ŠIAURĖS LIETUVOS KOLEGIJA
UTENOS KOLEGIJOS
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO
TEISĖS KATEDROS
TEISĖS STUDIJŲ PROGRAMA
REFERENDUMO REIKŠMĖ IR JO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE
KURSINIS DARBAS
UTENA 2016
TURINYS
ĮVADAS 3
1. REFERENDUMO SAMPRATA 4
1.1. REFERENDUMAS KAIP TIESIOGINIS DEMOKRATIJOS INSTITUTAS 5
1.2. REFERENDUMŲ KLASIFIKAVIMAS 6
2. REFERENDUMO ATSIRADIMAS LIETUVOJE 9
3. REFERENDUMO INICIJAVIMO IR ORGANIZAVIMO PAGRINDAI LIETUVOJE 15
4. REFERENDUMAS PRAKTIKOJE 23
IŠVADOS. 25
NAUDOTA LITERATŪRA 26
ĮVADAS
Mintis priimti įstatymus bei kitus svarbius tautai sprendimus atsiklausiant jos valios gimė jau tolimoje Antikoje. Jau tada, apie V a. pr. Kristų, Atėnuose tautos susirinkime, kur galėjo dalyvauti visi visateisiai ir pilnametystės (20 metų) sulaukę vyriškos lyties Atėnų piliečiai, buvo priiminėjami įstatymai.
Bėgant amžiams, požiūris į tautos valią keitėsi, kaip keitėsi socialinės, politinė, ekonominės santvarkos. Valstybėms demokratiškėjant, neišvengiamai išryškėjo visos tautos (populus) vaidmuo kuriant savo valstybę, ją valdant bei nustatant jos tolesnio gyvavimo kryptis ir prioritetus.
Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo pažiūras bei veiksmus ir kiekvienas yra laisvas tiek, kiek jis nekenkia kitų laisvei ir gerovei. Asmuo daugybe ryšių yra susijęs su savo tauta – veikdamas tautos ir valstybės labui, jis kuria ir savo gerovę.
Šiuolaikinėms vyriausybėms iškyla nemaža įvairių problemų, ir kartais jos būna labai sudėtingos. Vienas iš sprendimo būdų – referendumas. Sprendimai, priimti referendumu, yra patys teisėčiausi ir tiksliausiai išreiškia Tautos valią, jie priimami demokratiniu būdu. Demokratiniu būdu priimamų sprendimų tikslas yra ne pats balsavimo procesas, o poreikis nustatyti, kiek piliečių remia tam tikrą alternatyvą. Balsavimo tikslas — pranešti daugumos piliečių interesus.
Viena iš referendumo prielaidų – būtinumas priimti neatidėliotiną sprendimą tam tikru klausimu.
Šio meto Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratiškų valstybių, egzistuoja referendumo, kaip laisvos piliečių valios išraiškos, teisės institutas. Ir nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje referendumo įstatymas buvo priimtas palyginti neseniai – 1989 m. lapkričio 3 d. – jis buvo ne vieną kartą naudotas praktikoje bei taisyta jo pirminė redakcija. Tai buvo daroma siekiant jį patobulinti, užtikrinti jo atitikimą demokratiškoms idėjoms bei sureguliuoti referendumo teisės normas su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais.
Darbo tikslas: išsiaiškinti referendumo reikšmę ir jo teisininį reglamentavimą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. apibrėžti referendumo sampratą bei svarbą;
2. Apžvelgti referendumo teisinį reglamentavimą.
3. Apibrėžti referendumo inicijavimą ir organizavimą Lietuvoje.
4. Aptarti referendumo reikšmę praktikoje.
Darbo objektas: Referendumo reikšmė ir jo teisinis reglamentavimas Lietuvoje.
Darbo metodas: Mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, apibendrinimo metodas. Analizuojami teisės aktai, dokumentai susiję su referendumo reikšme ir jo teisiniu reglamentavimu Lietuvoje, tokiu būdu siekiant įgyvendinti darbo tiksą.
1. REFERENDUMO SAMPRATA
Referendumas – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu kokiu nors valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Referendumo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už vieną ar kitą referendumui pateiktą klausimą. Tuo referendumo procedūra primena rinkimus. Tačiau referendumas ir rinkimai skiriasi rinkėjų valios išreiškimo objektu. Rinkimų metu piliečiai balsuoja už kandidatus į Tautos atstovus arba į kitas renkamas valstybės institucijas, o referendumo objektu yra konkretus referendumui teikiamas klausimas. Referendume šiuo klausimu piliečiai pasisako „taip“ arba „ne“. Skiriasi taip pat rinkimų ir referendumo rezultatų nustatymo procedūros ir tvarka. Jei rinkimų rezultatai gali būti nustatomi tiek pagal mažoritarinę, tiek pagal proporcinę rinkimų sistemą, tai referendumo rezultatai gali būti nustatomi tik remiantis mažoritarine sistema.
Referendumą galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais Tautos bei valstybės gyvenimo klausimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, analizuodamas referendumo institutą, yra konstatavęs, jog „pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas „Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
Teisinėje literatūroje greta referendumo sutinkama ir kita sąvoka – plebiscitas (lot. plebiscitum – tautos sprendimas). Vieni autoriai laiko šiuos demokratijos institutus sinonimais, kiti bando skirti pagal tikslus, kurių siekiama balsuojant, bei teisines pasekmes. Antai Prancūzijoje plebiscitu laikomas balsavimas, kurio metu piliečiai pritaria ar nepritaria valstybės vadovo vykdomai politikai. Vokietijoje šiuo terminu vadinami visų rūšių balsavimai, tame tarpe ir rinkimų metu. Kartais teigiama, kad plebiscitas – tai balsavimas ypač svarbiais, lemtingais valstybei klausimais. Tai gyventojų apklausa, siekiant išspręsti konkrečios valstybės teritorijos likimą, tai teritorinių ginčų sprendimo būdas tarptautinėje praktikoje. Apibendrinant galima teigti, kad tiek referendumas, tiek ir plebiscitas įvardija tą patį konstitucinį teisinį reiškinį – Tautos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais.
Referendumo sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėmis. Iš vienos pusės – tai konstitucinės teisės institutas (turi visus institutui būdingus bruožus – teisės normos, reglamentuojančios vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių principų įtvirtinimas). Iš kitos pusės – tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai pareiškia savo valią.
1.1. REFERENDUMAS KAIP TIESIOGINIS DEMOKRATIJOS INSTITUTAS
Referendumas, kaip tiesioginės demokratijos institutas, turi seną ir turtingą istoriją. Literatūroje nurodoma, kad pirmas referendumas įvyko 1439 metais Šveicarijoje, Berno kantone. Vėliau, 1778 metais keletas Amerikos valstijų referendumu patvirtino savo konstitucijas. Referendumai vyko Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių. 19 amžiaus pabaigoje buvo toliau tobulinamos referendumo organizavimo procedūros, įteisintas slapto balsavimo principas. Jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje eilės valstybių konstitucijose buvo įtvirtinta galimybė referendumo būdu spręsti šalies vidaus ir kai kuriuos tarptautinius klausimus. Antai Šveicarijos konstitucijoje dar 1912 m. buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią referendumu turėjo būti tvirtinamos tarptautinės sutartys, sudaromos ilgesniam nei 15 metų arba neterminuotam laikui. Po pirmojo pasaulinio karo referendumo institutas buvo įvestas daugelio Europos valstybių konstitucijose. Be tradicinių klausimų, susijusių su įstatymų nuostatų patvirtinimu, referendumo būdu buvo numatyta spręsti ir iškilusius konfliktus tarp valstybės konstitucinių institucijų. Po II pasaulinio karo referendumų taikymo praktika dar labiau paplito. Referendumai tapo labai populiaria piliečių valios išreiškimo forma. Vien Europoje šiuo laikotarpiu surengta gerokai per 100 referendumų.
Kiekvienoje valstybėje referendumas yra unikalus reiškinys, atspindintis konkrečios visuomenės ir valstybės ypatumus, jos aktualijas. Šiuo aspektu referendumą galima laikyti savotišku visuomeninių vertybių nustatymo būdu.
Antai Prancūzijoje po II pasaulinio karo daug dėmesio ir politinio rezonanso sulaukė referendumai dėl 1958 m. Konstitucijos priėmimo, Konstitucijos keitimas dėl prezidento rinkimų tvarkos 1962 m., karo Alžyre nutraukimo ir pan. Anglijoje pasaulio visuomenės dėmesį pritraukė 1975 m. referendumas dėl šios šalies įstojimo į Europos Ekonominę bendriją ir narystės joje. Ispanijoje 1986 m. vyko reikšmingas bendranacionalinis referendumas dėl šalies dalyvavimo NATO struktūrose klausimu. Plačiai komentuojamas ir 1994 m. surengtas referendumas Norvegijoje dėl šios valstybės stojimo į Europos Sąjungą. Pastaruoju metu didelio atgarsio sulaukė referendumai kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse dėl prisijungimo prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai (vadinamosios Europos Konstitucijos).
1.2. REFERENDUMŲ KLASIFIKAVIMAS
Doktrinoje egzistuoja įvairios referendumų klasifikacijos. Jos priklauso nuo kriterijų, pagal kuriuos išskiriamos vienokios ar kitokios referendumų rūšys.
Referendumus, vykstančius įvairiose pasaulio valstybėse, galima klasifikuoti pagal tai, kas yra referendumo iniciatoriai ir kokie yra referendumu sprendžiami uždaviniai. Pagal tai referendumai skirstomi:
1) valdžios rengiami referendumai. Šiuo atveju valstybės valdžia turi svarbiausią galią nuspręsti, ar referendumas bus surengtas, taip pat nustatyti jo dalyką, reikalingą surinkti „už“ balsų kiekį pasiūlymui laimėti ir, ar gautas rezultatas bus įpareigojantis valdžios atžvilgiu, ar tiktai patariamasis. Savo esme tokie referendumai yra fakultatyviniai. Klausimai, pateikiami šios rūšies referendume, gali būti patys įvairiausi – ekonominiai, kultūriniai ir panašiai. Iniciatyvos teisė skelbti referendumą priklauso valstybės valdžiai;
2) konstituciškai būtini referendumai. Valstybių Konstitucijose dažnai numatoma, kad tam tikra rūšis priemonių (daugiausia konstitucinės pataisos) būtų patvirtintos piliečių referendumu prieš joms įsigaliojant. Valdžia turi išimtinę teisę nuspręsti, ar siūlyti kiekvieną pataisą ir kaip ją įvardinti, tačiau privalomas referendumas nulems, ar ji tokia pataisa įsigalios ir taps konstitucijos dalimi ar ne;
3) referendumai, rengiami pagal piliečių peticijas arba reikalavimus. Eilinis rinkėjas gali būti įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikras valdžios teisės aktas būtų pateiktas referendumui. Jeigu už jų peticiją surinktas reikiamas skaičius parašų, tai referendumas dėl tokio teisės akto turi būti surengtas. Ir jeigu balsuotojų dauguma pasisakys prieš tokį teisės aktą, tai toks teisės aktas neįsigalios. Tokiu referendumu yra ribojama atstovaujamoji valdžia;
4) Referendumai, rengiami piliečių iniciatyva. Eilinis pilietis yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikra valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams. Jeigu už jų peticiją surenkamas reikiamas skaičius parašų, tai referendumas turi būti surengiamas. Ir jeigu nustatyta rinkėjų dauguma balsuoja už referendumui pateiktą pasiūlymą, tai toks piliečių pasiūlymas tampa įstatymu ir jokio papildomo valdžios patvirtinimo nereikia.
Daugumoje valstybių vyksta tik pirmos rūšies referendumai. Tų šalių valdžios institucijos paprastai pasirenka organizuoti referendumus tais klausimais, kurie naudingi politikams, ir organizuoja juos tada, kai tam būna palanki politinė situacija. Trečio ir ketvirto tipų referendumai plačiai organizuojami tik Šveicarijoje bei kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose.
Pagal būtinumą vykdyti referendumą, norint priimti tam tikrą sprendimą galima skirti privalomus ir fakultatyvinius referendumus.
Privalomas referendumas (imperatyvinis) – tuomet, kai valstybės Konstitucijoje numatyta, jog sprendimas tam tikru klausimu gali būti priimamas tik referendumu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė„ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas„ nuostatos.
Fakultatyvinis referendumas – tai referendumas, kuris organizuojamas Konstitucijoje ar įstatyme numatytiems subjektams, realizavus turimą referendumo iniciatyvos teisę.
Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį galima išskirti konstitucinius ir paprastus referendumus. Konstitucinis referendumas – kai referendume balsuojama už naujos Konstitucijos projektą (1992 m. spalio 25 d. referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo) arba galiojančios konstitucijos pataisą, o paprastas referendumas – referendumas kitais, nekonstitucinio pobūdžio klausimais (pavyzdžiui, referendumas Lietuvoje dėl Prezidento instituto).
Pagal tai, kokioje teritorijos dalyje yra vykdomas referendumas, jis gali būti nacionalinis (visos valstybės masto) referendumas – toks referendumas, kuris vykdomas visos valstybės mastu, visoje valstybės teritorijoje; arba vietinis referendumas – toks referendumas, kuris vykdomas federacijos subjekto, autonominio darinio, vieno ar kelių administracinių – teritorinių vienetų teritorijoje.
Pagal parlamento dalyvavimą galima išskirti ikiparlamentinį referendumą (referendumas, vykdomas prieš priimant įstatymą parlamente, siekiant išsiaiškinti piliečių nuomonę šiuo klausimu), poparlamentinį referendumą (referendumas, vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente, kad jis tokiu būdu būtų patvirtintas) ir neparlamentinį referendumą (referendumas, kada įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant arba jį apeinant).
Pagal juridinę galią referendumas gali būti sprendžiamasis ir konsultacinis. Sprendžiamojo referendumo priimti sprendimai nereikalauja papildomo patvirtinimo, įsigalioja šalies teritorijoje ir paprastai gali būti pakeisti tik referendumu. Konsultacinis referendumas – balsavimu išreiškiama rinkėjų nuomonė, į kurią parlamentas gali atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tokio referendumo rezultatai nėra privalomi valstybės institucijoms, nors paprastai į tokiu būdu išreikštą rinkėjų nuomonę jie linkę atsižvelgti.
Galimos ir kitokios referendumų klasifikacijos. Kartais dar išskiriami ratifikaciniai, tarptautiniai – teisiniai, administraciniai referendumai. Šios klasifikacijos neretai persipina, todėl vienas ir tas pats referendumas, pavyzdžiui, gali būti ir nacionaliniu, ir fakultatyviniu, ir paprastu, ir sprendžiamuoju.
Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinto referendumo institutui yra reikšminga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime pasiūlytas referendumų klasifikavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.
Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme numatyta, kad Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai.
Privalomieji referendumai Lietuvoje rengiami šiais klausimais: dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo; dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo; dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo; dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo; dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai. Taip pat privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti trys šimtai tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.
Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu trys šimtai tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.
2. REFERENDUMO ATSIRADIMAS LIETUVOJE
Demokratinių valstybių, pirmiausia Prancūzijos ir Šveicarijos, įtakoje formavosi tarpukario Lietuvos konstitucinė doktrina, taip pat ir referendumo klausimu.
Lietuvos Respublikoje referendumo institutas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Konstitucijoje, vėliau jo rengimo galimybė buvo numatyta ir 1928 m. Konstitucijoje. Tiesa, šiose Konstitucijose pats referendumo terminas nebuvo minimas, o vartotos sąvokos „Tautos visuotinis balsavimas“ (1922 m. Konstitucija) ar „Tautos atsiklausimas“ (1928 m. Konstitucija), kurios iš esmės reiškė referendumą.
Tolesnė referendumo istorija Lietuvoje siejama su Lietuvos žmonių siekiais atkurti prarastą valstybingumą pasinaudojant ir sovietine teise. Šių procesų įtakoje 1989 m. lapkričio 3 d. Buvo priimtas Referendumo įstatymas. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kovo lld. Buvo priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuriuo buvo įtvirtinti tiesioginės demokratijos institutai. Juo buvo skelbiama, kad savo suverenią galią liaudis laisvai išreiškia ne tik rinkdama deputatus arba per deputatų balsavimą, bet ir tiesiogiai per įstatymų sumanymo iniciatyvą, piliečių balsavimą konstituciniais klausimais bei demokratišką referendumą.
1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimtos Konstitucijos 9 str. L d. Nustatyta, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Šio straipsnio 4 d. Teigiama, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.
Lietuvos Respublikoje dabar galioja Referendumo įstatymas, priimtas 2002 m. birželio 4 dieną. Vykstant Lietuvoje demokratiniams procesams, tai neišvengiamai atsispindėjo ir įstatymų kaitoje. Vienas iš jų – Referendumo įstatymas – taip pat buvo koreguojamas ir taisomas bei papildomas naujomis teisės normomis. Jų pagalba referendumo teisinis reglamentavimas tapo labiau skaidrus, nes buvo atsisakyta kai kurių senų, politinių ir autoritarinių socialistinių dogmų. Referendumo įstatymas vis realiau atspindėti savo paskirtį – nustatyti referendumo, kaip teisės instituto, reguliavimo teisinį mechanizmą. Šią kaitą aš ir norėčiau paanalizuoti šiame skyriuje. Aptarinėjant referendumo įstatymo raidą nuo 1989 metų iki šių dienų, aš atkreipčiau dėmesį tik į, mano nuomone, esminius pasikeitimus. Nes aptarinėti tai, kad pasikeitė kai kurių institucijų pavadinimai (pvz. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ? Lietuvos Respublikos Seimas ir pan.) bei tai, kad pasikeitė kai kurie terminai (pvz. pirminės referendumo įstatymo redakcijos 27 str. buvo nurodoma, kad referendumo dieną balsuojama nuo 8 iki 20 val., dabar – nuo 7 iki 21 val.; kad pranešimą apie galutinius referendumo rezultatus anksčiau buvo privalu paskelbti spaudoje ne vėliau kaip per tris dienas, dabar – ne vėliau kaip per keturias dienas ir pan.) nėra šio kursinio darbo užduotis.
Valstybei pakeitus požiūrį į žmogų (kaip aukščiausiąją vertybę) atsirado galimybė dalyvauti įvairių institucijų rinkimuose taip pat ir žmonėms, kurių veiksnumas yra apribotas. Šiuo atveju aš kalbu apie nuteistuosius. Dabar jie pilnai gali dalyvauti referendumuose ir išsakyti savo poziciją. Pirmosios redakcijos referendumo įstatyme nebuvo apie juos net užsimenama, dabartinio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 3 str. 3 d. yra aiškiai nurodoma, kad nuteistieji gali susitikti su politinių partijų ir politinių organizacijų referendumo organizavimo atstovais, išklausyti jų agitacinius referendumo inicijavimo argumentus ir pan.
Pirmutinėje referendumo įstatymo redakcijoje buvo nurodomos šios referendumų rūšys :
a) dėl Lietuvos apsisprendimo teisės įgyvendinimo;
b) dėl naujai priimtos Respublikos Konstitucijos patvirtinimo;
c) dėl svarbiausiųjų tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo”.1
Dar minimi ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Manau, kad tai buvo bereikalinga klausimų, kurie gali (ar turi) būti sprendžiami referendumo būdu, detalizacija. Dabartiniame Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str. yra aiškiai nurodoma, kad “Svarbiausi valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu”. Taigi, gyvenimo klausimus, kurie yra svarbūs, nustato pati Tauta, deleguodama savo parašus referendumo inicijavimo organizacinei grupei (taip pat yra ir pasisakant dėl įstatymų nuostatų).
Naujos redakcijos referendumo įstatyme palikta ta pati 300000 parašų kvota, reikalinga, kad referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę galėtų realizuoti Lietuvos piliečiai. Įstatymleidystės institucijai, realizuojant savo analogišką teisę, jau reikia tik 1/3 visų narių iniciatyvos. Pirmosios redakcijos referendumo įstatyme reikėjo net pusės visų įstatymų leidybos institucijos narių noro įvykdyti referendumą (tačiau turint galvoje autoritarinę ir vienpartinę politinę sistemą 1989 metų Lietuvoje – tai nebuvo sunku padaryti). Manau, kad šis pakeitimas įgalina Seimo narius aktyviau naudotis referendumo paskelbimo iniciatyvos teise, nes logiškai mastant – surinkti trečdalio Seimo narių parašus yra lengviau nei pusės visų narių parašų. Šis faktas yra svarbus dar ir tuo požiūriu :
nepriklausomoje Lietuvoje “nusistovėjo” tokia praktika, kad referendumo paskelbimo teise dažniausiai naudojasi opozicijoje daugumai Seime esančių politinių partijų nariai (ar jų koalicijos).
Tačiau referendumo įstatymo 8 str., sakyčiau, yra vienas iš esminių pasikeitimų : nuostata, kad referendumas organizuojamas “piliečių siūlymu” į nuostatą “piliečių reikalavimu”. Šis pasikeitimas parodo kaip pasikeitė valstybės, įstatymo leidybos institucijų požiūris į žmones. Piliečiai gali ne tik “siūlyti”, jie gali drąsiai “reikalauti” organizuoti referendumą, nes jie yra pilnateisiai, aktyvūs savo valstybės kūrėjai, o ne pasyvūs, įvykių valstybiniame (įstatymų leidybos) gyvenime, stebėtojai.
Kitas svarbus, piliečių iniciatyvos teisės paskelbti referendumą, pasikeitimas yra tas, kad nuo dviejų iki trijų mėnesių pailgėjo šios teisės realizavimo terminas. Dabar per tris mėnesius nuo iniciatyvinės grupės įregistravimo Vyriausioje rinkimų komisijoje reikia surinkti 300000 piliečių parašų dėl referendumo vykdymo. Pasikeitė ir institucija, kuri registruoja piliečių iniciatyvinę grupę. Dabar, kaip jau minėjau, tai – Vyriausioji rinkimų komisija, anksčiau – rajono, miesto Liaudies deputatų taryba arba valstybinis notariatas. Vyriausiosios rinkimų komisijos įsteigimas sąlygojo ir kitą pasikeitimą referendumo įstatyme : anksčiau piliečių pasiūlymus – pareiškimus kartu su baigiamuoju aktu, iniciatyvinė grupė pateikdavo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, kuris ir vertindavo pateiktų dokumentų kokybę ir kiekybę. Prezidiumas privalėjo per penkiolika dienų, patikrinęs dokumentus, surašyti išvadą ir perduoti ją kartu su visais reikalingais dokumentais Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai.
Pirminės referendumo įstatymo redakcijos 12 str. buvo nurodytas konkretus terminas – 15 dienų – per kurį įstatymų leidybos institucija privalėjo (gavusi visus reikiamus dokumentus) paskelbti nutarimą dėl referendumo paskelbimo. Dabar šis terminas nekonkretizuojamas : “Lietuvos Respublikos Seimas, <….>, sesijos metu svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje,<…>.”2 Pirmutinės redakcijos referendumo įstatymo 13 str. 2 p. buvo nustatyta, kad “Tais atvejais, kai referendumo iniciatoriai projekte daro pakeitimus, apie juos turi būti paskelbta spaudoje ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų iki referendumo dienos” yra žalinga, kadangi neįmanoma objektyviai per penkiolika dienų nustatyti ar piliečiai sutinka su projektuose daromais pakeitimais. Manau, labai teisinga yra tai, kad atsisakyta šios referendumo paskelbimo nuostatos.
Kaip jau minėjau, Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolat veikianti
valstybinė institucija, kuri turi įgaliojimus sudaryti rajonų, miestų ar apylinkių referendumo komisijas. Pirmutinėje referendumo įstatymo redakcijoje buvo numatyta, kad referendumui Respublikoje organizuoti ir vykdyti yra sudaroma ir Respublikinė referendumo komisija (apart rajonų, miestų ar apylinkių referendumo komisijų) ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki referendumo. Ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį buvo sudaromos ir rajonų, miestų, apylinkių referendumų komisijos. Jas sudarydavo rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybos arba jų prezidiumai, dabar ši teisė deleguota Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Referendumo įstatymas yra papildytas 23 – 1 str. “Skundai dėl referendumo komisijų sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos”. Šiame straipsnyje yra detalizuojama galimybė apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos ar referendumo komisijų sprendimus. Šiais metais įkūrus Aukščiausiąjį administracinį teismą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dabar galima apskųsti minėtajai institucijai. “Šie skundai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 48 valandas nuo skundo padavimo. Į šį terminą įskaitomas ir ne darbo dienos.” 3
Naujoje referendumo įstatymo redakcijoje yra detalizuojamas referendumo komisijų narių darbo apmokėjimas (25 – 1 str.) bei numatomas referendumo komisijų sudėties keitimas (25 – 2 str.). Pirminiame referendumo įstatyme nebuvo numatyta galimybė keisti referendumo komisijų pirmininkus ar jų narius, kas parodė formalų požiūrį ne tik į šių komisijų darbą, bet ir į patį referendumą. 26 – as referendumo įstatymo straipsnis – “Balsavimo biuletenis” – yra panaikintas ne todėl, kad išnyko toks dokumentas vykdant referendumą. Šis straipsnis praplėstas (26 – 2 str. ir 26 – 3 str.) siekiant visapusiškai reglamentuoti balsavimo biuletenį kaip teisinį dokumentą. Atsiradus naujam dokumentui – balsavimo pažymėjimui – referendumo įstatymas buvo papildytas naujais straipsniais: 26 – 4 str. “Balsavimo pažymėjimas” bei 26 – 5 str. “Balsavimo pažymėjimų įteikimas”. Šiuose straipsniuose, kaip matosi iš jų pavadinimų, yra nurodoma, kad referendumo balsavimo pažymėjimus išduoda apylinkių referendumo komisijos.
“Balsavimo pažymėjime nurodoma :
miesto, rajono referendumo komisijos numeris;
piliečio vardas, pavardė;
piliečio gimimo data (metai, mėnuo, diena);
piliečio adresas;
apylinkės, į kurios sąrašus įtrauktas pilietis, adresas”. 4
26 – 5 str. nurodoma, kad balsavimo pažymėjimai piliečiams įteikiami tokia pat tvarka kaip ir rinkėjų pažymėjimai, t.y. “ Rinkėjo pažymėjimų įteikimą rinkėjams organizuoja apylinkės rinkimų komisija.” 5
Pirmutinėje referendumo įstatymo reakcijoje nebuvo užsimenama, kaip yra nustatoma balsuojančiojo asmenybė. Manau, kad tai buvo daroma sąmoningai, nes vienintelis dokumentas tuometinėje Lietuvoje, kuriame buvo visi reikalingi duomenys buvo pasas. Dabar 28 – 2 str. “Piliečio asmenybės nustatymas” aiškiai apibrėžia kaip yra nustatoma piliečio, atvykusio balsuoti referendume, asmenybė : “Prie įėjimo į balsavimo patalpą rinkėjas pateikia apylinkės rinkimų komisijos nariui rinkėjo pažymėjimą, pasą ar kitą dokumentą, patvirtinantį jo asmenybę bei pilietybę.” 6
Jeigu balsuoti referendume buvo galima diplomatinėse atstovybėse, laivuose bei gydymo įtaigose (prie pastarųjų galima būtų priskirti ir socialinės rūpybos ir globos įstaigas), kariniuose
——————————————————
3 LR Seimo rinkimų įstatymo 64 str. 1d.// Valstybės žin.,1992 Nr 22-635
4 LR Referendumo įstatymo 23-1 str.3d// Valstybės žin.,1989 Nr 33-445
daliniuose tai balsavimas paštu bei bausmės atlikimo vietose nebuvo numatytas. Ši spraga ištaisyta Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme. 29 – 1 str. nurodoma, kad balsavimas referendume minėtose įstaigose yra atliekamas tokia pat tvarka kaip ir rinkimai į Seimą.
Referendumo įstatymo 30 str. papildytas ir praplėstas naujomis teisės normomis: 30 – 1 str. “Balsavusiųjų paštu piliečių apskaita ir balsų skaičiavimas” (nustačius naują galimybę – balsavimą referendume paštu), 30 – 2 str. “Balsų skaičiavimas referendumo apylinkėje protokolas” (detalizuojami duomenys, kurie įrašomi referendumui pasibaigus apylinkės referendumo balsų skaičiavimo protokole), 30 – 3 str. “Negaliojantys biuleteniai”, 30 – 4 str. “Apylinkės balsų skaičiavimo dokumentų pateikimas miesto, rajono referendumo komisijai” (jame nurodoma kokie dokumentai ir per kiek laiko apylinkės referendumo komisijos turi būti pateikti miesto, rajono referendumo komisijai).
Miesto, rajono referendumo komisija, suskaičiavusi apylinkės referendumo komisijos pateiktuose protokoluose ir kituose dokumentuose piliečių balsus, surašo protokolą (jo surašymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 31 – 1 str.) bei pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai (Referendumo įstatymo 31 – 2 str.). Paminėtuose straipsniuose įvestose naujovėse yra detaliai nurodoma kokie duomenys turi būti įrašyti į balsų skaičiavimo protokolus, per kiek laiko reikia pateikti juos Vyriausiajai rinkimų komisijai ir pan.
Pirminėje referendumo įstatymo redakcijoje, 32 str. 7 d., buvo sakoma, kad “Jeigu kurioje nors teritorijoje referendumo rezultatai buvo pripažinti negaliojančiais, Respublikos referendumo komisija gali pavesti atitinkamai referendumo komisijai surengti toje teritorijoje pakartotinį balsavimą ir nustatyti balsavimo terminus.” Dabartinėje referendumo įstatymo redakcijoje tokia galimybė, skelbti papildomą referendumo balsavimą atskiroje apylinkėje, nenumatyta. Nustatyta, kad “Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų, negali pripažinti negaliojančiais referendumo apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.” Vyriausioji rinkimų komisija gali padaryti pataisymus minėtų referendumo komisijų protokoluose. Tuo atveju jeigu nustatoma, kad buvo šiurkščių referendumo įstatymo pažeidimų balsavimo metu ar dokumentų suklastojimų ir jie turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, viso referendumo rezultatai pripažįstami negaliojančiais. Ankstesnės redakcijos referendumo įstatymo 32 str. 4 d. buvo numatyta galimybė, kad referendumo rezultatai dėl minėtų pažeidimų galėjo būti pripažinti negaliojančiais tik kurioje nors teritorijoje.
Dar vienas svarbus pakeitimas – tai 32 – 1 str. “Stebėtojų dalyvavimas skaičiuojant balsus ir ————————————————
5 LR referendumo įstatymo 26-4 str.2d.//Valstybės žin., Nr 33-445
6 LR referendumo įstatymo 12 str.1d pirminė redakcija Vastybės žin.,//1989 Nr 33-445
nustatant referendumo rezultatus.” šiame straipsnyje numatoma galimybė dalyvauti stebėtojams skaičiuojant balsus apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijose bei nustatant rezultatus Vyriausioje rinkimų komisijoje. Be stebėtojų suteikta galimybė dalyvauti vykstant minėtiems procesams ir masinės informacijos priemonių atstovams, kas mano galva, suteikia referendumo balsų skaičiavimui daugiau viešumo ir skaidrumo.
32 – 3 str. “Referendumo dokumentų saugojimas” yra nustatyta tvarka, kad visi referendumo visų komisijų protokolai perduodami nuolat saugoti valstybės archyvui. Piliečių, dalyvavusių referendume, sąrašai paliekami saugoti Vyriausiajai rinkimų komisijai penkeriems metams.
3. REFERENDUMO INICIJAVIMO IR ORGANIZAVIMO PAGRINDAI LIETUVOJE
Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo, įstatymų nuostatų klausimai sprendžiami referendume. Pabrėžiama, kad tokios Konstitucijos nuostatos, kaip : “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” bei “Konstitucijos keitimas” gali būti pakeistos tik referendumo būdu. Todėl iškyla klausimas: kas gali inicijuoti referendumą? Kokie reikalavimai yra keliami iniciatoriams? Ar referendumas gali būti inicijuojamas tik svarbiausiais Tautos gyvenimo klausimais, ar ir ne tokiais “svarbiais”? Šiame skyriuje ir norėčiau pabandyti atsakyti į šiuos klausimus.
Kaip ir bet kuri visuotinė akcija, referendumas pradedamas agitacija už vienokio ar kitokio įstatymo priėmimą, už svarbių Valstybės gyvavimo sprendimų priėmimą ar prieš tų sprendimų priėmimą. “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 3 str. 2 p. nurodoma, kad “Šiai teisei įgyvendinti piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiamos patalpos susirinkimams ir mitingams, garantuojamos galimybės naudotis masinės informacijos priemonėmis Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Agitacijai politinės partijos, kitos politinės ir visuomeninės organizacijos, piliečiai gali skirti savo lėšų”. Tai, kad valstybė imasi atsakomybės užtikrinti galimybę susirinkimams ir mitingams bei galimybę pasinaudoti masinės informacijos priemonėmis yra labai teisingas ir svarbus dalykas užtikrinant referendumo instituto įgyvendinimą praktikoje. Yra nustatyta galimybė rengti agitaciją dėl referendumo Krašto apsaugos bei vidaus tarnybos daliniuose ir net gi laisvės atėmimo vietose. Tai, manau, yra tikrai demokratiškos valstybės požymis. Tačiau dėl nuostatos, kad visuomeninės organizacijos gali skirti lėšų referendumo agitacijai, tikslingumo aš suabejočiau. Nes jeigu politinėse partijose gali aktyviai dalyvauti tik Lietuvos piliečiai, tai visuomeninėse organizacijose savo veiklą gali vykdyti ir užsienio šalių piliečiai. Manau, čia galima įžvelgti galimybę užsienio šalims, per savo teisėtus atstovus Lietuvoje, kas labai svarbu – teisėtai, finansuoti ir inicijuoti referendumo agitaciją Lietuvos Respublikoje. Pasakysiu dar griežčiau – užsienio šalių specialiosios tarnybos, pasinaudojusios nestabilia vidine Lietuvos politine bei ekonomine situacija, per minėtas organizacijas, gali pastūmėti Lietuvos piliečius dalyvauti bei priimti tam tikrą sprendimą dėl klausimo ar nuostatos inicijuojamame referendume. Paneigti mano nuomonę galima pateikus tokį kontrargumentą – Lietuvos Respublikos suverenumą, jos apsaugą nuo išorės specialių, priešišką veiklą vykdančių, organizacijų, užtikrina Valstybės saugumo departamentas. Žinoma, šis departamentas turi pakankamai įgaliojimų bei priemonių, tam, kad apgintų Lietuvos Respubliką nuo kėsinimosi į jos suverenitetą. Tačiau manau, kad ne tik šis “ramstis” turi garantuoti referendumo inicijavimo agitacijos teisėtumą. Siūlyčiau išbraukti iš “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 3 str. nuostatą, kad visuomeninės organizacijos gali finansuoti referendumo agitaciją.
Grįžkime prie klausimo – kas gali Lietuvos Respublikoje inicijuoti referendumą? “Referendumo iniciatyvos teisė priklauso Lietuvos Respublikos Seimui ir piliečiams”7. Norint, kad Seimo nariai galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia, kad nemažiau kaip 1/3 visų Seimo narių pareikštų raštišką reikalavimą inicijuoti referendumą. Tam, kad referendumas būtų inicijuojamas Lietuvos Respublikos piliečių, to turi pareikalauti ne mažiau kaip trys šimtai tūkstančių rinkimų teisę turinčių
piliečių. Svarbu yra tai, kokia forma turi pareikšti savo valią Lietuvos Respublikos piliečiai dėl referendumo vykdymo. Politinei partijai, visuomeninei organizacijai, piliečių iniciatyvinei grupei pareiškus reikalavimą, Vyriausioji rinkimų komisija išduoda piliečių parašų rinkimo lapus. Šiame lape yra nurodoma, kad “Aš, Lietuvos Respublikos pilietis (ė), patvirtinu, kad remiu reikalavimą paskelbti referendumą dėl …(pateikiamas visas referendumui teikiamų įstatymo nuostatų ar svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo sprendimo tekstas)8. Pilietis, kuris pritaria dėl referendumo vykdymo, pasirašo parašų rinkimo lape, nurodydamas savo vardą, pavardę, LR piliečio paso numerį, gimimo datą, nuolatinę gyvenamąją vietą bei datą. Ši nustatyta forma yra patvirtinta “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 9-ame straipsnyje. Manyčiau, kad grafoje “Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris” tikslingiau būtų įrašyti “Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas”. Tai argumentuoju tuo, kad Lietuvos Respublikos piliečio statusą patvirtinančio dokumento, piliečio paso, numeris gali (net gi periodiškai turi) keistis, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas suteikiamas gimus ir nesikeičia iki mirties. Tiesa, yra įstatymuose numatytų atvejų, kai yra pakeičiami visi asmens anketiniai bei biografiniai duomenys. Bet tai yra daroma iškirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti asmenis nuo nusikalstamo kėsinimosi ir panašiai. Tai yra išimtys, bet ne taisyklės.
Reikalavimuose paskelbti referendumą gali pasirašyti neribotas piliečių skaičius, tačiau tam, kad į reikalavimą galima būtų pateikti Seimui, reikia surinkti ne mažiau kaip tris šimtus tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Piliečių parašų rinkimo terminas yra griežtai apibrėžtas – trys mėnesiai, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Vyriausioji rinkimų komisija įregistruoja iniciatyvinę grupę. Grupė turi susidaryti iš nemažiau kaip dešimties, rinkimų teisę turinčių, Lietuvos Respublikos piliečių. Vyriausioji rinkimų komisija surašo šios iniciatyvinės grupės įregistravimo aktą. Šio akto nuorašas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui ne vėliau kaip kitą dieną. Pasirašytus Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimus dėl referendumo paskelbimo kaupia iniciatyvinė grupė ir per nustatytą terminą (ar anksčiau) surinkusi
––––––––––––––––––––––––––––––
7 LR referendumo įstatymo 8 str. Valstybės žin.,1992 Nr, 22-63
reikiamą parašų skaičių, surašo baigiamąjį aktą. Šis aktas kartu su reikalavimų dėl referendumo paskelbimo pasirašytais lapais, yra pateikiamas vyriausiajai rinkimų komisijai.
Jeigu iniciatyvinė grupė nesurenka per nustatytą terminą (tris mėnesius) reikiamo parašų skaičiaus, parašų rinkimas, dėl referendumo paskelbimo, yra nutraukiamas. Svarbus momentas yra tas, kad vėl pradėti rinkti parašus dėl referendumo paskelbimo tuo pačiu klausimu yra leidžiama ne anksčiau kaip po vienerių metų. Man yra ne visiškai suprantamas šios nuostatos tikslingumas. Ar manoma, kad per metus tas ar kitas klausimas virs visiškai neaktualiu? Ar jis pats savaime išsispręs? Gal bandoma šia taisykle išsaugoti referendumo, kaip teisinio instituto, solidumą piliečių akyse? Manyčiau, kad į paskutinį klausimą galima atsakyti teigiamai, nes referendumą inicijuojančios grupės turi suprasti ir suvokti, kad negalima inicijuoti referendumo kai to tik užsinori ar užsigeidžia saujelė žmonių. Referendumo idėja turi būti “subrendusi” tarp daugelio žmonių. Turi būti “jaučiamas” teigiamas visuotinis požiūris į referendumo paskelbimą konkrečiu klausimu. Tačiau su šiais teiginiais galima ginčytis, nes aiškių, konkrečių kriterijų, kaip nustatyti ar jau Tauta “pribrendo” referendumui aš, deja, negaliu pateikti.
Svarbus vaidmuo tenka Vyriausiajai rinkimų komisijai, kuri privalo kruopščiai patikrinti ar pateikti dokumentai dėl referendumo paskelbimo atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Tai Vyriausioji rinkimų komisija privalo padaryti per penkiolika dienų. Nors įstatyme nėra pasakyta, manau, kad per penkiolika kalendorinių dienų. Komisija, nustačiusi, kad dokumentuose yra neesminių trūkumų ar trūksta nedaug piliečių parašų (iki 0,5 %), apie tai praneša iniciatyvinei grupei ir nustato iki penkiolikos dienų terminą šiems trūkumams pašalinti. Manyčiau, kad ateityje reikėtų atsisakyti teiginio “iki penkiolikos dienų”, pakeitus jį tiesiog vienodu penkiolikos dienų terminu.
Jeigu nurodyti neesminiai trūkumai yra pašalinami, per nustatytą terminą Vyriausioji rinkimų komisija surašo savo išvadą ir kartu su piliečių iniciatyvinės grupės baigiamuoju aktu bei piliečių reikalavimais – pareiškimais, pateikia ją Lietuvos Respublikos Seimui.
Tuo atveju, kai yra pažeistas iniciatyvos įgyvendinimo terminas, nesurinktas reikiamas piliečių parašų skaičius arba pateiktuose dokumentuose nustatyta rimtų įstatymo pažeidimų, Vyriausioji rinkimų komisija priima motyvuotą sprendimą, kuriame atmeta reikalavimą skelbti referendumą. Reikšmingais (rimtais) įstatymo pažeidimais yra suprantami suklastoti piliečių parašai pažeistas savanoriškumo renkant parašus principas. Svarbu, kad referendumo skelbimo iniciatyvinė grupė pati kruopščiai rinktų ne tik parašus, bet ir sektų, kad rinkimų teisę turintys piliečiai tiksliai nurodytų savo tikslius duomenis. Tai yra labai svarbu, nes ateityje Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama pateiktus dokumentus (tikrindama parašų bei duomenų autentiškumą), gali neįskaityti ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
8 LR referendumo įstatymas 9 str. 2d.// Valstybės žin. 1992 Nr. 22-635
parašo, jeigu nustato, kad nėra pateikti visi reikalingi duomenys apie pilietį arba jie pateikti neteisingai. Jeigu nustatoma, kad tas pats pilietis pasirašė du ar daugiau kartų, tai jo visi esantys parašai neįskaitomi. Žinoma, referendumo inicijavimo grupės nariai realiai negali užtikrinti šimtaprocentinio parašų tikrumo, manau tam ir yra Vyriausioji rinkimų komisija, kuri ir tikrina pateiktus parašus. Tačiau atlikdami savo pareigas jie turi būti itin atidūs ir dėmesingi, nes nuo to, kokios kokybės (ne tik kiekybės) dokumentus jie pateiks, priklauso tolesnis referendumo idėjos likimas, jos realizavimo galimybė.
Kaip sakoma Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 str. 4 p. – “Referendumą skelbia Seimas”. Todėl Seimas, gavęs tinkamai įformintą piliečių iniciatyvinės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais – pareiškimais bei teigiama Vyriausiosios rinkimų komisijos išvada, svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje į kurį taipogi yra kviečiami dalyvauti referendumo paskelbimo iniciatorių atstovai. Referendumas yra skelbiamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu. Svarbu yra atkreipti dėmesį į šią nuostatą : “Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatą projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tačiau tai nėra pagrindas neskelbti referendumo”9. Manau, kad šioje nuostatoje yra ryškiai akcentuojamas referendumo, kaip tiesioginės demokratijos taikymo instituto, savarankiškumas. Jo pagalba Tauta gali daryti stipresnį poveikį parlamentui. “Neabejotina, kad tiesioginis tautos dalyvavimas įstatymų leidyboje ugdo piliečių teisinę sąmonę, didina įstatymo autoritetą ir skiepija jam didesnę pagarbą”10.
Kalbėdama apie piliečių referendumo iniciatyvos teisę, aš tik trumpai paminėjau, kad šią teisę taip pat turi aukščiausia įstatymleidystės valdžia Lietuvoje – Lietuvos Respublikos Seimas. Tam, kad Seimo institucija galėtų pasinaudoti šia teise, reikalingas nemažesnis kaip vieno trečdalio visų Seimo narių pritarimas. Šiuo atveju Seimo nariai, pritariantys referendumo paskelbimo idėjai, pasirašo ant parašų rinkimo lapų. Pasiūlymas dėl referendumo paskelbimo yra pateikiamas Lietuvos Respublikos Seimo nariams, prieš tai jį patvirtinus Seimo valdybai. Tačiau jeigu piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą dėl konkretaus klausimo įgyvendinimo yra nustatytas trijų mėnesių terminas, tai analogiškai Seimo narių teisei realizuoti nėra nustatyto termino. Manyčiau, turėtų būti nustatytas teisinis mechanizmas, pagal kurį būtų galima nustatyti Seimo narių parašų rinkimo dėl referendumo paskelbimo pradžią ir tuo pačiu nustatyti tam tikrą terminą (du, trys ar daugiau mėnesių; dvi, tris savaites ar pan.). Tai galima būtų padaryti įvedus tvarką, pagal kurią bet kuris Seimo narys, norintis inicijuoti referendumo paskelbimą dėl konkretaus klausimo, privalo įsiregistruoti Seimo valdyboje ar kitoje Seimo savivaldos institucijoje. Ir nuo įregistravimo dienos būtų skaičiuojamas terminas.
Grįžtant prie piliečių iniciatyvos paskelbti referendumą teisės realizavimo, reikia pasakyti, kad “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” ne tik įpareigoja Seimą (gavus visus reikiamus dokumentus) skelbti referendumą, bet ir nurodo, kad “referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo nutarimo priėmimo dienos”11. Nutarime turi būti nurodoma referendumo vykdymo data, teikiamos įstatymo nuostatos ar konkretus Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas.
Trumpai aptarusi referendumo paskelbimo inicijavimo kai kuriuos aspektus, aš norėčiau prieiti prie paties referendumo organizavimo ir vykdymo teisinių pagrindų. Kas Lietuvoje organizuoja referendumą? Kokiais principais ir norminiais dokumentais vadovaujamasi organizuojant referendumą?
“Referendumą Lietuvos Respublikoje organizuoja ir vykdo :
Vyriausioji rinkimų komisija;
rajonų, miestų referendumo komisijos;
apylinkių referendumo komisijos”12
Šios institucijos savo veikloje vadovaujasi viešumo principu. Jos praneša visuomenei apie organizuojamus renginius dėl referendumo, vykdo juos viešai. Informuoja piliečius apie savo darbą, apie komisijų sudėtį, buvimo vietą bei darbo laiką. Apie vykdomą referendumą dėl pateiktų įstatymų nuostatų (ar nuostatos) ar svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų komisijos skelbia masinės informacijos priemonėse. Pasibaigus referendumui, Vyriausioji rinkimų komisija skelbia balsavimo ir referendumo rezultatus viešai, masines informavimo priemones (spaudą, televiziją, radiją ir kt.).
Vyriausioji rinkimų komisija, kaip galima pastebėti iš jos esamos padėties referendumą organizuojančių ir vykdančių institucijų hierarchijoje, turi daugiausiai įgaliojimų, o taip pat turi didžiausią atsakomybę dėl referendumo vykdymo teisėtumo užtikrinimo. Ši komisija sudaro miestų,
rajonų referendumo komisijas, kurios sudaromos taip pat kaip ir per Seimo rinkimus apygardų rinkimų komisijos : “Apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 85 dienoms iki rinkimų.” 13
Vyriausioji rinkimų komisija prižiūri kaip yra vykdomas “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas; nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl miestų, rajonų, apylinkių referendumo komisijų sprendimų; tvarko referendumui skirtas valstybės lėšas. Svarbu pažymėti,
––––––––––––––––––––––––––––––––––
9 LR referendumo įstatymas 9 str. 2d. Pirminė redakcija // Valstybės žin. 1992 Nr. 22-635
10 M. Maksimaitis „Tiesioginė demokratija Lietuvos Konstitucinėje teisėje“ 44psl., // Teisė. 1994 (28)
kad pagal “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 5 str. – “Referendumo rengimo ir vykdymo išlaidas apmoka valstybė”. Kitaip tariant, kiekvienas mokesčių mokėtojas iš savo kišenės apmoka pasisekusį ar nepasisekusį referendumą, nori jis to ar ne.
Vyriausioji rinkimų komisija nustato balsavimo biuletenių, kitų rinkimuose naudojamų dokumentų, paketų pavyzdžius bei formas. Ir nors Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencija yra labai plati organizuojant ir vykdant referendumą, vieno ji negali – ji negali aiškinti Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatų. Ji gali tiktai kreiptis į Seimą su prašymu dėl šio įstatymo pakeitimo. Šį prašymą Seimas privalo išnagrinėti skubos arba ypatingos skubos tvarka. Patenkinti ar nepatenkinti Vyriausiosios rinkimų komisijos prašymus – tai tik Seimo narių kompetencijoje. Tačiau, manyčiau, kad neteisinga kai yra keičiamas referendumo įstatymas vykstant referendumui, nes tuo atveju atsiranda prielaida įstatymo pakeitimo būdu įtakoti referendumo vyksmą.
Miestų, rajonų referendumo komisijos, kaip ir Vyriausioji rinkimų komisija, atlieka administracines funkcijas miesto ar rajono teritorijos lygmenyje: suskirsto teritoriją į referendumo apylinkęs ir numeruoja jas; informuoja gyventojus (rinkėjus) apie referendumo apylinkių ribas, jų buveines, darbo laiką ir balsavimo patalpas. Šios komisijos savo veikloje griežtai vadovaujasi viešumo principu. Taip pat prižiūri, kad mieste ar rajone būtų vykdomas referendumo įstatymas. Registruoja politinių partijų, visuomeninių organizacijų atstovus stebėtojais įvairiose balsavimo vietose, išduoda pastariesiems stebėtojų pažymėjimus.
Apylinkės referendumo komisija yra sudaroma miestų, rajonų referendumo komisijos: “Ne vėliau kaip likus 75 dienoms iki rinkimų, apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių, kuris turi būti kartotinis partijų ir politinių organizacijų, turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui.”14 Jai tenka taip pat labai atsakingos funkcijos: tikslinti piliečių, galinčių dalyvauti referendume, sąrašus bei juos tvirtinti; nagrinėti skundus dėl sąrašuose pasitaikiusių klaidų; įteikti balsavimo pažymėjimus piliečiams; organizuoti patalpų, tinkančių balsavimui bei balsadėžių įrengimą. Kai iki referendumo vykdymo lieka ne mažiau kaip dvidešimt penkios dienos, apylinkės referendumo komisija pateikia apylinkėse gyvenančių piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąrašus miestų, rajonų referendumo komisijai. Pasibaigus referendumui apylinkės referendumo komisija suskaičiuoja balsus bei surašo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
11 LR referendumo įstatymo 13 str., Valstybės žin., 1984 Nr 33-445
12 LR referendumo įstatymo 14 str., Valstybės žin., 1984 Nr 33-445
13 Seimo rinkimų įstatymas 15 str. 1d Valstybės žin.,1992 Nr 22-635
Vyriausioji rinkimų komisija bei kitos referendumų komisijos yra koliagialios institucijos, todėl sprendimus priima posėdžiuose, balsuojant atviru balsavimu. Šie posėdžiai laikomi teisėtais (taip pat ir juose priimti sprendimai) kai dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 komisijos narių. Čia vėl gi yra svarbus šių komisijų darbo organizavimo viešumo principas: “Visų referendumo komisijų visi posėdžiai yra vieši. Niekas neturi teisės rengti neviešų referendumo komisijų posėdžių.” 15
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę referendumų vykdymo praktika parodė, kad dažnai referendumai yra organizuojami kartu su Seimo arba savivaldybių tarybų rinkimais. Manyčiau, kad šie sutapimai nėra dėsningi, tačiau jeigu sutampa kažkurių institucijų rinkimai ir referendumo vykdymo datos tai nėra žalinga nei rinkimams, nei referendumui. Netgi atvirkščiai – galima tikėtis, kad referendume dalyvaus didesnis piliečių skaičius. Nemažiau svarbi ir pragmatinė šio reikalo pusė – yra sutaupoma lėšų iš valstybės biudžeto, nes išlaidų, organizuojant referendumą atskirai, būna daugiau. Kaip šiuo atveju savo darbą organizuoja savo darbą Vyriausioji rinkimų komisija ? Kaip yra užtikrinamas rinkimų bei referendumo organizavimas vienu metu?
“Jeigu tą pačią dieną kartu vyksta arba Seimo, arba savivaldybės tarybos rinkimai, arba referendumas, apylinkių rinkimų ar referendumų komisijos sudaromos tos pačios. Vyriausioji rinkimų komisija atskiroje rinkimų, referendumo teritorijoje sudaro vieną – miesto, rajono, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus arba referendumą.”16 Jeigu vienu metu vyksta du ar keli referendumai, tai sudarytos referendumų komisijos yra bendros visiems vienu metu vykdomiems referendumams.
Referendumą organizuojančios komisijos ne tik gali tikėtis, bet ir privalo gauti reikalingą pagalbą iš valstybės institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų, pareigūnų. Komisijoms privaloma teikti informaciją, reikalingas referendumo organizavimui žinias. “Valstybės institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, jų pareigūnai ne vėliau kaip per tris dienas privalo apsvarstyti referendumo komisijų pateiktus prašymus ir duoti referendumo komisijai motyvuotą atsakymą”17 šiuo atveju valstybinės institucijos pateikia reikalaujamą informaciją savo kompetencijos ribose, neatskleidžiant valstybinių ar tarnybinių paslapčių.
Svarbi užduotis Vyriausiajai rinkimų komisijai tenka nustatant unifikuotus svarbių referendumo vykdymo dokumentų ( balsavimo pažymėjimų, balsavimo biuletenių, vidinių ir išorės vokų balsavimui paštu ir kt.) pavyzdžius bei užpildymo pavyzdžius. Pagrindinė užduotis – kad tie dokumentai ir jų užpildymo pavyzdžiai būtų suprantami ir aiškiai suvokiami visiems, įvairių socialinių sluoksnių, balsavimo teisę turintiems Lietuvos piliečiams.
Atsakymų variantai, nurodyti “Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo” 26-2 str., yra, iš pirmo žvilgsnio, labai paprasti – “Taip” arba “Ne”. Tačiau, tuo atveju, kai referendumo kreipimesi
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
14 Seimo rinkimų įstatymas 17 str. 1d Valstybės žin.,1992 Nr 22-635
yra kelios nuostatos, o dar jeigu yra organizuojami keli referendumai vienu metu, net ir išprususiam žmogui gali susisukti galva. Todėl minėtajame straipsnyje yra nurodoma, kad “Jeigu referendumui pateikta keletas įstatymo nuostatų, dėl kiekvienos nuostatos balsuojama atskirai vienu biuleteniu” bei “Jeigu vienu metu vykdomi du ar keli referendumai, kiekvieno jų balsavimo biuleteniai turi būti skirtingos spalvos”. Tuo, manau, palengvinama ne tik balsuojančiųjų, bet ir balsus skaičiuojančiųjų dalia. Reikia pažymėti, kad esant reikalui, referendumo komisijos gali samdyti reikiamą personalo skaičių.
Referendumų komisijos pirmininkai bei nariai už darbą gauną Vyriausybės nustatytą atlyginimą. Jei referendumo komisijos nariai bei pirmininkai, dėl darbo referendumo komisijose, negauna atlyginimo pagrindinėse darbovietėse, jiems yra išmokamas vidutinio dydžio darbo užmokesčio, toje darbo vietoje, suma. Manau, kad tai yra teisingas požiūris į nelengvą šių žmonių darbą organizuojant ir vykdant referendumą, nes sunku būtų tikėtis tik visuomeniniais pagrindais prisišaukti šiam darbui kvalifikuotus žmones.
Be tų socialinių garantijų, kurios yra suteikiamos referendumų komisijų pirmininkams bei nariams, jie įgyja ir tam tikrų apribojimų. Nuo referendumo komisijų sudarymo jų pirmininkams ir nariams draudžiama bet kokia forma vykdyti referendumo agitaciją ar kitaip bandyti paveikti piliečių valią.
Kitokiu atveju gali susidaryti paradoksali (gal net absurdiška) situacija, kai tas pats asmuo ir agituoja dėl referendumo paskelbimo, ir nagrinėja skundus dėl agitacijos normų pažeidimų.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––
15 LR referendumo įstatymo 23 str., 3d.Valstybės žin., 1984 Nr 33-445
16 LR referendumo įstatymo 16 str., 2d.Valstybės žin., 1984 Nr 33-445
17 LR referendumo įstatymo 25 str.,2d. Valstybės žin., 1984 Nr 33-445
4. REFERENDUMAS PRAKTIKOJE
Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos Respublikoje įvyko vienuolika referendumų. Kai kuriuose iš jų balsavimui buvo pateiktos net kelios nuostatos. Šiuo atveju verta pažymėti, kad iš visų vykusių referendumų, treji – 1994 08 27, Lietuvos Respublikos įstatymui “Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos” priimti* 1996 11 10, priimti “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio papildymo” įstatymą, bei 2008-10-12‘‘Dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo“priimti – buvo laikomi neįvykusiais dėl mažo dalyvavusiųjų respondentų skaičiaus. Keturiuose referendumuose – 1992 05 23, “Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo”; 1996 10 20, priimti “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55, 57, 131 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą”** 1996 10 20, “Ar kompensuoti gyventojų indėlius teisingai privatizuojant valstybės turtą”; bei 2012-10-14“Dėl naujos elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje“ – teiktos nuostatos priimtos nebuvo, priežastis – per mažai balsavusiųjų pasisakė teigiamai. Ir tik keturiuose referendumuose – 1991 02 09, “Gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės”; 1992 06 14, “Dėl buvusios SSSR kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos federacijai, besąlygiško išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo” bei 1992 10 25, “Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti”; 2003-05-10 ‚‘‘Dėl Lietuvos Respublikos narystės ES 2003m., gegužės 10-11d., – teiktos nuostatos buvo priimtos absoliučiai daugumai balsavusiųjų pasisakius teigiamai.
Pats pirmutinis referendumas (po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje) 1991 02 09 “Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės” buvo vainikuotas ne tik didžiausiu dalyvių skaičiumi, bet ir žmonių, pasisakiusiųjų teigiamai dėl referendumui teiktos nuostatos. Taip pat 1992 06 14 referendume “Dėl buvusios SSSR kariuomenės, dabar <…>” buvo gausus dalyvių, kurių absoliuti dauguma pasisakė teigiamai; 1992 10 25 referendume “Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti” Lietuvos žmonės vieningai nusprendė, kad naujos redakcijos konstitucija mums yra reikalinga. Kiti referendumai – tiek įvykę, tiek laikomi neįvykusiais – rinkėjų gausa nepasižymėjo. Teigiamai pasisakė nepakankamas balsavusiųjų skaičius (įvykusiuose referendumuose), todėl ir teiktas nuostatas ištiko nelemtas likimas.
Na dėl referendumų, kuriuose priimtos teiktos nuostatos, lyg ir viskas aišku – juose atsispindėjo ryžtingas Tautos noras išsivaduoti iš okupacinio rėžimo gniaužtų, atkurti savo valstybingumą, paremtą demokratiška konstitucija. Tačiau kokios priežastys lėmė neigiamą rinkėjų požiūrį arba nepakankamą dalyvavimą kituose referendumuose (dviejuose iš jų teiktos net kelerios –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
* Referendume buvo balsuota dėl 8 nuostatų;
nuostatos) – sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti. Manau, tai daugiau politologų ir sociologų sritis. Tam, kad referendumas būtų sėkmingas visų pirma reikalingas pakankamas rinkėjų skaičius (ne mažiau kaip pusė įrašytų į sąrašus), o antrą – kad didesnė dalis (daugiau kaip pusė įrašytų į sąrašus) rinkėjų pasisakytų teigiamai teikiamos nuostatos (klausimo) atžvilgiu.
Praeitame skyriuje ašbandžiau panagrinėti referendumo inicijavimo mechanizmą. Viena iš būtinų sąlygų tam, kad įvyktų referendumas – reikalinga surinkti ne mažiau 300000 balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų. Todėl inicijuojant referendumo paskelbimą buvo ir nesėkmių :
1995 11 15, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : K.Antanavičius, A.Matulevičius, A.Norvilas; teiktos penkios nuostatos (dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo bei rinkimų tvarko pakeitimo, dėl valstybės tarnautojų ir ministerijų skaičiaus sumažinimo, dėl pajamų apmokestinimo pakeitimo ir pan.);
1996 03 28, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : E.Klumbys, R.Paulauskas (Tautos pažangos partija); teikta nuostata – “Lietuvos žemė nuosavybės teise gali priklausyti ir užsienio valstybių piliečiams, tarptautinėms organizacijoms ir užsienio valstybių juridiniams asmenims”;
1997 05 23, iniciatyvinės grupės koordinatoriai : A.Akstinavičius, R.Dagys, R.Matijoaitienė, R.Zuoza; teikta nuostata – “Ar Jūs pritariate tam, kad šios valstybės infrastruktūros esamos strateginės įmonės būtų privatizuojamos : <……> (išvardijamos pagrindinės, stambiausios Lietuvos valstybinės ūkio įmonės).
Visų šių bandymų įvykdyti referendumus objektyvi nesėkmės priežastis – nesurinkti piliečių parašai per nustatytą trijų mėnesių terminą.
Šiuo metu kaip tik yra įregistruotas sprendimas dėl iniciatyvinės grupės privalomajam referendumui paskelbti įregistravimo, kad pakeisti Konstitucijos 9 straipsnio trečiąją dalį ir ją išdėstyti taip: „Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“. Mano nuomone, tai protingas būtų žingsnis, atsižvelgiant į Lietuvos demografinę padėtį ir mažėjančiu gyventojų skaičiumi, taip pat gyventojų politikos neišmanymu, socialinių ir kitų priežasčių. Taip pat manau, kad šiuolaikinės visuomenės 300 tūkstančių parašų rinkimas tikrai sudėtingas, ir tikrai labai gaila, kai tikrai svarbūs mums sprendimai dėl šių priežasčių nėra priimami.
Bet kuriuo atveju – referendumo institutas, kaip Tautos valios išraiškos teisinis institutas, yra labai svarbus užtikrinant demokratišką šalies valdymą.
IŠVADOS
Referendumas, kaip vienas iš tiesioginės demokratijos taikymo teisės institutų, Lietuvoje yra taikomas praktikoje ir jau ne vienas teisės aktas buvo priimtas būtent referendumu. Būtent referendumo pagalba priimtas pats svarbiausias, mano nuomone, Lietuvoje teisės aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tai parodo referendumo reikalingumą gyvenant demokratinėje valstybėje, jo svarbą užtikrinant galimybę pačiai Tautai apsispręsti valdant šalies gyvenimą bei sprendžiant svarbiausius klausimus.
Referendumas – visuotinis šalies, regiono ar valstybės piliečių apklausos būdas balsuojant dėl tam tikro klausimo patvirtinimo ar atmetimo. Referendumas gali būti rengiamas dėl konstitucijos pakeitimo ar patvirtinimo, išrinktojo atstovo atšaukimo, ar dėl kitų vidaus politikos klausimų.
Galime daryti išvadą, kad referendumas, kaip tiesioginės demokratijos institutas, yra garantija, kad atstovaujamoji demokratija neišsigims ir netaps kitomis valstybinio valdymo formomis. Referendumas išreiškia balsuotojų valią tiksliau, negu jų išrinktų atstovų susirinkimai.
Referendumas kiekvienoje demokratinėje valstybėje bus politiškai ir ideologiškai efektyvus, jeigu jo organizavimo tikslai bus suprantami daugumai piliečių, jei referendumui teikiami klausimai bus humaniški, jei piliečiai nebus dezinformuojami pseudodemokratiniais šūkiais ir klaidingomis socialinėmis vertybėmis, jei bus užtikrintas viešumas organizuojant ir pravedant referendumą.
Referendumas yra vykdomas LR Referendumo įstatymu, kuris nustato Lietuvos Respublikos piliečių referendumo teisės įgyvendinimo tvarką, referendumo rūšis, jo inicijavimą, paskelbimą, organizavimą bei vykdymą. Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Balsuojantieji privalo pareikšti savo nuomonę – „už” ar „prieš” referendume pateiktą pasiūlymą.
NAUDOTA LITERATŪRA
Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 m. spalio 25 d; //Valstybės žin.,1992-08-06 Nr.100
LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. lapkričio 3 d. “LTSR referendumo įstatymas” – pirminė redakcija, // Žin., 1989, Nr.33 – 445;
“Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” – su pakeitimais ir papildymais iki 1999 11 01; Valstybės žin., 1997.Nr 118-3046; 1998. Nr., 59-1657.
“Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas” – 1992 m. liepos 9 d. // Žin., 1992, Nr.221 – 635;
M.Maksimaitis “Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje”, // Teisė. Mokslo darbai 1994 (Nr.28), 43 – 51 p.
Birmontienė, T. ir kt. (2001). Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras. P.24-32.
www.lrkt.lt
www.google.lt
http://lt.wikipedia.org/wiki/
11. www.infolex.lt/
12. http://www.vrk.lt/
1 LR referendumo įstatymo 32str.3d pirminė redakcija// Valstybės žin.,1989, Nr 33-445
2 2 LR Seimo rinkimų įstatymo 34str. 1d.// Valstybės žin.,1992, Nr 22-635