Konstitucinės atsakomybės samprata kitų asmens teisinės atsakomybės formų sistemoje.

Turinys

1.Bendroji asmens teisinės atsakomybės samprata.........................2.
2.Drausminės, administracinės, baudžiamosios, materialinės ir kitų teisinės atsakomybės formų pagrindai..............................5.
3.Konstitucinės atsakomybės (ir konstitucinės sankcijos) sampratos klausimai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą........................7.
4.Teisėjo atleidimas už vardo pažeminimą (atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 28 d. nutartį)........10.
5.Praktinė užduotis..............................12.
6.Naudota literatūra..............................14.1.Bendroji asmens teisinės atsakomybės samprata.
Prieš atsakant į klausimą, kas yra bendroji asmens teisinės atsakomybės samprata, reikia trumpai išsiaiškinti, kas yra atsakomybė apskritai. Tačiau teisės literatūra atsakomybės apskritai neapibrėžia, tik teisinę. Taigi, „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ attsakomybę apibrėžia kaip mažai informatyvų asmenybės santykį su visuomenės jai keliamais dorovės reikalavimais (t.1, p.431). Bet tai nėra tikslus apibrėžimas. Perspektyvesni yra tie apibrėžimai, kurie atsakomybę sieja su pareiga. „Atsakomybė yra pareiga ištesėti prisiimtus bei patikėtus uždavinius, o vienaip ar kitaip nusikaltus, [.] savo kaltę atlyginti“ (Lietuvių enciklopedija. T. 1. Boston, 1953. P.372.). Tačiau pareigą laikome veiksniu, pajėgiu atverti duris tiek į teisinės atsakomybės, tiek į atsakomybės supratimą apskritai. Taigi, pareiga yra teisės dalis, o atsakomybė – laisvės pusė.

Atsakomybė kilusi iš žodžio „atsakyti“. „Atsakyti“ – tai pateikti ataskaitą apie savo veikimą ar neveikimą artimo teisių atžvilgiu. Kitaip sakant „atsakyti“ – tai žinoti, kad naudojimąsi teisėmis būtina legalizuoti atitinkamų pareigų artimui vykdymu ir kad tokių pareigų nevykdant bus atitinkamai ribojamos nevykdančiojo teisės. Todėl atsakomybė yra tik juridinė ši

io teisingumo garantija. Tai subjektyvusis teisinės atsakomybės turinys, o objektyvusis – tai reali naudojimosi teise priklausomybė nuo pareigų vykdymo ir tie padariniai, kurių atsiranda asmeniui atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas.

Teisinės atsakomybės sąvokos samprata negali būti kildinama iš nieko kito, kaip tik iš tos pačios teisės prigimties. Todėl kaip suprasime teisę, toks ir bus požiūris į teisinę atsakomybę. Kol vyravo normatyvistinė teisės samprata ir jos lemtas padidėjęs pasitikėjimas prievartos priemonėmis (garantuojant socialinę tvarką),tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybės prievarta, taikant teisės pažeidėjui asmeninio, turtinio, organizacinio pobūdžio ribojimus. Tuomet tokiomis sąlygomis kitoks teisinės atsakomybės supratimas ir nebuvo galimas. Tačiau vėliau susiformuoja naujas požiūris į teisinę atsakomybę. Naujas požiūris į teisinę atsakomybę atsiranda su nepozityvistine (demokratine) teisės samprata, kuri teisę, aiškina kaip subjektinių teisių ir pareigų viienovę. Ją visų pirma plėtoja kaip įrankį, skirtą ne įtvirtinti, palaikyti politiniam režimui, o žmogaus teisėms apsaugoti, abipusei santykio dalyvių naudai garantuoti.
Nagrinėjamai teisinei atsakomybei labiau atskleisti būtina pateikti jos požymius:
1. Teisinė atsakomybė taikoma pagal teisės normas. Platesniu požiūriu ji (tam tikrais atvejais; Konstitucijos 74 str., 75 str., 101 str. 4 d.) gali būti taikoma ne tik pagal Konstitucijos normas, bet ir pagal Seimo narių politinius susitarimus ar kompromisus nurodytus Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31d. išvadoje.
2. Jos realinis pagrindas – teisės pažeidimas. Tačiau platesniu požiūriu aptariama atsakomybė mi
inistrui gali atsirasti ir, pavyzdžiui, už Vyriausybės programos nevykdymą.
3. Ji taikoma kompetentingos valstybės institucijos aktu. Bet „teisiškai gryniausiu“ aptariamos atsakomybės atveju turi būti mažiausiai du kompetentingų institutų aktai : Seimo nutarimas ir atitinkamo turinio Konstitucinio Teismo išvada.
4. Teisinės atsakomybės esmė – teisės pažeidėjo elgesio smerkimas ir teisinių sankcijų jam taikymas. Visais įmanomais konstitucinės atsakomybės išraiškos atvejais atitinkama sankcija turi būti numatyta Konstitucijoje ir sukelti teisiškai negatyvius padarinius.
5. Teisinės atsakomybės paskirtis – užtikrinti konstitucinių principų ir normų laikymąsi, konstitucijų vertybių apsaugą. Tačiau būtina pridurti, kad konstitucinės atsakomybės paskirtis nėra konstitucinių teisinių santykių subjekto, kuris hipotetiškai ar pagal Konstitucinio Teismo išvadą akivaizdžiai kaltas padaręs konstitucinį nusižengimą, nubaudimas. Tikrąja, pagrindine ir iš esmės vienintele konstitucinės atsakomybės paskirtimi veikiau laikytinas to subjekto konstitucinių įgaliojimų atėmimas.

Tad priei.name išvadą, kad teisinę atsakomybę, kaip ir kitas teisės kategorijas, reikia aiškinti remiantis ta pačia teisių ir pareigų vienove. Ir iš tiesų, jeigu atsakomybė teisinė, tai jos turinys gali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formali išraiška – subjektinių teisių pareigų vienovė. Būtent čia reikia ieškoti teisinės atsakomybės poreikio ir atsakymo į klausimą, kas yra teisinė atsakomybė.

Teisinė atsakomybė – tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis jų įpareigojimas naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu ar siaurinimu.

Šitaip teisinė at
tsakomybė formuoja asmens įsitikinimą, kad jis vykdo pareigas, ne dėlto, kad tokio elgesio iš jo reikalauja įstatymas, o todėl :
1. Kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje.
2. Kad jo teisės pareigų vykdymu susiderina su kitų asmenų teisėmis.
3. Kad atsisakydamas vykdyti pareigas jis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.2.Drausminės, administracinės, baudžiamosios, materialinės ir kitų teisinės atsakomybės formų pagrindai.
Teisės teorijoje skiriamos keturios teisinės atsakomybės rūšys: 1) civilinė; 2) baudžiamoji; 3) administracinė; 4) drausminė.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius, ar sumokėti netesybas. Šios turtinės prievolės atsiradimo pagrindas – sutarties pažeidimas arba civilinio delikto padarymas. Kaip matyti iš įstatymo teksto, pagrindinė civilinės atsakomybės paskirtis – kompensacinė.
Baudžiamoji atsakomybė – taikoma už pačias pavojingiausias visuomenei veikas, kuriomis kėsinamasi į žmogaus gyvybę, sveikatą, fizinę neliečiamybę, nuosavybę, įvairias teises ir pan. Visas veikas, už kurias baudžiama kriminalinėmis sankcijomis, išvardyja Baudžiamasis kodeksas (BK). Tik jame gali būti numatytos kriminalinės bausmės. Baudžiamąją atsakomybę valstybės vardu taiko tik teismas. Baudžiamosios atsakomybės pritaikymas ir atlikus paskirtą bausmę dažniausiai sukelia kaltininkui tam tikrą laiką galiojančius neigiamus padarinius – teistumą.
Administracinė atsakomybė – taikoma už mažiau visuomenei padarytas pavojingas veikas, kuriomis dažniausiai kėsinamasi į nustatytą valstybės valdymo tvarką. Ji taikoma nesant kokių nors baudžiančiojo ir pažeidėjo pavaldumo santykių. Ta
aikant adminitracinę atsakomybę pasireiškia ją taikančių kompetetingų valstybės institucijų ar jų pareigūnų valdžios įgaliojimai. Taigi taikant šią teisinę atsakomybę, kaip ir baudžiamąją, pasireiškia vertikalųs valstybės ir jos gyventojų ar kolektyvinių subjektų santykiai. Administracinės atsakomybės priemonės numatomos tik įstatymuose, o taisyklės, už kurių pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė, gali būti numatytos įvairaus lygmens teisės aktuose, taip pat savivaldybių tarybų ar jų vykdomųjų institucijų priimamuose norminiuose teisės aktuose.
Drausminė atsakomybė – taikoma už nusižengimus vidaus darbo tvarkai, darbo įstatymams. Tai yra darbo santykiais, darbo sutartimi su taikančiuoju atsakomybę susieto asmens nubaudimas. Drausminė atsakomybė taikoma tik fiziniams asmenims – darbuotojams. Griežčiausia nuobauda už darbo drausmės pažeidimą yra atleidimas iš darbo. Visos kitos priemonės yra labiau moralinio poveikio (pastaba, papeikimas). Anksčiau taikyta materialinio ir organizacinio pobūdžio drausminė sankcija – perkėlimas į mažiau mokamą darbą – dabar iš darbo įstatymų išbraukta. Į drausminės atsakomybės priemonių taikymą valstybė nesikiša. Tik kilus ginčui dėl jų teisėtumo, jį gali spręsti teismas.
Šis tradicinis teisinės atsakomybės rūšių sąrašas nėra išsamus. Į jį nepatenka įmonių, įstaigų darbuotojų ir valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė. Materialinės atsakomybės, kuri taikoma drausminio ar tarnybinio pavaldumo tvarka, negalima prilyginti civilinei atsakomybei, kuri syprantama kaip teisinis vieno kitam nepavaldžių subjektų santykis. Materialinė atsakomybė, išskyrus griežtai nurodytus atvejus, yra riboto dydžio, dažniausiai nekompensuojanti visos padarytos žalos ir apibrėžiama tam tikru darbo užmokesčio dydžiu, Įstatymas kai kuriais atvejais leidžia darbdavio įgaliotam asmeniui pačiam priimti potvarkį išieškoti padarytą žalą, o į teismą kreiptis turi nesutinkantis su tuo darbuotojas. Civilinės atsakomybės atveju, gera valia neatlyginus padarytos žalos ar kitokių nuostolių, juos priverstinai išieškoti būtinas teismo, arbitražo ar kito kompetentingo spręsti ginčą subjekto sprendimas. Taigi šalia tradicinių teisinės atsakomybės rūšių išskirtina ir materialinė atsakomybė.
Lietuvoje priėmus Valstybės tarnybos įstatymą atsirado pagrindas kalbėti apie dar vieną – tarnybinę atsakomybę. Nuo drausminės atsakomybės tarnybinė atsakomybė skiriasi tuo, kad ji taikomaypatingu – valstybės tarnybos santykiu su valstybe susietiems tarnautojams. Be to, tarnybinės atsakomybės priemones, taikymo tvarką reglamentuoja teisės normos, priskirtinos viešajai teisei. Galima sakyti, kad Lietuvoje iš administracinės t.eisės normų formuojasi nauja teisės šaka – valstybės tarnybos teisė, nors 2002 m. balandžio 23 d. priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo radakciją valstybės tarnyba, kaip pagrindinis administracinės teisės institutas, pagal jo teisinį raglamentavimą Lietuvoje žengė didelį žingsnį atgal.
Tačiau tarnybinės atsakomybės negalima sutapatinti ir su administracine, nes pastarosios pagrindinis skirtumas nuo kitų yra, minėta, jos taikymas jokiais pavaldumo ryšiais su taikančiuojunesusietam asmeniui. Be to, administracinė atsakomybė taikytina ir juridiniams asmenims, o tarnybinė atsakomybė taikytina ir juridiniams asmenims, o tarnybinė atsakomybė taikytina tik fiziniams asmenims – valstybės tarnautojams.
Lietuvoje įvykus pirmajam apkaltos procesui valstybės vadovui imta dar labiau kalbėti apie dar vieną teisinės atsakomybės rūšį – konstitucinę atsakomybę. Konstitucinė atsakomybė taikoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytiems valstybėms pareigūnams: Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Ministrui Pirmininkui ir kitiems Vyriausybės nariams, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjams.

Tagi galutinė teisinės atsakomybės rūšių klasifikacija galėtų būti tokia:
1. Civilinė atsakomybė;
2. Materialinė atsakomybė;
3. Drausminė atsakomybė;
4. Tarnybinė atsakomybė;
5. Administracinė atsakomybė;
6. Baudžamoji atsakomybė;
7. Konstitucinė atsakomybė.3.Konstitucinės atsakomybės (ir konstitucinės sankcijos) sampratos klausimai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą.
Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. nei teisės vadovėliuose, nei Seimo statute ar kitame norminiame akte iš esmės plačiai nekalbėta apie konstitucinę atsakomybę kaip „atskirą“ ar „savarankišką“ teisinės atsakomybės rūšį. Todėl, kad tylint teorijos atstovams, tylėjo ir „praktikai“. Vadovėliuose, straipsniuose ar monografijose trūko išvadų, kad šalia nusikaltimų, baudžiamųjų nusižengimų ar administracinių teisės pažeidimų būtina įžvelgti subtilius konstitucinius nusižengimus, kurie iš esmės yra atskira teisės pažeidimų rūšis. Žengus šį žingsnį, neišvengiamai turėtų sekti kitas: jei yra saviti nusižengimai, tai už juos atitinkamas subjektas gali būti traukiamas saviton konstitucinėn atsakomybėn. Taigi galima papildomai pagrįsti, nurodant, kad nagrinėdami konstitucinės atsakomybės klausimą, būtina pateikti jos požymius.
1. Patraukimo konstitucinėn atsakomybėn ir jos maksimalaus pritaikymo tam tikra represine priemone tikslas – ne nubausti tam tikrą subjektą, bet atimti jo įgytus konstitucinius įgaliojimus ar apriboti galimybes juos vėl įgyti.
2. Konstitucinė atsakomybė atsiranda remiantis pagrindinėmis konstitucinės teisės normomis, t.y. tik pagal Konstitucijos normas (bet ne jas detalizuojančių įstatymų ar kitų Seimo aktų, pvz., Seimo statuto, normas).
3. Konstitucinėn atsakomybėn gali būti patraukti tik Konstitucijoje įvardyti arba pakankamai aiškiai numatyti konstitucinių teisinių santykių subjektai, kurie turi specifinius konstitucinius įgaliojimus ir gali jų netekti Konstitucijoje numatytu būdu. Tokie subjektai yra pareigūnai, o platesniu požiūriu – renkamos institucijos.
4. Subjektus konstitucinėn atsakomybėn maksimaliai patraukia dvi politinio pobūdžio institucijos, besiremiančios tam tikrų faktinių atsakomybės pagrindų profesionaliu teisiniu nustatymu, t.y. Seimas, kuris remiasi Konstitucinio Teismo išvada dėl atitinkamų subjektų specialių įgaliojimų atėmimo apkaltos proceso tvarka faktinio ir formalaus teisinio pagrįstumo (Konstitucijos 107 str. 3 d.), ir Respublikos Prezidentas, kuris remiasi Teisėjų tarybos išvada – patarimu dėl įgaliojimų atėmimo už teisėjo vardo pažeminimą faktinio ir formalaus teisinio pagrįstumo (Konstitucijos 112 str. 5 d., 115 str. 5 p.).
5. Konstitucinei atsakomybei daugeliu jos visapusio taikymo atvejų nebūdingas tam tikro subjekto kaltės įrodinėjimas ir jos buvimo fakto nustatymas. Toks atsakomybės elementas iš esmės yra preziumuojamas.
6. Patraukimas konstitucinėn atsakomybėn minimaliai išreiškiamas kompetentingam iniciatoriui pateikiant represinės poveikio priemonės projektą ir pradedant jį svarstyti pagal nustatytą procedūrą. Patraukimas atsakomybėn maksimaliai išreiškiamas teisės aktu – Seimo nutarimu, kuriuo įforminamas ir kartu individualizuojamas konstitucinės sankcijos skyrimas, dėl to pasibaigia arba iš esmės pasikeičia subjekto konstitucinis statusas, t.y atimami jo specifiniai įgaliojimai.
7. Nėra ir iš esmės negali būti aiškaus patraukimo konstitucinėn atsakomybėn formalių pagrindų sąrašo. Todėl sunku pateikti idealiai pavyzdinį ar „orientacinį konstituciškai deliktinių veikų“ sąrašą. Išimtis – įgaliojimų atėmimo apkaltos proceso tvarka atvejis, susijęs su trimis aiškiais formaliais pagrindais, nors nėra visiškai aišku, kokiais faktiniais „konkrečiais veiksmais“ (Konstitucijos 105 str. 3 d. 4 p.) du iš trijų formalių pagrindų (šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas) visada atsispindi arba gali atsispindėti.
8. Vyrauja ribota subjekto, maksimaliai patraukto konstitucinėn atsakomybėn, teisminės savigynos galimybė, t.y. teisė apskųsti teismui paskirtą sankciją – bent pagal jos skyrimo ar įforminimo tvarką. Tokia galimybė „priklauso“ nuo specialiųjų įgaliotų subjektų noro kreiptis į Konstitucinį Teismą. Išimtis minėta teisėjo, atleisto už teisėjo vardo pažeminimą, teisė ginčyti teisme Respublikos Prezidento dekretą, nepaisant, kad jis, formaliai žiūrint, teismingas tik Konstituciniam Teismui.
Visa tai galima iš dalies sujungti ir suskirstyti į dvi „stambias“. formas:
1. Realiai dualistinę konstitucinę atsakomybę, kuri savita tuo, kad nėra konkrečių atsakomybės formalių teisinių pagrindų ir realių teisminės ginybos garantijų (pagal Konstitucijos 106 str.). Tokia atsakomybė gali įgauti įvairias „minimalias formas“, kai jon traukiamas, pavyzdžiui: bet kuris Seimo skiriamas pareigūnas, Ministras Pirmininkas, ministras, savivaldybės taryba, Vyriausybė, Seimas.
2. Formaliai monistinę konstitucinę teisinę atsakomybę, kurios savitumas tas, kad jos formos – inicijuojant konstitucinių įgaliojimų atėmimą apkaltos procesu ir atleidimu už teisėjo vardo pažeminimą – grindžiamos formaliais teisiniais pagrindais (Konstitucijos 74 str., 115 str. 5 p.) ir jų faktiškumo depolizuoto profesionalaus nustatymo garantijomis (Konstitucijos 105 str. 3 d. 4 p., 112 str. 5 d.).
Be viso šito svarbu pažymėti, kad aptariama atsakomybė kaip teisinės atsakomybės rūšis „galutinai atsiskleidė“ trijų valstybės institucijų – Konstitucinio Teismo – 2004m. ir 2005m. priimtų teisės aktų sistemoje. Taigi formaliu šio straipsnio „atskaitos tašku“ reikėtų teigti esant vieno iš trijų oficialios teisėkūros lygmenį:
Konstitucinio teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą, kurioje konstitucinės atsakomybės institutas specialiai netyrinėtas ir keletą kartų pažymėtas specifinės „konstitucinės sankcijos“ – pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka – taikymo kontekstu. Kalbant konkrečiai, minėtoje išvadoje konstatuota, kad: a) “ apkalta – Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas konstitucinės atsakomybės klausimas, t.y. jų pašalinimas iš pareigų“; b) išimtinis Konstitucinio Teismo įgaliojimas galutinai išspręsti šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo klausimą yra „garantija Respublikos Prezidentui, kad jam nebus nepagrįstai taikoma konstitucinė atsakomybė – pašalinimas iš pareigų“. c) „Respublikos Prezidento pašalinimas iš pareigų yra konstitucinė sankcija, sprendimą dėl konstitucijos sankcijos taikymo gali priimti tik Seimas“. d) “ Seimo statuto normos reguliuoja santykius, susidarančius taikant konstitucinę atsakomybę“.
Visa tai leidžia teigti, kad, prabėgus daugiau nei vienuolikai Seimo veiklos metų, konstitucinė atsakomybė:
1.Tapo akivaizdžiai formaliai pripažinta teisinės atsakomybės rūšimi (tiek oficialioje baudžiamosios ir konstitucinės justicijos doktrinoje, tiek Seimo teisėkūroje) mažiausiai vienu aspektu: aiškinant konstitucinę sankciją: pašalinimas iš pareigų ar mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 74 str. ; 86 str. 2 d.).
2. Yra „faktas“, prieš kurį tarsi „be žodžio teisės“ akademinė jurisprudencija tuo požiūriu, kad nauja atsakomybės rūšis, kaip teisinės minties produkcija, yra ne tiek subrandinta ir pasiūlyta autentiškomis mokslinėmis publikacijomis Lietuvoje, kiek Lietuvos valstybės institucijų teisės aktais „nuleista iš viršaus“.

4. Teisėjo atleidimas už vardo pažeminimą, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 28 d. nutartį.

Vienas iš Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintų teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų – teisėjo vardo pažeminimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl tariamai neteisėto teisėjo atleidimo iš pareigų, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, būdamas valstybės vadovu ir atstovaudamas jai, daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Konstitucijoje ir Teismų įstatyme yra įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė atleisti teisėjus iš pareigų, tame tarpe ir Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Teismas akcentavo, kad Respublikos Prezidentas savo valiniu sprendimu turi teisę spręsti ar teisėjas savo poelgiais pažemino teisėjo vardą, kadangi teisėju gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo, t.y. teisėjui keliami ypatingi reikalavimai elgesio, bendrosios ir profesinės etikos prasmėmis.
Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad pagal Teismų įstatymą prieš atleidžiant apylink.ės teismo teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nėra būtina tokiam teisėjui iškelti drausmės bylą ir nėra būtina, kad Teisėjų garbės
teismas, išnagrinėjęs tokią bylą, priimtų sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, taip pat kad nepriklausomai nuo to, yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų ar tokio siūlymo nėra, tai neapriboja, juo labiau nepaneigia Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl apylinkės teismo teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų ir, gavus patarimą, atleisti tą teisėją iš pareigų. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu Teismų įstatyme nustatytas minėtas teisinis reguliavimas būtų aiškinamas kaip esą nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui tol, kol Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų ir kaip nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, jeigu Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tai reikštų, kad Teismų įstatymo yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris suvaržo ar net paneigia Konstitucijoje nustatytus Respublikos Prezidento įgaliojimus atleisti iš pareigų inter alia apylinkių teismų teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat suvaržo ar net paneigia Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų.

PRAKTINĖ UŽDUOTIS

Pagal Teismų įstatymą (2002 m. redakcija) teismų taryboje yra 6 asmenys, kurie nėra teisėjai. Taryba realiai renkasi du kartus per metus. Ji, gavusi Respublikos Prezidento kreipimąsi dėl patarimo atleisti teisėją, galimai pažeminusį teisėjo vardą, priima sprendimą nerekomenduoti atleisti teisėją, tačiau Respublikos Prezidentas, neatsižvelgdamas į rekomendaciją, atleidžia teisėją.
Ar ir kodėl atleidimas teisėtas (neteisėtas) ir kaip apskritai reikėtų vertinti pateiktą situaciją pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. praktiką.

Minėta, kad formuojant teisėjų korpusą dalyvauja (tam tikrus konstitucinius įgaliojimus turi) ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – Teisų taryba. Formuojant teisėjų korpusą ši speciali teisėjų institucija (kuri, yra svarbus Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos elementas) yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui. Konstitucijoje įtvirtinti teisminės valdžios visavertiškumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, konstitucinis valdžių padalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškinti taip, kad butų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvaros Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo. Kita vertus, kaip minėta, stabdžiai ir atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip atitinkamų valdžių priešpriešos mechanizmai, todėl būtų neteisinga, konstituciškai nepagrįsta aiškinti, esą minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinė paskirtis tėra būti atsvara Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, nes jį formuojant yra būtina ir Respublikos Prezidento bei šios specialios teisėjų institucijos partnerystė, bendra.darbiavimas.
Svarbu pastebėti, kad Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentui yra būtinas – tai yra neatsiejama, konstituciškai privaloma teisėjų atleidimo iš pareigų procedūros dalis. Negavęs tokio patarimo, Respublikos Prezidentas negali atleisti teisėjo iš pareigų.
Taigi Teisėjų taryba formuojant teisėjų korpusą yra atsvara Respublikos Prezidentui – politinei valstybės valdžios institucijai. Tai suponuoja, kad jos veikla turi būti skaidri, idant nei teismų sistemai, nei Respublikos Prezidentui, nei visuomenei nekiltų pagrįstų abejonių dėl formuojamo teisėjų korpuso, nes tuomet apskritai mažėtų žmonių pasitikėjimas teise, valstybės teisine sistema; todėl minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai turi būti aiškiai išdėstyti. Jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms
Taigi apibendrinus galima teigti, kad Respublikos Prezidentas, norėdamas atleisti teisėją iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą, privalo kreiptis į teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Atitinkamai teisėjų taryba privalo ne tik nustatyti faktą, kad iš tikrųjų buvo teisėjo veiksmai, kurie galėjo pažeminti teisėjo vardą, bet ir įvertinti ar tie teisėjo veiksmai yra pakankami, kad būtų galima pripažinti juos kaip teisėjo poelgį, žeminantį teisėjo vardą. Ir tik esant tokiam Teisėjų tarybos patarimui Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus atleisti teisėją.

Naudota literatūra

1. LR 1992 m. Konstitucija.
2. Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas.
3. Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada.
4. Seimo statutas (227 str. ir su juo susiję str.).
5. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2000 m. rugsėjo 28 d. nutartis.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 3K-7-872/2000.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 1, 2 dalims, 84 straipsnio 1, 6 dalims, 86 straipsnio 2 daliai, 90 straipsnio 6 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), taip pat dėl bylos dalies pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti šio Respublikos Prezidento dekreto atitiktį Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nutraukimo“ // Valstybės žinios. 2007, Nr. 7-287.
8. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 228, 229.
9. A. Vaišvila. Teisės teorija. Vadovėlis. Vilnius, 2000.P. 347, 348; antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, 2004. P. 435, 436.
10. S.Šedbaras. Administracinė atsakomybė. Vilnius, 2005. P. 69, 70.
11. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija t.1, p.431.
12. Lietuvių enciklopedija. T. 1. Boston, 1953. P.372.
13. E. Šileikis. Konstitucinės atsakomybės buvimo („pripažinimo“) ir sampratos klausimas // Justitia. 2006/2. P. 2-18..

Leave a Comment