – sociologiniai – nagrinėja t sąveikoje su ją kuriančia aplinka, kaip atvirą ir nuolat besikeičiantį procesą,
2) formaliosios logikos (indukcija, dedukcija),
3) spec metodai, sukurti spec. mokslų (kibernetinis, statistinis).
Teisės mokslo specifika- visi gamtos mokslai nustato faktus, juos paaiškina, bet negali vertinti, teisės mokslai, kaip socialiniai mokslai – nustato ir pageidavimus, ne tik kas yra.
Teisės mokslo sistema: t mokslų grupės:
1)bendrieji fundamentalieji t mokslai, nagrinėja bendrus visai teisei klausimus (t filosofija, t istorija),
2) šakiniai t m, būdinga žm. santykių reguliavimas ir sankcijų už pažeidimus nustatymas (civilinė, baudž t), 3) specialūs (pagalbiniai) t m, kurie atsiranda sąveikaujant su kitais mokslais (t medicina, teismo ekspertizė).
Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje: ji yra metodologinis visų teisės mokslų pagrindas:
1) formuluoja argumentus, leidžiančius įvertinti konkretaus laikmečio teisę,
2) formuluoja visai teisei bendras teisines kategorijas ir an

nalizuoja jau esančių teisingumą,
3) atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir kt. neteisinių mokslų (logikos, ekonomikos),
4) apibendrina visų t mokslų pasiekimus,
5) sprendžia sociotechnines problemas – kaip naudojant konkr teisėkūros politiką pasiekti užsibrėžtus rezultatus,
6) formuoja t idealą ir priemones jam pasiekti.
Teisės teorijos funkcijos (f – poveikio būdas arba kryptis):
1) metodologinė – apibendrina šakinių t m rezultatus,
2) analitinė – bando atskleisti t reiškinių dėsningumus,
3) prognostinė – nustatyti idealą.

Teisės samprata – suprantama l įvairiai, priklauso nuo mokyklos; teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.
Teisės sampratos santykis su politinio režimo tipu: totalitariniame režime teisės samprata nereikalinga, nes teisė čia tapatinama su įstatymu, o įstatymas – valdančiosios jėgos valia; demokratinėje visuomenėje – remiamasi ne tik įstatymu, bet ir teise, čia pripažįstama ir precedento teisė, ekvivalentu laikoma konstitucija.
Trys teisinės būties lygmenys: 1) t idėjos, t egzistuoja žmonių sąmonėje, tačiau šioje idėjoje jau slypi noras virsti t norma, 2) t norma – projektas, oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma elgesio taisykle, 3) teisiniai santykiai – t n leidimai virsta praktiniu žm. elgesiu.
Teisė kaip kultūros reiškinys: nes t – žmogaus kūrinys, o juo būdamas prasideda nuo žm. sąmonės – idėjų. T kūrybos atveju kūrėjo idėja transformuojas į elgesio taisyklę, o materialiosios k a – į daiktus.

Teisės sampratų įvairovė, pagal požymių ontologinį lygmenį, visas t sampratos mokyklas g b

suskirstyti į:
1) mokyklos, kurios apibrėžia t kaip vienarūšių reiškinių visumą, tik nesutaria kokie faktai tą teisę sudaro, jos, priklausomai nuo to kurį iš ontologinių lygmenų akcentuoja, skirstomos į:
a) prigimtinės t mokyklos – akcentuoja teisinę idėją,
b) akcentuoja normą – pozityvizmas,
c) akcentuoja teisinius santykius (sociologinė t samprata);
2) neįmanoma apibrėžti kaip vienarūšių reiškinių – per daug sudėtinga, reikia tirti įv būdais kaip kelių lygmenų visumą (t idėja – t norma – t santykiai).
Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš intereso, garantuoto jėgos persvara: teigia, kad t šaltinis ne apskritai žmonių, o tik stipriųjų interesai:
L. Gumplovičiaus prievartos teorija: vienos gentys privertė kitas laikytis savo interesus ginančių normų, po to jos švelnėjo. Čia valstybė ir t – organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle.
Klasinės teisės teorija (marksizmas) t- ekonomiškai ir politiškai viešp klasės valia, paversta įstatymu. Šis apibrėžimas nusakė t paskirtį, būdingą pradinėms visuomenės raidos stadijoms, kai v ir t tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose.
R. von Jheringo “interesų jurisprudencija”: žmogus gimsta be teisių, privalo gauti, kovodamas su kitais, trukdančiais šias teises įgyti, jomis naudotis (vergovės, baudžiavos panaikinimas). T susideda iš 2 strukt elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Šiai sampratai būdingi požymiai: kintant žm. interesams – keičiasi teisė; t egzistavimas – individo kova dėl subjektinių teisių; teisės ir va
alstybės vienovė; teisė strukt požiūriu – teisių ir pareigų vienovė.
Teisės teorijos grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu: intereso virsmą teise siejo su kompromisu, bendradarbiavimu.
Visuomeninės sutarties teorija: t ir valstybė atsiranda iš būtinybės kompromisu derinti priešingus žmonių interesus. T suprantama, kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia tik saugo tvarką.
Solidarumo arba “socialinių funkcijų” teorija: nuolatinis asmeninių ir visuomeninių tikslų derinimas. Solidarumas reiškiasi dvejopai:
1) interesų panašumu (žmonės solidarūs, nes turi bendrus interesus ir siekia juos įgyvendinti kartu – tautinis, klasinis),
2) darbo pasidalijimu (asmuo kultūriškai nepakankamas sau – negali pasigaminti visų reikmenų, priverstas bendrauti, keistis paslaugomis. T p ir kiekviena klasė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka t tikrą misiją. Čia teisės norma kyla iš visuomenės solidarumo, egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės.
Kompromisinės krypties teisės sampratų įvertinimas: t – ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankis, šiomis sampratomis plėtojasi šiuol t samprata.
Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį: kaip suprantama iš ko kilo teisė: iš dievo, žmogaus prigimties, valdžios valios, faktinių žmonių santykių.
Teologinė arba dieviškoji teisės kilmės teorija: pirmoji t samprata, t paskirtis – saugoti ne tik stipriųjų, bet visų žm. gerovę. Jei ji siekia visų gerovės, ji negali atsirasti iš žmogaus, kuris egoistas. T – dievų dovana, skirta švelninti žm. egoizmą, sulaikyti nuo nuodėmės.
Prigimtinės teisės teorija: t saugo tuos žm. interesus, ku
uriuos šis ne prasimano, o kurie slypi jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie žm. būtini, kuriuos praradęs nustotų būti kas yra. Prig t visada buvo žm. kuriamas teisės idealas, pagr. jos postulatai:
1) prigimtinė teisė – rinkinys normų, reglamentuojančių žm. elgesį ir priklausančių tai žm. interesų sričiai, kurią normina pozityvioji t;
2) prigimtinė teisė nėra tikslinės žm. veiklos rezultatas, o egzistuoja nepriklausomai nuo žm. valios ir sąmonės;
3) prigimtinė teisė – ne santykinė, o absoliuti (tautos t į nepriklausomybę);
4) prigimtinė teisė – kriterijus, vertinant pozityviąją teisę, valstybės institucijų veiklą žmoniškumo požiūriu.
Pagal požiūrį į teisės turinio kintamumą skiriami tipai: 1) statiškoji koncepcija – p t turinys nesikeičia, o papročiai – religinio pobūdžio; 2) kintamojo turinio koncepcija – pažanga keičia p t turinį.
Teisinis pozityvizmas: ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens t pabrėžimu. T – valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Būdingi požymiai:
1) subjektyvistinė t samprata, t – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys;
2) viskas, kas sukurta valstybės kaip privalomo elgesio taisyklė – teisinga ir teisėta;
3) t griežtai skiriama nuo moralės, neteisingos t normos, vis tiek yra teisė, nes yra privalomos, teisėtumas ir teisingumas – ta pati sąvoka.
Normatyvinė (etatistinė) teisės samprata: siekiama susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu, čia t – ne procesas, o būsena, prasidedanti t norma ir jos taikymu. Čia svarbiau kaip įstatymus tinkamai taikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos požiūriu.
Institucinis pozityvizmas: teisės taikymas nėra paprastų loginių operacijų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada įneša į tą aktą ir tam tikros kūrybos elementų.
Sociologinė teisės samprata: raginama nuo teisės esmės pereiti prie teisės funkcijų klausimo, kokiais konkrečiais pavidalais teisė “egzistuoja”, reiškiasi asmens ir visuomenės gyvenime. Teise čia laikoma ne tai, kas parašoma teisės normų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o ją tik atranda, fiksuoja, kai ji jau susiformavusi žmonių santykių praktikoje. Rašytiniai šaltiniai tik tada teisės normos, jei jie taikomi faktiškai, daro realų poveikį žm. elgesiui. Čia teismas tarnauja visuomenei, o ne įstatymus leidžiančiai valdžiai, tačiau nesant aiškių formulių visuomenė g b lengvai dezorganizuota, t b aukšto politinės ir t kultūros lygio.
Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas: kiekviena teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu (iki 2 pasaul k marksizmas, po jo solidarumo teorija).

Šiuolaikinė teisės samprata – į vientisą sistemą įv t sampratas integruoja asmens primato prieš valstybę pripažinimas, grindžiama civiline teise, kuriai būdingas santykio dalyvių lygiateisiškumas – t y subjektyvių teisių ir pareigų vienovė.
Teisė kaip leidimų (subjektinių teisių) ir paliepimų (pareigų) vienovė: pradinę t struktūrą lemia 2 lygmenys:
1) vertybinis (asmens įsisamoninti egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ar kitų asmenų ar institucijų elgesį – tai teisės objektas);
2) norminį (valinį) (tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms (teisės objektui)).
Iš to išplaukia, kad teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, teisės terminais – subjektyvių teisių ir pareigų vienovė. Siekiant užsitikrinti saugumą, turi garantuoti artimo saugumą. Subjektinė teisė atskirta nuo pareigos – privilegija, pareiga be teisės – prievolė. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę – nuo individo agresijos.
Termino “teisė” etimologija: pas terminas atsirado neseniai (vartota “tiesa”), 1904 “Istorija abelna”, žodžiai reiškiantys tiesumą, tiesią liniją ir kt. kalbose reiškia teisę. Jei teisė – subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra, tai yra tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš pareigų, nei atvirkščiai (svarstyklės). T p iš žodžio “teisti”.
Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis; valstybės sankcionuota teisė vietoj prigimtinio būvio virsta pozityviąja teise, ji tampa privaloma, pritari jai ar ne; svarbiau kaip įstatymą vykdyti, o ne jo turinys. Pozityvizmo formuojama normatyvistinė teisės samprata yra abejinga humanistiniam teisės turiniui. Ištinka krizė, todėl gręžiamasi į teisės turinį – žm. teises, į teisę grįžta teisingumo sąvoka, naikindama formalaus teisingumo visagalybę, valstybė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų vertybių, kurios egzistuoja aukščiau nei valstybės valia ir jai nepriklauso.
Institucinė teisės samprata valstybė įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę verčia pozityviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas. Institucinės teisės samprata parodo kokio pobūdžio yra prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis. Jis yra genetinis – pozityvioji t išvedama iš prigimtinės, kita vertus jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis – pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valst ginama elgesio taisykle.
Teisės ir valstybės santykis priklauso kam skiriamas pirmumas – teisei ar valstybei. Normatyvistine t samprata – pirmumas skiriamas valstybei. Pilietinė t samprata – teisės šaltinį sudaro bendrosios žm. vertybės, egzistuojančios aukščiau nei valstybė, pagal jas žm. sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį – teisė pirmiau už valstybę. Sociologinė t samprata teisę kildina iš realiai susiklosčiusių socialinių santykių, teisė ir valstybė yra t p lygmenyje, egzistuoja jų vertybinė pusiausvyra, nes teisę formuoja tiek valstybė, tiek žm. santykiai. Kadangi demokratinių valstybių teisinė sistema orientuota į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai pirmumas atiduodamas teisei.

Ikikapitalistinės arba “neišvystytos” teisės stadija – to laikotarpio visuomenėje kartu funkcionavo 2 teisės sampratos: viena teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle (viešoji teisė), kita – kaip priešingų interesų derinimą kompromisu, akcentuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą (miestų teisė).
Kapitalistinės epochos teisė – visuomenė demokratėjo miesto teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais, tai buvo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia. Tik kai naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, įsikišdavo valstybinė prievarta.

Teisės principai. Principo sąvoka – pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami. Iš teisių ir pareigų vienovės kyla šie principai:
1)Įstatymui ir teisei visi lygūs,
2)Teisės priklauso nuo pareigų vykdymo,
3)Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas,
4)Socialinio kompromiso principas
5)Padarytą žalą būtina atlyginti.
Teisės principų rūšys:
1)Teisės principai-normos, paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto (“negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai).
2) Teisės principai, išvesti iš teisės normų; paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas (viskas, kas neuždrausta – leidžiama).
Bendrieji teisės principai – būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną šaką, nurodo kaip t b formuluojamos tos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad būtų apsaugomos pagr. žm. teisės. Jie yra:
1) žmogus – ne priemonė, o tikslas, visi gimsta laisvi ir lygūs;
2) įstatymas – tautos valia;
3) paklūstantis įstatymui pilietis turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat reikalauti, kad kiti laikytųsi įstatymų;
4) teisėtumas – visi teisės subjektai savo veiklos srityje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendina teisės normų paliepimus:
a) teisėtumo vieningumas,
b) įstatymai turi būti taikomi visuotinai,
c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu;
5) Lex retro non agit;
6) įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;
7) įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis;
8) niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų – teisė, kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.
Principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu, šie p būdingi kelioms teisės šakoms (pvz. civilinei ir tarptautinei t):
1) niekas negali būti teisėjas savo byloje;
2) tebūnie išklausyta ir antroji pusė;
3) įrodinėja tas, kuris teigia, o ne kuris neigia;
4) įrodinėjimo išsamumas (vienas liudininkas – ne liudininkas),
5) neigiami teiginiai neįrodo;
6) kai esti abejonių dėl kaltės – abejonė aiškinama gerojon pusėn;
7) apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius;
8) individuali atsakomybė.
Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę šakos lygmeniu; civilinės t principai:
1) padarytą žalą būtina atlyginti;
2) neteisingas sandoris negalioja;
3) už ATPK pažeidimus poveikio priemonė t b taikoma įstatymų numatyta tvarka;
4) niekas negali būti 2 k baudžiamas už tą patį nusikaltimą;
5) nekaltumo prezumpcija

Teisės socialinė paskirtis ir jos raida; paskirtis – tai tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio egzistuoja. Kadangi teisė atsiranda iš žm. bendravimo, todėl skirta jį valdyti, atsižvelgiant į žmonių lygybę, tiesiogine prasme saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Raida: klasinė – kurta saugoti ne visos visuomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių soc grupių interesus, slopinant kitas grupes; bendranacionalinė – teisė organizuotu būdu saugo visų socialinių grupių teises, lemia jų įgyvendinimą
Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas: yra 2 požiūriai:
1) natūralistinis – žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso asmeniui iš prigimties, jos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos, tai demokratinės valst,
2) pozityvistinis – žmogaus teisės kyla iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia, o panorėjusi gali ir atimti – totalitar valst. Žmonės iš prigimties nėra lygūs. Diskriminacija – savavališkas asmens teisių atėmimas, ribojimas. Diferenciacija – teisių pridėjimas, lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia minimaliai garantuoti savo pagr. teisių.
Teisės funkcijos – teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ir būdai. Šios:
1) reguliavimo – leisti, įpareigoti, drausti; nustato santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems asmenims uždedama pareiga susilaikyti nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jo atžvilgiu pozityvius veiksmus;
2) konfliktų sprendimo – kompromiso f;
3) valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo f;
4) informavimo f – kokio elgesio reikalauja t n , kokios bus sankcijos, jas pažeidus;
5) auklėjamoji – paskaitys, gal nenusižengs.

Teisinis reguliavimas – tai praktiškai veikianti teisės samprata; tokia socialinio reguliavimo rūšis, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis (pastangos sutvarkyti visuomenės gyvenimą teisės pagrindu).
Teisinio reguliavimo priežastys: klasinėje visuomenėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, slopinant pasipriešinimą; demokratinėje visuomenėje – derinti priešingų gr. interesus ir taip palaikyti santarvę.
Teisinio reguliavimo objektas ir jo priklausomybė nuo teisės sampratos: objektas – tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis žm. elgesys – tai žm. tarpusavio santykiai, kuriais žm. siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises. Teisės reguliavimas negali būti visuotinis, jis reguliuoja tik reikšmingiausius santykius. Yra 2 požymiai sferai apriboti:
a) vidiniai – turtiniai; visuomeninio valdymo santykiai; santykiai, atsirandantys užkertant kelią pažeidimams, baudžiant,
b) išoriniai – visuomeniniai santykiai t b svarbūs ir dažnai pasikartojantys; galimybė kontroliuoti santykius valstybės priemonėmis; galimybė formalizuoti visuomeninius santykius ir išdėstyti juos teisių ir pareigų pavidalu.
Visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sferą, jei atitinka vidinius ir išorinius požymius. Normatyvizmas pagrindžia teisinių reguliavimo ribų nebuvimą – kuo nedemokratiškesnė valstybė, tuo labiau kišasi į žm. tarpusavio santykius ir atvirkščiai.
Teisinio reguliavimo metodas: rodo kaip, kokiu būdu teisė reguliuoja socialinius santykius; tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Tai g b įsakymas, draudimas, įgalinimas, rekomendacija, pagyrimas ir t t.
Imperatyvinis t reg metodas – viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama, šiuo metodu daugiausia naudojasi adm ir baudž teisė.
Dispozityvinis t reg metodas –viskas, kas neuždrausta pozityviosios teisės normų, leidžiama, galioja privačioje teisėje. Praktikoje jie niekada neegzistuoja grynuoju pavidalu, pasireiškia jų sintezė.
Teisinio reguliavimo metodo priklausomybė nuo vyraujančios t sampratos ir pol režimo; juo valstybė aktyviau kišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninis gyvenimas, tuo didesnis teisinio reguliavimo imperatyvumas. Totaliniame režime valst institucijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvus režimas, valdomiesiems – imperatyvusis. Demokratinio režimo atveju atvirkščias principas.
Teisinio reguliavimo stadijos; laiko požiūriu yra 2 stadijos:
1) įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį;
2) asmens įsitraukimas į teisinius santykius – asmuo, priimdamas naujas pareigas, plečia savo teisinę padėtį ir atvirkščiai.
Teisinio reguliavimo subjektai – valstybė (sukuria normas, įkuria institucijas joms prižiūrėti, vykdyti), asmuo (daro sandorius).

Teisinių idėjų samprata- pirminis teisės egzistavimo lygmuo, idėja – išplėtota iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas, t pasižymėti:
1) siekiu virsti privaloma elgesio taisykle;
2) formos požiūriu išplėtotos, sukonkretintos.
Teisinės sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias sukuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią teisę ir pageidaujamą teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais t p teigiamos ar neigiamos emocijos, kurias jie patiria (žmogaus gebėjimas pažinti tikrovę ir atspindėti ją loginėse konstrukcijose).
Teisinės sąmonės struktūra: 2 elementai:
1)teisinė psichologija – jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria susidurdami su teise. Ji atlieka svarbų vaidmenį garantuojant galiojančios teisės veiksmingumą. T psichologijos turinį sudaro žmogaus pasitikėjimas arba nepasitikėjimas teise.
2)teisinė ideologija – tai pažintinė teisinės sąmonės pusė – suformuluotas ir išreikštas žmonių požiūris į teisę, tai susistemintų teisinių pažiūrų, principų ir įv visuomenės sluoksnių teisinių reikalavimų išreiškimas. Tai teisinės idėjos, susiformavusios diskusijose.
Teisinės sąmonės funkcijos:
1) pažintinė (protavimas – teisinės žinios);
2) vertinimo (protavimas + emocijos – tam tikra nuomonė);
3) reguliacinė (protavimas + emocijos + valia – tam tikras elgesio modelis; teisėtas ar neteisėtas).
Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis – t p yra emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos ideologijai. Nuo emocijų pereinama prie logikos, nuo logikos prie elgesio taisyklių ir konkrečių teisinių santykių.
Teisinės sąmonės rūšys – skirstoma 2 kriterijais:
1) pagal subjektą:
a)individuali t sąmonė – atskirų asm požiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę;
b)grupinė t sąmonė,
c)visuomeninė t sąmonė
2) pagal sąmonės brandą:
a)paprastoji (masinė)- susiformuoja stichiškai,
b)profesionali t sąmonė (teisininkų),
c)mokslinė t sąmonė (teisininkų mokslininkų).

Teisėkūros sąvoka – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti, panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Teisėkūra plačiąja prasme – stichiškas, nereguliuojamas procesas, kurio metu visuomenėje formuojasi poreikis vienas ar kitas vertybes apsaugoti teisiškai. Tai skirtingų socialinių grupuočių interesų kovos procesas, jo metu susiformuoja ribos, nubrėžiančios įstatymų leidėjų gaires. Siaurąja prasme – baigiamoji teisės formavimosi stadija, specialiai organizuotas ir į institucinį lygmenį perkeltas teisės užrašymo procesas.
Teisėkūros subjektai – valstybinės valdžios institucijos (parlamentas, savivaldybės), tauta (referendumas –sprendžiamasis, patariamasis, ratifikacinis), valstybinio valdymo institucijos (prezidentas, departamentai), nevalstybinės organizacijos (darbo taisyklės).
Teisėkūros būdai: 1) originalioji kūryba, 2) sankcionavimas (papročio), 3) ratifikavimas.
Teisėkūros rūšys:
1) valstybinių institucijų: a) originalioji teisėkūra, b) sankcionuota, c) deleguota (Lietuvoj nenumato),
2) piliečių (referendumas),
3) sutartinė teisės n formuluojamos konstitucinio, ekonominio it kt sutartyse.
Teisėkūros stadijos:
1)Teisės normų akto parengimas:
a)teisinis siūlymas (siūlyti įstatymą t teisę seimo nariai, prezidentas, vyriausybė, 50 tūkst. piliečių – jų pasiūlytą projektą seimas privalo svarstyti), projekto registravimas (parengiamas komisijose)
b)procedūrinis projekto svarstymas (išklausoma iniciatorių, atitinkamo komiteto nuomonės, svarstomas aptariant kiekvieną straipsnį, už kiekvieną pataisą balsuojama atskirai. Proj g b priimtas, atmestas, arba siunčiamas pataisyti
c)projekto priėmimas (įstatymas priimtas, jei balsavo pusė + 1 esančių posėdyje; konstituciniai įstatymai priimami, jei balsavo pusė + 1visų seimūnų, o keičiami ne < 3/5 dauguma)
2)teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:
a)akto pasirašymas ir paskelbimas (seime priimtas įstatymas siunčiamas prezidentui pasirašyti, paskelbti. Jis g grąžinti įstatymą pakartotinam svarstymui),
b)t akto įsigaliojimas (įsigalioja pasirašius prezidentui ir paskelbus spaudoje).
Teisėkūros principai:
1)teisėtumo p – valstyb institucijos negali viršyti savo kompetencijos, turi laikytis subordinacijos;
2)teisėkūros demokratiškumas ir viešumas – sudaromos sąlygos įsitraukti visuomenei, viešas projektų svarstymas;
3)teisėkūros profesionalumas – privaloma prognozuoti priimamo t akto soc, ekon padarinius;
4)socialinio kompromiso p – t apsaugoti visų soc grupių interesus, o jiems susipriešinus – abipusėmis nuolaidomis;
5)išsamumo p
6)daugumos p – tik tas projektas priimamas, kuriam pritarė dauguma seimūnų arba tautos;
7)ekonomiškumo p – projektas t b rengiamas, o priimtas įstatymas vykdomas mažiausiomis sąnaudomis
Teisėkūros juridinė technika – sistema kalbinių, loginių, organizacinių priemonių ir procedūrų, kuriomis formuluojamos, išdėstomos, teisės normos, rengiami, išleidžiami, sisteminami t normų aktai. Tikslai – racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti spragų, išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatas jas aiškiai suprastų. 3 rūšys taisyklių:
1)išorinio n t a tvarkymo taisyklės (rekvizitai, rūšies pavadinimas, institucijos pavad, t turinio pavadinimas, reguliavimo objektas),
2)n t a struktūrai keliami reikalavimai – t b tik 1 rūšies normos, pirmiau išdėstomos bendrosios t n, po to specialiosios,
3)t n kalbai keliami reikalavimai – vartojami 3 r terminai: bendrieji neteisiniai t; bendrieji teisės t; specialūs teisės t. Jiems keliami reikalavimai: a)terminų vienareikšmiškumas, b)teisės terminijos vienovė, c)terminų pastovumas, d)terminų ekonomiškumas – neperkrauti teksto.

Teisės norma – ją linkstama laikyti pagrindiniu teisės lygmeniu, nes matomiausias teisės elementas, yra teisėto elgesio pagrindas, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai
T n pagrindiniai požymiai:
1) Norminis pobūdis – nustato santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas), teisės – ką asmuo gali daryti, pareigos – ką privalo (neprivalo) daryti.
2) Formalus apibrėžtumas – požymis teigia, kad t n turi būti formaliai apibrėžtos (formaliai – išdėstytos oficialiuose aktuose, apibrėžtos – konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė).
3) Visuotinis privalomumas – t n turi būti visiems vienodai privalomos, paklusti turi ir tie kurie pritaria, ir kurie nepritaria.
4) Teisės normos visuotinio privalomumo garantai – viešoji nuomonė, moralė, abipusė nauda, valstybės prievarta.
5) T privalomumą garantuojančių priemonių priklausomybė nuo t sampratos ir politinio režimo – demokratijoje teisė kyla iš visuomenės interesų, pagr. t privalomumo garantas bus abipusė nauda, totalitariniame režime, valstybės prievarta, nes pozityvioji teisė kuriama įgyvendinti politinės valdžios interesus.
6)Visų t šakų normų privalomumo garantavimas vienodo veiksmingumo priemonėmis – Viešosios t normų imperatyvai yra garantuojami abipuse santykio dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto – asmenine laisve.privačiosios t normų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Visuotinis t normų privalomumas reiškia, kad kiekvieną t pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas. Teisinėje valstybėje ši garantijų sistema (abipusė nauda – asmens turtas –pažeidėjo laisvė)turėtų galioti visai t sistemai – visoms šakoms, ne tik viešajai t.
7) Sisteminis teisės normų veikimas – g b suprantamas dvejopai a) kaip teisės normos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos sąveika), b) kaip pačių t normų tarpusavio sąveika. T n skirstomos į materialiąsias (nustato pirmines turiningas santykio dalyvių teises ir pareigas) ir proceso (nustato teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios t normomis). Tokia sistema vadinama objektine teise, tuo skiriasi nuo subjektinės teisės, kuri yra konkrečiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis.
Teisės normos formaliųjų ir turiningųjų požymių sąveika – Formalūs – norminamasis pobūdis, formalus apibrėžtumas, visuotinis privalomumas ir jo garantavimas abipuse nauda bei valstybės prievarta, sistemingumas; turiningieji – laisvė, lygybė, teisingumas. Formalieji t normos požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji technologizuoja turininguosius, performuoja juos į elgesio taisykles.

Teisės normos socialinių normų sistemoje
Socialinės normos – tai elgesio taisyklės , kurios skirtos reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Jos išeina iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgesį.

Socialinių normų klasifikacija – moralės normos, papročiai, visuomeninių organizacijų normos, teisės normos.
Teisė normų ir moralės normų sutampantys ir besiskiriantys požymiai – glaudžiai susiję, nes moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Sutampa:
1) yra žmonių socialinio elgesio reguliatoriai,
2) dažnai (ne visada – stalinistinė teisė) yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą – išreikšti žmonių interesus. Jos viena kita remiasi, papildo.. taikant teisę remiamasi moraliniais teiginiais (motinystė).
Paprotys dažniausiai yra moralės forma.
Skirtumai:
1) Kilmė. moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą. Teisės n paprastai leidžia valstybė ir jos iš karto pasidaro privalomos.
2) Reguliavimo apimtis. T normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, moralės n gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (draugystė).
3) Teisių ir pareigų detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos,moralės n g b išsakoma tik bendra pareiga (nevok). Moralės n gali būti pareiga be teisės, tačiau ji neprivaloma (labdara).
4) Išraiškos forma. Moralės n žmonių sąmonėje, teisės n – oficialiuose valstybės aktuose.
5) Būdai užtikrinantys teisės ir moralės n vykdymą. Teisės n vykdymą užtikrina abipusė nauda ir valstybės prievarta, moralės – piliečių vidiniai įsitikinimai, abipusė nauda, visuomenės poveikio priemonės.
Teisės normų ir korporatyvinių (partijų, visum organizacijų, susivienijimų) normų santykis:
Skiriasi:
1) Subjekto atžvilgiu – t normas išleidžia valstybė, korporacijų – konkreti korporacija.
2) Reguliavimo apimties atžvilgiu – korp n laikosi tik jos nariai, teisės n – Lietuvos gyventojai.
3) Vykdymo garantavimu – teisės n – valstybės prievarta, korporacijų – jos poveikio priemonės (papeikimas, pašalinimas), nauda.
Sutampa:
1) Elgesio taisyklės formulavimo atžvilgiu- normos išdėstytos raštu.
Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis sąlygos – Techninės n – elgesio taisyklės nurodančios kaip žm. turi elgtis su daiktais, technologijomis, gamtos reiškiniais, kad būtų saugu ir ekonomiška. Jų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai.
Skirtumai:
1) Reguliavimo objektas: t n reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, techninės – žm. santykius su gamta, technologijomis
2) Kūrybos subjektas: tech. normas kuria konkretūs specialistai, soc normas – tam tikras žm. kolektyvas
3) Formuluojamo elgesio taisyklės pobūdis: soc normos išreiškia subjektyviai privalomo elgesio taisyklę, tech. normos – objektyviai privalomą elgesio taisyklę
4) Poveikio už nesilaikymą pobūdis: pažeidus tech. normą atsiranda neigiamų padarinių, tuo tarpu pažeidęs soc n pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jei nebus nustatytas.
Tech. n virtimas soc teis normomis – virsta , kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja. Tendencija ypač ryški šiuolaikinės mokslo ir technikos amžiuje.

Teisės normos vidinė struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Sudaro: gyvenimo atvejai (hipotezė), elgesio taisyklė (dispozicija), padariniai, atsirasiantys t subjektui nepaklususiam t n reikalavimui (sankcija).
Hipotezė – spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Ji jungia teisės normą su gyvenimu. Jos g būti:
1) paprastos – sieja teisės normą su 1 aplinkybės buvimu,
2) sudėtinės – formuluoja kelias aplinkybes (ir),
3) alternatyvios – sieja normos galiojimą su 1 iš kelių nurodytų aplinkybių (arba),
Dispozicija – aprašomas teisės subjektų leidžiamo ar privalomo elgesio apimtis, atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. Pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į:
1) Absoliučiai apibrėžtas – tiksliai nurodo santykio dalyvių teises ir pareigas, dar vadinamos imperatyviomis
2) Santykiškai apibrėžtas – leidžia ir santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas.
Pagal išraiškos būdus dispozicijos:
1) Paprastosios – nurodo santykio dalyvių t ir p tačiau jų neaiškina,
2) Aprašomosios – ne tik nustato elgesio taisykles, bet ir jas paaiškina,
3) Nukreipiamosios – sudaromos iš paprastųjų ir aprašomųjų dispozicijų, formuluoja bendrą elgesio taisyklę, o norintį pasitikslinti į kitą to paties straipsnio dalį
4) Blanketinės – skirtumas nuo nukreipiamosios, kad nukreipiamosios atveju trūkstamų žinių ieškoma to paties norminio akto straipsniuose, o blanketinės atveju – kito t akto normų dispozicijose.
Sankcija – tai tesinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos t pažeidėjo teisės už reguliacinės t normos reikalavimų nevykdymą, arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį. Sankcijas tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą (Baudž, Adm, iš dalies Civ)
Pagal pobūdį skirstomos:
1. asmens teises siaurinančios ir likviduojančios:
1.1. baudžiamosios (taikomos tik priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje tik teisme) bauda, pataisos darbai, turto konfiskavimas, įkalinimas,
1.1.1. paprastos (viena kuri poveikio priemonė, pvz.: bauda),
1.1.2. sudėtinės (kelios priemonės – įkalinimas ir konfiskavimas),
1.1.3. alternatyvios (numato kelias priemones tačiau taikoma tik viena jų)
1.2. administracinės (taiko tam įgaliotos valstybės institucijos, pareigūnai), įspėjimas, bauda, pataisos darbai, vair teisių praradimas, priemonių konfiskavimas, nušalinimas nuo pareigų, adm areštas,
1.3. civilinės (sankcijas skiria tik teismas, jos tik turtinės),
1.4. drausminės (skiria organizacijų vadovai savo darbuotojams),
2. asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos (lengvatos)
Metodologinės, techninės priemonės teisės normos struktūrai atskleisti:
1. Implikacija “jei., tai.”
2. Predikatų logika F(x)→G(x)
3. Konjunkcija F(x)&G(x)→J(x)
Diskusija dėl teisės normos struktūros – vieni mano, kad struktūrą sudaro ne 3, o 2 elementai (hipotezė ir dispozicija), o kiti mano kitaip
Loginė ir tekstinė teisės normos struktūros. Loginė n struktūra- tai sistema teisės normos elementų (hip , dis, sankc), kurių padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis, tampa pajėgi įgyvendinti 3 teisės sistemai skirtas funkcijas:
1) suformuluoti elgesio taisyklę (hipotezė),
2) nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda ar išnyksta subjektinės t ir pareigos, t p veiksmus, kuriais pažeidžiama ši taisyklė (dispozicija),
3) užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą (sankcija).
Jei apimtų šias 3 f-jas norma būtų l perkrauta, gremėzdiška, , todėl normos supaprastinamos (sutrumpinamos) ir skiriamos:
1) reguliacinės – apima dispoziciją ir hipotezę
2) sankcijas nustatančios – dažniausiai perkeliama į f-jų įsakmumą užtikrinančių normų struktūrą (BK, ATPK).
Teisės normos loginės ir tekstinės struktūrų santykis – loginė susijusi su 3 funkcijomis, tekstinė – su noru išdėstyti glaustai, aiškiai, trumpai. Loginė t normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo priemone.skiriami 2 atvejai:
1) t normos loginė struktūra g b platesnė už tekstinę (g b išdėstoma keliose vietose),
2) tekstinė struktūra sutampa su logine (yra visi 3 elementai).
Loginė struktūra visada trinarė, tekstinė – trinarė arba dvinarė (hip ir disp).
Teisės normų klasifikacija svarbi keliais aspektais:
1) pagilina pažinimą,
2) padeda tiksliau nustatyti t n vietą sistemoje, suvokti f-jas, vaidmenį,
3) patikslina t n ribas, galimybes,
4) tobulina teisėkūrą, teisės taikymą.
Klasifikacija:
1. pagal teisinio reguliavimo objektą (konstit, baudž, civil, šeimos, darbo ir kt),
2. pagal teisinio reguliavimo metodą:
2.1. imperatyvios – griežtai formuluojamas paliepimas,
2.2. dispozityvios – nustato elgesio ribas, kurių neperžengiant galima reguliuoti santykius savo nuožiūra,
2.3. skatinamosios – nurodymai naudotis skatinamosiomis priemonėmis,
2.4. rekomendacinės – (suteikia įmonei teisę pagal darbuotojo kvalifikaciją diferencijuoti darbo užmokestį.
3. pagal atliekamas f – jas:
3.1. reguliacinės – jų nustatytų pareigų vykdymą garantuoja sankcijas nustatančios normos (konst, civ, šeimos),
3.2. sankcijas nustatančios (BK, ATPK), skirtos reguliacinių normų imperatyvų privalomumui garantuoti.
4. pagal juridinę galią:
4.1. įstatyminės,
4.2. poįstatyminės – mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.
5. pagal galiojimo apimtį:
5.1. bendrosios – formuluoja bendrą taisyklę, neribotam subjektų ratui,
5.2. specialiosios – priimamos remiantis bendrąja n, jai neprieštarauja, skirta konkretinti, plėtoti (teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu),
5.3. individualios – formuluoja vienkartinį ir tęstinį paliepimą.
6. pagal t normų vaidmenį reguliuojant žm elgesį:
6.1. įpareigojamosios – nustato pareigą atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus, g b draudžiamosios.
6.2. įgalinamosios – suteikia santykio dalyviams teisę atlikti pozityvius veiksmus (turi teisę reikalauti dalies palikimo ir pan.),
6.3. įtvirtinamosios – jos fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną (suverenitetas priklauso tautai)
6.4. definicinės – atskleidžia esminius teisės sąvokų požymius (pvz. . kas yra būtinoji gintis),
6.5. deklaratyvios – skelbia institucijų veiklos uždavinius, principus (prasideda įstatymai jomis),
6.6. kolizinės – kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Kolizija įveikiama: a)galioja vėliau išleista teisės norma, b)aukštesnę kompetenciją turinčios institucijos išleista t norma, c) bendroji yra viršesnė už specialiąją t normą.
6.7. operatyvinės – pagalbinės normos, priimamos, siekiant nustatyti, pratęsi kitų t n galiojimo laiką, pripažinti netekus galios ir pan.
6.8. Nukreipiamosios ir blanketinės.
Teisės normų išreiškimo (materializavimo) forma:
1) Vidinė – struktūrinių teisės normos elementų organizacija (hip, disp, sankc), kuri sudaro t normą kaip tam tikros vidinės struktūros, bet vientisą elgesio taisyklę.
2) Išorinė – t normos jutiminio egzistavimo, išraiškos forma.
Teisės forma – tai privalomos elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jo juridinė galia – vieta teisės normų hierarchijoje (įstatymas, dekretas ir pan.)
Diskusija dėl teisės formos ir teisės šaltinio skirtumų. “Teisės šaltinio” daugiareikšmiškumas
Teisės šaltinis – tekstai iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas teisės normas ir jais materializuotas teisines idėjas.
Vėliau pradėta vadinti rašytinius teisės tekstus, žmonių interesus, dar vėliau prie teisės šaltinio priskyrė teisėkūros rezultatus – papročius, teismų sprendimus, įstatymus ir sutapatino su teisės forma. Šaltinis – visa tai, iš kur kas išeina, kas duoda pradžią, forma – kokiu būdu, pavidalu egzistuoja tas, kas atsirado kaip jutiminė realybė.
“Teisės normų šaltinis” ir “teisinės minties” šaltinis.
Teisinės minties šaltinis – tai kodeksų, įstatymų, papročių tekstai, doktrinos, literatūros kūriniai, iš kurių gauname informacijos apie juose suformuluotas, komentuotas tam tikros epochos ar šalies teisės normas.
Teisės normų šaltinis – žm. interesai ir tuos interesus teisės normomis paverčiančios teiėkūros procedūros. Skirstomas:
1) materialusis – istoriškai besikeičiantys žm. interesai, dorovės nuostatos, religiniai įsitikinimai, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomo elgesio taisyklę,
2) formalusis – teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros, kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos elgesio normomis.
Teisės formos rūšys:
Teisinis paprotys – t n egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai patvirtinus elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia (Velykos).
Teisinis precedentas – valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant panašias bylas (Lietuvos Statutai pripažino). Lietuvoje vengiama legalizuoti precedentą, nes teisėkūra – Seimo, Prezidento, Vyriausybės prerogatyva.
Norminės sutartys, būdingi požymiai:
1. bendrojo pobūdžio elgesio taisyklių nustatymas;
2. susitarimo savanoriškumas,
3. interesų bendrumas,
4. šalių lygiateisiškumas,
5. sutarties dalyvių sutarimas visais esminiais sutarties aspektais,
6. abipusė atsakomybė už prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą,
7. sutarties užtikrinimas teisinėmis priemonėmis.
Priešingai nei sandorinės sutartys, norminės s nėra personifikuotos, individualaus , vienkartinio pobūdžio., jas sudaro bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės (kolektyvinė sutartis).
Teisės normų aktas – tautos, valstybės institucijų, pareigūnų, pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluotos teisės normos.
Teisės aktas ir jo rūšys
1. bendrųjų t n a – skirta daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.
2. Individualių t n a – vienkartinė, laiko atžvilgiu tęstinė elgesio taisyklė (testamentas, nuosprendis, protokolas),
3. Interpretuotų t n a – priima teisės normą aiškinanti institucija.
Bendrųjų teisės normų aktai, jų pagrindiniai požymiai ir skirtumai nuo individualių teisės normų aktų ir teisės taikymo aktų:
1. bendruosius n t a leidžia tik tam įgaliojimus turinčios institucijos, pareigūnai (seimas, prezidentas, vyriausybė), individualius – visos valstybinės institucijos, firmos, pavieniai pareigūnai,
2. n t a neturi konkrečiai įvardinto adresato, nes formuoja bendrojo elgesio taisyklę, individualius skirti konkretiems subjektams,
3. n t a nurodymai išreiškia valstybės valią, individ t t a – ir pavienių asmenų valią,
4. n t a turi griežtą dokumento formą, indv – laisvesni,
5. n t a reguliuoja tipiškiausius, visuotinius santykius, indiv – konkrečias situacijas,
6. n t a – nuolatinis paliepimas, indv- vienkartinis paliepimas,
7. n t a išleidimo procedūra sudėtinga, indv t t a priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė.
Norminių teisės aktų rūšys. Norminiai t aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija, diferenciacija pagal teisės šakas. Klasifikuojami pagal įstatymo juridinę galią:
1. Įstatymai – konstitucijos ir seimo statuto numatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žm. santykius. Įsigalioja , kai juos pasirašo ir “VŽ” paskelbia prezidentas. Jų požymiai:
a) priimami seimo arba referendumu,
b) aukščiausia juridinė galia,
c) reguliuoja svarbiausius žm. santykius , susijusius su pagrindinių žm. teisių apsauga,
d) formuluoja pamatines teisės normas,
e) priimami pagal spec. procedūras.
1.1. Pagrindiniai įstatymai – nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus:
1.1.1. Konstitucija – pagr. šalies įstatymas, pirminės t normos. Pagr. nuostatos g b pakeistos referendumu jei pritaria>3/4 piliečių,
1.1.2. Konstituciniai įstatymai – siauresnės kompetencijos įstatymai, reguliuoja tik kai kurią nors vieną itin svarbią sritį. Priimami jei balsuoja >1/2 seimo narių, keičiami >3/5 persvara
1.1.3. Ratifikuotos tarptautinės sutartys – tai LR savanoriškai sudarytos tarptautinės sutartys, kurios neprieštarauja konstitucijai ir ratifikuotos seimo.. jos turi įstatymo galią, paprastieji įstatymai turi neprieštarauti ratifikuotoms tarp sutartims.
1.2. Paprastieji įstatymai – priimami remiantis pagr. įstatymais, siekiant juos sukonkretinti. Juos priima LR Seimas:
1.2.1. Programiniai įstatymai – nustato valstybės ekonominės socialinės veiklos tikslus, tam tikros visuomeninės veiklos srities kryptis.
1.2.2. Kodifikaciniai įstatymai – juridiškai vientisi iš vidaus suderinti įstatymai, pasižymintys aukštu norminio apibendrinimo laipsniu ir skirti reguliuoti kurią nors soc santykių sritį.
1.2.3. Ypatingieji įstatymai – priimami ištikus šalį nelaimei,
1.2.4.
2. Poįstatyminiai aktai – teisės aktai priimami remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų įgyvendinimą. Tai valdymo aktai:
2.1. Seimo nutarimai,
2.2. Prezidento dekretai,
2.3. Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai,
2.4. Konstitucinio teismo nutarimai,
2.5. Premjero potvarkiai ir rezoliucijos,
2.6. Ministerijų, departamentų instrukcijos, įsakymai,
2.7. Savivaldybių tarybų sprendimai,
2.8. Savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai,
2.9. Savivaldybių valdybų skyrių vadovų įsakymai,
2.10. Apskričių viršininkų įsakymai.
Norminių teisės aktų struktūra nėra vienoda, ji priklauso nuo akto rūšies, reikšmės ir tt., gali neturėti kai kurių dalių:
1. Įvadinė dalis:
Išleidusio aktą subjekto pavadinimas,
Akto rūšis,
Akto turinio pavadinimas,
Akto priėmimo data, nr, vieta,
Preambulė – tikslai, motyvai,
2. Norminė dalis – išdėstomos pačios teisės normos,
3. Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis,
4. Baigiamoji dalis – nuorodos į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujoms, akto įsigaliojimo laikas, teisės aktą pasirašęs pareigūnas.
Norminių teisės aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu:
Galiojimo laikas – laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki galiojimo pabaigos.
Galiojimo pradžia: nuo akto priėmimo momento; nuo akto patvirtinimo dienos;nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai); kitą dieną po paskelbimo “Žiniose” (poįstatyminiai aktai), nuo teisės akto gavimo dienos; nuo datos nurodytos pačiame akte; atsiradus tam tikroms aplinkybėms (karas).
Pabaiga: baigiasi laikas, nurodytas akte; institucija kitu aktu tiesiogiai jį panaikina; išleidžiamas naujas aktas, kurio normos kitaip reguliuoja santykius; Konstitucinis Teismas pripažįsta aktą prieštaraujantį Konstitucijai.
Lex retro non agit. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių , kurių nebuvo jam darant veiklą ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų. Išimtis BK ir ATPK: kur galioja 2 atvejais: 1) kai panaikina veiklos baudžiamumą; 2) švelnina bausmę.
Galiojimas teritorijos atžvilgiu – geografinė ir teisinė teritorijos samprata nesutampa. Teisinė: sausumos teritorija, teritoriniai vandenys, oro erdvė virš LR, žemės gelmės, ambasadų teritorija, atviroje jūroje laivai su L vėliava, karo laivai kitų šalių terit vandenyse, skraidančių aparatų kabinos atmosferoje.
Nuosavybės teisė į nekilnojamą turtą ginama pagal tos valstybės, kur yra turtas įstatymus.
Galiojimas asmens atžvilgiu. Nuo 18 m amžiaus galioja visi aktai.
Iki 18 m ribota baudž atsakomybė, 14 –16 m atsako tik už tyčinius veiksmus galinčius sukelti traukinio katastrofą, nužudymą ir kt.; iki 14 m neatsako
Iki 16 m nėra admin atsakomybės.
Pagal civ teisę, vaikai nuo 15 iki 18 m atsako už savo padarytą žalą, jei turi pajamų, jei ne – tėvai.
ATPK ir BK netaikomi pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arba pareigūnų asmens neliečiamumo statusą (seimūnai, prezidentas, ministrai, teisėjai)
Teisės normų sisteminimo poreikis – pavienės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų f-jų, įrodyti savo gyvybingumo, reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų. Sisteminimas – t normų telkimas į tarpusavyje susijusius teisės institutus, t šakas, pošakius pagal reguliavimo objektą ir metodą. Teisės sistemos sąvoka – teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į t institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą.
Teisės sistemos sudarymo metodologiniai pagrindai – organizuojama į sistemą remiantis subordinacija ir koreliacija. Subordinacijos pagrindu t n telkiamos į bendresnius darinius, galiausiai į šakas, o koreliacijos pagrindu atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.
Sisteminimo lygmenys:
1. teisės institutas – tai t n grupė, jungianti t normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudaranti t pošakio ar t šakos dalį (paveldėjimo institutas CK),
2. teisės pošakis – jungia kelis t institutus ir sudarantis santykiškai savarankišką t šakos dalį (žemės teisėje – vandens, miškų, žemės gelmių teisės pošakiai),
3. teisės šaka – plačiausios apimties t n grupė, apimanti t institutus, t poškius, ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu.
Savarankiškos t šakos atsiradimo sąlygos:
1. visuomeninių santykių savitumo laipsnis,
2. jų socialinė svarba,
3. nebuvimas galimybės spręsti esamomis t šakomis,
4. būtinybė taikyti santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.
Reguliavimo metodą kaip t n sisteminimo pagrindą apibūdina požymiai:
1. Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai (norint nubausti pagal ATPK, reikia pareigūno nutarimo),
2. Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu (civ santykių dalyviai – lygiateisiai, adm – ne),
3. Valstybės sankcijų už t n pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis (civ t – turtinės, baudž t –turtinės ir įkalinimas),
Teisės šakų katalogas ir jų bendra charakteristika:
1. Konstitucinė t,
2. Administracinė t – reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus,
3. Administracinio proceso t – nustato tvarką kaip taikyti adm t,
4. Finansų t – santykiai, sudarant biudžetą, jį naudojant, mokėjimo tvarka, kreditai,
5. Baudžiamoji t – įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus,
6. Baudžiamojo proceso t – reglamentuoja baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo tvarką,
7. Civilinė t – reguliuoja turtinius ir asmeninius santykius (garbė, autorystė),
8. Civilinio proceso t,
9. Santuokos ir šeimos t,
10. Darbo t,
11. Žemės t,
12. Tarptautinė t,
Koreliacijos paskirtis – suvienyti t šakas pagal jų atliekamas f-jas, kur t šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą. Tam teisės šakos skirstomos į materialiąsias ir proceso. Proceso t normos nustato teisines procedūras, siekiant įgyvendinti materialiosios t n reikalavimus. Materialiosios t šakos sąveikauja su proceso t šakomis kaip tikslas su savo priemonėmis. Materialiosios t šakos smulkiau skirstomos į:
1. Reguliacinės (konst, admin, finansų, žemės, darbo),
2. Sankcijas nustatančios (BK, ATPK).
Kitas horizontalusis skirstymas:
1. viešoji t – bendrąją piliečių naudą saugančios t šakos
2. privačioji t – pavienio asmens naudą saugančios šakos
Teisės sistemos ir teisinės sistemos santykis. Teisės sistema – teisės normų ir teisės šakų vidinė organizacija. Teisinė sistema – teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Teisinių sistemų rūšys:
1) romanų – germanų,
2) anglosaksų,
3) musulmonų, judėjų , induistų t
4) socialistinė t.
Teisės aktų sisteminimas ir jo rūšys. Sisteminimas – įvairių teisės subjektų veikla, kuria siekiama sugrupuoti t normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus. Sisteminimo principai: informacijos išsamumas, patikimumas, patogumas.
Teisės aktų apskaita – valstybės institucijų, įmonių , privačių firmų veikla, kuria yra kaupiami, apdorojami, tam tikra tvarka išdėstomi ir saugomi galiojantys t aktai. Šia veikla pirmiausia siekiama patenkinti pačių sistemintojų poreikius. Gali būti: žurnalinė apskaita (chronologinė, abėcėlinė dalykinė, teminė dalykinė), kartotekinė a, galiojančių kontrolinių tekstų įvedimas, kompiuterinė a.
Teisės aktų inkorporacija – sisteminimo forma, kai tam tikri t aktai chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Ypatumas, kad nekeičiamas jungiamų į rinkinį teisės aktų turinys, į rinkinį įtraukiami visi vėlesni papildymai. Gali būti oficialusis, pusiau oficialusis ir neoficialusis.
Teisės aktų konsolidacija – sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį sujungiami į vieną sustambintą n t aktą.. tai teisėkūros rūšis, nes naujai sukurtą t aktą tvirtina kaip savarankišką t n išraiškos formą.
Teisės aktų kodifikacija – teisėkūros forma, kai kuriamos naujos normos, naikinančios buvusias spragas, tenkinančios visuomeninės praktikos poreikius, pakečiančios pasenusius paliepimus naujais.
Pereinamasis lygmuo: nuo teisės normų prie teisinių santykių
Teisės normų aiškinimas – kad imperatyvų būtų laikomasi jas visų pirma būtina pažinti.
Teisės normų aiškinimo priežastys:
1. socialinio gyvenimo permainos veikia ne tik t n turinį, bet ir jų aiškinimą bei taikymą (mirties bausmė),
2. abstraktus teisės normų pobūdis,
3. lingvistinės priežastys – t n formuluojamos vartojant kiek galima trumpesnę kalbinę išraišką, terminai, sąvokos g b abstraktūs, dviprasmiai,
4. sisteminis t n funkcionalumas – t n reguliuoja socialinius santykius tik sąveikaudamos tarpusavyje, reikia atrasti kitas teisės normas, kurios bus taikomos kartu su aiškinamąja,
5. praktika nepatikrintų įstatymų neišbaigtumas.
Teisės normų aiškinimo sąvoka ir stadijos. Teisės aiškinimas – tai teisės subjektų intelektinė veikla, skirta atskleisti, nustatyti teisės normos prasmę ( teisių ir pareigų turinį, jų santykį).neveikiantys įstatymai turi prasmę, bet neturi reikšmės. Sąvoka – prasmė ir reikšmė. 2 t n aiškinimo stadijos:
1. t n prasmės išaiškinimas,
2. išaiškintos teisės prasmės paaiškinimas kitiems subjektams (žodžiu ar raštu).
Teisės normų aiškinimo būdai ir rūšys
Teisės aiškinimo būdas – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį. Būdai:
1.Kalbinis – grindžiamas kalbos, kuria norma suformuluota, mokėjimu, kurį sudaro mokėjimas naudotis tos kalbos , morfologinėmis, sintaksinėmis minčių reiškimo priemonėmis. Teisės normos turi būti rašytinės. Skiriamos šios kalb aiškinimo taisyklės:
1) kontekstu besiremiantis aiškinimas,
2) vientiso aiškinimo taisyklė (negalima vienodų žodžių ar posakių skirtingose dalyse aiškinti skirtingomis prasmėmis, ar skirtingų terminų aiškinti ta pačia prasme,
3) bendrinės kalbos pirmumo prezumcija – jei sąvoka visiems mokslams bendra, o teisinei ne, aiškinama ta prasme, kaip ji suprantama bendrinėje kalboje (garbė, orumas),
4) specialios kalbos pirmumo taisyklė – specializuoti žodžiai, sąvokos nepaaiškintos normoje aiškinamos pagal tos žinių srities dalykinius žodynus.
2.Sisteminis – teisingai suprasti normos prasmę galima tik aiškinant ją kartu su kitomis normomis, padeda atskleisti teisės normų kolizijas:
1) interpretuojamos teisės normos lokalizavimas t sistemoje, teisės šakoje, teisės institute – reikia nustatyti normos vietą teisės aktų sistemoje.
2) Bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis – reikia nustatyti normos taikymo ribas,
3) Tarptautinės teisės pirmumo principas.
3.Istorinis – prasmė atskleidžiama analizuojant t n socialinius, politinius tikslus, sąlygas, kurioms esant ji priimta,čia svarbu t a preambulė,
4.Loginis – taikomi logikos dėsniai, pertvarkomas tekstas, simboliais žymimos sąvokos ir tt.
Teisės aiškinimo rūšys:
1. Atsižvelgiant kiek tikroji teisės normos prasmė sutampa su žodine išraiška:
1.1. Adekvatus – išaiškintas t n turinys sutampa su žodine išraiška,
1.2. Plečiamasis – tikroji normos prasmė yra platesnė nei tekstinė (įstatymai suprantami kaip įstatymai ir poįstatyminiai aktai),
1.3. Siaurinamasis – tikroji normos prasmė yra siauresnė nei tekstinė, (sutuoktinių įgytas turtas, bendrai gyvenant, yra jų bendroji nuosavybė)
2. Pagal teisinių padarinių reikšmingumą:
2.1. Oficialusis – gali tik kompetentingos valstybės institucijos, šis aiškinimas privalomas teisės subjektams ir įforminamas spec. dokumentu, siekiama užtikrinti vienodą teisės normų supratimą ir jų taikymą:
2.1.1. Autentiškas – aiškina ją išleidęs teisėkūros subjektas (Lietuvoje tik jis ir yra)
2.1.2. Deleguotas – aiškina specialiai įgaliota institucija (Rusija),
2.1.3. Kazualus – atlieka teismas, konkrečioje byloje ir privalomas tik tai bylai,
2.1.4. Norminis – yra bendrojo pobūdžio, skiriamas neribotam atvejų ir subjektų skaičiui, atliekamas, kai teisės norma neaiški, privaloma visiems teisės subjektams.
2.2. Neoficialus – gali aiškinti daug kas, nėra privalomas, nebūtinai išreiškiamas dokumentu:
2.2.1 Paprastas – aiškina asmenys, neturintys teisinio išsilavinimo,
2.2.2 Kompetentingas – aiškina teisininkai, neįgalioti šito daryti,
2.2.3 Mokslinis – teisininkai – mokslininkai aiškina teisės normas mokslo veikaluose
Teisės normų aiškinimo aktai – tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti tikrąją teisės normos prasmę. Tai viena iš n t aktų rūšių, tik nėra savarankiška ir veikia sąveikaudama su tais norm aktais kuriuos aiškina. Jie g b rašytiniai ir žodiniai.
Ar teisės normų aiškinimas – teisėkūros aktas ? Ar teisės aiškinimas yra ir teisėkūros aktas ar tik priemonė paaiškinti jau egzistuojančios normos prasmę konkretaus taikymo atveju. Čia nėra vieningos nuomonės. Lietuvoje t aiškinimas nėra išvystytas nes vyrauja precedentų teisės baimė ir mechaniško įstatymų taikymo teismuose doktrina.net Konstitucinis teismas ne aiškina konstituciją, bet tik sprendžia ar įstatymas atitinka konstituciją. Tačiau nors Lietuvoje nepripažįstama kaip teisėkūra, bet yra (mirties bausmės atšaukimas).
Teisės normų įgyvendinimas
Teisės įgyvendinimo sąvoka – tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neuždraustais leidimais – subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas. Pareigų vykdymas g b:
Negatyvus – susilaikoma nuo kito asmens teisei žalingų veiksmų (vairuotojas saugiai vairuoja) – teisės laikymasis,
Pozityvus – kai naudojimasis teise reikalauja iš teisės turėtojo atlikti kito asmens ar organizacijos naudai teigiamus veiksmus (darbininkas už atlyginimą privalo gaminti produkciją) – teisės vykdymas.
Teisės taikymas kaip valstybės pagelbėjimas ir kaip teisingumo vykdymas – kai piliečių pastangų įgyvendinti ar apginti savo teises nepakanka, jie turi teisę kreiptis į valstybės institucijas, turinčias įgaliojimus apginti jų interesus. Taikymas g b dvejopas:
1) pozityvus – valstybės pagalba asmeniui pasinaudoti pozityvios teisės jam suteikta ar pripažinta subjektine teise (SODros sprendimas skirti pensiją),
2) negatyvus – neigiamų santykių taikymas asmeniui, kuris naudodamasis subjektinėmis teisėmis , nevykdė šias teises legalizuojančių pareigų,
Teisė taikoma šiais atvejais:
1) kai teisės normose nustatytos konkrečių teisės subjektų subjektinės teisės ir pareigos negali atsirasti be valstybės institucijų ar pareigūnų dalyvavimo (įsakymas priimti į universitetą),
2) kai kyla ginčas ar asmeniui priklauso subjektinė teisė, o ginčo šalys pačios negali susitarti (turto pasidalijimas),
3) kai reikia oficialiai nustatyti konkrečių faktų buvimą arba nebuvimą (dingęs asmuo),
4) kai visuomeninis santykis dėl savo reikšmingumo t b patvirtintas valstybės institucijos (autotransporto registracija policijoje),
5) kai reikia priversti asmenis besinaudojančius teise vykdyti iš šios teisės kylančias pareigas, arba kai reikia taikyti sankcijas teisės pažeidėjui,
6) kai reikia paskatinti naudingą elgesį (apdovanojimas).
Teisės normų taikymo požymiai:
1. taikydama teisę valstybė vykdo šias f-jas;
1.1. padeda piliečiams įgyvendinti savo teises,
1.2. saugo jas nuo pažeidimų,
1.3. organizuoja teisinių nurodymų vykdymą,
1.4. nustato asmens teisinį statusą visuomenėje,
2. T n taikomos visų tos teisės subjektų gerovės interesais, ginant vieną neturi būti pažeistos kito teisės,
3. Teisės taikymo subjektai – valstybės institucijos ir pareigūnai (net ir pilietis t t įspėti, sulaikyti ir perduoti institucijoms pažeidėją – šauliai),
4. T n taikymas – veikla, skirta priimti individualius privalomus, valstybės prievarta garantuojamus teisinius paliepimus,
5. Taikymas – kūrybinė veikla – taikyti ne formaliai bet kūrybiškai, parinkti tinkamesnius būdus,
6. T n taikomos remiantis specialiomis procedūromis, kurias nustato proceso teisės normos.
Teisės taikymo stadijos:
1. Bylos faktinių aplinkybių nustatymas, jų analizė,
2. Nustatytų faktinių aplinkybių byloje teisinis įvertinimas (kuri teisės šaka reguliuoja,, kuri norma apima, ar ji galiojo darant veiką, šalinami prieštaravimai atskiruos t normose),
3. Teisės normos aiškinimas,
4. Sprendimo byloje priėmimas – pagrįstai priimtas sprendimas užtikrina teisėtumą, saugo teises, ugdo pagarbą įstatymui, valdžiai,
5. Teisės taikymo akte suformuluoto paliepimo vykdymas.
Teisės taikymo aktas – oficialios, kompetentingos institucijos sprendimas dokumentas, skirtas padėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba sumažinantis asmens teises, šiam atsisakius vykdyti pareigas.jis yra privalomas valstybės paliepimas, nustato konkretiems subjektams individualias teises ir pareigas, turi nustatytą formą, reguliuoja pavienį, konkretų atvejį, kai kurie turi įstatymo galią, nes jam pereina taikomo įstatymo galia.
Klasifikuojami:
1. Pagal priimančius subjektus:
1.1. Atstovaujamosios valdžios,
1.2. Prezidento,
1.3. Vyriausybės,
1.4. Teismo,
1.5. Prokuratūros, valstybės kontrolės ir tt
2. Pagal teisinio reguliavimo objektą:
2.1. Konstitucinius,
2.2. Administracinius,
2.3. Baudžiamuosius,
2.4. Civilinius ir kt
3. Pagal galiojimą:
3.1. Vienkartinius (baudos skyrimas),
3.2. Trunkamojo galiojimo (santuoka),
4. pagal išorinio išreiškimo formą:
4.1. Aktus dokumentus – kompetentingos institucijos raštiški sprendimai (protokolas, nuosprendis),
4.2. Aktus veiksmus:
4.2.1 Žodinius – žodiniai vadovo nurodymai pavaldiniams,
4.2.2 Konkliudentinius – sutarti gestai (reguliuotojas).
Teisės taikymo akto struktūra:nėra vienoda, priklauso nuo akto rūšies:
1. Įžanga – priėmusi institucija, pavadinimas, vieta, laikas, kam skirtas,
2. Aprašomoji dalis – išdėstomos bylos aplinkybės,
3. Motyvuojamoji dalis – nurodomas teisės taikymo pagrįstumas,
4. Rezoliucinė dalis – išdėstomas sprendimo turinys,
5. Baigiamoji dalis – pasirašo priėmęs pareigūnas.
Teisės spragos ir jų šalinimas taikant teisės ar įstatymo analogiją pasitaiko, kad kai kurios aplinkybės nepatenka į teisinio reguliavimo sritį ir todėl asmens teisės nėra ginamos pozityviosios teisės priemonėmis. Spragų turi atsirasti, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų subtilybių, kurios atsiras ateityje. To išvengti neįmanoma, reikia numatyti operatyvius šalinimo būdus. Galima iš karto išleisti reikiamą teisės normą, tačiau tai ilgas procesas, teismai laukti negali. Naudojama analogija- nustačius, kad sutampa kai kurie dviejų objektų požymiai, daroma išvada, jog sutampa ir kiti požymiai:
1) Įstatymo analogija – taikoma, kai nėra normos , reguliuojančios konkretų atvejį. Bet yra norma reguliuojanti panašų atvejį (kompiuteriniai grobstymai),
2) Teisės analogija – įstatymuose nėra reikiamos teisės normos ir negalima taikyti įstatymo analogijos. Teisinė byla sprendžiama remiantis bendrąja teisės esme – teisių ir pareigų vienove (Lietuvoje sunku pritaikyti dėl precedentų draudimo).
Trečiasis teisės egzistavimo lygmuo: teisiniai santykiai
Teisinių santykių sąvoka – teisės normomis sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.
Teisinių santykių požymiai:
1. T santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu,
2. T santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma,
3. Teisės norma yra idėjinis teisinio santykio modelis, hipotezė, dispozicija, sankcija,
4. Teisės normos paprastai nesukuria paties visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį,
5. Valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti pradinio vienų ar kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti (TSRS kurti kolūkiai),
6. Teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys.
Teisinio santykio prielaidos:
1) Teisės norma,
2) Teisiniai faktai,
3) Teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas kaip dalyvių charakteristikos
Visos kartu sudaro sąlygas atsirasti ir funkcionuoti teisiniam santykiui.
Teisiniai faktai – konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Pripažinti faktą teisiniu reiškia, kad valstybė reguliuos dėl jo atsirandančius padarinius.
Faktų rūšys:
1. Pagal žmogaus valios dalyvavimą:
1.1. Įvykiai – atsirandantys be dalyvio valios ir sąmonės (stichinės nelaimės, mirtis),
1.2. Veiksmai – priklausantys nuo žmogaus valios:
1.2.1. Veikimas,
1.2.2. Neveikimas,
2. Pagal santykį su teisės normomis:
2.1. Teisėti (santuoka, teismų sprendimai),
2.2. Neteisėti (pažeidimai),
3. Pagal sukeliamų padarinių pobūdį:
3.1. Teisiniai faktai – jais remiantis atsiranda teisiniai sandoriai (darbo sutartys, pažeidimai),
3.2. Faktai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai (perkėlimas į kitą darbą),
3.3. Faktai, kuriais remiantis nutrūksta teisiniai santykiai (atleidimas, mirtis)
Kelių teisės faktų sutaptis – kad teisiniai santykiai atsirastų dažnai neužtenka 1 fakto, reikia kelių susijusių (pensijai gauti – amžius, darbo stažas, įrodantys dokumentai, priimtas sprendimas).
Teisinių santykių struktūra:
Objektas – vertybės į kurias nukreiptos santykio dalyvių teisės ir pareigos, dėl ko asmenys sueina į teisinį santykį., visa tai, kuo dalyviai g legaliai naudotis:
1. materialios vertybės,
2. nematerialios vertybės (orumas, laisvė, sveikata),
3. įvairios paslaugos, jų rezultatai,
4. dvasinės kūrybos rezultatai (išradimai),
5. vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai (vekseliai, loterijos bilietai).
Subjektas – teisinio santykio dalyviai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Kad taptų santykio subjektu, individas t pasižymėti tam tikra teisine charakteristika – teisiniu subjektiškumu, ją sudaro:
1. Teisnumas – asmens gebėjimas turėti teises ir pareigas. Organizacijų teisnumas atsiranda įstatymo numatytu pagrindu ir tvarka nuo susikūrimo momento. Fizinio asmens teisnumas daugeliu atvejų atsiranda jam gimus, bet ne visuomet, kartais sulaukus tam tikro amžiaus teisė rinkti, susituokti).
2. Veiksnumas – fizinio asmens, kaip santykių subjekto, galėjimas savo veiksmais įgyvendinti jam priklausančias teises ir pareigas, veiksnumas dažniausiai atsiranda nuo tam tikro amžiaus.
Turinys – tai santykio dalyvių teisės ir pareigos. Teisės susideda iš:
Objektinės teisės – tai sistema teisės normų, kurios nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles,
Subjektinės teisės – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas.. ši teisė įgyjama vykdant konkrečias pareigas (Lietuvos pilietis turi teisę į mokslą – objektinė t, konkretus stojimas – subjektinė t):
1. leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte,
2. leidimas reikalauti, kad kiti asmenys atsižvelgtų į tavo teises (skolos gražinimas),
3. leidimas kreiptis į valstybės instituciją, kad ši panaudotų prievartą, prieš nevykdantį pareigų.
Pareiga kaip subjektinės teisės struktūros elementas
Teisinė pareiga – rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas naudotis tam tikru gėriu;
1. įsipareigojimas atlikti kito dalyvio naudai pozityvius veiksmus,
2. įsipareigojimas nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis gėriu,
3. įsipareigojimas atlyginti žalą, kurią padaro asmuo naudodamasis subjektine teise.
Teisės subjektas ir teisinių santykių subjektas
Teisinio santykio subjektas – asmuo, kuris jau turi konkrečias teises ir pareigas, o teisės subjektas – kuris gali turėti tokias teises ir pareigas (teisės subjektas – potencialus teisinių santykių subjektas). . jų skirtumai:
1) pilietis, būdamas nuolatinis teisės subjektas negali būti visų teisinių santykių subjektas,
2) kūdikiai, psichai,, būdami teisės subjektai, nėra daugelio teisinių santykių subjektai,
3) teisiniai santykiai nėra vienintelė teisės įgyvendinimo forma
Teisės subjektas sietinas su teisnumu, teisinio santykio subjektas – dar ir su veiksnumu (čia siejama su pareigų vykdymu).
Teisinių santykių rūšys:
1. Šakinis pagrindas;
1.1. valstybiniai,
1.2. administraciniai,
1.3. civiliniai,
1.4. šeimos ir tt
2. Subjekto atžvilgiu;
2.1. tarp fizinių asmenų,
2.2. tarp fizinių ir juridinių asmenų,
2.3. tarp piliečių ir valstybės,
2.4. tarp valstybių
3. Pagal konkretumo laipsnį ir santykio subjektų skaičių:
3.1. absoliutūs – pareiga nustatoma visiems ir kiekvienam (gerbti turto turėtojo teises),
3.2. santykiniai – santykio dalyvio teisės įgyvendinimas siejamas su jo konkrečia pareiga kitam santykio dalyviui,
4. Pagal vykdomas f-jas:
4.1. Reguliaciniai – dalyviai siekia įgyti subjektines teises, jas įgyvendinti, apsaugoti (konstituciniai, civiliniai, darbo , šeimos),
4.2. valstybės prievartos taikymo – atsiranda atsisakius vykdyti pareigas, kai taikomos sankcijos (BK, ATPK).
Teisinė atsakomybė: nuo bendrojo teisinio reguliavimo prie individualiojo
Teisėtas elgesys ir jo rūšys. Priklausomai nuo raiškos formos, elgesys g b verbalinis ir elgesys – veiksmai.
Teisėtas elgesys – asmenų ir organizacijų elgesys, nepriešingas teisės normų reikalavimams.teisėtas elgesys ar ne priklauso, kokios teisės atžvilgiu jį vertiname (partizanai). Teisėto elgesio požymiai:
1. elgesys atitinka teisės normų reikalavimus,
2. elgesys visuomenei būtinas ar bent pageidautinas,
3. daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys.
Teisėto elgesio rūšys:
1. Pagal aktyvumo laipsnį:
1.1. Veiksmas (teisės reikalavimų laikymasis)
1.2. Neveikimas (neatlikimas teisei priešingų veiksmų.
2. Pagal elgesio motyvus:
2.1. Įsisąmonintas – įsitikinimas, kad naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu,
2.2. Ribinis – linkęs pažeisti teisę, bet dėl tam tikrų priežasčių nevirstantis teisės pažeidimu (baimė),
2.3. Konformistinis – paklūsta teisės reikalavimams, giliau nesigilindamas jų prasmėje,
2.4. Socialiai aktyvus – aukščiausio lygio teisėtas elgesys, pasireiškiantis visuomenei naudinga veikla, kuria siekiama įtvirtinti žm. santykiuose teisės viešpatavimą ir kuri ne visada pozityviosios teisės požiūriu teisėta (disidentai):
2.4.1 dalyvavimas savanoriškų organizacijų veikloje,
2.4.2 aktyvumas teisėkūros srityje,
2.4.3 dalyvavimas sudarant alternatyvius arba gretutinius visuomenės ar valstybės darinius, t p dalyvavimas jų veikloje,
2.4.4 saviveiklinis asmenybės aktyvumas teisės srityje (pasiūlymai, judėjimas “Stabdyk nusikalstamumą”.
Teisės pažeidimas ir jo rūšys.
Teisės pažeidimas – teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veikla, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams, tvarkai (asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis, atsisakant vykdyti pareigas).Požymiai:
1. Pažeidimo subjektas – tik žmogus ar jų susivienijimai,
2. Teisė g b pažeista veikimu arba neveikimu,
3. Teisės pažeidimas – priešinga teisei veikla,
4. Teisės pažeidimas – pavojinga visuomenei veikla.
Teisės pažeidimo rūšys:
1. Nusikaltimas – visuomenei pavojinga veikla, kuri aprašyta baudžiamajame įstatyme ir kuria kėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes.
2. Nusižengimas – visos kitos mažiau pavojingos visuomenei veikos:
2.1 administracinis teisės pažeidimas,
2.2 civilinės teisės pažeidimai – deliktai,
2.3 drausminiai nusižengimai.
Pagal pobūdį t pažeidimai skirstomi į materialius (sukelia jutimiškai apčiuopiamą žalą kito asmens teisėms) ir formalius (pažeidžiama pati teisinė tvarka – sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė tokiai žalai atsirasti (vairuotojas viršijo greitį).
Teisės pažeidimo sudėtis – tipiškiausių ir esminių objektyvių ir subjektyvių veikos požymių sistema, kuri apibūdina konkrečią veiklą, kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei. Ji plačiausiai nagrinėjama baudžiamojoje teisėje. Tai sąmoninga veikla, kuria tam tikru mastu pasireiškia valios laisvė – asmuo g pasirinkti elgtis teisėtai ar ne.Į sudėtį įeina:
1) T p subjektas – asmuo (fizinis ar juridinis), pažeidęs teisės normų reikalavimus,
2) T p objektas – t n saugomos vertybės,
3) T p objektiniai požymiai:
1. veika (veikimas, neveikimas),
2. veikos padariniai (žala – reali ar galima; materiali ar moralinė),
3. veikos ir jos sukeltų padarinių ryšys
4) T p subjektiniai požymiai:
1. veikos motyvai (kerštas, pavydas),
2. veikos tikslai (nužudyti),
3. veikos kaltė – teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veikla, formos:
3.1. tyčia:
3.1.1. tiesioginė – asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, sąmoningai siekia jų padarinių
3.1.2. netiesioginė – asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, sąmoningai nesiekia jų padarinių (išstumia iš valties pokštaujant)
3.2. neatsargumas – numatė savo veiksmų pavojingumą, bet tikėjosi kad žalos bus išvengta:
3.2.1. nusikalstamas pasitikėjimas,
3.2.2. nerūpestingumas.
Teisinė atsakomybė
Atsakomybė apskritai – tai pareigos valstybei ir visuomenei suvokimas. Atsakomybė atsiranda ir galima tik visuomenėje. Teisinė atsakomybė anksčiau buvo suprantama kaip valstybės sankcijų taikymas už padarytus teisės pažeidimus. teisinė atsakomybė – teisinis įpareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu.
Teisinė atsakomybė kaip procesas: atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi teisėmis nuolat būdamas visuomenėje ir dėl to yra jai nuolat atitinkamai įpareigotas. Atsakomybė yra laisvo žm. socialinė charakteristika, nes jis turi pareigas, o ne prievoles (už kurias nėra atsakingas). Atsakomybė įgyvendinama 2 būdais:
1. vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis subjektinėmis teisėmis,
2. siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas.
Pozityvioji teisinė atsakomybė – asmens suvokimas, kad naudodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta kito asmens teisėms. Ji įgyvendinama netaikant sankcijų., užtikrina nekonfliktišką asmens naudojimąsi savo teisėmis, pagrindinis teisinės atsakomybės garantas – abipusė nauda, turėtų vyrauti civilizuotoje visuomenėje Ją sudaro 3 struktūriniai elementai:
1) Naudojimasis subjektinėmis teisėmis – iš individo interesų kyla teisinės atsakomybės iniciatyva, šaltinis ir poreikis,
2) Pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėms nepavojingu būdu (vedžiok šunį, bet su antsnukiu),
3) Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą.
Negatyvioji teisinė atsakomybė – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susisiaurintų pareigų apimties.. jos įgyvendinimo įrankis – sankcija ir jos prievartinis vykdymas.susiaurindama teises, valstybė mažina pažeidėjo pavojingumą visuomenei (padarius avariją – atimamos teisės). Ši atsakomybė yra antrinė – pozityviosios atsakomybės tęsinys ir garantas.
Sąlygos (pagrindai) teisinei atsakomybei atsirasti:
Pozityvosios atsakomybės pagrindai yra:
1) teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė teisė ir įpareigojimas garantuoti ją atitinkamu pareigų vykdymu,
2) naudojimasis subjektine teise,
3) žalos padarymas, naudojantis teise.
Negatyviosios atsakomybės pagrindai:
1) teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas, legalizuojančias jo teises,
2) teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas),
3) negatyviosios teisinės atsakomybės subjektas g b tik kaltas asmuo, organizacija,
4) teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas pritaikyti teisės normoje nustatytas sankcijas konkretaus teisės pažeidėjo teisėms.
Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys.
1) baudžiamoji at – griežčiausia, taiko tik teismai ir tik teismo nuosprendžiu, pasilieka juridinis padarinys – teistumas, kuris siejamas su teisių ribojimu ir bausmių pagriežtinimu antrą kartą nusikaltus.
2) administracinė at – taikom už mažiau pavojingus pažeidimus, g taikyti teismai, inspekcijos, pareigūnai.
3) civilinė at – turtinio pobūdžio, taikoma asmeniui ar organizacijai už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą,žalą.
4) drausminė at – taiko įstaigos savo darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus.
5) materialioji at – darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti turtinę žalą, atsiradusią jiems pažeidus darbo sąlygas.
Teisinės atsakomybės principai – pagrindinės idėjos, orientyrai, kuriais turi vadovautis institucijos, pareigūnai, turintys teisę taikyti sankcijas. Pozityviosios atsakomybės principai:
1) Sutarčių reikia laikytis,
2) Žala turi būti atlyginta,
3) Atsakomybė taikoma tik už įstatymo numatytą veiką ir pagal proceso teisės reglamentą,
4) Pagrįstumo principas – atsakomybė g b taikoma tik nustačius teisės pažeidimo faktą,
5) Teisingumo principas:
1. negalima taikyti baudž atsakomybės už nusižengimus,
2. įstatymas numatantis baudž atsakomybę atgal negalioja,
3. jei pažeidimu padaroma žala, kurią g atkurti, ji turi būti atkurta,
4. jei padaroma negrįžtama žala, sankcijos griežtumas t atitikti žalos padarymo mastą,
5. kiekvienas pažeidėjas atsako tik už savo konkrečius neteisėtus veiksmus,
6. antrą kartą už tą patį nebaudžiama
6) Tikslingumo principas – nustatyti tikslingas sankcijas teisės pažeidėjui (lygtinis nuteisimas),
7) Atsakomybės neišvengiamumo principas – bausmės neišvengiamumas padarius pažeidimą
8) Teisinės atsakomybės veiksmingumo principas – atsakomybė tuo veiksmingesnė, kuo anksčiau ji atsiras.
Teisės veiksmingumas
Teisinė kultūra ir jos santykis su teisine sąmone.
T kultūra suprantama dvejopai:
Objektiniu požiūriu – tai visuma žmogaus sukurtų teisinių priemonių ir procedūrų , skirtų norminti socializuoti savo elgesį. Ją reikia sujungti su subjektine kultūra.
Subjektiniu požiūriu – konkretaus žmogaus,kuriančio ir besinaudojančio sistema
Teisinės sąmonės ir teisinės kultūros skirtumas – teisinių imperatyvų žinojimas yra pagrindinis ir pakankamas teisinės sąmonės elementas, o teisinė kultūra reikalauja, kad teisinių imperatyvų žinojimas dar būtų papildytas, užbaigtas asmenybės pasiryžimu veikti pagal šį žinojimą ir pačiu veiksmu.konkretaus žmogaus teisinė sąmonė g b aukšta, bet teisinė kultūra žema, nes nesielgiama taip kaip žinoma reikalauja teisė. Siekti teisinės kultūros – tai siekti kad kiekvienos institucijos, asmens viešas elgesys įgytų teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Veiksniai nulemiantys teisinę kultūrą:
1. Ekonominių galimybių minimumas – ekonomiškai nepajėgių žm. t kultūra negali būti aukšta, nors t sąmonė ir būtų aukšta,
2. Bausmės neišvengiamumas, kaip teisės pažeidimo naudingumą likviduojantis principas – reali teisėsaugos institucijų veikla,
3. Teisinis auklėjimas – sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmonei,kaip pradiniam teisinės kultūros elementui.
Teisinės kultūros rūšys pagal subjektus;
1. Individuali – individo praktinis elgesys, išreiškiantis jo teisinę sąmonę.
2. grupinė tam tikros socialinės grupės elgesys, atitinkantis teisės reikalavimus
3. visuomenės – apima visą visuomenės dvasinę sritį, vertybes ,įeinančias į norminius teisės aktus ir į teisės taikymo aktus.
Teisės veiksmingumo sąvoka – teisinio poveikio žm. elgesiui rezultatyvumas
Teisinis ir socialinis teisės veiksmingumas, jo kriterijai.
Formalus veiksmingumas – konstatavimas, kad teisės institucijos funkcionuoja, įstatymai priimami, teisės normos taikomos, tam tikras teisės pažeidimų procentas išaiškinamas, teisės pažeidėjai bausmes atlieka ir tt.
Socialinis teisės veiksmingumas – realus žmogaus teisių saugos, socialinio stabilumo laipsnis, kurį lemia visa teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonių sistema (svarbu ne tik kad atliktų bausmę, bet išėję iš cypės sugebėtų integruotis visuomenėje)

Leave a Comment