TURINYS
1. Įvadas 2psl2. Teisės normos 4psl3. Teisės šaka 6psl4. Teisės pošakiai 9psl5. Teisės institutai 9psl6. Išvados 10psl7. Literatūros sąrašas 11psl
ĮVADAS
Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisės sistema – tai ekonominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra, išreiškianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal šakas ir institutus. Teisės sistema susidaro ne spontaniškai, o sąveikaudama su esamais visuomeniniais santykiais. Esama socialinė visuomenės ir valstybės santvarka galiausiai nustato tam tikrą teisės sistemą. Teisės sistema parodo, iš kokiu dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisės sistemos pagrindą sudaro teisiniai paliepimai, grupuojami viduje kaip ištisinės kompozicijos. Teisiniai paliepimai teisės sistemoje atspindi teisės normų objektyvumą, jų suderinamumą, vienovę ir skirtybes, gebėjimą atsiriboti ir panašiai. Teisės normos užtikrina teisės sistemos dinamiškumą, padaro jos elementus kintamus ir šitaip užtikrina visos teisės sistemos pastovumą. Keičiantis visuomeniniams santykiams , kyla ir naujų teisės normų, atspindinčių tuos pokyčius, būtinumas. Teisės sistema papildoma kokybiškais struktūriniais elementais, galinčiais atsiriboti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių, procesų specifiką. Reikia skirti sąvokas teisės sistema ir teisinė sistema. Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvoka nuo platesnės. Teisės sistema yra teisės normų ir teisės šakų vidinė organizacija. Teisinė sistema yra teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Teisinė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūros subjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (teisinių santykių ir teisėsaugos i-cijų). Jos struktūrai būdingi trys lygmenys:
1. ideologinis doktrininis (teisės samprata);2. norminis (teisės sistema);3. organizacinis institucinis (valstybės i-cijų sistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę). Teisės literatūroje skiriamos keturios pagrindinės teisinių sistemų rūšys (šeimos):1) romanų-germanų; jai būdinga statutinės teisės vyravimas ir įstatymų viršenybė, čia vyrauja valstybės i-cijų leidžiami teisės normų aktai ir jų sistemos – kodeksai;2) anglosaksų, arba bendrosios, teisės tradicija, kur statutinė teisė derinama su precedentų teise pripažįstant teisėkūros ad hoc teisę ir bendriesiems teismams;3) musulmonų, judėjų, induistų teisinė sistema, kur pozityvioji (pasaulietinė) teisė glaudžiai susipynusi su religijos normomis ir institucijomis;4) iki 1991m. funkcionavusi socialistinė teisinė sistema, kuri teisės principų atžvilgiu iš esmės 5) buvo romanų-germanų teisės tradicijos modifikacija. Teisės sistema yra sudedamasis teisinės sistemos komponentas ir ištisinio vidinio pobūdžio reiškinys. Struktūriniai teisės sistemos elementai yra teisės norma, teisės šaka, pošakis, institutas, subinstitutas.I.Teisės normos
Teisės norma yra pirminis teisės sistemos elementas. Tai valstybės nustatyta arba sankcionuota bendrai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio dalyviams subjektines teisias ir nustatanti jiems teisines pareigas. Teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kuriuos esamu momentu būtina reguliuoti ir kurie yra svarbūs valstybei.Teisės normų požymiai. 1 Norminamasis pobūdis – jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Asmens subjektinės teisės rodo, ką asmuo gali daryti, o pareigos – ką jis privalo daryti arba ko neprivalo. Pareiga, formuluojama pozityviai, reiškia įpareigojimą (paliepimą) atlikti pozytivius veiksmus, o formuluojama negatyviai – draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų. Liepimas ir draudimas telpa viename žodyje pareiga ir yra du jos aspektai. Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja jo veiksmų (teisių) laisvę, bet tik tiek, kiek to reikia kito asmens laisvei.
2 Formalusis apibrėžtumas – teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas formalumas informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, t.y. valstybės išleistuose, teisės aktuose (parlamento įstatymuose, prezidento dekretuose, vyriausybės nutarimuose, ministerijų instrukcijose, pareigūno potvarkiuose, įstatymuose ir t.t.). O teisės normos apibrėžtos reiškia, kad juose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota elgesio taisyklė. Galioja principas: leistinas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia įstatymas.3 Visuotinis privalomumas – garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingumą kiekvienu gyvenimo atveju. Užtikrina visiems vienodą teisės normų privalomumą.4 Teisės normos visuotinio privalomumo garantai. Normos privalomumo garantas yra noras sukurti teisinius padarinius, kurių neatsiranda pažeidus teisės normas. o Dažniausias visuotinio teisės privalomumo garantas – abipusė nauda. Norint įgyvendinti savo teises, būtina vykdyti kitam asmeniui (visuomenei) pareigas, nes mūsų teisių įgyvendinimą (naudą) garantuoja tik grįžtamosios artimo paslaugos, išprovokuotos mūsų pareigos vykdymo. o Kitas garantas – valstybės prievarta – policijos, prokuratūros, teismų taikomos sankcijos. Teisės privalomumą garantuojančių priemonių priklausomybė nuo teisės sampratos ir politinio rėžimo. Demokratinio rėžimo ir pilietinės teisės sampratos sąlygomis, kai pozytivioji teisė kuriama siekiant įgyvendinti visuomenės interesus, pagrindinis teisės privalomumo garantas bus abipusė nauda, o totalitarinio rėžimo ir tisinio etatizmo sąlygomis – valstybės prievarta, nes pozytivioji teisė pirmiausia kuriama įgyvendinti politinės valdžios interesus.5 Visų teisės šakų privalomumo garantavimas vienodai veiksmingomis priemonėmis. Ne visų teisės šakų normos yra garantuojamos vienodai veiksmingomis priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai (liepimai, reikalavimai), pagal Lietuvos įstatymus, yra garantuojami abipuse santykio dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto – ir asmens laisve. Privačiosios (civilinės) teisės normų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normos imperatyvas negali būti įgyvendintas.Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienas teisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki galo – kiekvieną teisės pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas. Iš pradžių teisinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio dalyvių nauda, savanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemonių veiksmingumo nepakanka – asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.1 Sisteminis teisės normų veikimas. Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai: 1) Kaip teisės normos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos sąveika);2) Kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika (visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu – viena kitą papildo, parengia , garantuoja viena kitos funkcionavimą).Pvz. teisės normos skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios nustato pirmines turiningas santykio dalyvių teises ir pareigas, o proceso – teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios teisės normomisŠi teisės normų sistema teisės literatūroje vadinama objektine teise, nes būdama valstybinė visuomenės valia, ji nepriklauso nė vienam konkrečiam individui, o yra bendra visų asmenų elgesio reguliatorius. Ji skiriasi nuo subjektinės teisės, kuri yra konkrečiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis.II. Teisės šaka
Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių santykių sritį, visumą. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeniniai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką . Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, organiškai vientisos, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekonominiai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažu kaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ja reikia vienodinti ir atriboti. Teisės šakų katalogas ir bendra jų charakteristika:Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei Pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės i-cijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį susiskirstymą ir kt. Pagrindinis jos teisės aktas – konstitucija, kuri yra metodologinis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konstitucija demokratinėje valstybėje – tai piliečių įstatymas, ribojantis valstybinės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis.
Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės i-cijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdybų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą. Valdymo objektais laikomi žmonių santykiai, atsirandantys ekonomikos, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, krašto gynybos, piliečių teisių apsaugos ir kt. srityse. Metodas – valdžios ir pavaldumo principas.Administracinio proceso teisė, arba administracinė teisena, nustato tvarką, kuria teismai sprendžia administracinius ginčus, valstybės i-cijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, administracinės, finansų, žemės teisės normas.Pagrindinis norminis aktas – „Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena“ – išdėstytas ATPK; galioja 1999 m. sausio 14 d. LR administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. VIII-1029, 1999 m. sausio 14 d. LR administracinių teismų steigimo įstatymas Nr. VIII- 1030. Administracinė teisena – terminas, kuris nominale reikšme suponuoja tik tuos proceso veiksmus, kurie atliekami teisme sprendžiant administracinę bylą. Teisena kilusi iš teisti, proceso – iš tyrimo; todėl ši taikytina žymėti ir ikiteisminį tyrimą.Finansų teisės reguliavimo objektas – žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, t.p. nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kt. Šių santykių subjektai – valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius – formuoti biudžetą, ir teisės gauti iš jos tam tikrų paslaugų – saugumo nuo išorinės ir vidinės agresijos, švietimo,medicinos, soc. draudimo ir kt. srityse. Finansų teisei būdingas imperatyvusis metodas: valdingi paliepimai, kontrolė, revizijos ir kt.Baudžiamoji teisė – tai sistema teisės normų, kurios, siekdamos užtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą, įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažeidžiantys reguliacinių normų draudimus, laikytini nusikaltimais; kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos ir kt. Ji skirta garantuoti kitų teisės šakų nustatytus draudimus. Reguliavimo metodas – imperatyvusis, pagrindinis norminis aktas – LRBK.
Baudžiamojo proceso teisė reglamentuoja baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo tvarką: baudžiamųjų bylų iškėlimo, jų ikiteisminio ir teisminio tyrimo tvarką, t.p. baudžiamojo proceso dalyvių (teisėjų, prokuroro, advokato, įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų, ekspertų, kaltinimo ir gynybos atstovų) teises ir pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Pagrindinis norminis aktas – LRBPK. Vyraujantis reguliavimo metodas – imperatyvusis.Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir asmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įvairių įmonių ūkinė veikla remiasi civiline teise. Civilinė teisė reguliuoja tuos turtinius santykius, kur santykio dalyviai juridiniu požiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolininkas, užsakovas ir rangovas) ir prezumuoja maksimalų santykio dalyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendinant turtines žmonių teises. Pagrindinis norminis aktas – LRCK, o pagrindinis reguliavimo metodas – dispozityvusis.Civilinio proceso teisė tai sistema teisės normų, kurios reglamentuoja teismo ir kitų civilinio proceso dalyvių veiklą nagrinėjant civilinius, darbo, šeimos ir kitus ginčus. Jos nustato civilinių ieškinių pateikimo, teisminio civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų civilinėse bylose priėmimo, jų vykdymo tvarką ir kt. Griežtas proceso normų laikymasis – svarbi materialiosios teisės įgyvendinimo garantija. Pagrindinis norminis aktas – LRCPK.Santuokos ir šeimos teisė reguliuoja santuokos sudarymo ir nutraukimo tvarką, santykius tarp sutuoktinių ir jų vaikų, globos, įvaikinimo, rūpybos, šeimos narių turtinės padėties santykius. Naujasis CK šią teisės šaką apibrėžia kaip „Šeimos teisė“, nes Konstitucijos 38 str. šeimą apibrėžia kaip vyro ir moters sutartį. Šeima yra biosocialinė, o santuoka gali būti ir ne tik socialinė kategorija (tos pačios lyties asmenų santuoka). Santuokos sąvoka yra platesnė, negu šeimos. Pagrindinis reguliavimo metodas – savanoriška sutartis ir privalomas vykdymas pareigų, kylančių iš savanoriškos sutarties.Darbo teisė reguliuoja darbo santykius, atsirandančius darbo (samdos) sutarties pagrindu; nustato darbo santykių atsiradimo ir pasibaigimo tvarką, darbo ir poilsio laiką, darbo užmokesčio dydį,išdirbio normų, darbo įkainių motyvus ir kt. Darbo santykių subjektai – darbininkai, valstybės tarnautojai, kooperatinės o-cijos, privačių firmų savininkai, valstybė, kurių tarpusavio paslaugos remiasi darbo sutartimi. Reguliavimo metodas – sutarčių laisvė ir ją ribojančios norminės sutartys bei imperatyvūs darbo įstatymų nurodymai, pagyrimas, materialusis skatinimas.Žemės teisė reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius, nustato skirtingų žemės rūšių teisinį statusą ir kt. Tarptautinė teisė – tai sistema teisės normų, kurios išreiškia suderintą kolektyvinę tautų (valstybių), esančių tos teisės subjektais, valią. Tai bendros valstybių kūrybos rezultatas. Jos negali savintis jokia pasaulio valstybė. Jai tenka ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Jos normos ir institutai įtvirtinami įvairiose tarptautinėse sutartyse, įstatuose, nutarimuose, konvencijose, deklaracijose, Jungtinių Tautų dokumentuose. Šie aktai nustato valstybių, sutarčių dalyvių, abipuses teises ir pareigas tarptautinėje arenoje. Visuotinai pripažintos tarptautinės žmogaus teisių srities teisės normos turi pirmumą prieš nacionalinę teisę.
III. Teisės pošakiai Didelių teisės šakų viduje išsiskiria pošakiai, apimantys keletą tos šakos institutų. Pošakį sudaro grupė teisės normų, turinčių bendras principines nuostatas, būdingas keletui teisės šakos institutų. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje – tai autoriaus teisė, valstybės teisėje – rinkimų teisė ir panašiai.
IV. Teisės institutai Teisės institutas yra objektyviai vienos teisės šakos viduje atsiskyrusių arba keletoje šakų tarpusavyje susijusių teisės normų, reguliuojančių nedidelę grupę rūšinių giminingų santykių, visuma. Institutas yra sudedamoji teisės šakos grandis. Jis reguliuoja ne visą giminingų visuomeninių santykių visumą, o tik tam tikrus jų aspektus ir ypatybes. Teisės institutai klasifikuojami įvairiai. Pagal teisės šakas institutai skirstomi į civilinius, baudžiamuosius, administracinius ir panašiai. Taip pat skirstomi į materialiuosius ir proceso, šakinius ir tarpšakinius, paprastus ir sudėtingus, reguliavimo ir apsauginius. Šakinis institutas susideda iš vienos konkrečios teisės šakos normų, o tarpšakinis – iš dviejų ar daugiau teisės šakų normų. Paprastas institutas neturi jokių struktūrinių padalinių, o į sudėtiną struktūrą įeina smulkūs savarankiški dariniai.
Teisės šakos viduje tarp institutų gali būti subordinacijos, pavaldumo santykiai. Tam tikros didelio teisės instituto dalys neretai sudaro sudaro savarankiškus padalinius, vadinamuosius subinstitutus, pavyzdžiui, yra finansinės drausmės, darbo drausmės, turtinės atsakomybės subinstitutai.IŠVADOS
Šis rašto darbas spažindina skaitova, su teisės sistemos pagrindine struktūra ir sandara. Neišsiplečiant čia yra trumpai aprašomos teisinės sistemos struktūrinės dalys, kurios leidžia skaitovui suprasti ir įsivaizduoti šių dalių sąveikavimo ir subordinacijos principą, taip pat teisinės sistemos veikimo principo esmę.
Literatūros sąrašas
1. S. Vensevičius . „Valstybės ir teisės teorija“ Vilnius: Justitia , 20002. A. Vaišvila . „ Teisės teorija“ Vilnius: Justitia, 20003. „ Vakarų teisės tradicijos“ Vilnius: Vilnius, 1993