Teisės normos

Įvadas..............................3
1. Bendrųjų teisės normų aktai, jų pagrindiniai požymiai..................4
2. Individualūs teisės normų aktai, jų pagrindiniai požymiai...............4
3. Įstatymai ir įstatymo galią turintys teisės aktai, jų rūšys................5
4. Norminių teisės aktų struktūra. Teisinės tvarkos hierarchija..............5
5. Teisės normų aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu..........6
6. Teisės šakų katalogas ir bendra jų charakteristika....................8
7. Teisės aktų sisteminimas ir jo rūšys............................10
Išvados..............................14
Literatūra..............................15Įvadas
Normatyvizmo kūrėju ir pagrindiniu atstovu laikomas Hansas Kelzenas. Savo normatyvistines pažiūras į teise H- Kelzenas suformulavo XX a. pradžioje ir išdėstė apibendrintame veikale „Bendroji teisės ir valstybės teorija” (General Theary of Law and State, 1945). Teisės mokslas neeturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi dominti teisės normų nei ideologinis, etinis (kokia turi būti valstybės nustatoma teisė pagal idealą), nei sociologinis (ką žmogaus gyvenime teisės normos atitinka) aspektai. Jurisprudencija turinti ne kriti-, kuoti ar teisinti galiojančią teise., o tik ją tyrinėti kaip „grynąją”, t. y. pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkyti jų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekonomiškumo, taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reikalavimus. Todėl jo teorija ir vadinama grynosios teisės teorija (Reine Reechtslehre). Teisė H- fCelzenui – tai sistema teises normų, kurių vykdymas garantuotas valstybės prievarta. Vienas iš H. Kelzeno koncepcijos bruožų, skiriantis nuo kitų teisės koncepcijų, buvo ir tas, kad tesės normomis jis laikė ne tik bendras, abstrakčias, bet ir individualias elgesio ta

aisykles, kuriomis baigiasi teisės sistema. Kiti autoriai (R. Z. LifSicas) teisinį normatyvizmą vertina kaip stiprios valstybės, tvirtos tvarkos, pagrįstos griežtu įstatymų laikymusi, apologetiką. Formuojantis valstybės centralizmui, įveikiant visuomenės susipriešinimą, tokia teorija, pasak R. Z. Lifsico, gali atlikti pažangų vaidmenį, nes palengvina ir pagreitina bent laikinos tvarkos visuomenėje įvedimą. Bet ji neatsižvelgia į valdžios veiksmą turinį, tapatina teisę su įstatymu ir Šitaip slepia ideologines nedemokratinių režimų įsigalėjimo prielaidas. Grynai teisės mokslo pažangos požiūriu normatyvizmo nuopelnas buvo tas, kad jis prisidėjo prie formalių teisės požymių išskyrimo ir šitaip darė teisę praktinio taikymo požiūriu patogesne, operatyvesnę, nes, kaip sakyta, normatyvizmas pirmiausiai siekė tyrinėti teisę jos taikymo, o ne kūrimo iteresais. Normatyvizmui svarbu ne ką teisė išreiškia, o kaip Ją padaryti operatyviau ir tiksliau veikiančią prraktiškai. Todėl šią teoriją reikėtų vertinti kaip technokratinę teisės teoriją, kuri domisi tik techniniais teisinės dogmatikos klausimais. Todėl suprantama, kodėl normatyvizmu labiau domėjosi teisininkai praktikai (teisėjai, prokurorai, tardytojai, policininkai), turintys oficialią valstybės tarnybą, kuriems svarbiau įstatymus tinkamai taikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos požiūriu.1. Bendrųjų teisės normų aktai, jų pagrindiniai požymiai
Bendrųjų teisės normų aktai – kompetentingų valstybės institucijų specialia tvarka išleisti oficialūs rašytiniai dokumentai, kurių turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam subjektų skaičiui.
Pagrindiniai bendrųjų teisės normų aktų po
ožymiai:
1) norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, ministerijos ir kt) ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai (Prezidentas, ministras).
2) norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nes dažniausiai formuoja bendrąją elgesio taisyklę.
3) norminių teisės aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią.
4) norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.).
5) teisės normų aktas telkia savyje bendrojo pobūdžio nuorodas, išreikštas teisės normų pavidalu, kurios skirtos daugkartiniam naudojimui.
6) Teisės normų aktai reguliuoja labai platų visuomeninių santykių ratą.2. Individualūs teisės normų aktai, jų pagrindiniai požymiai
Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę.Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai.
Pagrindiniai požymiai:
1. Individualių teisės normų aktas susideda iš teisės normų, kurios yra individualaus pobūdžio ir vienkartinio naudojimo.
2. Individualieji teisės aktai skiriami griežtai nustatytiems asmenims ar jų grupei.
3. individualieji teisės aktai reguliuoja griežtai nustatytas visuomeninių santykių sritis.
4. Individualaus pobūdžio aktų veikimas sustabdomas tada, kai išnyksta tam tikri visuomeniniai santykiai.
5. individualius teisės taikymo aktus leidžia visos valstybės institucijos, firmos, pavieniai pareigūnai.
6. individualieji teisės aktai priimami paprastesne tvarka.3. Įstatymai ir įstatymo galią turintys teisės aktai, jų rūšys
Įstatymas-tai teisės norminis aktas, kurį priima aukščiausiasis atstovaujamos valstybinės valdžios organas (Lietuvoje-Seimas) arba jis priimamas referendumu-visos tautos balsavimu.Įstatymas su
udaro valstybės teisinės sistemos pagrindą.Jis turi aukščiausiąją teisinę galią kitų visų valstybės organų norminių aktų atžvilgiu, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius.Visi įstatymai turi būti priimami sutinkamai su konstitucija ir neprieštarauti jai. Teisės aktas – tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluotos teisės normos.
Pagr. teisės aktų rūšys:
1. Bendrųjų teisės normų aktas – valstybės institucijų išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir subjektams.
2. Individualių teisės normų aktai – formuluoja vienkartinę ir tęstinė elgesio taisyklę. Tai – teisės normų taikymo aktai.
3. Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija.
Pagrindinę užima bedrųjų teisės normų aktai. Teisės normų aktų savybė – reguliuoti santykius. Teisės normų aktų suformulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia gyventojams susipažinti su jų turiniu.4. Norminių teisės aktų struktūra. Teisinės tvarkos hierarchija
Norminių teisės aktų struktūra nėra vienoda. Ji džn. priklauso nuo akto rūšies, reikšmės, ir kt. daugelis norminių teisės aktų neturi bendrosios ir specialiosios dalių, preambulės, papildomų elementų, tačiau daugelio iš jų struktūra tokia: Norminių teisės aktų struktūra. Skiriamos keturios struktūros dalys:
1)Įvadinė dalis. Ją sudaro subjekto, kuris išleidžią konkretų teisės normų aktą, pavadinimas, teisės normų akto rūšis (įstatymas, instrukcija.), Teisės normų akto pavadinimas (pvz., Pilietybės įstatymas), teisės akto priėmimo data ir vieta, numeris. Ka
ai kurių teisės normų aktų įvadinėje dalyje būna preambulė, kurioje atskleidžiami konkretaus norminio teisės akto išleidimo tikslai, motyvai.
2)Norminė dalis. Tai pagrindinė teisės normų aktų dalis, nes joje būtent ir išdėstomos teisės normos. Ši dalis gali būti skirstoma į skyrius, skirsnius, straipsnius ir panašiai.
3)Teisinės atsakomybės rūšį nustatanti dalis. Joje informuojama, kokią atsakomybę užtraukia teisės normų akto norminėje dalyje išdėstytų teisės normų nesilaikymas. Ši dalis gali būti banketine, t.y. nukreipti į kitą teisės normų aktą.
4)Baigiamoji dalis, joje dažniausiai būna formuluojamas akto įsigaliojimo laikas, teisės normų aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas bei pavardė, nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios bus panaikintos įsigaliojus naujoms, kurios išdėstytos tame teisės normų akte.5. Teisės normų aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu
Norminių teisės aktų galiojimo laikas – tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia – tai data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti. Galiojimo pradžia gali būti suprantama kaip teisės normos įsigaliojimas: a) nuo akto priėmimo momento; b) nuo akto patvirtinimo dienos; įstaigos, įmonių norminių teisės aktai pradeda galioti nuo to momento, kai juos patvirtina įmonės, įstaigos, firmos vadovas; c) nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai); d) kitą dieną po paskelbimo “Valstybės žiniose” (poįstatyminiai aktai); e) nuo teisės akto faktinio gavimo dienos. Akto galiojimo pradžia laikomas jo įregistravimo gavėjo kanceliarijos knygose momentas. Šitaip dažniausiai įsigalioja ministerijų instrukcijos, nurodymai, paaiškinimai, inf-niai laiškai. Tokie dokumentai siunčiami registruotu paštu, o svarbesni – su spec. kurjeriu. f) nuo datos, nurodytos pačiame akte. Norminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai: a) baigiasi akto baigimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte; b) kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą; c) išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius.
Norminių teisės aktų galiojimas teritorijos atžvilgiu. Teisinė teritorijos samprata yra platesnė nei geografinė. Teisinė LT – tai valstybės sienomis apribota sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys, oro erdvė virš sausumos, žemės gelmės, Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje, karo laivai, esantys kt. šalių teritoriniuose vandenyse, skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje. Norminių teisės aktų galiojimas asmenų atžvilgiu. Teisės normų aktų nustatyti nurodymai ir paliepimai galioja visiems asmenims, kurie yra tų aktų galiojimų teritorijoje. Tačiau kai kurie norminiai teisės aktai galioja tik tikrai gyventojų daliai, kuriai jie tiesiogiai adresuojami, pvz., studentams, pensininkams ir kt. norminių teisės aktų galiojimų riboms turi reikšmės teisės subjekto amžius. Asmeniui, sulaukusiam 18 metų, galioja visi norminiai teisės aktai. Asmenys iki 16 metų nėra administracinės atsakomybės subjektai, asmenų iki 18 metų ribota ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų. Asmenys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo 14 iki 16 metų amžiaus, “atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą, nužudymą ir kt. nusikaltimus. (BK 13str.). Pagal CK, vaikai nuo 15 iki 18 metų amžiaus atsako už teisės pažeidimu padarytą žalą, jeigu jie turi pajamų šaltinį, o jeigu tokio šaltinio neturi, už jų padarytą žalą atsako jų tėvai arba globėjai.
Pavieniui teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų f-jų. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Tai reiškia, kad teisės normas reikia organizuoti į vientisą sistemą , kur jos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.teisės šakų tarpusavio priklausomybė.
Teisės normų sisteminimo poreikis. Pavieniui teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų f-jų. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Tai reiškia, kad teisės normas reikia organizuoti į vientisą sistemą, kur jos suvienijamos abipusės priklausomybės ir o.rganizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui-įgyvendinti žmogaus teisių apsaugą.
Teisės normų sisteminimo lygmenys:
1. pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu (būdu) ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį. Teisės institutu pavyzdžiai gali būti ieškinio senaties, paveldėjimo civilinėje teisėje. Teisės institutai gali būti nevienodos apimties: nuo kelių normų iki apimančių subinstitutus.
2. antrasis lygmuo – teisės pošakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiškai savarankišką teisės šakos dalį, pvz.: žemės teisė apima vandens teisės, miškų teisės, žemės gelmių teisės pošakius.
3. trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas – teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu, pvz.: konstitucinė, baudžiamoji, administracinė ir kt. teisė.
Teisės normos organizuojamos į sistemą remiantis dviem loginėmis operacijomis – subordinacija ir koordinacija, arba koreliacija. Teisinės subordinacijos pagrindu teisės normos yra telkiamos į vis bendresnius darinius ir galiausiai – į teisės šakas, o koordinacijos pagrindu atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.6. Teisės šakų katalogas ir bendra jų charakteristika
Konstitucinė teisė įtvirtina piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kt. Pagrindinis jos teisės aktas – Konstitucija, kuri yra metodologinis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konstitucija demokratinėje valstybėje – piliečių įstatymas, ribojantis valstybinės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės i-cijoms vykdant k-jos ir įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdybų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą. Valdymo objektais laikomi žm. santykiai, atsirandantys ekonomiškos, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, krašto gynybos, piliečių teisių apsaugos ir kt. srityse. Metodas – valdžios ir pavaldumo principas.
Finansų teisės reguliavimo objektas – žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, t.p. nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kt. Šių santykių subjektai – valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčiu – formuoti biudžetą, ir teisė gauti iš jos tam tikrų paslaugų – saugumo nuo išorės ir vidinės agresijos, švietimo, medicinos, soc.draudimo ir kt. srityse. Būdingas imperatyvusis metodas: valdingi paliepimai, kontrolė, revizijos ir kt.
Baudžiamoji teisė – tai sistema teisės normų, kurios, siekdamos užtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą, įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažeidžiantys reguliacinių normų draudimus, laikyti nusikaltimais; kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos ir kt. Ji skirta garantuoti kt. teisės šakų nustatytus draudimus. Reguliavimo metodas – imperatyvusis, pgr. norminis aktas –BK.
Baudžiamojo proceso teisė reguliuoja baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo tvarką; baudžiamųjų bylų iškėlimo, jų ikiteisminio ir teisminio tyrimo tvarką, t.p. baudžiamojo proceso dalyvių (teisėjų, prokuroro, advokato, įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų) teises ir pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Pgr. norminis aktas-BPK. Vyraujantis reguliavimo metodas – imperatyvusis.
Civilinė teisė plačiausia teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įv. įm. ūkinė veikla remiasi civiline teise. Civilinė teisė reguliuoja tuos turtinius santykius, kur santykio dalyviai juridiniu požiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolininkas) ir prezimuoja maksimalų santykio dalyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendinant turtines žmonių teises. Pgr. norminis aktas CK, pgr. reguliavimo metodas-dispozityvusis.
Civilinio proceso teisė tai sistema teisė normų, kurios reglamentuoja teismo ir kitų civilinio proceso dalyvių veiklą nagrinėjant civilinius, darbo, šeimos ir kt. ginčus. Jos nustato civilinių ieškinių pateikimo, teisminio civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų civilinėse bylose priėmimo, jų vykdymo tvarką ir kt. Pgr. norminis aktas-CPK.
Santuokos ir šeimos teisė reguliuoja santuokos sudarymo ir nutraukimo tvarką, santykius tarp sutuoktinių ir jų vaikų, globos, t.p. įvaikinimo, rūpybos, šeimos narių turtinės padėties santykius. Naujasis CK šią teisės šaką apibrėžia kaip “Šeimos teisė”. santuokos sąvoka yra platesnė, negu šeimos Pgr. reguliavimo metodas – savanoriška sutartis ir privalomas vykdymas pareigų, kylančių iš savanoriškos sutarties.
Darbo teisė reguliuoja darbo santykius, atsirandančius darbo (samdos) sutarties pagrindu; nustato darbo santykių atsiradimo ir pasibaigimo t.varką, darbo ir poilsio laiką, darbo užmokesčio dydį ir kt. darbo santykių subjektai-darbininkai, valstybės tarnautojai, privačių firmų savininkai, valstybė, kurių tarpusavio paslaugos remiasi darbo sutartimi. Reguliavimo metodas – sutarčių laisvė ir ją ribojančios norminės sutartys bei imperatyvūs darbo įstatymų nurodymai, pagyrimas, materialusis skatinimas.
Žemės teisė reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius, nustato skirtingų žemės rūšių teisinį statusą ir kt.
Tarptautinė teisė tai sistema teisės normų, kurios išreiškia suderintą kolektyvinę tautų (valstybių), esančių tos teisės subjektais, valią. Ji neįeina į nacionalinės teisės sistemą. Ji reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Jos normos ir institutai įtvirtinami įv. tarptautinėse sutartyse, nutarimuose, įstatuose, konvencijose, deklaracijose, JT dokumentuose. Visuotinai pripažintos tarptautinės žmogaus teisių srities teisės normos turi pirmumą prieš nacionalinę teisę.
Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvoka nuo platesnės; pirmoji yra teisės normų ir teisės šakų vidinė organizacija, antroji – teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijoms bei jų veikla. todėl teisinė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūros subjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (teisnių santykių ir teisėsaugos institucijų). Jos struktūrai būdingi trys lygmenys: 1)ideologinis doktrininis (teisės samprata); 2)norminis (teisės sistema); ir 3)organizacinis institucinis (valstybės in-cijų sistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę).7. Teisės aktų sisteminimas ir jo rūšys
Norminių teisės aktų sisteminimas – tai įv. teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus. Skiriami tokie norminių teisės aktų sisteminimo principai: 1)inf-jos išsamumas, užtikrinimas, kad bus apimta visa sisteminti reikalinga inf-ja; 2)inf-jos patikimumas, jis užtikrinamas tuo, kad naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai; 3)naudojimosi patogumas, užtikrinantis greitą ir kokybišką reikiamos inf-jos apie konkrečią teisės normą radimą.
Teisės aktų inkorporacija. Tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Inkorporacija yra nuolatinė valstybės I-cijų, firmų, piliečių veikla, kuria siekiama užtikrinti galiojančių teisės aktų veiksmingumą, jų prieinamumą ir greitą apžvalgą, operatyviai aprūpinti gyventojus patikima inf-ja apie teisės aktus ir galiojančią jų redakciją. Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungiamų į rinkinį teisės aktų turinys. Tai skiria ją nuo kodifikacijos ir konsolidacijos. Rinkinyje paprastai išdėstomi teisės aktai atsižvelgiant į vėlesnius jų pakeitimus ir papildymus. Atliekant inkorporaciją iš teisės aktų teksto pašalinami tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra pripažinti netekę galios arba faktiškai neveikiantys. Kartu į tokį rinkinį įtraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymai nurodant oficialius aktų rekvizitus (akto pavadinimą, išleidimo subjektą, pakeitimo ar papildymo datą, akto nr). Iš norminių teisės aktų teksto pašalinami įv. operatyviniai nurodymai, neturintys norminės reikšmės, laikinos normos, kurių galiojimo laikas baigėsi, t.p. žinių apie asmenis, pasirašiusius atitinkamą teisės aktą.
Teisės aktų konsolidacija. Kiekvienoje teisinėje sistemoje ilgainiui susikaupia daug teisės aktų, reguliuojančių tą pačią soc.gyvenimo sritį. tokių aktų imperatyvai džn. kartojasi, kartais tarpusavy nesuderinami ar net vienas kitam prieštaraudami. Vienas iš būdų panaikinti tuo pačiu klausimu besikaupiančią norminių teisės aktų gausą yra jų konsolidacija. Tai tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią soc.santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą (sustambintą) norminį teisės aktą. Tokį naujai sukurtą aktą teisėkūros i-cija tvirtina kaip savarankišką teisės normų išraiškos formą kartu pripažindama, kad ankstesni pavieniai šios srities teisės aktai neteko galios. Konsolidacija yra tam tikra teisėkūros rūšis. Jos savitumas tas, kad naujas, sustambintas teisės aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės. Tai techninio (formos) pobūdžio teisėkūra. Rengiant teisinės konsolidacijos aktą visos ankstesnių teisės aktų normos išdėstomos tam tikra loginio nuoseklumo tvarka, sukuriama bendra loginė būsimo akto struktūra, daroma teisinių formuluočių redakcija, bet tik išorinė, stilistinė, kad visos normos būtų suformuluotos vienu stiliumi, šalinami prieštaravimai, pasikartojimai, trumpinamas apkrautas tekstas, taisoma pasenusi terminija, turinio atžvilgiu artimos normos jungiamos į vieną straipsnį.
Teisės aktų kodifikacija. Kofidikacija-tai esminis tam tikrą soc.santykių sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas. Kodifikacija – tai teisėkūros tobulinimo iš esmės forma. Kodifikacijos kūrinys yra naujas suvestinis pastovaus turinio teisės aktas (kodeksas, statutas, įstatai ir t.t.). pakeičiantis iki tol tam tikru klausimu galiojusius teisės aktus. Kodifikacijai būdingi tokie požymiai: 1)kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svarbiausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus, nustato tam tikros teisės šakos norminius pagrindus; 2)kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba gana plačią santykių sritį; 3)būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikacijos aktas. yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisnius nurodymus; 4)kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skirtas ilgai galioti; 5)kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybos aktas, o apimties atžvilgiu – sudėtingos struktūros.
Teisės normų aiškinimo priežastys. Tam kad įgyvendinti teisės normų skelbiamus imperatyvus, kad jų būtų laikomasi ir jie būtų tinkamai taikomi, jie turi būti pažinti – išsiaiškinta arba išaiškinta, kokio konkretaus elgesio norma reikalauja iš teisinio santykio dalyvių. Tai svarbus teisės įgyvendinimo momentas, nes “įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės”. Dauguma autorių būtinybę aiškinti teisės norma sieja su tokiomis priežastimis: 1) soc.gyvenimo dinamika (permainos) veikia ne tik teisės normų turinį, bet ir jų aiškinimą bei taikymą. TN kuriamos ir taikomos siekiant įtvirtinti kintamas vertybes, kurios garantuotų t.p. kintamus žmogaus teisių poreikius. 2) abstraktus teisės normų pobūdis. TN yra bendrojo, abstraktaus pobūdžio, o taikoma konkretiems istoriniams faktams. Tie faktai-skirtingi, džn. sudėtingi ir ne visada lengva įsitikinti, ar konkreti norma skirta norminti būtent tuos soc.santykių atvejus, kuriems rengiamasi ją taikyti. 3) lingvistinės priežastys. Įstatymų leidėjas formuoja TN vartodamas kiek galėdamas trumpesnę kalbinę išraišką, kurią vėliau reikia “iššifruoti” normos suvokėjui ir taikytojui. Be to, TN formuojantys terminai, sąvokos, kalbos konstrukcijos, nuorodų sistemos, gali būti ne tik pernelyg abstraktūs, bet ir dviprasmiai, neaiškūs. 4) sisteminis teisės normų funkcionavimas. TN pajėgia reguliuoti soc. santykius tik sąveikaudamos tarpusavyje. Todėl norint suvokti tikrąją konkrečios teisės normos prasmę, reikia atrasti kitas TN, kurios bus taikomos kartu su aiškinamąja. 5) praktika nepatikrintų įstatymų neišbaigtumas. Visuotinai laikomasi nuomonės, kad įstatymas, kol jis nėra teismų išaiškintas, nepatikrintas praktika, yra lyg ir neužbaigtas: neaišku, kaip reikia suprasti konkrečius jo nurodymus, kad jis būtų realiai taikomas, sukeltų pageidaujamų padarinių.
Tiesioginis teisės aiškinimo objektas yra oficialusis teisės normų akto tekstas, kuriuo ta norma suformuluota, išoriškai išreikšta. Aiškinimo tikslas – teisingas, tikslus ir vieningai įstatymų prasmės supratimas ir taikymas.Teisės normų aiškinimo sąvoka ir stadijos. Teisės aiškinimas – tai teisės subjektų (valstybės institucijų, org-jų, pareigūnų, piliečių) intelektinė veikla, skirta atskleisti, nustatyti teisės normos prasmę (teisių ir pareigų turinį, jų santykį).Teisės normos prasmė. Loginės semantikos požiūriu ženklo prasmė – tai ženklu žymimo objekto sąvoka. Termino reikšmė – tai tuo terminu žymimas objektas. Termino (vardo) prasmė ne visada sutampa su jo reikšme. Todėl yra ženklų, kurie turi prasmę, bet neturi reikšmės. Atitinkamai teisės normos, kaip ženklo, reikšmė yra tie soc.santykiai, kuriuos norma reguliuoja, o prasmė – tai tos normos juridinė sąvoka: elgesio taisyklė, jos teisių ir pareigų turinys, jų santykis, pareigų vykdymą garantuojančių sankcijų sistema. Teisės normų aiškinimas susideda iš dviejų stadijų: 1) teisės normos prasmės išsiaiškinimo; ir 2) išsiaiškintos teisės prasmė paaiškinimo kitiems teisės subjektams. Teisės prasmė išsiaiškinimas skirtas padėti susiformuoti patys asmens, taikančio normą, apsisprendimui ir išoriškai nepasireiškia. Interpretatorius mąstydamas atskleidžia tam tikros teisės normos nustatomų teisių ir pareigų turinį, teisnius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atiranda, pasikeičia, pasibaigia, t.p. įsitikina, kokiomis valstybės priemonėmis yra garantuojamas toje normoje nustatytų pareigų vykdymas, kokia yra specifika tų gyvenimo atvejų, kuriems bus taikoma ši TN.
Teisės normų aiškinimo būdai ir rūšys. Teisės aiškinimo būdas – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę). Teisės literatūroje nurodomas įv. teisės aiškinimo būdų skaičius. Tačiau dažniausiai. sutariama, kad esama 10 teisės aiškinimo metodų: lingvistinis; sisteminis; istorinis; teologinis; precedentinis; įstatymų leidėjo ketinimo; lyginamasis; bendrųjų teisės principų; analoginis; loginis.
Kai kurie iš šių metodų gali būti jungiami į vieną – “supaprastinimo” operacija. Dažniausiai taikomi, vadinamieji tradiciniai teisės aiškinimo būdai: kalbinis; sisteminis; istorinis; loginis.
Kalbinis teisės aiškinimas, dar vadinamas lingvistiniu, filologiniu. Jis grindžiamas kalbos, kuria norma suformuluota, mokėjimu. Šis būdas svarbus tuo,kad teisės normos yra rašytinės. Interpretatorius turi suvokti įprastą literatūroje vartojamų žodžių prasmę, vartojamą teisės aktuose. Skirstomos tokios kalbinio aiškinimo taisyklės:
1.Kontekstu besiremiantis aiškinimas. Aiškinant žodžius, sakinius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę.
2.Vientiso aiškinimo taisyklė. Negalima be pagrindo vienodų žodžių ir posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, aiškinti skirtingomis prasmėmis, arba skirtingų terminų aiškinti ta pačia prasme.
3.Bendrinės kalbos pirmumo prezumpcija. Jei yra visiems mokslams bendra, o ne teisinė sąvoka, tai ji aiškinama ta prasme, kaip ji suprantama bendrinėje kalboje. Kartais teisinės sąvokos gali būti suprantamos platesne prasme, nei jos suprantamos bendrinėje kalboje.
4.Specialios kalbos pirmumo taisyklė. Teisės normos tekste esamos specialiosios sąvokos, nepaaiškintinos pačiame įstatyme, aiškintinos pagal specialią jų prasmę remiantis tos žinių srities dalykiniais žodynais.
Labai svarbu teisingai nustatyti sintaksines ženklų prasmes, gramatines kalbos dalių formas. Netiksliai jas vartojant gali iš esmės pasikeisti teisės normos prasmė.
Lingvistinis teisės aiškinimo metodas pripažįstamas vienu iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų. Tačiau kiekvieną teisės normą galima aiškinti ir kitais metodais.Išvados
Bendrasis teisės normų pobūdis konstitucinėje doktrinoje siejamas ir su įstatymo viršenybės principu – neatskiriamu teisės viešpatavimo elementu. Šis principas reiškia, jog tarp visų bendro pobūdžio normų yra hierarchija (kurios viršūnėje – Konstitucija), o individualaus pobūdžio teisės aktai turi atitikti norminius aktus. Kitas svarbus įstatymo viršenybės aspektas yra tas, jog įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją: jis negali nevykdyti savo paties išleistų įstatymų, būti tarsi jų „nepasiekiamas“.
Įstatymo viršenybė tiesiogiai susijusi su Konstitucijos viršenybės principu, jį papildo ir pratęsia. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje (102 str. 1 d.) įtvirtinta ne tik Konstitucijos viršenybė visų kitų teisės aktų atžvilgiu, bet ir įstatymo viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (šiuo atveju – Respublikos Prezidento ir Vyriausybės): „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.“ Bet Konstitucijoje tiesiogiai nėra nurodyta, koks yra visų poįstatyminių aktų atitikties aukštesnės galios norminiams aktams patikrinimo mechanizmas. Kai kas detalizuojama įstatymuose; antai žinybinių (pvz., ministerijų) aktų atitiktį įstatymams arba Vyriausybės nutarimams gali tirti specializuoti administraciniai teismai Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Bet net ir įstatymuose nėra nustatyta, kaip turėtų būti tiriama, tarkime, Seimo nutarimų atitiktis įstatymams: Konstitucijos 102 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar kiti Seimo aktai (t. y. ne įstatymai) neprieštarauja Konstitucijai (bet ne įstatymams). Šią formalią „Konstitucijos teksto spragą“ užpildo konstitucinis įstatymo viršenybės principas: teisės aktų hierarchija, kartu ir įstatymo viršenybė būtų paneigta, jei pagal Konstituciją nebūtų galima ištirti poįstatyminio akto atitikties įstatymui ir jeigu poįstatyminiam aktui, kuris prieštarauja įstatymui, būtų leidžiama likti teisės sistemoje galioti toliau. Konstitucinis Teismas tokių aktų atitiktį įstatymams tiria. Konstitucijoje taip pat nėra tiesiogiai pasakyta, kad gali būti tiriama įstatymų atitiktis konstituciniams įstatymams, bet Konstitucinis Teismas tiria ir tai.
Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad „negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto, ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką“. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo pabrėžta ir tai, kad teisės aktai negalioja atgal; kartu įtvirtinta, kad aktai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys sankciją, galioja atgalLiteratūra
1. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001. P. 28–30.
2. Plg.: Leontjeva E. et al. Knyga 2000–2004 Seimo nariams ir rinkėjams. – Vilnius: UAB Biznio mašinų kompanija, 2000. P. 174.
3. Lietuvos teisėkūros tobulinimo rekomendacijos // Teisės problemos, 2000. Nr. 2. P. 11.
4. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Jurisprudencija, 2001. Nr. 19.
5. Plg.: Stačiokas S. Lietuvos nacionaliniai interesai ir valdžių tarpusavio sąveika // E. Kūris et al. Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema. – Vilnius: Pradai, 1995. P. 68.
6. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija / Vertė S. Kadžiulytė ir A. Budrikis. – Vilnius: Pradai, 1997.

Leave a Comment