Alfredo Adlerio individualioji asmenybės teorija

Alfredo Adlerio individualioji asmenybės teorija

A.Adleris (1870- 1937) – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z.Freudo bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką jis žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris ypač pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu.

Adleris labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jo įgyvendinimą, siekiant savų tikslų. Jo nuomone, žmogus visą gyyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.

A.Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo ( vėliau akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis; šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, piirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys. Be to, Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš

š eilės vaikas jis buvo šeimoje ir kiek gavo dėmesio bei meilės.

Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsiranda kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai, žmogus negali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Menkavertiškumo jausmas galintis pasrireikšti bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Šis jausmas – lemiamas žmogaus psichikos veiksnys – gali atsirasti dėl organinių sutrikimų ar lyginant save su kitais. Menkavertiškumo jausmas kartais pasiekia tokią stadiją, kai ima reikštis giliai įsišaknijęs baikštumas. “Normalus” menkavertiškumo jausmas, savo nepakankamumo pripažintas, reikalauja kompensacijos: tariamą silpnybę reikia įveikti. Įsisąmonintą nepakankamumą Adleris laiko svarbiausiu tolesnio žmogaus tobulėjimo veiksniu. Jis pateikia tokį pavyzdį: garsus senovė graikų oratorius Demostenas jaunystėje mikčiojo irr šį trūkumą kompensavo kantriai treniruodamasis. Tačiau kompensavimas turi būti siejamas su socialiniu interesu – harmoningai įsiterpti į visuomenę.

Taigi, asmenybė, siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, įtakos turi įsivaizduojami ar tikri trūkumai ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio stiliaus įgyvendinimas. Gyvenimo stilius – tai esminis principas, lemiantis kiekvieno žmogaus tobulėjimą. Šis stilius laikytinas ši
ių trūkumų kompensacija. Nuo jo priklauso visi išgyvenimai. Taigi individą determinuoja gyvenimo stilius. Jo dėsniams visą gyvenimą paklūsta interesai, jausmai, afektai, mąstymas ir veiksmai. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose su aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos.

Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai ryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais.

Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi, norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Dėl to psichoterapija padeda žmogui suvokti ir įsisavinti jo individualų gyvenimo stilių.

Adleris pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų, iš kurių vienas aukščiausių yra “idealusis Aš”, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti.

Adleris dar sukuria kūrybiškojo Aš (Self) sąvoką. Kūrybinis savitumas susiformuoja iš paveldėtų bruožų bei sociokultūrinių sąlygų ir veikia kūrybiškai. Savo apimtimi jis maždaug tolygus “gyvenimo stiliui” ir atlieka panašias funkcijas, bet svarbu yra tai, kad (Self) pabrėžia valios laisvę. Pagal Adlerį, žmogus nėra griežtai priklausomas nuo instinktų ir aplinkos, jis gali aktyviai reguliuoti savo elgiasį bei kurti savo paties gyvenimą.

Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichologinius sutrikimus ir asmenybės su
ubrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to, brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus, pagal Adlerį, turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

Karen Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija

Karen Horni, panašiai kaip Jungas ir Adleris, neneigė pagrindinių Z.Freudo principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. K. Horni nuomone, normaliam vaiko vystymuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu ir priimtinu žmogumi, apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško išorinio pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, nerimauja, jo elgesys gali tapti neurotinis. Tokiose situacijose vaikas sukuria įvairias pasipriešinimo strategijas. Norėdamas atkeršyti jis gali imti elgtis agresyviai. Tačiau siekdamas atgauti meilę ir palankumą jis gali būti ir itin paslaugus. Jei pavyksta pasiekti tikslą, vaikas įsisavina strategiją ir ji įauga į jo charakterį. Tokius įsitvirtinusius mechanizmus Horni vadina neurotiniais poreikiais, kadangi juos bandoma patenkinti remiantis iracionaliu, nerealiu pagrindu. Neurotinių poreikių yra įvairių, pa

avyzdžiui: meilės, nerimo, asmeninio žavesio, nepriklausomybės, savarankiškumo, tobulumo, kitų išnaudojimo ir pan.

Neurotiniai poreikiai sukuria vidinius konfliktus. Pavyzdžiui, neurotinis meilės poreikis: žmogus reikalauja iš kitų meilės ir susižavėjimo, nepaisant jokių aplinkybių, bet yra nepaprastai jautrus kritikai ir net paprasčiausiam nutolimui. Kuo daugiau bus meilės, tuo daugiau jos norės, ir poreikis vis tiek nebus patenkintas.

Savo vėlesniuose darbuose Horni sugrupavo neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio.

Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas) numato asmenybės bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas, bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi iracionalia nuostata: „Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks“. Nusileidžiančiam tipui reikia, kad jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų reikalingas kitiems. Tačiau po išoriniu mandagumu gali slėptis pyktis ir priešiškumas.

Orientacija „nuo žmonių“ ( atsiskyręs tipas). Šis tipas vadovaujasi nuostata neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų darbą ir pan. Tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su manimi viskas bus gerai“. Jie nenori artimų santykių, vengia žmonių, siekia nepriklausomybės ir be emocijų slysta gyvenimo paviršiumi.

Orientacija „prieš žmones“ ( priešiškasis tipas). Orientacija „prieš žmones“ – tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas, priešiškumas ir kitų eksploatavimas. Priešiškasis tipas įsitikinęs, kad žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. Horni pastebėjo, kad priešiškasis tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo.

Horni mano, kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas iš mūsų. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis nesugeba pasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik viena strategija.

K. Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų, užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje vaikystėje. Be to, jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir yra potencialus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi.

Dėl savo realaus ar įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų perduoti atsakomybę kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę energiją ramindamas save.

Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo bejėgiškumo, priešiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines strategijas.

Eriko Berne transakcinės analizės teorija

Erikas Berne (1910- 1970), amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą, išskyrė 3 lygius: Tėvo ( moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa), Suaugusiojo (racionaliai, objektyviai aplinką vertinantis pradas) ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis jų santykis asmenybėje kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes dažniausiai patys to sąmojingai nesuvokdami, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko poziciją.

Tėvo pozicija mūsų bendravime remiasi žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos mes gavome iš kitų ir patys nepatikrinome.

„Suaugusiojo“ pozicija – tai mūsų išsakytos mintys, kurios yra paremtos mūsų patyrimu ir apmąstymais.

Iš „Vaiko“ pozicijos kilę mūsų pasakymai išreiškia tiesiog dabar atsiradusius norus, išgyvenimus ar pojūčius.

E. Berne savo teoriją pavadino transakcine analize, norėdamas pabrėžti, kad žmonių bendravimą galima analizuoti kaip tam tikros rūšies mainus, kurių metu mes vienas kitam perduodame kokią nors informaciją, o pačią transakciją galima traktuoti kaip bendravimo vienetą.

Transakcinę analizę Berne taikė psichoterapijoje, o jo tikslas buvo padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos jis bendrauja, išsivaduoti nuo jam primesto vaidmens ir tapti autentiška asmenybe.

Naudota Literatūra

Kauno technologijos universitetas „Psichologija studentui“ 2000.
Maria Fürst „Psichologija“. 1999

Leave a Comment