teisės principai: sąvoka ir reikšmė

TURINYS

Teisės principai…………………………………………………………………………………………………………………………3Teisės principų samprata ir funkcijos…………………………………………………………………………………………..4Bendrieji teisės principai…………………………………………………………………………………………………………….5Teisinis reguliavimas…………………………………………………………………………………………………………………8Teisės principų rūšys………………………………………………………………………………………………………………..10Civilinės teisės principai…………………………………………………………………………………………………………..12Civilinio proceso teisės principai……………………………………………………………………………………………….13Civilinio proceso principų klasifikacija………………………………………………………………………………………14Konstituciniai principai…………………………………………………………………………………………………………….15Administracinės teisės principai………………………………………………………………………………………………..16Literatūra………………………………………………………………………………………………………………………………..19

TEISĖS PRINCIPAI

Vienas pagrindinių ir visuotinai pripažitų baudžiamosios teisės principų yra atsakomybės neišvengiamumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas padaręs nusikaltimą veiką asmuo turi susilaukti bausmės arba kitokių baudžiamojo teisinio poveikio priemonių, kurias numato baudžiamasis įstatymas. Šiame darbe iškeliamas tikslas suformuluoti Lietuvos sąlygomis priimtiniausią krominalinės bausmės sampratą, apibūdinti bausmės paskirtį bei atsakyti į klausymą – ar valstybė turi teisę bausti nusikaltusį asmenį. Taip pat šiame darbe skirsim daug dėmesio teisės principams, jų reikšmei teisiniam reguliavimui. Išskirsim ir įvertinsim teisės principų rūšys ir teisės principų laikymasi. Grižtan prie baudžiamosios teisės principų galiu teigti, kad nesilaikant teisės principų yra skiriamos pagal nusižengimą atitinkamos bausmės. Bausmė yra viena iš dorovonio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamą asmens elgesį. Metodo esmė – asmens nubaudimas, t.y. negatyvių poveikio priemonių taikymas, taip atgrasant jį bei kitus asmenis nuo vėlesnių nepageidaujamo elgesio apraiškų. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikaltamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ie bausmės paskirčiai. Nusikaltimus padarę asmenys turi būti nubausti teisingai, t.y. skiriama bausmė turi priklausyti nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padaryto nusikaltimo pobūdžio, jo pasekmių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Pareiškėjų nuomone, teisingumas reiškia ne tik tai, kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau ir tai, kad pripažintam kaltu asmenims skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Lietuvos Respublikos Konstitucija pabrežė, jog negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymo reikalavimų. Todėl reikia imtis visų imanomų priemonių, kad užkirsti tam kelią.Teisės principai – tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nuroda, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne prasimanomi, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip kaip subjektynių teisių ir pareigų vienovės, galinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.R. Z. Lifšico manymų teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiniai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienivės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai.Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai:1) Įstatymui ir teises visi lygūs.Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė, galima tik tuo atveju, jeigu postuliuojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai.2) Visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji teisių santykinumo pusė).4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, deronantis priešingus interesus, suteikdamas šiaii darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.5) Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms – tai padaryti žalą savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovės logika).Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Jie kokybiškai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą.Kai kas gali paklausti, kodėl tarp šių principų, kuriuos pavadinome pagrindiniais nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai visuose vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kad teisingumas šiuo požiūriu nėra teisės principas vien dėl to, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji – ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingumą laikant teisės principu, tektu klausti, o kas dar yra be teisingumo, kad būtų išsemta tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada teisinga, o teisingas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir pareigų pusiausvyros. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas.Iš šių penkių principų galėtume toliau išvesti visus teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Pavyzdžiui, iš principo įstatymui visi lygūs kyla teisėtumo principas (visi privalo laikytis tų pačių įstatymų tik todėl, kad įstatymui jie yra lygūs). Bet mus domina ne tik loginė teisės principų priklausomybė vienam centrui – teisių ir pareigų vienovei. Svarbu plačiau pažinti teisės principų turinį ir jų taikymo sritį.

Kilmės požiūriu teisės principas dažnaiusiai pasireiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisės doktrinos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, teisinis nurodymas, kad niekas negali būti teisėjų savo byloje, yra teisinės doktrinos idėja – principas. Bet teisės principai egzistuoja ne tik idėjos, bet ir teisės normų pavidalu. Pavyzdžiui, konstitucinis principas žmogaus paverčiamas konstituvinė teisės norma, kurios pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinamas šis principas. Tai reiškia, kad tokia idėja iš teisinės doktrinos perkeliama į galiojančios teisės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalumas. Toks pat principas, esantis teisės norma, yra ir Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas imperatyvas: Įgyvendinimas savo teisės ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tačiau šį imperatyvą sunku vadinti principu, nes jis, kaip ir teisingumas, taip pat sutampa su pačia teisės esme ir yra tik kitoks teisių ir pareigų vienovės įvardijimas.Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėja. Tokios pačios rūšies yra ir principas: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.Čia mes turime reikalą su teisės principais, išvedamais iš teisės normų. Jie konkretina teisių ir pareigų vienovės reiškimąsi vykstant teisminiams ginčams, teisminiam įrodynėjimui.

TEISĖS PRINCIPŲ SAMPRATA IR FUNKCIJOS

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos konstitucinius principus, iš pradžių reikia susipažinti su vartojamos svarbiausios – principų – sąvokos reikšmės.Žodis principas kilęs iš lotyniško žodžio principium ir reiškia pradžią, pagrindą. Nagrinėjant Tarptautinių žodžių žodynus, principą galima apibūdinti kaip „įsitikinimą, lemiantį žmogaus santykių su tikrovę, jo elgesio ir veiklos normas. Iš to pateikto apibudinimo, principas bendriausia prasme suvokiamas kaip kreipiantis pradas, grindžiantis tam tikro reiškinio turinį, jo konkrečias apraiškas ar atskirus elementus. Tokia yra bene visuotinai pripažinta šios sąvokos reikšmė.Teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Taigi teisės principai persmelkia ir teisinį reguliavimą, ir teisinę praktiką. Teisės sistemos funkcijos teisės sistemos atžvilgiu, nurodomas jų pozityvus poveikis teisės sistemai: teisės principai yra tarsi „iš viršaus užkraunami“ ant teisės normų r tokiu būdu užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės išplėstas į kitas sritis. Taigi teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Būtent tai turima galvoja, kad sakoma, kad teisės principai kreipia teisės sistemos, teisinio reglamentavimo ar atskirų teisės institutų turynį. Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą. Teisės principai atlieka ir kitą svarbią funkciją, jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. Toks nukrypimas visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo, prieštaringumo požymis ir duoda pagrindą kritikuoti tam tikrus teisės aktus ar pareigūnų veiklą, kartais – net visą teisinę sistemą. Taigi teisės principuose yra teisinio reguliavimo kritikos potencija. Principų žinojimas leidžia vertinti teisę, ne tik ją pažinti. Pateiksiu pavyzdį, kuris susijęs su pareigūnų teisės aktų nesilaikymų. Įvykis įvyko Lietuvoje Aleksandrijos kaime. „Vakarų eksprese“ rašė, kad Skuodo rajono PK patrulis – 27 metų Saulius Paulikas automobilių BMW-520 įsigudrino palenktyniauti sa „Audi“. Tuo metu miestelio gatve buvo pilna iš mokyklos grįžtančių vaikų. Dideliu greičiu lėkęs BMW, vairuojamas, įtariama, neblaivaus S. Pauliko, rėžėsi į vaikų būrelį bei nuskynė pakelės stulpą. Po smūgio vieno vaiko kūnas nulėkė net trisdešimt metrų. Iš mašinos išlipęs vairuotojas bei kartu važiavęs Skuodo rajono PK patrulis 25 metų Mantvydas Kringelis persėdo į „Audi“, kurią vairavo policininkų draugas, daug kartų už kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas Aleksandriškis 26 metų Vytautas Juočys, bei nuvažiavo nežinoma kryptimi. Į įvykio vietą atskubėję kaimo gyventojai rūpinosi mokyklinukais. Abu vaikai mirė iškarto, dėl trečiojo ketvirtoko gyvybės iki vakaro kovojo Skuodo ligoninės medikai, tačiau jo gyvybė irgi užgeso. Ne tik Aleksandrija, bet ir visa Lietuva gedėjo trijų žuvusių dešimtmečių, kuriuos automobiliu užmušė policijos patrulis ir pabėgo iš nusikaltimo vietos. Toks pareigūnų poelgis turi pozityvų poveikį teisės sistemai, pareigūnai privalo rūpintis teisėtvarka, tirti nusikaltimus, ir imtis visų teisėtu priemonių ginti žmones o ne žudyt…..

BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

Teisės principai yra vadovaujantys priedai, idėjos, išreiškiančios teisės esmę, atskleidžiančios teisės prigimtį, socialinę paskirtį, pagrindinius bruožus, dėsningumus ir vystymosi tendencijas. Teisės principai skirstomi į: Bendruosius, tai yra būdingus visai teisinei sistemai ir įvairioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisingumo, teisėtumo, asmenų lygiateisiškumo teisių ir pareigų vienovės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių ir pan.; Tarpšakinius, kurie būdingi kelioms teisės šakoms, akip antai, neleistinumo piktnaudžiauti teise, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai; Šakinius, būdingus tik vienai kuriai teisės šakai, principus.Bendrieji teisės principai –teisės principai, galiojantys visai teisinei sistemai, teisės šakoms; vienas iš teisės šaltinių, teisinės technikos taisyklės.Bendrieji principai tarptautinėje teisėje – tokie principai, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos; dažnai susiformavę tam tikros ytarptautinės teisenos, procesinės tvarkos metu, todėl gali būti paprasčiau identifikuojami bei pripažįstami. Materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai nusistavėjusi praktika leidžia juos taikyti, todėl jie iš esmės tampa tarptautiniais papročiais. Yra lengviau įrodyti procesinių principų taikymą tarptautinėje teisėje, nes jie dažniausiai išplaukia iš procesinių veiksmų logikos.

Teisės principai gali būti bendrieji (bendrašakiniai), šakiniai, specialieji. Bendrieji teisės principai – tokie, kurie taikytini visoje teisinėje sistemoje, visose teisės šakose. Tai teisėtumas, lygybė prieš įstaymą arba lygiateisiškumas (teisinis paritetas), viešumas ir kiti.

Šakiniai principai yra yra būdingi tik tam tikrai šakai. Pagal teisės šakas gali būti: Baudžiamosios teisės principai; Civilinės teisės principai; Konstitucinės teisės principai.Teismo proceso principai – specialieji teisės principai, taikytini teismo proceso metu. Jie gali būti specifiniai (nekaltumo prezumpcijos, teisė į gynybą) arba bendrieji teisės principai, turintys tam tikras atmainas pagal atitinkamą teisinį kontekstą (objektyvioji tiesa, operatyvumas).Kooperacijos principas: teismas, bendradarbiavimas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, turi imtis priemonių, kad būtų tinkamai išnagrinėta.Rungimosi principas: civilinės byloa visuose teismuose nagrinėjamos laikantia rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodynėti. Tam tikra apimtimi būdinga ir baudžiamajam procesui.Dispozityvumo principas: šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančioms procesinėmis teisėmis.Bendrieji teisės principai – teisės principai, taikyti visose teisinėje sistemoje:Viešumas. Tam, kad teisė galėtų būti taikoma, galioti, ji turi būti žinoma atitinkamiems teisinių santykių, kuriems reguliuoti siekiama taikyti teisę, subjektams. Tam teisės normos turi būti paskelbtos viešai, išplatinamos kaip visuomeninė informaciaj ir normų turinys turi būti pasiekiamas atitinkamiems santykių dalyviams. Taip pat viešumas išplaukia iš visuomeninės viešųjų struktūrų kontrolės principo. Viešumo principas – taip pagrindas užtikrinti valstybinėms struktūros suteikiamų išteklių (lėšų, kitų vertybių) kontrolę, kadangi didžiąją dalį valstybinių funkcijų apmoka mokesčių mokėtojai (per biudžeto paskiriamus asignavimus jų valdytojams – ministerijoms, o šios per savo padalinius – kitoms įstaigoms).Lygybė (prieš įstatymą), asmenų lygybė įstatymui ir teismui. Vienarūšinio teisnumo subjektams (fiziniams asmenims, juridiniams asmenims) turi būti užtikrinamos vienodos teisinės galimybės.Teisę ir teisingumą vykdantys asmenys (teismai, prokuratūra) privalo vadovautis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių.Teismo proceso principai. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčiajama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstaymų nustatytais atvejais parteiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareišti prokuroras arba kiti įatatymų įgaliota institucija. Ieškinio teisenos bylose paduodamiū ieškinai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose – pareiškimai ar prašymai (LR CPK II skyrius).Proceso viešumas: išplaukia iš bendrojo teisės viešumo principo. Teisinių institucijų veikla turi būti vieša. Išimtys – ikiteisminio tyrimo duomenys neviešinami (asmens teisių ir laisvių apsauga – gali būti pažeista nekaltumo prezumpcija, suinteresuoti asmenys gali bylos duomenų pagrindu pasiekti bylos nutraukimo, žlugus tyrimo taktikai, sunaikinus baudžiamosios veiklos įrodymus arba sudarant sąlygas kaltininkams kitaip išvengiant teisinės atsakomybės). Kita išimtis – teismo sprendimo priėmimo slaptumas.Teismo posėdžio viešumas: bylos nagrinėtinos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį. Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, vertėjai bei ekspertai. Uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo. Į teismo posėdžių salę jaunesni kaip 16 metų asmenys neįleidžiami, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali naudoti bet kurias technines priemones. Dalyvaujantys byloje asmenys savo procesinėms funkcijoms vykdyti viešame teismo posėdyje gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Apie daromą garso įrašą dalyvaujantys byloje asmenys privalo informuoti posėdžio pirmininką.Bylos medžiagos viešumas: visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi daryti bylos medžiagos nuorašus ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigiantis nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka, ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas. Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskirasis skundas. Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi pateikti nustatytos formos prašymą, kuriame nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą bei susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, turi teisę susipažinti asmenys, kuriems ši teisė yra specialiai suteikta vadovaujantis įstatymais.

Proceso kalba: teismo procesas vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas teismo posėdžio metu atlyginama iš valstybės biudžeto.Betarpiškumo principas: teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančiu įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Dalyvaujantys byloje asmenys baigiemųjų kalbų metu gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės.Žodiškumo principas: šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumas ir teisėjų sudėties nekintamumas: bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti jokių kitų bylų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas, o po to ji turi būti pradėta nagrinėti nuo pat pradžios, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta. Jeigu bylai nagrinėti reikia daug laiko, gali būti skiriamas atsarginis teisėjas. Atsarginis teisėjas būna teismo posėdžio salėje nuo bylos nagrinėjimo pradžios ir, jeigu pasitraukia iš teismo sudėties teisėjas, jį pakeičia. Atsarginiam teisėjui stojus į pasitraukusiojo vietą, byla nagrinėjama toliau. Šalių procesinis lygiateisiškumas: šalių procesinės teisės yra lygios.Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Chartijos prieėmimo 1945 m. arba bent iki 1928 m., kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl karo atsisakymo (Paryžiaus, arba Briano ir Kelogo, paktas).Hugo Grocijus – olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas – yra laikomas „tarptautinės teisės tėvu“, jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Grocijus savo „Trijose knygose apie karo ir taikos teisę“ susistemino jus gentium principus ir normas, jo išvados turėjo didelę įtaką net iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau, būdamas prigimtinės teisės mokyklos atstovas, jis suteikė prigimtinei teisei racionalų turinį. Pasak jo, prigimtinę teisę sudaro paprastu protu pagrįsti principai, kurie mums leidžia spręsti, ar veiksmai yra garbingi, ar negarbingi pagal tai, kiek jie atitinka racionalią prigimtį.Suverenai, turėdami aukščiausią, jokios kitos valdžios neribojamą valdžią, vis dėlto negali ignoruoti visuomenės, kuri yra būtina ir kurią valdo prigimtinės teisės idėja. Remdamasis prigimtine teise Grocijus skirsto karus į teisingus ir neteisingus. Teisingas karas yra toks, kuris atsako į neteisybę, kuria kėsinamasi į pagrindines teises, prigimtinės teisės pripažįstamas suverenioms valstybėms: teisę į lygybę, teisę į nepriklausomybę, teisę į gynybą, teisę į pagarba, teisę į tarptautinę prekybą. Grocijus yra prieš atvirosios jūros nacionalinį pasisavinimą. Be pagrindinės teisės, Grocijus pripažįsta egzistuojant teisę, kurią savo valią kuria tautos, sudarydamos sutartis. Pastaroji teisė turi atitikti prigimtinę reikalaujančią laikytis sutarčių: žodžio turi būti laikomasi. Principas, reikalaujantis laikytis sutarčių, – pacta sunt servanda – yra prigimtis.Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suveriniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pasta sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys, be abejo, nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie konkrečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdžiui, atcirosios jūros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan. Be abejo, teisingų karų sąvoka nebeaktuali – Jungtinių Tautų Chartija draudžia naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose. Tačiau teisė į savigyną išlieka: įdomu pažymėti, kad Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnio formuluotė – Chartija neužkerta kelio „prigimtinei teisei į savigyną“, jei įvyksta ginkluotas užpuolimas – yra duoklė prigimtinei teisei į savigyną.

TEISINIS REGULIAVIMAS

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.Teisinio reguliavimo priežastys klasikinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasikinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santvarką bei rimtį. Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles, t.y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu teisiniu reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.Teisinio reguliavimo išraiška yra toks visuomeninių santykių dalyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai ir galimybės. Teisės įgyvendinimas turi keletą formų, kurių ypatybės priklauso nuo teisinio reguliavimo būdų:  įgyvendinamas leidimas ; draudimas ar įsipareigojimas.Teisinis leidimas – pagrindinis teisinio reguliavimo elementas, nustatantis teisines priemones, skirtas užtikrinti socialinę laisvę ir žmogaus, kolektyvo, visuomeninių susivienijimų aktyvumą, realų žmogaus teisių įgyvendinimą, tikrąją demokratiją ir kūrybinę žmonių veiklą.

Teisinis leidimas turi būti įstatyme ir kituose norminiuose aktuose. Dažniausia jie tiesiog suformuluotu norminio akto tekste kaip įgaliojantis reguliuojamoji norma. Teisinis leidimas gali išplaukti iš teisės normų komplekso (pvz., leidimas sudaryti įvairias sutartis, kadangi jos neuždraustos, laikomasi sudarymo sąlygų, neprieštarauja teisės principams).Teisinis draudimas – teisinė priemonė, užtikrinti visuomeninių santykių organizuotumą, piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, visuomeninių susivienijimų interesų apsaugą, yra nepageidaujamo socialiai žalingo elgesio barjeras.Vieni draudimai saugo piliečių asmenį, kiti išreiškia valstybės veiklą įvairiose sferuose. Visiems būdinga įtvirtinanti, fiksuojanti funkcija. Jų paskirtis – įtvirtinti ir padaryti neliečiamą esamą tvarką ir santykius. Todėl reguliavimo atžvilgiu jie išreiškiami teisinėmis pasyvaus turinio pareigomis susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Taigi draudimas teisėje – tai teisinė pareiga, imperatyvi kategoriška, neginčijama, užtikrinama teisiniu poveikiu.Teisinis draudimas yra būdingas reikalavimas. Visada numatoma, kad yra asmenys, galintys pareikalauti laikytis draudimo. Toks reikalavimas būdingas ir atitinkamoms teisinėms pareigoms.Teisiniai draudimai yra visiems privalomi ir susieti su teisine atsakomybe (baudžiamąją, civiline). Jiems būdingas formalus apibrėžimas. Teisės normose griežtai apibrėžtas jų turinys ir tikslo ribos. Nėra teisinių draudimų be draudžiamųjų paliepimų ir norminių nuostatu apie atsakomybę už jų nesilaikymą. Nereikia painioti norminio draudimo ir leidimo nebuvimo, nes jie nėra tapatingi.Pozityvus įsipareigojimas. Jis išreikštas prievartinis pareigos atlikimas. Taip pat reglamentuojama finansinė veikla, aplinkos apsauga ir pan. Čia būdingas apsunkinimas asmenims, nes jie privalo daryti tai, ko nedarytų, arba darytų ne tokio masto. Šis reguliavimo būdas pasireiškai asmenims paskirstant aktyvias teisines pareigas, t.y. įpareigoja tvarkyti savo elgesį pagal teisės normų reikalavimus.Priklausomai nuo teisinio reguliavimo būdų skiriamos trys teisės įgyvendinimo formos: panaudojimas; laikymasis; vykdymas.Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams turint tikslą juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius. Teisė veikdama teisinių santykių dalyvius skatina jų aktyvumą visuomenėje. Savo esme teisinis reguliavimas yra tokios rūšies socialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuoti įgyvendinti ištisą tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytine teisę, parodančią įstatymų leidėjo norimus tikslus.Teisinio reguliavimo dalykas yra įvairūs visuomeniniai santykiai. Tačiau tie santykiai savo esme turi paklusti norminiam organizuotam poveikiui ir esamomis socialinėmis politinėmis sąlygomis jiems toks poveikis būtinas pasitelkiant teisės normas ir kitokias teisines priemones, kurios sudaro teisinio reguliavimo mechanizmą.Teisinis regulaivimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai. Teisiškai reguliuojant teisiniais įsakymais (liepimais) nustatomi reguliuojamųjų santykių dalyvių veiklos orientyrai ir pasiekiami faktiniai teisės tikslai.Teisinis reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kitaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra tokių teisės veikimo sričių, kur valstybės teisinis piliečių elgesio normavimas yra reikalingas ir net žalingas. Tai tokios sritys, kuriose žmonių veikla yrs teisinio pobūdžio, bet nesusieta su specialiu teisiniu reglamentavimu irtokio jų reglamentavimo nereikia.Su teisinio reguliavimo sfera ir ribomis tiesiogiai susijusi teisinio reguliavimo dalyko samprata. Teisinio reguliavimo dalykas yra visuomeninių santykių įvairovė, individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tomis sąlygomis reikalaujan teisinio poveikio. Ne visi veiksmai ir socialinių subjektų santykiai gali būti teisinio poveikio objektu, o tik būtent tie, kurie tomis sąlygomis yra tipiški, pakartojami, masiški, gali būti teisiškai kontroliuojami ir formalūs, t.y. teisiškai išreikšti.Teisinio reguliavimo kokybė priklauso nuo socialinės aplinkos, kurioje galima aktyvi veikla, susilaikymas nuo aktyvios veiklos arba jų suderinimas. Socialinė aplinka dėl esamų poreikių ir interesų žmonių elgesio orientuoja ir nukreipia į aktyvią veiklą arba į pasyvumą (pvz., ribos santykiai skatina veiklą, o planinė ekonomika ją riboja). Socialinio aktyvumo visuomenės gyvenime laipsnis – elgesio kartotinumasn ir jo masiškumas.TEISĖS PRINCIPŲ RŪŠYS

Taigi yra dvi pagrindinės teisės principų rūšys:1) teisės principai-normos; 2) teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas.Principai-normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto. Tokie principai konstitucinėje teisėje yra: Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas Konstitucijai, civilinėje tesėje – verslo ir sutarčių laisvė, darbo teisėje – darbo sutarties laisvė ir kiti.Principus, išvedamus iš teisės normų, paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas. Tokių principų pavyzdžiai gali būti: viskas, kas neuždrausta. Pirmasis taikomas piliečiams, antrasis valstybės pareigūnams. Dėl pirmojo principo pagrįstumo šiandien gali būti kitokių nuomonių. Jeigu įstaymo nebus uždrausta daugiabučiuose namuose laikyti neribotą skaičių šunų, kačių, tai toks elgesys bus teisėtas, nors jis ir pažeis kitų gyventojų teises. Šis principas dar yra etatizmo palikimas, manant, kad galima numatyti visus naudojimosi savo teisėmis pavojingumo artimo teisėms atveju ir uždrausti juos įatatyme. Civilizuotoje visuomenėje galioja konkretesnis principas: leistina viskas, kas nepažeidžia kito asmens teisių. Jis remiasi prielaida, kad įstatymas negali numatyti visų atvejų, kai asmuo, naudodamasis savo teisėmis, gali pažeisti artimo teises, ir todėl neteisėtą elgesį siekia riboti ne įstatymu, o kito asmens teise. Tai teisės, o ne įstatymo viršenybę supanuojantis principas.Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę, skirstomi į keturias grupe:1) teisės principai, formuojantys bendruosius teisių ir pareigų vienovės tikslus, šaltinius ir įgyvendinimo sąlygas. Kitaip jie vadinami bendraisiais teisės principais. Jie būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną teisės šaką ir nurodo, kaip turi būti formuluojamos tos šakos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad teisinėmis priemonėmis būtų veiksmingai apsaugomos pagrindinės žmogaus teisės.

Jiems priskiriami: žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada – tikslas. Visi gimsta laisvi ir lygūs savo laisve. įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą nustato ir sako. pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kiti piliečiai laikytųsi įstatymų. teisėtumo principas.Teisėtumo principas užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai (valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pareigūnai, piliečiai) savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendintų teisės normų paliepimus. Todėl teisėtumas – tai veikiantis įstatymas, arba įgyvendinta teisinė tvarka (teisėtvarka). Besąlygiško teisėtumo pavyzdys gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nukreiptas myriop, jis vienutėje laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokyniai surengė savo mokytojo pabėgimą, šis atsisakė paslaugos, teigdamas: “Kas gi bus, jei žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių.“ Babilonijos valdovo Hamurapio (1792-1750 m. pr. Kr.) kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grindžiama taip: „Kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržiangiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama tvarka, kur kiekvienas nuskriaustasis ras savo teisę.“ Tačiau teisėtumas demokratinėje visuomenėje, kaip sakyta, reiškia ne tik veiklą, atitinkančią įstatymų reikalavimus, bet ir veiklą, kuri nėra priešinga kito asmens teisei. Teisėtumo principui būdingi tokie požymiai: a) Teisėtumo vieningumas. Jis reiškia, kad teisiniai paliepimai (įstatymai) turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai taikomas skirtingose vietovėse: jis visur turi būti vienas ir tas pats. b) Įstatymas turi būti taikomas visuotinai, t.y. visų teisės subjektų, taip pat aukščiausios valdžios institucijomse ir pareigūnams (įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją). c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgių. Visi teisės aktai turi paklusti įstatymams tarp kurių aukščiausią juridinę galią turi konstitucija: negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Teisėtumas svarbus ir todėl, kad jis yra teisinės demokratijos pagrindas. Antikos mąstytojas Eschilas teigė, kad „valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra – tai jos yra tironijos. Demokratijos stiprumas – tai pirmiausia teisėtumo tvirtumas. Bet ne tik teisėtumas stiprina demokratiją, bet demokratijos raida irgi grįžtamuoju ryšių stiprina teisėtumą, pavyzdžiui, plėtojimas nepriklausomas spaudos, padedančios kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, ypač valdžios sferose; ji iškelia viešumon teisės pažeidimus, o valstybės institucijos yra įpareigojamos operatyviai į tai reaguoti. Spaudos laisvės ribojimas mažintų galimybes stiprinti teisėtumą, nes ribotų visuomenės galimybes kontroliuoti valstybės institucijas ir teisėtą piliečių elgėsį. Įstatymas atgal negalioja. Niekas negali atsikalbėti įstatymo nežinojimu, t.y. įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 str. 3 d.) jis remiasi supozicija: jeigu įstatymas paskelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagal jį elgtis. Niekas negali ginčyti padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai. Tai įsipareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis. Iš neteisės neatsiranda teisė. Šis principas gali būti formuluojamas ir kitaip: niekas negali pelnyti iš neteisėtų savo veiksmų, tai reiškia, kad ta teisė kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų principai. Per santykį su teisių ir pareigų vienove jie įgauna kitokius pavadinimus.2) Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu. Tai principai, būdingi kelioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisės principas: teisingumą vykdo tik teismas, negalioja baudžiamojo proceso, civilinio proceso, administracinio proceso normomis. Jis teigia, kad valstybėje niekas negali vykdyti teisingumo (spręsti civilinių, administracinių, baudžiamųjų bylų), tik teismas. Principas sutarčių reikia laikytis yra bendras civilinei ir tarptautiniai teisei.Tarpšakiniams principams priklauso grupė principų, kuriais nustatoma tiesa teisminiuose ginčuose ir garantuojamas teisminio nagrinėjimo objektyvumas tiek civilinėse, tiek administracinėse, tiek baudžiamose bylose: Niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Įrodynėjimo našta (pareiga): įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne kuris neigia). Įrodynėjimo išsamumo principas. Šis principas neturi universalumo, tam tikrais atvejais ir vienas liudytojas gali būti liudytojas. Konkrečioje byloje teisėjas sprendžia, ar vieno liudytojo parodymai gali būti pakankami įrodyti konkretaus asmens kaltę, nustatyti objektyviąją tiesą. Neigaimi teiginiai neįrodo. Kai yra abėjonių dėl kaltės, tai abėjonė aiškinama gerojon pusėn. Apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius, nes paneigia teisių ir pareigų vienivę ir todėl negali sukurti legalių teisinių padarinių. Šie principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus ir ypač plėtojant precedentų teisę. Mūsų teisės sistemoje teisės principais, ypač išvedamais iš teisės normų, menkai naudojamasi dėl vyraujančios normatyvistinės teisės sampratos ir statutinės teisės absoliutinimo. Individualios atsakomybės principas: niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save.3) Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu. Tai principai, kurie konkretina teisių ir pareigų vienovę kurios nors vienos teisės šakos sąvokomis (baudžiamosios, civilinės, darbo, šeimos ar kitos).Civilinės teisės principai: Padarytą materialiają žalą būtina atlyginti. Sandoris neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.
 Niekas negali du kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. Nekaltumo prezumpcija kaip baudžiamosios atsakomybės principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžių.Nekaltumo prezumpcija susijusi su asmens teise į gynybą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nustatė, kad visi Lietuvos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Ir tai formuluoja autentiška teisės į gynybą prasmę. Tuo tarpu nekaltumo prezumpcija, suformuluota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., išplečia teisės į gynybą prasmę ir ją supranta kaip asmens teisę gintis nuo bet kokio kaltinimo, taip pat nuo teisėto. Šitaip prezumuojama, kad kiekvienas kaltinimo pareiškimas įtariamam asmeniui yra ar gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Manoma, kad tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu galima atskirti teisėtą kaltinimą nuo neteisėto.Šitaip atsiranda minėto Konstitucijos straipsnio ir Teismų įstatymo 4 straipsnio kolizija, bet tai gana savitas prieštaravimas, kai teismų įstatymo nuostata teisės požiūriu yra adekvatesnė tos teisės tikslų požiūriu už konstitucinę nuostatą, nes ši labiau pabrėžta ne tos teisės tikslus, o priemones, kuriomis galima nustatyti kaltinimo teisėtumą ar neteisėtumą. Čia įrodinėjimo priemonės laimi prieš teisės tikslus.4) Teisės principai, konkretinantys (įgyvendinantys) teisių ir pareigų vienovę teisės institutų lygmeniu.Jie būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos, pavyzdžiui: nuosavybė neliečiama (civilinės nuosavybės instituto principas), arba kiekvienas turi teisę rinktis savo valdžią ir pats būti valdžion renkamas (konstitucinės teisės rinkimų instituto principas).Visi čia aptarti teisės principai (bendrieji, tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų), kaip sakyta, išvesti iš teisių ir pareigų vienovės įvairaus abstraktumo ir įvairaus įgyvendinimo individualizuoti pavidalai. Būdami įvairūs tos vienovės reiškimosi aspektai, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, egzistuoja konkrečios sistemos pavidalų. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprėpiama, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus.Teisės principų atskleidimas ir susiformulavimas rodo teisės pažinimo gylį, jos esmės susiejomą su individualizuotais jos reiškimosi pavidalais.

CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPAI

Pagal CK 1.2 straipsnio nuostatas civilinei teisei būdingi šie principai:

 Civilinių teisinių santykių lygiateisiškumas; nuosavybės neliečiamumas; sutarties laisvė (sutarčių sudarynas savo nuožiūra, laisva valia pasirenkant sutarties šalį, dalyką ir formą; teisinis apibrėžtumas; proporcingumas ir teisėti lūkesčiai; neleistinumas piktnaudžiauti teise; visapusiška civilinių teisių apsauga.Be to, CK 1.5 straipsnyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.Vadovaujamiesi teisės principais, mes vertiname teisės regulioujamų santykių dalyvių eigesį, o įstatymų numatytais atvejais užpildome teisinio reguliavimo spragas.Civilinės teisės principai:1) bendrieji;2) civilinių teisių įgyvendinimo;3) civilinės teisės normų aiškinimo.Pagal sistemingumo požymį principai skirstomi:1) bendrieji;2) aiškinimo;3) kulizijų pašalinimo.Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį civilines teises gali apriboti tik įstatymai ir įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams apsaugoti (taigi, ne tik tada, kai yra pažeistos inperatyvios įstatymų nuostatos).Civilinių teisių santykių subjektai, patys nusistatantis tarpusavio teises ir pareigas (pvz., sutartyse), savo tarpusavyje santykius privalo reglamentuoti nepažeisdami civilinės teisės principų. Civilinių teisinių santykių subjektų susitarimai, kurie prieštarauja civilinės teisės principams, negali būti ginami, nes negalioja.Sutarties laisvės principas reiškia, kad sutarties šalys gali nustatyti bet kokias sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams. Galiojantis įstatymai įtvirtina asmenų sutarčių laisvės ir nesikišimo į privačius santykius principą, reiškianti, kad sutarties šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kurias apriboti dali tik įstatymai, yra neteisingas ir vienpusiškas. Sutarties laisvės principas nereiškia, kad sutarties laisvė neturi jokių ribų. Siekiant apsaugoti visuomenės interesus, tam tikras sutarties laisves ribas įstatyme nustato inperatyvios teisės normos, tačiau ne tik jos. Kitas šaltinis, nustatantis sutarties laisvės ribas, yra minėti bendrieji teisės principai. Negalioja sutarčių sąlygos, pažeidžiančios sažiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir prieštaraujančios kitiems civilinės teisės principams.

CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI

Civilinės teisės principai – tai Konnstitucijoje suformuluotos socielinės vertybės, kuriomis remiasi ir kuriais išplėtoja įstatymų leidėjas reglamentuodamas privačius santykius. Civilinės teisės principų sistema bendrieji civilinės teisės principai; instituciniai civilinės teisės principaiSubjektų lygiateisiškumo principas yra bendras principas, kuris draudžia bet kokia diskriminaciją. Taigi šis principas turi labai plačią reikšmę, iš esmės jis draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais Civilinės teisės subjektų lygiateisiškumas neturėtų būti sutapatinas su jų lygybe. Lygiateosoškumas sudaro tik vienodas teisines prielaidas veikti. Šis principas užtikrina civilinio teisinio santykio šalių interesų pusiausvyrą ir užkerta kelia vienos šalies piktnaudžiavimui savo teisėmis. „…..Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybes bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.“

6.186 straispsnis. Sutarties laisvės principas yra civilinės teisės subjekto automiškumo išraiška. Šis principas įtvirtina sutarties šalių laisvę apsispręsti sudaryti ar nesudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti.Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti principų tarpusavyje darną, jų neabsoliutina, o atvirkščiai – sieka užtikrinti jų tarpusavio pusiausvyrą. Dėl šios priežasties dažnai principų kombinacija, vieno ar kito principo išimčių nustatymas. Pavyzdžiui, rungimosi ir dispozityvumo principai derinami su teisėjo vadovavimo procesui principu; žodinio proceso principas derinamas su rašytinio proceso principu; daromos tiesioginio dalyvavimo principo, viešumo principų išimtys ir panašiai. Todėl ne vieno principo negalima analizuoti ir taikyti atskirai, būtina tą daryti sistemiškai. Taip pat pažymėta, kad civilinio proceso teisės principai gali būti taikomi tik sąžiningiems proceso dalyviams. Asmenims, piktnaudžiaujantiems procesu ar kitaip nesąžiningai ar neteisėtai besielgiantiems, proceso principai negalioja. Pavyzdžiui, atsakovas, kuris atsisako priimti šaukimą į teismą, vengia atvykti į teismo posėdį ar trukdo greitai išnagrinėti bylą, negali remtis kurio nors principo pažeidimu, nes savo neteisėtais veiksmais pats juos ignoruoja. Absoliučiai taikant proceso principus nesąžiningiems proceso dalyviams būtų pažeidžiami sąžiningos šalies interesai, kiltų gresmė veiksmongam teismų sistemos funkcionavimui, bylos nagrinėjimas eitų į aklavietę. Principai yra tarpusavyje susiję. Todėl vieno principo pažeidimas reiškia ir kito principo pažeidimą. Taigi pažeidus vieną principą įvyksta tarsi grandinė reakcija, reiškianti daugelio principų pažeidimą. Pavyzdžiui, pažeidus teisės būti išklausytam principą, pažeidžiami ir procesinio šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi ir kiti principai.

CIVILINIO PROCESO PRINCIPŲ KLASIFIKACIJA

Civilinio proceso teisės principai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Pagal įtvirtinimo formą skiriami konstituciniai, t.y. įtvirtinti konstitucijoje, ir kituose įstatymuose nustatyti principai. Ši klasifikacija reikšminga aiškinant ir taikant teisės normas, nes konstituciniai principai turi pirmumą, palyginti su bet kuriais kitais principais.Pagal veikimo sritį teisės principai gali būti klasifikuojami į bendruosius, t.y. bendrus visai teisės sistemai (pvz., lygiateisiškumo principas), tarpšakinius – galiojančius keliose teisės šakose (pvz., dispozityvumo principas) ir šakinius – galiojančius vienoje teisės šakoje.Pagal taikymo sritį ir subjektus civilinio proceso teisės principai gali būti klasifikuojami į nustatančius: šalių procesinę padėtį civiliniame procese (pvz., dispozityvumo principas); teismo procesinę padėtį ir vaidmenį procese (pvz., teisėjų nepriklausomumo principas, vadovavimo procesui principas); įrodinėjimo procesą (pvz., laisvo įrodymų vertinimo principas); bylos nagrinėjimo tvarka (pvz., žodinio proceso principas.Ši klasifikacija reikšminga tuo, kad padeda suvokti principų taikymo įvairioms stadijoms ir skirtingai teisenai ypatumas. Vieni principai turi būti vienodai taikomi visoms proceso stadijoms ir skirtingai teisenai ypatumus. Vieni principai turi būti vienodai taikomi visoms proceso stadijoms ir bet kuriai teisenai (pvz., procesinio šalių lygiateisiškumo principas), kiti – tam tikroms iš jų (pvz., žodinio proceso principas).

KONSTITUCINIAI PRINCIPAI

Konstituciniais principais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema. Jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, sakoma ne tik kad ji prieštarauja šiam principui (nuo jo nukrypsta), bet ir kad ji yra antikonstitucinė. Konstituciniai principai visus teisinius sprendimus leidžia vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei kartu daro juos teisėtus.Prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą anuliuoja, tačiau jis nėra laikomas teisėtu ar teisungu, gali net būti pripažįstamas nrturinčiu teisinės galios. Visuotinai pripažinta, kad visų žmonių lygybė prieš įstatymą ir teismą yra pamatinis šiuolaikinės demokratinės velstybės ir jos teisės principas. Šis principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstituciniams principams gali prieštarauti ir teisinė praktika, konkrečių asmenų teisiškai reikšmingi veiksmai ar neveiksmai. Klasikinis pavyzdys čia galėtų būti vadinamosios Mirandos v. Arizona taisyklės nustatymas. Įtariamasis buvo apklausiamas tardytojų ir policijos pareigūnų. Tai vyko ne tik nedalyvaujant advokatui, bet ir sulaikytojo neįspėjus, jog jis turi teisę į advokatą. JAV Aukščiausias Teismas nutarė, kad sulaikytasis dar prieš apklausą turėjo būti informuotas, jog jis turi teisę tylėti, jog viskas, ką jis pasakys bus pamaudota teisme prieš jį, jog jis turi teisę konsultuotis su advokatu, jog jį apklausiant gali dalyvauti advokatas, o jei sulaikytasis neturi lėšų, advokatas jam bus paskirtas. Visos šios sulaikytojo (įtariamojo, kaltinamojo), teisės, o kartu ir teisėsaugos pareigūnų pareiga sulaikytąjį aiškiai apie jas informuoti . Neinformuodami sulaikytojo apie šias teises, pareigūnai pažeidžia pamatinius principus, pagal kuriuos kiekvienas turi teisę neduoti parodymų prieš save ir teisę į tinkamą teisinį procesą ir teisę į gynybą dalyvaujant advokatui. Iki šios bylos įstatymuose nebuvo numatyta, kad sulaikytajam apie jos teises būtinai turi būti paaiškinta – tai nustatė teismas, nagrinėdamas konkrečią praktinę situaciją. Vadinasi, nebuvo normų, buvo tik bendri konstituciniai principai, kurių nevalia pažeisti ir kuriuos pareigūnai vis dėlto pažeidė. Taigi konstituciniai principai yra ypatingi tuo, kad dėl jų aukštesnės lyginant su kitais teisės principais, teisinės galios konkurencija tarp konstitucijų ir kitų teisės principų logikos požiūriu yra negalima. Konstituciniai principai skirstomi: bendrieji; kiti.Bendraisiais principais vadinami tie, kurie nukreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisėms šakoms priskiriamas normas.Bendriesiems principams priskiriami:1) tautos suveriniteto principas;2) demokratiškumo (demokratinės velstybės) principas;3) prigimtinės teisės principas;4) lygybės (lygiateisiškumo) principas;5) žmoniškumo (humaniškumo) principas;6) teisėtumo principas;7) Konstitucijos viršenybės principas;8) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (teisės į teisminę gynybą) principas;

9) nekaltumo prezuncijos principas;10) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas;11) valdžių padalijimo (atskyrimo) principas;12) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Kitais principais laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose. 1) dvigubos pilietybės negalimumo principas; 2) Seimo nario neliečiamumo principas; 3) Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; 4) teisėjų depolitizacijos principas.Tai toli gražu ne visi „kiti“ principai. Visi minėti principai įtvirtinti Konstitucijoje – arba joje tiesiogiai deklaruojami, arba išvedami iš kitų konstitucinių principų.Konstitucinių principų klasifikacija, kaip ir kiekviena sistema, turi būti konstruojama pagal tam tikrus kriterijus. Šiuokių tokių abejonių gali kelti nekaltumo prezumpcijos principo priskyrimas „bendriesiems“ principams, o teisėjų depolitizacijos principas – „kitiems“. Valdžios galių ribojimo principas yra neatskiriamai susijęs su Konstitucijos viršenybės principu, išreiškia jo vieną iš aspektų, bet savo ruožtu yra viena iš prielaidų, leidžiančių konstatuoti Konstitucijoje esant įtvirtintą valdžių padalijimo principą.Bet, kaip minėta, visi konstituciniai principai turi vienodą (aukščiausią) teisinę galią. Jokia jų hierarchija apskritai yra negalima.

ADMINISTRACINĖS TEISĖS PRINCIPAI

Administracinė teisė pasižimi palyginti didele rūšine principų įvairove. Tai lemia administracinės teisės paskirtis ir funkcijos – reguliuoti žmonių ir Lietuvos viešosios administracijos santykius bei valdymo santykius pačioje administracijoje.Pirmiausia gali būti skiriami konstituciniai administraciniai teisės principai. Lietuvos, kaip ir kitų demokratinių valstybių, Konstitucijoje yra įtvirtintos principinės nuostatos apie tautos suverenitetą, teisinę valstybę, valdžių padalijimą, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. Šie ir kiti principai yra kelrodis kitoms teisinės sistemos dalims, ypač administracinei teisei, apimančiai tokia reikšmingą, plačią ir kartu dažnai socialiai konfliktišką regyliavimo sritį, kaip valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimas.Antra, administracinė teisė, kaip formalizuotas viešojo valdymo juridinis pamatas, neišvengiamai susiduria su administracinės praktinės veiklos principais. Kai kuriuose šaltiniuose jie vadinami fundamentaliaisiais administracinės teisės principais. Tai viešojo administravimo teisėtumas, efektyvumas, teisingumas, atvirumas ir skaidrumas, atsakingumas, nešališkumas.Administracinės teisės principų sistemą ir turinį lemia daugelis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Neabejojant galima teigti, jog nemaža dalis Konstitucijoje įtvirtintų principų yra kartu ir administracinės teisės principai.Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas numato, kad kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetencija (19 str. 1 d.). Asmens (pareiškėjo) rašytinis prašymas yra pagrindas pradėti administracinę procedūrą (17 str.). Į statyme reguliuojamas administracinių procedūrų inicijavimo klausimas, prašymų priėmimo laikas, pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų apklausa, faktinių duomenų patikrinimas, administracinių procedūrų kalba, nagrinėjimo terminas, sprendimo priėmimas, klaidų ištaisymo procedūra ir kiti klausymai. Valstybės nutarimu patvirtinta Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose pavyzdinė tvarka numato, kad šiose institucijuose pagal jų vadovų sprendimus organizuojama aptarnavimo tarnyba, jeigu priimant sprendimą vieno institucijos padalinio sprendimas lemia kito padalinio sprendimus ir jeigu interesų srautas ima trikdyti normalią institucijos padalinių veiklą.Naujas teisės aktas apibrėžia asmens prašymo ir skundo sąvokas. Prašymų laikomas asmens kreipimasis raštu ar žodžiu į įnstitucija, valstybės tarnautoją ar darbuotojas, dirbantį pagal darbo sutartį ir įgaliotą priimti ir nagrinėti prašymus bei skundus, nesusijęs su pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu (tuo tarpu kreipimasis į instituciją nurodant, kad yra pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai, tvarkoje apibrėžiamas kaip skundas), prašant priimti individualų, administracinį aktą, išduoti dokumentą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, ar atlikti kitus administracinius veiksmus; išdėstant asmens norą, pageidavimą, nuostatą tam tikru klausymų; pranešt apie institucijos veiklos trūkumus, valstybės tarnautojų ar darbuotojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, susijusius su valstybės ar daugelio žmonių, o ne konkretaus asmens, interesų ir teisių pažeidimu; pateikiant pasiūlymus ką nors pagerinti viešojo administravimo, viešųjų paslaugų teikimo ar kitose srityse; atkreipiant dėmesį į tam tikrą padėtį ir siūlant ką nors patobulinti, pakeisti, nuveukti ar susilaikyti nuo veiklos.Darbo teisės principai – darbo santykių teisinio reguliavimo principai. Vienais atvejais darbo teisės principai yra tiesiog įtvirtinami įstatymuose, kitais gi atvejais jie yra kildinami iš teisinio reguliavimo esmės.DK yra tiesiogiai įtvirtinti darbo teisės principai. Pagal reguliuojamuosius santykius tokie DK įvertinti principai gali būti skirstomi į kelias grupes:Individualios teisės principai: laisvė pasirinkti darbą; visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas; valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą; darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis; teisingas apmokėjimas už darbą; saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas; darbo santykių stabilumas; darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes;Kolektyvines darbo teisės principai: asociacijų laisvė; kolektyvinių derybų laisvė, siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus; kolektyvinių sutarčių šakių atsakomybė už įsipareigojimus.DK 40 str. 2 d. taip pat išvardyti socialinės partnerystės principai, kurie priskirtini prie kolektyvinės darbo teisės principų: laisvų kolektyvinių principų; savanoriškumo ir savanoriškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus; galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo; objektyvios informacijos suteikimo; šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems kitos šalies interesams.Darbo teisės principus taip pat įtvirtina tarptautinės teisės dokumentai (visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Jungtinių tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos, 1996 m. pataisytoji Europos socialinė chartija ir kt.). Nacionaliniai darbo teisės principai turi būti aiškinami, atsižvelgiant į tarptautinius principus. Kai kuriuos darbo teisės principua nustato ir Konstitucijos normos.

Nelegalus darbas vertinamas kaip vienas sunkiausių darbo įstatymų pažeidimų, paneigiantis esmines imperatyvias darbo įstatymų nuostatas, todėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) šis teisės pažeidimas įvertintas kaip vienas iš pavojingaiusių administracinių teisės pažeidimų. Nelegalus darabs pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningal konstituciaji.Susipažinus ir išnagrinėjus teisės principus galiu daryti išvadą, kad teisės principų laikymasis ir vykdymas nėra priimtinas kiekvienam piliečiui. Žmonės yra labai skirtingi, atsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinė padėtį, tikėjimą, įsitikinimą ar pažiūrį, užsiėmimo rūšį ir pobūdį, tačiau nepaisant to kiekvienas savo šalies pilietis turi laikytis visų teisės principų, neprasižengti jiems. Bet tokių piliečių yra mažuma, kurie laikytusi teisės principų. Kiekvieną dieną Lietuvoje ir visame Pasaulyje nusikalsta daug žmonių, kaip kuriems pavyksta išvengti bausmės, o kitiems ne. Dažnai nekalti žmonės atsako už nepadarytą nusikaltimą. Tokiu atveju privaloma įvesti teisingumą. Teisingumas – valstybės veiklos sritis, procesas sudėtingas, nes sprendžiamas žmogaus likimas. Teisingumas vykdomas įstatymo nustatyta tvarka. Pažeidus ją iškyla atsakomybė. Žmonių teisės neturi būti varžomos ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės ir t.t. Lietuvos Respublikoje visi jos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikata, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą ir valstybės tarnautojai privalo imtis visų imanomų priemonių užtikrinti piliečiams apsaugą. Tačiau ne visada valstybės tarnautojai laikosi įsipareigojimų…..Kitų valstybių piliečiai bei asmenys turi teisę į teisminę gynybą lygiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, jeigu kitaip nenumato įstatymai ir tarptautinės sutartys.Kiekvienam asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento turi būti garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė į advokatą, tačiau kartais nesilaikoma tokių taisyklių, nesupažindami asmenis su savo teisėmis. Kad kiekvienas asmuo (pilietis) laikytusi ir gerbtu teisės principus, pirmiausiai privalo jų laikytis ir valstybės tarnautojai.

LITERATŪRA

Adruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius, 2004 m.Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2002 m.Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004 m.Vansevičius S. Valstyrbės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000 m.