ŠIAURĖS LIETUVOS KOLEGIJA
UTENOS KOLEGIJOS
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO
TEISĖS KATEDROS
TEISĖS STUDIJŲ PROGRAMA
TEISĖS NORMŲ SISTEMINIMAS. PRAKTINIŲ PAVYZDŽIŲ ANALIZĖ
KONTROLINIS DARBAS
Darbo autorė
T-15I gr. studentė
Darbo vadovė
UTENA 2016
TURINYS
ĮVADAS 3
1. TEISĖS SISTEMA 5
2. TEISĖS NORMŲ AKTŲ SISTEMINIMO SVARBA 7
3. TEISĖS NORMŲ AKTŲ SISTEMINIMO RŪŠYS 10
3.1 Teisės normų aktų inkorporacija 12
3.2. Teisės normų aktų konsolidacija 14
3.3. Teisės normų aktų kodifikacija 15
4. LIETUVOS TEISĖS NORMŲ AKTŲ SISTEMINIMO TEISINĖ BAZĖ 24
5. ELEKTRONINIO TEISĖS NORMŲ AKTŲ SISTEMINIMO YPATUMAI 30
6. TEISĖS NORMŲ ANALIZĖ 17
IŠVADOS 19
NAUDOTA LITERATŪRA 20
ĮVADAS
Teisė yra vienas pagrindinių visuomenės gyvenimo reguliavimo mechanizmų.
Teisės literatūroje vyrauja nuomone, kad teisės sistema – tai ekonominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra, išreiškianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal šakas ir institutus. Teisės sistema susidaro ne spontaniškai, o sąveikaudama su esamais visuomeniniais santykiais. Esama socialinė visuomenes ir valstybės santvarka galiausiai nustato tam tikrą teisės sistemą.
Teisės sistema parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisės sistemos pagrindą sudaro teisiniai paliepimai, grupuojami viduje kaip ištisinės kompozicijos. Teisiniai paliepimai teisės sistemoje atspindi teisės normų objektyvumą, jų suderinamumą, vienovę ir skirtybes, gebėjimą atsiriboti ir panašiai.
Teisės normos užtikrina teisės sistemos dinamiškumą, padaro jos elementus kintamus ir šitaip užtikrina visos teisės sistemos pastovumą. Keičiantis visuomeniniams santykiams, kyla ir naujų teisės normų, atspindinčių tuos pokyčius, būtinumas. Teisės sistema papildoma kokybiškais struktūriniais elementais, galinčiais atsiriboti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių, procesų specifiką.
Reikia skirti sąvokas teisės sistema ir teisinė sistema. Teisinė sistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimanti kategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė teisės normomis veikia visuomeninius santykius.
Kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, Lietuvoje veikia daug įvairių įstatymų ir poįstatyminių norminių aktų. Vien tik Seimo priimtų įstatymų virš 3 tūkstančių. Juose suformuluota ir įtvirtinta nuo kelių iki kelių šimtų ar net kelių tūkstančių elgesio taisyklių – teisės normų. Tad Lietuvoje veikia daugybė teisės normų, reguliuojančių labai įvairius visuomeninius santykius, susidarančius įvairiose žmonių (visuomenės) gyvenimo, buities ir veiklos srityse. Visos tos teisės normos veikia ne pavieniui ir ne kaip mechaniškai sudarytas rinkinys, o kaip tam tikru būdu tarpusavyje susietų, suderintų ir sugrupuotų elgesio taisyklių sistema. Pagrindiniai Lietuvos teisinės sistemos struktūriniai vienetai, kuriuose grupuojamos ir sisteminamas teisės normos (taip pat ir norminiai aktai), yra teisės institutai ir teisės šakos.
Pavieniui teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų funkcijų . Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų , išplėstų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Tai reiškia, kad teisės normas reikia organizuoti į vientisą sistemą, kur jos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.
Šio darbo tikslas ir yra apibūdinti teisės normų aktų sistemą, išskirti jos formas, t.y. paaiškinti kokie gali būti įstatymų rinkiniai, kokiais pagrindais remiantis jie sudaromi bei kokios priežastys lemia teisės normų aktų sisteminimą.
Pagrindinis metodas, kuriuo naudojausi rašydamas darbą – literatūros analizė.
Siekiant uŽsibrėžto tikslo darbe bus sprendžiami šie uždaviniai:
1. Išanalizuoti teisės teorijoje išskiriamą teisės normų aktų sisteminimo sampratą, svarbą ir rūšis.
2. Nustatyti teisės normų aktų sisteminimo rūšis Lietuvos teisinėje duomenų bazėje.
3. Pateikti teisės normų analizės pavyzdžių.
1. TEISĖS SISTEMA
Aptariant teisės normų sisteminimą pirmiausia reikėtų apibrėžti kas yra teisės normų sisteminimas. Apibrėžimą galime rasti bet kuriame teisės teorijos vadovėlyje. Pasinaudosiu A.Vaišvilos vadovėlyje „Teisės teorija“ duodamu apibrėžimu. „Teisės normų sisteminimas – tai teisės normų telkimas į tarpusavyje susijusius teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas pagal reguliavimo objektą ir metodą.“1
Tame pačiame vadovėlyje atkreipiamas dėmesys, kad reikia skirti teisės normų sisteminimą kaip procesą nuo teisės normų sistemos, t.y. nuo to proceso rezultato. Teisės normų sistemą galime apibrėžti taip – „tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą.“2. Teisės normų sistemos apibrėžimą savo straipsnyje „Teisės sistemos reformos eiga ir pagrindinės problemos“ pateikia G. Balčiūnas – tai tokia sistema, kurioje normos išdėstytos tam tikra tvarka ir pagal tam tikrą logiką. Teisės sistema gali tinkamai funkcionuoti tik tada, kai visos jos sudėtinės dalys yra funkcionuojančios ir suderintos tarpusavyje. Kiekviena teisės norma, kiekvienas teisės aktas turi turėti savo vietą ir paskirtį teisės sistemoje ir būti į ją inkorporuoti.3
Teisės normų sisteminimas vykdomas dviem kryptimis – vadovaujantis subordinacijos principu ir koordinacijos principu. Subordinacijos principu teisės normos jungiamos į vis bendresnius darinius ir galiausia sujungiamos į teisės šakas. Koordinacijos principas taikomas nustatant atskirų teisės šakų tarpusavio ryšį.4
Plačiau aptarsiu teisės normų sistemos lygmenis ir jungimą subordinacijos pagrindu. Teisės normų sisteminime galime išskirti šiuos lygmenis:
1. teisės institutas,
2. teisės pošakis,
3. teisės šaka.
Pats mažiausias sisteminimo rezultato darinys – teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį.5
Antrasis teisės normų sisteminimo lygmuo – „teisės pošakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiškai savarankišką teisės šakos dalį.“6
Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas – teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu.327 Kaip pavyzdį galiu paminėti kitas teisės šakas, tai – konstitucinė teisė, civilinė teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamoji teisė.
Teisės normos jungiamos į institutus, pošakius ir šakas atsižvelgiant į tai, kokių socialinių santykių sritį konkreti teisės norma reguliuoja ir kokiu būdu tai daroma. Kitaip sakant atsižvelgiama į tai kas yra teisinio reguliavimo objektas ir koks taikomas teisinio reguliavimo metodas.8
Visos teisės normos, kurios reguliuoja tą pačią socialinę santykių grupę, jungiamos į vieną darinį ir laikoma, kad teisės normos jungiamos pagal reguliavimo objektą. Tačiau vien reguliuojamų santykių objekto nepakanka, kad teisės normą galima būtų priskirti kuriai nors teisės šakai, pošakiui, institutui, nes tuos pačius santykius reguliuoja įvairių teisės šakų normos.9
Todėl sisteminant teisės normas be reguliuojamų santykių objekto dar reikia atsižvelgti ir į reguliavimo metodą.
Teisinio reguliavimo metodą apibūdina šie požymiai:
1. Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai.10 Vienais atvejais tai gali būti valdingi valstybės institucijų aktai, kitais atvejais tuos pačius santykius teisės normos leidžia reguliuoti savanoriškų sutarčių pagrindu.
2. Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu. Vienais atvejais teisinių santykių dalyviai yra lygiateisiai, kitais atvejais teisinių santykių dalyviai yra valdžios ir pavaldumo lygmenyje.11
3. Valstybės prievartos priemonių už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Pagal sankcijų pobūdį sprendžiama kokiai teisės šakai priskirti teisės normą.
Tik vadovaujantis visais išvardintais požymiais galima nustatyti, prie kurios teisės šakos ar
jos instituto galima priskirti konkrečia teisės normą.12
2. TEISĖS NORMŲ AKTŲ SISTEMINIMO SVARBA
Teisės normų sistemą galime vadinti aukštesniąja teisės sistemos pakopa. Teisės normų sistema suskirsto teisės normas, į teisės institutus, pošakius, teisės šakas, o teisės normų aktų sisteminimas apibrėžia procesą, kuris vyksta teisės normų sistemos viduje.
Pavienės teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų funkcijų, įrodyti savo gyvybingumo. Paprastai jos tarpusavyje sąveikauja, kad papildytų viena kitą, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintu, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Žinome, kad įstatymas nustato bendruosius tam tikros socialinio gyvenimo srities reikalavimus. Vyriausybės priimti nutarimai sukonkretina įstatymu nustatytos teisės normos įgyvendinimą, nustato institucijas, kurios vykdys įgyvendinimą ir įstatymo nuostatų kontrolę, atsakingos institucijos parengia procedūras, kurių laikantis įgyvendinamos įstatymu nustatytos teisės normos. Kad tarpusavyje šios logiškai susietos teisės normos sėkmingai veiktų jos turi būti organizuotos į vientisą sistemą, kur teisės normos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugumą.13 Sujungus teisės normų aktus į tam tikrą sistemą užtikrinamas informacijos išsamumas, informacijos patikimumas, naudojimosi patogumas, greitas ir kokybiškas reikiamos informacijos apie konkrečią teisės normą suradimas.14
Teisės normų aktų leidėjas nesilaikydamas sistemos, išmėtydamas atskirus teisės normų aktus po visai svetimas teisės sritis ardo teisės sistemą. Nepatogumas, kurį jaučiame neturėdami tinkamos teisės normų aktų sistemos yra geriausias įrodymas, kad sistema reikalinga.15
Teisės normų aktų sisteminimo poreikis kyla ir iš vis didėjančio teisės normų aktų kiekio. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare teisės normų aktų dar labiau padidėjo. Viena iš narystės Europos Sąjungoje sąlygų – pritarti Europos Sąjungos tikslams bei sugebėti vykdyti visus dėl narystės kylančius įsipareigojimus.16 Lietuvos teisės normų aktai turės būti suderinti su Europos Sąjungos teisės normų aktais (šiuo metu didžioji dauguma teisės normų aktų suderinta su Europos Sąjungos teisės normų aktais). šis procesas Lietuvoje prasidėjo jau 1995 m. kai tarp ES ir Lietuvos buvo pasirašyta asociacijos (Europos) sutartis, kurioje buvo numatytas Lietuvos įsipareigojimas su vidaus rinka tiesiogiai susijusiose srityse savo teisę pirmiausia konkurencijos politiką, derinti su aquis communautaire.17 Tai, kad Lietuva pritaria visai ES acquis ir bus pasirengusi ją taikyti nuo 2004 m. sausio 1 d., išskyrus išimtis, aiškiai įtvirtinta buvo tik 2000 metais. Perkelti teisės aktai tinkamai turės būti inkorporuoti į Lietuvos teisės sistemą.
Teisės normų aktų sisteminimo svarbą nulėmė ir tai, kad kai kuriuose teisės normų aktuose pradėta nusižengti Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms. Apie tai plačiai kalbėta Antrajame pasaulio lietuvių teisininkų kongrese.
Po valstybingumo atkūrimo teisės normų aktų rengimo praktika atskleidė ir kitas aplinkybes, kurios privertė kelti teisės normų aktų sisteminimo problemą. Prie tokių aplinkybių reikia priskirti įstatymų ir kitų teisės normų aktų priėmimo chaotiškumo, padrikumą, jų nestabilumą, neužbaigtumą, neefektyvų leidybos procesą, atvejai kai teisės normų aktai gina atskirų žinybų, siekiančių išsaugoti turimas privilegijas, monopolinę padėtį, bei interesus.
Teisės normų aktų sisteminimo problema, kaip rodo ilgaamžė Europos valstybių patirtis, nėra vienareikšmis ir paprastai išsprendžiamas dalykas. Dauguma Europos valstybių pasirinko atskirų teisės šakų kodifikavimą. Tik dvi, tai Šveicarija ir Vokietija, pasirinko kitą būdą. Parlamento priimtus teisės normų aktus ir kitus poįstatyminius teisės normų aktus suskirstė pagal valstybės pagrindinių aktų (konstitucijos) reguliuojamų visuomenės santykių sferas ir susistemino teikiamą prioritetą eiliškumo principu. Kartu į šią sistemą buvo inkorporuojama ir kodifikuota teisė.
Šalyje leidžiama nemažai įvairių chronologinių įstatymų rinkinių, informacinių leidinių, komentarų, tačiau konkrečių galiojančių teisės normų aktų paieška žmogui tampa adatos ieškojimu šieno kupetoje. Dar blogesnė situacija, kai reikia išsiaiškinti, kuri konkreti teisės norma galioja, o kuri ne, kaip jos sąveikauja su kitais įstatymais, kodėl teisininkai nevienodai suvokia ir komentuoja konkrečius įstatymus. Todėl leidžiami teminiai sisteminiai teisės normų aktų rinkiniai, kurie naudingi ir pakankamai informatyvūs, norint surasti konkrečią teisės normą.
Tačiau šie rinkiniai tik išoriškai apjungia, apskaito ir sugrupuoja teisės normų aktus tam tikra tvarka. Sudėįtingesnio lygio teisės normų aktų sisteminimo forma, kai galiojančių įstatymų pagrindu sukuriamas naujas vientisas vienos ar kitos teisės šakos aktas – teisynas, kuris paprastai įvardijamas kodeksu. Susisteminta tvarka išdėstyti teisės normų aktai efektyviai padeda žmonėms su jais susipažinti ir taikyti juos praktikoje.18
Kalbant apie Lietuvos Respublikos įstatymų sąvado perspektyvas reikia prognozuoti jo istorines išliekamosios vertės perspektyvas. Vienaip ar kitais Lietuvos Respublikos teisės normų aktų sąvadas reprezentuotų teisės mokslo ir praktikos potencialą bei intelektualinį lygį ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Sąvadas turėtų tapti baziniu reiškiniu visoje teisės normų aktų leidyboje , sutvarkyti ir stimuliuoti naujų, kokybiškesnių kodeksų, informacinių leidinių, chronologinių rinkinių, atskirų teisės šakų sisteminių teisynų kūrimo darbus. Jis turėtų padėti efektyviai Lietuvos piliečiams suprasti šalies įstatymus ir geriau juos taikyti praktikoje, stiprinti visų Lietuvos teisėtvarkų bei konstitucinius valstybės pagrindus.19
3. TEISĖS NORMŲ AKTŲ SISTEMINIMO RŪŠYS
Kiekvienoje valstybėje yra daugybė teisės normų aktų, kuriuos priėmė įvairios teisėkūros institucijos per daugelį metų. Jų kas dieną daugėja. Vien Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos subjektas Lietuvos Respublikos Seimas 1990-2015 metais prikūrė apie 9219 įstatymų skelbtų „Valstybės žiniose“20 Aktų gausybėje vis sunkiau orientuotis. Tokia situacija reikalauja sutvarkyti galiojančius teisės normų aktus. Juos atitinkamai stambinti, grupuoti į moksliškai pagrįstas sistemas, išleisti jų rinkinius, įdiegti elektroninių dokumentų paiešką. Teisės normų aktų sisteminimas reikalingas ne tik naudojantiems, įgyvendinantiems teisės normas, bet ir pačiai teisėkūrai. Teisės normų aktų turinio analizė, jų išorinis sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemą padeda atskleisti teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus. Tuo pagrindu teisės normos tobulinamos.21 Sudaryta sistema užtikrina galimybę geriau įgyvendinti teisę, operatyviai rasti ir teisingai aiškinti reikiamas normas.
Teisinės informacijos sistemos sukūrimas yra nepaprastai svarbus, nes ji vaidina pagrindinį vaidmenį kuriant teisinę valstybę ir užtikrinant teisėtumą. Labai svarbu sukurti sąlygas kiekvienam pasinaudoti teisine informacija. Kuo geriau bus susisteminti teisės normų aktai tuo geriau bus įgyvendintas šis siekis.
Ankstesniame skyriuje apibrėžėme kas yra teisės normų sisteminimas. Sukonkretinsime šį apibrėžimą, kad suvoktume kas yra teisės normų aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus. Norint pasiekti apibrėžime nurodytus teisės normų aktų sisteminimo tikslus proceso metu reikia vadovautis šiais principais:
1. informacija turi būti išsami. Šis principas užtikrina, kad bus apimta visa sisteminti reikalinga informacija;
2. informacija turi būti patikima. Patikimumas užtikrinamas , tuo kad naudojami oficialiai skelbtų teisės normų aktų tekstai;
3. informacija naudotis turi būti patogu. Principas užtikriną greitą ir kokybišką reikiamos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą.22
Teisės normų aktų sisteminimo objektas yra tik juridinę galią turintys teisės normų aktai. Sąvokos „turėti juridinę galią“ ir „galioti“ gali nesutapti. Konstitucinio Teismo pripažintas teisės normų aktas prieštaraujantis Konstitucijai netenka juridinės galios ir jis netaikomas. Tačiau formaliai jis galioja, kol teisės normų aktų priėmusi institucija jo nepanaikina, kadangi galioja principas, kad teisės normų aktą gali panaikinti tik ją priėmusi institucija.
Teisės normų aktų sisteminimas reiškiasi šiais būdais:
1. inkorporacija;
2. konsolidacija;
3. kodifikacija.
Kiekvieną iš šių būdų aptarsime plačiau.
3.1 TEISĖS NORMŲ AKTŲ INKORPORACIJA
Teisės normų aktų inkorporacija reiškia tai, kad teisės normų aktai chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka ištisai arba iš dalies sujungiami į rinkinius.23
Siekiant tinkamai įvertinti tyrimo rezultatus plačiau aptarsime inkorporacijos esmę. Inkorporacijos ypatumas yra tas, kad jungiant teisės normų aktus jų turinys nekeičiamas. Skirtingai nuo kodifikacijos.24 Tačiau tai nereiškia, kad rinkinys yra pasenusių teisės normų aktų knyga. Jie pastoviai atnaujinami. Išimamos tos dalys, kurios nebegalioja, įdedami pakeitimai bei papildymai. Kartu nurodomas subjektas, kuris atliko pakeitimą, pakeitimo ar papildymo data, akto numeris. Tokiu būdu inkorporacija pasižymi išoriniu sisteminimu, o ne turinio. Šia sisteminimo forma siekiama užtikrinti patogų naudojimąsi teisės normų aktais.
Inkorporacija gali būti kelių rūšių. Tai priklauso nuo to kokia yra leidžiamų rinkinių juridinė galia. Skiriama oficialioji, oficiozinė (pusiau oficiali) ir neoficialioji inkorporacija.25
Oficialioji inkorporacija atliekama kompetentingų teisėkūros institucijų arba jų vardu. Šių institucijų sudaryti teisės normų aktų rinkiniai laikomi oficialiais. Tokiuose rinkiniuose esantys teisės normų aktai prilyginami oficialiems jų tekstams. Rinkiniu galima remtis leidžiant naujus teisės normų aktus. Oficialus rinkinys turi pirmumo teisė, palyginti su anksčiau skelbtais, kadangi apima tik galiojančius teisės normų aktus.26 Lietuvos Respublikoje oficialių teisės normų aktų rinkinių leidimą reglamentuoja 1993 m. balandžio 6 d. įstatymas Nr. I – 119 „Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas“. Įstatymo 22 straipsnyje nurodyta, kad „Valstybės žiniose“ paskelbtų teisės normų aktų pagrindu gali būti leidžiami oficialūs teisės normų aktų rinkiniai. Šiuos rinkinius gali leisti Seimo, Vyriausybės, Teisingumo ministerijos tarnybos, „Valstybės žinių“ redakcija.27
Oficiozinė teisės normų aktų inkorporacija yra kai rinkinį išleidžia teisėkūros institucijos įgaliota institucija. Tačiau toks rinkinys nėra oficialiai tvirtinamas teisėkurosros institucijos ir jame spausdinamų teisės normų aktų turinys nėra oficialus.28
Neoficialioji inkorporacija, kai teisės normų aktų rinkinius leidžia įvairios žinybos, organizacijos, valstybinės ar privačios leidyklos, mokslo įstaigos. Jos neturi teisėkūros institucijų įgaliojimų ir tai daro savo iniciatyva. Tokiais rinkiniais negalima vadovautis kuriant ar taikant teisę.29 Neoficialių teisės normų aktų rinkinių pavyzdžiai yra UAB „Teisidas“ leidžiami teisės normų aktų rinkiniai „Viešieji pirkimai“, „Apskaita biudžetinėse įstaigose“, „Valstybės tarnyba“, „Raštvedyba“. Galima rasti ir daugiau pavyzdžių – UAB „Pačiolis“.
Pagal teksto išdėstymo pobūdį teisės normų aktų rinkinius sudarytus inkorporacijos pagrindu galima skirstyti į chronologinius ir sisteminius. Chronologiniuose rinkiniuose aktai išdėstomi pagal jų išleidimo datą, o sisteminiuose rinkiniuose, pagal teminius skyrius. Be to sisteminiuose rinkiniuose teisės normų aktai dėstomi dalykine tvarka. Pradžioje dedami didesnę juridinę galią turintys teisės normų aktai. Dažniausia rinkiniai sudaromi taikant abu šiuos metodus. Skyriai formuojami pagal reguliavimo objektą, o kiekvieno skyriaus viduje teisės normų aktai išdėstomi chronologine tvarka.30
Sisteminiai rinkiniai gerokai vertingesni tiek teisėkūrai, tiek teisės taikymui lyginant su chronologine inkorporacija.
Inkorporaciją dar galima skirstyti pagal aprėpiamos medžiagos apimtį. Kai į rinkinį įtraukiami visi šalies teisės aktai bus visuotinė inkorporacija. Gali būti dalinė inkorporacija, kai į rinkinį įtraukiami tik kai kurias gyvenimo sritis reguliuojantys teisės normų aktai.31
3.2. TEISĖS NORMŲ AKTŲ KONSOLIDACIJA
Bet kurioje teisinėje sistemoje per ilgą laiką atsiranda daug teisės normų aktų reguliuojančių tą pačią socialinio gyvenimo sritį. Kartais net kai kurios teisės normos kartojasi arba dar blogiau prieštarauja viena kitai. Todėl reikia daugelį teisės normų aktų likviduoti, juos stambinti. Teisės normų aktų stambinimo procesas vadinamas konsolidacija. Tai tokia teisės normų aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės normų aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą (sustambintą) teisės normų aktą.32 Toks naujai sukurtas teisės normų aktas tvirtinamas kaip savarankiškas teisės normų aktas, kuriuo pripažįstama, kad ankstesni pavieniai šios srities teisės aktai neteko galios. Į tokius sustambintus teisės normų aktus sujungiami vienodą juridinę galią turintys teisės normų aktai, t.y. gali būti sujungti tik įstatymai arba tik vyriausybės nutarimai.33
Konsolidacijos metu vykdoma techninio (formos) pobūdžio teisėkūra. Naujas, sustambintas teisės normų aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės.
Teisinės konsolidacijos aktas rengiamas išdėstant ankstesnes teisės normas tam tikra logine seka, sukuriama bendra loginę akto struktūra, daromos formuluočių redakcijos. Daromas tik išorinis, stilistinis redagavimas, bet nekeičiamas normos turinys. Šalinami pasikartojimai, prieštaravimai, taisoma pasenusi terminija. Artimos normos jungiamos į vieną straipsnį.34
Konsolidacijos pavyzdžių galime rasti Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos teisėkūroje.
3.3. TEISĖS NORMŲ AKTŲ KODIFIKACIJA
8. TEISĖS NORMŲ ANALIZĖ
BK 290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Teisės normos klasifikacija:
Pagal atliekamas funkcijas – sankcijas nustatanti teisės norma, nes nustato teisinio poveikio priemones asmeniui, pažeidusiam teisės normos reikalavimus.
Pagal teisinio reguliavimo objektą – baudžiamoji teisės norma, nes paimta iš baudžiamojo kodekso.
Pagal teisinio reguliavimo metodą – imperatyvi teisės norma, nes griežtai yra nustatomi neleistini veiksmai, kurie savo nuožiūra negali būti pakeisti.
Pagal teisės normoje įkūnyto paliepimo pobūdį arba pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį – draudžianti teisės norma, nes nustato pareigą susilaikyti nuo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo.
Pagal galiojimo apimtį – speciolioji teisės norma, nes kuriama bendrosios normos pagrindu ir negali jai prieštarauti.
Vidinė sandara
Hipotezės analizė
Asmuo įžeidęs valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį padarė neteisėtus veiksmus, (tai reiškia jog asmuo gali būti pakaltinamas arba pavyzdžiui dalinai pakaltinamas).
Pagal sandarą hipotezė – sudėtinė, nes nurodoma 2 ir daugiau faktinių aplinkybių: nusikaltimą padaręs asmuo, mano nagrinėjamu atveju, turi būti pakaltinamas ar bent dalinai pakaltinamas.
Dispozicijos analizė
Dispozicija: įžeidęs valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį padarė neteisėtus veiksmus.
Dispozicija yra absoliučiai apibrėžta, nes konkrečiai nurodomos pareigos ir nuostatos kurių negalima keisti, jos yra privalomos.
Pagal raiškos būdą dispozicija yra paprastoji: nurodomas elgesys, tačiau jis nėra paaiškinamas, t.y. tik nurodoma kokius neteisėtus veiksmus padarė asmuo: įžeidė valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmeną.
Sankcijos analizė
Sankcija: baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Pagal pobūdį sankcija yra asmens teises siaurinanti, likviduojanti,o tiksliau baudžiamoji.
Pagal struktūrą sankcija yra paprastoji: t.y. pateiktos sankcijos, bet jos nepaaiškintos: baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
BK 115 straipsnis. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę
Tas, kas kėsinosi į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Teisės normos klasifikacija:
Pagal atliekamas funkcijas – sankcijas nustatanti teisės norma, nes nustato teisinio poveikio priemones darbdaviams, pažeidusiems teisės normos reikalavimus.
Pagal teisinio reguliavimo objektą – baudžiamoji teisės norma, nes paimta iš LR baudžiamojo kodekso.
Pagal teisinio reguliavimo metodą – imperatyvi teisės norma, nes griežtai nustato teisinio santykio dalyvių teises.
Pagal teisės normoje įkūnyto paliepimo pobūdį arba pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį – įpareigojanti teisės norma, nes nustato teisinio santykio dalyviams, jog jie bus teisiami kievienas atskirai, tai yra jų teises ir pareigas.
Pagal galiojimo apimtį – bendroji teisės norma, nes nustato bendrą elgesio taisyklę, kuri yra taikoma neribotam subjektų ratui.
Vidinė struktūra:
Hipotezės analizė
Tas, kas kėsinosi į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę, <…>“,
Pagal sandarą hipotezė yra paprastoji – nes jos teisės normos galiojimas yra siejamas tik su viena aplinkybe.
Dispozicijos analizė
Baudžiamas – absoliučiai apibrėžta dispozicija, nes aiškiai ir konkrečiai nurodo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti.
Pagal raiškos būdą tai yra paprastoji dispozicija, nes nurodo dalyviams pareigas ir atsakomybę, bet jos neaiškina.
Sankcijos analizė
Sankcija: baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos
Pagal pobūdį sankcija yra baudžiamoji, nes nustato baudą ir čia keliama baudžiamoji byla.
Pagal struktūrą – alternatyvioji sankcija, nes pažeidėjui bus taikoma tik viena iš jų.
IŠVADOS
Pavieniui teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų funkcijų, įrodyti savo gyvybingumo. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo.
Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.
Norminius aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir kt.) ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai (Prezidentas, ministrai). Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardinto adresato, nes dažniausiai formuluoja bendrą elgesio taisyklę. Norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.). Norminiai teisės aktai skirti reguliuoti tipiškiausius visuotinius santykius.
Norminių teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.
Teisės aktų sisteminimo formos: apskaita, inkorporacija, kodifikacija, konsolidacija.
NAUDOTA LITERATŪRA
Alfonsas Vaišvila “Teisės teorija”, Justitia, Vilnius, 2004 m.;
Stasy Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius, 2002;
Vansevičius “Valstybės ir teisės teorija”, Justitia, Vilnius 2000 m;
Linas Baublys, Darijus Beinoravičius, Andrius Kaluina Teisės teorijos įvadas. Vilnius 2010;
Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius:Justitia, 2004.
1 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P. 261.
2 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P. 261.
3 G. Balčiūnas. Teisinės sistemos reformos eiga ir pagrindinės problemos// Teisės problemos. 2000, Nr. 2, P. 27.
4 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P.261
5 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P.261-262
6 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P. 262
7 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P. 262
8 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P. 263
9 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P. 263
10 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 338
11 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004, P. 338-339.
12 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004, P. 339.
13 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P.260.
14 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P.278.
15 A.Dziegoraitis. Aktualūs Lietuvos įstatymų sąvado kūrimo klausimai// Teisės problemos. 1998, Nr. 3-4, P. 49.
16 R. Vilpišauskas. Teisės integravimas į Europos integracijos tyrimus Lietuvoje: Teisinio reguliavimo problematika
stojant į ES// Teisės problemos. 2003, Nr. 4, P. 46.
17 R. Vilpišauskas. Teisės integravimas į Europos integracijos tyrimus Lietuvoje: Teisinio reguliavimo problematika
stojant į ES// Teisės problemos. 2003, Nr. 4, P. 46-47.
18 A.Dziegoraitis. Aktualūs Lietuvos įstatymų sąvado kūrimo klausimai// Teisės problemos. 1998, Nr. 3-4, P. 46.
19 A.Dziegoraitis. Aktualūs Lietuvos įstatymų sąvado kūrimo klausimai// Teisės problemos. 1998, Nr. 3-4, P. 48.
20 Teisės aktų paieška// http://www.lrs.lt
21 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P 352.
22 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 352 –353.
23 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 353.
24 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 353
25 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 354
26 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 354 – 355.
27 Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas// Valstybės žinios.
1993, Nr. 12-296.
28 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 355.
29 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 355
30 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 356
31 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 356
32 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 356
33 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 356
34 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004. P. 356