Verbos

Turinys

I. Įvadas..............................3
II. Verbos..............................4
1. Su pavasariu............................5
2. Mitologinė prasmė..........................5
3. Verbos, kurias neša šventinti ir jų prasmė..............5
4. „Verbų“ šventimas..........................6
5. Papročiai..............................6
6. Augalų rinkimas..........................9
7. Verbos – iš augalų ir iš popieriaus..................9
8. Žolelių įvairovė...........................9
9. Senoliai sako...........................11
10. Mošiutės sesers palikimas.....................12
III. Išvados..............................13
IV. Iliustacijos............................14

V. Literatūra..............................28
Įvadas

Verbų sekmadienis – neatsiejama pavasario dalis. Ir nors
dažnai girdime sakant, kad šių dienų visuomenė darosi vis
uždaresnė, vis labiau skubanti, tačiau kasmet Verbų sekmadienį
į bažnyčias plūsta daugybė žmonių.

Temos aktualumas:
Man ši tema aktuali tuo, kad mano močiutės amžinatelsė
sesuo rišdavo verbas, jas pardavinėdavo turguje bei prie
bažnyčios. Kai dar buvo gyva, kiekvienai šeimai padovanojo po
verbą. Taip pas mus atsirado namuose verba, kuri yra vienintelis
prisiminimas appie senelės seserį.

Darbo tikslai:
1. Susipažinti su Lietuvos bei užsienio verbomis.
2. Išsiaiškinti kada buvo renkamos gėlės, žolės bei kokios.

Uždaviniai:
3. Paaiškinti verbų šventinimo papročius, jų kilmę.
4. Paaškinti plakimo verba svarbą.
5. Susipažinti su paliktu daiktu.
6. Pateikti verbų ornamentus.
7. Pateikti spalvinius variantus.

Tyrimo objektas – Verba
Objekto amžius – apie 30-40 m. (tiksliai niekas nežino).

Verbos

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pa¬baigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną – Žiedkelę. Šią šven¬tę 325 m. katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIII a. nusprendė Velykas švęsti praėjus 144 dienų nuo pavasario pradžios, t. y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet šven¬čiamos vis kitą dieną. Pavasarinė mėnulio pilnatis būna ne anksčiau kaip kovo 21 d. ir ne vėliau ka

aip balandžio 26 d. Priešvelykinės apeigos pradedamos prieš savaitę, t. y. nuo Verbų sekmadienio. Tą dieną Kristus įjojęs Jeruzalėn ir jam po kojomis kloję palmių šakų. Pastarajam įvykiui prisiminti bažnyčia pradėjo šventinti verbas. Ta¬čiau šis paprotys pirmiausia buvo susietas su pagoniškuoju medžių kultu.
Net ir įvedus Lietuvoje krikščionybę, žmonės neatsi¬sakė apeigų su minėtais augalais. Bažnyčia, nepajėgdama tų papročių išnaikinti, leido juos šventinti Verblų sekma¬dienį.

Po Verbų sekmadienio ėjo vadinamosios didžiosios die¬nos – antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis (Suvalkijoje buvo vadinamas švariuoju arba žaliuoju), penktadienis ir šeštadienis, – šiomis dienomis mūsų žmonės taip pat atli¬kinėdavo įvairiausias apeigas, magiškus veiksmus, netu¬rinčius nieko bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš se¬nosios pagoniškosios pavasario šventės. Ši savaitė dar buvo laikoma vėlių savaitė. Žiloje senovėje per pavasario šventes būdavo garbi¬nami anksčiausiai roodantys gyvybės ženklus augalai, kurie esą turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad augaluose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga. Mūsų krašte tokiais augalais buvo laikomos tam tikrų gluosnių rūšys, duodančios vyriškosios ir moteriškosios lyties sporų. Iš gluosnių pažymėtina blinė, turinti moteriškosios lyties sporų, ir žilvitis – ¬vyriškosios. Šie augalai apie vasario pabaigą bei kovo pradžią išleidžia pumpurus – “kačiukus”, pranašaujančius besiartinantį pavasarį.

Su pavasariu

Nors kalendorinis pavasaris prasideda kovo 21-ąją, bet balandis – tai tikrasis gamtos pr

risikėlimo metas. Fenologiniame kalendoriuje įrašyta: “Balandis _ tai tikrasis pavasaris, dovanojantis žmogui ilgesnį saulės spindulį, laukų žalumą, paukščių dainą ir gražiausią, ilgai lauktą prisikėlimo ir vilties šventę – šv. Velykas”.

Mitologinė prasmė

Mitologinėje tautosakoje balandis siejamas su nepaprasto vaisingumo deive Blinde. Mitinė tautosaka pasakoja, kad Blindė buvusi nepa¬prastai vaisinga moteris, labai lengvai gimdydavusi gau¬sybę vaikelių ne tik natūraliu būdu, bet ir iš rankų, kojų bei galvos. Žemė, visų vaisingiausioji motina, ėmusi jai pavydėti tokios didelės laimės. Kai kartą Blindė ėjusi per klampią lanką, jos kojos įklimpusios į žemę taip, kad ji jokiu būdu negalėjusi jų ištraukti. Iš didelio nusiminimo ši moteris pavirtusi medžiu.

Žilvitis – gluosnis, duodantis vyriškąsias sporas, – taip pat buvo laikomas nepaprastu, šventu medžiu. Tautosa¬koje pasakojama, kad jis yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir palaidoto žmogaus. Padaryta iš žilvičio birbynė prakal¬banti žmogaus balsu, pasakanti, kas jį nužudęs. Dėl raudonos spalvos jo bijančios piktosios dvasios. Be to, pasta¬roji buvusi magiška priemonė, atgaivinanti apmirusią že¬mę, suteikianti jai vaisingumą, žmonėms sveikatą, laimę ir pan.

O kaip atrodo verbos, kurias neša šventinti, ir kokia jų prasmė?

Prieš Velykas – Didžioji savaitė. Ji prasideda Verblų sekmadienį. Tą dieną esą Kristus įjojęs į Je¬ruzalę, ir žmonės jam po kojomis kloję palmių ša¬kas. Daugelyje šalių šią dieną vadina Palmių sekmadieniu. Tam įvykiui atminti ir

r imta šventinti verbas.

Tačiau verbos, su jomis atliekamos apeigos, yra susijusios su pagoniškuoju medžių kultu. Medžiams, anksčiausiai pradedantiems sprogti ir pasižymintiems dideliu gyvybingumu, buvo priskiriama magiškoji galia. Tokie medžiai Lietuvoje yra žilvitis ir blinde. Išskirtinėmis savybėmis lietuvių tikėjime pasižymi ėglis (kadagys) ir beržas. Todėl verbos daromos iš tų medžilų šakelilų.

Apie Merkinę į bažnyčia nešasi šventinti žilvičio ir ėglio šakeles, papuošę puokštelę dirbtiniais žiedais.

Kiti nešdavosi tik ėglio. Ta puokš¬telė ar šakelė ir vadinama verba.
Kitose Europos ša¬lyse šventina palmių, alyvų šakeles.

Verbų sekmadienį į bažnyčią verbas nešėsi visi¬ – kas didesnę, kas mažesnę. Didžiausią turėjo namų šeimininkė. Vaikų verbos buvo kuklesnės – dvi, trys šakelės.

“Verbų” šventimas

Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Velykas (balandžio mėnuo). Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą.
Iki mūsų dienų daug kur tikima, kad per Verbas pašventinti kadagiai, žilvičiai gali apsaugoti nuo negandų, perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Verbos šakelėmis arba nubrauktais spygliais smilkė kambarius, rūkydavo audringus debesis, nes tie nuo dūmų išsisklaido, šakeles dėdavo ir po višta, kad vanagas nepultų viščiukų, rūkydavo išgena¬mus pirmą sykį gyvulius, trobas, bites aviliuose, einantį pirmą kartą arti artoją. Ši

ių medžių rykštėmis žmonės muš¬davo ir gyvulius, kad jie būtų sveiki ir nebijotų įvairiausių piktų antgamtiškų jėgų. Dar ir šiandien, ką tik iš bažnyčios parnešta verba pasmilkoma troba, kiti sodybos pastatai – tai juos turi saugoti nuo gaisrų, audrų, kitų negandų. Daug kur verbų šakeles dėdavo ir ant mirusiųjų kapų.

Papročiai
Verbas neša į laidotuves mi¬rusiajam pagerbti, deda ant kapų per Vėlines. Mirus šeimos nariui įdedama į karstą po pagalve.

Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio žmonės laikėsi įvairių draudimų, būrė, atlikinėjo magiškus veiksmus, tariamai turinčius apsaugoti juos nuo visokių nelaimių bei blogų dvasių.

Šventintas verbas parnešę iš bažnyčios užkišda¬vo po balkiu, už švento paveikslo krikštasuolėje arba palubėje ir laikyda¬vo visus metus, kol kitais parsineš naują.

Dar XX a. buvo išlikęs paprotys pasmilkyti parsineštą verbą. Jei dūmai sklaidosi po kambarį, nelaimės aplenks na¬mus, jei traukia per duris – namuose kas nors grei¬tai mirs. Todėl Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba nešdamiesi ten verbą.

Mokslininkų nuomone, senesnis yra papro¬tys plakti verba linkint sveikatos, vėlesnis – apsau¬ga nuo piktų dvasių.

Lietuvoje dar žinomas paprotys Verbų sekmadienį arba per Velykas plaktis šventintomis verbomis. Jaunimas imdavo plaktis tuoj po pamaldų, čia pat šventoriuje, miestelio aikštėje ar pakeliui į namus.
Tikėjo, kad tai padės išlikti jauniems ir sveikiems. Grižę anksčiau iš bažnyčios ieškodavo miegalių ir radę juos nuplakdavo.
• Mušdami sakyda¬vo:

“Ne aš mušu, verba muša,

už nedėlios bus Ve¬lykos!”
• Buvo ir vaikams skirtų posmų:

“Verba pla¬ka, verba plaka,

paganyk telyčilų, nepamesk triny¬čių”.
• Tikėjo, kad pašventinta verba išvaro ligas, todėl plakė ligonius kartodami:

“Ne aš plaku, ver¬ba plaka.

Būk sveikas nuo metų lig metų”.
• Žinomas paprotys plakant sakyti magiškus žodžius:

„Ne aš plaku, verba plaka!

Ar žadi margutį?“

Šitas pavyzdys sakytų, jog seniau tikėta medžių ypatingu gyvybingumu, kuris plakant persiduoda žmogui.

Plakdavo ne tik miegalius ar ligonius, plak¬davo tėvai vaikus, vaikai – tėvus, senelius, žmo¬na – vyrą, vyras – žmoną. Tik mūsų amžiaus viduryje plakimas tampa vaikų privilegija. Už plakimą vaikai gaudavo kiaušinių. Plakdavo ne tik Verbų sekmadienį, bet ir per Velykas, pirmąją arba antrąją dieną. Vaikai kėlėsi kuo anksčiau, kol dar nesukilę kaimynai, kad užkluptų miegančius ir užsidirbtų margučių. Nebūsi pirmas, gali jų ir negauti. Švęsta šakele kaimo žmogus sudroždavo kiekvienam gy¬vuliui, pirmą kartą pavasarį išgenamam.
• Rokiškio apylinkėse mušantis sa¬kydavo:

Ne aš mušu,rykštė muš,

Patol muš, kol nuluš.

Už nedėlios didi diena,

Palinksmins kožną vieną.

Būk toks kaip buvęs,

Būk sveikas kaip žuvis.
• Obelių apylinkėse sakydavo:

“Verba plaka, ne aš pla¬ku,

būk laimingas, nuo visų ligų apgintas”.

Arba:

“Paga¬nyk telyčią, nepamesk trinyčių”.
• Gikonių kaime, Papilės valsčiuje, žmonės tikėjo, kad, kuris Verbinėse neturi ver¬bos, tą persekiojantis velnias.
• Stirnėnų kaime, Vilkaviškio apskrityje, Verbų sekmadienį veždavo į bažnyčią ligonius, paliegėlius. Ten kunigas pašlakstydavęs juos verba, ir šie pasveikdavę.
• Garnio kaime, Švenčionėlių apylinkėse, buvo manoma, kad, mušant verba vaiką, išvaromos iš jo visos blogybės.
• Kraštų kaime, Anykščių rajone, verba ne tik plakdavo, bet ir rūkydavo sunkiai sergančiuosius. Panašias apeigas atlikdavo ir dzūkai.
• Žemaičiai Velykų antrą dieną, ateję vieni kitų aplankyti, pirmiausia plakdavosi žilvičio, išsprogusio beržo ar kadagio šakelėmis. Kartu jie laistydavosi van¬deniu.
• Gruzdžių apylinkėse žmonės tikėjo, kad į namus, iškaišytus kadagiais ar ber¬želiais, netrenkiąs perkūnas ir ten neįeinąs velnias. Jei trobos tais metais neiškaišytos, tai velnias tupįs pastogeje, o Dievas į jį trenkiąs.
• Šiaulių krašte bažnyčioje šventindavo kadagio šakeles, kurios būdavo papuoštos popierinėmis karpytomis gėlytėmis.
• Rytų Aukštaitijoje žmonės, per Verbas eidami į bažnyčią, prie kadagio dar prideda ir ką tik pradėjusio sprogti beržo, žilvičio šakelę („kačiukų“), o kai kas į puokštelę įkomponuoja dar ir pernykščių ąžuolo lapų.
• Pietryčių Lietuvoje žmonės į bažnyčią nešdavosi popierinių gėlių puokšteles, kurios būdavo pritvirtinamos prie medinio kotelio.

Laikas keičia žmones. Senieji papročiai ir apei¬gos įgauna kitokią prasmę, sąlygotą mūsų dienų kultūros. Vargu, ar daug kas atsakys, kodėl jis neša šventinti ėglį ar žilvitį, nedaug kas bežino tikrąją plakimo prasmę.

Augalų rinkimas

Augalus verboms renka vasarą, kai ryškiausi žiedai ir netrapūs stiebeliai. Kad ge¬riau sudžiūtų, sukabina pastogėse ar paskleidžia ant aukšto. Samanas rauna vėlai rudenį, o nendrių vir¬šūnes pjauna kai užšąla ežerai. Verbas pradeda riš¬ti tuoj po Užgavėnių. Riša nuo viršūnės. Kartais augalus dažo. Verbos dažniausiai būna volelio for¬mos, pūstašonės, plokščios. Šios primena palmių šakas.

Verbos – iš augalų ir iš popieriaus

Keliaujantys į bažnyčią prie amžinosios žalumos – kadagių šakelių – pridėdavo prasišiepusių karklų (dlindžių) „katinėlių“, išsprogusių gluosnių, žilvyčių vytelių. Kai kur tokį natūralų bundančios gamtos ženklą dar apraišiodavo spalvotais vilnoniais siūlais. Miestelėnai, dvariškiai sukurdavo ir popierinių ar kitokios medžiagos spalvinių žiedų.

Paprotys puošti verbas popierinėmis bei sudžiovinto¬mis praėjusios vasaros gėlėmis yra atsiradęs XIX a. Tuo metu pradėtos naudoti įvairiaspalvės meniškai padarytos iš dažytų sudžiovintų Vilniaus apylinkių lauko gėlių verbos. Lietuvių moterys nuo seno verbas surišdavo dai¬liomis tautinėmis juostomis.

Žolelių įvairovė

Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Jos raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami sausučių žiedelius, nudažytas skiedreles, įvairiaspalvius džiovintus augalus. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, dažniausiai būdavo pusės metro ilgio. Jų storis labai įvairuodavo. Šiais laikais dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau, verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu.

Verbų kūrėjai šiandien daug interpretuoja, išplatina verbas į šonus, imituoja medžio šakas. Tokios verbos dažnai didžiulės (vieno metro ar net aukštesnės), netradicinių spalvų. Anot tyrinėtojų, tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, derinant ryškių spalvų žiedelius įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.

Žaliava – barškučiai, ašarėlės, katpėdžios, sausutės, šlamučių žiedų, motiejukai, avižos, rugių varpos, smilgos, nendrės, samanos, kankorežiai, snaudalės, šiaudinukai, sausos laukų, miškų ir darželių gėlės, žolynai, javai, smėlinis, kraujažolės, motiejukai, žilvičio šakelės, kadagio šakelės, išsprogusio beržo šakelės. XIX a. viduryje verboms žmonės naudodavo bruknienojus, žalias laumės šluotas, ąžuolo šakas su pernykščiais lapais.

Verboms naudojama apie 30 įvairių augalų rūšių. Žolynus prie 30-60 cm ilgio lazdelės rišami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai augalai, kad susidarytų raštai. Vienoje verboje dažniausiai derinamos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva.

Populiarios volelio pavidalo verbos. Pintos labai tampriai, jos primena rištinius kilimus. Vienose seniausių – vadinamosiose rainelėse – ritmiškai pasikartoja dviejų, trijų spalvų skersiniai ruoželiai. Būdingiausi motyvai – rombeliai, trikampėliai. Žaismingi smulkūs koreliai, komponuojami tolygiai, sudaryti iš pilkų ar žaliai dažytų motiejukų kilpelių. Juose spindi rožinių ar baltų skaistenio pumpurėlių akutės.

Senieji verbų pynėjai labai vertina vadinamąsias karališkas verbas, nes rišami aplink lazdelę sulenkti motiejukai primena karūnėles. Kai rugių varpos ar motiejukai pritvirtinami skirtinguose lazdelės šonuose, verbos įgauna eglutės pavidalą. Iš sulenktų varpų ar motiejukų sukuriami ažūriniai širdelių raštai. Į varpų sujungimus įterpiami įvairiaspalviai gėlių žiedai.

Vilniaus kraštą garsinančios didžiulės ir įvairiaspalvės verbos (Vilniaus verbos) anksčiau buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės.

Kaip liaudies meno kūriniai Vilniaus verbos lyginamos su dzūkiškomis juostomis, suvalkietiškomis prijuostė¬mis, žemaitiškomis šventųjų skulptūrėlėmis. Be Vil¬niaus apylinkių meistrų, tokias verbas dar gamina Amerikos lietuviai bei į Lenkiją persikėlę Vilniaus apylinkių gyventojai.

Senoliai sako:

• Sukirsk vaikui verbos šakele – geriau augs.
• Kad per javapjūtę juosmuo neįskaustų, Verbų sekmadienį, eidamas į bažnyčią, verbą (dažniausiai kadagio šakelę ar kartu su ją padarytą puokštelę) surišk raudonu vilnoniu siūlu. Pašventintą parsinešk namo, siūlą nurišk ir, prasidėjus darbymečiui, susirišk juo juosmenį.
• Jei labai pradėjo skaudėti dantį ar ausį, parūkyk, pasmilkyk ją verba.
• Kad bitės būtų sveikos, į kopinėjamų bičių avilį įdėk verbos šakelę.
• Užėjus audrai, verbą sudegink krosnyje arba bent ją pasmilkyk namus ir apie juos – atitolinsi audros debesis.
• Jei nori gero derliaus, sutrintų verbų spyglių įmaišyk į pirmosios sėtuvės grūdus.
Jei nori, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių, verbos šakelę įkišk į dirvą.
• Jei nori, kad sėkmingai išsiristų viščiukai, verbos dūmais aprūkyk po višta perėti dedamus kiaušinius ir pasmilkyk perekšlę vištą.
• Kad gyvuliai vasarą gerai ganytųsi, verbos šakele paliesk, pasmilkyk pirmą kartą į laukus išgenamus galvijus.
• Kad upelio vanduo būtų švaresnis, vienoje ir kitoje jo pusėje įsmeik po verbos šakelę.

Dar senoliai sako, ir tai patvirtina P. Kastulė: Jei Verbos šaltos _ metų derlius bus geras. Ji taip pat pasakoja, jog prieš Velykas, Didįjį Šeštadienį, kai kunigas pašventina vandenį, tai seniau žmonės skubėjo lenktyniaudami jį semti. Kas pirmas to vandens pasisems, tas pirmas tais metais nudirbs darbus. O parsinešta iš bažnyčios pašventinta ugnim įkurdavo krosnį ragaišiui, kiaušiniams ir kitiems Velykų valgiams kepti ir virti. Pirtį taip pat įkurdavo šventinta ugnimi, ir pakurdavo serbentų šakelę, kad būtų daug uogų.

Mošiutės sesers palikimas

Remiantis močiutės pasakojimu, jos sesuo augalus pradėdavo rinkti nuo pat ankstyvo pavasario, kada atgimsta gamta, pražysta gėgės. Juos džiovindavo pastogėje, nepasiekiamoje vietoje, nuo vaikų. Verbas pardavinėdavo turguje bei prie bažnyčios. Verboms kotelius Ji parsinešdavo iš miško, koteliai budavo apie 60 – 65cm. Močiutės sesuo nemėgo dažyti augalų, mat jie tampa netikri, bet kartais nenorom dažydavo, taikydavo prie kitų gėlių. Pradėdavo pinti nuo viršaus, viršūnėje pindavo pilkus smilgų kuokštus, rišdavo stipriai, kad neiširtu.

Išlikusi Jos verba yra 60cm. aukščio, joje dominuoja kelios spalvos: geltona, raudona, žalia ir pilka. Raštus sukomponavo derinant sausučiu žiedus su smilgomis. Pati verba nėra gerai išlikusi, po tiek metų ji tapo trapi, po kiekvieno prisilietimo nukrenta žiedeliai, tad ji yra neliečiama. Spalvos taip pat nėra aiškios, jos nubluko.

Šita verba man yra vienintelis brangus prisiminimas apie miela senelės sesę. Manau, kad kas seniausia, geriausia ir braniausia širdžiai yra palikta mums – vaikaičiams.

Išvados
• Vilniaus verbomis daugelis puo¬šia kambarius ne tik Lietuvoje. Jų galėtume aptikti dešimtyse pasaulio šalių.
• Verba – tai ne tik žalias augalas, tačiau ir pagoniško tikėjimo simbolis bei svarbi lietuvių kultūros dalis.
• Anot kalbininkų, Verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio virbas. Atseit, anksčiau per Verbas Lietuvoje būdavo šventinamas kadagys – virbas.
• Verba nuo seno būdavo plakama ne tik namuose, bet ir išėjus iš bažnyčios
• Vilniaus verbos – vėlesnės kilmės, vertinamos kaip savita tautodailės šaka.
• Dailininkams verbos buvo įdomios kaip papročių, tradicijų ir tautodailės objektas.
• Verbas, suraišiotas iš šimtų žiedelių, ir atrodo, kad joms surinkti visi Lietuvos žolynai.
• Paprotys šventinti verbą, o ypač plakti jomis puikiai parodo lietuvių tautos unikalumą bei intelektą.
• Reikia saugoti ir branginti tai, kas niekada nebegriš, neatjaunės.

ILIUSTRACIJOS

1. Mano šeimos verba prie namo
2. Mano šeimos verba
3. Verbos
4. Mergaitė su verbomis
5. Detalė.
6. Verbos.
7. Detalė
8. Verbos
9. Verbos

10.Verbos

11. Verbos rišimas

12. Vilniaus verbų raštai

13. Verbos

14. Detalė

15. Latviškos verbos

16. Latviška verba

17. Latviškos verbos

18.1995m.pirktos verbos Kauno turguje

19. 1995m.pirktos verbos Kauno turguje

20. 1995m.pirktos verbos fragmentas

21. 1995m.pirktos verbos fragmentas

22. 1995m.pirktos verbos fragmentas

23. Pardavinėja verbas. 1918m

24. Pardavinėja verbas Kalvarijų turguje Vilniuje. 1945m

25. Interjero spalviniai dekoratyviniai komponentai.

V

IX

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVIII

XIX

XX XXI

XXII

XXIII

XXIV

XXV

LITERATŪRA

• Juozas Kudirka. Velyku šventės. Vilnius, 1992
• Stasys Gutautas. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 1991
• Alfonsas Keturka. Spalva Lietuvių liaudies baldų puošyboje. Vilnius, 1987
• Pranė Dundulienė. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, 1991
• Sodo spalvos. 2004 m. Nr.3
• www.google.lt/verbos/

Leave a Comment