Teisės socialinis veiksmingumas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. TEISĖS SOCIALINIO VEIKSMINGUMO APIBRĖŽTIS....................4
2. TEISĖS VEIKSMINGUMO IR JO TYRIMO PROBLEMOS.................4
2.1 Teisės socialinis veiksmingumas teisės dinamikoje.....................7
IŠVADOS..............................10
LITERATŪRA..............................11ĮVADAS
Referate analizuojamos teisės veiksmingumo sampratos problemos, teisės veiksmingumo rūšys, užtikrinimo galimybės ir prielaidos. Atkreipiamas dėmesys į teisės efektyvumą kaip teisės pasiektų rezultatų ir patirtų sąnaudų santykį, parodant, kad šis teisės veiksmingumo aspektas iš esmės skiriasi nuo teisės rezultatyvumo kaip siektų ir pasiektų rezultatų santykio. Referate parodoma, kad veiksmingumo matavimo galimybės yra labai ribotos ir pagrindžiama, kad teisės veiksmingumas turi būti vertinamas analitiškai iš metodologinio individualizmo pozicijų. Parodoma, kad teisės veeiksmingumas yra esminė sąvoka, nustatant teisės galiojimo faktą, tačiau negalima remtis vien teisės veiksmingumu. Atsižvelgiant į teisės dinaminį pobūdį, parodoma, kokios yra galimos problemos, dėl kurių teisė tampa neveiksminga. Pagrindžiamas, kad teisės veiksmingumą nulemia visų pirma teisėkūra ir teisinė politika, todėl teisėkūroje būtina ne tik vertinti teisėkūros juridinę techniką, bet ir teisės poveikio socialiniams santykiams pobūdį bei teisės veiksmingumo perspektyvas.1. TEISĖS SOCIALINIO VEIKSMINGUMO APIBRĖŽTIS
Norint apibrėžti teisės socialinį veiksmingumą, labai svarbu suvokti, apie kokią teisę ir apie kokį veiksmingumą kalbama. Galima apsiriboti nuuostatomis, kad teisė, kurios veiksmingumas gali būti nagrinėjamas, yra privalomų ir objektyviai išreikštų taisyklių visuma, nors klausimai, kas yra privalomumas, kas yra taisyklės ir ar visuma reiškia sistemą, o jei taip – vieną sistemą ar daugiau, toli gražu nėra akivaizdūs. Taigi, ka

albant apie kieno nors socialinį veiksmingumą, akcentuojami du jo sąryšingi aspektai: 1) tokia veikimo paskirtis, kuri ne tik negriauna bendruomeniškų visuomenės vertybių ir ryšių, bet priešingai – juos atitinka ir iš tokios intencijos kylantis veikimas įgyvendina bendruomeninius interesus ir 2) pats veiksmingumas kaip geras veikimas, paveikus. Pastaruoju aspektu akcentuojama veikimo kultūra – žmogaus ir visuomenės kryptingos veiklos pasiekimų sistema: kvalifikuotumas, organizuotumas, produktyvumas ( rezultyvumas), techninis aprūpinimas, visuomeninis įsipareigotumas ir t.t. Būtent, nuo šių pasiekimų lygio ir jų savitarpio santykių priklauso veiklos kultūros pobūdis. Taigi, galima kelti prielaidą, kad bet kurios veiklos socialinio veiksmingumo samprata apima kompleksą parametrų ir jų savitarpio santykius.

Teisės veiksmingumas – ganėtinai nauja sąvoka, kuri jau spėjo įgauti daug aspektų, tačiau konvencijos dėl sąvokos vartojimo dar nesusiklostė. Teisės veiksmingumo sąvoka siejama su formaliu veiksmingumu, soocialiniu veiksmingumu, veiksmingumu kaip teisei keltų tikslų pasiekimu, tai yra kaip siektų ir pasiektu tikslų santykiu (1), veiksmingumu kaip pasiektų tikslų ir sąnaudų santykiu (2).2. TEISĖS VEIKSMINGUMO IR JO TYRIMO PROBLEMOS
Socialinis ( turtingasis) teisės veiksmingumas rodo, kad yra pasiekti šių teisės normų socialiniai tikslai [21, p. 372]. Socialinis teisės veiksmingumas, jei jis teisės adresatų lūkesčius, taip pat gali būti įvardijamas kaip teisės naudingumas.

Teisės, kaip ir bet kurio kito reiškinio, veiksmingumas neišvengiamai matuojamas ekonominiais (plačiąja prasme) kriterijais, vertinant, kiek pasistūmėta tikslo link. Kitaip tariant, te
eisės yra socialiai veiksminga, jei padeda priartinti prie tikslo, ir socialiai neveiksminga, jei nepadeda. Šia prasmė teisės veiksmingumas yra tapatus teisės rezultatyvumui. Teisės rezultatyvumas savo ruožtu gali būti matuojamas kaip siektų ir pasiektų rezultatų santykis arba vertinamas kaip kryptingumas arba tikslingumas, tai yra vertinamas ne tiek kiekybiniais, kiek kokybiniais kriterijais – kaip artėjimas prie siektų tikslų.

1. Teisės veiksmingumas suprantamas kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui rezultatyvumas [21,p. 371]

2. Pastarasis aspektas nėra išryškinamas teisėje, tačiau kaip parodysime toliau, tai itin svarbu.

Be rezultatyvumo, daugeliu atvejų būtinas ir teisės efektyvumo kriterijus, kuriuo įvertinimas, ar teisė efektyviai padeda priartėti prie tikslo, ar ne . tiesa, efektyvumas neretai sutapatinamas su veiksmingumu ir daugumos teisės sociologų nagrinėjamas taip, tarsi tai būtų detalizuotas, sukonkretintas veiksmingumas. Vartojant efektyvumo sąvoką, kitaip nei ekonomikoje, teisėje dauguma autorių sąnaudų neįvertina (3). Taigi integruotų socialinių studijų kontekste atsiranda problema, kad efektyvumas suprantamas dvejopai. Atsižvelgiant į dažniausiai ignoruojamas sąnaudas, tinkamas variantas būtu efektyvumo, kaip veiksmingumui netapačios sąvokos, supratimas. Tokiu būdu efektyvumo sąvoka atskleistų naują aspektą į teisės socialinį vertinimą – ar sąnaudas, skirtos rezultatui pasiekti, vertos šio rezultato, kiek sąnaudų prireikė siekiant šio rezultato, ar nebuvo kitų alternatyvų, kurios leistų pasiekti tokį patį arba panašų rezultatą su mažesnėmis sąnaudomis. Kaip rodo teisės ekonomine analizė, būtent socialinių sąnaudų problema yra esminė, apsisprendžiant dėl te

eisių ir pareigų. Efektyvumo prasme, jei yra prieinamos įvairios priemonės naudojimas nebus laikytinas efektyviu, nors ir bus veiksmingas.

Veiksmingumas galima vertinti dviem lygmenimis: 1) kaip sąlygas, kuomet teisės veiksminga apskritai (makrolygiais). Makrolygyje įvertinami visos teisės sistemos arba atskiros teisės šakos veikimo rezultatai. Tokie vertinimai grindžiami pasiektos teisėtvarkos pažangos arba teisės sistemos atitikimo jos paskirčiai laipsnio požiūriu. Būtent, patikimumo teorijoje efektyvumas yra sistemos atitikimo jos paskirčiai laipsnis. Pavyzdžiui, teisės socialinė paskirtis – apsaugoti žmogaus teises ir laisves bei laiduoti teisines sąlygas visuomenės pažangos raidai. Tai reiškia, kad teisė turi praktiškai spręsti svarbiausią visuomenės problemą: derinti individualumą ir socialumą, laisvę ir tvarką. Vadinasi, patikimumo teorijos požiūriu turime paklausti esminį klausimą: kokiu laipsniu nacionalinė teisės sistema atitinka šią paskirtį? Kita vertus, šis klausimas yra esminis ir šiuolaikinės teisės požiūriu. Arba 2) kaip atskirų teisės normų veiksmingumą (mikrolygis). Mikrolygyje nagrinėjamas atskiro teisės normų akto, jų grupės arba teisinės reformos branduolį sudarančių normų veikimo produktyvumas jų teisė kūrinės paskirties požiūriu. Laikantis nuostatos, kad vienokia arba kitokia teisė yra ne tik veiksminga, bet ir būtina visuomet egzistuoti [18], šiame straipsnyje naudojamas antrasis variantas ir nebeįrodinėjamas teisės kaip priemonės veiksmingumas. Straipsnyje nagrinėjamas atskirų teisės elementų – teisės normų veiksmingumas laikantis nuostatos, kad teisės gali būti vienokia arba kitokia, ir prielaidos, kad tai ga
ali daryti įtaką jos veiksmingumui. Taigi teisės veiksmingumas suprantamas kaip teisės normų veiksmingumas.

3. Dviprasmiškas sąvokos traktavimas atspindi ir Tarptautinių Žodžių žodyne, kuria.me randame, kad „efektyvus“ ir „veiksmingumas“ yra sinonimai [20], tačiau „efektyvumas“ jau nebepateikiamas kaip sinonimas „ veiksmingumui“ ir paryškinama turininga sąvokos prasmė: rezultato ir sąnaudų, reikalingų jam pasiekti, santykis arba jų atlikimo laipsnis [20].

Vertinant veiksmingumą ir efektyvumą, svarbu atkreipti dėmesį į keletą metodologinių problemų, kurios nulemia analizės ir jos naudojimo ribas. Pirma, bet kuris metodas artėti prie tikslo (taigi ir bet kuri teisės norma, jei daroma prielaidą, kad ji skirta padėti įgyvendinti individų interesus) gali būti veiksmingas konkrečiam individui, tačiau šis veiksmingumas dažniausiai bus santykinis, nes teisės normos egzistavimas retai yra vienintelis veiksnys, nulemiantis tikslo pasiekimą arba priartėjimą prie jo. Pavyzdžiui, nustačius griežtesnius greičio apribojimus mieste, sumažėja gatvėse žuvusiųjų skaičius. Tačiau tai dar neįrodo, kad žuvusiųjų skaičius sumažėjo dėl greičio apribojimų. Pakitusiam žmonių elgesiui (ir atitinkamai elgesio padariniams) įtakos galbūt turėjo padidėjęs policijos dėmesys greičio apribojimų, stebėjimui, viešumo kompanija saugiam greičiui skatinti, viešos diskusijos saugos greičio klausimu, kitos, su bendru reguliavimu nesusijusios, saugaus greičio priemonės arba dar kiti veiksniai. Net jei visus šiuos veiksnius paskatino nauja teisės norma, negalima teigti, kad pasiekti rezultatai atsirado dėl teisės normos ( pvz., galbūt kaip tik visuomenės nuomonės pasikeitimas paskatino teisėkūros subjektus priimti naują teisės normą, o teisės subjektus – pakeisti savo elgesio). Beje, išvada, kad atsiradusi naujai teisės normai (tarkime, jau minėtam greičio apribojimui) ir neatsiradus siektam rezultatui, teisės norma yra neveiksminga, taip pat būtų nepagrįsta, nes be teisės normos rezultatai galėjo tapti dar prastesni dėl įvairių šaltinių veiksnių. Visa tai nulemia, kad empiriniai metodai ir koreliacijos gali būti tik pagalbiniai instrumentai, padedantys susidaryti nuomonę apie teisės normų socialinį veiksmingumą, tačiau išsami mokslinė analizė turėtų remtis ne istorine, o teorine analizė ir aprioriniais metodais.

Antra, tuomet, kai teisė nagrinėjama socialinio rezultatyvumo ir efektyvumo požiūriu, ypač svarbu analizėje apibrėžti vertintoją, nes tiek rezultato, tiek sąnaudų vertinimas yra metodologine prasme subjektyvus. Teisė gali būti naudinga vieniems individams, tačiau nenaudinga kitiems. Tai, be abejo, nepaneigia bendrų tam tikrai individų grupei vertybių egzistavimo, galima netgi pagrįstai teigti, kad šios vertybės būtinos bet kokiai visuomenei, tačiau net jei kalbėtume apie visuomeninį arba bendrąjį gėrio supratimą, tai vis tiek bus tik dalies arba visų visuomenei priklausančių individų nuostatos. Dar daugiau: teisė gali būti naudinga atskiram individui arba siaurai jų grupei, tačiau žalinga daugumai visuomenės narių. Galiausiai, neretai tas rezultatas, kuris bus priimtinas vienam individui, gali būti visiškai nepriimtinas kitam individui. Kita vertus, teisės sprendžiama problema visuomet yra ta, kaip suderinti skirtingus socialinėje terpėje besireiškiančius interesus. Taigi teisės rezultatyvumo ir efektyvumo vertinimas visuomet bus sąlyginis ir tegali būti naudojamas ne kaip fakto konstatavimas, bet kaip iškėlimas pagrįstos prielaidos, kur gali būti pasitelkiama kaip sprendimo orientyras.

Trečia, svarbu išskirti dvi teisės formas, kurias tiksliai nustatė, atskyrė ir aprašė F. Hašekas: nomos ( teisingumo taisyklės) ir thesis (organizacijos taisyklės) [13]. Pirmuoju atveju teisė bus socialiai efektyvi, jeigu ji padės išvengti ginčų ir juos spręsti, o antruoju – jei padės pasiekti centralizuotai užsibrėžtą tikslą. Nors tiek nomos, tiek thesis visuomenės nariams gali būti vienodai, priimtinos arba nepriimtinos, pirmuoju atveju pripažįstame, kad tikslus tikslus turi skirtingi individai, ir socialinį veiksmingumą bei efektyvumą neabejotinai turime vertinti pagal šiuos tikslus. Šia prasme teisės vaidmuo yra padėti individams koordinuoti veiksmus. taip, kad būtu sprendžiama interesų konfliktų problema. Antruoju atveju pripažįstame arba preziumuojame bendrą organizacijos tikslą. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu tik suformuluojamas bendras tikslas, teisės vaidmuo tampa vadovaujančiu it teisės vaidmuo tampa vadovaujančiu ir teisės veiksmingumas bei efektyvumas neišvengiamai pradedamas matuoti neatsižvelgiant į individų nuostatas.

Ketvirta, nomos atveju pagal patį teisės tikslo apibrėžimą, thesis atveju – jei pripažinsime teisės neautoritarinę kilmę, teks susidurti su socialinio veiksmingumo matavimo problema. Individualūs tikslai ir priartėjimo prie jų laipsnis yra nepažinūs tyrėjui [12]. Taigi teisės socialinio veiksmingumo negalima matuoti vienu matu, o mato kitų individų nuostatoms, taigi ir veiksmingumui matuoti, apskritai nėra. Tačiau tai nereiškia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo veiksmingumo ir efektyvumo vertinimui: tai, ką individai vertina labiau, rodo jų pasirinkimai (nors šie pasirinkimai centralizuotos teisės atveju negali būti nustatomi taip lengvai, kaip tai vyksta rinkoje).2.1 Teisės socialinis veiksmingumas teisės dinamikoje
Jei atkreipsime dėmesį net supaprastintą teisės dinaminio proceso schemą (teisinės idėjos – teisės normos – teisiniai santykiai) [21], negalėsime nepastebėti, kad teisės socialinis veiksmingumas yra ne tik tai, kaip teisės normos, išreikštos teisės aktuose, įdiegiamos visuomenėje, o daug platesnis reiškinys – labai bendros teisei keliamos užduoties įgyvendinimo įvertinimas. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjant teisės socialinį veiksmingumą, teisės turinys dažniausiai priimamas kaip duotybė. Ganėtinai plačiai yra įsivyravusi tradicija teisės turinį analizuoti moraliniu, politiniu, ekonominiu požiūriu, o veiksmingu arba neveiksmingu laikyti teisės įgyvendinimą. Pastarasis jau nagrinėjamas vadybiniu, administraciniu arba sociologiniu požiūriu. Kitaip tariant, laikoma, kad neveiksmingas yra teisės įgyvendinimas, o ne teisės normos. Su teisės veiksmingumu susiję veiksniai kol kas nėra lemiantys teisėkūroje.

Jei teisę vertiname kaip įrankį, tai teisėkūros subjektas, siekiantis įvertinti veiksmingą ir efektyvią teisęs, turi atkreipti dėmesį į procesą, kuris vyksta teisei veikiant žmogaus elgesį.

Suvokiant tokią dinaminę teisės prigimtį, teisės kaip įrankio veiksmingumo kritiniai momentai yra net keli:
1. netinkamas problemos suvokimas. Tai gali būti susiję su įvairiausio pobūdžio klaidomis, pavyzdžiui, atskirų individų tikslų laikymu bendraisiais tikslais, klaidomis vertinant problemos mastus, savo subjektyvios nuomonės apie reiškinius primetimu kitiems visuomenės nariams (kuriems tam tikras dalykas gali visiškai nebūti problema);
2. netinkamas teisės tikslo supratimas arba klaidingos teisinės idėjos. Panašu, kad ypač dažnai teisei formuluojami nerealistiški tikslai, pavyzdžiui, siekis, kad neliktų nusikalstamumo arba atskirų neigiamų reiškinių;
3. netinkamas teisinių idėjų detalizavimas teisės normose. Pavyzdžiui, norint mažesnių kainų, nustatomas jų reguliavimas ir taip sukuriamos prastos kokybės, investicijų trūkumo, deficito ir juodosios rinkos problemos, dėl kurių galų gale kainos ne tik nesumažėja, bet gali ir padidėti, o ką jau kalbėti apie neigiamą poveikį kitiems tikslams;
4. netinkamas teisės normų išreiškimas teisės išraiškos formomis (teisės šaltiniuose) – dažniausiai teisės aktų tekstuose. Tai apimtų tokius atvejus kaip klaidos oficialiuose teisės aktų tekstuose, nevienaprasmio interpretavimo galimybės (antrinės kolizijos), sąvokų neatitikimai ir kiti reiškiniai, susiję su teisėkūros technikos klaidomis arba tikrovės raida, kurios ankstesnė teisėkūra tiesiog negalėjo apimtį;
5. netinkamas teisės išraiškos formos (šaltinio) aiškinimas. Tai apimtų tuos atvejus, kuomet pati teisė iš principo išreikšta neproblemiškai, tačiau dėl vienokių arba kitokių priežasčių praktikoje yra nevienareikšmiškai arba neteisingai suvokiama. Beje atkreiptinas dėmesys, kad netinkama teisės normų išraiška ir netinkamas jų aiškinimas – labai vienas su kitu susiję reiškiniai, nes teisės normos išraiška niekuomet nėra absoliučiai adekvati jos turiniui, o teisės normos suvokimas – absoliučiai adekvatus jos išraiškai;
6. netinkamas teisės įgyvendinimas arba apskritai neįgyvendinimas, kuris gali pasireikšti tiek dėl sąmoningo sprendimo, tiek dėl galimybių neturėjimo.

Galima analizuoti, kurios iš šių problemų yra svarbiausios, tačiau analitiškai žiūrint į teisės socialinį veiksmingumą, pirmiausia būtina pasiekti, kad tinkamos būtų teisinės idėjos ir išreikštos tinkamos teisės normos. Ši argumentacija veda dar toliau: jei teisei buvo iškeltas klaidingas tikslas, šis tikslas pasireiškė kaip netinkamos teisinės idėjos iškėlimas, teisinė idėja buvo netinkamai sukonkretinta teisės normoje arba pati teisės norma buvo netinkamai išreikšta, tai puikus teisės normos įgyvendinimas tik atsitiktiniais atvejais gali turėti tokius rezultatus, kurie padėtų priartėti prie teisei kelto tikslo. Taigi nagrinėjant teisės socialinį veiksmingumą, pirmiausia kyla teisės tikslų, turinio ir formos problemos, su kuriomis yra susijęs teisėkūros, o ne teisės įgy.vendinimo procesas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės veiksmingumas ir teisės įgyvendinimo veiksmingumas nėra tas pats.

Tai, kad teisės socialinis veiksmingumas yra esminė problema, spęstina teisėkūros metu, parodo ir R. Coase analizė: teisių ir pareigų persiskirstymas gali įvykti nepriklausomai nuo to, kaip šios teisės ir pareigos yra nustatytos teisės normų aktais, tačiau dėl sąnaudų, susijusių su persiskirstymu, tai gali neįvykti, o efektyviausias pasiskirstymas yra tuomet, kai teisės normos iš karto tinkamai paskirsto teises ir pareigas. Kitaip tariant, teisėkūros subjektas turi numatyti teisės socialinį veiksmingumą ir efektyvumą.IŠVADOS
1. Teisės veiksmingumas yra daugiaprasmė sąvoka. Be teisės teorijoje pripažįstamo skirstymo į teisinį (formalųjį) ir socialinį (turiningąjį) veiksmingumą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad veiksmingumas gali būti suvokiamas kaip rezultatyvumas (siektų ir pasiektų rezultatų santykis) arba kaip efektyvumas (pasiektų rezultatų ir sąnaudų santykis).

2. Teisės veiksmingumas negali būti išmatuotas tiksliai dėl socialinės metodologijos ribotumo. Vertinant veiksmingumą, būtina kritiškai vertinti empirinius duomenis bei koreliacijas ir remtis teoriniais metodais, atsižvelgti į tai, kad socialinių reiškinių vertinimas metodologine prasme priklauso nuo individo nuo individo nuostatų.

3. Teisės veiksmingumas, nors ir negali būti naudojamas kaip vienareikšmis teisės pagrindimo, legalumo ir legitimumo kriterijus, faktiškai atlieka šį vaidmenį, pasireikšdamas tik kaip veiksnys, nulemiantis žmonių teisės pripažinimą arba nepripažinimą.

4. Teisės veiksmingumą nulemia ne tik teisės įgyvendinimas. Esminį vaidmenį vaidina teisės tikslų formulavimas, priemonių parinkimas, teises formos ir teisinio reguliavimo apimčių parinkimas. Siekiant užtikrinti teisės socialinį veiksmingumą, pirminis yra teisėkūros, o ne teisės įgyvendinimo procesas.

5. Siekiant efektyviai spęsti teisės socialinio veiksmingumo problemas, būtina realiai vertinti teisės normų aktų projektų poveikį ir sąnaudas.LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios. 1994. Nr. 15-249.
3.Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisėkūros tobulinimo metmenų patvirtinimo ir jų įgyvendinimo“ projektas IXP-2514(2)
http://www.3.Irs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=211561&Condition2=
4. Durkheim E. Sociologijos metodo taisyklės. – Vilnius: Vaga, 2001.
5. Vaišvila A. Teisės teorija – Vilnius: Justitia, 2000.
6. Vaišvila A. Teisės valstybės koncepcija Lietuvoje – Vilnius : Litimo 2000.

Leave a Comment