Muzikos kilmė senųjų kultūrų mitologijoje…

1. MUZIKOS KILMĖ SENŲJŲ KULTŪRŲ MITOLOGIJOJE, MUZIKOS REIKŠMĖ VALSTYBEI, JOS PILIEČIAMS KINIJOS, INDIJOS, GRAIKIJOS FILOSOFŲ VEIKALUOSE.

Kada ir kaip atsirado muzika, tiksliai atsakyti negalima. Vieni mokslininkai mano, kad muzika atsirado imituojant gamtą. Kiti ją kildina iš žmogaus kalbos, treti – iš darbo proceso, jo ritmo. Aišku tik viena, kad muzikos menas gimė labai seniai. Pirmykščiai žmonės jau mėgo šokti ir groti primityviais muzikos instrumentais:vamzdeliais, pagamintais iš nendrių arba gyvūnų kaulų, barškučiais, būgnais ir lankais su įtemptom stygom. Manoma, k ad muzika atsirado tada, kaai žmogus išmoko dainuoti, o balsas ir yra pirmasis muzikos instrumentas.
Muzika yra natūralus žmogaus saviraiškos būdas. Muzika yra viena iš žmogaus vartojamų kalbų. Bendrauhant su aukštesnėmis jėgomis atsirado ritualai. Daugelio tautų mitologijoje muzikai teikiama paslaptinga galia valdyti gamtos jėgas. Žmonės visais amžiais muzika reiškė savo, arba stemgėsi pažadinti kitų jausmus. Muzika skverbėsi į žmogaus esybės gelmes, ten, kur nepasiekia žodžiai.
Žinios apie senovės muziką yra gana miglotos. Kokia ji buvo galime spėlioti, remdamiesi įvairiais pavyzdžiais (uolų piešiniais, rastais instrumentais). Tų instrumentų skkambesį galima atkurti, tačiau pasakyti kaip jie buvo derinami, ypač styginiai, yra gana sunku.
Daina, mimika ir judesys per ištisus metus lydėjo žmoniją, atspindėdami kiekvienos epochos buitį, pažiūras bei idėjas. Jau pirmykštėse tautose daina ir šokis išreikšdavo sielvartą, džiaugsmą ir prieštaringų dv

vasių užkeikimą. Palaipsniui imta atlikti įvairias apiegas, kurios turėjo padėti žmogui medžioklėje, mūšyje, kovoje su gamta. Atsiradus įvairiems mitams, apeigose imta vaizduoti Dievų gyvenimo momentai.
KINIJA yra išsaugojusi daug rašytinių šaltinių, kur kalbama apie muziką. Konfucijus ir jo pasekėjai buvo labiausiai pagarsėję. Jis aiškino, kad muzika neturi būti naudojama pramogai, ji turi įvesti harmoniją. Žinomas jo mokumas apie kilnų žmogų. Kinijoje pati seniausia muzika grindžiama pentatonika. Kiekvienas garsas turi tam tikrą paskirtį. Muzika numalšino pyktį. Imperatoriaus atėjimas į valdžią prasidėdavo nuo teisingų garsų pradėjimo. Valdžia prasideda nuo garsų, muzikos. Buvo tikima, kad muzika įtakoja visatos harmoniją. Kiekvienoje dinastijoje būdavo nustatomi tam tikri tonai, nuo kurių priklausė ar valstybė klestės.
Kinijoje buvo grojama instrumentu Kin. Kin – tai 7 stygų instrumentas.
Norint perprasti INDŲ paslaptis reeikia viso gyvenimo. Daugelis teorijų sukurta vadovaujantis metafiziniais, neapčiuopiamais dalykais. Indų muzikos negalima lyginti su indų filmų muzika. Pasak Indų mitologijos, muzika pirmiausiai turi būti skirta garbinimui. Gyvuoja mitologiniai pasakojimai aiškinantys Dievo kilmę. Iš garso susiformuoja visata. Jis vadinamas NADA. Visatos tvėrėjas – BRAGMA jį išgrojo. Skiemeniu „om“ viskas pradedama (meditacija ir t.t.).
Kikevienas visuomenės narys turi savo vietą. Kiekvienas sluoksnis turėjo savo muziką. Pirmajam sluoksniui prikalusė Bramanai (žyniai), antrajam – kariai, trečiajam valstiečiai, amatininkai, šokėjai ir prekybininkai. Pats seniausias literatūros kūrinys – vedos. Jo
os buvo susiję su ritualais, apeigomis. Vedų tekstų skaitymas prikalusė bramanų kastai. Jie tam buvo ruošiami nuo vaikystės. Akcentuojamas tikslus vedų skaitymas. Tekstai žinomi mintinai, t.y. visa knyga. Jei bramanai suklys, gali iššaukti nelaimes, Dievų bausmes. Tikėjo, kad muzika gali daryti stebuklus. Muzikos raida prasideda nuo vokalinio mokymo.
Seniausias muzikavimas, išreiškiantis indų kultūrą – tradicinė raga. 7 laipsnių gama skyrėsi nuo mūsiškės. Dieną jos atliekamos vienaip, o vakare kitaip. Galėjo skambėti nuo kelių minučių iki pusės dienos. Indija – muzikinio teatro lopšys, kuris ten atsirado 1000m anksčiau nei opera.
Raga pirmiausiai pritaikyta dramai, poezijai. Kiek vėliau ir kitiems menams. Tai tam tikras jausminės būsenos sukūrimas klausančiąjąm. Buvo 8 ragos: Džiaugsmas, sielvartas, pyktis, vyriškumas, baimė, pasibjaurėjimas, nuostaba, meilė. Jos atitinka : linksmumą, užuojautą, įtūžį, heroizmą, išgąstį, pasibjaurėjimą, nuostabą, erotiškumą.
Pagrindiniai muzikos teorijos estetikos veikalai pasirodė Ia. Ir II a sandūroje. Pirmasis veikalas „Matjašasta“ skirtas teatro muzikai. Aukštuomenės profesionalioji muzika vystėsi uš liaudies kūrybos, buvo laisvesnė, labiau atspindinti realų gyvenimą.
GRAIKŲ mitologijoje muzika laikyta dieviškos kilmės. Jos išradėjai ir pirmieji atlikėjai buvo dievai ir pusdieviai, o jų muzika turėjo dieviškasgalias. Žmonės tikėjo, kad muzika gydo, apvalo kūną ir sielą, daro stebuklus (Dovydas gydė Sauliaus beprotybę). Graikų muzikinė kultūra laikoma visos Europos muzikiniu pagrindu. Graikai sukūrė mokymą apie muzikos auklėjamąją, do
orovinę funkciją: muzika tvarkoma pagal matematinius dėsnius, veikia visą visatą. Muzika skatinaplepumą. Graikijoje labai plačiai paplito dievo Dionizo kultas. Pavasarį čia vydavo masinės šventės – Dionizijos. Atlikėjai ir muzikai išgarsėdavo varžybose, kurios vykdavo greta sporto varžybų. Laimėdavo tas, kuris laikydamasis taisyklių geriau sugebėdavo improvizuoti. Muaikantai ir poetai graikų buvo laikomi dievų dovaną turinčiais pranašais.. graikai į muziką žiūrėjo kaip į mokslą. Formavosi mokyklos, sistemos, kurios nagrinėjo muziką. Sritys: viena iš jų nagrinėjo poveikį žmogui, auklėjamąjį poveikį, muzikos prigimtį, vietą visatoje, kosmose. Antroji dalis dermių, tonų intervalų aprašymui, susijusi su konkrečiais dalykais.
Skaičiai buvo naudojami Indijoje, Kinijoje, Graikijoje. Graikijoje buvo kalbama, kad skaičiais taip pat galima sugriauti visatos harmoniją. Buvo reglamentuotas tam tikrų dermių, kūrinių parinkimas, siekian nesugriauti harmonijos.
Daugelis imperatorių buvo muzikos meno atstovais, o imperatorius Neronas garsėjo kaip dainininkas, ir norėjo būti žinomas ne kaip imperatorius, o kaip muzikas.
Muzikos žanrai – himnai dievų, vėlaiu, valdovų garbei. Pagrindinė, visuomeniškiausia forma – chorinė daina su mimika, šokiu. Iš chorinės praktikos kyla tragedijos žanras. Pabrėžiamas muzikos auklėjamasis poveikis ir svarba.

3. INDŲ KLASIKINĖ RAGA: ŽANRO SPECIFIKA, MUZIKOS ESTETIKA, MOKYMAS APIE RASĄ, DERMINĖ, METRORITMINĖ SISTEMA.

Indų muzikinė kultūra įvairi savo temomis, žanrais, melodiniais variantais. Nuo senų laikų Indijoje įsitvirtinę šios religijos: induizmas, budizmas, brachmanizmas. Jos darė didžiulę įtaką tiek gyvenimui tiek me

enui.
Pirmi mokymai randami jau prieš 2000 m, o 1000 m. Pr. Kr. Sukurta džatra – liaudies drama, misterija. Profesionalioji muzika vystėsi kartu su poezija ir šokiu. Aukštuomenės profesionalioji muzika vystėsi iš liaudies kūrybos. Karalių ir radžų rūmai buvo teatro, šokio, vokalinės bei instrumentinės muzikos centrai. Indai tikėjo dieviškąją muzikos galia, pagrindinis jų dievas Syva, ir jie tikėjo, jog dieviškoji galia prasodeda skiemeniu „om“. Vienas iš tradicinių Indijos kūrinių yra klasikinė raga. Tai yra ne tik kūrinys, bet ir muzikos žanras. Dažnai tai 2, 3 ar daugiau dalių kūrinys atliekamas net kelias valandas. Raga grindžiama tam tikru modeliu ir forma, jos melodijos pagrindą sudaro 7 garsai. Kažkas panašaus į mūsų gamą.
Indijoje gamą sudaro 22 – 24 muzikos mikrotonai. Raga turėjo būti atliekama tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Ragos skirstomos į – pavasario, rudens, moterų, vyrų ir t.t.
Rasa – tai skonis, atspalvis, esencija, aromatas. Tai atm tikros emocinės būsenos sukėlimas. Meno teoretikai išskiria 8 būsenas: Džiaugsmo, sielvarto, pykčio, vyriškumo, baimės, pasibjaurėjimo, nuostabos, meilės. Rasos – linksmumas, užuojauta, įtūžis, heroizmas, išgąstis, pasibjaurėjimas, nuostaba, erotiškumas. Rasa turi keturias dalis – I dalis įžanginė ir pati sudėtingiausia, IId. Įvedamas ritmas, III d įsijungia mušamieji, IV d. Nuo vidutinio greitumo pereinama prie maksimalaus. Tradiciniai instrumentai kuriais grojama rasa tai sarangi, sitaras (persų ir indų liaudies muzikos instrumentas, sudarytas iš kriaušės pavidalo rezonatoriaus, ilgo kakliuko, trijų metalinių stygų, virpinamų plektru, ir iki dešimties rezonansinių stygų), tampūras, sarodas. Jau nuo senų laikų muzika remiasi sptynlaipsne diatonika, o norint padidinti išraiškingumą atsirado ir alteruotos dermės. Labai sena šruti sistema – pagrindinė melodija „aprengiama“ garsais tarp kurių susidaro siauri intervalai artimi ketvirtatoniams. Nuo V a tai apibūdinama 22 garsų oktava, o ritminių figūrų yra žinoma apie 120. seniausi pučiamieji instrumentai: triūba – kriauklė, ragas, fleita, styginis – šarangi, kurio tembras artimas žmogaus balsui.

4. SENOJO EGIPTO MUZIKINĖ KULTŪRA, MUZIKOS INSTRUMENTAI, ŽANRAI, ŽYMIAUSI MUZIKAI.

Egipto kultūra skirstima į :
• Ikidinastinę
Ir
• Dinastinę (kai valdė faraonai).
Apie ikidinastinį laikotarpį žinoma mažai. O dinastinį laikotarpį galima skirstyti į 4 laikotarpius.
• Singi karalystė
• Vidurinioji karalystė
• Naujoji karalystė
• Helenistinis laikotarpis.

Valdžios elementai buvo du: pirmas ir svarbiausias tai faraonas, o antrasis – žyniai.
Egiptiečiai buvopoliateistai (tikėjo į daug dievų). Labiausiai buvo išvystytas mirusiųjų kultas. Jam senojoje karalystėje buvo parašyta mirusiųjų knyga, kurioje buvo surašytos apeigos, giesmės, visos tradicijos. Apie liaudies muziką beveik nėra rašytinių žinių arba labai mažai. Buvo dviprofesinės muzikos sritys: pirmoji buvo skirta faraonui, dvarui, o antroji – kitiems.
525m pr. Kr žlunga senoji Egipto civilizacija, Egiptą užkariauja persai ž Aleksandro Makedoniečio kariai. 640 m po. Kr Egiptas prijungiamas prie Arabų Kalifato ir išnyksta kaip valstybė.
Seniausias instrumentas – arfa. Jų buvo įvairių. Arfos apdainuotos, aprašytos poezijoje, tai kilniausias instrumentas. Kiti muzikos instrumentai buvo liutnė, išilginės fleitos, dvigubi obojai.
Muzika Egipte buvo kaip amatas. Šeimos nariai jos metodiką perduodavo iš kartos į kartą. Muzikų dinastiją prdėjo SNEFRU NOFER. 2500 m pr. Kr jam buvo sukurta skulptūra.
Viena grasiausių, įtakingiausių ir turtingiausių dainininkių buvo ITI.
Darsiausia giesmininkė buvo Amono šventyklos giesmininkė MERIT.
Viduriniojoje karalystėje buvo populiari faraono rūmų muzika. Šventyklų žyniai savo pareigas perduodavo paveldėjimo teise, kaip ir muzikantai.

5. CHORALO MUZIKINĖS IŠTAKOS, JO FORMOS IR ŽANRAI, DERMINĖ SISTEMA. ANKSTYVOJI AUTORINĖ KŪRYBA, NAUJI MONODIJOS ŽANRAI.

Viduramžiais muzika buvo apibūdinama kaip skaičių ir garsų santykių mokslas.
301 m. Armėnija tapo pirmąja krikščioniška valstybe. 476m gotai nukariauja Vakarų Romos imperiją. Visas tautas ir gentis vienija krikščionybė – lotynų kalba giedamos giesmės. Anksčiausiai susiformavo Frankų imperija, pirmieji notacijos pavyzdžiai ir traktatai mus pasiekia iš mokslo centrų – Prancūzijos vienuolynų. Vienuoliai saugojo Antikinio pasaulio atradimus, graikų filosofija buvo pritaikoma naujam tikėjimui. Daugelis senovės graikų traktatų apie muziką vienuolių buvo išversti į lotynų kalbą arba išliko komentarų forma. Šv. Augustinas 6 knygose, skirtose muzikai nagrinėja melodiką,ritmą, kaip matematiką ir skaičių proporcijas, harmojiną, kaip darnos ieškojimą, nagrinėja muzikos etiką ir estetiką. Bažnyčiose draudžiama groti instrumentais, nes tai siejosi su pagonybe, pripažystamas buvo tik giedojimas. Ne visa muzika buvo tinkama bažnyčiai, todėl reikėjo sunorminti liturgiją. Bažnytinės giesmės, kurių tarpe buvo paveiktų liaudies muzikavimo tradicijų, sujungė pirmąsias krikščionių bendruomenes (judėjus, Mažosios Azijos tautas, Viduržemio jūros regioną). Mintis suvienodinti liturgiją kilo iš Frankų imperijos, tai buvo padaryta popiežiaus Grigaliaus Didžiojo iniciatyva. Daugelis giedojimo būdų ir tradicijų kilo iš Bizantijos, kur ilgiausiai išsilaikė Rytų tradicijos. Tam, kad suvienodinti giedojimą, Romoje buvo įkurta giedojimo mokykla berniukams ir vienuoliams. Nuo IV a. čia buvo rengiami profesionalūs giedotojai. Vėliau tokios mokyklos kuriamos prie vienuolynų ir didžiųjų katedrų.
Ankstyvieji Viduramžiai – tai Karolingų renesansas, choralo epocha. Choralas – tai giesmė, atliekama unisonu a cappella. Pirmieji kūrybiniai bandymai prasidėjo horizontalia kryptimi, o autorinė kūryba, susijusi su naujo teksto atsiradimu ten, kur buvo melizminis giedojimas. Vėliau intarpai atsiskyrė, tapo sekvencijomis ir tropais, tropų centras – San Galeno vienuolynas. Įprastinė sekvencija prasideda įžanginiu tekstu – savarankiška muzikine fraze, tolimesnės frazės kartojamos po 2 kartus, baigiamoji frazė giedama vieną kartą.
Vidurinieji viduramžiai. Organumo (ankstyvojo daugiabalsumo) epocha. Ta pati melodija atkartojama II, III ir IV balsų – vystoma vertikalė.
Vėlyvieji viduramžiai. Tai moteto laikotarpis. Motetas – daugiabalsis kūrinys, jungiatis skirtingas melodijas, skirtingus ritminius modusus ir kalbas.
Choralas buvo giedamas vienuolynuose nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kiekvienam paros metui buvo skirtos tam tikros giesmės, nagrinėjamos iš mokslo pusės.
CHORALAS = MALDA + GYVENIMO BŪDAS + MOKSLAS
Pats bendriausias choralo pavadinimas apima psalmes, himnus, jubiliacijas, sekvencijas, tropus, antifonas. Nuo teksto ir melodijos santykio priklauso melodijos tipas:
Silabinis – 1 skiemuo = 1 nata
Neuminis – 1 skiemuo = 2,3 natos
Melizminis – 1 skiemuo = iki 30 natų.
Žinomi du psalmodijos giedojimo būdai:antifoninis ir responsorinis.
Psalmodijos struktūra:
1. initium – pradžios formulė
2. tenore – rečitacijos tonas
3. finalis – pabaigos motyvas.
Viduramžiais atsirado dermių sistema – oktoechas. Tai 8 autentiniai ir plagaliniai tonai. X a buvo bandoma pritaikyti graikiškų dermių pavadinimus, tačiau tai visiškai skirtingi reiškiniai. Autentinės dermės panašios į gamas, grojamas baltais klavišais aukštyn nuo D, E, F, ir G. Plagalinės dermės prasideda gr. 4 žemiau. Plagalinių ir autentinių dermių atraminiai tonai sutampa, o rečituojamas tonas arba tenoras skiriasi: autentinių dermių tenoras yra gr. 5 aukščiau už atraminį toną, o plagalinių dermių – tercija žemaiu už atitinkamos autentinės dermės tenorą. Dermės kartu nurodė ir melodines formules:
Dominantis – V gamos laipsnis autentinėse ir III gamos laipsnis plagalinėse dermėse;
Finalis – I gamos laipsnis – baigiamasis tonas.
Pirmieji autentinės muzikos pavyzdžiai IX a. – sekvencijos ir tropai, turintys silabinį tekto santykį ir aiškią formą. Jų buvo sukurta keliolika tūkstančių, tačiau po Tridento susirinkimo išliko tik 5 sekvencijos (pvz.: Dies irae, Stabat Mater), paliktos tik kelios antifonos (pvz.: Salve Regina, Regina Caeli). Sekvencijų pradininkas – Balbullus, o tropų – Tutilonas.
X a. Gvisa iš Areco sukuria sistemą, leidžiančią užrašinėti natų aukštį, tačiau nenurodomas natų ilgis. Jis pasiūlė dermės laipsnius pavadinti pirmaisiais himno Šv. Jonui „Ut queant laxis“ eilučių skiemenimis. Ši sistema naudojama ir dabar, tik ut pakeitė do, o po la prisidėjo dar si – tai solmizacijos sitema.
Liturginė drama ( X – XIII a.) kilo Prancūzijos teritorijoje iš tropų, komentuojančių liturginį tekstą neuminės ar silabinės struktūros dialoguose „Quam queritis?“, vaizduojančiuose Kalėdas ir Velykas. Liturgine drama iš bažnyčios pasitraukė i priangį, o i čia, perėmus kai kurias liaudies muzikavino tradicijas, pasitraukė į turgaus aikštę ir ilgainiui tapo misterija.
Liturginė drama: bažnyčia, bažnyčios priangis, turgaus aikštė = misterija.

6. ANKSTYVASIS DAUGIABALSUMAS, NOTRE DAME MOKYKLA, ŽYMIAUSI JOS ATSTOVAI.

Europos muzikai daugiabalsę muziką kūrė, ko gero, daug anksčiau, nei ji pirmą kartą IX a. buvo išsamiai aprašyta tractate Musica enchiriantis.
Tačiau daugiabalsumas pradėjo dominuoti mene kažkur antrojo tūkstantmečio Vakarų muzikos laikotarpyje. Ir be to nėra lengva išsiaiškint, kas jam davė pradžią, arba kada ir kodėl vienbalsę muziką pakeitė daugiabalsė. Šis perėjimas dažnai įsivaizduojamas kaip muzikos raida iš paprastos į sudėtingesnę, tačiau iškart reikia pabrėžti, kad daugiabalsė muzika savo struktūra nebūtinai yra sudėtingesnė už vienbalsę.
Koks skirtumas tarp vienbalsės ir daugiabalsės muzikos?
Pasirodo, vienbalsė muzika labai retai būdavo tikrai vienbalsė: beveik visada ją lydėjo paprasto daugiabalsiškumo tipai: burdonas, parafonija ir heterofonija.
Burdonas – pastovus, arba trumpais pasikartojančiais motyvais judantis akompanuojantis balsas, dažniausiai žemesnis už melodiją.
Parafonija – tos pačios melodijos dubliavimas tam tikru intervalu aukščiau arba žemiau.
Heterofonija – šiek tiek skirtingų vienos melodijos variantų sąskambis.
Be išlygų turime sutikti, kad apie daugiabalsiškumą muzikos mene galime kalbėti tik tuo atveju, kai:
• kelių balsų skambėjimas vienu metu yra sąmoningai naudojamas kaip meninė priemonė
• ši muzika yra užrašyta. Taigi pirmojo tūkstantmečio pabaigoje vakarųEuropos muzikinėje kultūroje įvyko lūžis dviem aspektais: muzika iš žodinės į rašytinę ir iš vienbalsės į daugiabalsę.
Pirmųjų daugiabalsio bažnytinio giedojimo pavyzdžių aptikta X a muzikos istorijos traktatuose. Tai nėra užrašyti daugiabalsiai kūriniai, o tik paprastos nuorodos, kaip giedoti keliais balsais, ir iš to matome, jog daugiabalsiškumo pagrindas yra improvizacija.
Organumas – vienintelis daugiabalsiškumo tipas, žinomas mums iš X – XII a.XI a daugiabalsiškumo pavyzdžiū gausėjo, tuo metu atsirado didesnių dvibalsio liturginio giedojimo knygų: tai jau nebe pavyzdžiai, o užrašyti kūriniai.
Vinčesterio troparijus – seniausias didelis organumų rinkinys. Jį sudaro du XI a anglų rankraščiai, naudoti Vinčesterio katedroje.
Atrodo, organumas tiesiogiai susijęs su sparčia miestų raida XI ir XII a. dėmesio vertas faktas, kad visi pagrindiniai daugiabalsės muzikos rankraščiai priklauso miestų katedroms ar miestų vienuolynams.
XII a pr. Atsirado naujas įmantresnio stiliaus organumas kilęs iš Prancūzijos pietvakarių. Šio žanro kūrinių apatinis balsas – dažniausiai choralinės giesmės melodija.
XII a pr. Išsiskyrė dvi organumų rūšys:
• organum (organum duplum ir organum purum), kai apatinis balsas ilgomis natomis palaiko labiau išplėtotą viršutinį
• diskantu, kai balsai plėtojami „natos prieš natą“ principu. Vienas to meto autorius, Notre Dame kompozitorių Leoniną pavadinęs Optimus organistu, turėjo omeny ne tai, kad šis buvęs geriausias vargonininkas, bet kad jis esąs geriausias organumų kūrėjas. Tas pats autorius Perotiną vadino geriausiu discantor, t.y. geriausiu diskantų kūrėju.
Organumas labiausiai suklestėjo apie 1150 – 1250 m., Paryžiuje, kur bažnytinis giedojimas buvo glaudžiai susijęs si Dievo Motinos (Notre Dame) katedros mokykla bei universitetu, tuo metu didžiausiu ir garsiausiu Europoje. Šis klestėjimo metas sutampa su naujo gotikinio stiliaus Dievo Motinos katedros statybos pirmuoju etapu.
Dėl kūrinių gausos ir savito stiliaus netgi galim aklbėti apie Notre Dame mokyklą – pirmąją Vakarų muzikos istorijoje. Jai prikaluso pirmieji žinomi kompozitoriai Leoninas ir Perotinas. Tai dviejų muzikų iškilimas žymintis naują epochą, kurios pagrindu tapo iškilios menininkų asmenybės ir jų sukurti saviti muzikos kūriniai.
Leonino kūrybinė veikla apima XII a. antrą pusę ir jo sukurti organumai yra dvibalsiai. Leoninas sudarė „Didžiąją organumų knygą“, mišių, dvibalsių gradualų ir Aleliua giesmių, taip pat visų bažnytinių metų liturginių valandų responsorinį ciklą.
Perotino kūrybinės veiklos metais, XII a. pab. Ir XIII a. pr., svarbiausias pokytis buvo tribalsio ir keturbalsio organumo atsiradimas. Perotinas ir jo amžininkai tęsė Leonino pradėtą darbą trumpindami ir savo laiku pritaikydami „Didžiąją organumų knygą“.

7. VIDURAMŽIŲ PASAULIETINĖ MUZIKA: ŽANRAI IR FORMOS, TEMATIKA. RITERIŲ MENO REIKŠMĖ EUROPOS KULTŪRAI.

Pasaulietinės dainos klestėjo vėlyvaisiais viduramžiais, kai ėmė augti kultūriniai centrai ir dvarai. Seniausi rašytiniai pasaulietinės muzikos pavyzdžiai yra dainos pagal; lotyniškus tekstus, tarp jų – XI ir XII a. kurtos galjardų dainos. Galjardai – tai nevykę studentai, pabėgę iš universitetų ar vienuoliai, pabėgę iš vienuolynų. Jie nepriklausė jokiam sluoksniui, tačiau be jų dainų apie meilę, moteris ir vyną neapsėjo nei viena šventė.
Kita to paties laikotarpio vienbalsės dainos rūšis yra konduktas. Pasaulietiniai konduktai giedami buvo karūnavimo, užstalės vaišių, procesijų metu. Būta jų lyrinių, linksmų, jumoristinių, o daugiausia – maršinių.
Pasaulietinė viduramžių dvasia ypač ryškiai atsiskleidė dainose, sukurtose pagal tekstus gimtąją kalba. Vienas ankstyviausių tokių dainų tipų buvo chanson de geste – daina apie žygius. Tai epinė poema apie tautos didvyrių žygdarbius. Pati garsiausia – „Rolando giesmė“.
Žmonės, viduramžiais dainavę chanson de geste ir kitas pasaulietines dainas, buvo vadinami žonglieriais arba menestreliais. Jie pirmąsias gildijas ir pradėjo formuoti muzikinį ugdyą. Jų profesinės tradicijos ir menas – dabar žinomas kaip trubadūrų ir truverų dainos – buvo svarbūs plėtojantis pasaulietinei Vakarų Europos muzikai.
Riterių menas gimsta pietų Prancūzijoje, Provanse, iš kur paplinta po visą Prancūziją ir Europą. Kilmingieji menininkai pietų Prancūzijoje vadinami Trubadūrais, o šiaurės – Truverais. Trubadūrai ir truverai buvo dainų „atradėjai“ ir kūrėjai. Nors trubadūrai ir truverai buvo priveligijuotas luomas, tačiau į savo gretas įsileisdavo ir nekilmingus, bet talentingus žmones. Trubadūrų dainos buvo monofoninės su instrumentiniu pritarimu, ritmas priklausė nuo teksto, buvo be metro ir tikslaus natų ilgio, posminės formos – dažnai turėdavo priedainį, melodijos neretai pasiskolintos iš liaudies muzikos, galėjo būti dainuojamos įvairiomis progomis, netgi šokant. Vienos buvo epinės ir draminės, kitos – lyrinės. Pagrindinė tema – meilė, tačiau nevengė ir politinių bei moralinių temų. Eilės dažnai buvo skirtos širdies damai ir labai įvairios: nuo poetiškų iki erotiškų ir net vulgarių.
Pastoralė (nuo žodžio“piemenaitė“) – scenos (dialogai) apie riterį ir piemenaitę, iš pastoralių gimdavo trumpos muzikinės pjesės. Garsiausia iš tokių pjesių buvo „vaidinimas apie Robiną ir Marion“, sukurta apie 1284 m. Jį parašė A. Malietis – paskutinis ir žymiausias truveras.
Pastoralė ir kitos pasakojamosios dainos rėmėsi folklorine medžiaga. Tuo tarpu Provanso meilės dainos buvo aristokratų kūryba. Dauguma šių dainų atvirai jausmingos, kitos jausmingumą slėpė po riteriškos meilės šydu. Viena geriausių išlikusių dainų yra
B. Ventadorniečio – „Kai matau vieversėlį plakant“.
Trubadūrai dažnai keliaudavo su žonglieriais, klajokliais muzikantais, kurie nešdavo jų ginklus ar pritardavo instrumenu. Truverų dainos artimesnės prancūzų folklorui. Būta net
3 – jų balsų kompozicijų.
Trubadūrai tapo vokiečių riteriškosios poetų – muzikų, vadinamųjų minezingerių, mokyklos pavyzdžiu.Vokietijoje riterių meno kūrėjai – minezingeriai, iš pradžių kopijavo prancūzų riterių meną, o vėliau kūrė originalias dainas, artimas vokiečių liaudies dainoms. Vokiečių kūryboje moteris idealizuojama, priartinama prie Mergelės Marijos, neretai dainos turi religinę potekstę.
Ilgainiui minezingerius pakeitė meisterzingeriai – Vokietijos miestų pirkliai ir amatininkai. Žymiausi meisterzingeriai – H. Saksas, Valter Von der Vogelreidė.
Kiti pasaulietinės muzikos žanrai – galjarda, baladė, virelė, kača, rondo.
Trubadūrų ir truverų meilės dainos – tai paminklas riteriškosios meilės idealams. Savo grožiu ir meniškumu jos tebėra neprilygstami šio žanro pavyzdžiai.

Leave a Comment