Teisės sociologija

TEISĖS SOCIOLOGIJA
I tema
Bendrosios sociologijos tikslai: 1)nustatyti visuomenės raidos klaidas; 2)surasti suderinamumo bei organizuotumo visuomenėje pagrindus; 3)nustatyti visuomenės struktūrines dalis. Bendras visiems sociologams tikslas – suprasti ir nustatyti santykius tarp individų grupių, tautų ir kt.
Bendrosios sociologijos ištakos: Europos feodalinės santvarkos irimas. Feodalinėje santvarkoje žmonės paveldėdavo savo statusą visuomenėje, kurį sudarė šeima, bendruomenė, religija, giminė. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas visuomenėje. Visuomenėje atsirado nauji ryšiai ir atitinkami pokyčiai naujai gimstančiuose moksluose. Sociologija atsirado kaip mokslas, turintis ištirti tuos naujus pokyčius visuomenėje. Pirmasis žoodį sociologija paminėjo Ogiustas Kontas, kuris norėjo sukurti mokslą, tiriantį visuomeninius dėsnius, kuriantį teoriją ir panaudojantį rezultatus praktikoje.
TS mokslo susiformavimo priežastys: 1)poreikis nustatyti visuomenės stabilumą, jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, ypatinga socialinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas – TS susiformavimo pirmoji priežastis. 2)siekimas nugalėti teisinį pozityvizmą, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Pozityvistinė teorija teisę atitraukia nuo visuomeninių šaknų. TS yra priešprieša, siekianti suugrąžinti teisei jos tikrąją esmę. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne įstatymų leidėjo valia, o visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. TS pasiekė: 1)kad būtų praplėsta įstatymo samprata; 2)turi didelę reikšmę tarptautinės teisės moksle, 3)padarė įtaką teisinei technikai. 3)

)TS paskleidė idėją, kad teisė t. b. kuo arčiau priartinta prie gyvenimo – empyriškumas. Teisės mokslo grindimas empyriškais metodais yra siekimas kuo labiau priartinti teisę prie praktinio gyvenimo. Susieti teisėkūrą ir tn su realiai egzistuojančiais procesais. Teisė yra vienas iš valdymo būdų. Jei norime ko nors pasiekti ekonominiame gyvenime, galime tai padaryti nustatant tauisykles.
TS mokslo pradžia laikoma XX a., kai susidūrė visos šios kryptys. Lietuvoje teoretinė kryptis jau pasireiškė XIX a. pab. (Leonas, Riomeris).
TS iš bendrosios sociologijos perėmė tyrimo metodus, analizės lygius, sociologinį požiūrį ir kt. dalykus.
Sociologinis požiūris. W. Mills apibūdino sociologinį požiūrį. Soc. pož. padeda įvertinti istorinius įvykius, kaip individo išorinės veiklos ir vidinių pergyvenimų santykis, t. y. kokią įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimas turi visuomenei, istorijai, politiniams įvykiams ir attvirkščiai. Šio požiūrio reikšmė susideda iš 2 dalių: 1)individas gali įvertinti savo likimą ir savo galimybes tik tuomet, kai jis įsivaizduoja save t. t. jam tekusiame istoriniame laikotarpyje ir gali žinoti arba supranta savo bendraamžių galimybes. Sociologiniai ar ts tyrimai yra pasmerkti žlugimui, jeigu jų nesiesime su asmenybėmis – žmonėmis. 2)ryšys tarp visuomeninės sistemos ir asmeninių sunkumų. Ši dalis ragina spręsti ir nustatyti momentą, kada asmeniniai sunkumai tampa visuomenės problema, reikalaujančia teisinio sureguliavimo.
Analizės lygiai. 1)mikroanalizė; apima asmenis ir mažas grupes. 2)makroanalizė; apima st
tambias grupes, visą visuomenę, ryšius tarp tautų, korporacijų. Į kiekvieną problemą galima pažvelgti abiem lygiais. Iš bendrosios sociologijos perimtas ir šių 4 lygių išskyrimas: 1.Tarpasmeninis lygis; socialiniai ryšiai tarp 2 ar daugiau asmenų nepriklauso nuo jų santykių tamprumo ir kokybės. Pagrindinis tikslas – nustatyti tokių santykių tipus, kurių nustatymas būtinas teisinio reguliavimo metodo ir būdo (administracinio ar civilinio) parinkimui. 2.Grupės lygis; tai aukštesnio, labiau apibendrinto lygio analizė. Grupė – tai žmonės, kuriuos suartina bendri interesai arba bendra priklausomybė, o jų santykiai ir lūkesčiai juos skiria nuo kitų grupių. Įvairių grupių klasifikacijų: tvirtos ir trumpalaikės, organizuotos ir nestabilios. Panašių interesų žmonės gali sudaryti socialines kategorijas arba statistines visumas. Socialinė kategorija gali peraugti į socialinę grupę (pensijinio amžiaus žmonės – soc. kategorija, pensininkų draugija – soc. grupė). Grupės ir kategorijos reikalauja skirtingo reguliavimo mechanizmo. Kategorijai – bendrasis, grupei – specialusis reguliavimas. 3.Visuomeninis lygis. Gali būti analizuojama kaip didelė grupė – išplėsta grupės samprata. Šio lygio analize stengiamasi nustatyti visaapimančius dėsningumus. T. y. jei pastebime visuomenės konfliktus, tai šiuo analizės būdu bandome nustatyti, kas už jų slypi. Visuomenės lygiui priklauso religija, tradicijos. Visuomenės klasifikuojamos įvairiai, gali būti skirstomos į: 1)šeimynines – visuomenės, kur šeima yra pagrindinė grupė, gaminanti prekes, atliekanti religines apeigas ir atsakanti už savo narių elgesį. Šeimos nario ir šeimos interesai neatskirti; 2)individualistines – asmens in
nteresai svarbesni už šeimyninius, tradicinius. 4.Pasaulinis lygis. Šiame lygyje tiriami santykiai tarp pasaulinės sistemos elementų: tautų, korporacijų ir pan. Teisės sistemoje šis lygis lėmė tarptautinės teisės atsiradimą, viešąją, privatinę tarptautinę teisę.
TS – plačiąja ir siaurąja prasme. TS (siaurąja prasme) – tai tarpšakinis mokslas, kurio objektas – teisė, teisės normos, teisiniai santykiai ir teisės institutai. Plačiąja prasme – TS – tarpšakinis mokslas, kurio objektas ne tik tn, ti, ts, bet ir visi kiti teisiniai reiškiniai, susiję su teise.
Bendrosios sociologijos objektas – visuomenė, jos grupės ir elgsena, t. y. visuomeniniai reiškiniai.
TS objektas – reiškiniai, visaip susiję su teise. TS neskiriamas socialinis faktas ir socialinis reiškinys. Uždavinys – pažinti socialinį reiškinį, kurį pirmiausiai apibūdina išoriškumo požymiai – t. y. tą reiškinį, kurį galima išoriškai (be vidinių pergyvenimų) pastebėti.
Socialinio reiškinio sampratos: Sorokin: vieno arba vienų psichinė nuotaika arba išorinis poelgis gali būti laikomi kito arba kitų buvimo ar nuotaikos funkcija, kai vieno arba vienų nuotaika arba išoriniai poelgiai yra keičiami kitų asmenų nuotaikų arba išorinių poelgių, kai tarp jų yra funkcionalinis ryšys, jie vienas kitą veikia, tai ir yra socialinis reiškinys. Poveikis t. b. išoriškai pastebimas. Durkheim : socialinis reiškinys – toks, kuris nulemtas iš anksto, visuomenės mums taikomos prievartos. Tai, kaip mes elgiamės yra t. t. prievartos pasekmė. Soc. reiškinio požymiai: 1)prievarta, nuo kurios ni
iekas negali išsisukti; 2)susiję su žmogaus psichika, t. y. socialiniai psichiniai; 3)visuotini reiškiniai. Soc. reišk. gali būti pastovūs ir spontaniški, trumpalaikiai ir ilgalaikiai.
Teisiniai socialiniai reiškiniai turi visus socialinių reiškinių požymius ir turi specifinių požymių: 1)pirminiai, antriniai. Pirminių soc. teis. reišk. išskyrimas priklauso nuo teisės doktrinos – teisės ir valdžios problema: 1. Pirminis s.t. reiškinys – santykis, kurį reikia sureguliuoti, o įstatymas, teisės norma – antrinis reiškinys. 2. Pats įstatymas, teisės norma – pirminis reiškinys, o teisės institutas, subjektinės teisės – antrinis. 2)Valdingumo (pirminis r.), pavaldumo (antrinis) reiškiniai. Valdingumo reiškinys – teismo sprendimas, pavaldumo – jo vykdymas. Pavaldumo reiškiniams priskiriama teisinė sąmonė, teisės žinojimas, supratimas ir aiškinimas. 3)Reiškiniai – institutai, reiškiniai įvykiai. R. – institutai susiję su teisės institutais, su viskuo, kas užfiksuota pozityviojoje ir objektyviojoje teisėje. Čia instituto sąvoka žymiai platesnė negu teisės teorijoje – kaip viso teisės mokslo bet kuri struktūrinė dalis. 4) reiškiniai susiję su procesu ir nesusiję. Susiję – tai reiškiniai, vykstantys proceso eigoje arba dėl to, kad vyksta pats procesas, įeina ne tik teismo procesas, bet ir visuomenės nuomonės poveikis, sąmonės lygis, aprašymas žiniasklaidoje; nesusiję – visi kiti reiškiniai.
Teisinių – socialinių reiškinių atskyrimas nuo kt. socialinių reiškinių. Atskyrimo kriterijai: 1)žalos kr. – jei žala nedidelė, tai dar nėra teisinis reiškinys, nepriklauso nuo to, ar materialinė, ar moralinė žala; 2)prievartos kriterijus. Teisinę prievartą atlieka specialiai apibrėžtos institucijos, veikiančios pagal specialiai nustatytas taisykles. Kai kuriose teorijose prievartos institucija tapatinama su valstybe. Pati prievarta ir jos rezultatas yra aiškiai apibrėžti, tai nėra būdinga moralei. 3)nagrinėjimo proceso kriterijus. Teisei būdinga ne tik ginčyti, bet ir t. t. griežtai apibrėžtu būdu organizuoti visą ginčytinumo procesą. Jis turi procesinę formą, kuri paprastai baigiasi sprendimu.
TS mokslo vidinė sistemos problema – siūlomos 2 sistemos: 1)atitinkanti bendrosios sociologijos mokslo sistemą – teisėje sunku atskirti TS struktūrines dalis. TS remiasi individualia sistema, kuri dažniausiai yra mišri, 2) atitinkanti teisės mokslo sistemą. Galima atskirti atskirų teisės šakų sociologiją, tačiau kiekvienam tokiam moksle kartotųsi daug dalykų. Vėberio pasiūlyta TS mokslo sistema. “Nė viena organizacija neišgyventų be biurokratijos”. Jam svarbus teisininko statusas, įvedė sąvoką “teisinis štabas”. Jo sistema remiasi vaidmenų pasiskirstymu teisėje. Pagal jį TS mokslas skirstomas į 2 dalių sistemą: 1)įstatymų leidybos sociologiją – praktinė taikomoji sociologija, kurios tikslas suteikti kuo daugiau žinių įst. leidėjui, apima visus įst. leidėjų veiklos aspektus: įst. leidybos procesą, interesų grupes, teisės efektyvumą, įst. leidėjo teisinę kultūrą ir kt. 2)teisminę sociologiją – atskira mokslo sritis, labiausiai paplitusi valstybėse, kur pagr. tš yra precedentas. Apima visus teismų veiklos aspektus ir galimą įtaką, priimant teismo sprendimą.
TS pošakiai. Pošakiai yra mokslo dalis, tai nėra savarankiškas atskiras mokslas.
1)Teisės etnologija. Pagal objektą TS ir TE sutampa, pagrindinis skirtumas – tyrinėjimų sfera. TE objektas – archaiškoji teisė, tačiau kriterijus yra ne etnologinis, o kultūrinis. Archaiškosios teisės kriterijai: 1)teisės primityvumas, pasireiškiantis procesinių normų stoka; 2)teisės psichologinėje struktūroje šiuolaikinė teisė remiasi racionalumu, o arch. teisė visada remiasi mistika. Visas teisės mokslas iš etnologijos perėmė kai kuriuos principus, kaip teisingumo principą. Pagrindinis teisės etnologijos tikslas – užrašyti archaišką teisę, nustatyti teisės kilmę, teisės šaknis.
2)Teisės antropologija – mokslas apie žmogų, kaip apie ypatingą rūšį tarp gyvų organizmų, kaip apie teisinį reiškinį. TA susijusi su visu teisiniu reguliavimu, kuris susijęs su žmogaus fiziologija: darbo dienos, atostogų trukmės nustatymu ir t.t.
3)Teisinė psichologija. Jei teisė – visuomeniniai santykiai, tai t. b. priskirta tik socialinė psichologija – sakė Petražickis. Jis teigė, kad teisė yra tai, ką jaučia žmogus. Tai pagrindinis skirtumas nuo moralės. Jei žmogus jaučia, kad jis turi teisę reikalauti ir atlikti pareigą, tai teisė yra atributinė.
TS ryšys su kt. mokslais. Su teisės filosofija. TS, kad sėkmingai ištirtų objektus, turi pasinaudoti šakinių mokslų žiniomis. Senovėje filosofijos mokslas apėmė viską. Vėliau nuo jos atsiskyrė sociologija, logika, psichologija. Nuo teisės filosofijos atsiskyrė teisinė logika, teisės psichologija, teisės sociologija. TS išliko kryptis, kurios objektas – bendriausios teisės problemos. Lyginamajai teisei, teisės istorijai ir TS būdingas požiūris iš išorės, istorinis lyginamasis metodas. Šiuos mokslus siūloma sujungti ir vadinti juristika. Su politologija. Politika ir teisė yra valdžios pasireiškimo būdai, todėl politika ir teisė persipina. Teisėje valdžia nustato ilgo galiojimo normas ir stebi jų veikimą. Politikoje valdžia pasireiškia periodiškais, besiremiančiais t. t. veiksmų programa, sprendimais. Su politine ekonomika. Teisėje egzistuoja ekonominis teisinių reiškinių vertinimas.

II tema.
Sociologinio tyrimo procesas. Sociologinio tyrimo procesas bendrąja prasme susideda iš: 1)aprašymo, 2)paaiškinimo. Aprašymas – reiškinio charakteristikų visuma. Kartais užtenka aprašymo be paaiškinimo. Idealaus proceso stadijos (visos stadijos dažniausiai nebūna): 1)problemos parinkimas, šiame etape tai, kuo remiamasi, vadinama teorine prielaida. Teorinė prielaida – teiginys, kuriame siejamos 2 ar daugiau sąvokų, o surinkti duomenys gali jas patvirtinti arba paneigti; 2)hipotezės formulavimas – aukštesnis mokslinis lygis, sąvokas vadiname kintamaisiais. vienas g. b. priklausomas, kitas nepriklausomas, jei turime tik 2 kintamuosius. Teiginys apie ryšį tarp 2 ar daugiau kintamųjų, kurį reikia patvirtinti, vadinamas hipoteze. 3)tyrimo planavimas ir duomenų kaupimas – tyrimo plano sudarymas, suskirstymas į etapus ir metodų parinkimas. Metodų parinkimas priklauso nuo analizės lygio, nuo tyrimo apimties, tiriamos grupės dydžio. 4)duomenų analizė – tyrimo metu surinktos informacijos detalus patikrinimas. Šioje stadijoje įvedami kontroliniai kintamieji, 5)rezultatų interpretavimas, 6)išvados. 5 ir 6 stadijos labiausiai gali nukentėti nuo subjektyvumo.
Tyrimo etika. Etika – moralės leistinumo ir pareigos jausmas, sprendžiant,kas yra gerai, kas yra blogai. Etika būtina visose visuomenės gyvenimo srityse, įskaitant ir mokslinius tyrimus. Tyrėjui turi rūpėti, kaip apsaugoti tiriamųjų konfidencialumą. Tiriant mažas grupes anonimiškumą sunku išsaugoti.
TS metodai. TS metodus perėmė iš bendrosios sociologijos. Visi metodai – BS gali būti grupuojami į stebėjimą ir eksperimentą. Stebėjimas: 1)ekstensyvus – statistika, apklausa; 2)tam tikros situacijos stebėjimas. TS siūlomas kitoks metodų skirstymas: 1)dokumentų tyrimo metodai (teisinių ir neteisinių): kokybiniai ir kiekybiniai; 2)faktų tyrimo metodai: anketavimas, statistika, eksperimentas.
Metodologiniai principai: I.Objektyvumo pr. – reikalaujama atsiriboti nuo asmeninės patirties. Jį sunku įgyvendinti, teisininkas kartu yra ir sociologas, ir remiasi savo patirtimi. Šis pr. skirstomas į: 1)materialumo pr. – reikalavimas atmesti iš tyrimų tai, kas turi asmeninį ir grynai jausminį pobūdį. 2)abejingumo pr. (moralinis) – tai reikalavimas būti vienodai abejingu teisėtiems ir neteisėtiems reiškiniams; II.Istorinis lyginamasis pr. yra seniausias. Jį naudojo Monteskjė. Jo taikymas – tai tiesiog apmąstymai, pakreipti istoriniu ar lyginamuoju kampu ir vykstantis sociologinėje dvasioje. Tai sudėtinis principas, patogus tuo, kad galima naudoti šalia kt. metodo.
Dokumento sąvoka TS. Dokumento sąvoka TS daug platesnė negu teisės doktrinoje. Dokumentas ts – tai, kas nupiešta, parašyta, kitaip atvaizduota ir gali turėti žinių, reikšmingų teisės sociologijai. Bet kokio teisinio teksto skaitymas jau yra dokumento tyrimas – kokybinis dokumento turinio tyrimas.
Dokumentų kokybinis tyrimas: 1.Teisinių dokumentų kokybinis tyrimas – teisinio dokumento sąvoka sutampa su teisės doktrinoje vartojama dokumento sąvoka. Ši analizė teikia informaciją apie įvykį, dėl kurio buvo surašytas atitinkamas dokumentas, kokiu būdu ir kaip tas įvykis buvo interpretuotas, koks buvo priimtas teisinis sprendimas, laiko tarpas tarp fakto ir sprendimo ir kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Didžiausia reikšmė – teismo sprendimų nagrinėjimui. Teismo sprendimai reikšmingiausi tuo, kad juose atsispindi konfliktinė situacija ir jos eiga. Praktiškai visos bylos atspindi vienokį ar kitokį konfliktinį santykį, išskyrus bylas dėl juridinio fakto nustatymo. Tiriant bylą, kreipiamas dėmesys į šalių reikalavimus, jeigu tai baudžiamoji byla, tai gali būti pusių reikalavimai. Šalies pateikiami įrodymai, tai yra: kaip šalys suvokia teisę, teisės spragos, teisės žinojimas, teisinė sąmonė bei teisinė kultūra. Teisinių dokumentų kokybinės analizės silpnumas: 1)teisiniai dokumentai tiesiogiai neatspindi realybės. Šis neatspindėjimas pirmiausia iš to, kad tiriami dokumentai, o ne patys teisiniai santykiai; 2)ne visi teisiniai santykiai perauga į konfliktą. Net ir peraugus į konfliktą dalyviai ne visuomet kreipiasi į teismą; 3)Teisiniuose dokumentuose įvykiai pakreipiami t.t. kampu, todėl sunku spręsti, kaip viskas iš tiesų buvo. Stiprios pusės: 1)iš teisinio dokumento analizės gaunama informacija, kurios negautume kitais būdais, pvz. anketavimo būdu. 2)galimybė išsiaiškinti konfliktuojančių šalių nuostatas; 3)suminė informacija – iš teisinių dok. galima išsiaiškinti patį faktą, kaip jis pateiktas, net gi tyrimo laiką, sprendimą ir jo pobūdį.
2. Neteisinių dokumentų kokybinis tyrimas – tai ypatingi dokumentai tuo, kad neturi įprastinės teisinių dokumentų formos. Svarbiausi – istoriniai-etnografiniai dokumentai. Juose svarbu: 1)atskirti teisinius reiškinius nuo neteisinių; 2)surasti dėsningumus, kurie būna būdingi teisei vienu metu. Pagrindinė reikšmė ta, kad šiuose dokumentuose galime surasti teisinius reiškinius, analogiškus tai pačiai erdvei ir tam pačiam laikmečiui. Reikšmingi net. dok. – spauda. Svarbiausia – spaudos erdvė – tam tikro reiškinio aprašymo paplitimas ir laiko tarpas – kiek laiko truko tam tikro reiškinio aprašymas. Analizuojant spaudą, tam tikras faktas yra teisinis, tačiau jo pateikimo būdas neteisinis. Prie kitų dokumentų priskiriami – literatūros, vaizduojamojo meno kūrinių analizė ir pan.
Dokumentų kiekybinė analizė. Ši analizė nesusijusi su turinio analize ir yra matematinis paskaičiavimas, turint tam tikrą konkretų tikslą. Toks kiekybinės analizės metodas yra vadinamas išorine suma. Toks apskaičiavimas dažniausiai atliekamas su įstatymų leidybos dokumentais. Dažniausiai nustatomas įstatymų leidybos dokumentų skaičiaus kitimas nuo vieno laiko tarpo iki kito. Pagal išorinę sumą galima nustatyti ir teisinių dokumentų formos kitimo reikšmingumą. Vidinis sumavimas – naudingesnis metodas, kuriuo remiantis galima pereiti nuo pavienio atvejo iki tokių atvejų visumos. Atvejai yra atrenkami statistikos ir atrankos būdu. Be tos parenkamos dokumentų masės nusistatome objektą, kurį tirsime. Pagal objektų visumą yra paprasčiausia nustatyti faktinių duomenų ir teisinių rezultatų santykį. Vidinio sumavimo specifika – norint gauti pilnesnę informaciją, galima nusistatyti papildomus objektus, kuriuos galima ištirti. Objektu gali būti: 1)žodis, žodžių grupė; 2)tema; 3)objektų visuma.
Faktų tyrimas: 1)Stebėjimas ir 2)Eksperimentavimas..
1.1. Kokybinis stebėjimas. Vadinamas monografiniu tyrimu. Tai pavienių atvejų tyrimas, stebėjimas. Tai žvilgsnis į žmones, ne į dokumentus. Pradininkas – XIX a. pab. Frederikas Liple, kuris tyrė šeimą. Šiuo metu monografiniu tyrimu suprantama >nei 1 šeimos stebėjimas. Neigiama – toks tyrimas nėra pagrįstas tikimybių teorija. Teigiama – 1)analizės gylis – t. y. stebint nedidelį skaičių tiriamų objektų galima pastebėti daugiau įvairių niuansų, 2)metodas pigesnis, prieinamas individualiam analitikui. Metodas grindžiamas subjektyvumu. Modeliavimas – bandymas vaizduotė būdu atkurti t.t. reiškinį ar situaciją. Mod. būdu sukuriama daugiausiai tn aktų. Labiausiai kaltinamas subjektyvumu. Dėl to monografinis tyrimas yra kritikuojamas.
1.2.Kiekybinis stebėjimas. Kiekybinė analizė – tyrimas, kuris atspindi matematikos mokslo laimėjimus. Iš pradžių buvo suprantama, kaip tiriamo objekto padauginimas – tiri 1 šeimą, po to padaugini iš 20 ir gauni bendrus faktus. Dabar naudojamos 2 pagrindinės technikos: 1)statistika, 2) atrankinė apklausa. Skirtumas – apimtis. Statistika gali apimti visus tos pačios rūšies reiškinius. Atrankinė apklausa apima tik dalį jų. Kai norima išsiaiškinti t.t. faktus, statistika padeda geriausiai, ji yra valstybinis metodas. Statistika yra patikimesnė už apklausą. Apklausą gali atlikti įvairiausios nepriklausomos grupės. Apklausų duomenys sudedami į duomenų banką ir tampa oficialiu statistikos šaltiniu. Skiriasi pagal rezultatus, išvadas. Statistika apibendrina duomenis, o apklausa išryškina t.t. reiškinių savybes. Statistikos šaltiniai, naudojami TS: 1.Ekonominė statistika; 2.Demografinė statistika (civ. būklės aktai, visuotinis gyventojų surašymas); 3.Teisinė statistika. Tyrimas apklausos būdu – klausimai pateikiami t.t. asmenų grupei ir atsakymai į tuos klausimus. Visuma reiškinių, kuriuos norima ištirti, vadinama generaline visuma. Atranka įgalina nuo dalies asmenų ar grupės pereiti prie visos visumos. Generalinė visuma TS turi tam tikrų ypatumų. Tyrimai būna tokie, kad jie turi apimti labai didelę susijusių šalies gyventojų dalį (kartais ir visus) – taip norima nustatyti faktinių ir juridinių standartų santykį. Teisėje apklausa turi specifinių bruožų: 1)neretai apklausa tampa panaši į referendumą; taip yra todėl, kad, klausimai dažniausiai susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, todėl nepasitikima mažesne atrankos dalimi, reikia visų nuomonės. 2)TS-je darant apklausas, reikia skirti ir parengiant klausimus, ar bus apklausinėjami teisininkai profesionalai, ar ne profesionalai. Atrankinės visumos taisyklės žinomos bendrai sociologijai, tačiau visada yra visuomenės dalis, nedalyvaujanti apklausose ir ši dalis nepatenka į atrankinę visumą. Objektas tyrime – žinios, kurias vienu ar kitu būdu norime išgauti iš respondentų. Klausimus, pagal kuriuos norime sužinoti, turime suformuluoti taip, kad būtų galima juos sugretinti. Apklausose dažnai paliekami atviri klausimai (nereikalinga atsakymų taip arba ne). Tai pusiau kryptinga apklausa. TS gera anketa turi turėti 3 klausimų rūšis: 1)Apie teisės žinojimą. Susidaro vaizdas apie visuomenės teisės žinojimo lygį arba teisinę kultūrą. Naudingi nustatymui, kaip greitai plinta teisinė informacija. 2)Apie faktą (ar jūs buvote teistas, ar ne ?). Nustatomas atskirų visuomenės grupių požiūris į atskirus dalykus. Iš dalies galime numatyti teisės akto arba reiškinio vertinimą, kokiomis sąvokomis operuojama visuomenėje. 3)Apie teisės vertinimą (ar sutinkate su t.t. norma?). Surašomi visi už ir prieš. Įvairūs metodai naudojami todėl, kad nepasitikima anketa iki galo.
Kiekybinių duomenų analizė. Tai kritinis kiekybinių duomenų įvertinimas. Kritikos rūšys: 1.Išorinė – klaidos, kurios gali įsiterpti įvairiose duomenų kaupimo stadijose. Didžiausia tikimybė klaidų dėl tyrimo apdorojimo sociologiniais metodais. Klaidos, kur teisininkas ir sociologas skirtingai vertina reiškinius, skirtingas sąvokų supratimas (pvz. prievartavimas).; 2.Vidinė – atsakymų, kuriais remiasi apklausa, teisingumo įvertinimas, patikrinimas. Duomenų lyginamasis pateikimas. Kiekybinių duomenų interpretavimas – labiausiai susijęs su subjektyvumu. Kiekybinis natūralių duomenų tyrimas – išplito dėl to, kad tai būdas, padedantis pavieniam tyrinėtojui išvengti subjektyvumo ir iškraipymų (norint sužinoti, prie kokio paveikslo dažniausiai eina lankytojai, pažiūrėti į nusitrynusį parketą).
Eksperimentavimas – tyrinėtojas situaciją dirbtinai sukuria ir manipuliuoja eksperimento objektu. TS iš BS perėmė 2 rūšis eksperimentų: 1)Laboratorinis eksperimentas – gali vykti dirbtinėje ir natūralioje aplinkoje. Šiam būdui paprastai reikia eksperimentinės grupės ir kontrolinės grupės. Trūkumas – gana sunku perkelti rezultatus iš mažos grupės į visuomenę. 2)Testas – iš anksto apgalvotas bandymas, kurio metu yra taikoma tiksli rezultatų įvertinimo technika. TS taikomi tik testai, skirti išsiaiškinti asmenybės nuostatoms. Forma įvairi – piešinukai, klausimynai ir kt. 3)TS turi specifinę rūšį – įstatyminį eksperimentą – taikomas tuomet, kai įstatymų leidėjas abejoja dėl t.t. įst. tikslingumo ir įveda jį laikinai arba palieka sau teisę keisti įstatymą pagal rezultatus, kuriuos gaus įstatymą taikant. Dažniausiai tokie įst. įvedami tik t.t. valstybės teritorijos dalyje. Įstatymų leidėjas turi norėti šio eksperimento ir pasakyti tą pačiame įstatyme. Minusas – visuomenė suvokia, kad tai eksperimentas, todėl ir elgiasi kaip tai būtų eksp. ir tie įstatymai netaikomi. Įstatymas taikomas teritorijos dalyje, todėl tos dalies rezultatų negalime perkelti visai valstybei.

III tema.
Socialinis pradas žmoguje. Gumplovičius – žmogaus gyventa pirmiausia ordomis. Aristotelis – žmogus yra socialinis gyvulys, mes neabejojame, kad pirminių žmonių gyvenimas buvo labai primityvus. Socialinio prado raida: 1)lyčių skirtumas ir lyčių aistra yra priežastis žmonėms jungtis ir bendrauti. Šis žmonių socialinis gyvenimo veiksnys yra vienas iš pirminių ir pagrindinių veiksnių. 2)Žmogui būtinai reikia jungti savo jėgas su kt. žmonių jėgomis sėkmingesnei kovai už būvį. 3)Žmonėms bendraujant susidaro naujas veiksnys, kuris įgyja svarbos socialiniam žmogaus gyvenimui tobulėti – žmogaus protas ir kt. jo sielos gabumai. Diferenciacija yra būtinas visuomenės klestėjimo reiškinys.
Kultūros atsiradimas ir vystymasis. Kultūra apima visus grupinės veiklos aspektus – tai mąstysena, tikėjimas, jausmai, kurie susikaupia per ilgus soc. grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Kultūra – tai techninių priemonių ir būdų visuma, kuria įtvirtinamas žmogaus viešpatavimas gamtai. P. Leonas išskiria šiuos žmogaus kultūros bruožus: 1)Žmogiškojo talento lankstumas – sugebėjimas iš anksto įsivaizduoti rezultatą. 2)Žinių perdavimas – sugebėjimas laikyti žinias atmintyje ir tik vėliau jas panaudoti arba perduoti. Žinių perdavimas nulėmė žmogiškosios atminties plėtimąsi. Patirtį galima perduoti iš kartos į kartą ir net į perspektyvą (į būsimas kartas). Kultūrinis prisitaikymas – žmonijos požymis, leidęs apgyvendinti didelius plotus. 3)Simbolių kūrimas. Jie įgalino perduoti informaciją per laiką ir atstumą, netgi gauti informaciją iš žmonių, kurie jau mirę. Simbolis – daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, primenantis, kurią nors sąvoką (kalba, raštas). Sociologijoje skiriamos dvi simbolių grupės: 1)Referentiniai – t.t. dalykų nuorodos. 2)Ekspresyviniai – asociacijos (garbė, meilė, švelnumas). Susiję su pagrindinėmis vertybėmis visuomenėje, tautoje ar valstybėje. Simbolio reikšmė priklauso nuo mūsų pačių, tas pats simbolis gali būti ir referentinis, ir ekspresyvinis. Kultūrinės vertybės – ekspresyviniai simboliai ir dažniausiai atspindi visuomenės idealus, tai tikėjimas arba jausmas, apimantis daugelį žmonių ir yra laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Vieningų kultūros vertybių nėra. Bendriausios kultūros vertybės yra sukonkretinamos normomis tam, kad būtų aišku, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Tokia norma yra visuomeninius lūkesčius atspindinti elgesio taisyklė. Tn yra laikomos normomis, atėjusiomis iš vertybių ir bendriausių normų. Pati teisės sistema yra kaip vertybė.

William Summer teorija: Pačios svarbiausios kultūrinės vertybės yra išreiškiamos morale arba moralės normomis. Šios normos yra bendros visoms kultūroms: žmogžudystės, fizinės prievartos, kraujomaišos draudimai. Kasdieninės vertybės išreiškiamos papročiais ir tradicijomis. Moralė ir kultūros vertybės gali viską sutvarkyti. Visuomenė yra diferencijuota ir galima manyti, kad atskiros grupės gali turėti savo atskirus elgimosi būdus. Žmonių grupės viduje vyksta savotiška elgimosi būdų kova. Palaipsniui iš patyrimo formuojasi nuomonė, koks būdas yra geresnis, iš kokio būdo grupė gauna didesnę naudą. Žmonių sąmonėje įsigali vieningi veikimo būdai – žmonės naudoja tuos pačius elgesio būdus tiems patiems tikslams pasiekti. Veikimo būdų perdavimui naudojamos tradicijos, pamėgdžiojimas, valdžia. Naudojami veikimo būdai yra vieningi, universalūs, įsakmūs ir nekintantys. Iš pradžių veikimo būdai aiškinami baime, naudingumu arba protingumu, vėliau aiškinami, kaip elgesio būdai naudingi visos visuomenės gerovei. Nesąmoningai atsiradusius elgesio būdus visuomenė pati pradeda aiškinti racionaliai. Tuomet šie būdai iš tikrųjų virsta papročiais. Teisės šaknys ir yra papročiuose. Teisė nėra kažkas specifiško, nėra dirbtinai sukurta. Ją nuo papročių skiria tik valstybės jėga. Summer suformulavo reikalavimus įstatymų leidėjui: Jei norima, kad teisės sistema būtų efektyvi, o įstatymai veiksmingi, įstatymai turi atitikti papročius. Iš esmės įstatymai yra tik fikcija, jų pagrindas yra papročiai. Teorijos reikšmė. Ji parodo teisę, kaip lygiavertę dalį tarp kitų socialinių sitemų. Teisė priešpastatyta pozityvizmo siūlomai teisės sąvokai. Teorijos kritika. Summer nepaaiškino, kokiu būdu vienų grupių papročiai vyrauja kitų grupių papročių atžvilgiu.

Istorinės teisės mokyklos reikšmė. 1)išvystė sisteminį teisinį mąstymą, 2)teisės moksle įsitvirtino nuomonė, kad teisė nėra skonio reikalas, atskiro teoretiko nuomonė, 3)norint ištirti teisę, reikia išsianalizuoti visuomenines sąlygas ir būseną tuo konkrečiu laikotarpiu.
Savinji teorija. Teisė kaip tautos kultūros reiškinys. Ši teorija – priešprieša kodifikavimo judėjimui (XIX a.). Savinji įžiūrėjo kodifikacijos pavojų – teisės atitrūkimą nuo jos socialinių šaknų. Savinji pastebėjo, kad per kodeksus įtvirtinama subjektyvi valia ir nesvarbu kieno ji yra, kodifikuotoje teisėje ji gali pasireikšti atsitiktinai. Teisė – anonimiško vystymosi nacijos gilumoje rezultatas. Jeigu teisė yra visuomeninis reiškinys, tai teisė ir vystosi pačioje visuomenėje, joje gimsta ir yra vystymosi joje rezultatas. Kadangi teisė vystosi atskirose visuomenėse, tai ji yra susijusi su atskira tauta. Būtent todėl yra daug įvairių teisės sistemų. Teisės kaip visuomeninio rezultato neįmanoma atskirti nuo visų kitų toje visuomenėje vykstančių reiškinių. Teisė savo gyvybingumo semiasi iš tautos dvasios. Kodifikacijos reikėtų vengti, ji pražūtinga, nes teisė savotiška kultūros išraiška, o kultūra turi vystytis spontaniškai. Jei užrašome teisę, tai ji fiksuojama t.t. išsivystymo laikotarpyje ir užrašydami teisę sustabdome teisės vystymąsi. Įstatymų leidėjas jokiu būdu kodifikuodamas neturi kištis į socialinį gyvenimą. Kodifikacija – visiškai svetimas teisei dalykas. Ši teorija vystėsi kartu su valstybės požymiais. Su valstybės požymių silpnėjimu vystėsi teisės teorija, vėliau kilusi į kryptis. Savinji pirmiausia parodė, kad tautos kultūra turi dvi pagrindines išraiškas: kalbą ir teisę. Jos formuojasi iš tautoje kylančių konfliktų, vertybių, papročių. Teisės vystymasis turi dvi stadijas: 1.Nerašytoji teisė arba nerašytinė paprotinė teisė. 2.Užrašytos paprotinės normos. Kai normos yra užrašomos, jos tampa elgesio taisyklėmis ir laikomos teise. Kodeksas – paprotinių normų rinkinys. Papročiai apima įvairius tautoje vykstančius reiškinius. Kuo labiau fiksuojame teisę, tuo labiau ji tampa sistema, kurią gali pažinti tik profesionalai. taip teisė visai atitrūksta nuo realybės. teisė pasmerkta nuolat nespėti su realiais visuomeniniais santykiais. Išvada: Savinji perspėjo – teisė atitruks nuo tautos. Bet jis sakė, kad tokia teisė išlaiko tam tikrą sistemą, kur yra vietos tautos dvasiai. Bendrąją teisės dalį žino teisininkai (profesionalai), o specialioji teisės dalis tegyvuoja visuomenės sąmonėje. Tauta, nors ir nežino visų įstatymų, jų laikosi.

Pozityvizmas. John Ostin ir Jeremy Bendton – su jais siejamas teisinis pozityvizmas. Teisė – formaliai įtvirtinta tvarka. Jų teisės suvokimas įsigalėjo iki šių dienų: įstatymai yra komandos. Komanda išreiškiama suvereno valia, o suvereno samprata priklauso nuo valstybės formos. Teisėjai yra tik įstatymų leidėjų ar suvereno valios aiškintojai ir reiškėjai. Jie atlieka tam tikrą teisėkūrą, bet jų teisėkūra deleguota. Valstybė – aukščiausias politinės valdžios organizavimas. Įsitvirtina pagrindiniai teisės požymiai: teisės norma turi būti atitinkamu būdu išleista, apibrėžta ir turėti sankciją.

Gyvosios teisės teorija – Eugenijus Erlichas. Tęsė teisės kaip tautos vertybės teoriją. E.Erlichas laikomas teisės sociologijos pradininku. “Teisės sociologijos pagrindai” 1913m. Erlichas teigė, kad pozityvioji teisė neturi nieko bendro su realiais visuomenės santykiais ar realiu gyvenimu. Egzistuoja sponataniška, nepriklausanti nuo formaliai veikiančios teisės, tvarka, kuri susidaro derinant įvairias individualias ir kolektyvines valias. Tarp įvairių etninių grupių valios derinamos, kol įsirutuliuoja į vieningą taisyklių sistemą. Gali kilti konfliktai ir jie kyla, ir tai yra visiškai natūrali visuomenės būsena, bet tam, kad individai arba grupės išspręstų konfliktus, apsieinama be abstrakčių tn. Konflikto dalyviai patys tą konfliktą ir išsprendžia. Teisininkai užsiima tik nenormaliais dalykais, nenormaliais gyvenimo atvejais. Abstrakčios normos svetimos visai visuomenei. Normos, kuriomis vadovaujasi visa visuomenė – gyvoji teisė – visuma įvairių normų, nebūtinai nustatytų valstybės. Žmonės laikosi normų ne todėl, kad bijotų sankcijų. Erlichą galima priskirti prie teisinio pliuralizmo atstovų: teisė ne vien normos, išleistos valstybės. Jeigu teisiniame pozityvizme teisės norma susijusi su valstybe, tai gyvojoje teisės teorijoje teisės norma sujungta su visuomene. Valstybė gali perimti tam tikros organizacijos taisykles ir jas pakelti į įstatymų lygį. Teisininkui teisė nebus tik valstybės pripažintos taisyklės, bet žmonės laikys teise visas taisykles. Gyvoji teisė – visuma persipynusių tvarkų. Jeigu valstybė sukuria abstrakčias normas, kurios jai specifiškai reikalingos ar kuria įstatymus iš tam tikrų taisyklių, tai valstybė pripažįsta, jog tam, kad ji galėtų įsakinėti, turi atsižvelgti į visuomenėje dominuojančią teisę. Trūkumai – nenurodė kriterijų, kada t.b. naudojama valstybės, kada gyvoji teisė. Yra santykių, kuriems būtinas oficialus reguliavimas. Kaip nėra kultūrų, kurios pripažįstamos viršesnėmis, taip nėra ir teisės sistemų.

Subkultūra ir teisė. Diferencijuotos visuomenės kiekvienas sluoksnis gali turėti savo kultūrą. Jei visuomenė nevienoda tautiniu požiūriu, sunku atsekti iš kur kilo dominuojanti kultūra. Subkultūra – visuomenės atskiros grupės kultūra. Ją sudaro apibrėžtas gyvenimo būdas, turintis daug bendrumų su vyraujančia kultūra, bet turintis ir tautinių apibrėžtų skirtumų. Subkultūra grupės nariui turi sukelti tapatybės su tam tikra grupe jausmą. Subkultūrinės grupės susidaro įvairiais pagrindais: lytis, rasė, profesija, išsilavinimas ir kt. Grupės praktiškai yra išskirstomos į dvi grupes: 1)tai tokios, kurios palankios vyraujančiai kultūrai; 2) antagonistinėje padėty su vyraujančia kultūra. Jos gali būti nepageidautinos arba nusikalstamos. Taigi grupės, kurios pažeidžia vyraujančioje kultūroje socialines normas, arba grupės, dėl kurių vyraujanti kultūra priima sprendimą, kad jos gali pažeisti tokias normas, yra vadinamos deviantinėmis grupėmis. Deviantinė subkultūra – tokia subkultūra, kurios vertybės prieštarauja, kenkia arba pažeidžia vyraujančios kultūros vertybes arba kai vyraujančios kultūros nariai taip nusprendžia. Atskirai reikšmingas deviantinių subkultūrų tyrimas. Tai visuomenėje egzistuojančių problemų pradmenys. Tyrimų reikšmė: 1)Dev. subk. tiriama, kaip visuomenės struktūrinių dalių, joje egzistuojančių problemų rezultatas; 2)Deviantinių subkultūrų tyrimas gali parodyti teisės spragas. Leidžia spręsti apie teisės neefektyvumą. 3)Aplinka, įtakojanti nusikalstamumą. 4)kaip reiškinys, leidžiantis spręsti apie teisės kilmę. 5)Deviantinių subkultūrų tyrimas atskleidžia visuomenės progresą arba regresą. Deviantinės subkultūros nebūtinai turi būti nusikalstamos, jos gali būti nepageidautinos, nors būtų ir pažangios pasauliniu mastu.

Teisinė akultūracija – bendriausia prasme vienos kultūros perkėlimas į kitą. Tam tikrą kultūrą galima įskiepyti į jai svetimą teisės sistemą. Globalinės akultūracijos pavyzdys – Romos teisės recepcija. Kartais akultūracija minimali – perimamos atskiros teisės normos ar institutai. Globalinės akultūracijos priežastys: 1)politinės; 2)ekonominės. Teisinę akultūraciją lemia priežastys: 1)gali vykti tik demokratinėje ir komunikabilioje visuomenėje, kuri atvira užsienio įtakai. 2)negali vykti visuomenėje, kur vyrauja totalitarizmas ir teisinis nacionalizmas. 3)gali vykti 2 pagrindiniais būdais: 1)organizuotai – tokia teisinė akultūracija, kuriai pritaria ir kurią reglamentuoja viešoji arba valstybinė valdžia. Tai tas būdas, kada galima globaline akultūracija. Būdai, kuriais viešoji valdžia skatina akultūraciją: 1)įstatymų leidyba (teisės norminių aktų priėmimas); 2)teismų veikla. Šis būdas labiau taikomas bendrosios teisės sistemoje. Dažniausiai taikoma, kai 1)reikia įstatymų leidyboje; 2)okupacija, 3)religijos įtaka ir skverbimasis. 2)spontaniškai – privačių asmenų skatinama teisinė akultūracija. Būdai: a)sutartis (efektyviausias teisės akultūracijos būdas, juo išvengiama tiesioginės invazijos į teisės sistemą. Pvz. sutartys tarp korporacijų skirtingose valstybėse). b)mokslinės doktrinos, mokslininkų darbai (socialinės kontrolės idėja – gimė JAV, įsigalėjo Skandinavijoje). c)gyvoji arba liaudies teisė, kuri daro įtaką oficialiajai teisės sistemai. d)kai yra tam tikrų normų ar institutų perėmimas iš atskirų subkultūrų.
Teisinės akultūracijos pasekmės. Bendrojoje sociologijoje akultūracija laikoma sėkminga, kuomet naujos idėjos įsigali žmonių sąmonėje. TS šią idėją perėmė savotiškai: teisė kaip tam tikra tautos vertybė formuoja ir tam tikrą teisinę sąmonę. 1)Kai naujos idėjos, institutai, normos tampa teisinės sąmonės dalimi – teisės akultūracija pavykusi. Kitas kriterijus – 2)teisės akultūracijos pasekmės teisės institutuose. T. akultūracija sėkminga tiek, kiek integruojama į atskirą institutą ir kiek tokios teisės normos yra paisoma. Akultūracija mažomis dozėms blogai, kenkia valstybės teisinei sistemai. Ji išderina įstatymus.

Teisė ir religija. Religijos sampratos: Emilis Diurkheimas: R. – grynai socialinis dalykas. Religiniai vaizdiniai yra kolektyviniai vaizdiniai, atspindintys kolektyvinę realybę. R. – ne tik apeigų sistema, bet ir idėjų sistema, siekianti atspindėti pasaulį. R. – iš esmės yra tikėjimas kažkuo, kas peržengia proto ribas. Revilis: R. – žmogaus gyvenimo apibrėžimas ryšiu, vienijančiu žmogaus dvasią ir paslaptingą dvasią, kuriai paklūsta pasaulis ir pats žmogus, su kuria susijungus, jam gera jaustis. Emilis Diurkheimas: R. – reiškinys, būtinai skiriantis 2 pasaulius: sakrališkąjį ir profaniškąjį. Sakrališką pasaulį sudaro šventi dalykai, profaniškąjį – paprasti. Kai šventi dalykai subordinaciniais ir koordinaciniais ryšiais susiformuoja į vieningą sistemą, tuomet tikėjimų ir atitinkamų ritualų visuma sudaro religiją. Marksistinė samprata: R. – t. t. iškreipta sąmonės forma, iškreiptas tikrovės vaizdavimas, kuriame žemiškos jėgos vaizduojamos nežemiškomis. Kierkegardas: R. – angažavimasis pozicijai, kuri esmingai įžeidžia. Žmogaus protas visą laiką turi tikėti kažkuo absurdišku, kuo tikėti neįmanoma. Šis apibrėžimas pasitarnavo moderniam R. supratimui: religinė doktrina nėra l. svarbi, viskas priklauso nuo asmens tikėjimo. Religinės dogmos nebėra traktuojamos nei kaip teisingos, nei kaip klaidingos. Taip pat atėjo bruožas, kad nuo doktrinos pereinama prie bendruomenės.
Religija sociologiniu požiūriu yra neatsiejamas reiškinys nuo visos sistemos. Aiškiausiai įvertino Diurkheimas. Sociologinis požiūris į religiją, kaip į visuomenės posistemę, reiškia, kad religijos neįmanoma atskirti nuo visuomenės. Pagal socialinę paskirtį religijos samprata skiriama į 2 grupes: 1.Religija kaip asmeninis patyrimas. R. suprantama kaip kulminacinis išgyvenimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto tikrumo jausmas (Maslow). R. suprantama, kaip savotiškas grupinis atsakas į esmines žmogaus gyvenimo problemas. Pagrindinis dalykas, ką perėmė teisė – tikėjimo institucionalizavimas. Ekstaziškus jausmus visuomenė stengiasi riboti. Žmones stengiamasi nukreipti į institucines aplinkas (religines bendruomenes: bažnyčia, kt.). Plačiausia prasme tai gali būti ir valstybė. Visuomenei gali būti neparanku atskiro asmens tikėjimas t. t. reiškiniu ar kt. dalykais, galimybė institucionalizuoti, gali suteikti ir kontrolės galimybę. 2.Religija kaip visuomeninė institucija – aiškiausias susikirtimas su teisės sistema ir valstybine valdžia. Religinės institucijos kuria ar puoselėja tam tikrus šventus simbolius. Valdžios institucijos tam tikra prasme daro tą patį., t. y. siekiama suteikti šventumo kai kurioms visuomeninėms ar valstybinėms vertybėms. tai gali būti tėvynės meilė, vėliava, herbas, konstitucija ir visa teisės sistema. Kai valstybinės ir pilietinės institucijos kuria šventumą, turime pilietinę religiją. Pilietinė religija nuo religijos skiriasi: 1)religija daugiau naudojama esamoms vertybėms, padėčiai išsaugoti; 2)pilietinė religija gali būti laisviau skiriama manipuliacijoms, siekimui paveikti visuomeninius procesus. Pilietinėje R. šventumas yra kuriamas. Tokį R. panaudojimą pastebėjo Marksas ir Diurkheimas.

Religijos struktūra. Pagal Diurkheimą pirmiausiai išskiriami profaniniai ir sakraliniai dalykai, toliau: siela, dvasia, mitinis asmuo, tautinė ar tarptautinė dievybė, kultas, kurį gali lydėti įvairūs ritualiniai veiksmai. Sakraliniam dalykui būdingas ypatingumas, šventumas, profaniniai – kasdieninė veikla ir kiti kasd. dalykai. Kita struktūra: 1.Šventieji. Jų bruožas – galia, veikla ypatinga, skiriasi nuo įprastinės paprastų žmonių veiklos. Šventieji neretai gali vadovautis kitokiomis normomis (nekasdieniškumas). 2.Šventi simboliai. Gali būti materialūs ir nematerialūs. Diurkheimas: konkretus daiktas, laikomas šventu simboliu, gali neturėti jokio ryšio su objektu, kurį jis simbolizuoja. Tai paskatino mintį, kad pats simbolis gali būti labiau garbinamas, nei su juo siejama vertybė. 3.Ritualai. Tai sutarti veiksmai, simbolizuojantys tam tikras šventas idėjas arba jausmus. Ritualų reikšmė: jie išreiškia bendruomenės tradicijas ir socialinę struktūrą. Iš ritualų galima atsekti arba pamatyti pagrindinius bendruomenės socialinių santykių modelius. Būtent ritualai suteikia tapatybės su bendruomene jausmą. 4.Religinės vertybės. Panašiai kaip ir simboliai, priklauso nuo visuomenės idealų, bet gali pačios visuomenės idealus veikti (turi grįžtamąjį ryšį). 5.Normų sistema. Normos detalizuoja vertybes ir parodo, kaip turi veikti žmogus konkrečioje situacijoje, jei nori nepažeisti kokios vertybės. Kiekviena religija turi savo normų sistemą arba paliepimus. 6.Organizacinė struktūra: a)Bažnyčia – formaliai organizuota religinė grupė, turinti glaudžius tarpusavio ryšius, ryšius su valstybe ir ekonominėmis struktūromis. b)Sekta – maža neformali grupė, kuriai paprastai vadovauja pasauliečiai. c)Denominacija – grupuotė tarp sektos ir bažnyčios, pakankamai organizuota struktūra, tačiau nariai glaudžiau susiję negu bažnyčioje. Šiai struktūrai priklauso ir kultas, naujas religinis judėjimas.

Teisės ir religijos ryšys. Pagrindinis ryšys – struktūrinis. Gali būti idėjinis ryšys. Struktūrinio ryšio elementai: 1)kaip teisės ir religijos struktūrinės dalys (elementai) veikia vienas kitą, t. y. analogiškų struktūrinių elementų poveikis vienas kitam; 2)teisės ir religijos, kaip sistemų ir normų, poveikis kitoms socialinėms sistemoms (teisės ir religijos poveikis moralei ir etikai). 3)nevienarūšių teisės ir religijos elementų poveikis vienas kitam. Toks poveikis gali būti tiesioginis (kai tn veikia religinius santykius) ir netiesioginis ((kai religijos normos formuoja teisinę sąmonę); 4)teisės institutų ar teisės šakų santykis su atskiromis religijos sferomis. tai tie atvejai, kai t. t. situacijoje yra naudojama tiek viena, tiek kita sistemos. Tai g. b. inauguracija, vėliavos pašventinimas ir kt. 5)bendras poveikis šitų sistemų viena kitai. Idėjinis ryšys ir yra pilietinė religija. Religija teisės aspektu – kiek teisė pati kuria šventumą.

Teisės ir religijos ryšio bendriausieji principai. Pats bendriausias, išskyrus musulmonų teisę – 1)religijos laisvė negali būti absoliuti.. Pagrindinis principas įstatymų leidyboje – 2)religijos pasirinkimas galimas ir įtvirtinamas tik žmogui sulaukus t. t. amžiaus; 3)religiniai įsitikinimai negali būti išreikšti prieštaraujant įstatymui. 4)kultinių ceremonijų metu išleidžiami viešosios valdžios potvarkiai dėl jų nepavojingumo visuomenei. 5)Kokio nors tikėjimo propaganda gali vykti tik per laisvą žmonių įsitikinimą tikėjimo būtinumu, teisingumu. 6)Religinių įsitikinimų negalima skleisti vaikams, jei to nenori jų tėvai. 7)Valstybė gali uždrausti religinį mokymą, jeigu tai prieštarauja visuomenės moralei arba įstatymams.

Teisinio idealizmo vystymasis. Kiekvienos valstybės teisės sistemoje yra identiškų normų. Tai nulėmė mintį, kad egzistuoja bendra ar ideali teisė, nepriklausanti nuo mūsų valios. Idealioji teisė visada priešpastatoma galiojančiai teisei, nes siekia teisingumo, kuris pasiekiamas tik žmogaus protu ir sąžine. Idealioji teisė reiškia, kad žmogaus prigimtyje yra siekimas idealo, teisingumo ir savybė kritikuoti. Idealią ir galiojančią teisę tyrė senovės graikai: kas teisinga pagal įstatymus ir kas teisinga iš prigimties. Idealią laikė aukštesne už veikiančią, manydami, kad pastaroji turi siekti idealios teisės. Prigimtinė teisė atsirado arba idealioji buvo pavadinta prigimtine, romėnų jurisprudencijoje. Atsiradus peregrinų teisei, įvyko pirmasis lūžis, kai praktinis protas arba nauda pakeitė idealųjį protą. Užsimezgė principas: teisingumas gali būti lyginamas su naudingumu. Iki racionalizmo tokia idėja buvo beveik nepakitusi. Racionalizmas – žmogaus proto viešpatavimas visose srityse. Racionalizmas turi bruožą – didelį senų normų neigimą. Teisės mokslo srityje – Romėnų CT dogmų neigimą ir naujų ieškojimą. Taip buvo iškeltas uždavinys – surasti teisės principus, dėsnius, kurie būtų tolygūs gamtos dėsniams, padaryti iš teisės mokslo mokslą, tolygų matematikos mokslui. Šiuo laikotarpiu ir su šia mintimi į teisę ateina mintis, kad teisė turi turėti bendrus, nuoseklius ir objektyvius principus. Šis laikotarpis paženklintas valstybių, jų vadovų siekimu išsilaisvinti iš bažnyčios globos. Žmogus toliau siekė išsivaduoti iš valstybės globos.
Teorinė reikšmė: Teisės mokslui siekiama suteikti mokslo sistemą. Praktinė reikšmė: naujai nustatytais dėsniais ir principais bandoma iš tikrųjų valdyti visuomenę. Tas valdymas – galiojanti teisė turi max atitikti prigimtinės teisės reikalavimus ir dėsnius. Iš to seka, kad įstatymų leidėjas turi žinoti bendruosius teisės principus ir turėti savo dėsnius, principus kuo geresniam prigimtinės teisės užrašymui. Prasideda teisinė technika, jos vaidmuo, analizė ir t.t. Pastebėta, kad kiekvienoje teorijoje teisės prigimtis aiškinama skirtingai, t. y. viskas priklauso nuo teoretiko moralės; kad teisė gali būti veikiama įv. socialinių faktorių, kt. socialinių sistemų. Suvokta, kad skiriantis teisės prigimčiai gali kisti ir teisingumo sąvoka. Pereita prie minties, kad reikia ieškoti kitų bendrų teisės principų ir būtent jais, o ne teisingumo principu, grįsti teisinį ir teisminį sprendimą. Gera teisė – ta, kuri atitinka t. t. principus (nebūtinai teisingumo principą), ir ta, kuri gerai padaryta teisė, t. y. atitinka teisinės technikos taisykles. Atsiskyrė teisės principai ir teisės mokslo principai. Įgauna reikšmę istorinis lyginamasis principas. Idealios teisės mintis teisės moksle išlikusi, bet vystantis mokslui, įvairiai modifikuota. Petražickis: teisė yra tai, ką žmogus jaučia; Leonas: teisė gimsta ir žmoguje, ir visuomenėje, atsiranda tarsi 2 šaltiniuose. Iš ideal. teorijos daug ką perėmė ir solidarizmo teorija, šiuolaikinė teorija.

Įstatymų leidėjo idealūs, būtini principai. Reikalavimai gerai teisei. Teisė t. b: 1)aiški; 2)nuosekli; 3)viešai paskelbta; 4)perspektyvi; 5)potencialiai įvykdoma; 6)pastovi; 7)skrupulingai vykdoma. Teisės trūkumai: 1)taisyklės, kurių neįmanoma suprasti; 2)nenuoseklios taisyklės; 3)taisyklės, nepaskelbtos arba nežinomos suinteresuotoms šalims; 4)taisyklės, nukreiptos į praeitį; 5)dažnai keičiamos; 6)taisyklės, kurios viršija suinteresuotos šalies galimybes; 7)taisyklės, kurios yra vienaip paskelbtos, kitaip taikomos. Defektus teisės kūryboje galima skirstyti į tipus: 1)kai nepasiseka lygiai, bešališkai ir vienodai taikyti teisės taisyklių (pažeidžiamas teisėtumo principas); 2)neįvykdytinos taisyklės, kai teisės subjektui apribota galimybė gintis (kai asmuo nežinojo apie teisinį reikalavimą, kai jie nepaskelbti; 3)įstatymų galiojimas atgal. (Bausti už tokį nusikaltimą ne visuomet yra neteisinga – karo nusikaltimai).

Tarpinė teorija (Esamo ir reikiamo santykis). Kelzeno teorija. Ši teorija yra tarpinė tarp pozityvizmo ir idealizmo. K. buvo didelis tvarkos šalininkas. Valstybė – žmogaus elgimosi tvarka. Gyvenime yra 2 tvarkos: 1)priežastinio būtinumo tvarka, kurią pagrindžia neišvengiami gamtos dėsniai; 2)imperatyvinio normavimo tvarka. 1-tvarkoje reiškinius, daiktus sieja objektyvios taisyklės, 2-tvarkoje turime žmones, jų tvarkas, juos sieja norminis būtinumas. Norma arba taisyklė nėra žmogaus sąmonės reiškinys, bet per visą normavimo tvarką perėjusi idėja. Ši mintis sieja Kelzeną su idealizmu. Jei norma neveikia, tai nėra ir taisyklės, nėra tvarkos. Ši mintis svetima pozityvizmui, būdinga sociatarinei koncepcijai ir teisiniam pliuralizmui. Gali būti įstatymas išleistas, bet jeigu niekas jo nepaiso – nėra ir įstatymo. Skirtumas tarp dviejų tvarkų: Normatyvinė tv. – noras, kaip turėtų būti, priežastinio būtinumo tv. – tai, kas yra. Valstybės prievarta skiriasi nuo kitų tuo, kad yra organizuota. Jei kiekviena tvarka turi savo norminę tvarką arba jei kiekvienas socialinis junginys iš esmės yra norminė tvarka, o valstybės norminė tvarka yra teisė, valstybė ir teisė sutampa. Šitas Kelzeno teiginys buvo novatoriškas, išskyrė jį iš pozityvistų. Teisė yra jėga, išlaikanti valstybę, kaip junginį apskritai. Kelzeno teorijos kritika: Leonas kritikavo: Anot jo, taisyklės arba normos kyla iš praktinių reikalų, arba esant t. t. poreikiui. Praktiniai reikalai sudaro priežastinio būtinumo sritį. Normos yra taikomos individų veikimui. Jos realizuojamos praktiškai ir išreiškiamos žmonių veiksmais, kurie savo ruožtu sudaro priežastinio būtinumo sritį. Pati teisė arba įstatymai dažniausiai atsiranda dėl t. t. žmonių valios akto, pvz. balsavimas. Tai yra priežastys, dėl kurių nėra teisinga atskirti šias tvarkas. Jei sutapatinama valstybė su teise, vadinasi, riboti valstybės teise neįmanoma. Tai gali reikšti, jog neįmanoma reglamentuoti individų, klasių, grupių, turinčių didžiausią galimybę disponuoti teise, įgaliojimų. O juk ribojimas valstybės teise yra demokratijos pasiekimas. Kelzeno teorija turėjo įtakos solidarumo (kad prakalbo apie socialinius junginius ir teisę, kaip socialinio junginio t. t. rezultatą), socialinės kontrolės teorijoms (V ir T sutapatinimas).

Socialinio junginio sąvoka. Visuomenės narių visuma; žmonių bendras egzistavimas; daugiau nei 2 asmenys, kuriuos jungia bendras kokybinis požiūris, veikla ar interesai; grupių visuma, visuomenių visuma. Riomeris: tai įvairios grupės, klasės ir pati valstybė. Pagal jį valstybė – sudėtingas socialinis junginys, apimantis kitus socialinius junginius. Socialinio junginio gyvybingumo klausimas aiškinamas įvairiai. Išskiriamas grupės narių savitarpio veikimo intensyvumo faktorius, grupės narių skaičius, grupės daroma kitiems įtaka. Leonas išskiria darančios didžiausią įtaką grupės bruožus: kuri turi daugiausiai narių, nariai plačiai veikia visuomenėje, gerai organizuota, gyvas solidarumas tarp narių, kuri turi geresnį už kitus techninį aparatą veikti.
Talcot Parsons vaidmenų ir padėčių teorija. Pagrindinis stebėjimas – žmogaus aš arba žmogaus ego stebėjimas. Žmonių santykius tarpusavyje, t. y. su kt. žmonėmis arba grupėmis lemia mūsų vaidmenys ir padėtys visuomenėje. Padėtis – buvimas socialinėje sistemoje. Vaidmuo – dinaminis padėties aspektas. Padėtis stabilesnė, apibrėžia ilgesnius santykius, vaidmuo mobilus ir jis gali keistis. Žmogus per vieną dieną gali užimti daug padėčių ir atlikti daug vaidmenų. Padėtis gali būti ta pati, vaidmenys atliekami skirtingai. Vaidmenys yra tarpusavyje persipynę. Persipynimas vadinamas vaidmenų rinkiniu. Žmogus, užimdamas naują padėtį, gauna ne 1, o visą vaidmenų rinkinį. Padėčių rūšys: 1)įgimtos padėtys – nusistovėjusios ir nekintančios padėtys, kurių žmonės negali pakeisti savo asmeninių pastangų dėka; 2)įgyta padėtis – įgyta asmeninių pastangų dėka. Vaidmenų rūšys: 1)priskirtieji vaidmenys – atspindi visuomenės lūkesčius, ateinančius arba gaunamus kartu su užimama padėtimi; 2)suvoktieji vaidmenys – individualūs, paties asmens t. t. socialinės padėties vertinimas, žmogaus suvokimas, kaip jis turi elgtis, turėdamas t.t. padėtį ir vaidmenį. Vaidmenų rinkinys kartu reiškia ir įpareigojimus, o lūkesčiai – ir spaudimą. Situacija, kai asmuo jaučiasi nepatenkinantis lūkesčių, susijusių su įv. vaidmenimis – vadinama vaidmens našta. Spaudimo ir vaidmens naštos sumažinimas priklauso nuo asmens patyrimo. Teisė, kaip kultūros dalis, gali turėti įtakos statusų, padėčių ir vaidmenų suvokimui. Vaidmens konfliktas atsiranda tuomet, kai vaidmenys varžosi tarpusavy, konkuruoja ir remiasi skirtingais lūkesčiais. Kai asmuo patenkintas savo vaidmenimis, jo patirtas komfortas išreiškiamas pagrindiniais santykiais – s., suteikiantys nuolatinį pasitenkinimą ir dėkingumą. Ne tokie komfortabilūs santykiai – šalutiniai santykiai. Pagrindinių santykių savybės: 1)reikšmingas visas asmuo; 2)bendravimas ekstensyvus ir intensyvus; 3)santykiai, susiję su asmeniniu pasitenkinimu. Pagrindiniuose santykiuose gali būti konfliktas, tačiau jis negali būti užsitęsęs, ilgai trukti įtampa. Asmenybė turi būti vertinama, o santykių dalyviai turi jaustis priklausomi vienas nuo kito. Šalutinių santykių savybės: 1)domimasi tik asmenybės dalimi; 2)bendravimas paviršutiniškas; 3)jie yra kokių nors spec. tikslų pasiekimo priemonė. Grupė, kurią formuoja pagrindiniai santykiai – pagrindinė grupė. Jos dažniausiai būna nedidelės, asmuo visada gali tikėtis grupės narių emocinės paramos. Tačiau yra situacijų, kai žmogui geriau likti ne asmeniniuose santykiuose, pvz. darbe. Šalutinių grupių požymiai – jose lengviau išlaikyti profesinius standartus. Pagrindinė grupė, kur kas daugiau nei šalutinė, gali kontroliuoti savo grupės narius. Dažniausiai grupės turi ir vienų, ir kitų požymių – mišrios grupės. Dar didesnė grupė – socialinės sistemos, įvairių ryšių ir santykių tarp žmonių, kuriuos lemia įvairios padėtys ir vaidmenys, būdai.

Sorokin Peterin teorija. Skirsto socialinius junginius į I)elementarius – grupė ar žmonių junginys, susidedantis iš atskirų individų, kuriuos jungia vienas, bet pastovus ir svarbus požymis. Pagal jungimosi būdą skirstomos: 1)uždaros grupės, į kurias asmuo patenka be savo valios; 2)atviros – patenka savo noru; 3)tarpinės; Elitas – žmonės, kurie daugiausiai pasiekę savo profesinėje srityje, atitinkantys aukščiausius profesinius standartus; II)kumuliatyvinius – jų nariai priklauso ne vienai kokiai grupei, o 2 ar daugiau elementarių grupių ir susieti 2 ar daugiau socialinių ryšių. Skirstoma pagal susijungiančių elementarių grupių skaičių: 1)dvigubos, 2)trigubos ir t. t. Pagal susijungiančių grupių pobūdį: 1)tikybinė-šeimyninė, 2)tikybinė-valstybinė ir t. t. Pagal elementarių grupių susijungimo būdą: 1)uždaros, 2)atviros, 3)vidutinės. Kumuliatyvinėse grupėse vienas iš svarbiausių dalykų yra tai, ar jas sudarančios grupės yra tarpusavy solidarios, ar antagonistinės. Tai turi reikšmės valstybės stabilumui ir vystymuisi. Gyvenime praktiškai elementarių grupių nėra, yra tik kumuliatyvinės grupės. III)sudėtingą socialinį agregatą – kumuliatyvinės grupės jungiasi tarpusavyje. Arba soc. agr. – tai visi t.t. teritorijos gyventojai ir ryšiai tarp jų. Toks apibrėžimas paskatino suvokimą savaip apibrėžti valstybę: atmetė pagrindinius valstybės požymius: gyventojai, teritorija, valdžia, sakydamas, kad tokių požymių gali rasti ir kituose socialiniuose junginiuose. Valstybė – atskirai organizuota, tarpusavyje vienas kitą veikiančių, gyvenančių vienoje teritorijoje individų sistema, kuri susideda iš santykių, nurodytų ir tvarkomų vadinamųjų įstatymų, įstatymų santraukos ir pagrindinių įstatymų visumos. Valstybę, kaip socialinį junginį, organizuoja, palaiko ir vienija teisė. Teisė neatsiejama nuo socialinio junginio, ji organizuojama jėga. Teisės, kaip socialinio junginio pagrindinės jėgos, samprata buvo perkelta į socialinės kontrolės teoriją. Socialinė kontrolė – priemonių visuma, kuriomis visuomenė stengiasi užtikrinti normalų funkcionavimą. Soc. kontrolės pagrindiniai šaltiniai: norminė tvarka, socializacija ir tarpusavio priklausomybė. Norminę tvarką sudaro normos, vertybės ir kultūriniai suvokimai, kurie valdo visuomenės narių elgesį. Jei norminės tvarkos taisyklės padeda išlaikyti egzistuojančias visuomenės struktūras, tai jų mokomi nauji visuomenės nariai. Tai ir yra socialinės kontrolės esmė.

Teisė – klasės valios išraiška. Karlas Marksas. Kertinės idėjos – istorinis materializmas, klasių kova, valstybės nunykimas. Teisė marksizme turi 3 bruožus: evoliucionizmas, determinizmas, materializmas. T yra antstato dalis, teisės istoriją lemia gamybinių santykių vystymasis. Visuomenė yra diferencijuota, jos vieningumą griauna klasiniai konfliktai, o tai atspindi teisė. Taigi, T atspindi viešpataujančios klasės valią ir interesus. Klasių kova – kai dominuojanti ekonomiškai klasė kontroliuoja nuosavybę ir vyriausybę. Politika yra tiesiogiai priklausoma nuo ekonomikos. T yra politikos įrankis, todėl ir T priklauso nuo ekonomikos. Valstybė nunyks, kai bus panaikinta nuosavybė, kartu nunyks ir T. Marksas padarė didž. įtaka konfliktinei teorijai. F. Engelsas (marksizmo teoretikas) evoliucinio vystymosi modelį įvedė ir teisėje. Valstybė ir teisė gali labai kisti ir gali net nebelikti. Jei teisės institutų nebuvo, gali situacija vėl pasikeisti taip, kad jų nebūtų. Pasitarnavo evoliuciniam tyrimui. Maksas Vėberis pastebėjo kai kuriuos Markso teiginius ir pripažino, kad visuomenės susisluoksniavimą lemia ne tik vaidmenys ekonomikoje. Nurodė 3 diferenciacijos šaltinius: 1)ekonominį – pripažino, kad klasių skirtumams įtakos turi nuosavybė ir pelnas. Tačiau Vėberis, atidžiau nei Marksas, pažiūrėjo į klases ir pastebėjo, kad vienareikšmiškai skirstyti pagal nuosavybę nėra visai teisinga. Asmuo gali neturėti priv. nuos., bet jo darbo užmokestis g.b. žymiai didesnis negu smulkaus verslininko pelnas. Klasių pagal Vėberį yra daugiau negu išskyrė Marksas; 2)socialinį – Soc. grupės, tačiau daugiausia jas skyrė, kalbėdamas apie statusą. Statusų situacija apima visuomeninio gyvenimo privalumus ir trūkumus, kurie priklauso nuo to, kaip vertinama tai, kas yra garbinga ir kas ne. Statuso garbingumą parodo tai, kokio gyvenimo būdo privalo laikytis tie, kurie nori, kad juos gerbtų. Su statuso garbingumu siejamas t.t. visuomeninio bendravimo būdas. Statuso grupė yra žmonės, kuriuos jungia vienodas gyvenimo būdas, vertybių vartojimo stilius, socialinė pagarba ir garbės supratimas. Statuso grupės nariai paprastai nepageidauja, kad jos nariai bendrautų su tais, kurie nuo jų skiriasi. Klasinis susiskirstymas – valdžia ir turtas, pagarba nebūtinai tarpusavyje susiję. Nebūtinai turtas reiškia aukštą statusą, bet laikui bėgant, keičiantis kartoms, žmonės gali to pasiekti. 3)politinį. Partijos – organizuotos grupės, besiveržiančios į valdžią. Apie partijas kalbėjo biurokratizmo kontekste. Partijos gali apimti skirtingų statusų žmones. Norint užimti aukštas pareigas valdžioje, labai priklauso nuo ryšio su partijomis. Jei kažkokiai grupei pavyksta daryti įtaką politinėms organizacijoms, jos įtaka labai išauga. Teisininkus priskyrė ypatingo statuso grupei: arba teisinis štabas, arba teisinis personalas. Teisininkai suprantami labai plačiai – ir teisinių profesijų atstovai, ir įstatymų leidėjai. Teisė – tai kapitalistinei visuomenei būtina racionali teisė. Teisės dėsnis – teisės progresyvus vystymasis, vykstantis racionalėjimo kryptimi. Vėberio teorijos įtaka konfliktinei teorijai (kaip aukštesnė klasė daro įtaką žemesnėms, naudodamasi biurokratine organizacija) ir teisiniam funkcionalizmui (teigia, kad visuomenė vystosi skatinama besikeičiančių aplinkybių. Išgyvena tie, kurie sugeba greitai prisitaikyti. Nelygybė arba autsaideriai yra natūralus dalykas ir įstatymų leidėjas šiuo požiūriu nieko neturėtų keisti ar kištis. Įstatymų leidėjui įsikišus, natūralus vystymasis gali sustoti. Funkcionalistai skiria pozityvias ir negatyvias funkcijas. Kai priėmus įstatymą, atsiranda pašalinių uždavinių, pagrindinis įst. leidėjo uždavinys – subalansuoti tas f-jas ir išvengti pašalinio efekto. Funkcionalizmo teigiama reikšmė – šio mokslo įtakoje pradėta tiksliai apibrėžti teisinių institutų funkcijas.)
Teisė – svarbiausia socialinės kontrolės išraiška. Teisė: 1)svarbiausia SK priemonė; 2)prievartinė; 3)nustato individo elgesio išorinius rėmus ir reglamentuoja individų galimybių išraiškos būdus taip, kad jo veikla nekenktų visuomenei; 4)socialinės nelygybės subalansavimas; 5)konfliktinių situacijų pašalinimas; 6)sulaiko agresyvius instinktus, kad išliktų civilizacija, žmonių santykių harmonizavimas. Teorija priešinga funkcionalizmui. SK teorija sunkiai prigyja Europoje, nes teorija propaguoja žmogaus elgesio standartizavimą. SK kiekvienam žmogaus veiksmui, elgesiui, faktui būtinai turi būti socialinė norma ir institucijų užtikrinimas, kad norma bus įgyvendinta. SK – visuomenės pastangos, užtikrinančios priimtiną jos narių elgesio būdą. Turi 3 šaltinius: normatyvinę tvarką, socializaciją ir tarpusavio priklausomybę. Ross SK apibrėžia kaip priemonių, užtikrinančių normalų visuomenės funkcionavimą, visumą. Jei normos pasiteisina, jų mokomi nauji visuomenės nariai. Nukrypimai nuo normų nepageidautini. Priemonės, užtikrinančio normų funkcionavimą, tai ne tik tn, o visos soc. normos su sankcijomis. Dėl to SK yra t. t. socialinės prievartos variantas. SK tikslas – žmonių veikimo aktai turi būti pagrįsti instituciškai (kiekvienam veiksmui turi būti norma). SK yra objektyviai susiformavusi visuomenėje. Pound nuomone, visos civilizacijos tikslas – didžiausios žmogaus elgesio kontrolės pasiekimas. SK, siekdama šių tikslų, turi 2 tikslus: 1)užtikrinti neribotą individo iniciatyvos vystymąsi; 2)nustatyti individo išorinės veiklos rėmus taip, kad ši veikla nekenktų visuomenei. Visa SK yra savotiškas kompromisas tarp individualizmo ir kolektyvizmo. Į visuomenės pagrindus sudėti 2 prieštaringi pradai: agresyvusis, iš kurio kyla individualizmas; socialinis, iš kurio kyla žmonių noras bendradarbiauti. T kaip SK atlieka socialinio reguliatoriaus vaidmenį ir sulaiko tas agresyvias tendencijas tam, kad išliktų civilizacija, t. y. T yra priemonė, įveikianti vieną žmogaus prigimties dalį, apribojanti ją. Simboline prasme SK – elgesio pavyzdžiai, kurie simbolizuoja bendrai priimtus pavyzdžius, kurie paprastai yra geriausias asmeninių tikslų ir interesų pasiekimo būdas. Tai perėmė instrumentalizmas. Instituciniu aspektu SK yra įstaigų, arba agentų, įgyvendinančių SK funkcijas visuomenėje, visuma. Įeina formalios ir neformalios institucijos. Teisės taikymo kryptys yra 2 pagrindinės: 1)teisėtvarkos palaikymas; 2)teismų sprendimų vykdymas. Teisėtvarkos pagrindas – demokratija ir teisėtumas. Demokratija įgyvendinama teise – K įtvirtinti principai, kt. ta ir vėliau įtvirtinama praktikoje. Teisėtumas yra teisėtvarkos pagrindas, su teisėtumo reikšme siejama ir ypatinga teisės vieta SK sistemoje. SK nėra viena iš teisinio pliuralizmo atmainų. Teismų vaidmuo. Pagrindinė teismų funkcija yra ne ginčo sprendimas ar bausmės skyrimas, produktyvaus socialinio bendradarbiavimo įdiegimas. Biurokratinė sistema gali neigiamai veikti SK efektyvumą, SK tikslų galima pasiekti tik su daug lėšų ir pastangų, tikslus galima pasiekti pasitelkus neformalias institucijas. Iš tikrųjų efektyviai realizuoti teisėtvarką galima tik suliejus valstybinę ir visuomeninę kontrolę.

Teisė-socialinės integracijos ir socialinių reiškinių stiprinimo veiksnys. Diurkheimas. Žvelkit į socialinius aspektus, kaip į daiktus. Nagrinėjimas nukreiptas į teisinių socialinių ryšių mechanizmą: ko siekiama t. t. teisės institutais, kodėl juos lemia socialinė sistema. Kalbant apie nusikaltimą, viena iš bausmės funkcijų yra įbauginti potencialų nusikaltėlį, kita f. – izoliuoti nuo visuomenės, tačiau pagrindinė – užtikrinti normalų visuomenės funkcionavimą. Bausmė yra priemonė užtikrinti t. t. visuomenės sąmonės lygį. Analogiškai ir su kitais teisės institutais. Mechaninis solidarumas – toks ryšys tarp visuomenės narių, kuris remiasi vidutinėmis visuomenės narių pažiūromis. Visuomenė neskatina individualybės ir nėra sąlygų vystytis privačiai nuosavybei. Visuomenė bei teisė neatsiskyrusios nuo religijos, turime t.t. socialinių normų sistemą, kuri palaiko visuomenės vidaus bendrumą. Išsivysčiusi visuomenė remiasi funkcine priklausomybe ir jai būdingas organinis solidarumas. Čia k1 asmuo atlieka t.t. funkcijas. Dėl to pakinta visuomenės narių tarpusavio ryšiai, yra vietos individualybei, visuomenei būdingos įvairios pažiūros ir tarsi nebelieka vieningos socialinės sistemos. Tada teisė yra priemonė, kuri išlaiko visuomenės vieningumą (integracijos priemonė). T ir moralė labai susijusios sąvokos. Jo siūlymas savotiškas tuo, kad tarsi viskas apverčiama (T-moralės įrankis).Anomija – atitrūkimas nuo socialinio solidarumo. Anomija yra blogis, kuriam pasmerkta visuomenė, kurioje M ir T normos, organizuojančios ekonomiką, yra nusilpusios. Skirtumas tarp T ir M neturi būti ieškomas, jis turi būti minimalus. Diurkheimo anomijos sąvoka įgavo psichologinį atspalvį ir suprantama kaip individą apėmęs liūdnumo ir nerimo jausmas, kai išsiskiria jo lūkesčiai, norai ir tn, kurią jis turėtų gerbti ir kurios turėtų klausyti. Anomijos sąvokos pagrindas susijęs su T ir M ryšiu. Talcot Parsons. Soc. faktai suprantami kaip sąmoninga, motyvuota individo reakcija į t.t. situaciją. Individų tarpusavio ryšys atsiranda dėl to, kad individų reakcijos orientuotos į bendrą vertybių sistemą, kuri perduodama iš kartos į kartą kaip tarpusavio veikimo rezultatas. Taip susidaro vertybės ir tampa bendrai priimtinomis, kai veiksmas, mūsų elgesys atitinka tai, ko iš mūsų laukė (bendra su Leonu). Yra susidarę elgesio būdai, kai individualus rezultatas tampa socialine vertybe. Integracija yra sistemai ir struktūrai reikalingų socialinių ir emocinių santykių palaikymas tarp struktūros narių. Visas sistemas ir visuomenę kaip struktūrą galima nagrinėti norminės struktūros požiūriu. Funkcinės struktūros elementai: 1)vertybės (bendros visiems sistemos nariams); 2)normos (vertybių taikymas sistemos arba struktūros viduje); 3)bendrumas (nurodo elgesio pvz. t.t. situacijoje); 4)vaidmenys (t.t. norminiai lūkesčiai, susiję su individo veikla). Teisė yra pagrindinė integracijos priemonė, daranti įtaką norminei struktūrai, užtikrinanti funkcinius imperatyvus (visos visuomenės egzistavimą ir išgyvenimą). K. Levellen. Integracijos teoretikas. Priskiriamas prie pliuralistų, SK ir šios teorijos. Jo, kaip pliuralisto teiginys – kiekvienam kolektyvui yra būdingas reguliavimas. T būdinga bet kokiam soc. junginiui. T nėra dirbtinai sukurtų normų sistema, o yra visuomeninė institucija, sukurta pačios visuomenės ir joje dalyvauja visi visuomenės nariai, ir tie kurie normas kūrė, ir tie, kuriems normos taikomos. Nustatė teisės funkcijas. Visuose soc. junginiuose T atlieka tas pačias funkcijas: 1)tvarkingas ginčų sprendimas; 2)prevencija ir lūkesčių perorientavimas, siekiant išvengti konfliktų; 3)valdžios grupėje nustatymas; 4)veiklos grupės viduje organizavimas ir formalizavimas, siekiant nurodyti narių elgesio paskatas. T yra genialiausia institucija, kurią žmonija sugebėjo sukurti per savo vystymosi amžių. Žmogus iš pradžių sukūrė normas, sistema pradėjo vystytis savaime. Po to viskas apsivertė – sistema pradėjo kontroliuoti patį žmogų.
Teisinis pliuralizmas. Norminis pliuralizmas-pripažinimas, kad visuomenėje egzistuoja daug socialinių normų, tačiau teisės normos pačios svarbiausios. Teisinis pliuralizmas-pripažįsta vienoje erdvėje ne 1, o daug teisės sistemų. Gyvenime yra daug kitų taisyklių, normų ir sistemų. Tarp tų normų ir T vyksta sąveika. T priklauso nuo daugelio normų sistemų ir tokią, kokią turime teisės sistemą, formuoja daug techninių, fizinių, o ne socialinių dalykų. Teisinis pliuralizmas suartėja su racionalizmu. Petražickis. Žmonės dažniau vadovaujasi visai kitomis soc. sistemomis, kurios konkuruoja su oficialiąja teise. T Pl- pripažinimas konkuruojančių sistemų vienoje erdvėje. T-tai žmogaus sąmonės reiškinys, emocijų rezultatas. Atmetimo ar priėmimo emocijos – tai jau norminis vertinimas, o vertinimas gali būti moralinis arba teisinis. Kai paklusimas-moralė, kai reikalavimas-teisė. T pirmiausia yra intuityvi. Ji priklauso tik nuo žmogaus sąmonės, tai kokia kalba gali būti apie vieningą oficialią teisę. Apibūdindamas teisę, apsieina be valstybės sankcijos, tai nėra T požymis. Gurbičius. T Pl-pusiausvyra tarp antagonistinių sistemų. T-tai ne vien tai, kas gimsta žmogaus sąmonėje, o ir tai, kas gimsta įvairių žmonių bendrijų gelmėse. T-kolektyvinis reiškinys ir jei nebūtų visuomeninio bendravimo, nebūtų T. Neprilygina T valstybei ir visuomenės neprilygina valstybei. Socialinė teisė-tai labiausiai atspindinti pliuralizmą teisė. Kiekviena valstybė turi orientuotis į soc. T, kurios pagrindinis požymis – pasitikėjimas. Pliuralizmo reiškinių klasifikavimas: 1)kolektyviniai (grupė naudojai sava soc. normų sistema ir iškelia šią sistemą virš T) ir individualūs (žmogaus sąmonės reiškiniai, kai žmogus atiduoda prioritetą kokiai nors kitai normų sistemai; 2)konkuruojantys (valstybės T priešpastatomos kt. sistemos) ir grįžtamieji (kai norma jau panaikinta, bet ji tebeegzistuoja kolektyvinėje sąmonėje); 3)aiškūs (kai šalia oficialios valst. T egzistuojanti teisėtvarka yra griežtai apibrėžta ir konkreti) ir ne (kai teisėtvarka neturi požymių, o ja besivadovaujantys individai negali pagrįsti tai teisėtvarkai atiduodamų prioritetų) reiškiniai. Pliuralizmo kritika. Jei turime moralinius reiškinius ir jie yra fiksuoti teisės normose, tai tie reiškiniai įeina į teisės sistemą ir T išlaiko savo vientisumą. T.y. greta esančių sistemų lyg ir nėra. Atvejai kai reiškiniai neįeina į sistemą, yra laukinėje būklėje ir negali būti laikomi teise. Pliuralizmo įtaka teisės normų sąvokai. Įtaka didelė-nuo pliuralizmo iškilo tn požymis-neutralumo. Pl skatina atsiplėšti nuo pozityvizmo. Tn turi padengti kuo daugiau soc. normų, t.b. sukonstruota taip, kad kiekv. žmogus, nepriklausomai nuo mąstymo galėtų tos tn laikytis.

IV tema

“Aš” ir visuomenė. Modeliavimas ir internalizacija.
Savivoka. Kiekvienas iš mūsų kaip individas turi savivoką. Beformuodami savivoką, mes remiamės savimi kaip objektu, įsivaizduodami, kad jis yra savarankiška būtybė, kurią stebi kažkas kitas. Dauguma socialinių tyrimų padalija savivoką į 2 dydžius: 1)susitapatinimus ir 2)savęs vertinimus. 1 – Socialiniai vaidmenys, ypač tie, kurie tam tikru momentu individui yra svarbiausi, didžiąja dalimi susitapatina. Kiekviena mergaitė yra duktė, kiekvienas berniukas yra sūnus. Keletas susitapatinimo aspektų tęsiasi visą gyvenimą – sutapimas su lytimi. Bet kadangi individo situacijos gyvenime keičiasi, susitapatinimas nėra įtvirtintas. Jis vystosi ir kinta, individui išmokstant naujus vaidmenis arba kai pasikeičia jau esamų vaidmenų reikalavimai. Dirbantis vyras gali sutapatinti savo individualybę su profesija, bet jam išėjus į pensiją, pirmame plane gali atsidurti jo kaip senelio, turinčio anūkų, vaidmuo. Požiūriai, siekiai ir vertybės taip pat apibrėžia savivokos turinį, darydami įtakos vaidmenų svarbai ir jų patyrimui. 2- Žmonės jaučia save ir vertina grupę žmonių, kuriai jie save priskiria. Savęs vertinimai grįsti dviem dalykais: sugebėjimo pojūčiu ir vertės pojūčiu. Pirmasis nukreiptas į žmonių jausmus, kaip gerai jie daro tai, ką daro, ir kokie jie įspūdingi savo veiksmuose. Teiginiai “Aš esu geras dailidė” arba “Norėčiau būti geresniu tėvu” išreiškia savęs vertinimą šiuo aspektu. Antrasis savęs vertinimo pamatas yra susijęs su asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip sąžiningumas, ištikimybė ir drąsa. Savivoka susidaro iš žmogaus nuomonės apie save patį ir kitų žmonių atsiliepimų. Tai – aš ir visuomenė, t. y. koks mano santykis su visuomene.
Trys teorijos, kurių pagrindinė mintis – visuomeninė patirtis (arba visuomenė) didele dalimi įtakoja individo prigimtį ir tai, kuo mes esame. Tai yra, kiekvienas žmogus, nors ir jaučiasi labai individualus, turi sąmonę, kurios negalima atskirti nuo visuomeninės sąmonės. Individualaus aš pagrindas yra socialiniame pasaulyje, visuomenė daro įtaką individo sąmonei.
Cooley įvedė sąvoką “atsispindintįjį aš” arba “veidrodinį aš”. Tai, kokie mes esame, mūsų nuomonę – nulemia kitų požiūriai į mus ir tai, ką darome. Savojo aš suvokimas kuriamas per visuomeninę sąveiką. Veidrodinis aš – mūsų įsivaizduojamas visuomeninio vertinimo atspindys mūsų sąmonėje. Veidrodinį aš sudaro 3 elementai: 1)mūsų išvaizda kitam žmogui; 2)įsivaizdavimas, kaip kitas žmogus vertina mūsų išvaizdą; 3)iš to kylantis pasididžiavimas arba kančia (priklausomai nuo vertinimo). Žmonės įsivaizduoja ne tik tai, kaip kiti mato juos ir jų veiksmus, bet ir tai, kaip kiti vertina tą, ką mato, – pritardami ar abejodami, ar priešiškai. Taigi “veidrodinį aš” sudaro pojūčiai, kuriuos sukelia kitų žmonių nuomonė. “Aš” sudaro daugiau ar mažiau tikslus kitų vertinimų suvokimas. Cooley šis socialinis “aš” buvo svarbiausias visuomenės elementas.
Herbert Mead. Kaip ir Cooley, pabrėžė kitų socialinių būtybių svarbą savęs kūrimo procese. Vaiko sugebėjimas pasirinkti objektu save, įvertinti ir kontroliuoti save kaip išorinį objektą iš esmės socialus, ir tai yra savimonės pagrindas. Jis įgalina žmones prisitaikyti sau kito vaidmenį, reaguojant į pačius save taip, kaip būtų reagavęs kas nors kitas. Pasak Mead, visuomeninis aš sudarytas iš 2 komponentų: 1)iš “aš”, kuris yra spontaniškas ir kūrybingas, bei 2)”antrojo aš”, kuris yra kontroliuojamas visuomeninių normų ir susitarimų. jeigu grupės gyvenimas yra suvaržytas, tuomet vietoj “aš” dominuoja “antrasis aš” ir kūrybiškumas yra sumažintas. Bet, esant geroms sąlygoms, “aš”daro įtaką ir gali net pakeisti grupės gyvenimą. Palankiausi patyrimai vyksta tuomet, kai ”antrasis aš” leidžia pasireikšti ”aš”.
Zigmundas Froidas. Didelės įtakos “aš” teorijoms turėjo psichoanalizės kūrėjas Z. Froidas. Mead tyrė visuomenės vaidmenį besivystančiam protui ir asmenybei, Froidas pabrėžė visuomenės vaidmenį emocinių sutrikimų ir ligų atsiradimo atvejais. Froidas akcentavo konfliktus, kurie atsiranda grupės gyvenime, vidinę individo kovą ir sunkumus, siekiant išlaikyti asmenybės vientisumą. Froidas padalijo “aš” į 3 tarpusavyje susijusias dalis: 1)ID – atstovauja impulsus, kurie reikalauja patenkinimo; 2)EGO – sąmoningą savisaugą; 3)SUPEREGO – atstovauja atitikimą. Žmonės sumyšta, kuomet susikerta šių trijų dalių reikalavimai. išgyvendami vidinius konfliktus, žmonės suformuoja daugybę “aš”, charakterių tipų ir asmenybių.
Id yra biologinis savęs pagrindas, jis atstovauja gyvuliškajai žmogaus prigimčiai. Seksualiniai ir agresyvūs id impulsai nuolat reikalauja patenkinimo. Id yra toji “aš” dalis, kurią visuomenė stengiasi kontroliuoti.
Superego yra panašūs į Mead “antrąjį aš”. Jis atstovauja visuomenę ir jos reikalavimus, socialines normas, kurios yra sąžinės balsas. Superego veikla yra esminė, bet ji potencialiai žalinga individui. Kai susivaldymai, kurie lydi socializaciją, sukelia pernelyg didelį kaltės jausmą ar iškraipo elgesį, jie gali pastūmėti elgtis individą taip, kad nubaustų save arba sunaikintų.
Ego derina id impulsus su superego reikalavimais. jis atstovauja sugebėjimą atsižvelgti į faktus: mąstyti, numatyti veiksmų rezultatus, atidėti pasitenkinimą ir vengti pavojaus – elgtis racionaliai. Ego tarpininkauja tarp biologinių individo poreikių ir visuomenės reikalavimų.
Froidas išplėtė savęs suvokimą, pabrėždamas pasąmonę. Žmonėms daro įtaką patyrimai, kurie jau užmiršti, kadangi atsiminimai labai vargina sąmoningą įsivaizdavimą. Šių nuslopintų atsiminimų įtaka gali būti tokia didelė, kad gali sukelti fizinius sutrikimus arba emocinį nerimą, ir pasąmonėje vykstantys procesai turi didelę įtaką visuomeniniams savitarpio santykiams.
Su pasąmonės vaidmeniu atėjo “situacinio aš” suvokimas, kuris turėjo įtakos pakaltinamumo ir nepakaltinamumo teorijai. “Situacinis aš” – esant skirtingoms aplinkybėms įsijungia skirtingi asmeniniai aspektai. Jei turime aiškią situaciją, tai vaidmenys ir susitapatinimai aiškūs. kai situacija neaiški, tai tarp vaidmenų derybos. Rezultatas gali būti 1)kompromisinis arba 2)gali nugalėti kuris nors vaidmuo. “Situacinio aš” teorija: kiekvienas turi turėti po keletą vaidmenų atskiroms situacijoms. “Situacinis aš” leido pažiūrėti į nukrypimą, kaip į galimą t. t. aplinkybių rezultatą. Jeigu socialinės aplinkybės kartojas, gali iššaukti “situacinį aš”, kuris net nėra dominuojantis, jis nugali, pvz. nusikaltimas afekto būsenoje.
Socializacijos pagrindinė sudedamoji dalis yra socialinis mokymasis, pagal kurį individai stebi kitų elgesį, kartoja elgesį, už kurį skatinama, vengia elgesio, už kurį baudžiama. Socializacija – tai 1)modeliavimas ir 2)internalizacija. 1 – elgesio stebėjimas, mėgdžiojimas, visas procesas kaip socialinio mokymo sudėtinė dalis yra vadinama modeliavimu. 2 – Sugebėjimas savarankiškai prisitaikyti prie visuomenės lūkesčių – vadinama internalizacija. Būdingas požymis – patarėjo iš šalies nebuvimas. Visa socializacija vyksta nuo gimimo iki mirties. Naudojamos kategorijos: 1)pilna ir 2)nepilna socializacija. 1 – nepasiekiama iki galo, tai viso gyvenimo mokymasis; 2 – kalbant apie deviantinės subkultūros individus turime nepilną socializaciją arba pilną socializaciją konkrečioje deviantinėje subkultūroje. Resocializacija – jei žmogus atsisako vienokio gyvenimo kitokio gyvenimo vardan. Ji vyksta intensyviau, jeigu ji įtraukia narius į totalinę instituciją, t. y. aplinką, kuri yra izoliuota nuo platesnės visuomenės (kalėjimas, vienuolynas ir kt.). Žalingiausia brutalioji resocializacija – per prievartą.

Visuomenės lūkesčiai ir teisėkūra. Teisės funkcijos. Iš viso santykio “aš ir visuomenė” yra išskiriamos teisės funkcijos. Jos siejamos su visuomenės lūkesčiais teisės atžvilgiu. Yra šios teisės funkcijos: 1)Teisė turi skatinti kiekvieno asmens individualumą; 2)Teisė turi būti universalus susitarimas, t. y. turi atstovauti tokias visuomenines normas, kad viena individualybė neužgožtų kitos; 3)teisė turi atstovauti visuomenėje daugumos normas ir susitarimus, o individualybę skatinti tokią, kuri priimtina visuomenės daugumai; 4)teisė turi nustatyti, apibrėžti ir vystyti aiškias gyvenimo situacijas ir elgesio normas jose. Turi supaprastinti gyvenimą, kad individas žinotų kaip elgtis; 5)teisė turi užtikrinti harmoningą asmenybės vystymąsi. Teisė turi būti vieninga – negali daryti išlygų. Vieningi teisės principai, metodologija. Teisės normos gali būti ne visiems žinomos, tačiau principai turi būti aiškiai įsišakniję teisėje, kad net nežinant normų, jos būtų suvokiamos; 6)Teisė turi būti socialinio mokymo sudėtinė dalis. Kuo labiau žmogus socializuotas, tuo labiau teisiškas.
Jeigu teisė neatitinka visų šių lūkesčių, ji negali atstoti integracinės moralės.

Vidinė teisėkūros sociologija. Teisės sociologijos tyrimai teisėkūroje nukreipti 3 pagrindinėmis kryptimis: 1)teisės ir visuomenės ryšiai. Siekiama išsiaiškinti visuomenėje vykstančius procesus, per kuriuos realizuojamos teisės funkcijos – išsiaiškinti teisėkūros formas. Pagrindinis metodologijos principas – istorinis lyginamasis, taikomas istorinis sociologinis požiūris – kaip nuo teisės funkcijų supratimo keitėsi teisėkūra. Pav. viena iš teisės funkcijų, susiformavusių istorijos bėgyje, yra subjektų teisinis reguliavimas.Anksčiau – išimtinai – individas, vėliau subjektų įvairovė. Antras požymis, išvystęs teisėkūros procesą – visuomenės dalyvavimas teisėkūroje. Trečias požymis – teisės norma gali būti taikoma ir individui, ir juridiniam asmeniui, kai taikoma juridiniam asmeniui, turi būti numatyti t. t. taikymo ypatumai. Teisė turi atitikti visuomenėje susidariusias tradicijas, kitaip ji neefektyvi. 2)teisėkūros kaip proceso tyrimai, tame tarpe ir socialinių faktorių, kurie įtakoja teisėkūrą, tyrimai. Tokių tyrimų yra mažai. TS didžiausią dėmesį skyrė įstatymui ir asmenims, kuriantiems įstatymus, jų ryšiams su visuomene. Yra tyrimų apie “spaudimo grupes” (Erlichas), empiriniai tyrimai apie deputatų pastangų pildyti rinkėjų pageidavimus faktorių. Politinis, ideologinis, organizacinis poveikis teisėkūros procesui nėra nuodugniai ištirtas. Prancūzijoje atliekami sociologiniai tyrimai tų santykių, kuriuos reikėtų teisiškai sureguliuoti. Tokie tyrimai turi teigiamą reikšmę ne tik teisės spragų atžvilgiu, bet jie padeda nustatyti, kaip reikia suformuluoti teisės normą, parinkti sankciją ir kt., kad ta teisės norma būtų artima visuomenei, kad apie ją būtų žinoma ir ji būtų efektyvi. Aubert nustatė, kad dažniausiai du metus po įstatymo priėmimo teiginiai nebūna naudojami praktikoje, ir tik po 6 metų įstatymo žinojimas ir įstatymo taikymas sutampa. Įstatymo platinimas neoficialiais kanalais daug efektyvesnis už įstatymo platinimą formaliu būdu. Aubert padarė išvadą, kad norma labiausiai atitinka visuomenės lūkesčius, kai ji platinama 2 pakopomis – iš pradžių neformaliai, o po to formaliai. Vien formalus platinimas neformuoja teisinės kultūros ir tai – nedemokratiška atgyvena. 3)praktikos, nulemiančios teisėkūrą, tyrimai. Tai tyrimai, kurie parodo, kiek pasikeitė visuomeniniai santykiai, atsiradus normai. Beutel: “Kiekvienas įstatymas – tai eksperimentas”. Ši idėja turi 2 aspektus: 1)pati teisinė sistema dėl savo tikslų yra kaip eksperimentas; 2)įstatymai įvedami kaip eksperimentai (įstatyminis eksperimentas).

Išorinė ir vidinė įstatymų leidybos sociologija. 1)Išorinė įstatymų leidybos sociologija – tyrimai, susiję tik su mechanizmu ir neskiriantys dėmesio vidui. Tyrimai nesigilina į priimamų įstatymų turinį. Tiriama gamyba, procesas, kurie turi įtakos įstatymų leidybai. Prie šių tyrimų priskiriama visos teisės prestižo tyrimai, efektyvumo tyrimai. Išorinė įstatymų leidybos sociologija padeda įstatymų leidėjui už įstatymo priėmimo proceso ribų. Pvz., įstatymų leidėjai nori priimti kokį nors įstatymą, jie gali stengtis su sociologų pagalba paruošti tam psichologinę dirvą. Įstatymų leidyba – tai, sociologų akimis, teisės gamybos procesas, todėl įstatymų leidėjai turi rūpintis tuo, kaip jie atrodo visuomenėje. Pavyzdžiui, amerikiečių sociologai daro apklausas, norėdami išsiaiškinti, kokie psichologiniai motyvai trukdo įstatymų reformai. Po to sekantis etapas – bandymai pašalinti tuos motyvus, naudojant įtikinamą informaciją. Kita koncepcija tuo atžvilgiu – įvykusio fakto koncepcija. jos esmė: išleisti įstatymą, po to įteigti, kad jis geras. Išorinė teisės sociologija turi padėti įstatymų leidėjui ne tik priimant įstatymą, ar tik ką priėmus, bet ir visą įstatymo galiojimo laiką. Sociologiniai tyrimai turi būti daromi pastoviai, kad įstatymo leidėjas galėtų stebėti įstatymo prestižą ir laiku imtis reikiamų priemonių jo stiprinimui. Ž. Ž. Karbonjė: “ Įstatymų leidyba – tai ne tik normų išleidimas ir paskelbimas, tai turi būti savotišku servisu po pardavimo.” 2)Vidinė įstatymų leidybos sociologija – tyrimų objektas yra įstatymų turinys. Dėl vidinės įstatymų leidybos sociologijos kyla pagrindiniai konfliktai tarp teisės sociologijos ir dogmatinės teisės. Šie konfliktai yra sąlygoti skirtingų teisės sociologijos, kaip mokslo, metodų, objekto, funkcijų. Pripažįstant teisės sociologiją empiriniu mokslu, galima tik išorinė įstatymų leidybos sociologija. Dogmatinė teisė neigia tokios vidinės sociologijos galimybę. Todėl ir kyla konfliktas – fakto ir teisės santykis. Teisės sociologijoje tiriami faktai, objektai, o dogmatinė teisė savo požiūrį nukreipia į tai, kas turėtų būti. Teisės dogmatikos nuomone negali būti mokslo, kuris apimtų tą slenkstį. “Tai, kas turėtų būti” atėjęs iš Kelzeno teorijos. Kaip faktas tampa tuo, “kas turėtų būti”? Visa įstatymų leidyba (tame tarpe ir įstatymų priėmimas) yra išgryninama faktais. Pvz., įstatymų leidėjo valia, t. y. sąmonės būsena, kai įstatymų leidėjas apsisprendžia dėl įstatymo priėmimo yra traktuojama kaip faktas; balsavimas; laiko tarpas, per kurį įsigalioja įstatymas; pradėjimas taikyti įstatymą – faktai. Teisės sociologijoje sakoma, jei yra valia, pakartotinumas ir laikas – tai įveikiamas slenkstis, t. y. iš atskirų faktų padaroma teisė. Kitas prieštaravimas – normalaus ir nenormalaus santykis. Teisės sociologija apima visus faktus, t. y. viską, o teisė apima tai, kas yra nusistovėję, tai, kas yra normalu. (Tačiau jau gyvosios teisės teorijoje teisininkai užsiima nenormaliais gyvenimo dalykais. Teisės institutuose domimasi kaip tik nenormaliais dalykais, pvz., baudžiamoji teisė. )
Įstatymų leidybos sociologijos metodika, būdai, technika. 1) naudojami tyrimai – išoriniai – kurie neturi nieko bendra su teise. Makro ir mikro, pvz., ekonominių santykių reguliavimo tyrimai. 2) nuomonių apklausa. 3)tipiškas būdas vidinei įstatymų leidybos sociologijai – modeliavimas. Modeliavimo trūkumai: 1)modeliuojant labai sunku numatyti normos neefektyvumą; 2)modeliuojant situaciją, norma, kuria ketinama sureguliuoti situaciją, yra atitraukta nuo visos teisės sistemos.
Teisės funkcijos, pastebėtos teisės sociologijos ir šių tyrimų: 1)visuomeninės tvarkos palaikymas ir normų apsauga; 2)teisinio konsensuso funkcija. visi visuomenės nariai turi vienodai suprasti teisės pavedimus. Taip pat tai ir integracinė funkcija (amerikiečių teisinis realizmas – teisė visada neaiški ir labai lanksti). 3)visuomenės sąmonės formavimas.

V tema
Teisės realizavimo sociologiniai aspektai. Teisės realizavimas – teisės taikymas, laikymasis ir efektyvumas. Kodėl žmonės laikosi teisės? Nuo sankcijos baimės iki norėjimo paklusti dėl gerbūvio, tikslų pasiekimo. Anomijos sąvoka ir t. t. Dauguma teorijų sankciją nuneigė. Vienas iš laikymosi faktorių – teisės žinojimas. Teisės žinojimas susijęs su teisinės informacijos terminu. Teisės sociologijoje išskiriama t. t. informacijos specifika pagal informacijos nešėjus. Išskiriami tie nešėjai, kurių pateikiama informacija turi 3 bruožus: visuotinumas, kasdieniškumas, operatyvumas. Šie 3 bruožai priskiriami specifiniams informacijos nešėjams dėl galimybės paveikti visuomenės nuomonę. Nuo teisinės informacijos kiekybės ir kokybės priklauso visuomenės nuomonė bei visuomenės sprendimų pobūdis. Teisinė informacija gali būti skirstoma į: bendrąją ir šakinę. Bendroji teisinė informacija apibūdina visą žinių apie valstybės institucijas, jų veiklą, veiksmus, sprendimus, priimtus norminius aktus ir kt. dokumentus, visumą. Šakinė – apima žinias apie t. t. sritį. Atskyrimo kriterijus – informacijos cirkuliavimas, o ne objektas). Teisinė informacija turi 2 elementus: teorinį ir praktinį. Teorinis yra tas elementas, kuriame atsispindi informacija apie valstybės institucijų esmę ir vystymosi pagrindines tendencijas. Praktinis – informacija, kurioje atsispindi atskiri, sistematizuoti faktai. Pvz. LRS nutarimas dėl įstatymų sąvado; pranešimas dėl automobilio nuvarymo.
Teisinį žinojimą įtakojantys veiksniai. Žinojimas apima informuotumą ir kompetentingumą. Informuotumas – pirmoji pakopa. Pakopų rūšys – jei gauna informaciją, tai yra kompetentingas, jei kompetentingas, tai grįžta į pirmą pakopą. Pakopų išskyrimas sąlyginis.
Teisinės informacijos šaltiniai. 1)kasdieninė teisinė praktika; Pvz., žmogus ne teisininkas nueina pas advokatą ir iš jo susidaro nuomonę apie teisę; 2)įstatymai ir norminiai aktai. Tai pagrindinė informacija apie sankcionuoto elgesio modelį; 3)visa kita informacija masinės informacijos priemonėse.
Teisinės informacijos skelbėjai. 1)valstybės institucijos; 2)masinės informacijos priemonės; 3)žmonių masinis bendradarbiavimas.
Nuo teisinės informacijos kiekybės ir kokybės priklauso žmogaus integravimasis į valstybinius teisinius reiškinius. Trūksta informacijos apie: 1)įstatymų leidybos planus; 2)t. t. asmenų paskyrimo ir atleidimo iš pareigų aplinkybes; 3)prašymų į valstybines institucijas turinys ir jų likimas.
Informuotumo patikrinimo būdai. 1)anketavimas (tyčia pateikiant klausimą apie teisės žinojimą); 2)galima pateikti tik terminus, prašant juos paaiškinti; 3)psichologinis anketos įvertinimas (ar žmogus atsakydamas svarstė, kiek laiko, ar klausė papildomai ir pan.).
Informacijos kokybiniai požymiai: 1)informacijos šaltinio prestižiškumas; 2)sistematizuota informacija; 3)informacijos turinys turi aiškiai atitikti informacijos paskirtį: ar valstybinė, ar lokalinė; 4)pilna informacija – tai būtinumas, kurio turi laikytis įstatymų leidėjas, kad savęs nekompromituotų – informaciją turi suprasti visi; 5)teisinga informacija; 6)operatyvi informacija; 7)ar visiškai atitinka savo funkcijas, kokių tikslų ja siekiama.
Teisinės informacijos tikslai: 1)sustiprinti ar susilpninti egzistuojančią visuomenės nuomonę – reiškia paveikti tą visuomenės nuomonę, kuri jau dominuoja ar pradeda dominuoti; 2)pakeisti egzistuojančią visuomenės nuomonę – tai žmonių orientacijos, besiremiančios paplitusiais stereotipais kokybinis pakeitimas; 3)naujos visuomenės nuomonės formavimas – sąmoningas žmonių svarstymų, pažiūrų formavimo procesas.
Informacija yra atitinkanti visus kokybinius kriterijus, kai informacijos nešėjas supranta jos tikslą. Informacijos tikslai susiję su pasaulėžiūra ir stereotipais. Nuostata – žmogaus vidinio vadovavimo sau mechanizmą lemiantis jo reagavimo įvairiose situacijose pastovumas. Stereotipai – paplitę ir žmonių sąmonėje įsitvirtinę įprastiniai požiūriai į t. t. faktus ar reiškinius. Nuomonę veikia nuostatos ir stereotipai. Atsiranda ten, kur nepakanka išankstinės nuostatos ar stereotipo. Susiję su konfliktinėmis situacijomis žmonių sąmonėje. Žmogus pritaiko savo išankstines nuostatas prie pasikeitusios situacijos. Informacija iššaukia nuostatą t. t. fakto atžvilgiu, informacijos kokybiškumas priklauso nuo to, kiek teigiamai paveikė žmogaus sąmonę. Kaip pakeisti individo nuostatą? Sąlygos: 1)suformuoti individo poreikį. Nuostata lengviausiai kinta, jei individas jaučia pokyčių poreikį; 2)nuostata lengviausiai kinta, kai ji suderinta su paplitusiomis vertybėmis (teisinė informacija geriausiai bus priimama, jai ji veiks pagal papročius); 3)personalinė informacija geriausiai veikia.
Sąlygos, kai informacija nepasiekia sąmonės. Tai vadinama informacijos slenksčiais. 1)asmenys gali neturėti tuo klausimu jokių žinių. Tuo atveju informacija “praslysta” nepalikusi pokyčių sąmonėje; 2)t. t. klausimu labai paplitęs, išvystytas stereotipas; 3)bumerango efektas – nepasiekia sąmonės ta informacija, kuri pernelyg brukama. Ji yra atmetama – priešingas efektas.

VI tema
Teisės veikimo teorijos. Kaip teisė paveikia žmogų? 2 teorijos: Petražickis. Visus socialinius pokyčius galima paaiškinti žmonių ir visuomenės nesąmoningu prisitaikymu. Prisitaikymas gali būti: 1)rūšinis; 2)asmeninis; 3)socialinis. 1- Rūšies prisitaikymas prie biologinių – socialinių mechanizmų, leidžiantis rūšiai išlikti. Rūšies išsaugojimo instinktas lemia rūšies individų pastangas rūpintis ne tik individualiais, bet ir visos rūšies interesais, būtent todėl žmonės stengiasi dėl bendrų visuomeninių interesų. L. Petražickio teigimu – rūšinis prisitaikymas sieja žmonių ir gyvūnų pasaulį. 2- prisitaikymas prie išorinių sąlygų, kurios naudingos prisitaikančiajam. Asmuo išsidirba egzistavimo t. t. aplinkoje principus, kurie leidžia patirti kuo mažiau nuostolių; 3 – panašus į Sumnerio teoriją. Tarp įvairių individualių svarstymų ir sprendimų atrenkami tie, kurie naudingi grupei ar visuomenei. Nenaudingi pašalinami. Kiekviena socialinė grupė tarp tų rūšinių ir individualių svarstymų atidirba savą socialinį prisitaikymą. taip grupėje vyksta patirties dalijimasis, kuris vyksta ne intelektualiu loginiu keliu, o nesąmoningai. Savo vertybes grupė gina suteikdama joms aukštą prestižą. Kiekvienai vertybei ar sprendimui suteikiama šventa reikšmė. Kai kurie socialinio prisitaikymo aspektai turi ypatingą reikšmę – tai teisė ir moralė, nes jos atitraukiamos nuo rūšinio ir individualaus prisitaikymo, t. y. jos cirkuliuoja socialiniame prisitaikyme. Teisė sukuria žmogaus-piliečio tipą. Teisė nuo moralės skiriasi: Teisė sukuria reikalavimo jausmą, o moralė – pareigos. Kai teisės neužtenka, moralė vykdo pagalbinę funkciją. Elgesio pavyzdžio pagrindu Teisė įsigali socialiniame gyvenime. Daug kartų pakartotas elgesys tampa įprastu. Teisės permainose yra 3 svarbios kryptys: 1)reikalavimų augimo tendencija. Vystantis visuomenei teisinė sistema reikalauja vis didesnio paklusimo iš individo. Paklusimo reikalavimo augimas yra kiekybinis ir kokybinis, t. y. reikalavimų daugėja, bet jie gerėja kokybiškai (baudimas mirties bausme panaikintas). 2)motyvacijos pakeitimas. Teisė, priklausomai nuo išsivystymo lygio, tam, kad užtikrintų vieną ar kitą elgesio rūšį suranda skirtingus motyvus. Tam, kad pritrauktų žmones masiniam darbui, teisė turėjo įtvirtinti masinę prievartinę sistemą. Vėliau T surado suinteresuotumo motyvą. 3)”Spaudimo” mažinimo teisėje tendencija. 12L įst. už skolas skolininkas galėjo būti sukapotas į gabalus. Spaud. buvo milžiniškas. L. Petražickis teigia, kad pati T pasireiškia automatiškai, nepastebimai ir tik jei atsiranda konfliktas, teisė pasireiškia stipriau, per tam tikras institucijas. Kaip T veikia? L. Petražickis išskiria pozityviąją (oficiali) ir intuityviąją (neoficiali) teisę. Ta teisė, kuri yra pranešimai apie norminius aktus, yra pozityvioji T, o ta, kuri įpareigoja be jokios nuorodos, autoritetų, yra intuityvioji T. Pozityvioji T daug kartų kartojama ir, emociškai įtvirtinta, tampa intuityvia. Kaip pozityvioji ir intuityvioji teisės sąveikauja, taip sąveikauja ir teisinės sistemos. Pvz., teisinė akultūracija, RT recepcija. L. Petražickis pažymi, kad visa pozityvioji T būtinai turi atsižvelgti į intuityviąją T. A. Podgureckis taip pat yra išdėstęs teisės veikimo teoriją. Jo teorijoje teisiniai paliepimai veikia socialinį elgesį per 3 pagr. kintamuosius: 1)tn turinys, kurį jai suteikia konkreti soc-ek. situacija arba valstybės tipas; 2)subkultūros tipas – toks visuomenėje veikiantis tipas, kuris yra tarsi jungianti grandis tarp įstatymų leidėjo ir teisinių paliepimų gavėjo; 3)asmenybės, kuri realizuoja konkrečius teisinius paliepimus, tipas. Teisės norma pradeda veikti gavėją, kai pereina kelias grandis: 1)pats paliepimas; 2)metanorma, kurią lemia socialinės-ekonominės santvarkos pobūdis; 3)metanorma, kurią lemia tam tikra kultūra; 4)metanorma, kurią lemia asmenybė. 2- Ta pati tn, esant skirtingiems režimams ar santvarkoms, gali veikti skirtingai. 3- Subkultūros metanorma. Kiekvienoje subkultūroje yra normos, kurios gali priešintis teisės normai. Tas pasipriešinimas gali būti toks stiprus, kad teisės norma apskritai neveiks. Teisė veikia ir tuo pačiu yra efektyvi, kai pozityviai pereina per visas 3 prizmes – ir atvirkščiai – ji neveikia, kai nustatoma norma, kurios nepalaiko soc.-ek. sistema, kuri neatspindi teisinės subkultūros ir kuri susiduria su priešiškų individų nuostata. Žinant visas 3 veikimo pakopas, galima kontroliuoti teisės efektyvumą.

Teisės efektyvumą lemiantis faktoriai. Tam, kad suprastume teisės veikimą, turime jį tirti drauge su socialiniais ir psichologiniais faktoriais, kurie visi drauge lemia žmonių elgesį visuomenėje. Šie faktoriai nėra statiški. Jie evoliucionuoja priklausomai nuo visuomenės poreikių ir interesų, todėl jų tyrimas – dar sudėtingesnis. Efektyvumas – tai rezultatyvumas, veikimas, duodantis apčiuopiamus rezultatus. Teisės efektyvumas apima teisės konstravimą, teisės kūrimo, pateikimo procesą, jos veikimą žmonių sąmonėje. Teisės efektyvumo tyrimai – kompleksiniai tyrimai ir šiuose tyrimuose, be pačios teisės studijų, svarbią vietą užima socialiniai dalykai. Tai: 1)visos visuomeninės sistemos sugebėjimas prisitaikyti prie vyraujančios aplinkos; 2)sugebėjimas išgauti iš aplinkos reikiamus rezultatus, būtinus sistemos egzistavimui; 3)tikslų, kuriuos sistema pajėgi pasiekti, kėlimas; 4)mokėjimas pasiekti keliamus tikslus, išeikvojant kuo mažiau lėšų ir jėgų. Dėl teisės efektyvumo yra kelios nuomonės: 1)Švorc ir Skolnik išreiškė atvirą abejonę apskritai dėl teisės efektyvumo tyrimo galimybės. Jų nuomone teisės efektyvumą veikiančių faktorių praktiškai neįmanoma ištirti, nes neįmanoma ištirti po teisine priedanga slypinčių imperatyvų ir faktorių, lemiančių individų elgesį. Teisės norma kyla iš subjektyvaus visuomeninių santykių vertinimo ir dažnai sukelia tokias nepageidautinas pasekmes, kad net lemia visuomeninius konfliktus ir gerokai iškreipia pačios normos pradžioje siektus tikslus. T. y. tai, ką daro teisę kuriantys ir teisę taikantys organai – iš esmės yra visai kas kita negu įprastiniai santykiai visuomenėje. 2) Girš mano, kad efektyvumo tyrimai įmanomi ir efektyvumą galima išmatuoti. Efektyvumo kiekybinį įvertinimą galima gauti per įstatymiškų veiksmų ir neįstatymiškų veiksmų santykio koeficientą. Pagal jį, efektyvumas matuojamas tuo, kiek sėkmingai teisės norma atlieka pagrindinę – laukiamo elgesio orientyro-funkciją. Tokie tyrimai lemia ir tolesnius tyrimus – kiek sąmoningai ir nesąmoningai individas suderina savo elgesį su ta elgesio forma, kuri nustatyta normoje. 3)Ž.Ž.Karbonjė – Teisės neefektyvumo faktorius lengviau nustatyti. Aiškiausias teisės neefektyvumo faktorius – kai teisės reikalavimas neatitinka situacijos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas arba nesugeba nustatyti reikiamo elgesio arba toje situacijoje yra bejėgis. Ž. Ž. Karbonje daro išvadą, kad ir kiek įstatymų leidėjas besistengtų, priimdamas įstatymus ir nustatydamas sankcijas, ne sankcijos ir apskritai teisės kontrolė svarbiausia teisės efektyvume, o individualus efektyvumas ir neefektyvumas. Kitas neefektyvumo faktorius – konfliktas tarp teisinių ir kitų socialinių normų, tai yra, kai yra labai didelis skirtumas tarp to, ką nustato įstatymų leidėjas ir tarp to, ko laukia normos adresatas. 4)Daugumos sociologų nuomone – teisės neefektyvumo tyrimai susiję su pasipriešinimo įstatymams arba teisei tyrimais.Galima ištirti pasipriešinimą įstatymui, renkant ir apibendrinant statistiką arba apibendrinant visuomenės nuomonę iki ir po įstatymo priėmimo. Tiriant naujo įstatymo efektyvumą reikia ištirti: 1)galimą kitų socialinių sistemų – ekonominių ir politinių-įtaką ir palaikymą; 2)iš atskirų visuomenės grupių ir sluoksnių laukiamą pasipriešinimo įstatymui arba solidarumo su juo laipsnį; 3)pasipriešinimo ir solidarumo laipsnį grupių viduje. 5)Pagal Pound, grupės priešinasi įstatymui, nes: 1)socialinėse normose ir žmonių elgesyje yra mechaninis operacionalizmas, kuris ne visada sutelpa į teisės normos reikalavimus; 2)neišvengiamai visada yra tam tikro laipsnio progreso skirtumas. Vienaip vystosi teisė, kitaip – visuomenė ir visuomenės nuomonė; 3)visuotinis įsitikinimas, kad teisės taikymo veiklą vykdantiems asmenims nereikia kokių nors ypatingų bruožų ar savybių, jų funkcijoms atlikti nereikia kažkokio ypatingo kompetentingumo; 4)įgimta žmogaus pasipriešinimo reakcija prieš bet kokį organizuotumą. 6) Žarious – priklausomai nuo žmonių, kuriems skiriamas įstatymas, pastebi diferencijuotus skirtumus: 1)gyventojų daugumos nesipriešinimas arba nelabai žymus pasipriešinimas teisės normai. Susidaro situacija, kai įstatymas gerbiamas ir nėra jokios būtinybės taikyti prievartos. Taip yra su Civ. būklę nustatančiomis normomis.2)subkultūrinės grupės aktyvus pasipriešinimas teisės normai. Tokiu atveju reikia prievartos ir papildomos kontrolės, bet tik tam tikrai žmonių grupei; 3)daugumos gyventojų stiprus pasipriešinimas teisės normai. Tada pats visuomeninis gyvenimas iškelia įstatymo neefektyvumą, prievartos taikymas nepageidaujamas ir gali sukelti sunkias pasekmes. Pati įstatymų leidyba taip pat gali veikti gyventojų interesus ir formuoti visuomenės nuomonę. Tačiau tokiam įstatymo efektyvumo formavimui reikia laiko faktoriaus – reikia laukti, kol įstatymas, jo taikymas tarsi pasklis masinėmis komunikacijos priemonėmis ir susikristalizuos individualioje bei grupinėje sąmonėje. 7)Eckholff manymu bet kokio įstatymo, net neefektyvaus, priėmimas apskritai yra efektyvu, nes tai vis viena paveikia visuomenės sąmonę. Tai deklaratyvios teisės normos. Tokia teisėkūra vadinama simboline. 8)Visuomenės santykio su teise tyrimai parodė bendras faktines priklausomybes. Vienos labiau reiškiasi bendrai gyventojams, kitos – lokaliai. 2 bendriausios: 1)naujojo įstatymo efektyvumas tuo reikšmingesnis, kuo tas įstatymas labiau atitinka susiklosčiusias praktikoje socialines normas ar tokių klausimų reguliavimo būdą; 2)teisės norma žymiai sumažina savo efektyvumą, jei ji prieštarauja kitai šioje sferoje jau veikiančiai normai. 9)Wiljam nustatė 7 efektyvios įstatymų leidybos sąlygas: 1)naujos teisės šaltinis turi būti autoritetingas ir prestižinis; 2)naujoji teisė turi būti suderinta su nusistovėjusiais, susiklosčiusiais kultūros ir teisės principais, turi juos pratęsti. Teisė gali būti galinga, visuomenę skatinančia jėga, jei ji pati kyla iš visuomenės, tačiau jei tam tikri pokyčiai primena socialinę revoliuciją – visuomenė priešinsis; 3)naujoji teisė turi nustatyti labai paprastus, skatinamus, diegiamus pragmatiškus elgesio modelius. Teisė turi būti netipiška, ji turi būti praktiška. Reikia vengti visuomenėje dar neišbandytų idėjų, nes visuomenė, bent jau pradžioje – priešinsis; 4)reikia sąmoningai panaudoti laiko elementą. Kuo trumpesnis laikotarpis, tuo lengvesnė adaptacija, kuo mažiau atidėliojamas įstatymo priėmimas, tuo mažesnis pasipriešinimas; 5)teisės taikymo institucijų pareigūnai turi būti nusiteikę palaikyti naujai siūlomą teisinio elgesio modelį, net jei jie nepritaria konkrečiai normai. Įstatymų leidėjas, prieš išleisdamas įstatymą, turi patikrinti, kokios yra priešiškos jėgos teisės taikymo institucijų pareigūnų tarpe; 6)įstatymų leidėjas turi numatyti pozityvias sankcijas, negali apsiriboti vien negatyviomis; 7)turi būti numatoma teisių gynyba tiems, kurie nukentės nuo įstatymo neefektyvumo. Įstatymų leidėjas turi numatyti minimalias sumas, kurias galima išieškoti iš pažeidėjo.
Teisės efektyvumo kriterijai. Funkcionalistai: Kriterijus – tai teisės pritaikymas prie visuomenės socialinio-ekonominio organizavimo. Tiriama 2 lygiais: mikro ir makro lygiu. Mikrolygis – t. t. akto, sudarančio teisinės reformos branduolį, veikimas; Makrolygis – tiriamavisos sistemos veikimas, atsižvelgiant į jos progresą. Socialistinių valstybių autoriai skiria kitus efektyvumo kriterijus: 1)kaip betarpiškai įstatymas paveikia visuomeninius santykius reikiama įstatymų leidėjui kryptimi; 2)pastangų, sutelktų taikant įstatymą, pasisekimo laipsnis: kaip tiksliai ir dažnai taikoma konkreti teisės norma. Siūloma skirti efektyvumą plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąją prasme suprantamas teisės normų kompleksu nulemtų socialinių rezultatų atitikimas įstatymo leidėjo lūkesčiams, siaurąja prasme – konkretaus adresato elgesio atitikimas teisės norma nustatyto elgesio modeliui.
Teisės efektyvumo garantijos. Kadangi teisės efektyvumas tiriamas kompleksiškai, tai ir garantijos skirstomos į socialines, ekonomines, politines, teisines ir kt. Socialinės g. – turėtų apimti požiūrių į visuomenę ir visuomeninių santykių įvairovę tam, kad būtų geriau garantuojamas vienintelio teisingo sprendimo būdas. Teisinės garantijos turėtų apimti teisininkų profesionalumą, taip pat teisės normos formulavimą, asmenybę ginančių teisės normų įsigalėjimą visuomenėje.

Leave a Comment