Turinys
I. ĮvadasII. Dėstomoji dalis: 1. Teisės pažeidimo elektroninėje erdvėje sąvoka, skirtumas nuo kitų teisės pažeidimų 2. Teisiniai teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje aspektai 2.1. Teisinis teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje reglamentavimas Lietuvoje 2.2. Teisinis teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje reglamentavimas užsienio valstybėse 3. Teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje prevencijaIII. IšvadosIV. Literatūros sąrašas
I. Įvadas
Dabartiniame technikos amžiuje, nieko nebestebina tokios sąvokos, kaip “informacinė visuomenė”, “globalinis tinklas” ir pan. Tai išdava visose žmogaus gyvenimo srityse vis plačiau naudojamų informacinių technologijų, kurios kaip nebūtų apmaudu, įnešdamos gerą į žmogaus gyvenimą, įnešė ir “galvos skausmą” – kompiuterinį nusikalstamumą. Juk tiesa, kad dabar jau nieko nebestebina kalbos apie naują virusą, pavogtą informaciją, “nulaužtą” kompiuterį, jauninimo vartojamame žargone išgirstame ir apie naujų dievų – “hakerių” egzistavimą. Šios nusikalstamos veikos visuomenei padaro nenusakomo dydžio nuostolius ir visų svarbiausia, kad naudojant naujausias technologijas elektroninis nusikalstamumas tampa ne tik pelningas, bet ir gana saugus užsiėmimas. Būtent dėl šios priežasties JTO Nusikalstamumo komitetas, o taip pat ir dauguma pasaulio valstybių kompiuterinį nusikalstamumą stato į vieną eilę su terorizmu ir narkotikų verslu. Šios temos nagrinėjimas labai svarbus ir mūsų valstybėje. Šiuolaikinės technologijos ateina ir į Lietuvą, o tuo pačiu atslenka ir nauja nusikaltimų banga – nusikaltimai elektroninėje erdvėje. Šį rašto darbą suskirsčiau į tris dalis; pirmojoje aptarsiu kas apskritai yra nusikaltimai elektroninėje erdvėje, antroje – teisinį nusikaltimų elektroninėje erdvėje reglamentavimą tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse, trečiojoje bandysiu pateikti prevencines priemones nuo šių teisės pažeidimų. Rašydama šį darbą susidūriau su literatūros šia tema trūkumu, nes ši svarbi tema Lietuvoje dar tik pradedama nagrinėti, todėl kartais rėmiausi užsienio teisine literatūra.
1. Teisės pažeidimo elektroninėje erdvėje sąvoka, skirtumas nuo kitų teisės pažeidimų
Šiandien greta tradicinių teisės pažeidimų atsiranda ir naujų, susijusių su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis ir naujais mokslo laimėjimais. Šiuo metu sparčiai besivystančios informacinės technologijos taikomos praktiškai visose gyvenimo srityse. Paskutiniaisiais dešimtmečiais daugybė finansinės, karinės ir kitokios informacijos, specifiniai verslo duomenys ir netgi informacija apie asmeninius ryšius saugoma kompiuteriuose ir perduodama kompiuteriniais tinklais. Bankai kompiuteriniais tinklais per diena perveda milijonines pinigu sumas. Ir visa ši informacija nėra patikimai apsaugota nuo pasikėsinimo ją sunaikinti, pavogti ar kitaip paveikti. Tai plėtojantis informacinėms technologijoms atsiradę ir didelę žalą padarantys kompiuteriniai nusikaltimai. Su kompiuteriais susiję nusikaltimai (iš anglų kalbos Computer crime arba computer related crime) yra nauja ir palyginti mažai tyrinėta sritis. Šio tipo nusikaltimus apibrėžiantys terminai nėra galutinai nusistovėję nei užsienio valstybių teisinėje praktikoje, nei Lietuvoje. Štai ir dabartiniame LR baudžiamajame kodekse nėra pateiktos kompiuterinio nusikaltimo sąvokos. Nagrinėjant kompiuterinius nusikaltimus baudžiamosios teisės atžvilgiu kompiuterinius teisės pažeidimus reikėtų suprasti kaip baudžiamojo įstatymo numatytą visuomenei pavojingą veiką, kurios metu kompiuterinė sistema ar informacija yra nusikaltimo objektas. Tokio nusikaltimo dalykas arba įrankis taip pat bus kompiuterinė sistema, informacija, pats kompiuteris. Įvairiose pasaulio teisinėse sistemose kompiuteriniai teisės pažeidimai suprantami labai įvairiai, tad galima išskirti tam tikras jų apibrėžimo grupes:• Kompiuteriniams nusikaltimams priskiriamos veikos, kuriose kompiuteris yra nusikaltimo objektas arba įrankis, todėl ir paties kompiuterio vagystė suprantama kaip vienas iš kompiuterinio nusikaltimo būdų;• Kita grupė kompiuteriniams nusikaltimams priskiria tik neteisėtus veiksmus informacijos apdorojimo srityje. Šiuo atveju pasikėsinimo objektas yra informacija, apdorojama kompiuterinėje sistemoje, o kompiuteris yra nusikaltimo įrankis. Reikėtų pažymėti, kad toks kompiuterinio teisės pažeidimo supratimas vyrauja daugumoje valstybių.
Apibendrinant galima pateikti tokį kompiuterinio teisės pažeidimo apibrėžimą – tai įstatymu numatyta visuomenei pavojinga veika, daranti žalą visuomeniniams santykiams, saugant, vartojant ir platinant kompiuterinę informaciją ir užtraukianti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. 1989 m. Europos Tarybos ministrų kabinetas priėmė Europos sąjungos šalių vyriausybėms skirtą R 89(9) rekomendaciją, kurioje siūloma tobulinant arba kuriat įstatymus atsižvelgti į Europos komiteto nusikaltimų problemoms tirti pranešimą apie kompiuterinius nusikaltimus. Kaip žinia Lietuva taip pat nori prisijungti prie ES, tad į šią rekomendaciją reikėtų atkreipti dėmesį ir mūsų Vyriausybei. Šiame pranešime pateiktas su kompiuteriniais teisės pažeidimais susijusių veikų sąrašas- minimalus ir papildomas. Minimaliame sąraše pateikiamos 8 pavojingos veikos, susijusios su kompiuterinėmis technologijomis. Papildomame sąraše pateikiamos 4 mažiau pavojingos veikos, kurios įtraukiamos į įstatymų leidybą, bet nėra privalomos. Šis sąrašas turėtų padėti suvienodinti ES valstybių narių teisines sistemas, reglamentuojančias kompiuterinius teisės pažeidimus, nes tokie pažeidimai valstybės sienų nežino. Taigi minimalus sąrašas:1. Sukčiavimas naudojant kompiuterį;2. Klastojimas naudojant kompiuterį;3. Kompiuterinių duomenų arba programų sunaikinimas arba sugadinimas;4. Sabotažas naudojant kompiuterį;5. Neteisėtas priėjimas prie kompiuterinių sistemų;6. Neteisėtas informacijos kompiuterinėse sistemose perėmimas;7. Neteisėtas apsaugotų kompiuterinių sistemų dauginimas ir platinimas;8. Neteisėtas kompiuterinių lustų (mikroschemų) topografijų dauginimas ir platinimas.Neprivalomas sąrašas:1. Kompiuterinių duomenų arba programų pakeitimas;2. Šnipinėjimas naudojant kompiuterį;3. Neteisėtas kompiuterio naudojimas (laiko vagystė);4. Neteisėtas apsaugotų kompiuterinių programų naudojimas.Pagal šį sąrašą kompiuterinius teisės pažeidimus galima ir suklasifikuoti.Nuo kitų teisės pažeidimų kompiuteriniai teisės pažeidimai skiriasi visų pirma specifiniu nusikaltimo objektu – kompiuterinė sistema ir informacija. Kitas skirtumas galėtų būti pažeidimo padarymo įrankis – kompiuteris, šis įrankis būdingas išimtinai tik kompiuteriniams teisės pažeidimams. Neretai skiriasi ir subjektai, kurie padarė pažeidimus. Kompiuteriniai pažeidėjai neretai turi turėti specialių žinių, tik dėka kurių sugebėtų įvykdyti kažkokią tai neteisėtą veiką. Šiuo metu kompiuterinių teisės pažeidimų srityje jaučiamas ypatingas pagyvėjimas Rusijoje. Yra tam tikrų duomenų, kad Rusijos “hakeriai” vienijasi į nusikalstamas grupuotes, leidžia specializuotus leidinius ir aktyviai bendrauja su kitų šalių panašaus pobūdžio nusikaltėliais. Tačiau pagrindiniai kompiuteriniuose tinkluose veikiantys nusikaltėliai, įvykdantys 80 visų kompiuterinių teisės pažeidimų, gyvena 10 šalių – JAV, Vokietijoje, P.Korėjoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Italijoje, Taivanyje, D.Britanijoje ir Japonijoje. Dar vienas nemažiau išskirtinis kompiuterinių teisės pažeidimų skirtumas nuo kitų teisės pažeidimų yra pirmųjų didelis latentiškumas. Šis kompiuterinių teisės pažeidimų požymis yra nemenka problema, nes latentiškumas užkerta kelią tinkamai prevencijai. Įvairių pasaulio valstybių teisėsaugininkai apskaičiavo, kad tik apie 5- 10 kompiuterinių teisės pažeidimų iškyla į viešumą.2. Teisiniai teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje aspektai
Tiesiogiai kompiuterinius teisės pažeidimus įvardina administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamieji įstatymai, tačiau ne mažiau svarbus teisinis jų reguliavimas plačiąja prasme. Tam valstybės įstatymų leidėjai ir įvairios tarptautinės organizacijos leidžia įvairius teisės aktus reglamentuojančius veiklą elektroninėje erdvėje. Teisinis kompiuterinių nusikaltimų reglamentavimas pasireiškia pagal sritis kuriose šie nusikaltimai įvykdomi, tai galėtų būti:• Su kompiuteriais susiję slaptumo pažeidimai;• Su kompiuteriais susiję ekonominiai nusikaltimai;• Intelektinė nuosavybė;• Neteisėto ir žalingo turinio informacija;Teisės pažeidimai elektroninėje erdvėje, kaip minėjau anksčiau, labai pavojingi visuomenei, tad su jais susijusius klausimus reguliuoja ir įvairios tarptautinės organizacijos:• Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija;• Europos taryba;• Jungtinių tautų organizacija;• Pasaulio prekybos organizacija;Šios tarptautinės organizacijos rengia įvairias rekomendacijas šalims narėms, padedančias tinkamai spręsti įvairias problemas iškylančias dėl kompiuterinių teisės pažeidimų.
2.1. Teisinis teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje reglamentavimas Lietuvoje
LR Konstitucijos 22 str. sakoma, “Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu ar kitoks susižinojimas yra neliečiami”, 23 str. teigia, kad “Nuosavybės teisė yra neliečiama…”. Taigi jau pagal patį svarbiausią Lietuvos įstatymą galima ginti teises pažeistas kompiuteriniais nusikaltimais. Lietuvoje jau yra ir specialių įstatymų, kurie reglamentuoja informacinius visuomeninius santykius, tai: autorių ir gretutinių teisių įstatymas, asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, LR valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, patentų įstatymas, valstybės registrų įstatymas, mokėjimų įstatymas ir kiti teisės aktai. Už šių ir kitų teisės aktų nustatytus pažeidimus numatoma administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. LR Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra keletas straipsnių, kurie numato atsakomybę už informacijos saugumo pažeidimus. Tai 152 – 154 straipsniai, kurie numato atsakomybę už neleistinos aparatūros laikymą, naudojimą bei informacijos perdavimo priemonių saugumo pažeidimus. 214 (10) straipsnis nustato atsakomybę už autorinių teisių pažeidimus įskaitant ir pažeidimus susijusius su kompiuterine informacija.
Šiuo metu galiojančiame LR baudžiamajame kodekse yra keletas tradicinių nusikaltimų, kuriuos darant gali būti panaudota kompiuterinė technika, tai: 63 str. šnipinėjimas; 132 str. šmeižimas; 133 str. įžeidimas; 137 str. neteisėtas asmens susirašinėjimo, panešimo arba pokalbių telefonu klausymosi pažeidimas; 224 (1) str. ryšių linijos apsaugos taisyklių pažeidimas; 317 str. pramoninis šnipinėjimas; 142 str. autoriaus arba išradėjo teisių pažeidimas ir kt.. LR BK yra ir keli straipsniai, tiesiogiai susiję su kompiuterių panaudojimu: 135 (2) str. tyčinis poveikis kompiuterinei informacijai arba jos apdorojimui; 274 str. sukčiavimas; 277 str. turtinės žalos padarymas apgaule arba piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Reikia pažymėti, kad šios dispozicijos toli gražu neapima visų su kompiuterių panaudojimu susijusių pavojingų veikų. Apibendrinant dabar galiojančias ATPK ir BK normas pastebime, kad jos nenumato atsakomybės už informacijos saugumo pažeidimus, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidimus galima kvalifikuoti pagal tradicinius straipsnius. Šiek tiek geresnė situacija numatyta LR BK projekte. Čia yra specialus 31 skyrius (Nusikaltimai informatikai), kuriame numatyti kai kurie kompiuteriniai nusikaltimai; 198 str. kompiuterinės informacijos sunaikinimas ar pakeitimas; 199 str. kompiuterinės programos sunaikinimas ar pakeitimas; 200 str. kompiuterinės informacijos pasisavinimas ir skleidimas. Tačiau šis kodeksas nenumato visų galimų pavojingų veikų, pavyzdžiui asmuo per kompiuterinius tinklus patekęs į nutolusį kompiuterį, tačiau nepavogęs informacijos ir jos nepakeitęs liktų nenubaustas.2.2. Teisinis teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje reglamentavimas užsienio valstybėse
Kaip minėjau Lietuvoje kompiuteriniai nusikaltimai dar tik užuomazgos, dažnai tai neturinčių ką veikti paauglių išdaigos. Tačiau kai kuriose užsienio valstybėse tai gana rimta problema ir šių šalių valdžios institucijos imasi įvairių priemonių užkirsti kelią tokiems nusikaltimams. Viena iš tokių priemonių teisinės bazės reglamentuojančios kompiuterinius nusikaltimus sukūrimas. Štai JAV kompiuterinius nusikaltimus vienaip ar kitaip nagrinėja per 40 įstatymų. Svarbiausi iš jų šie: kompiuterinio sukčiavimo ir piktnaudžiavimo įstatymas, nacionalinės informacijos infrastruktūros įstatymas, ryšių padorumo įstatymas, autorinių teisių įstatymas, telekomunikacijų įstatymas, vaikų pornografijos prevencijos įstatymas ir kt. Visuose šiuose įstatymuose labai smulkiai išdėstytos veikos, paaiškinta dauguma terminų, galinčių sukelti teisminius ginčus. Tačiau dauguma jų yra skirtingi negu kitose valstybėse. Anglijoje 1990 metais buvo priimtas “Kompiuterio piktnaudžiavimo įstatymas” kuriuo buvo sureglamentuoti kompiuteriai nusikaltimai, buvo išspręsti ekstradicijos klausimai. Mūsų kaimynėje Lenkijoje 1995 metais buvo priimtas baudžiamasis kodeksas, kurio atskiras skirsnis taip pat skirtas kompiuteriniams nusikaltimams. Rusijoje, kuri pastaraisiais metas paliko nemenką pėdsaką kompiuterinių nusikaltimų žemėlapyje, taip pat yra atskirų įstatymų reglamentuojančių kompiuterinius nusikaltimus, o taip pat šios šalies baudžiamasis kodeksas turi ir atskirą skirsnį kriminalizuojantį šios kategorijos nusikaltimus.
3. Teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje prevencija
Kompiuterinių nusikaltimų prevenciją galima būtų įvardinti kaip rizikos kompiuterinėms sistemoms nustatymą ir įvairių saugumo priemonių, kurios padės apsaugoti šias sistemas, įgyvendinimą. Per visą kompiuterinių nusikaltimų istoriją didžiausios pastangos dedamos kuriant kompiuterines apsaugos priemones susijusias su nacionaliniu saugumu. Tačiau šiuo metu vis didesnis dėmesys skiriamas individualių ir įvairių organizacijų kompiuterinių sistemų ir informacijos apsaugai. Įgyvendinant kompiuterinių nusikaltimų prevenciją iškyla finansinių kliūčių, kadangi tik didelės kompanijos gali įstengti įdiegti patikimą apsaugą, kuri apsaugotų nuo bet kokios rizikos. Įgyvendinant kompiuterinių nusikaltimų prevenciją atliekama rizikos analizė, kurią sudaro grėsmių analizė (galimas pavojus kompiuterinei sistemai), pažeidžiamumo analizė (sistemos pažeidžiamų vietų paieška), kontrapriemonės (labai įvairios – slaptažodžiai, specialios apsaugos programos ir t.t.). Minėta rizikos analizė gali būti dvejopa: išankstinė (atliekama prieš pažeidimą), pavėluota (atliekama po sistemos pažeidimo). Ši rizikos analizė laikui bėgant dažnai keičiama, tai įtakoja dažna darbuotojų kaita, naujos svarbios informacijos įsigijimas, įvykęs pažeidimas ir panašūs veiksniai. Remiantis literatūra galima išskirti dvi pagrindines kompiuterinių nusikaltimų prevencijos priemones:1. Teisines;2. Organizacines – technines. Teisinėms kompiuterinių nusikaltimų prevencijos priemonėms pirmiausia priklauso įstatymų, numatančių atsakomybę už priešingas teisei veikas, priėmimas. Prie teisinių priemonių taip pat reikėtų priskirti ir kitus teisės aktus reglamentuojančius kompiuterinius nusikaltimus, vidines organizacijų taisykles. Organizacinės priemonės – tai personalo tikrinimas ir instruktavimas, informacinių objektų atkūrimo plano avarijos atveju sudarymas, programinė ir techninė kompiuterinės technikos priemonių priežiūra, atsakomybės asmenims, dirbantiems su kompiuterine technika, nustatymas, kompiuterinių sistemų konfidencialumo režimo nustatymas, fizinės objektų apsaugos režimo užtikrinimas, materialinė bei techninė priežiūra. Pačias organizacines priemones dar galima suskirstyti į keletą dalių:
• Bendros saugumo politikos plėtros priemonės (arba organizacinis saugumas);• Prevencines priemones taikomas personalui( personalinis saugumas);• Procesų apsauga.Prevencinių priemonių diegimas prasideda bendros saugumo politikos plėtra ir procedūrų šiam tikslui įgyvendinti nustatymu. Tam tikslui būtina nustatyti tam tikrus elementus:• Procesų užtikrinančių rizikos identifikavimą, plėtrą;• Individualių saugumo pareigų apibrėžimą bei atitinkamos atsakomybės paskirstymą;• Riboto patekimo vietų nustatymą• Autentifikavimo procedūrų nustatymą;• Nenumatytų atvejų planų rengimą. Prevencijos priemonės nukreiptos į personalą numato asmens identifikaciją ir hierarchijos nustatymą naudojantis skirtingos svarbos informacija tiek asmenims, dirbantiems saugomo objekto viduje, tiek ir asmenims turintiems ryšių su objektu iš išorės. Didžiausia problema saugant įvairias kompiuterines sistemas ir informaciją yra pats žmogus. Kai kurie žmonės gali iš nežinojimo ar iš nemokšiškumo pažeisti saugumo reikalavimus ir tuo padaryti žalą, kai kurie gali tai padaryti turėdami ir nusikalstamų kėslų. Tokie žmonės gali būti pradedantys dirbti su kompiuteriais, nepatenkinti darbuotojai, buvę darbuotojai, profesionalūs nusikaltėliai – pramoniniai šnipinėtojai.Siekiant apsaugoti kompiuterines sistemas nuo tokių žmonių reikia skirti didelį dėmesį personalo analizei, tiek naujai ateinančio, tiek ir jau dirbančio, be to reikėtų nuolat vesti mokymus, kurie padėtų išvengti klaidų darbe. Grėsmė susijusi su personalu gali priklausyti nuo keleto veiksnių. Visų pirma tai darbuotojų priėjimas prie tam tikros informacijos – pakenkti kompiuteriniai sistemai galima ir nepriėjus tiesiogiai prie jos, bet apribojus skaičių žmonių, kurie turi priėjimą, galima pasiekti neblogų rezultatų. Antra – svarbu darbuotojo kvalifikacijos lygis – kuo didesnės darbuotojo žinios, tuo didesnė grėsmė, bet nemokša taip pat gali padaryti klaidų, turinčių įtakos saugumui, todėl į šį faktorių nereikėtų žiūrėti vienareikšmiškai. Ir trečia – darbuotojo motyvacija nusižengti – viskuo patenkinti darbuotojai bus mažiau linkę sabotuoti kompiuterine sistemas. Norint pagerinti personalo apsaugą reikėtų imtis daugybės veiksmų: nuolat tikrinti darbuotojus ir partnerius, atnaujinti informaciją kvalifikacijai tikrinti, vesti apmokymus darbuotojams, sukurti sistemas apsaugančias nuo nereikalingo domėjimosi informacija, mokyti prižiūrėtojus laiku pastebėti darbuotojų netinkamą elgesį ir laiku imtis atitinkamų priemonių, užtikrinti, kad atleistas darbuotojas atiduotų visus raktus ir slaptažodžius, su kuriais įmanomas priėjimas prie informacijos ir pan. Procesų apsauga – tai yra kompiuterių saugumo būdas, kurį naudojant užkertamas kelias kompiuteriniams nusikaltimams ir aptinkami kompiuterinių sistemų saugumų pažeidimai. Procesų apsaugą sudaro du pagrindiniai kompiuterinio saugumo aspektai:• Būdai, kuriais potencialios nusikaltimų aukos informuojamos apie galimus nusikaltimus;• Būdai, kuriais faktiškai užkertamas kelias kompiuteriniams nusikaltimams. Procesų apsauga negali egzistuoti pati viena. Ji veiksminga tik taikant su kitomis saugumo priemonėmis – fizine apsauga, personalo apsauga ir pa. Įgyvendinant procesų apsaugą reikia atkreipti dėmesį į sekančius elementus:• Nusikaltėlius dominančios informacijos nustatymas;• Galimų nusikaltimo padarymo metodų numatymas;• Plėtoti tam tikras procedūras, kurios pasunkintų priėjimą prie informacijos.Tam tikra praktika rodo, kad gana efektyvi prevencijos priemonė galėtų būti ir specialios pareigybės – kompiuterinio saugumo specialisto – įsteigimas.Techninės kompiuterinės apsaugos priemonės apima fizines, programines ir kompleksinės prevencijos priemones. Šiuo atveju fizinės priemones reikėtų suprasti, kaip visko kas susiję su kompiuterine sistema fizine apsauga. Tokiomis priemonėmis galėtų būti fizinė apsauga (apsaugos darbuotojas), kabelių apsauga, apsauga nuo stichinių nelaimių, nepertraukiamo maitinimo šaltinių įrengimas. Programinės priemonės apima apsaugos priemones suprantamas, kaip specialias programas, kurios leidžia prieiti prie informacijos tik pagal tam tikrą darbuotojų hierarchiją arba slaptažodžio pagalba. Viena iš efektyviausių priemonių, naudojamų siekiant apsisaugoti nuo neteisėto priėjimo, yra registracijos priemonės. Šiam tikslui labiausiai tinka naujos specialios paskirties operacinės sistemos, plačiai taikomos užsienyje ir vadinamos monitoringu (automatiškas galimos kompiuterinės grėsmės stebėjimas). Programinė apsauga turi tam tikrų trūkumų – ji gali būti neefektyvi užkrėtus ją kompiuteriniu virusu, todėl reikėtų pasirūpinti ir antivirusinėmis programomis. Kompleksinės apsaugos priemonės verčia sukurti bendrą sistemą, kuri galėtų atremti visas galimas atakas, nukreiptas į kompiuterinę sistemą – nuo durų įsilaužimo ir aparatinės įrangos vagystės iki informacijos iš kompiuterinės sistemos vagystės. Į kompleksinę apsaugą integruojamos visos anksčiau minėtos apsaugos priemonės.Lietuvoje kompiuterinių nusikaltimų prevenciją galima sakyti gyvena dar tik pirmąsias dienas – dažnai organizacijos nenutuokia apie joms gresiančius pavojus vien tik dėl nežinojimo, o jeigu ir taiko kokias nors apsaugos priemones, tai dažniausiai tik vieną iš mano minėtų, ir tik reta kompanija turi pilną kompleksinę kompiuterinių sistemų apsaugą.III. Išvados
Informacinė visuomenė Europos Sąjungos ir kitose pasaulio valstybėse sparčiai kuriama. Siekiančioms integruotis į šių valstybių gretas kitoms valstybėms, o tarp jų ir Lietuvai, taip pat reikia sudaryti tinkamas prielaidas tokios visuomenės sukūrimui, bet negalima pamiršti ir galimų problemų susijusių su informacinių technologijų pažanga, tai – teisės pažeidimų elektroninėje erdvėje.Su kompiuteriais susiję nusikaltimai (iš anglų kalbos Computer crime arba computer related crime) yra nauja ir palyginti mažai tyrinėta sritis. Šio tipo nusikaltimus apibrėžiantys terminai nėra galutinai nusistovėję nei užsienio valstybių teisinėje praktikoje, nei Lietuvoje. Įvairiose pasaulio teisinėse sistemose kompiuteriai teisės pažeidimai suprantami labai įvairiai, tad galima išskirti tam tikras jų apibrėžimo grupes:• Kompiuteriniams nusikaltimams priskiriamos veikos, kuriose kompiuteris yra nusikaltimo objektas arba įrankis, todėl ir paties kompiuterio vagystė suprantama kaip vienas iš kompiuterinio nusikaltimo būdų;• Kita grupė kompiuteriniams nusikaltimams priskiria tik neteisėtus veiksmus informacijos apdorojimo srityje. Šiuo atveju pasikėsinimo objektas yra informacija, apdorojama kompiuterinėje sistemoje, o kompiuteris yra nusikaltimo įrankis. Reikėtų pažymėti, kad toks kompiuterinio teisės pažeidimo supratimas vyrauja daugumoje valstybių.Galima pateikti tokį kompiuterinio teisės pažeidimo apibrėžimą – tai įstatymu numatyta visuomenei pavojinga veika, daranti žalą visuomeniniams santykiams, saugant, vartojant ir platinant kompiuterinę informaciją ir užtraukianti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.Remiantis užsienio šalių patirtimi galima prognozuoti, kad artimiausiu metu Lietuvoje padaugės su kompiuteriais susijusių teisės pažeidimų (tai jau pastebima ir dabar). Tokie teisės pažeidimai gali padaryti tiek didelių nuostolių, tiek ir pakenkti valstybės interesams ar net saugumui. Be abejo integruojantis į įvairias tarptautines organizacijas taip pat svarbu užtikrinti tam tikros informacijos saugumą. Ateityje būtina tęsti šios srities mokslinius tyrimus ir remiantis užsienio šalių praktika rengti specialią metodiką tokiems pažeidimams tirti bei imtis atitinkamų prevencinių priemonių.
IV. Literatūros sąrašas:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m.;2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. VŽ., 2000, Nr. 89- 2741;3. Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso projektas4. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. VŽ. 2002, Nr. 112-4972;5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. VŽ., 1995, Nr. 40- 987;6. Lietuvos Respublikos asmenų duomenų tesinės apsaugos įstatymas. VŽ., 1996, Nr. 63- 1479;7. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. VŽ., 1999, Nr. 105- 3019;8. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. VŽ.,2002, Nr. 1-1418;9. Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymas. VŽ, 1999, Nr. 50- 1598;10. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. VŽ, 1994, Nr. 8- 120;11. Lietuvos Respublikos registrų įstatymas. VŽ, 1996, Nr. 86- 2043;12. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymas. VŽ, 2002, Nr. 75- 3215;13. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas. VŽ, 1999, Nr. 97- 2775;14. R.Petrauskas, A.Keras “Informacinių technologijų taikymas tiriant nusikaltimus”. Jurisprudencija 1998 Nr. 9 (1);15. Naujoji komunikacija, 2003 m. Nr. 3;16. R.Petrauskas, D.Štitilis “Kompiuteriniai nusikaltimai ir jų prevencija”. Vilnius, 2000;17. A.Vileita “Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214 (10) straipsnio komentaras”. Vilnius, 2000;