Atsiskaitymu su pirkėjais apskaita

“Atsiskaitymų su pirkėjais apskaita ir analizė”

APSKAITOS KURSINIS DARBAS

Įvadas

Viena iš svarbiausių kiekvieno prekybinio sandorio sąlygų –

atsiskaitymo forma, apimanti atsiskaitymo būdą, laiką, vietą ir mokėjimo valiutą. Pasirinkti tinkamą atsiskaitymo būdą svarbu kiekvienai sandorio šaliai, nes jų interesų konfrontacija ir lemia atsiskaitymo būdų įvairovę.

Pardavėjas suinteresuotas, kad už patiektas prekes būtų kuo greičiau sumokėta ir prekių nuosavybes teisę patvirtinančius dokumentus jis turėtų iki to momento, kol pirkėjas sumokės visą sutartyje numatytą sumą. Pirkėjui svarbu laiku gauti prekes ar bent dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į jas, ir mokėjimą atidėti kuo vėlesniam momentui. Šios aplinkybės yra viena iš dokumentinių atsiskaitymo būdų atsiradimo priežasčių.

Pardavimo pajamos gali būti įvertinamos tik už pačią preke (paslaugą)

gauta arba gautina grynųjų pinigų arba jų ekvivalentu suma.

Darbo tikslas – remiantis moksline literatūra, statistine medžiaga, dokumentais, įstatymais, spauda bei Internetu, savo darbo metu gauta patirtimi – atlikti IĮ „Onija“ pirkėjų atsiskaitymų tyrimą.

Šio darbo objektas IĮ „Onija“ užsiimanti kanceliarinių prekių, biuro įrangos ir kompiuterinės technikos mažmenine prekyba, pirkėjų atsiskaitymai.

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

1. Apibrėžti atsiskaitymų su pirkėjais esmę.

2. Palyginti atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais.

3. Apibūdinti atsiskaitymo būdus, dokumentus.

4. Atlikti IĮ „Onija“ atiskaitymų su pirkėjais tyrimą.

Šio darbo temos aktualumas – pasireiškia tuo, kad pavieloti atsiskaitymai gali ne tik sutrikdyti normalią įmonės veiklą, bet ir padaryti didelių nuostolių. Šie praradimai iš karto pasireiškia pinigų trūkumu. Vėlesniais laikotarpiais dėl sutrikusių atsiskaitymų įmonė gali prarasti tekėjų pasitikėjimą ir klientų susidomėjimą.

1. Atsiskaitymai su pirkėjais

Savininkas, įregistravęs įmone, gali plėtoti ūkinę veiklą: gauti iš jos pajamas ir daryti išlaidas, kurios padeda šias pajamas uždirbti. Visi įmonės savininko veiksmai, susiję su pinigų uždirbimu ir gamybos išlaidomis, vadinami ūkinėmis finansinėmis operacijomis arba trumpiau –

ūkinėmis operacijomis.

Visi piniginiai veiksmai – ūkinės operacijos – turi būti įforminami atitinkamais dokumentais (sąskaitomis, važtaraščiais, pavedimais, čekiais ir kt.) ir fiksuojami tam skirtuose registruose (žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kt.) šiais tikslais:

1. kad neužmirštu, kada ir kokia ūkinė operacija atlikta, kokia tos ūkinės operacijos vertė;

2. žinotu, ar apsimoka daryti išlaidas tai ar kitai paslaugai teikti;

3. žinotu, kiek uždirbta pajamų per tam tikrą laikotarpį ir kiek reikėjo padaryti išlaidų šioms pajamoms uždirbti;

4. galėtu sudaryti reikalaujamą atskaitomybę, apskaičiuoti apmokestinamąsias pajamas ir sumokėti į biudžetą priklausančius mokesčius.

Atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes, įmonės savininkas privalo organizuoti ūkinių operacijų apskaitą, daryti buhalterinius įrašus į apskaitos registrus ir sudaryti reikalaujamą atskaitomybe.(7. 184)

Kiekviena įmonė privalo fiksuoti visus su pinigais susijusius veiksmus.

Vedant ūkinių operacijų apskaitą, nepakanka vien suregistruoti ūkinių operacijų dokumentus. Visas šias operacijas reikia atitinkamai įvertinti, sugrupuoti, atsižvelgti į atsargų likučius, pirkėjų skolas, apskaičiuoti

PVM ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų galima teisingai nustatyti apmokestinamąsias pajamas. Be to, įmonių savininkai dažnai savo asmenines lėšas naudoja prekėms, medžiagoms ir kitoms vertybėms įsigyti ar sumokėti už paslaugas. Šias ir daugelį kitų ūkinių operacijų reikia tinkamai įforminti ir apskaityti, kad nenukentėtų ne tik savininko, bet ir valstybės interesai.

Stambesnėse įmonėse, kurios (yra PVM mokėtojos), privalo ne paprastai registruoti ūkines operacijas, o vesti sudėtingesnę apskaitą, kurioje ūkinių operacijų atspindėjimo registruose įrašai tvarkomi pagal tam tikrą sistemą, vadinamą dvejybiniu įrašu.(7. 184)

Nuo to, kaip sutvarkyta atsiskaitymų tarp ūkio subjektų sistema, priklauso labai daug kas – net paties verslo plėtojimo sėkmė. Pavieloti atsiskaitymai gali ne tik sutrikdyti normalią įmonės veiklą, bet ir padaryti didelių nuostolių. Šie praradimai iš karto pasireiškia pinigų trūkumu. Vėlesniais laikotarpiais dėl sutrikusių atsiskaitymų įmonė gali prarasti tekėjų pasitikėjimą ir klientų susidomėjimą. Sutrikę atsiskaitymai tiesiogiai mažina ir įmonės galimybes gauti paskolą.

Piniginius atsiskaitymus sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:

1. atsiskaitymai grynaisiais pinigais;

2. atsiskaitymai įvairiais grynuosius pinigus keičiančiais dokumentais.

(7. 186)

Atsiskaitymai grynaisiais

Grynieji pinigai yra paprasčiausia ir seniausia atsiskaitymų priemonė.

Grynųjų pinigų padidėjimas didina įmonės likvidumą, leidžia tuojau pat naudotis gauta suma.

Atsiskaitymas grynaisiais paprastai vykdomas tuo pat metu, kai gaunamos prekės, todėl kyla mažiausiai problemų dėl verslo partnerių tarpusavio nepasitikėjimo.

Deja, atsiskaitant grynaisiais pinigais iškyla nemažai sunkumu:

1. nepatogu nešiotis dideles pinigų sumas (juos galima pamesti, juos gali pavogti ir pan.);

2. pinigų perskaičiavimas atima daug laiko;

3. sudaromos palankios sąlygos nuslėpti pajamas, ypač tada, kai pirkėjas sumoka pinigus už prekę ir nereikalauja įmokėti į kasą pinigų, priėmimo dokumento ir pan.

Taigi, kaip matome, atsiskaitymas grynaisiais pinigais turi daugiau trūkumų nei privalumų. Todėl, nors įmonės bei organizacijos ir gali atsiskaitinėti grynaisiais, ši atsiskaitymų rūšis tampa nepopuliari.

Normalioje rinkoje atsiskaitymai grynaisiais pinigais dažniausiai taikomi mažmeninėje prekyboje, paslaugų sferoje, nors ir čia jų įtaka mažėja.

Priešingai, atsiskaitymai grynaisiais pinigais dominuoja šešėlinės rinkos operacijose. Jų pagausėjimas – tai šešėlinės rinkos indikatorius, rodantis šios rinkos pagyvėjimą. (1. 72)

1.2 Atsiskaitymai negrynaisiais

Atsiskaitymai negrynaisiais vykdomi perkeliant pinigines lėšas iš vienos įmonės atsiskaitomosios sąskaitos į kitos įmonės atsiskaitomąja sąskaitą. Grynųjų pinigų apyvarta pakeičiama bankų įrašais. Atsiskaitymai negrynaisiais, sudarydami didžiąją pinigų apyvartos dalį išstumia iš cirkuliacijos stambias pinigų sumas. Tai leidžia sumažinti jų emisiją, cirkuliacijos kaštus pinigams spausdinti, transportuoti, saugoti, skaičiuoti ir pan. Atsiskaitant negrynaisiais, bankams susidaro palankios sąlygos kontroliuoti įmones, jų veiklą. Taip pat jie leidžia valstybės lygmeniu per kredito sistema apskaityti ir kontroliuoti visuomeninio produkto gamybą ir paskirstymą, sukaupti operatyviąją informaciją.

Teisingai ir racionaliai organizuoti atsiskaitymai negrynaisiais turi esmine reikšmę įmonės finansinei drausmei stiprinti. Laiku baigti atsiskaitymai sudaro sąlygas nepertraukiamai lėšų apytakai, galimybę laiku atsiskaityti su savo tiekėjais, finansų bei banko įstaigomis, darbuotojais.

Tokiu būdu atsiskaitymai negrynaisiais ne tik atspindi ūkinius sandorius, bet ir aktyviai juos veikia. Taigi jie yra ekonomiškai reikšmingi, kadangi padeda:

1. skatinti produkcijos realizavimą savalaikius atsiskaitymus ir nepertraukiama lėšų apytaką;

2. sudaryti sąlygas vienai įmonei kontroliuoti kitą, o bankams – jas abi;

3. spartinti dokumentų ir apyvartiniu lėšų apyvartumą, tuo mažinant materialinius ir laiko nuostolius.

Vykdant atsiskaitymus negrynaisiais pinigais vadovaujamasi keliais principais.

Pirma, siekiama pinigų judėjimą susieti su materialinių vertybių apyvarta, ją kontroliuoti atsiskaitymais.

Antra, paprastai bankas nurašo pinigus nuo pirkėjo sąskaitos tik jam sutikus ar pavedus. Tai yra svarbi ūkiniu sutarčių drausmės laikymosi kontrolės sąlyga.

Trečia, įmonės moka tiekėjams savomis ar banke pasiskolintomis lėšomis.

Bankų įstaigos yra atsiskaitymu tarpininkės. Jos ne tik atlieka atsiskaitymų technines operacijas, bet ir aktyviai juos organizuoja bei kontroliuoja. Tai padeda stiprinti ūkinių sutarčių ir mokėjimų drausmę. (1.

73)

1.2 Atsiskaitomieji dokumentai

Atsiskaitymo būdas parenkamas laisvai. Fiziniai ir juridiniai asmenys atsiskaitymo būdą, taip pat konkretu mokėjimo laiką, akceptavimą nurodo savo sutartyse. Atsiskaitymų dokumentų sumos neribojamos. Bankai apmoka atsiskaitomuosius dokumentus iš įmonių sąskaitų, atsižvelgdami į lėšų likutį. Išimtiniais atvejais, kai įmonės sąskaitoje nėra lėšų likučio, bankas gali suteikti paskolą. Ji suteikiama atsižvelgiant į kliento mokumą.

Jei bankas negarantuotas, kad paskola bus grąžinta, jis gali jos nesuteikti ir seniems banko klientams. Norėdamas įsitikinti, kad įmonė yra moki, tiekėjas gali pareikalauti įmonės veiklos balanso ar kitų finansinių ataskaitų.

Atsiskaitomieji dokumentai yra kelių rūšių:

1. mokėjimo pavedimai;

2. mokėjimo reikalavimai-pavedimai;

3. mokėjimo reikalavimai bei juos pakeitę debeto reikalavimai;

4. dokumentinis akredityvas;

5. dokumentinis inkaso;

6. akceptuoti pavedimai;

7. inkasiniai – pavedimai;

8. atsiskaitymai vekseliais;

9. atsiskaitymai čekiais;

10. kreditinės ir debetinės kortelės ir kt.

Atsiskaitomieji dokumentai turi atitikti standartų reikalavimus ir juose turi būti šie rekvizitai:

1. Dokumento pavadinimas.

2. Dokumento numeris ir data. Metai ir diena rašomi skaitmenimis, mėnuo

– žodžiu.

3. Mokėtojo banko pavadinimas ir kodas.

4. Mokėtojo pavadinimas, jo sąskaitos banke numeris.

5. Lėšų gavėjo pavadinimas, jo sąskaitos banke numeris.

6. Lėšų gavėjo banko pavadinimas ir kodas.

7. Suma skaitmenimis ir žodžiais.

8. Lėšų paskirtis.

Pirmasis dokumento egzempliorius turi būti pasirašytas įmonės pareiginių asmenų, turinčių teisę tvarkyti sąskaitą banke, ir patvirtintas jos spaudu. Fizinių asmenų atsiskaitomieji, dokumentai patvirtinami vienu sąskaitos savininko parašu.

Atsiskaitymuose yra naudojami dokumentų originalai. Čekiai ir vekseliai turi būti užpildomi tik rašalu. Ištaisymai atsiskaitomuose dokumentuose neleidžiami.

Lėšos iš mokėtojo sąskaitos nurašomos pagal pirmąjį atsiskaitomojo dokumento egzempliorių, išskyrus akceptuotus pavedimus arba dokumentą, perduotą telefaksu.

Atsiskaitymai negrynaisiais grupuojami pagal mokėjimo atlikimo režimą.

Šiuo požiūriu atsiskaitymai skirstomi į:

1. reguliarius mokėjimus (pastovius pavedimus ar tiesioginį debetavimą);

2. tarpusavio reikalavimu įskaitymus.

Pagal tai, už ką atsiskaitoma, yra prekiniai ir finansiniai atsiskaitymai. Teritoriniu požiūriu atsiskaitymai būna vietiniai (nacionaliniai) ir tarptautiniai. Atsiskaitymo agento statusas apsprendžia pačios atsiskaitymo sistemos statusą – mažmeninė ar didmeninė atsiskaitymo sistema.(6. 12)

2. Atsiskaitymo būdai

Piniginiuose atsiskaitymuose dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir bankas.

Kiekvienas dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko funkcija yra suprasti tu motyvų bei poreikiu skirtumus ir padėti surasti optimaliausią variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti.

Pardavėjo tikslas – kuo greičiau gauti užmokestį už parduotas prekes ar paslaugas. Todėl pardavėjas stengiasi sutarti dėl jam palankiausio mokėjimo termino. Pardavėją pirmiausia domina pinigų cirkuliacijos maksimizavimas ir nuostolių minimizavimas parduodant prekes kreditan.

Pirkėjo tikslas – gauti užsakytas prekes ir paslaugas bei atsiskaityti už jas kuo vėliau. Pirkėjas siekia, kad įsigytos prekės atitiktų tam tikrus kokybės standartus.

Taigi kiekviena įmonė stengiasi taip tvarkyti savo atsiskaitymus, kad pinigus iš klientų gautų kuo anksčiau, o su tiekėjais atsiskaitytų kuo vėliau. Tada laisvas lėšas įmonė gali investuoti į kitas programas ir padidinti pelną.

Banko tikslas -garantuojant savo klientams greitus, racionalius, ekonomiškus ir patogius atsiskaitymus, maksimizuoti savo pelną iš mokėtojų paslaugu. Bankas turi gerai įvertinti su tokiomis paslaugomis susijusią riziką.

Vadinasi, pasirenkant mokėjimo būdą. pirmiausia atsižvelgiama į šiuos kriterijus:

1. rizikos laipsnis (apmokėjimo/prekių negavimo rizika),

2. patogumas (turi būti patogu ir lengva naudoti pasirinktą būdą),

3. kaina (turi būti priimtina atsiskaitymo būdo kaina),

4. komercinis (pasirinktas atsiskaitymo būdas turi turėti pranašumų prieš konkurento pasirinktąjį).

Pasirinktas atsiskaitymo būdas negali idealiai atitikti visų šių kriterijų. Pavyzdžiui, pasirinkus saugiausią atsiskaitymo būdą, už jį teks daugiau mokėti.

Prieš pasirinkdamas atsiskaitymo būdą. pirkėjas (pardavėjas) turi numatyti, su kokia rizika jis susidurs, pasinaudojęs šiuo būdu. Tada jis turi įvertinti rizikos laipsnį bei norą jį toleruoti.

Antra vertus, atsiskaitymo riziką sąlygoja ne tik pasirinkto konkretaus mokėjimo būdo ypatumai, bet ir bendresnio pobūdžio veiksniai, verčiantys daryti atitinkamas praktines korekcijas.

Jeigu vykdant vietinius atsiskaitymus pardavėjas didesniu ar mažesniu laipsniu priklausomas nuo pirkėjo bendro finansinio pajėgumo, jo pinigų srautų, t. y. realiai egzistuoja partnerio įsipareigojimų nevykdymo rizika, pasireiškianti tuo, kad skolininkas paprasčiausiai gali paskelbti bankrotą, gali susiklostyti jam nepalanki ekonominė padėtis, dėl nesugebėjimo ar net nesąžiningumo gali nesumokėti skolos sumos, tai vykdant komercinius sandorius su užsienio partneriu rizikos veiksnių yra daugiau. Čia prisideda valiutinė rizika, juridinė rizika, politinė (krašto) rizika, ne paskutinį vaidmenį vaidina asmeninis bendravimas, nepakankamas kitos šalies papročių, tradicijų žinojimas ir pan. (5. 85)

2.1 Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais

Mokėjimo pavedimas apibūdinamas kaip įmonės nurodymas savo bankui pervesti atitinkamą sumą iš jos sąskaitos į pinigų gavėjo sąskaitą. –

Atsiskaitydamas mokėjimo pavedimais, mokėtojas išrašo mokėjimo pavedimą, t.

y. Nustatytos formos blanką:

Mokėjimo pavedimas forma

Atsiskaitant mokėjimo pavedimais procedūra parodyta. Jame matyti, kokiu būdu, atsiskaitant mokėjimo pavedimais, pinigus gauna pardavėjas.

Šis atsiskaitymo būdas – tai paprasčiausias mokėjimas iš einamosios sąskaitos. Pačioje prekybinėje operacijoje komerciniai dokumentai yra naudojami, tačiau jie nėra siunčiami per bankus. Tokio tipo atsiskaitymuose bankas neturi jokių papildomų įsipareigojimų. Čia jis veikia kaip paprasčiausias tarpininkas tarp mokėtojo ir pinigų gavėjo.

Mokėjimo pavedimais galima atsiskaityti už prekes, paslaugas, grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, mokesčius, atlikti kitus mokėjimus.

Pavedimas galioja 10 dienų, neskaitant išrašymo dienos. Jis rašomas trim egzemplioriais, jei mokėtojas ir lėšų gavėjas turi sąskaitas tame pačiame banke. Pirmasis egzempliorius naudojamas kaip memorialinis orderis mokėtojo banke, antrasis įteikiamas lėšų gavėjui, trečiasis, patvirtintas banko darbuotojų parašais ir spaudu, grąžinamas mokėtojui. (3.79)

Jei mokėtojo ir lėšų gavėjo sąskaitos yra skirtinguose bankuose, pildomi keturi pavedimo egzemplioriai. Pirmasis egzempliorius naudojamas kaip memorialinis orderis mokėtojo banke, antrasis ir trečiasis, nurašius lėšas, siunčiami lėšų gavėjo bankui. Čia antrasis egzempliorius naudojamas kaip memorialinis orderis lėšoms į gavėjo sąskaitą įskaityti ir lieka banke, o trečiasis įteikiamas lėšų gavėjui. Ketvirtasis egzempliorius grąžinamas mokėtojui.

Atsiskaitant su keletu gavėjų, turinčių sąskaita tame pačiame banke, naudojamas suvestinis mokėjimo pavedimas. Jis skiriasi nuo paprastojo mokėjimo pavedimo tuo, kad čia į vieną dokumentą surašomi duomenys apie mokėtinas sumas keliems gavėjams.

Bankas, gavęs mokėjimo pavedima, apmoka jį iš karto. Jeigu mokėtojo sąskaitoje nėra pakankamai pinigų, mokėjimas atidedamas, kol bus sukaupta reikiama suma. Jeigu pinigų trūksta, atsiskaitoma tokiu eiliškumu:

mokesčiai, atlyginimai, mokėjimai bankui ir kt. (3. 75)

2.2 Atsiskaitymai mokėjimo pavedimais lietuvoje

Mokėjimo pavedimas – labiausiai paplitusi Lietuvoje atsiskaitymo tarp ūkio subjektų forma, nes yra nesudėtingas jo vykdymas ir garantuojamas greitas pinigų gavimas. Pinigų gavimo terminas respublikos ribose yra viena darbo diena. Jei lėšų siuntėjo bankas pervedimą įvykdo iki 13°° valandos, lėšų gavėjo sąskaitoje pinigai parodomi tą pačią dieną. Pavedimai po 13°°

valandos kliento sąskaitoje atsispindės kitą darbo dieną.

Mokėjimo pavedimo vykdymo procedūroje dalyvauja dvi pusės ir kas vienai pusei yra privalumas, atitinkamai kitai pusei gali būti trūkumas.

Atsiskaitant mokėjimo pavedimu, pirkėjas (mokėtojas) yra padėties šeimininkas, galintis pasirinkti mokėjimo terminą ir sumą. Mokėtojas be banko įsikišimo laisvai disponuoja atsiskaitomosios sąskaitos lėšomis.

Pasirenkant atsiskaitymą pavedimais, labai svarbu profesionaliai parengta sutartis, būtinai numatanti atsiskaitymo sąlygas. Žinoma, niekada netrūksta norinčių naudotis svetimais pinigais kuo ilgiau. Sutartyje būtina numatyti realias sankcijas už delsimą, nes baudomis ir delspinigiais realiai turi rūpintis pats tiekėjas. Tiesa, pagal 1997 m. liepos 2 d. priimta

Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 str. 4 skirsnį, bankų įstaigos tikrina, ar produkcijos gavėjai laiku apmoka atsiskaitomuosius dokumentus. Jei išaiškinama, jog atsiskaitomieji dokumentai buvo pateikti ne laiku, produkto gavėjai ne ginčo tvarka .moka 0,2 proc. baudą už kiekvieną pradelstą dieną.

Tačiau bankas praktiškai negali nustatyti, kada gavėjas turi apmokėti, jei pasirinkta mokėjimo forma yra pavedimas. Tokiu atveju bankas, priimdamas pavedimą, turėtų reikalauti sutarties kartu su apmokėjimo tvarka ir dokumento, pagal kurį apmokama. Paprastai pats mokėtojas nesiunčia pavedimo, jei sąskaitoje nėra pinigų, nors bankai gali priimti ir apskaityti tokius dokumentus. Pasaulyje populiaru taikyti diskontus už tvarkingą arba išankstinį atsiskaitymą.

Lietuvoje sutartyse numatyti terminai vykdomi gana blogai, nes daugumai įmonių atsiskaityti yra sunku dėl apyvartinių lėšų stygiaus. Pavedimai dažnai vėluoja, ir tiekėjas turi raginti mokėtoją vykdyti įsipareigojimus.

Antraip lėšų gavėjas pinigų gali sulaukti nežinia kada (galioja taisyklė, kad pinigus pirma gauna tas, kuris daugiausia ragina).

Atsiskaitant pavedimais labai svarbu žinoti, ar klientas patikimas, kokia jo finansinė būklė ir pan. Jei pavedimas ne išankstinis, tai tiekėjas prisiima visą apmokėjimo riziką. Atsiskaityti pavedimais nėra patogu, jei dominuoja nedidelės sumos ir atsiskaitinėti reikia dažnai. Už pavedimą (kaip už banko paslaugą) moka mokėtojas – pinigų siuntėjas.

Taigi mokėjimo pavedimas turi savų privalumų ir trūkumų:

Privalumai:

1. atsiskaitant pavedimais, nereikia naudotis grynaisiais pinigais;

jeigu keli klientai turi sąskaitas tame pačiame banke, mokėtinas sumas patogu surašyti į vieną dokumentą, t. y. atsiskaitymui naudoti su-‘ vestinį mokėjimo pavedimą;

2. neturint sąskaitoje reikiamo pinigų kiekio, mokėjimo pavedimai suteikia galimybę pervedinėti dalimis.

Trūkumai:

1. nors į gavėjo sąskaitą pinigai pervedami tą pačią dieną, kai bankas gauna pavedimą, tačiau lėšų gavėjui tenka laukti 5—10 dienų, kol jį pasiekia pavedimo nuorašas su informacija, kas tuos pinigus sumokėjo;

2. kol pardavėjas neįsitikina, kad pinigai sumokėti, nenori išsiųsti prekių, nes nežino pirkėjo mokumo, todėl prekių gavimas užtrunka;

3. atsiskaitant pavedimais, pirkėjas nenori mokėti pinigų, kol dar negavo prekių;

4. nepasitikėjimas bankais: lėšų gavėjas nėra tikras, ar įrašytus į sąskaitą pinigus galės panaudoti, ar bankas nebankrutuos, įšaldydamas jo pinigus.

3. Pardavimo – pirkimo sutartys

Mažmeninėje prekyboje pirkimai vyksta pagal pirkėjo ir pardavėjo žodinį susitarimą. Didmeninėje prekyboje pirkėjas už prekes iš karto nesumoka, todėl pardavimai įforminami specialia pardavimų- pirkimų sutartimi. Joje aptariami dviejų pusių įsipareigojimai ir prekių išsiuntimo bei mokėjimo sąlygos. Išsiimtus prekes be sutarties, nebus juridinio pagrindo reikalauti skolų. Jokie teisiniai aktai tokių situacijų nereglamentuoja. Kiekvienos ūkinės sutarties privalomi rekvizitai: sutarties pavadinimas, jos dalyvių bei sutarties objekto tikslus pavadinimas. Prieš sutarties sudarymą įmonė turi pasidomėti savo biznio partneriu, t.y. ar tai veiksnus fizinis asmuo, ar užregistruotas juridinis asmuo, kokia jo finansinė atskaitomybė, ar tai mokus partneris. (8.105)

Sutartyje turi būti numatytos visos prekių pateikimo sąlygos, terminai ir garantijos. Jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, laikoma, kad prekės bus pateikiamos pirkėjui iš įmonės pardavėjos, prekių atsivežimo išlaidas apmoka pats pirkėjas.

Gali būti numatytos kitos sąlygos: sudėtingas ir brangus įpakavimas, draudimas, jo paskirstymas tarp pirkėjo ir pardavėjo ir kt. Turi būti numatytos tam tikros garantijos: pvz., pardavėjo įsipareigojimas atsakyti pirkėjui už defektus, kurie egzistavo prekių pardavimo momentu, bet paaiškėjo vėliau. Išaiškėjus trūkumams, galima išsiųsti trūkstamas prekes arba anuliuoti sutartį.

Dažniausiai taikomos sankcijos – produkcijos grąžinimas ir jos nukainavimas. Nukainojimo sąlygos turi būti aptartos. Pvz.: tam tikrose ribose galima nukainoti nedalyvaujant pardavėjo atstovui (paprasčiausiai pranešama pardavėjui apie kainos pakeitimą).

Ypač svarbi sutarties dalis – prekių kaina ir mokėjimo sąlygos.

Sąskaita išsiunčiama kartu su prekėmis arba vėliau, bet ne anksčiau. Tai susiję su pajamų pripažinimu. Išrašant sąskaitą, labai svarbu, kad būtų laikomasi sutartinių pasižadėjimų. Gali būti nurodoma, po kiek dienų po sąskaitos išrašymo pirkėjas turi sumokėti, nurodomos nuolaidos (diskontai).

Jeigu pirkėjas nepatikimas, galima reikalauti sumokėti iš anksto arba reikalauti atidaryti akredityvą, t.y. rezervuoti lėšas. Į šiuos pinigus negali niekas pretenduoti, todėl, gavęs pranešimą apie akredityvo atidarymą, pardavėjas gali drąsiai siųsti prekes.

Svarbią reikšmę turi ir pati atsiskaitymo forma. Galima reikalauti sumokėti iš anksto, t.y. pirkėjas, gavęs (arba dar negavęs) iš pardavėjo siunčiamų prekių dokumentus, duoda nurodymą savo bankui pervesti pinigus iš savo atsiskaitomosios sąskaitos į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą,.

Galima taip pat atsiskaityti vekseliais, čekiais ir kt.

Labai svarbus klausimas, kuris turi būti aptartas pirkimo – pardavimo sutartyse – nuosavybės teisės pasikeitimas. Jeigu šis klausimas neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisę į prekę pirkėjas perima iš pardavėjo tos prekės perdavimo momentu. Tačiau tai rizikinga, nes, pvz., pirkėjo bankroto atveju pardavėjas gali neatgauti prekės. Todėl sutartyje kartais numatoma, kad prekė pirkėjo nuosavybėn pereina tik po to, kai už ją užmokama. (8. 79)

Sutartyje turi būti ir kiti formalūs rekvizitai: sutarties surašymo data, pasirašymo vieta, atsakingų asmenų pavardė ir kitos papildomos sąlygos.

3.1 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai

Kitas pajamas sumažinantis straipsnis – parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai. Nei viena įmonė nėra garantuota, kad už visas jos išsiųstas prekes pirkėjas sumokės visą sumą. Gali būti brokuotų prekių arba gali būti grąžinamos ir kokybiškos prekės, jeigu pirkėjas susidarė klaidingą įspūdį apie jas iš katalogo. Jeigu įmonė prekiauja greitai gendančiomis prekėmis, pirkimo-pardavimo sutartyje ji gali iš anksto numatyti, kad leidžia pirkėjui sumažinti prekės kainą be pardavėjo atstovo.

3.2 Diskonto politika

Diskontas – tai centrinio banko kreditų suteikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius.

Diskontavimas – tai išankstinis tam tikrų palūkanų atskaitymas nuo nominaliosios vekselio vertes. Bankai paprastai skolinasi iš centrinio banko diskontuodami savo vekselius (naudodami vyriausybės vertybinius popierius kaip užstatą), bet jie gali esant tam tikroms sąlygoms, diskontuoti antrą kartą kai kuriuos vekselius, kuriuos buvo diskontavę savo klientams. Taigi kartais naudojamas rediskontas.

Atitinkamai diskonto politika vadinama planinga emisijos bankų veikla, tenkinant diskonto kredito reikalavimus.

Yra skiriamos keturios diskonto politikos priemonės:

1. Atsisakymas imti spekuliatyvaus pobūdžio vekselius.

2. Vekselių terminų sutrumpinimas.

3. Diskonto procento (normos) reguliavimas.

4. Diskonto kreditų suvaržymai.

Paskutinės dvi priemonės 3 ir 4 yra daug svarbesnės diskonto politikoje nei pirmosios dvi, kadangi diskonto procento didinimas ar mažinimas reiškia diskonto kredito sąlygų pakeitimą ne tik emisijos banke, bet faktiškai ir visoje šalyje, nes įtakojant centriniam bankui, diskonto procentas susireguliuoja visoje šalyje. Žemas procentas reiškia pinigu kreditą ir skatina visa ūkio veiklą. Diskonto procentą pakėlus, didėja bankų refmansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje pinigų kiekis ir jų paklausa.

Tačiau praktiškai Lietuvos bankas šiuo metu neatlieka vekselių diskonto. Priežastis – vekselių apyvarta yra nedidele, todėl netikslinga taikyti diskontą.

Siekiant pagyvinti vekselių apyvartą mūsų šalyje, reikėtų sudaryti jai palankesnes teisines sąlygas ir populiarinti šios atsiskaitymo formos privalumus.

Vekselių rediskontas turėtų būti pigiausias komercinių bankų finansavimo šaltinis, tačiau rediskonto palūkanų norma neturėtu labai nukrypti nuo tarpbankinės rinkos palūkanų normų.

Iš pradžių galima būtų rediskontuoti tik komercinius vekselius, diskontuotus banku, kurie vykdo visus Lietuvos banko nustatytus banko veiklos riziką ribojančius normatyvus ir kitus reikalavimus.

Vekselių rediskonto politika Lietuvoje bus diegiama atsižvelgiant į tai, kokiomis kryptimis plėtosis vekselių apyvarta Europos Sąjungoje ir kokios konkrečios pinigų politikos priemonės bus suteiktos būsimajam

Europos centriniam bankui.

Nors dabartinis diskontinis kreditas yra nuolatinio skolinimosi priemonė, kurią savo iniciatyva gali naudoti ES kredito įstaigos, atsižvelgdamos į tam tikras kiekio ribas, sprendimas vykdyti ilgesnio laikotarpio finansavo operacijas priklauso-Europos centrinio banko kompetencijai.

3.3 Diskontai ir nuolaidos

Prekių (materialios produkcijos ar paslaugų) pardavimui skatinti jas parduodanti įmonė gali naudoti įvairius būdus ir priemones. Pardavimo skatinimo būdai gali būti įvairūs: prekių nuolaidų taikymas jų pirkėjams, premijos, mokamos daugiausia prekių parduodantiems įmonės darbuotojams, konkursai, loterijos ir pan. Kiekviena iš šių priemonių yra savita, skirtingai efektyvi ir turi atitinkamą ekonominę išraiškų.

Atskirai aptarti įprastas prekybos nuolaidas ir kol kas dar nelabai plačiai įmonių taikomus pardavimo diskontus, kaip vieną iš nuolaidų rūšių, norisi dėl to, kad skiriasi prekybos nuolaidų ir diskontų esme.

Prekybos nuolaidos paprastai taikomos prekių pardavimų apimčiai didinti (ar norint išparduoti nebereikalingas, pasenusias prekes), o pardavimų diskontai yra finansinė priemonė, skatinanti spartesnį pirkėjų atsiskaitymą, kai prekės parduodamos skolon. (11. 33)

3.4 Pardavimų diskontai

Pardavėjas, pardavęs prekes skolon ir norėdamas kuo greičiau iš pirkėjo gauti uždirbtus pinigus, gali suteikti jam nuolaidą, jei šis atsiskaitys su pardavėju anksčiau termino, nustatyto sąskaitoje faktūroje arba sutartyje.

Tokios nuolaidos suteikimas vadinamas diskontavimu, o pati nuolaida –

diskontu. Pirkėjui tai yra pirkimo, o pardavėjui – pardavimo diskontai.

Kad pirkėjas galėtų pasinaudoti diskontu, pardavėjas pirkimo-pardavimo sutartyje arba sąskaitoje turi nurodyti normalaus atsiskaitymo už skolon parduodamas prekes laikotarpį ir sumą. Tai pat prekių pardavimo kainas diskontavimo sąlygomis. Pavyzdžiui, įrašas „2/15, n30 reiškia, kad normalus atsiskaitymo terminas yra 30 dienų. Simbolis „n” reiškia, kad atsiskaitant per tiek dienų, kiek nurodyta po šio simbolio, jokios nuolaidos (diskontai)

netaikomos. Tačiau pirkėjas, atsiskaitęs per trumpesnį laikotarpį, šiuo atveju – ne vėliau kaip per l 5 dienų nuo prekių pardavimo dienos, pervedamą pinigų sumą gali sumažinti 2 procentais („2/15″), t. y. galima taikyti diskontą.

Kuriems pirkėjams suteikti diskontavimo galimybę, o kuriems ne, sprendžia pardavėjai. O pirkėjai turi apsispręsti, ar pasinaudoti jiems suteikiamu diskontu, jeigu tokia galimybė suteikiama. Ir vieni, ir kiti paprastai vadovaujasi savo išskaičiavimais. Abiem atvejais reikia įvertinti, ar apsimoka gauti (mokėti) pinigus anksčiau taip sumažinant gaunamą (mokamą) pinigų sumą. Jeigu prekybos įmonei aktualu nuolatos turėti atitinkamą pinigų kiekį, kad galėtų sumokėti už perkamas perparduoti prekes, išmokėti atlyginimus darbuotojams ir įvykdyti kitus piniginius įsipareigojimus, tokią diskontavimo sistemą taikyti prasminga. Tiktai reikia gerai apskaičiuoti taikomą diskontavimo procentą, kad juo diskontavus pirkėjų mokamas sumas įmonei tokia veikla (diskontavimas)

apsimokėtų. (7. 186)

Taigi diskontai, kaip specifinė nuolaidų rūšis, yra daugiau finansine priemonė, nes viena – parduoti prekes, o visiškai kas kita – susitarti su pirkėju, kad jis sumokės už tas prekes, pavyzdžiui, ne po mėnesio ar po dviejų, bet per kelias dienas. Todėl diskontus dar galima pavadinti finansinėmis nuolaidomis. Pirkėjai ir pardavėjai diskontais tarsi kredituoja vieni kitus: vieni greičiau gauna pinigus, kuriuos vėl galės paleisti į apyvartą, kiti anksčiau sumokėdami sutaupo dalį mokamos sumos.

Tokių diskontų taikymas kelia tam tikrų reikalavimų ir jų apskaitai.

Kadangi iki pinigų gavimo momento pardavėjas nežino, ar pirkėjas pasinaudos diskontais, pardavimo diskontai apskaitoje užregistruojami tik tada, kai gaunami pinigai (į banko atsiskaitomąją sąskaitą arba į įmonės kasą).

Registruojant diskontus apskaitoje reikia sutartyje ar PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti atsiskaitymo sąlygas, pinigų mokėjimo dokumente jas taip pat reikia tinkamai pažymėti.

Kaip matote, siekiant didinti pardavimų apimtį, norint turėti kuo daugiau nuolatinių pirkėjų, taip pat skatinant pirkėjus greičiau atsiskaityti už skolon pirktas prekes, gali būti taikomi įvairus būdai, pavyzdžiui, įvairios prekybos nuolaidos ir diskontai. Svarbu tik įvertinti kiekvienos tokios priemonės ekonominį efektą ir taikyti ją tik tada, jeigu ji duos ekonominę naudą, t. y. įmonei padės uždirbti pelną. (15.)

3.5 Prekybos nuolaidos

Viena populiariausių pardavimų skatinimo priemonių yra prekybos nuolaidos. Galima išskirti net kelias jų rūšis: sezoninės, šventinės, apyvartos, nuolatinių klientų ir kt. Svarbiausias prekybos nuolaidų tikslas yra pritraukti kuo daugiau naujų pirkėjų ir skatinti esamus pirkėjus pirkti tam tikras prekes iš tos pačios prekybos įmonės (tapti nuolatiniais pirkėjais), taip pat pirkti prekes didesniais kiekiais.

Norint pasiekti šį tikslą, pirmiausia reikia įvertinti nuolaidų taikymo galimybes. Svarbu, kad dažnas įmonės parduodamų prekių kainų mažinimas netaptų nuolatinis, nes pirkėjai gali išsiugdyti įprotį pirkti prekes tik tada, kai kainos sumažinamos, o tai įmonei vargu ar apsimokės. Taip pat svarbu nustatyti tinkamą nuolaidos dydį. Paprastai pirkėjai, apsipratę su įvairių firmų taikomų nuolaidų gausa, atkreipia dėmesį tik į gana dideles nuolaidas. O

svarbiausia yra tikrinti, kad pardavimų (pajamų) padidėjimas kompensuotų pajamų (ir pelno) praradimą dėl sumažintos kainos, nes priešingu atveju visos pastangos nueis perniek.

Nuolaidas pirkėjams pagal jų suteikimo momentą galima suskirstyti į dvi grupes:

1. nuolaidos, suteikiamos prekių (paslaugų) pardavimo momentu;

2. nuolaidos, suteikiamos pardavus prekes po tam tikro laiko.

Kaip pardavimo metu suteikiamų nuolaidų pavyzdį galima pateikti mažmeninėje prekyboje taikomas sezonines, šventines kainų nuolaidas.

Pavyzdžiui, virtuves baldais prekiaujanti įmonė paskelbė velykinę akciją, kurios metu virtuvės baldų komplektai parduodami taikant 10 proc. nuolaidą.

Tokios nuolaidos paprastai taikomos mažmeninėje prekyboje, kai galutiniai vartotojai skatinami pasinaudoti reklamos akcijos metu galiojančiomis mažesnėmis pardavimo kainomis. Kainos nuolaida paprastai nurodoma šalia ankstesnes prekės pardavimo kainos įrašant naująją, kad pirkėjai akivaizdžiai pamatyti skirtumą. (11. 32)

Pardavimo metu suteikiamoms nuolaidoms galima priskirti ir nuolaidas nuolatiniams įmonės prekių ar paslaugų pirkėjams. Ši nuolaidų rūšis paplitusi parduodant prekes tiek kitoms įmonėms, tiek fiziniams asmenims.

Dažnai tokiais atvejais pastoviems klientams išduodamos nuolaidų kortelės su nurodyta tam tikra pastovaus dydžio nuolaida nuo visų ar tam tikrų įmonės teikiamų paslaugų ar parduodamų prekių.

Be to, tokios nuolaidos gali būti taikomos tiek mažmeninėje prekyboje, kai parduodama vienetais arba labai mažomis prekių partijomis galutiniams prekių vartotojams, tiek didmeninėje prekyboje, kai prekės parduodamos didesniais kiekiais ne galutiniams prekių vartotojams, o mažmeninės prekybos arba ir kitoms didmeninės prekybos įmonėms.

Šių nuolaidų esmė yra ta, kad pirkėjui, perkančiam daugiau prekių arba nuolat perkančiam jas iš to paties pardavėjo, suteikiama nuolaida, išreiškiama procentais nuo parduotų prekių kainos. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kai tai yra kainos nuolaida, o ne paprastas prekių kainos mažinimas.

Kartais prekybos nuolaidos suteikiamos ne tiesiogiai mažinant už perkamas prekes (paslaugas) mokėtiną sumą, bet leidžiant pirkėjui nemokamai (ar beveik nemokamai) papildomai išsirinkti prekių ar paslaugų už suteiktos nuolaidos sumą. Kadangi pardavimo nuolaida suteikiama pardavimo momentu, pardavėjas tuo metu jau žino pajamų sumą, kurią gaus pardavęs prekes ar suteikęs paslaugas su nuolaida.

Kitaip tariant, pardavėjo apskaičiuota kaina su nuolaida ir bus ta suma, kurią sumokės pirkėjas.

Pardavimo nuolaidos, pirkėjams suteikiamos pardavimo momentu, įmonės vedamoje finansinėje apskaitoje neapskaitomos, laikantis nuostatos, kad pardavimo kaina yra galutinė kaina atėmus suteiktą nuolaidą (nuolaidos išskiriamos tik pardavimo dokumentuose: PVM sąskaitose faktūrose, sąskaitose faktūrose, kasos aparatų kvituose), lodei įmonės vadovai iš finansinės apskaitos duomenų negaus informacijos apie per tam tikrą laikotarpį pirkėjams suteiktų nuolaidų, t. y. negautų pajamų, sumą. Tačiau tokią informaciją, be to, atitinkamai detalizuojant pagal prekes, pardavimo regionus, pardavimų vadybininkus ir kitais aspektais, galima kaupti menedžmento (vadybos)

apskaitoje, jeigu ją įmonė yra įsidiegusi. (11.33)

Nuolaidos, kurios suteikiamos po prekių pardavimo fakto, nėra labai populiarios. Dažniausiai tokios nuolaidos teikiamos pirkėjams, per tam tikrą laikotarpį nupirkusiems atitinkamą kiekį (ar už atitinkamą pinigų sumą) prekių. Jos dar vadinamos nuolaidomis nuo pardavimų apyvartos arba apyvartos nuolaidomis.

Nuolaidoms po pardavimo fakto turi būti skiriamas reikiamas dėmesys, nes suteikiant apyvartos nuolaidas tenka kaupti informaciją apie per tam tikrą laikotarpį kiekvienam pirkėjui parduotų prekių vertę (sumą). Tokių nuolaidų registravimui keliami ir tam tikri mokesčių bei buhalterinės apskaitos reikalavimai.

Kadangi šios nuolaidos suteikiamos jau po pardavimo fakto, įforminto atitinkamais apskaitos dokumentais (PVM sąskaita faktūra), pardavimo nuolaidų sutikimo sąlygos turi būti aptartos sutartyse su pirkėjais. Vadovaujantis dabar galiojančiais įmonių apskaitą ir mokesčių apskaičiavimą reglamentuojančiais norminiais aktais, tokioms nuolaidoms fiksuoti turi būti naudojami atitinkami kreditiniai arba debetiniai dokumentai.

Tik tinkamai dokumentavus ir apskaitoje užregistravus minėto pobūdžio nuolaidas, suteiktomis nuolaidų sumomis galima mažinti parduotos prekės pardavimo pajamas, kurios pradžioje buvo užregistruotos be nuolaidų. Nuo mažesnių pajamų, be abejo, bus mokami ir atitinkamai mažesni pelno, kelių ir pridėtinės vertės mokesčiai.

Nuolaidos prekių ar paslaugų pirkėjams taip pat gali būti suteikiamos kaip kompensacija už sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ne laiku ar nekokybiškai. (11.31)

3.6 Faktoringas

Faktoringas yra populiari prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga, teikiama įmonėms, kurios susiduria su prekybai ir gamybai plėsti skirtų lėšų stygiumi. Tai ypač aktualu sparčiai augančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Faktoringas – piniginio reikalavimo, atsiradusio pardavus prekes ar paslaugas, perleidimas faktoringo įmonei už pinigus. Faktoringo įmonė –

pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam prekių pardavėjas perleidžia reikalavimo teises į prekių pirkėjo apmokėjimus už prekes. Lietuvoje faktoringo paslaugas teikia bankai arba bankų dukterinės įmonės.

Faktoringo procese dalyvauja trys šalys. Viena šalis – tai prekes parduodanti įmonė. Antra šalis – minėtas prekes perkanti įmonė. Trečia šalis – faktoringo įmonė. Faktoringo įmonė už tam tikrą mokestį superka iš prekių pardavėjo prekių pirkėjams išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir avansu perveda tam tikrą dalį sąskaitos faktūros sumos. Likusią sumą, atskaičiusi palūkanas, faktoringo įmonė prekių pardavėjui sumoka tuomet, kai prekių pirkėjas atsiskaito su faktoringo įmone numatytais pirkimo –

pardavimo sutartyje su prekių pardavėju terminais.

Daugumos prekes parduodančių įmonių atstovai, kurie naudojasi faktoringu, pabrėžia tai, kad šis apyvartinių lėšų finansavimo būdas nereikalauja papildomo turto įkeitimo, kas labai aktualu sparčiai augančioms įmonėms. Be to, faktoringo įmonei perduodamas įsipareigojimo administravimas leidžia sukruti nemažą pridėtinę vertę įmonei. Imdama paskolą banke, įmonė pati atsako už paskolos grąžinimą, o pasirinkus faktoringo paslaugą reikalavimo teisė apmokėti už parduotas prekes perduodama faktoringo įmonei. (12.)

Lietuvoje naudojamos šios faktoringo rūšys:

1. Vidaus ir tarptautinis faktoringas:

a) vidaus faktoringo operacijos vykdomos tada, kai faktoringo proceso dalyviai yra vienoje šalyje. Faktoringo procesas vyksta pagal anksčiau aprašytą principą;

b) tarptautinio faktoringo operacijos yra atliekamos tuo atveju, kai vienas iš faktoringo proceso dalyvių yra kitoje šalyje. Šiuo atveju faktoringo procese dalyvauja keturios šalys:

c) prekių pardavėjas, vadinamas Lietuvos eksportuotoju;

d) prekių pirkėjas, vadinamas užsienio šalies importuotoju;

e) prekių pardavėjo faktoringo įmonė, vadinama Lietuvos faktoringo įmone;

Prekių pirkėjo faktoringo įmonė, vadinama užsienio šalies faktoringo įmone.

Lietuvos eksportuotojas savo reikalavimus per Lietuvos faktoringo įmonę perleidžia užsienio šalies faktoringo įmonei. Lietuvos faktoringo įmonė avansu perveda Lietuvos eksportuotojui tam tikrą dalį sąskaitos faktūros sumos. Užsienio šalies faktoringo įmonė vykdo reikalavimus savo valstybėje pagal Lietuvos eksportuotojo ir užsienio šalies importuotojo tarpusavio pirkimo – pardavimo sutartį. Užsienio šalies importuotojas nustatytu laiku moka įmokas savo šalies faktoringo įmonei, kuri gautus pinigus perveda

Lietuvos faktoringo įmonei. Kai užsienio šalies importuotojas visą pinigų sumą už prekes per savo šalies faktoringo įmonę perveda Lietuvos faktoringo įmonei, pastarasis sumoka Lietuvos eksportuotojui po avanso likusią sumą.

(13.)

2. Atviras ir uždaras (konfidencialus) faktoringas:

a) esant atvirajam faktoringus, prekių pirkėjas informuojamas apie reikalavimo teisės perleidimą faktoringo įmonei;

b) esant uždarajam (konfidencialiajam) faktoringai, prekių pirkėjas neinformuojamas apie reikalavimo teisės perleidimą faktoringo įmonei.

3. Faktoringas su regreso teise ir be regreso teisės:

a) pasirinkus faktoringą su regreso teise, lėšos išieškomos iš prekių pardavėjo, jeigu prekių pirkėjas neatsiskaito su faktoringo įmone. Prekių pardavėjas faktoringo sutartyje įsipareigoja apmokėti prekių pirkėjo neapmokėtas sąskaitas faktūras arba perpirkti jas iš faktoringo įmonės;

b) pasirinkus faktoringą be regreso teisės, prekių pardavėjas neatsako už prekių pirkėjo nemokumą, nemokumo riziką perduodamas faktoringo įmonei.

Faktoringas suteikia galimybę:

1. neįkeisti jokio turto ir gauti lėšų finansuoti prekybą,

2. užtikrina nuolatinius pinigų srautus ir supaprastina pinigų srautų planavimą,

3. sumažina skolų administravimo sąnaudas,

4. leidžia daugiau dėmesio skirti pagrindinei įmonės veiklai.

Faktoringą sudaro:

1. prekybos finansavimas (70-90 proc. sąskaitos-faktūros sumos);

2. kliento sąskaitų-faktūrų administravimas ir pirkėjų skolų apskaita;

3. kliento pirkėjų kredito rizikos vertinimas ir mažinimas.

Faktoringo operacijų tipai

1. Atviras faktoringas – kai pirkėjas informuojamas apie reikalavimo teisės perleidimą bankui.

2. Su regreso teise – jei pirkėjas neatsiskaito, lėšos išieškomos iš pardavėjo.

3. Be regreso teisės – pardavėjas neatsako už pirkėjo nemokumą. Šiuo atveju bankas prašo apdrausti gautą prekinį kreditą arba pateikti kitų papildomų garantijų.

Pagrindiniai faktoringo privalumai pardavėjui:

1. galimybė gauti skubų finansavimą apyvartinėms lėšoms;

2. suteikiamas finansavimas neįkeičiant turto;

3. pagerėja skolininkų atsiskaitymo drausmė;

4. padidėja pardavimų apimtys;

5. pagerėja įmonės likvidumas;

6. palengvėja pinigų srautų planavimas;

7. sumažėja skolų administravimo sąnaudos;

8. sudaroma galimybė pasinaudoti tiekėjų siūlomomis nuolaidomis už išankstinį mokėjimą;

9. lengviau konkuruoti – galima pasiūlyti ilgesnius mokėjimo terminus ir tokiu būdu padidinti prekybos apimtį, pagerinti atsargų planavimą;

10. bankas pateikia detalias pirkėjų atsiskaitymų ataskaitas.

Pagrindiniai faktoringo privalumai pirkėjui:

1. sukuriamos sąlygos gauti ilgesnį mokėjimo atidėjimą;

2. lengviau pritraukti naujus tiekėjus;

3. padidėja perkamoji galia, nenaudojant kitų finansavimo šaltinių;

4. palengvėja pinigų srautų planavimas.

Pagrindinės faktoringo sąlygos

1. sutarties laikotarpis – iki 12 mėnesių (gali būti pratęstas šalims susitarus),

2. faktoringo avansas – 70-90% nuo sąskaitos-faktūros sumos,

3. faktoringo palūkanos – atitinka trumpalaikio kredito palūkanų normą (palūkanos skaičiuojamos nuo avanso sumos),

4. sąskaitos administravimo mokestis – 0,1%-0,3% (min. 10

lt) nuo sąskaitoje-faktūroje užfiksuotos sumos (priklausomai nuo administravimo sudėtingumo, laidavimo sąlygų, pirkėjo rizikos ir pan.),

5. faktoringo sutarties mokestis – iki 1% nuo faktoringo limito,

6. maksimalus sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas – iki 120

dienų (šalių susitarimu ir ilgiau),

7. dokumentų nagrinėjimo terminai – 1 savaitė,

8. minimali sąskaitos-faktūros suma.

Visi mokesčiai už faktoringo paslaugas apmokestinami PVM. (14.)

4. Trumpalaikis turtas antra klasė

20 sąskaita Atsargos skirta apskaityti įmonės turimoms atsargoms – žaliavoms, medžiagoms, komplektuojantiesiems gaminiams, nebaigtai gamybai, pagamintai produkcijai ir prekėms, skirtoms perparduoti (išskyrus perparduoti skirtą ilgalaikį turtą). Ji detalizuojama atsižvelgiant į įmonės informacinius poreikius.

21 sąskaita Ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti naudojama nekilnojamojo ir kito įsigyto ar įmonėje pagaminto ilgalaikio turto, skirto perparduoti, apskaitai.

22 sąskaita Išankstiniai apmokėjimai skirta apskaityti sumoms, iš anksto sumokėtoms tiekėjams už atsargas ar kitą turtą, kurį įmonė gaus vėliau, taip pat iš anksto sumokėtam pelno mokesčiui. Šiai sąskaitai nepriskiriamos avansu apmokėtos nuolat besikaupiančios sąnaudos.

23 sąskaita Nebaigtos vykdyti sutartys skirta įmonės vykdomų statybinių bei visų kitų ilgalaikių kontraktų vertės apskaitai.

24 sąskaita Prekybos skolos skirta su įmonės prekybine veikla (prekių, paslaugų ir savos produkcijos pardavimu) susijusių skolų apskaitai. Įprastas šių skolų grąžinimo terminas

– ne ilgesnis kaip 12 mėnesių.

25 sąskaita Kitos per vienerius metus gautinos sumos skirta trumpalaikių skolų, nesusijusių su įmonės prekybine veikla, apskaitai.

26 sąskaita Investicijos ir terminuoti indėliai skirta trumpalaikių investicijų, terminuotų indėlių bei supirktų nuosavų akcijų apskaitai.

27 sąskaita Pinigai banke ir kasoje skirta visų įmonės turimų piniginių lėšų ir jų ekvivalentų apskaitai.

29 sąskaita Sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos skirta uždirbtų, bet dar neapmokėtų pajamų ir iš anksto apmokėtų sąnaudų apskaitai. Išankstiniams apmokėjimams už prekes ar paslaugas apskaityti skirta sąskaita Nr. 22 Išankstiniai apmokėjimai.

5. IĮ OFFICE 1 „Onija“ ATSISKAITYMAI SU PIRKĖJAIS

Įmonė OFFICE 1, jos padalinys įsikūręs Tauragėje, tai yra vienintelė

OFFICE 1 kartu su ,,Onija“ parduotuvė Tauragės rajone. OFFICE 1 išvystė unikalią prekybos biuro reikmenimis sistemą. Sistema apima prekybos centrų, „tiesioginių ir kontraktinių” pardavimų bei paslaugų teikimo klientui aspektus. OFFICE 1 teikia visapusišką ir pilną raštinės reikmenų, kompiuterinės ir biuro technikos, eksploatacinių medžiagų, biuro baldų, o taip pat paslaugų biurui, tokių kaip laminavimas, kopijavimas, spausdinimas, įrišimas ir kt. pasirinkimą po vienu stogu.

OFFICE 1 – tai trumpiausias prekės kelias nuo gamintojo iki galutinio vartotojo be jokių tarpininkų. OFFICE 1 perka dideliai kiekiais ir taip sutaupo pirkėjų lėšas, siūlydamas prekes, įsigytas mažesniais kaštais. Tai leidžia pasiūlyti smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms mažas kainas bei puikų prekių užsakymo ir pristatymo servisą, o stambioms įmonėms „kontraktinius” pardavimus.

Įmonė Office 1 didžiausią dėmesį skiria verslo klientams, rūpinasi kad būtų platus prekių asortimentas, prekiauja naujausia kompiuterinę technika ir org. technika. Įmonės darbuotojai nuolat dalyvauja įvairiuose mokymuose, įgyja daugiau patirties kaip sudominti klientą savo prekėmis. Įmonės savininkė nuolat analizuoja pinigų srautus, rūpinasi įmonės įvaizdžio kūrimu ir operatyviai sprendžia iškilusias problemas. Ieško būdų ir galimybių prekių asortimento plėtimui.

Office 1 yra prestižiškiausia šios srities įmonė Tauragės apskrityje.

Parduotuvės savininkė nuolat rūpinasi įmonės reputacija ir prestižu. Taip pat savininkė kiekvieną mėnesį 30-čiai populiariausių prekių ypač sumažina kainas. Nuolatiniams klientams pastoviai nemokamai įteikiami nauji katalogų numeriai.

Apskaitai vesti įmonėje naudojama apskaitos programa ,,Navision“ – tai buhalterinės apskaitos ir verslo valdymo programinės įrangos paketas, sukurtas MS ACCESS bazėje, dirbantis MS WINDOWS 3.1, 3.11, WINDOWS 95,

WINDOWS NT ir WINDOWS XP aplinkoje.

,, Navision“ – daugiavartotojiška sistema, skirta apskaitai tvarkyti mažose ir vidutinio dydžio prekybinėse bei gamybinėse įmonėse.

Įmonėje apskaitos procesas vyksta taip:

➢ tik gavus prekes jos yra užpajamuojamos, suskaičiavus jų tikslų kiekį.

➢ Visos prekės yra griežtai skaičiuojamos, tam kad po to nebūtų jokių trūkumų.

➢ Kiekviena prekė turi savo atskira barkodą (navižiną), ir kiekviena ji yra parduodama tik pagal jį.

Mėnesio gale, ar praėjus kokiai noras akcijai ar loterijai, prekės vėl yra perskaičiuojamos, taip yra pažiūrima ar netrūksta prekių, jeigu trūksta, aiškinamasi kodėl. Taip vykdoma apskaita.

Visose įmonėse, atlikus ūkinę operaciją arba tam, kad ji įvyktų sudaromas, šią operaciją įforminantis juridinę galią turintis pirminis dokumentas. Visos ūkinės operacijos turi būti įformintos pirminiais dokumentais, priešingu atveju, apskaitos požiūriu, jos laikomos neįvykusiu ir nėra juridinio pagrindo joms registruoti apskaitoje. Jis yra duomenų apie ūkinę operaciją, registravimo apskaitoje, pagrindas. Tvarkant įmonėje apskaitą labai svarbu tinkamai pasirinkti apskaitos registrus, kuriuose bus fiksuojami ir kaupiami apskaitos duomenys. Nuo to ar sėkmingai pasirinktas, labiausiai įmonės poreikius atitinkantis apskaitos organizavimo variantas, gerokai priklauso įmonės valdymo sistemos funkcionavimas.

Sąskaitos apskaitoje atlieka klasifikavimo funkciją, tuo pat metu jos naudojamos kaip ir apskaitos registre. Valdant įmonę reikalinga informacija apie tai, kokios operacijos kada ir kokiu nuoseklumu įvyko, todėl apskaitoje duomenys apie jas turi būti kaupiami nuosekliai, pagal įvykimo eiliškumą. Šią funkciją atlieka chronologinis apskaitos registras –

bendrasis žurnalas, kuriame nuosekliai registruojamos operacijos. Duomenys imami iš pirminių dokumentų. Užregistruotus dokumentus būtina susisteminti

– perkelti į sąskaitas.

PVM sąskaitai – faktūrai dar privalomas įmonės PVM mokėtojo kodas, PVM

tarifai ir sumos. Sąskaitos – faktūros blankų komplektą sudaro du egzemplioriai, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka prekės pardavėjui. (Žr. 1. Priedas)

Kasos pajamų orderis taip pat priskiriamas prie pirminių apskaitos dokumentų. Kasos pajamų orderių užpajamuojamas grynųjų pinigų įnešimas į įmonės kasą. Jis išrašomas pinigų priėmimo į kasą dieną. Įmonės, kurios atsiskaitydamos su pirkėjais naudoja kasos aparatus, kasos pajamų orderio po kiekvienos operacijos nerašo. Dienos pabaigoje išrašomas vienas kasos pajamų orderis, visai per dieną gautai pinigų sumai. Kasos pajamų orderis sudarytas iš dviejų dalių: paties orderio ir jo rekvizitų. Užpildytas kasos pajamų orderis lieka įmonėje o kvitas atiduodamas pinigus įnešusiam asmeniui. (Žr. 2. Priedas)

Kasos išlaidų orderis surašomas fiksuojant grynųjų pinigų išmokas iš kasos. Jis turi būti išrašomas kiekvieną kartą išmokant pinigus, nepriklausomai nuo to ar yra kitų šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, tarkime gautų sąskaitų, kasos aparatų čekių ar kvitų. (Žr. 3. Priedas)

5.1 Ūkinės finansinės operacijos

Visi įmonės savininko veiksmai, susiję su pinigų uždirbimu ir gamybos išlaidomis, vadinami ūkinėmis finansinėmis operacijomis.

Visi piniginiai veiksmai – ūkinės operacijos įforminamos atitinkamais dokumentais (sąskaitomis, važtaraščiais, pavedimais, čekiais ir kt.) ir fiksuojamos tam skirtuose registruose (žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kt.) šiais tikslais:

1. kad neužmirštu, kada ir kokia ūkinė operacija atlikta, kokia tos ūkinės operacijos vertė;

2. žinotu, ar apsimoka daryti išlaidas tai ar kitai paslaugai teikti;

3. žinotu, kiek uždirbta pajamų per tam tikrą laikotarpį ir kiek reikėjo padaryti išlaidų šioms pajamoms uždirbti;

4. galėtu sudaryti reikalaujamą atskaitomybę, apskaičiuoti apmokestinamąsias pajamas ir sumokėti į biudžetą priklausančius mokesčius.

Įmonės finansininkas organizuoja ūkinių operacijų apskaitą, daro buhalterinius įrašus į apskaitos registrus ir sudaro reikalaujamą atskaitomybe.

Visas šias operacijas atitinkamai įvertina, sugrupuoja, atsižvelgia į atsargų likučius, pirkėjų skolas, apskaičiuoja PVM ir atlieka kitus veiksmus, kad būtų galima teisingai nustatyti apmokestinamąsias pajamas.

Įmonė, yra PVM mokėtoja, todėl ūkinių operacijų atspindėjimo registruose įrašai tvarkomi pagal tam tikrą sistemą, vadinamą dvejybiniu įrašu. Dvejybiniu įrašu vadinamas kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debete, o kitos kredite.

5.2 Pardavimų apskaita

Prekybinių įmonių veiklos esmė yra ta, kad jos perka prekes ir vėliau jas perparduoda kitoms įmonėms. Prekių judėjimui registruoti įmonės gali pasirinkti nuolat arba periodiškai apskaitomų atsargų būdus.IĮ OFFICE 1

„Onija“ naudoja prekių apskaita nuolat apskaitomų atsargų būdu.

Prekių likutis laikotarpio pradžioje + Per ataskaitinį laikotarpį nupirktos prekės – Parduotų prekių savikaina = Prekių likutis laikotarpio pabaigoje.

IĮ „Onija“ atliekamas:

1. užsakymų gavimas ir registravimas;

2. sąskaitą pirkėjams išrašymas;

3. prekių išsiuntimas;

4. pardavimų registravimas apskaitoje;

5. prekių grąžinimas ir nukainojimų registravimas;

6. apmokėjimų registravimas.

Užsakymai priimami per prekybos agentus, elektroniniu paštu, telefonu.

Visi užsakymai registruojami užsakymų žurnale.

Įmonė informaciją, susijusią su pardavimais, saugo kaip komercinę paslaptį. Pelno (nuostolio) ataskaitoje pardavimo pajamų suma pateikiama apibendrintais skaičiais.

Kad prekės būtų geriau perkamos, pardavėjas gali tiekti jas pirkėjams nereikalaudamas už jas sumokėti tuoj pat.

Įmonėje naudojami prekių pardavimo būdai:

1. pardavimai išsimokėtinai;

2. pardavimai suteikiant prekybos nuolaidas;

3. prekių mainai.

Pardavimai išsimokėtinai reiškia, kad pirkėjas, gavęs prekes, turi sumokėti už jas pardavėjui ne visą sumą iš karto, bet dalimis per tam tikrą laikotarpį.

Pardavimų suteikiant prekybos nuolaidas atvejai gali būti labai įvairūs. Svarbiausias tikslas yra pritraukti kuo daugiau naujų pirkėjų ir skatinti esamus naudotis to paties pardavėjo paslaugomis arba pirkti iš jo didesnį prekių kiekį.

Prekių mainai – tai pirkėjo ir pardavėjo susitarimu prekių tiesioginis keitimas į kitas prekes, o ne į pinigus. Pardavimo – pirkimo sutartyje nustatoma, kokiomis prekėmis žadama mainytis, būtinai nurodoma, kokia sandorio suma.

5.3 Pirkimo – pardavimo sutartys

Kai kurie pirkėjai už prekes iš karto nesumoka, todėl pardavimai įforminami specialia pardavimų – pirkimų sutartimi. Joje aptariami dviejų pusių įsipareigojimai ir prekių išsiuntimo bei mokėjimo sąlygos. Išsiimtus prekes be sutarties, nebus juridinio pagrindo reikalauti skolų. Jokie teisiniai aktai tokių situacijų nereglamentuoja. Kiekvienos ūkinės sutarties privalomi rekvizitai: sutarties pavadinimas, jos dalyvių bei sutarties objekto tikslus pavadinimas.

Sutartyje turi būti numatytos visos prekių pateikimo sąlygos, terminai ir garantijos. Jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, laikoma, kad prekės bus pateikiamos pirkėjui iš įmonės pardavėjos, prekių atsivežimo išlaidas apmoka pats pirkėjas. Numatomos tam tikros garantijos: pvz., pardavėjo įsipareigojimas atsakyti pirkėjui už defektus, kurie egzistavo prekių pardavimo momentu, bet paaiškėjo vėliau.

Taikomos sankcijos – produkcijos grąžinimas ir jos nukainavimas.

Nukainojimo sąlygos turi būti aptartos. Ypač svarbi sutarties dalis –

prekių kaina ir mokėjimo sąlygos. Sąskaita išsiunčiama kartu su prekėmis arba vėliau, bet ne anksčiau. Išrašant sąskaitą, svarbu, kad būtų laikomasi sutartinių pasižadėjimų. Gali būti nurodoma, po kiek dienų po sąskaitos išrašymo pirkėjas turi sumokėti, nurodomos nuolaidos. Jeigu nepatikimas pirkėjas, galima reikalauti sumokėti iš anksto arba reikalauti atidaryti akredityvą, t.y. rezervuoti lėšas. Į šiuos pinigus negali niekas pretenduoti, todėl, gavęs pranešimą apie akredityvo atidarymą, pardavėjas gali drąsiai siųsti prekes. (Žr. 4. Priedas)

Svarbią reikšmę turi ir pati atsiskaitymo forma. Galima reikalauti sumokėti iš anksto, t.y. pirkėjas, gavęs (arba dar negavęs) iš pardavėjo siunčiamų prekių dokumentus, duoda nurodymą savo bankui pervesti pinigus iš savo atsiskaitomosios sąskaitos į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą,.

Galima taip pat atsiskaityti vekseliais, čekiais.

Labai svarbus klausimas, kuris turi būti aptartas pirkimo – pardavimo sutartyse – nuosavybės teisės pasikeitimas. Jeigu šis klausimas neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisę į prekę pirkėjas perima iš pardavėjo tos prekės perdavimo momentu. Tačiau tai rizikinga, nes, pvz., pirkėjo bankroto atveju pardavėjas gali neatgauti prekės. Todėl sutartyje kartais numatoma, kad prekė pirkėjo nuosavybėn pereina tik po to, kai už ją užmokama.

Sutartyje turi būti ir kiti formalūs rekvizitai: sutarties surašymo data, pasirašymo vieta, atsakingų asmenų pavardė ir kitos papildomos sąlygos.

5.4 OFFICE 1 „Onija“ taikomos pardavimo nuolaidos

Įmonė taiko tokias pardavimų nuolaidas:

1. sezoninės,

2. šventinės,

3. apyvartos,

4. nuolatinių klientų.

Svarbiausias prekybos nuolaidų tikslas yra pritraukti kuo daugiau naujų pirkėjų ir skatinti esamus pirkėjus pirkti tam tikras prekes iš tos pačios prekybos įmonės (tapti nuolatiniais pirkėjais), taip pat pirkti prekes didesniais kiekiais. Svarbu yra tikrinti, kad pardavimų (pajamų)

padidėjimas kompensuotų pajamų (ir pelno) praradimą dėl sumažintos kainos, nes priešingu atveju visos pastangos nueis perniek.

Kainos nuolaida paprastai nurodoma šalia ankstesnes prekės pardavimo kainos įrašant naująją, kad pirkėjai akivaizdžiai pamatyti skirtumą.

Pardavimo metu suteikiamoms nuolaidoms galima priskirti ir nuolaidas nuolatiniams įmonės prekių ar paslaugų pirkėjams. Ši nuolaidų rūšis paplitusi parduodant prekes tiek kitoms įmonėms, tiek fiziniams asmenims.

Dažnai tokiais atvejais pastoviems klientams išduodamos nuolaidų kortelės su nurodyta tam tikra pastovaus dydžio nuolaida nuo visų ar tam tikrų įmonės teikiamų paslaugų ar parduodamų prekių.

Kartais prekybos nuolaidos suteikiamos ne tiesiogiai mažinant už perkamas prekes (paslaugas) mokėtiną sumą, bet leidžiant pirkėjui nemokamai (ar beveik nemokamai) papildomai išsirinkti prekių ar paslaugų už suteiktos nuolaidos sumą.

Pardavimo nuolaidos, pirkėjams suteikiamos pardavimo momentu, įmonės vedamoje finansinėje apskaitoje neapskaitomos, laikantis nuostatos, kad pardavimo kaina yra galutinė kaina atėmus suteiktą nuolaidą (nuolaidos išskiriamos tik pardavimo dokumentuose: PVM sąskaitose faktūrose, sąskaitose faktūrose, kasos aparatų kvituose), todėl įmonės vadovai iš finansinės apskaitos duomenų negaus informacijos apie per tam tikrą laikotarpį pirkėjams suteiktų nuolaidų, t. y. negautų pajamų, sumą.

Tačiau tokią informaciją, be to, atitinkamai detalizuojant pagal prekes, pardavimo regionus, pardavimų vadybininkus ir kitais aspektais. Tik tinkamai dokumentavus ir apskaitoje užregistravus nuolaidas, suteiktomis nuolaidų sumomis galima mažinti parduotos prekės pardavimo pajamas, kurios pradžioje buvo užregistruotos be nuolaidų. Nuo mažesnių pajamų, be abejo, bus mokami ir atitinkamai mažesni pelno, kelių ir pridėtinės vertės mokesčiai.

Nuolaidos prekių ar paslaugų pirkėjams taip pat gali būti suteikiamos kaip kompensacija už sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ne laiku ar nekokybiškai.

5.5 OFFICE 1 „Onija“ parduotų prekių grąžinimas

Nei viena įmonė nėra garantuota, kad už visas jos išsiųstas prekes pirkėjas sumokės visą sumą. Gali būti brokuotų prekių arba gali būti grąžinamos ir kokybiškos prekės, jeigu pirkėjas susidarė klaidingą įspūdį apie jas iš katalogo.

Pvz.: Parduotų prekių grąžinimai

1. 2005 m. sausio 31 d. įmonei grąžino 1 nekokybišką kompiuterį.

Sąskaitų korespondencija:

D 5093 Parduotų prekių grąžinimai 1940

K 271 Atsiskaitomoji sąskaita 1940

D Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai K 1940

Įmonės valdytojams svarbu žinoti, kiek ir kokių prekių grąžinama, kokios prekės nukainojamos. Tai svarbu nustatant parduotų prekių grąžinimo priežastis bei kaltininkus.

Todėl įsivedama sąskaita 5093 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai (-). Jos debete per ataskaitinį laikotarpį kaupiamos parduotų prekių grąžinimo ir nukainojimo sumos. Laikotarpio pabaigoje bendroji debeto apyvartos suma atimama iš pardavimų pajamų apimties. Tokiu būdu parodoma tikroji uždirbtų pajamų suma.

Pvz., pirkėjas už vasario 5 d. jiems išsiųstas prekes atsiuntė ne 1200

Lt, bet 1100 Lt, kartu pranešdamas, kad dėl prastos kokybės prekės buvo nukainotos. Apskaitoje atliekama tokia sąskaitų korespondencija:

D 27 Pinigai

1100

D 5093 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai

100

K 2411 Pirkėjai

1200

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, Pinigų ir Pirkėjų sąskaitų likučiai atsispindi balanso turto dalyje. Parduotų prekių grąžinimų ir nukainojimų sąskaita uždaroma per Pajamų ir sąnaudų suvestinę.

Atliekama sąskaitų korespondencija:

D 391 Pajamų ir sąnaudų suvestinė

100

K 5093 Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai

100

Tikrai uždirbtomis pajamomis per ataskaitinį laikotarpį galima laikyti pardavimų sumą, kuri apskaičiuojama iš bendrosios pardavimų sumos atėmus pardavimų diskontus ir parduotų prekių grąžinimus ir nukainojimus. Ši suma vadinama grynaisiais pardavimais.

Išvados ir siūlymai

1. Apžvelgusi literatūrą, išsiaiškinau, kas yra atsiskaitymai su pirkėjais, kokios vyrauja sistemos, kuo jis svarbus organizacijoms, darbo našumui bei rezultatams, kuo jis įtakoja organizacijos pelną arba nuostolį.

2. Grynieji pinigai yra paprasčiausia ir seniausia atsiskaitymų priemonė.

Atsiskaitymas grynaisiais paprastai vykdomas tuo pat metu, kai gaunamos prekės, todėl kyla mažiausiai problemų dėl verslo partnerių tarpusavio nepasitikėjimo. Atsiskaitant negrynaisiais, bankams susidaro palankios sąlygos kontroliuoti įmones, jų veiklą. Taip pat jie leidžia valstybės lygmeniu per kredito sistema apskaityti ir kontroliuoti visuomeninio produkto gamybą ir paskirstymą, sukaupti operatyviąją informaciją.

3. Piniginiuose atsiskaitymuose dalyvauja pardavėjas, pirkėjas ir bankas.

Kiekvienas dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko funkcija yra suprasti tų motyvų bei poreikių skirtumus ir padėti surasti optimaliausią variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti.

Pardavėjo tikslas – kuo greičiau gauti užmokestį už parduotas prekes ar paslaugas. Pirkėjo tikslas – gauti užsakytas prekes ir paslaugas bei atsiskaityti už jas kuo vėliau. Pirkėjas siekia, kad įsigytos prekės atitiktų tam tikrus kokybės standartus.

4. Atsiskaitomieji dokumentai yra kelių rūšių: mokėjimo pavedimai;

dokumentinis akredityvas; atsiskaitymai čekiais; kreditinės ir debetinės kortelės ir kt. Atsiskaitomieji dokumentai turi atitikti standartų reikalavimus ir juose turi būti visi rekvizitai.

Atsiskaitymuose yra naudojami dokumentų originalai. Čekiai ir vekseliai turi būti užpildomi tik rašalu. Ištaisymai atsiskaitomuose dokumentuose neleidžiami. Fiziniai ir juridiniai asmenys atsiskaitymo būdą, taip pat konkretu mokėjimo laiką, akceptavimą nurodo savo sutartyse. Atsiskaitomuosius dokumentus bankai apmoka iš įmonių sąskaitų, atsižvelgdami į lėšų likutį.

5. Sužinojau, kad OFFICE 1 „Onija“ įmonėje naudojami prekių pardavimo būdai: pardavimai išsimokėtinai; pardavimai suteikiant prekybos nuolaidas; prekių mainai.

6. Siūlyčiau pirkėjų skolas vertinti pagal atsiskaitymo laikotarpius:

• neskolingi;

• skolingi nuo 1 – 10;

• skolingi 11 – 30;

• skolingi 31-60 ir daugiau.

Skolininkai kurių mokėjimo terminas daugiau kaip 60dienų, laikoma beviltiška skola (priklausomai nuo pirkėjų būklės). Šias skolas pagal sutartis perduoti skolų išieškojimo agentūrom.

Naudota literatūra

1. Ališauskaitė – Paulavičienė J. Atsiskaitymai dokumentiniais akredityvais. Apskaita ir mokesčių apžvalga. 2005, nr. 3,. ISBN 1392-3722

2. Cyril Pat Obi Verslo finansų pagrindai. Kaunas, 1999. 299 p. ISBN 9986-

13-605-9

3. Gudaitienė O. Apskaitos pradmenys. Vilnius, 2002. 109 p. ISBN 9955-9418-

3-9

4. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 1997. 430 p.

ISBN 9986-487-35-8

5. Valužis K. Apskaita, mokesčiai, atskaitomybė. Vilnius, 1996. 375 p. ISBN

9986-454-08-5

6. Valužis K. Apskaitos metodika. Vilnius, 1999. 518 p. ISBN 9986-454-38-7

7. Valužis K. Apskaitos sistema. Vilnius, 2000. 581 p. ISBN 9986-454-44-1

8. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. Vilnius, 2001. 433 p. ISBN 9986-

752-88-4

9. Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pradmenys. Vilnius, 2004. 317 p.

ISBN 9955-491-69-8

10. Sveginienė L. Pardavimo pajamų apskaita. Apskaita ir mokesčių apžvalga.

2003, nr. 11,. ISBN 1392-3722

11. Sveginienė L. Nuolaidūs laimi. Vadovo pasaulis. 2003, nr. 6,. ISBN 1392-

4761

12. Specialus pasiūlymas, besinaudojantiems faktoringu [interaktyvus ] Ūkio bankas, 2005 (žiūrėta 2005-03-28) .Prieiga per Internetą:

http://www.ub.lt/index.php.

13. Faktoringo samprata [interaktyvus ] Vilniaus bankas, 2005 (žiūrėta 2005-

03-25) .Prieiga per Internetą: http://www.vb.lt/inside.

14. Faktoringas[interaktyvus ] Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, 2005 (žiūrėta 2005-03-29) .Prieiga per Internetą:

http://www.svv.lt/index.php/

15. Kreditai ir faktoringas[interaktyvus ] Šiaulių bankas, 2005 (žiūrėta

2005-03-29) .Prieiga per Internetą: http://www.sb.lt/article/

Priedai

Pirmas priedas PVM sąskaita – faktūra

Antras priedas Kasos pajamų orderis

Trečias priedas Kasos išlaidų orderis

Ketvirtas priedas pirkimo – pardavimo sutartis