TURINYS
Įvadas 3Identiteto sąvoka bei ypatumai 4Daugialypio Europos identiteto kūrimasis- privalumas ar trūkumas? 5Europos kultūrinis tapatumas 6Pilietinis identitetas 9Lietuvos vieta Europos identiteto problematikoje 13Lietuvių tautinio identiteto perspektyva 15Nacionalinio ir Europinio identiteto problema 16Išvados 21Literatūra 22ĮvadasEuropa šiandien vienijasi. Europos Sąjunga ar buvusi Europos bendrija yra darinys, kokio mūsų kontinente iki šiol nebuvo. Rodos, dar Vakarų Europos šalys nebuvo tokios solidarios ir taip suinteresuotos viena kitos gerove. Tikriausiai Europos vienijimasis dar niekada nebuvo toks viešas. Besivienijanti Europa kyla ten, kur praėjusiame šimtmetyje praūžė du pasauliniai karai. Tačiau nuolatinis žmonijos vystymasis verčia ieškoti išeities taškų iš susidariusių negatyvių istorinių pasekmių. Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, “informacinės visuomenės” atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti europinė rinka, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis kelia nerimą dėl atsiradusios tautų “identiteto krizės”. Europoje egzistuoja keli identiteto sluoksniai: europinis, Rytų ar Vakarų Europos, Euro¬pos Sąjungos (toliau – ES), regioninis, nacionalinis. Stiprėjant integracijos tendencijoms po¬stmodernioje Europoje, kyla naujo kolektyvinio, europinio identiteto klausimas. Kartu didėja sąvokų europietis ir Europos nacionalinės valstybės pilietis sampratos skirtumai, kinta tapa¬tumas su savo šalimi. Europos Sąjungos raidoje reikšmingas yra dviejų lygių identitetas, su¬darytas iš pirminio, t. y. tapatumo su savo nacionaline valstybe, ir antrinio, t. y. tapatumo su Europos Sąjunga, kaip platesne nei nacionalinė valstybė, esybe. Stiprėjant integracijos procesams postmodernioje Europoje, nacionalinis veiksnys išsilaisvina iš politikos ir besivienijančioje Europoje transformuojasi į multikultūralizmą. Nacionalinių kultūrų įvairovė bei joje pasireiškianti kultūrų vienybė yra Europos turtas bei jos tolesnio klestėjimo pagrindas.Darbo tikslas. Šiame darbe bus aptariamas Europos identitetas, jo problematika. Darbo uždaviniai: • pateikti Europinio identiteto sąvoką bei aptarti jos ypatybes;• aptarti Europos kultūrinio bei pilietinio identiteto problematiką bei Lietuvos vietą joje; • išanalizuoti nacionalinio ir europinio identiteto santykį Europos integracijoje.Identiteto sąvoka bei ypatumaiIndivido ar grupės identitetas nėra aiškiai apibrėžtas ir vienareikšmis. Tai kaip ir viskas šiais laikais – kompleksiška, kintama ir nepastovu. Identitetą formuoja dabartinės aplinkybės ir patirtis. Identitetas nuolat kinta, imantis tam tikros veiklos, susiduriant su naujomis situacijomis ar perimant įvaizdžius. Žmogus, kuris identifikuojasi su tam tikra grupe, dažniausiai viską, kas susiję su šia grupe vertina subjektyviai. Todėl lietuviui sunkoka apibrėžti Lietuvą objektyviai. Stebėtojas iš šalies, tuo tarpu, ypač sėdintis Briuselyje, turi per mažai žinių, kad galėtų įdomiai ir pakankamai rimtai kalbėti apie Lietuvą. Aišku, galima būtų suvesti statistiką ir suskaičiuoti, kiek žmonių iš dešimties sugeba atspėti, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius, ir kad ji yra piečiausia iš trijų Baltijos valstybių. Jei šiek tiek rimčiau, galima būtų apžvelgti, pavyzdžiui, gana retus užsienio spaudos straipsnius apie Lietuvą ir paanalizuoti, kaip apie ją kalba Europos žurnalistai. Bet vargu ar galima būtų iš to daryti rimtas išvadas, nes toli gražu tokie trupinėliai pilnai neatspindi Lietuvos veido.
Identitetas – subjektyvus dalykas, jis susijęs su vertybėmis ir emocijomis. Tie, kurie save identifikuoja su tam tikra grupe, nori, kad jų grupė būtų šauniausia, puikiausia. Grupės ar valstybės narys jaučiasi gerai ir pasitiki savimi, jei mato, kad ir jo bendražygiai myli ir gerbia tą grupę ar tautą. Jis jaučiasi dar geriau jei ir aplinkiniai gerbia jo grupę, veržiasi prie jos prisijungti. Gyvenimas tautoje – valstybėje ar pagaliau bet kokioje grupėje turi ir dar kitą – valdžios aspektą. Esantieji valdžioje yra suinteresuoti, kad jų valdžia būtų pripažįstama, jiems svarbu užsitikrinti, kad grupės nariai būtų jiems lojalūs. Dėl šių priežasčių yra svarbu propaguoti (reklamuoti) identitetą, skatinti patriotizmą arba netgi jį iš naujo sukurti: per simbolius (korporacijos juostelė, totemas, vėliava, himnas, krepšinis), per kūrybą (literatūra ar, dar geriau – tautinė, dainuojamoji poezija), per istorijos suvokimą ir perteikimą. Kuo grupė didesnė, tuo užsiimti šia reklama yra aktualiau, nes ryšiai tarp grupės narių mezgasi sunkiau didelėse nei mažose grupėse. Taip yra formuojami identitetai. Taip buvo formuojamas lietuvių nacionalinis identitetas tarpukaryje ir po nepriklausomybės atgavimo. Taip buvo formuojami visų tautinių valstybių nacionaliniai identitetai. Dabar yra formuojamas naujas – post-nacionalinis identitetas Europos Sąjungos kontekste. Jau yra suinteresuotų asmenų, kurie reklamuoja šį identitetą ir siekia, kad kuo daugiau žmonių jį įsisavintų. Tai natūralus procesas: atsiradus naujai valdžiai, siekiama kurti ir propaguoti naują lojalumą. Taip atsiranda trintis tarp senų ir naujų propaguotojų – seno ir naujo identiteto (nacionalinio ir Europinio). Tačiau žvelgiant iš kitos pozicijos, neišeina naujo identiteto kurti iš nieko. Naujai valdžiai atsirasti taip pat reikėjo tam tikro pagrindo, tam tikrų panašumų, kurie sietų valstybes, pradėjusias jungtis į tarptautines bendrijas. Lietuva taip pat į Europos Sąjungą įsijungė dėl to, kad turi dalį europietiško identiteto.
Taigi kas tas europietiškas identitetas? Ar jis egzistuoja? Jei taip, tai koks jis? Ar jis pakankamai stiprus kad sėkmingai veiktų ES mašina?
Įvairūs autoriai identitetą skirsto į skirtingus tipus ar sluoksnius: etninis identitetas, kultūrinis, pilietinis identitetas, istorinis ar ateities identitetas, organinis ir kuriamas.[9]Apie etninį identitetą čia nebus kalbama. Jis priklauso daugiau nuo vidinių veiksnių ir, pagal anksčiau pateiktą klasifikaciją yra daugiau organinis. Mus domina tos identiteto rūšys, kurios pasiduoda išorės įtakai, kurias galima formuoti ir keisti.Vieną iš tokių rūšių galima būtų laikyti kultūrinį identitetą. Šį terminą plačiausia prasme galima apibrėžti kaip bendrą istorinę patirtį, vertybių bei bendros kultūros panašumą. Europos kultūrinis identitetas kartais vadinamas bendru Europos paveldu, Europos civilizacija ir pan. Kita identit…eto rūšis, kuri būtų aktuali Europai yra pilietinis identitetas. Priklausymas tam tikrai politinei struktūrai ir savęs identifikavimas su ja. Pilietybė – jau ne natūralių šeimyninių bendruomeninių ryšių, ne vertybinės socializacijos, o visuomeninių struktūrų, kitaip tariant organizuotos ir struktūruotos bendruomenės pasekmė. Šį identitetą labiausiai nei kurį kitą galima įtakoti ir formuoti. Būtent į jį yra dedama daugiausiai vilčių siekiant suvienyti Europos tautas.Daugialypio Europos identiteto kūrimasis- privalumas ar trūkumas?Nėra tautos be savo istorijos, religijos ir tradicijų, ir prarasti jas, reikštų prarasti savo teisę į egzistenciją. Tačiau taip pat būtų neteisinga teigti, kad ES į šias vertybes kėsinasi. Priešingai, galimybė pažinti kitas tautas, jų kultūrą tik dar labiau patvirtina įsitikinimą, kaip brangintinos mūsų pačių vertybės. Jos sudaro bendrą europinio kultūros paveldo dalį. Jeigu jas atmestume, atsisakytume dalies Europos istorijos. Kiekvienos Europos šalies kultūra sulaukia ES paramos, jos atvirai reprezentuojama užsienyje, tad vyksta abipusiai pažinimo procesai. Būtų ydinga teigti, jog neigiama svetimų kultūrų įtaka yra vien integracijos padarinys. Jei Europos integracija yra grėsmė identitetams ir kultūrai, tai galioja visoms šalims. Tačiau su identiteto „praradimu” susiduria ne tik europiečiai. Tai – globalinis dalykas, apie kurį lygiai tiek pat kalbama Bulgarijoje, kiek ir Šri Lankoje. ES plėtra yra ne kas kita, kaip europinis atsakas į globalizaciją. Globalizacija turi privalumų ir trūkumų. Narystė ES leidžia geriau pasinaudoti globalizacijos privalumais: išaugusia tarptautine prekyba, žmonių ir žinių mobilumu, patirties pasikeitimu, tuo pačiu sumažinant arba bent jau racionaliai kontroliuojant neigiamas šio reiškinio pasekmes. Taigi Europos integracija kultūrine prasme yra galimybė sužinoti apie kitus ir papasakoti apie save. [2]Tiesa, vis sunkiau įvardyti, kas sudaro „nacionalinę” kultūrą, ypač turint omenyje jos atvirumą išorės įtakai. Ryšys tarp nacionalinio ir europinio identiteto aktualus visoms šiandieninėms ES šalims narėms, ne tik būsimosioms. Skirtingos šalys narystę ES rinkosi dėl skirtingų priežasčių: Vokietija ir Italija norėjo nusikratyti kraupios karo praeities, pokolonijinė Didžioji Britanija ieškojo būdų išspręsti savo vidaus ir užsienio politikos problemas, Suomija ir Švedija skubėjo pasinaudoti galimybe sustiprinti savo saugumą susiklosčius naujoms tarptautinėms sąlygoms. [4]Daugialypis identitetas – šiandieninės Europos realybė. Žmonės nesijaučia esą išimtinai vokiečiai ar prancūzai, jie vienu metu yra berlyniečiai ar paryžiečiai, o tuo pačiu ir europiečiai. Europietiškumo jausmas jiems dažniausiai yra nacionalinio ar regioninio identiteto papildinys.ES esmė – interesų suderinimas, kurį užtikrinus, išlieka nacionalinių identitetu įvairovė. Kitaip būtų sunku paaiškinti tolesnį horizontaliųjų ES politikų vystymąsi ir gilinimą, išliekant ir stiprėjant nacionalinėms valstybėms.Taikus identitetų sambūvis – tai 50 metų Europos integracijos, užkirtusios kelią konfliktams senajame žemyne, rezultatas. Šioje identitetų koegzistencijoje nereikėtų įžvelgti nieko nuostabaus – lygiai kaip Lietuvos istorija tuo pačiu yra dalis visos Europos istorijos, taip ir lietuviai gali būti europiečiai, neišsižadėdami savo lietuviškumo. Kita vertus, svarbu suvokti, jog ES šalių bendra raida ta pačia kryptimi ir jų istorinis vientisumas anaiptol nereiškia kultūrinio vienodumo.[2]Europos kultūrinis tapatumasIstorikas Pierre Gerbet aptardamas Europos integracijos istoriją nustatė keletą etapų, kada galima buvo ieškoti panašumų tarp anų laikų ir šių laikų Europos. Štai viduramžiais kultūra plintanti vienuolynų tinklu nematė nei sienų nei judėjimo suvaržymų. Bendra oficiali kalba, popiežiaus autoritetas sudarė tarsi vieną bendrą krikščionišką erdvę. [6] Net tokia tolima barbarų šalis, kokia buvo Lietuva 13 amžiuje suprato popiežiškos valdžios ir europietiško pripažinimo svarbą, kuri paskatino karalių Mindaugą krikštytis. Renesanso, humanizmo, švietimo kultūra, reformacijos, kontrreformacijos aidai sklido į visus Europos kampelius. Vėliau taip vadinamo “Europos koncerto” (19a.) epocha leidžia kalbėti apie tam tikrą Europos valstybių bendruomenę ir tam tikras normas, kurių pagrindu Europos šalys galėjo susitarti tarpusavyje.[6] Nors niekada nebuvo pasiektas toks tarpusavio susiklausymas koks yra dabar, įvairiais istoriniais laikotarpiais dialogas Europoje vyko kultūriniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu. Šie tarpusavio ryšiai ilgainiui kūrė tam tikrą Europos identitetą, kurį ES valstybių vadovai 1973 metais Deklaracijoje apie Europos identitetą pavadino Europos civilizacija, arba bendru paveldu, kuriam priskiriamos svarbiausios šios civilizacijos pagimdytos vertybės kaip demokratija, individualios žmogaus teisės ir laisvės, teisinė valstybė, iš kurios kyla tam tikra politinė kultūra. [2]Kita vertus, kyla klausimas ar tas ryšys, kurį kuria bendras Europos civilizacinis pagrindas yra pakankamas, kad galėtų būti laikomas Europos identiteto pagrindu? Europoje dar egzistuoja ganėtinai ryškūs kultūriniai skirtumai. Toli gražu Europos šalys nemato pasaulio vienodomis akimis ir vis dar kiekviena pabrėžia savo nacionalinį identitetą ir savo interesus. Paprasti pavyzdžiai: religinę laisvę prancūzas supranta visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, lenkas. Olandai toleruoja narkotikų vartojimą, eutanaziją, homoseksualias santuokas. Pagaliau daug skirtumų atrasime tarp Prancūzijos visuomenės, kuri yra pakankamai informuota, žino kas vyksta jų šalyje, dalyvauja savo gyvenimą lemiančių sprendimų priėmime arba bent jau susiorganizuoja protestams, ir Lietuvos visuomenės, kur žmonės beveik be kritikos žiūri į žiniasklaidos pateiktą savos visuomenės vaizdą ir linkę priimti viską kaip yra.[13]Politiniame lygmenyje atrasime dar daugiau skirtumų. Vienas iš paskutiniųjų ir galbūt skausmingiausių susipriešinimų – Irako karas. Neginčytina, kad valstybių poziciją daugiausiai nulėmė politiniai interesai. Tačiau yra ir gilesnės vertybinės konflikto šaknys: Europa pasidalijusi į pro-amerikietiškas, pro-atlantines valstybes ir pro-europietines, į neutralias ir karines- pacifistines ir ne. Į tas, kurios siekia vadovauti ir tokias, kurios jaučiasi antraeilėmis. Socialinės tradicijos taip pat kiekvienoje šalyje skirtingos. Vienur žmonės dirba 35 valandas savaitėje ir turi teisę į dideles socialines garantijas, globojami plačiai įsitvirtinusios gerovės valstybės. Kitur dar pakankamai puikiai veikia liberaliojo kapitalizmo dėsniai. Kiekvienoje tradicijoje žmonės pritampa ir išvysto atitinkamus refleksus, atitinkamą požiūrį į darbą, mokslą, laisvalaikį, įsisavina atitinkamas vertybes.Taigi yra sunku kalbėti apie Europos identiteto vientisumą, kai vyrauja tokie akivaizdūs skirtumai. Dėl to Jean Marc Ferry kalbėjo, kad Europos identitetas gali remtis tik pakankamai bendromis, deklaratyviomis vertybėmis, kurios paminėtos sutarčių preambulėse ir dėl kurių sutariama plačiu konsensusu, dažnai ne tik Europos ribose. [9]Tuomet iškyla kita problema: kuo Europa yra ypatinga, jei ją vienija tos pačios vakarų civilizacijos vertybės kaip ir pvz. Ameriką? Kuo europietis, save identifikuodamas su plačiai apibrėžiama Vakarų civilizacija skiriasi nuo amerikiečio, save identifikuojančio su ta pačia Vakarų civilizacija? Yra įvairių bandymų atsakyti į šį klausimą. Vienas iš aktyviau diskutuojamų – tai išskirtinis europiečių požiūris į taiką ir konfliktų sprendimus. Va…dinamieji Civilinės galios debatai. Europa iš tiesų yra unikalus istorinis darinys, kuriame valstybės, anksčiau skendėjusios kruvinuose karuose, nusprendžia radikaliai pakeisti bendravimo stilių ir kurti taiką. Ne gana to, šios valstybės nusprendžia, kad toks reikalų sprendimo būdas turi būti pavyzdys likusiam pasauliui. Taip vystoma pavyzdinė taikos kultūra Europos bendrijos viduje ir nešama į pasaulį. Tarptautinė patirtis liudija, kad Europa pasižymi savo bandymu ieškoti taikių krizių sprendimo būdų, kaip teigia Christopher Hill [7], „jai labiau priimtinas įtikinėjimas nei sankcijos, tolerancija, diplomatija nei karinės priemonės“. Robert Kagan žymiame savo veikale “Of Paradise and Power“ teigia, kad europiečiai yra iš Veneros, o amerikiečiai iš Marso ir analizuoja to priežastis. Nors tokiai jėgų konsteliacijai Kagan randa objektyvių paaiškinimų per karinės galios prizmę, autorius būtent mini tam tikrą pacifistinę kultūrą, kurią jau yra išvysčiusios ir įsisavinusios Europos visuomenės ir iš jų kylantys politikai, sprendimų priėmėjai.Neseniai europiečiai nusprendė vystyti civilinius konfliktų valdymo metodus: policijos misijos, administracinės ir teisinės misijos silpnose ir griūvančiose valstybėse. Nuspręsta šalia karinių priemonių taikos palaikymo operacijoms turėti įrankį ir po-konfliktinėms situacijoms spręsti ir konfliktų šaknims šalinti. Tai irgi iš dalies byloja apie europiečių apsisprendimą būtent šioje vietoje stiprinti savo išskirtinumą, kas galbūt ilgainiui sustiprins Europos kaip taikos nešėjos identitetą. [4] Tačiau negalima teigti, kad tokios pozicijos vienija visą Europą. Dažnai tarptautinių klausimų sprendime tarp europiečių būna daugiau nesutarimų nei tarp Transatlantinių partnerių. Nors dažnai pasauliui Europos Sąjunga kelia nuostabą: kaip 25 tautos, kalbančios 20 skirtingų kalbų susikalba tarpusavyje, ramiai posėdžiauja ir sugeba daug pasiekti. Strateginės Europos šalių kultūros dar pakankamai skirtingos ir dažnai prireikia ilgų metų, kad pozicijos būtų suderintos.
Kita nagrinėjamo kultūrinio identiteto problema – tai istorinė Europos patirtis. Iš vienos pusės Europoje vykę karai, bei jų padariniai lyg ir trukdytų kurti bendrą identitetą, pvz. Ar gali lietuviai atleisti lenkams už Vilnių, Čekai Vokiečiams už Sudetus ir t.t. Neišvengiamai kyla klausimas: ar įmanomas Europos identitetas, kai jos valstybių istorinė patirtis tokia skirtinga ir netgi priešiška? Jean Marc Ferry sako, kad yra įmanomas istorinis susitaikymas: atsiprašymas, vienas kito ir vienas kitam padarytų nuoskaudų pripažinimas. Yra svarbūs tokie simboliniai aktai kai valstybės oficialiai tarpusavyje pripažįsta istorines nesantaikas, atsiprašo ir taip atveria savo istorinę patirtį kitoms valstybėms, įtraukia kitų valstybių istorinę patirtį į savąją. [9]Taigi kultūrinis identitetas gali būti traktuojamas kaip tam tikras pagrindas, ant kurio kuriasi Europa. Jis nėra toks aiškus ir lengvai apčiuopiamas kaip norėtųsi ir sunku kalbėti apie jo vientisumą. Tačiau jo paneigti taip pat negalima. Didelė dalis šio kultūrinio identiteto – vertybių ir sampratų yra susiformavę per daugelį metų veikiant įvairiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Tad galima būtų sakyti, kad čia apibrėžtas kultūrinis identitetas yra taip pat labiau organinis nei konstruojamas.Pilietinis identitetas
Pilietinis identitetas yra labiau problematiškas ir labiau aktualus, nes jis susijęs su valdžia ir įtaka. Jis dar yra svarbus Europoje ir dėl savo ryšio su demokratija, kuri visgi yra skelbiama kaip viena pagrindinių Europos vertybių. Kol valstybės sprendė tarpusavyje pasirašyti vieną ar kitą ekonominę sutartį, kol vidinė rinka veikė netobulai ir buvo įmanoma apsaugoti savo ypatingus nacionalinius interesus, tol Europos Bendrijų valstybių narių piliečiai nelabai jaudinosi dėl to, kas vyksta Briuselyje. Tačiau kai ES sostinės sprendimai ėmė vis labiau liesti plačią visuomenę, iškilo lojalumo šiai naujai valdžiai klausimas ir santykio su ja nustatymas. Šis klausimas tapo netgi gyvybiškai svarbus ES statinio išlikimui, nes be piliečių lojalumo ir paramos demokratinėje visuomenėje netoli nukeliausi. Galima, aišku, būtų pasikliauti valstybėmis narėmis kaip tarpininkais tarp Briuselio ir Europiečių tikintis, kad vyriausybės paaiškins ir įtikins savo piliečius apie vykdomos politikos reikšmę. Tačiau persipynimas ir tarpusavio priklausomybė jau neleidžia taip lengvai atskirti valstybių narių prerogatyvų ir veiklos sričių nuo ES tiesioginio ryšio su piliečiais. Pagaliau Europos valdžiai daug saugesnis sprendimas – remtis europiečių pilietiniu identitetu.Pilietinis identitetas, kaip apibrėžė Barani ir Delayney, – tai santykis su tam tikra politine visuomenine struktūra. Geriausiai pajusime, kad esame piliečiai tos struktūros, su kuria kasdien turime reikalų: mokam mokesčius, vykdom įsakymus, kurios esame ginami ir saugomi, kurios gyvenime tiesiogiai dalyvaujame balsuodami ar rengdami įvairias akcijas. Europos Sąjungos realybėje tokį pilietinį identitetą Europos piliečiai greičiausiai jaus ekonominiuose reikaluose, nes būtent čia ES gyventojai jaučia daugiausiai Briuselio įtakos. Iš vienos pusės eilinių piliečių ekonominis identitetas yra pakankamai lengvai sukuriamas ir nekelia labai daug širdies skausmo ar bėdų: tai praktiški klausimai. Ten kur sprendimas priimtas, ten ir važiuosime derėtis. Tie, kurie kasdien piniginėje nešiojasi eurą, tie dar labiau ima jaustis europiečiais. Tarp tokių vienijančių veiksnių galima paminėti taip pat ir pvz. struktūrinius fondus. Kažkas Romos sutartį yra pavadinęs genialia sutartimi, nes joje yra įrašyti struktūriniai fondai. Ten kur nemokamai dalijami pinigai – ten visuomet atsiranda dalyvių. [3] Iš kitos pusės, visgi, negalima nekreipti dėmesio į vis dar išliekančius nacionalinius interesus: išsikovoti kuo didesnę cukraus kvotą, apsaugoti nacionalinę lėktuvų pramonę ir pan. Tačiau nei viena valstybė ar jos gyventojas nenuneigs, kad priklauso ekonominei bendrijai, kur ekonominiai klausimai sprendžiami kartu.Taigi ekonominė bendruomenė kuriama nors ir ne be kliūčių bet pakankamai sklandžiai. Kiek sunkiau su politine bendruomene. Kyla vertybinė problema: politiškai aktyvioje visuomenėje nesant pilietinio Europos identiteto, plintant nacionalizmui ir ekstremizmui, kyla grėsmė pačiai Europos Sąjungai subyrėti. Ši grėsmė jau lipa ant kulnų: danai nepritarė Mastrichto sutarčiai, airiai – Nicos naujovėms, būsimajame Europos Parlamente organizuojasi grupės, sieksiančios “struktūrą sugriauti iš vidaus”. Taigi, peršasi vienintelė išvada- jeigu dar nėra tvirtų pilietinių ryšių tarp ES ir jos gyventojų, reiktų juos kuo greičiau kurti ir stiprinti.
Aptariant Europos pilietybę susiduriama su dviem problemom: praktine ir teorine. Praktinė problema yra ta, kad Europos Sąjungos sutartyse įrašyta jog sukuriama Europos pilietybė, savaime nieko neduoda: visos Europos piliečio teisės galioja tik su sąlyga, kad jis turi valstybės narės pilietybę. O tai, kaip Europos piliečiai žiūri į savo teises parodė paskutiniai Europos parlamento rinkimai.Teorinė problema: pilietybės sąvoka vystėsi kartu su tautinės valstybės sąvoka, todėl pilietybė apskritai sunkiai suvokiama kitaip nei nacionaliniame kontekste. Valstybės, o taip pat ir pilietybė bei lojalumas valstybei buvo kuriami tam tikru istorijos laikotar…piu ir tam tikromis sąlygomis.[4] Kaip Jean Marc Ferry pavadino, tai buvo vertikali integracija: valstybė kontroliuoja mokesčių sistemą, karinę prievolę ir švietimą.[9] Kažin ar galima tą patį vienijimosi modelį taikyti Europos Sąjungai? Ar tai būtų realiai įmanoma dabartinėmis sąlygomis ir ar valstybės narės su tuo sutiktų? Yra nemažas federalistinis judėjimas, kuris siekia iš ES padaryti federaciją, tačiau yra labai daug abejojančių šiuo projektu. [11] ES integraciją yra lengviau suvokti kaip horizontalią integraciją: per bendradarbiavimą, ryšius, persipynimą. Jei pagal M. Weberį valstybė turi jėgos monopolį, pagal E. Gellnerį – oficialios švietimo sistemos monopolį, pagal J. M. Ferry Europos Sąjunga turi valstybių narių viešosios politikos koordinavimo monopolį. Čia taikomos kitos taisyklės nei nacionaliniame kontekste.
Europos piliečių informuotumas apie Europą menkas, ryšio ir kasdieninio santykio su Europos institucijomis ar jos veikla yra mažai. O jei ir yra, ypač naujai prisijungiančiose ES šalyse jis dažnai neigiamas, nes daugėja biurokratijos ir normų. Taigi susiduriame su Europinio identiteto pobūdžio bei jo kūrimosi pagrindo problema. Vienas iš būdų skatinti Europos pilietinį identitetą būtų remtis valstybių patirtimi ir bandyti pritaikyti išbandytus modelius, pavyzdžiui E. Gellnerio modelį. Kurti identitetą per švietimą, tačiau ieškoti laikui ir situacijai adekvačių švietimo sistemos pakaitalų, pavyzdžiui, žiniasklaida. Yra buvę ir dabar yra nemažai Europinės žiniasklaidos projektų: įvairių žurnalų, televizijos programų, siekiančių apimti visą Europą arba dalį jos. Viena iš gerai veikiančių iniciatyvų – tai „Arte“, Vokiečių ir Prancūzų televizija. Tačiau ji kol kas veikia tik dviejose šalyse. Pagaliau visa tai – tik lašas jūroje. Pagrindiniai Europos piliečių informaciniai kanalai lieka nacionaliniai o Europos žinios juose pasirodo nereguliariai, paskęsta tarp kitų naujienų arba tiesiog būna techninės, nedominančios, neinformatyvios, nieko įsimintino žiūrovui nepaliekančios (pvz. apie atskirus asmenis, įvairius skandalus ir pan.). Informacijos ir žinių apie Europos Sąjungą trūkumas – viena opiausių Europos problemų, kurios neišsprendus, vargu ar galima tikėtis pilietinio identiteto. [4]
Problema, galima sakyti, sąlygota situacijos: kad galėtumėme efektyviai perduoti informaciją, visų pirma turime susišnekėti. Kalbų skirtumas visgi įneša nemažai susiskaldymo Europoje. Filosofas Phillip Van Parijs išvystė visą teoriją apie tai, kaip Europai reikia vienos kalbos, kuri jo manymu turėtų būti anglų kalba. Ši teorija čia nebus nagrinėjama, tačiau vieną šio filosofo teiginių verta paminėti. P.V. Parijs manymu demoso negalima sukurti jei nėra bendros kalbos. Kalbų skirtumai kuria nelygybę. Ekonominę nelygybę, nes automatiškai pranašumą darbe ir versle turės tie, kurių kalbą daugiausiai mokosi kiti europiečiai (šiuo atveju – anglakalbiai). Nelygybę taip pat ir pastangose, kurias europiečiai turi padėti, kad išmoktų vieną ar kitą kalbą. Taip pat akivaizdi ir kultūrinė nelygybė.[4] Vienas būdų kurti pilietinį identitetą – tai viešoji erdvė, per kurią piliečiai, paprasti interesų reiškėjai galėtų dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Viešosios erdvės esmė ta, kad iškylančios problemos, ypač bendrų normų interpretacijos klausimai galėtų būti viešai aptarti, išdiskutuoti ir taip būtų surandami bendri sprendimai. Tai – puikus demokratinis principas, nes numato platų dalyvavimą ir diskusijas vietoj to, kad galingiausi primestų savo interesus. Dialogas – tai pilietinės, informuotos visuomenes pagrindas, taip pat padedantis piliečiams identifikuotis su ta erdve, kurioje jie sprendžia problemas. Vis dėlto, realybėje šis principas sunkiai veiktų. Pavyzdys – Europos konventas. Čia buvo siekiama taikyti visus deliberatyviosios (patariamosios) demokratijos elementus: išplėsti dalyvaujančiųjų ratą, priartinti pilietį prie sprendimo procesų, diskusiją pakreipti taip, kad diskutuotojai ateitų ne savo interesų apginti, o k…lausytis ką visi pasakys ir ieškoti visiems geriausio sprendimo. Tai buvo siekis, o nieko gero nesigavo. Reprezentatyvumas šiek tiek abejotinas, nes tiek vyriausybių tiek parlamentų nariai buvo paskirti. Įsiklausymas į kito interesus taip pat sunkiai suveikė.Viešosios erdvės Europoje problema ta, kad ji kuriasi daugiausiai elito lygmenyje ir sunkiai perduodama plačiajai visuomenei. Jeigu šie principai – viešosios erdvės, deliberatyvios demokratijos – įsišaknytų, būtų sėkmingai taikomi, ir dar pavyktų juos perduoti piliečiams, tai galėtų būti puikus pagrindas pilietiniam identitetui. Tam tikri žingsniai jau yra žengiami ta linkme. Romano Prodi komisija išleido žaliąją knygą apie valdymą („Governance“). Šios koncepcijos skirtumas nuo paprasto valdymo (government) yra tas, kad čia į sprendimų priėmimą siekiama įtraukti kiek galima daugiau dalyvių: pilietinės visuomenės narių, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, įvairių interesų grupių atstovų. Jau konsultacijos plečiamos su regionų komitetu, taip pat su ekonominiu ir socialiniu komitetu. Taip pat plečiamas konsultacijų skaičius ir jų įvairovė: konferencijos, klausymai, internetiniai projektai. Esmė yra ta, kad sprendimas turi atitikti kuo didesnės visuomenės dalies interesus ir nuomones, turi būti surastas kompromisas. Toks dialogas ir dalyvavimas yra efektyvi pilietinio identiteto skatinimo priemonė. Taip kuriami horizontalūs ryšiai, tinklas tarp Europos piliečių, kuris integruoja Europos visuomenę. Kol kas – tai ideali koncepcija, kurios įgyvendinimo bus palaipsniui siekiama. Visgi pirmi žingsniai jau žengti.[4]Yra ir kitų pasiūlymų kaip kurti pilietinį identitetą. Barani ir Delayney kalbėjo apie teisinę sistemą lygindami JAV integraciją su Europine integracija. Europos Sąjunga kuria tam tikrą teisinę erdvę. Nors ES sutartys yra daugiau tarpvalstybinis susitarimas, ES teisinė bazė liečia ir tiesiogiai jos piliečius.[3] Tie sprendimai, kuriuos priima Europos ministrų taryba vienaip ar kitaip reglamentuoja ES piliečių gyvenimą ar bent jo dalį. Tačiau kiekvieno ES piliečio santykis su pačia struktūra bus tvirtesnis ar silpnesnis priklausomai nuo to, kiek tiesiogiai jis su ja susidurs. Minėti autoriai analizavo JAV federalinių teismų artumą prie eilinio piliečio. Per galimybę kreiptis į federalinį teismą ir tuo būdu būti valstybės ginamam stiprėjo piliečio ryšys su federaline valstybės valdžia. Tai, kad teismai buvo matomi o jų procesai gerai žinomi, skatino piliečių nacionalinį identitetą. Europoje, tuo tarpu, teismas užsiima daugiau ekonominiais klausimais. Be to jis kritikuojamas dėl savo neprieinamumo eiliniam piliečiui, kuris norėdamas kreiptis į šį teismą turi įrodyti, kad jis yra tiesiogiai liečiamas tam tikro Europos teisės akto. Europoje, bent jau kol kas, nėra galimybės vystyti pilietinį identitetą per teismų sistemą, tačiau tai gali pakisti, ypač jei būtų priimta konstitucija ir jeigu toliau bus kuriama Europos teisinė erdvė.
Apie Konstituciją ir teisinę erdvę bei ryšį su ja kaip potencialų pagrindą identitetui kurti kalbėjo Jurgen Habermas, pasiūlydamas konstitucinio patriotizmo idėją. Christopher Lord taip pat rašė, kad viena iš konstitucijos funkcijų – kurti identitetą. Ne vienas autorius mano, kad būtent konstitucinis patriotizmas Europai būtų geriausia forma kurti identitetą. Apskritai tai buvo sena federalistų idėja, kurie nuo pat pradžių norėjo kurti Jungtines Europos Valstijas kaip suverenų vienetą, tolygų valstybei. Yra aktyvių tokios vizijos priešų ir rėmėjų. Tačiau jeigu išeiname iš nacionalinės logikos į post-nacionalinę, konstituciją galime suvokti įvairiai. Vieni siūlo ją vadinti konstitucine sutartimi, paliekant tarpvalstybinį elementą. Kiti sako, kad ES jau turi konstituciją, tačiau nerašytinę, kaip pvz. Anglijoje. Europos konvento priimtas dokumentas vėlgi neaišku ar gali būti vadinamas konstitucija, nes jame nėra nei konstitucijoms būdingo glaustumo nei aiškumo. Taip pat kyla klausimas, kaip šį dokumentą reikės …priimti, ar piliečiai turės balsuoti, ar valstybės pačios savo parlamentuose nuspręs? Baiminamasi, kad visas projektas žlugs, nes eiliniam piliečiui jis nėra reikšmingas. Konstitucijų rašymas valstybės istorijoje apskritai – fundamentaliai svarbus reiškinys. Iš esmės, Europos konstitucijos paskirtis buvo struktūruoti Europos teisinę erdvę ir ją padaryti aiškesnę, kad pilietis galėtų lengviau ją suprasti.[9] Lietuvos vieta Europos identiteto problematikoje
Kas liečia kultūrinį identitetą, Lietuva, kaip visos kitos Europos tautos turi dalį europietiško paveldo. Gal ši tradicija ir nutrūkusi per kartų kaitą, tačiau istorinė atmintis išlieka, ir tai, kad kažkada Lietuva priklausė Europos valstybių šeimai turi reikšmės mūsų identitetui. Pagaliau ir stodami į Europos Sąjungą pabrėžėme, kad mūsų kultūra bei vertybės yra europietiškos.Kaip ir kitos Europos tautos išlaikome ir savo kultūrinę specifiką, ypatingai moralinių vertybių sferoje. Kai kuriais atžvilgiais galima sakyti, kad lyginant su Vakarų Europos tautomis mūsų požiūriai yra konservatyvūs. Lietuviai turi tam tikrą santykį su darbu, tam tikrą gyvenimo stilių. Lietuviai ir į demokratiją ar į tautos vadą žiūri kitaip ne kitos Europos visuomenės. Apklausos rodo, jog politinių vertybių požiūriu kartais esame arčiau rytietiško mentaliteto nei vakarietiško. [14] Tačiau prieš puldami šioje vietoje lyginti Lietuvą su Rytais turėtume pažvelgti į bendras Europos tendencijas. Pasitvirtina tezė, kad kas liečia kultūrinį identitetą, Europa gali vienytis tik pakankamai abstrakčių ir bendrų vertybių, kaip fundamentalios žmogaus teisės ir laisvės, demokratija, tolerancija ir t.t., pagrindu. Tačiau visi išliekame skirtingi.Kas pasakytina apie Europos, kaip civilinės galios, taikios bendrijos, identitetą, Lietuva šiek tiek iškrenta iš konteksto. Ta Europa, kuri vystė ekonominius ryšius su pasauliu, kuri vykdė vystymo politiką trečiojo pasaulio šalims, buvo Vakarų Europa. Visos Rytų Europos šalys tame nedalyvavo ir gali pareikšti kitokį pasaulio supratimą. Indikatoriumi galėtų būti tas faktas, kad pavyzdžiui, Irako karo metu, Lietuvoje, ypač tarp jaunimo, buvo nemažai palaikančiųjų karingą JAV poziciją, kai tuo tarpu Vakarų Europos šalyse kilo dideli pacifistiniai judėjimai.Pilietinis identitetas visoje Europoje sunkiai apčiuopiamas. Jį dar kol kas svarstoma kaip kurti, arba stebima, kaip jis po truputį kuriasi. Štai jau tarp Vokietijos, Belgijos jaunimo atsiranda tokių, kurie save noriai laiko europiečiais. Tačiau naujos politinės erdvės pripažinimas kuriasi iš lėto ir gana sunkiai. Iš Lietuvos ypatingai galime pastebėti priešinimąsi šiai naujai politinei erdvei, “Briuselio biurokratijai“, naujoms normoms. Tačiau panašus pasipriešinimas yra ir kitose valstybėse: Anglai nuolat išsidera išimčių ES sutartyse, Danai, Švedai boikotuoja prisijungimą prie euro sistemos. Ir toli gražu ne vieni lenkai grasina “išstoti“ iš Europos Sąjungos. [2]Taigi jeigu kalbame apie pilietinio Europos identiteto formavimą, mes dar niekur nesame pavėlavę ir prie jokios pilietinės bendruomenės neturime “prisijungti“. Pradžioje buvo kalbėta apie tam tikrą identitetų trintį, tam tikrą konfliktą tarp identitetų propaguotojų ir emocinį diskomfortą. Kai buvo formuojamas lietuvių nacionalinis identitetas (ar bet koks kitas nacionalinis identitetas), buvo įprasta manyti, kad tikras lietuvis yra tas, kuris myli ir gerbia savo tėvynę, jai dirba ir aukojasi. Dabar atsiranda tarsi moralinė norma, kad būdami Europos Sąjungoje turėsime elgtis kaip dori europiečiai ir dirbti bei aukotis Europos labui. Ypač jei mūsų sąmonėje Europa atrodo kaip vienalytė bendruomenė, prie kurios jau nuo seniau skurtų taisyklių turime prisijungti. Tokia yra bendruomenės logika. Nors ši moralinė norma automatiškai nesukuria identiteto ir nesukelia savęs tapatinimosi su Europos Sąjunga, tačiau ji sukuria tam prielaidas. Visgi europietiškas identitetas yra ir bus kuriamas tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai.
Lietuvoje Europietiško identiteto, kalbant bendrais bruožais, trūksta. Na, nebent tų liberaliųjų ir demokratinių vertybių klausimu, kurios po sovietinio laikotarpio dar nespėjo įsiskverbti į piliečių sąmones taip giliai, kaip Vakarietiškose visuomenėse. Tačiau neturint bendro aiškaus ir vienalyčio Europos identiteto apibūdinimo sunku atsakyti į klausimą, kaip mes „europėjame“. Klausimas, kurį turėtume sau užduoti, – kaip mes „europėsime“. Tai yra tiek mūsų asmeninio santy…kio su Europa, tiek Lietuvos užsienio politikos klausimas. Kaip mes žvelgsime į tolimesnę Europos raidą: ar aiškinsim kokie mes esam, vardinsim savo interesus ir sieksime naudos? Ar geriau eisime atviri į derybas ir bandysime kartu ieškoti kompromisų su kitomis Europos tautomis, noriai dalyvaudami kūrybos procese ir siekdami bendro intereso? Tokie, ir daugelis panašių klausimų išlieka atviri.Lietuvių tautinio identiteto perspektyvaLietuvių tautinis identitetas dėl narystės ES neturėtų išnykti. Taip, kaip nesunyko Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos bei kitų šalių identitetas, kalba ir kultūra joms įstojus į ES. Atvirkščiai, ES priešinasi bendroms pasaulio supanašėjimo tendencijoms, bandydama kurti europietišką kultūrą ir identitetą, kaip puoselėjamą Europos šalių kultūrų, identitetų visumą. ES idėjos tėvas Jean Monet yra užsiminęs, kad jei reikėtų kurti Europos Bendriją iš naujo, jis pradėtų nuo kultūros, o ne nuo bendrosios rinkos. Tačiau būtent dėl to, kad kultūra daugelyje šalių laikoma ypatinga nacionalinio identiteto dalimi, į ES bendrai reguliuojamų sričių sąrašą ji pateko tik 1997 m., kai į Amsterdamo sutartį buvo įtrauktas 128 straipsnis, kuriame teigiama, kad „Bendrija prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, taip pat gerbia jų tautinę ir regioninę įvairovę, kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą“. Tas pats straipsnis įgalioja ES Tarybą tvirtinti skatinamąsias kultūros bendradarbiavimo priemones, „išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės norminių aktų derinimą“. [2]
Tai reiškia, kad ES neturi jokių formalių galių veikti savo narių kultūros politikos. Tačiau ES gali skatinti ir, žinoma, skatina Europos kultūrinį bendradarbiavimą, įgyvendindama ES kultūrines programas, kurios Lietuvoje įgyvendinamos jau nuo 2001m.Dalyvavimas kultūrinėse programose Lietuvos kultūros projektų autoriams suteikia galimybę gauti ES paramą įgyvendinant stambius tarptautinius projektus ir tokiu būdu skleisti garsą apie Lietuvos kultūrą, identitetą, kalbą ir papročius Europoje ir plačiau. Na, o kas dėl lietuvių kalbos statuso tai Europos Sąjungos sutartyje teigiama, kad ji (ES) „žymi naują etapą, kuriant glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis, 1 skyrius, A straipsnis). Būtina sąlyga šiam tikslui pasiekti – kad visi ES piliečiai galėtų skaityti visus ES teisės aktus ir dokumentus savo gimtąja kalba. Lietuvių kalba yra viena iš oficialių ES kalbų. Į lietuvių kalbą verčiami visi ES dokumentai, lietuviškai galima kreiptis į ES institucijas ir gauti iš jų lietuvišką atsakymą. Lietuviškai į Lietuvos fizinius ar juridinius asmenis turi kreiptis ES institucijos, o per susitikimus ES institucijose yra garantuojamas vertimas į lietuvių kalbą ir iš jos. Kiekvienai šaliai įstojus į ES, jos kalba tampa viena iš oficialių ES kalbų.[14]Nacionalinio ir Europinio identiteto problemaNacionalinės valstybės suverenumo išsaugojimo tarptautinėje integracijoje problema išlieka pagrindinė kiekvienoje diskusijoje kalbant apie Europos politinę raidą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat XXI amžiaus pradžios. Šiame diskurse aktualiausias per pastaruosius penkis dešimtmečius yra ekonominės, socialinės, technologinės ir politinės integracijos poveikio Europos Sąjungos valstybių narių savarankiškumui klausimas.Globalizacijos procesai vis labiau mažina nacionalinės valstybės veiklos savarankiš¬kumą. Šio proceso pradžią patvirtina stiprėjanti politinė, ekonominė ir kultūrinė Europos in¬tegracija – Vieningas Europos aktas (1986). Mastrichto sutartis (1991) užtikrino aktyvesnę ekonominę integraciją į Europos Sąjungą (ES). Amsterdamo sutartis (1997), Europos Są¬jungos išsiplėtimas iki 15 narių ir tolesnės Sąjungos plėtimosi perspektyvos bei bendra už¬sienio ir saugumo politika yra didžiausi iššūkiai, mesti ES per visą jos gyvavimo istoriją. Svarbią įtaką ES valstybėms turėjo ir 1999 m. sausio 1 d. pradėjusi funkcionuoti Ekonominė ir valiutų sąjunga bei Europos centrinis bankas Frankfurte. Euro įvedimo poveikį pajuto be¬veik 200 pasaulio valstybių, prekiaujančių ir palaikančių ryšius su ES.[13]Tačiau neseni istoriniai faktai byloja, kad integracijos tendencijas deformavo 9-ojo de¬šimtmečio pabaigoje pabudusi ir suklestėjusi nacionalinė savimonė, pasireiškusi dviem for¬momis: tautiškumu (t. y. nacionalinio identiteto įtvirtinimu) bei nacionalizmu. Pastarojo at¬mainos – etninio nacionalizmo – protrūkis postkomunistinėje Rytų ir Vidurio Europoje, ypač Jugoslavijoje ir kai kuriose buvusiose Sovietų Sąjungos teritorijose, sukėlė grėsmę „Bendrų Europos namų“ vizijai. Nacionalizmo banga nuvilnijo ir ES valstybėse narėse. Kai kuriose jų siekimas išsaugoti nacionalinį identitetą įgijo politinį, t. y. nacionalistinį, pobūdį, pasireiškusį prancūzų pilietybės modeliu, vokiečių kultūriniu partikuliarizmu bei kitomis formomis. Sepa¬ratizmo apraiškos Vakarų Europoje ir Kvebeke – neigiamas modernaus pasaulio faktas, ska¬tinantis nacionalinę fragmentaciją. Šiaurės lygos sudarymas Italijoje ir Padujos Respublikos atsiskyrimas metė iššūkį nacionalinės valstybės vientisumui. Net tokiose senose Europos nacionalinėse valstybėse kaip Didžioji Britanija, Ispanija, Prancūzija klestėjo separatistų mik¬ronacionalizmas. [12]Nacionalizmo tyrinėtojas E. J. Hobsbawmas tvirtina, kad škotai, baskai ir korsikiečiai labiau suinteresuoti ribotos autonomijos formomis nei visiška valstybės nepri¬klausomybe. Jis teigia, kad tokie judėjimai gali pasirodyti efemeriški, taip pat gali likti ma¬žumų elgsena, neturinčia tvirto pagrindo [8]. Mikronacionaliz¬mas šiose šalyse ėmė blėsti tik tada, kai iškilo diasporos politinio separatizmo forma, ėmė kurtis migrantų bendruomenės. Migracija paaštrino piliečių teisių, nacionalinio identiteto ir daugiakultūrės visuomenės gyvavimo Europos Sąjungoje problemas. Imigracija į ekonomiš¬kai pranašesnes šalis, laikinų atvykėlių tapimas nuolatiniais gyventojais, vietos gyventojų nedarbo baimė, ksenofobija sukūrė palankią dirvą rasizmui ir kultūriniam fundamentalizmui plėtotis.Stiprėjantys integracijos procesai, didėjanti savitarpio ekonominė priklausomybė sil¬pnina net stipriausių Vakarų Europos nacionalinių valstybių autonomiškumą. Valstybė, įsto¬jusi į ES, dalį savo institucijų kompetencijų deleguoja į ES institucijas, o tai nulemia pasida¬lyto suverenumo problemos atsiradimą. Remdamasi Mastrichto sutarties C straipsniu, Euro¬pos Sąjunga naudojasi bendra institucine sistema, laiduojančia veiklos, kuria siekiama Eu¬ropos Sąjungos tikslų – skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, tvirtinti Europos Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje, stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus politikos srityse ir panašią darną bei tęstinumą atsižvelgiant į acquis communautaire ir ja remiantis [5]. Kyla klausimas, kiek valstybių narių a…r asocijuotų valstybių konstitucijos leidžia stoti į tarpvalstybines organizacijas. Pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucijos 136 straipsnyje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublika gali dalyvauti tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. 135 straipsnyje minima, kad įgyvendindama užsienio politiką Lietuvos Respublika prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo [10].Žinoma, didelės valstybės turi daugiau galimybių nei mažos išsaugoti nacionalinę au¬tonomiją, apginti nacionalinį vientisumą, garantuoti nacionalinį klestėjimą. Be abejonės, di¬džiųjų valstybių interesai visai nebūtinai turi sutapti su mažųjų valstybių pageidavimais ir ma¬žosioms valstybėms gali tekti atlikti ne pačius maloniausius patarnavimus didžiosioms vals¬tybėms [13]. Kiekvienos valstybės saugumas priklauso nuo jos vykdomos vidaus ir už¬sienio politikos ir ryšių su kitomis valstybėmis.Nacionalinio suverenumo silpninimas glūdi Europos Sąjungos prigimtyje. Europos Komisija pasinaudoja kiekviena palankia galimybe siekdama sustiprinti savo valdžią ir spar¬tinti integraciją. Komisijos įtaka ir galia gali didėti sumažėjusios nacionalinių vyriausybių val¬džios sąskaita, tačiau Europos integracijos procesas nuo Šumano deklaracijos ir Anglies bei plieno bendrijos iki Mastrichto ir Amsterdamo sutarčių įgyvendinant Europos Gynybos Ben¬driją, Romos sutartį, Europos Monetarinę sistemą ir suvestinį Europos aktą, – tai integracijos pakopos, kurios buvo inicijuotos ne Europos Komisijos, o nacionalinių valstybių. Europos integracijoje išryškėja dvi kryptys: federalinė, kaltinanti nacionalines vyriausybes dėl perne¬lyg lėtos integracijos, ir separatistinė, tvirtinanti, kad tautos yra kur kas priešiškesnės integ¬racijai nei jų vyriausybės. Antrosios krypties atstovams integracijos procesai asocijuojasi su sąmokslu, organizuojamu „Eurobiurokratų“ koalicijos Briuselyje, arba su lobistinėmis gru¬puotėmis, pavyzdžiui, europiniu judėjimu kiekvienoje šalyje. Tai patvirtina ankstyvoji ES in¬tegracijos istorija, kai dėl Jean Monnet įtakos Europos Sąjungos Konstitucijos rėmėjai pa¬brėžė elito, t. y. vyriausybės ir jos tinklo, kitaip tariant, valdininkijos, svarbą.Politologas Pierre Salmon iškelia integracijos kaip nacionalinio sąmokslo pro¬blemą [11]. Anot jo, integracija yra konfliktas tautos viduje, nes integracijos iniciatorės yra valstybių vyriausybės, rengiančios stojimo į ES strategiją, o ne tautos. Taip siekis apsau¬goti tautinį identitetą paskatina tautos nacionalizmo raišką. Gerai žinome, kad Norvegijoje referendumas dėl stojimo į ES du kartus neįvyko ir tik antrą kartą įvyko Švedijoje. Tačiau šiame kontekste būtina pabrėžti tą faktą, kad 1974 m. spalio mėn. vykusiuose rinkimuose Didžiojoje Britanijoje leiboristų partijos vadovai (Enoch Powell) kvietė tautą už ją bal¬suoti kaip svarų argumentą pateikdami leiboristų partijos priešiškumą ES. Be to, būtent Di¬džiajai Britanijai pavyko pasiekti, kad žodžiai ES „federalinė perspektyva“ nebūtų įtraukti į Mastrichto sutartį.Problema yra ta, kiek besiintegruojančioje Europoje leista nacionalinius interesus at¬spindinčią strategiją taikyti praktiškai (Lietuvoje šiuo aspektu aktuali Ignalinos problema). Šalys kandidatės, vykdydamos aquis communautaire, iš pagrindų keičia dabar galiojančią vidaus tvarką ir įtraukia į savo įstatymus ES teisės nuostatas socialinio saugumo klausimais. Įdomu, kiek tai atitinka ir kiek žeidžia valstybių pretendenčių tautinį mentalitetą. Tokioje kata¬likiškoje ir konservatyvioje šalyje kaip Lietuva daug diskusijų sukėlė lygių galimybių įstatymo priėmimas (1998 m.), mirties bausmės panaikinimas (1998 m.). Ne mažiau aktualus yra Eu¬ropos Parlamento perspėjimas, kad jis nepritars nė vienos šalies kandidatės, kuri savo įsta¬tymuose ar politikoje pažeidinėja lesbiečių ar gėjų teises, stojimui į ES. Ilgai aptarinėtas Lie¬tuvos aukštojo mokslo įstatymo projektas buvo teigiamai įvertintas Anglijos, Švedijos ir Vo¬kietijos ekspertų kaip …atitinkantis Europos dimensiją. Nors jam priešinosi Lietuvos akade¬minė bendruomenė, jis buvo priimtas po kelerius metus trukusių diskusijų (2000 m.). Nacio¬nalinis konfliktas valstybėje viduje kyla ir dėl nacionalinių mažumų ir daugumos santykių. Tai labai aktualus Europos politinio gyvenimo veiksnys.Europoje egzistuoja keletas identiteto sluoksnių: europinis, Rytų ar Vakarų Europos, Europos Sąjungos, regioninis, nacionalinis. Tapatintis galima ne tik su tautomis, Benedikto Andersono žodžiais tariant, „įsivaizduojamomis bendruomenėmis“ [1], bet ir su mate¬rialiais dalykais, pavyzdžiui, teritorija, kraštovaizdžiu bei abstrakčiomis idėjomis: laisve, de¬mokratija, pliuralizmu. Tai padeda įvairuoti identifikacijos lygiams: nuo tapatinimosi su savo tauta iki tapatinimosi su kitomis tautomis bei valstybėmis. Šių identifikacijos lygių suderina¬mumas labai lemia žemyno ateitį.Konkrečios šalies piliečiai tapatinami su valstybe, kurioje gyvena, ir jos interesams at¬stovaujančiu politiniu elitu. Nacionalinės valstybės tokiu atveju suvokiamos kaip atskiras subjektas, kurio nacionaliniai ar nacionalistiniai siekiai pasireiškia piliečių atžvilgiu. Daugeliu atveju tarptautinė valstybių sąveika, veikiama vietos aplinkybių, deformuoja tikrųjų ar vyrau¬jančių elektorato poreikių bei vyriausybės siekių santykį. Tuo atveju nepageidaujamas na¬cionalizmo ar perdėto patriotizmo apraiškas gali pristabdyti kiti veiksniai – kova už taiką, žmogaus teises, humanistines vertybes, galintys karingas vyriausybes priversti atsisakyti griebtis karo veiksmų ar sulaikyti piliečius nuo sąjungos su ekstremistais. ES pilietybė ir tapatinimasis su ES, kaip su platesne nei nacionalinė valstybė esybe, yra dar vienas veiksnys, galintis susilpninti nacionalizmą. ES pilietybės sąvoka, papildanti nacionalinę pilietybę, pirmą kartą buvo pavartota ES Mastrichto sutartyje (1992 m.) [5], žyminčioje naują etapą kuriant vis glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje priimami piliečiui kuo palankesni sprendimai skatinant tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, tvirtinant ES identitetą tarptautinėje arenoje, stiprinant valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą [5]. ES pilietybė sustiprina ir užtikrina pagrindines kiekvieno pilie¬čio teises, t. y. judėjimo laisvę bei laisvę gyventi bet kurioje valstybėje narėje. 1993 m. lap¬kričio mėn. įsigalėjus ES sutarčiai piliečiai galėjo naudotis politinėmis teisėmis, t. y. balsuoti rinkdami Europos Parlamentą, bei dalyvauti municipalitetų rinkimuose tose valstybėse na¬rėse, kuriose jie gyvena, jeigu ta valstybė buvo priėmusi reikalingus nuostatus.Sutartyje numatyta, kad kiekvienas ES pilietis, gyvenantis trečiosios šalies teritorijoje, turi teisę būti ginamas bet kurios valstybės narės diplomatinių bei konsulinių tarnybų taip pat kaip ir tos valstybės piliečiai. Kiekvienas ES pilietis turi teisę pateikti peticiją Europos Parla¬mentui bei skundą ombudsmenui. 1993 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė direktyvą 93/ 109/ EC apie ES piliečių, gyvenančių valstybėse narėse, kurių pilietybės jie neturi, teisę balsuoti bei kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Europos Parlamentą. Taigi teisė balsuoti bei būti ren¬kamam suteikiama to norintiems asmenims, kurie yra ES piliečiai, bet neturi tos šalies, ku¬rioje gyvena, pilietybės. Balsuojant ir keliant savo kandidatūrą, jiems taikomos tos pačios sąlygos kaip ir tos valstybės piliečiams. Be to, savo šalyje jie irgi nepraranda tų teisių. Rem¬damasi naujausiais duomenimis, Europos Komisija pabrėžė, kad šia teise naudojasi labai nedaug kitų valstybių narių piliečių, be to, stinga informacijos apie tai, kaip ja naudotis.[5]1994 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė direktyvą 94/ 80/ EC, kurioje išsamiai aprašyta tvarka, kaip Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėse, kurių piliečiai jie nėra (7, p. 7–8), gali naudotis balsavimo ir savo kandidatūros iškėlimo teise municipalitetiniuose rinkimuose.Piliečiai, norintys naudotis savo teise laisvai judėti bei gyventi Europos Sąjungoje, su¬siduri…a ir su praktinio bei teisinio pobūdžio kliūtimis. Siekdama jas panaikinti Komisija su¬darė aukšto lygio darbo grupę judėjimo laisvės klausimams spręsti, taip pat pradėjo infor¬macinę kampaniją „Europos piliečiai“.Žaliojoje knygoje „Švietimas, mokymas bei moksliniai tyrimai: kliūtys daugiašaliam mobilumui“ analizuojamos mobilumą stabdančios kliūtys, su kuriomis susiduria studentai, moksleiviai, darbo neturintys asmenys, mokslo darbuotojai bei darbuotojai savanoriai, ne¬svarbu, ar jie yra ES piliečiai, ar legalūs būtų šalių gyventojai.Amsterdamo sutarties (1997 m.) įgyvendinimas suteikia daugiau galių tautinių ma¬žumų teisių gynėjams ir padeda kovoti su rasizmu. Kertinis kovos su rasizmu kampanijos akmuo – 1998 m. kovo mėn. priimtas „Veiksmų prieš rasizmą planas“, kuriame numatyta suvienyti nacionalinės bei vietos valdžios, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių, žiniasklaidos ir eilinių piliečių pastangas [4]. Komisija ketina teikti pasiūlymus dėl teisės aktų, skirtų kovai su rasine diskriminacija. Gaudama finansavimą iš metinio ES biudžeto, Komisija aktyviai remia nemažai naujų projektų ir programų, kurių tikslas – kovoti su ra¬sizmu. Viena iš pagrindinių Europos Sąjungos struktūrų, kontroliuojančių rasizmo apraiškas, yra Rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centras, įkurtas 1997 m. birželio mėn. Centro paskirtis – teikti Europos Sąjungai objektyvią, patikimą ir leidžiančią daryti palyginimus informaciją apie rasizmą, ksenofobiją ir antisemitizmą. Mastrichto sutartimi ES įsipareigoja gerbti ir ginti savo valstybių narių, kurių valdymo sistema pagrįsta demokratijos principais, tautinį identitetą [5], t. y. nepaversti Europos vienalyte mase. Tautinio identiteto, tvirtai įsišaknijusio moderniosios kultūros socialiniame ir politiniame kontekste, nepajėgs suardyti nei internacionalizmas, nei supranacionalizmas, nes jį tiek iš vidaus, tiek iš išorės palaiko įvairūs mechanizmai. Nacionalumo saugumas, anot Anthony D. Smith, kildintinas iš trijų jį nuo pat pradžių formavusių jėgų junginio: ilgaamžių etninių tradicijų, naujų pasaulietinių idealų atradimo ir modernizacijos bei ypatingo jos so¬cialinių padarinių pobūdžio [12].IšvadosEuropos identitetas yra vertingas turtas, kuri reikia saugoti: jis niekada neturi būti painiojamas su europiečiams visiškai nepriimtinu vienodumu. Kultūrinis identitetas gali būti traktuojamas kaip tam tikras pagrindas, ant kurio kuriasi Europa. Jis nėra toks aiškus ir lengvai apčiuopiamas kaip norėtųsi ir sunku kalbėti apie jo vientisumą. Tačiau jo paneigti taip pat negalima. Pilietinis identitetas yra labiau problematiškas ir labiau aktualus, nes jis susijęs su valdžia ir įtaka. Pilietybė – jau ne natūralių šeimyninių bendruomeninių ryšių, ne vertybinės socializacijos, o visuomeninių struktūrų, kitaip tariant organizuotos ir struktūruotos bendruomenės pasekmė. Šį identitetą labiausiai nei kurį kitą galima įtakoti ir formuoti. Būtent į jį yra dedama daugiausiai vilčių siekiant suvienyti Europos tautas.Daugialypis identitetas – šiandieninės Europos realybė. Žmonės nesijaučia esą išimtinai vokiečiai ar prancūzai, jie vienu metu yra berlyniečiai ar paryžiečiai, o tuo pačiu ir europiečiai. Europietiškumo jausmas jiems dažniausiai yra nacionalinio ar regioninio identiteto papildinys. Kalbant apie Lietuvą, tautinis identitetas dėl narystės ES neturėtų išnykti. Atvirkščiai, ES priešinasi bendroms pasaulio supanašėjimo tendencijoms, bandydama kurti europietišką kultūrą ir identitetą, kaip puoselėjamą Europos šalių kultūrų, identitetų visumą. Vis tik stiprėjantys integracijos procesai, didėjanti savitarpio ekonominė priklausomybė susilpnina net stipriausių Vakarų Europos nacionalinių valstybių autonomiškumą. Valstybė, įstojusi į ES, dalį savo institucijų kompetencijų deleguoja ES institucijoms, o tai sukelia pasi¬dalyto suverenumo problemą.Europietiškų ir nacionalinių interesų konfliktas gali sukurti vadinamąjį „pasidalinto lojalumo“ psichologinį fenomeną, kuris neturėtų nulemti identifikacijos su Europa perspekty¬vos. Palankumas savo socialinei aplinkai nėra iš prigimties neigiamas – jį reikėtų vertinti kaip kultūrinės įvairovės šaltinį vis labiau besivienijančioje Europoje.ES pilietybė ir tapatinimas ir su ES, kaip su platesne nei nacionalinė valstybė esybe, yra dar vienas veiksnys, galintis susilpninti nacionalizmą. ES pilietybė sustiprina ir garan¬tuoja pagrindines kiekvieno piliečio teises – judėjimo laisvę bei laisvę gyventi bet kurioje valstybėje narėje.Stiprėjant integracijos procesams postmodernioje epochoje, nacionalinis veiksnys laipsniškai išsilaisvina nuo politikos ir besivienijančioje Europoje transformuojasi į multikultū¬rizmą. Nacionalinių kultūrų įvairovė ir joje pasireiškianti kultūrų vienybė yra didelis Europos turtas bei tolesnės žemyno raidos šaltinis.Literatūra1. Anderson B. Imagined Communities: Reflections on the origin and spread of nationalism. Revised and extended edition. – London: Verso, 1991.2. Auštrevičius P. “Tautinis identitetas ir vieningos Europos raida” (Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis / sudarė Darius Staliūnas, Vilnius: LII l-kla, 2002, 233, [3] p). 3. DELAYNEY Erin, BARANI Luca, “The Promotion of ‘Symetrical’ European Citizenship: a Federal Perspective”, European Integration, 2003, Vol. 25 (2), June, pp. 95-114.4. Europos dialogas: Europos integracijos žurnalas Nr. 1.“Kas yra Europos Sąjungos pilietis?“ / Europos komisija.- Briuselis. 1999. 5. Europos Sąjungos sutartis // Europos Sąjungos steigimo dokumentų rinktinė. – Vilnius, 1998.6. GERBET Pierre, „The construction of Europe“, Paris, Imprimerie nationale, 1996. 7. HILL Christopher, „European Foreign Policy: Power Block, Civilian Model – or Flop?”, RUMMEL Reinhardt (red.) knygoje, The Evolution of an International Actor. Western Europe’s New Assertiveness, Westview Press, Boulder Co., 1990. 8. Hobsbawm E. J. Nations and nationalism since 1780. – Cambridge: Cambridge University Press, 1990.9. Jean Marc Ferry, paskaitų konspektas http://users.skynet.be/jean.marc.ferry10. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1996.11. Salmon P. „Nations conspiring against themselves: An interpretation of European integration // Nationalism and rationality. Cambridge University Press, 1995.12. Smith A. D. Towards a Global Culture? // Global Culture: Nationalism, globalisation and modernity. – London: Sage Publications, 1990.13. Vitkus G. Mažosios valstybės ir jų nacionaliniai interesai // Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos po¬litinė sistema. Konferencijos medžiaga, Vilnius, 1994 m. gruodžio 16 – 17 d. – Vilnius, 1995.14. http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Savitumas.htm