Turinys
I. ĮžangaII. Dėstomoji dalis:1. Filosofijos šaltiniai2. Filosofijos istorinė kilmėIII. IšvadosIV. Literatūros sąrašas
I. Įžanga
Beveik visuose filosofijos esmę aptariančiuose rašiniuose rasime teiginį, kad atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofai mokslininkai, nes atsakymo paieška jau yra filosofavimas. Prieštaringos nuomonės aiškinant filosofijos fenomeną, kyla jau iš pačios filosofijos prigimties. Dažnai taip atsitinka dėl atskirų filosofų, pačiam sau keliamų tikslų, dėl filosofinių tekstų samplaikos su mitais, teologija, atskirais mokslais, mistika, politine ideologija ir taip toliau. Nesusipratimus ir painiavą filosofas sampratoje sukelia atsiradusios filosofinės kryptys, atmainos, srovės, mokyklos. Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas teigia, kad filosofiją galima suprasti tik iš konkretaus laikotarpio istorinio turinio ir to meto filosofų mąstymo ypatumų. Taigi siekiant suprasti filosofijos fenomeną, neišvengiamai reikia studijuoti tiek visuotinę, tiek filosofijos istoriją. Ši filosofo mintis man pasirodė priimtina nagrinėjant pasirinktą temą, todėl toliau gvildendama šią temą, kaip pagrindinį šaltinį turėsiu Karlo Jasperso “Filosofijos įvadą”.Jau trumpai perbėgus akimis per šį kūrinį, pastebėjau, kad šis vokiečių filosofas išskiria dvi atskiras temas: “Filosofijos ištakos” ir “Filosofijos istorija”. Iš karto susimąsčiau: ką gi reiškia pats žodis “kilmė”? Kaip aš suprantu, “kilmė” – tai yra sąvoka, apibūdinanti tai, kokiomis sąlygomis, iš kur ir kam kilo, atsirado vienas ar kitas reiškinys, šiuo atveju – filosofija. Kaip ir Karlas Jaspersas, aš būčiau linkus filosofijos kilmę įvardinti dvejopai, nors jis pats savo kūrinyje konkrečiai neįvardino šio atskyrimo. Taigi šiame rašto darbe bandysiu aptarti kilmę, remdamasi vokiečių filosofo K. Jasperso “Filosofijos įvade” pateiktomis dvejomis atskiromis filosofijos “kilmės” kryptimis:1) kilmė – kaip ištakos, teikiančios paskatą filosofuoti, t.y. kas lėmė filosofijos kaip tokios atsiradimą, kaip metodiško mąstymo kilmę, jo atsiradimą visuomeninėje sąmonėje;
2) kilmė – kaip filosofijos istorija, kaip atsiradimas, reiškiantis naują kultūros vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujo pažinimo sferos susiformavimą.Didesnių problemų rašydama šį darbą nepatyriau, nes apie filosofijos kilmę daug žymių filosofų yra pateikę nemažai įdomių minčių, tad literatūros atskaitos taškui surasti nebuvo labai sunku. Pagrindiniu mano šaltiniu buvo K.Jasperso “Filosofijos įvadas” ir A.Maceinos “Filosofijos kilmė ir prasmė”. Savo darbą suskirsčiau į dvi dalis, būtent pagal K. Jasperso “Filosofijos įvade” išreikštą filosofijos kilmės skirstymą į “filosofijos ištakas” ir “filosofijos istorinę kilmę”.II. Dėstomoji dalis:1. Filosofijos šaltiniai
Taigi yra dvi skirtingos filosofijos kilmės aptarimo temos, todėl aš pabandysiu jas aptarti atskirai. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofijos atsiradimas reiškė naują kultūros vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujos pažinimo sferos susikūrimą. Prieš filosofijos atsiradimą visuomeninėje sąmonėje dominavo mitai ir religija. Galima daryti prielaidą, kad mitas, susijęs su magija, buvo svarbiausia visuomeninės sąmonės forma, įgalinanti žmogų pažvelgti į pasaulį ir gyvenimą visuminiame pavidale. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas.Mitinėje pasaulėžiūroje reiškėsi tiesioginis betarpiškas ir nekritinis žmogaus ryšys su gamtine ir visuomenine aplinka. Su tuo jausmu žmogus betarpiškai išauga iš savo aplinkos ir turi visas savybes, būdingas visiems kitiems aplinkos daiktams. Mitinis mąstymas neskiria fantazijoje atsiradusių objektų nuo tikrovės daiktų: net pačios turtingiausios fantazijos mitinės vaizduotės vaizdiniai priimami kaip tikro pasaulio sudėtinės dalys. Magija įsilieja ir papildo mitą bei tampa tikėjimu. Tuomet simboliniai veiksmai tampa turintys betarpišką materialinę bei sėkmingai veikiančią jėgą. Pavyzdžiui, anksčiau buvo tikima (net ir dabar kai kuriose toli nuo civilizuoto pasaulio žmonių bendruomenėse – tam tikrose gentyse), kad sudeginus kokio nors konkretaus žmogaus iškamšą ir pasakius užkeikimo žodžius, tas žmogus turi mirti.
Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs, ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį.Kas būdinga mitologiniam pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimui?1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai.2. Mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.3. Mitas yra paprastas pasakojimas.4. Jis remiasi tradicija.Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko. Nors mitas nekėlė tiesioginių klausimų, faktiškai jis davė atsakymus į labiausiai žmogų dominusius klausimus apie jo paskirtį ir lemtį, pasaulio prigimtį ir tvarką, laiką ir amžinybę. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas. Mitinė pasaulėžiūra, kaip religijos užuomazgos pradžia, topo išvystyta religine pasaulėžiūra tada, kai mitinių vaizdinių objektus pradėjo suvokti kaip antgamtinius ir juos pradėjo priešpastatyti gamtos daiktams. Religijoje jėgos, kurios valdo pasaulį ir žmogų, suprantamos kaip už pasaulio ir žmonijos esančios jėgos, kurių kontroliuoti žmogus negali.Mitologija ir religija buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelis. Anot Karlo Jasperso filosofijos istorija, kaip metodiško mąstymo pradžia, prasidėjo ne anksčiau kaip prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau. Karlas Jaspersas skiria du dalykus, dvi sąvokas: filosofijos pradžią ir filosofijos ištaką. Pradžia, kaip jau minėjau savo įvadinėje dalyje, yra pagrįsta istorija, kuri mums palieka vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vykimas, o ištaka yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Būtent iš jos kyla filosofavimas ir praeities filosofijos supratimas.Ištakų arba šaltinių, anot vokiečių filosofų, yra daugiau ir įvairių. Vienos pagrindinių yra nuostaba, iš kurios kyla klausimas ir pažinimas, taip pat abejonė: abejodami tuo, kas pažinta, mes bandome kritiškai patikrinti pažintą tiesą ir siekiame įsitikinti jos tikrumu bei žmogaus sukrėtimas – kai siekiame suvokti savo būtį, išaiškinti mus kankinančius dėl mūsų būties klausimus. Karlas Jaspersas savo knygoje juos nagrinėja detaliau, remdamasis kitų, prieš jį buvusių filosofų teiginiais.Apie filosofijos šaltinį – nuostabą – pirmieji prabilo Platonas ir Platono mokinys Aristotelis. Platonas teigia, kad nuostaba yra tai, ką mato mūsų akys, o protas stengiasi tai suvokti. Pavyzdžiui, jeigu matome žvaigždes, saulę ir dangaus vaizdą, tai šita “skatina mus tyrinėti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų priedermei” . Aristotelis teigia, kad: “juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, o po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta mėnulis, saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata” . Taigi, nuostaba verčia mąstyti, pažinti tikrąją tiesą, kodėl viskas yra, viskas vyksta taip, o ne kitaip. “Stebėdamasis aš suvokiu savo nežinojimą”. Karlas Jaspersas rašo, kad tikroji filosofija yra tai, kai žmogus siekia žinoti dėl paties žinojimo, tiesos pažinimo, o ne dėl naudos kažkam tai. Šiuo požiūriu jis sutinka su pačiu Platonu. Filosofuodamas žmogus tarsi pabunda ir išsilaisvina iš jį varžančių pančių – tai yra nežinojimo ir nieko nedarymo, kad žinojimą paverstų žinojimu. Filosofijoje yra keliami tokie klausimai, į kuriuos atsakymas neduoda jokios naudos, bet sužinai tiesą – ir jauti pasitenkinimą. Nors šis pasitenkinimas ilgai netrunka, patenkindamas nuostabą, pažįstant tam tikrus esinius, būtį, atsiranda kitas filosofijos šaltinis, skatinantis nenutraukti filosofavimą ir vedantis į tolimesnius ieškojimus– abejojimas. Kai sukaupiame daug žinių ir pradedame viską kritiškai įvertinti, suvesti į sistemą, patikrinti logiškai, paaiškėja, kad dauguma faktų neatitinka vienas kito ir padarome išvadą, kad nėra nieko tikro. Yra “jusliniai suvokinai” ir “mąstymo formos”. Jusliniai suvokiniai yra nulemiami mūsų jutimo organų, yra apgaulingi ar bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, šalia manęs, nepriklausomai nuo suvokimo, o “mąstymo formos” yra nulemtos mūsų žmogiškojo intelekto, kurios perėjo į neišvengiamus prieštaravimus. Jaspersas teigia, kad filosofuodamas žmogus pasineria į abejones ir tai darydamas viską teigia, tuomet jis jaučia pasitenkinimą, bet galų gale prieina išvadą, kad nebeaišku, kur tas tikrumas, kuris nereikalauja abejojimo ir atlaikytų sąžiningiausią kritiką. Filosofas Jaspersas šią idėją išreiškia taip: “filosofuoti – tai būti kelyje”, nes pažinimo horizontas, kad ir kaip stengtumės, niekada nepriartėja. Be to, filosofavimo tikslas yra siekti visuotino tiesos pažinimo, išsklaidant abejonę. Pati tiesa yra aukščiausias gėris, o už gėrio nieko kito negali būti. Deja, tas kilnus tikslas tikriausiai niekada nebus pasiektas. Abejojimas, kaip metodas, yra kiekvieno pažinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl be abejojimo negali būti tikro ir sąžiningo filosofavimo.Abejodamas žmogus pažįsta pasaulio objektus, pažindamas, siekia priartėti prie tiesos. Eidamas pažinimo keliu, jis atsideda visiškai pačiam dalykui, nemąsto nei apie save, nei apie tikslus, nei apie naudą, laimę ar gerovę. Jis, užmiršdamas viską aplinkui ir netgi patį save, randa pasitenkinimą pačiame pažinime.Karlas Jaspersas savo kūrinyje išskiria dar vieną, iki šiol mano darbe nepaminėtą filosofijos ištaką – ribines situacijas. Tokios situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas, anot autoriaus, greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliausių filosofijos šaltinių. Kasdieniniame pasaulyje mes šitų situacijų stengiamės nepastebėti, nekreipiame į jas jokio dėmesio, gyvename užmerktomis akimis, tarsi jų iš viso nebūtų. Tokias ribines situacijas, kaip pavyzdį, galima paminėti mirtį, kentėjimą, kovojimą, nepriklausomybę nuo atsitiktinumo, kaltės jausmą. Ribinėse situacijose arba atsiveria niekas arba pradedama justi, kas yra tikroji būtis, kuri iškyla virš nykstančios būties pasaulyje ir nuo jos nepriklauso.Taigi, paėmus bendrai, filosofavimo ištakos, anot Jasperso, yra nuostaba, abejojimas, pasmerkties suvokimas. Kiekvienoje situacijoje filosofavimas prasideda nuo nuostabos, viso žmogaus sukrėtimo, ir toliau vystosi pasineriant į tikslą, kaip išeities ieškojimą. “Būties atsivėrimas nuostaboje duoda mums ramybę, tačiau kartu gundo mus bėgti iš pasaulio grynajai, magiškajai metafizikai”. Taigi, gimstant filosofijai, žmogus tyrimuose pradeda vadovautis protu, daryti racionalias išvadas. Susiformuoja racionalinė ir kritinė pozicija to meto pažinimo rezultatų atžvilgiu. Šiuo požiūriu filosofijos atsiradimas žmogų tarsi “išlaisvina” iš antgamtinių jėgų priklausomybės, sustiprina tikėjimą savo jėgomis, savo paties, proto, mąstymo galiomis.2. Filosofijos istorinė kilmė
Be žmogaus sugebėjimo stebėtis, abejoti, kentėti, bijoti mirties, nuolatos turėti viltį pažinime, tai yra be filosofijos ištakų, slypinčių žmogaus viduje, reikėjo ir palankių visuomeninio gyvenimo sąlygų. Jeigu laiko požiūriu anksčiau kaip prieš pustrečio tūkstantmečio didelę reikšmę žmonių gyvenime turėjo mitai, tai socialinės raidos procesas, jų autoritetą vertė mažėti. Kuo toliau, tuo labiau prekybai reikėjo aritmetikos, statybai ir žemdirbystei – geometrijos, laivininkystei – astronomijos žinių. Tos žinios tuo metu – tai daugiausiai stebėjimų rezultatas, dažnai įgydavęs paslaptingą formą. Bet netgi lyginant su šiomis netobulomis ir ne visada patikimomis žiniomis, mitologiniai vaizdiniai labiausiai išsilavinusiems senovės žmonėms ėmė atrodyti naivūs.
Pasaulio mitologinio aiškinimo autoritetą menkino ir kitas veiksnys. Mitai buvo perduodami iš kartos į kartą vienoje bendruomenėje, giminėje ar gentyje. Bet, plėtojantis amatams ir prekybai, augant miestams ir dėl įvairių priežasčių maišantis gyventojams, kraujo giminystės ryšių reikšmė žmonių gyvenime ėmė mažėti. Todėl ne tokia svarbi tapo ir tradicija, o be jos mitas netenka savo natūralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidūrus su kitokiais svetimtaučių mitais, imamas ginčyti.Tokiomis sąlygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdo atiranda visiškai kitoks – teorinis aiškinimo būdas. Kas jį skiria nuo mitologinio?1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos.2. Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos.3. Laisvą pasakojimą keičia teorija- loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema.4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais.Filosofuojantis žmogus pasirodė prieš tris- du su puse tūkstantmečių metų, tai mokslo duomenimis, filosofija, kaip ir kitos pažintinės žmogaus veiklos rūšys yra ne materijos, bet dvasios tobulėjimo rezultatas, nes fiziškai žmogus lyg ir nebesivysto. Taigi teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VII amžiuje prieš Kristų, Senovės graikai jį vadino- filosofija. Šį žodį pirmą kartą pavartojo Pitagoras, apie 580-500 metus prieš Kristų. Šis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių- philein – mylėti, sophia – išmintis. Išvertus pažodžiui:filosofija- išminties meilė . Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios savybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, taip pat mirties baimė, tai yra filosofijos ištakos. Tačiau filosofijos raidoje vien šių žmogiškosios sielos ištakų filosofijai atsirasti nepakako, nes iš viso to filosofija atsirado tik – Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje. Karlas Jaspersas Graikijos kaip tokios neišskiria, trečią vietą jis skiria Vakarų filosofijai, kurią skaido į keturias viena paskui kitą einančias epochas:• graikų filosofija• krikščioniškoji viduramžių filosofija• naujoji Europos filosofija• vokiečių idealistinė filosofija Bet kadangi aš kalbu apie filosofijos pradžią, kilmę, tai plačiau aptarsiu tik prieš tai mano minėtose šalyse – Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje – atsiradusią filosofiją.Taigi filosofijai nuo mitologijos pirmą kartą atsiriboti pavyko būtent Senovės Graikijoje. Žinoma, kad atsiribojimas nebuvo absoliutus, nes vis tiek išliko mitologinio mąstymo elementų ir vėlesniais laikais. Tačiau Graikijoje filosofija, pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma. Ji nuėjo ilgą kelią – nuo mito prie logoso. Būtent Graikijoje buvo sukurtos Vakarų pamatinės sąvokos, kategorijos ir būties, pasaulio ir žmogaus visumos apmąstymo galimi pamatiniai tipai, taip teigė K. Jaspersas.Nors, jei kalbėtume apie filosofijos idėjas, tai pirmosios jos buvo iškeltos gerokai anksčiau – Rytų civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika – “upanišados”, buvo pradėtas kurti jau X amžiuje prieš Kristų Indijoje. Indų filosofija atsirado mitologinio – religinio mąstymo pagrindu, kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Nors šioje šalyje filosofija ilgą laiką neįgavo savarankiškos, nuo mitologijos ir religijos atskirtos intelektualinės jėgos pobūdžio. Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki klasikinės, tai yra pavyzdinės, teorijos formos nepakilo. Laiko atžvilgiu graikų filosofija buvo labiausiai pažengusi į priekį, nes tuo metu , kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo, aiškino juos alegoriškai, todėl indų filosofija dažnai pritraukdavo žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus, argumentuoto, logiško mąstymo savo poetiškumu. Rytų šalių filosofijas, kai kurie mokslininkai vadina protofilosofija arba geriausiu atveju, parafilosofija, tai yra sutrikusia filosofija, kurioje daug iki filosofinio ar nefilosofinio pradų. Kaip ir pats K. Jaspersas rašė, Europos civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir filosofija. Kartais literatūroje galima pamatyti ne vieną, o tris Europos kultūros kertinius akmenis- graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Be seniausios graikų filosofijos mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti.Tai, kad Graikija buvo pirmoji, kurioje filosofijai pavyko atsiplėšti nuo mitologijos, lėmė keli veiksniai. Visų pirma tai, kad Graikijoje nebuvo įtakingo žinių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Graikijoje susiklostė žymiai palankesnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Taip atsirado požiūris į pasaulį ir žmogų. Kita priežastis yra tai, kad pats žmogus valstybėje buvo kur kas laisvesnis nei Rytų šalyse, kuriose vyravo despotija, nebe reikalo Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Būtent šioje šalyje pradėta reikalauti įrodymų samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Norėdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo naudoti tikslias sąvokas ir samprotauti logiškai bei nuosekliai, o tai sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, dar kitaip sakant- filosofijai atsirasti.Istoriniai faktai rodo, kad filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Būtent dėl šių sąlygų Senovės Graikija yra klasikinės filosofijos tėvynė, kurioje ir suklestėjo kultūra, kuri mus stebina iki šiol. Karlas Jaspersas vakarietišką mąstymo unikalumą apibūdina taip:“unikalūs azijietiško mąstymo aspektai negali mūsų priversti suabejoti, kad visa pilnatvė, visos mus įkvepiančios idėjos ateina iš Vakarų mąstymo stichijos”.III. Išvados
Taigi kaip minėjau aukščiau galima išskirti dvi skirtingas filosofijos kilmės aptarimo temas, kurias manau man pavyko tinkamai perteikti savo darbe. Remdamasi K. Jasperso “Filosofijos įvadu” galėčiau išskirti tokias filosofijos kilmės kryptis (idėjas):
1) kilmė – kaip ištakos, teikiančios paskatą filosofuoti, t.y. kas lėmė filosofijos kaip tokios atsiradimą, kaip metodiško mąstymo kilmę, jo atsiradimą visuomeninėje sąmonėje. Vienos pagrindinių iš tokių ištakų yra nuostaba, iš kurios kyla klausimas ir pažinimas, taip pat abejonė: abejodami tuo, kas pažinta, mes bandome kritiškai patikrinti pažintą tiesą ir siekiame įsitikinti jos tikrumu bei žmogaus sukrėtimas – kai siekiame suvokti savo būtį, išaiškinti mus kankinančius dėl mūsų būties klausimus. K. Jaspersas dar išskiria ir tokią filosofijos ištaką, kaip- – ribinės situacijos- tai tokios situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti.2) kilmė – kaip filosofijos istorija, kaip atsiradimas, reiškiantis naują kultūros vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujo pažinimo sferos susiformavimą. Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VII amžiuje prieš Kristų, Senovės graikai jį vadino – filosofija. Šį žodį pirmą kartą pavartojo Pitagoras, apie 580-500 metus prieš Kristų. Šis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių – philein – mylėti, sophia – išmintis. Išvertus pažodžiui:filosofija – išminties meilė. Istoriniai faktai rodo, kad filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Būtent dėl šių sąlygų Senovės Graikija yra klasikinės filosofijos tėvynė, kurioje ir suklestėjo kultūra, kuri mus stebina iki šiol.IV. Literatūros sąrašas:
1. K.Jaspersas- “Filosofijos įvadas”. Vilnius, 1998;2. E.Nekrašas- “Filosofijos įvadas”. Vilnius, 1993;3. A.Maceina- “Filosofijos kilmė ir prasmė”. Roma, 1978;4. T. Kunas- “Senovės Graikijos legendos ir mitai”. Kaunas, 1984;5. K.R.Poperis- “Kaip aš įsivaizduoju filosofiją”. Problemos 1997, Nr. 24.