Centrinis bankas ir jo funkcijos

CENTRINIS BANKAS, JO FUNKCIJOS

ĮVADAS

Žodis „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco“, reiškusio
stalą, prie kurio viduramžiais sėdėdavo žmonės, versdavosi pinigų mainymu
ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijoje nuo šių stalų pavadinimo
(graikų kalba – trappeza), prie kurių sėdėdavo pinigų keitėjai, davė ir
jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: tai yra stalininkai, arba mūsų
laikais – bankininkai. Bankų steigimo istorija taip pat yra sena.

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio
pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos
bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų
valstybės įstaigų.

Lietuvos baankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka funkcijas:
vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; formuoja ir vykdo pinigų
politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito
kursą; atlieka valstybės iždo agento funkcijas ir kitas funkcijas, kurias
minėsime savo referate.

Lietuvos bankas atsovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių
centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse
finansinėse institucijose, taip pat tarptautiniuose valstybiniuose
pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais.
Gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininkas, jei tai susiję
su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos
tobulinimu, ir siekiant įgyvendinti Lietuvos banko tikslus.

1.CENTRINIS BAANKAS, JO KILMĖ

Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų –
lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos
bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai
sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku
pasakyti, kada ji

is šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir
tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų
ne išsirutuliojo evoliucijos būdų, bet, kaip Federalinė rezervų sistema,
gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš
tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir
Federalinė rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų. Kai bankas veikia
kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis
visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė
institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo
aukštuosius pareigūnus.

Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų
ir įgyvendindamas įstatymo numatytas funkcijas., vadovaujasi Lietuvos
Respublikos Konstitucija, įstatymais ir yra atskaitingas Lietuvos
Respublikos Seimui.

Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris
pagal nuosavybės teisę priklauso Lietuvos valstybei. Jį steigia ir
likviduoja Lietuvos Respublikos Seimas. TTaip pat Lietuvos bankas turi
anstpaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos
bankas“. Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje, bet savo funkcijoms atlikti
turi teisę kituose miestuose steigti skyrius bei filialus.

Lietuvos bankas buvo įsteigtas 1990m. kovo 1 dieną. 1996m. pradžioje
Lietuvos banke buvo įregistruoti 27 bankai.

Lietuvos bankas atstovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių
centrinuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse
finansinėse institucijose, taip pat tarptautiniuose valstybiniuose
pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais.
Gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininkas, jei tai susiję
su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų p
politikos
tobulinimu, ir siekiant įgyvendinti Lietuvos banko tikslus.

Centrinio banko funkcijos yra šios:

Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kantrolė.
Centrinis bankas kontroliuoja, kaip kinta pinigų kiekis – cirkuliuojantis
pinigų kiekis per tam tikrą laiko tarpą, kokie yra kroditų pasiūlos
pasikeitimai.

Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos tvarkymą
pavesti centriniams bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko
čekiais. Tuomet centrinio banko padėtis tampa nepatogi, čia susiduria
šalies finansinė ir monetarinė politika. Vyriausybės paskolų dydis ir rūšys
lemia pinigų kiekio didėjimą. Taigi centrinis bankas susiduria su sudėtinga
užduotimi: privalo kontroliuoti pinigų kiekio didėjimą, bet tuo pat metu
stengiasi finansuoti visuomeninį sektorių.

Bankų priežiūra. Centriniam bankui įstatymų nustatyta tvarka yra
suteikta teisė išduoti ir atšaukti išduotas licencijas Lietuvos Respublikos
ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms, kontroliuoti jų
veiklą. Šiam darbui atlikti Lietuvos bankas turi specialų padalinį –
Kredito įstaigų priežiūros departamentą.

Bankų bankas. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir
skolina jiems pinigus. Ši funkcija iš dalies susijusi su monetarine
politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį bruožą: centrinis bankas
veikia kaip „skolintojas paskutiniu atveju“.

Valiutos emisija. Centrinis bankas užsiima banknotų kūrimu,
spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos. Pinigų emisiją Lietuvos
bankas įgyvendina šitaip:

• Nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius,

apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų spausdinimą, pervežimą

bei jų saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš

apyvartos, jų pakeitimo bei sunaikinimo tvarką, sudaro atsarginius

piniginių ženklų fo

ondus, nustato pinigų ekspertizės tvarką;

• Įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos

pinigus. Lietuvos bankas taip pat gali išimti iš apyvartos banknotus ir

monetas, pakeisdamas juos kitais. Pakeitimo tvarką nustato ir paskelbia

Lietuvos bankas.

Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Centrinis bankas užsienio atsargas
laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – siekdamas tenkinti trumpalaikį
užsienio valiutos poreikį tvarkant tarptautinius mokėjimus ir remti
nacionalinės valiutos kursą.

Lietuvos bankui vadovauja Banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,
trys jo pavaduotojai ir dešimt narių. Lietuvos banko valdybos pirmininku,
jo pavaduotojais ir nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai (
negali būti Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo ir
Vyriausybės nariai, kitų kredito įstaigų tarybų ir valdybų nariai).
Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko
pavaduotoją, kas treji metai yra atnaujinama trečdaliu (nustatyta tvarka
netaikoma valdybos pirmininko pavaduotojams ir valdybos nariams, kurie yra
paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo).

Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybių patarėjai, ypač
tarptautinių finansų klausimais. Kad tą sugebėtų atlikti, centriniai bankai
turi daug darbuotojų, dirbančių tiriamąjį darbą.

Pinigų pasiūlos kontrolė. XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas
finansų klausimais Volteris Badžetas rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.
Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir, jeigu
nebūtų tam tikro kontolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir pagaliau
pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimo kontrolės
būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus indėlius
kokiomis nors vetrybėmis, pvyzdžiui, auksu. Antras būdas y

yra įkurti
centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą indėlių bei pinigų
pasiūlos priimtiną augimą. Tai nereiškia, kad centriniai bankai visada
sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą. Federalinių
rezervų politikos istorija palieka atvirą klausimą, ar iš viso Federalinė
rezervų sistema padarė daugiau gero ar blogo.

Bankų bankrotų kontrolė. Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra
apsisaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tai
nereiškia, kad centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų
bankrotų: nėra abejonės, kad FRS to nepadarė 4 dešimtmetyje. Bet centrinis
bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju
(paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti
teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to
daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu , nes jis turi
galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo
bankų bankrotų galimybę, žinoma turi Federalinė indėlių draudimo
korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia FIDK, veikdama kaip
paskutinis skolintojas kritiniu atveju. Jeigu bankas yra ant bankroto
ribos, FRS gali jam suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol FIDK
galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip išspręsti jo likimą.

Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi
centrinio banko funkcija. Ta labai lengva pamiršti, nes potenciali
finansinė panika kyla labai retai. Taigi kai kas nors stebi kasdieninę
centrinio banko veiklą, jo, kaip paskutinio skolintojo kritiniu atveju,
funkcija atrodo nelabai svarbi. Bet tą patį galima pasakyti ir apie
ugniagesius! Todėl neužmirškime, kad nors paprastai centrinis bankas ir
neveikia kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, jis privalo būti
visada pasiruošęs tą daryti, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų
tikslų, pavyzdžiui, kovos su infliacija.

Įprastinės funkcijos. Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra
teikti komerciniams bankams paslaugas. Taigi jis, laikydamas didžiąją
komercinių bankų rezervų dalį, veikia kaip bankininkų bankas. Tie rezervai
fiziškai neegzistuoja; tai yra tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų
pusėje. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, jis
dažnai atlieka bankų čekių kliringą.

Be paslaugų komerciniams bankams, centrinis bankas teikia daug
paslaugų vyriausybei. Taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė
turi sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai
kuriose šalyse per centrinį banką pardavinėja ir savo vertybinius
popierius.

Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių centrinio banko
ryšių su komerciniais bankais. Centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrą
komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui, FRS kontroliuoja bankų susijungimus
ir tikrina bankus FRS narius.

Kai kuriose, paprastai silpnos ekonomikos šalyse centrinis bankas
teikia paskolas iždui. Beje, nemažai centrinių bankų – pirmutinis pavyzdys
vėl būtų Anglijos bankas – pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai,
teikdami paskolas vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis.
Bet kai centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes
centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos
padidėjimas dažnai ir sąlygoja infliaciją. Kad tai neatsitiktų, Jungtinėse
Amerikos Valstijose Federalinei rezervų sistemai neleidžiama tiesiogiai
skolinti Iždui. Žinoma, ko neleidžiama daryti atvirai, gali būti padaryta
netiesiogiai, pasinaudojant visuomene kaip tarpininku: Iždas parduoda
vertybinius popierius gyventojams, o FRS tiek pat vyriausybės vertybinių
popierių iš gyventojų superka.

Kita centrinio banko funkcija yra leisti valiutą. Daugelyje šalių visi
apyvartoje esantys valiutos banknotai yra išleisti centrinio banko. Bet
kartais ir iždas leidžia kai kuriuos banknotus.

Kiti centrinio banko veiklos aspektai:

Prieš baigiant apžvelgti centrinių bankų veiklą, dar reikėtų aptarti
du dalykus: centrinio banko ryšius ir likusia vyriausybės dalimi ir jo
sugebėjimą kurti rezervus.

Centrinio banko ir vyriausybės ryšiai yra kompleksiški. Nors
centrinis bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi
nuo likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau
nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybinės institucijos, kaip
iždo departamentais.

Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas
privalo turėti aukso, sakykime, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto
banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų,
kiek nori. Juk rezervai susiedad ne vien iš valiutos, bet ir tik iš keleto
įrašų centrinio banko sąskaitose. Taigi, jeigu centrinis bankas nori, kad
bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius
popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,
trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko
valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius
devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko baldybos pirmininko
teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko
pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko vienuolika departamentų:

– Rinkos operacijų departamentas valdo šalies užsienio atsargas.

– Kredito įstaigų priežiūros departamentas išduoda licencijas

kredito įstaigoms, prižiūri ar jos vykdo riziką ribojančius

normatyvus.

– Tarptautinių ryšių departamentas atstovauja Lietuvos bankui

tarptautinėse institucijose.

– Kasos departamentas išleidžia grynuosius pinigus į apyvartą ir

išima iš apyvartos susidėvėjusius banknotus ir monetas.

– Informacinių technologijų departamentas rengia ir įgyvendina

banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko

informacines sistemas.

– Ūkio departamentas atsakingas už optimalių darbo sąlygų sudarymą

darbuotojams, taip pat prižiūri ilgalaikio materialiojo turto

techninę būklę bei jo panaudojimą.

– Mokėjimo sistemų departamentas užtikrina tarpbankinės sistemos

funkcionavimą.

– Ekonomikos departamentas

– Statistikos departamentas

– Vindikacijos departamentas

– Apskaitos departamentas

Lietuvos banko skyriai:

• Vidaus audito skyrius audituoja Lietuvos banko veiklą, teikia

rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo ir vidaus kontrolės

veiksmingumo.

• Juridinis skyrius teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir

įgyvendinti Lietuvos banko funkcijas ir teises.

• Organizacijos ir personalo skyrius įgyvendina personalo

valdymo politiką ir koordinuoja strateginį planavimą banke.

• Bendrasis skyrius organizuoja ir tvarko raštvedyba ir

bendruosius banko reikalus.

• Ryšių su visuomene skyrius teikia informaciją visuomenei ir

žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.

Lietuvos bankas turi Kauno ir Klaipėdos įstaigas, kurios aptarnauja
joms priskirtų zonų komercinių bankų kasas.

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę
skaidrumo principais. Platesnis įvairios infoermacijos apie savo veiklą, o
taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda
užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą.
Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių
sektorių funkcionavimo patikimumą.

Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas
skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat
viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje
pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų
vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų
priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie vykdant kredito
įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies
makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose
analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose
pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras
finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama
Lietuvos banko interneto tinklapyje. Laikydamasis principo, kad tokia
informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku,
Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo
specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje. Taip pat Lietuvos
bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie
pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

1pav.Lietuvos banko struktūra

Lietuvos banko valdybos funkcijos:

1. Valdyba nustato ir tvirtina Lietuvos Respublikos pinigų politikos
formas, metodus ir tvarką, įskaitant Lietuvos banko atliekamų operacijų
atviroje rinkoje uždavinius, rediskonto ir Lietuvos banko paskolų ir
palūkanų bei komerciniams bankams – privalomųjų atsargų normas, paskolų ir
palūkanų bei komerciniams bankams – privalomųjų atsargų normas, paskolų ir
depozitų aukcionų rengimo bei specialios paskirties paskolų teikimo tvarką;

2. Sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo užsienio ir
tarptautinėse organizacijose;

3. Steigia ir likviduoja Lietuvos banko skyrius, filialus, kitas
įstaigas ir įmones savo funkcijoms atlikti;

4. Tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą, struktūrą ir valdybos darbo
reglamentą;

5. Sprendžia Lietuvos banko turto ir lėšų naudojimo klausimus;

6. Tvirtina iš tarptautinių finansinių institucijų Lietuvos banko
vardu gaunamų užsienio paskolų sąlygas ir terminus;

7. Išduoda ir atšaukia išduotas licencijas bankams ir kitoms kredito
įstaigoms;

8. Rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti Lietuvos
banko ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų metinę sąmatą ir kt.

Lietuvos banko kapitalas, pajamos ir išlaidos

Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas,
rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis. Įstatinis kapitalas yra
100 mln. litų, jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir Lietuvos banko
pelno ir yra ne mažesnis kaip 10 proc. Lietuvos banko įsipareigojimų
litais. Lietuvos banko rezervų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato
Lietuvos banko valdyba. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos
banko pajamų, o finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų
atimant išlaidas. Finansinių metų pelnas skirstomas taip:

▪ 50 proc. – įstatiniam kapitalui sudaryti;

▪ 50 proc. – atsargos kapitalui sudaryti.

Pelnas skiriamas įstatiniam kapitalui sudaryti, kol įstatinio kapitalo
suma pasieks 100 mln.lt. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol
atsargos kapitalas bus lygus 10 proc. Lietuvos banko įsipareigojimų litais.
Pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir atsargos kapitalams,
įmokama į valstybės biudžetą. Pelnas įmokamas vieną kartą per metus vėliau
kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos.

Lietuvos banko teikiamos paskolos, indeliai ir atsargos:

Lietuvos bankas turi teisę duoti paskolas kredito įstaigoms, turinčioms
savo sąskaitas Lietuvos banke. Paskolos gali būti užtikrinamos Vyriausybės
arba Lietuvos banko skolos vertybiniais popieriais, užsienio valiuta,
tauriaisiais metalais, vekseliais ir nekilnojamu turtu. Taip pat Lietuvos
bankas turi teisė priimti indelius iš kredito įstaigų, įregistruotų
Lietuvos Respublikoje. Jis turi teisę reikalauti, kad kredito įstaigos dalį
savo turto laikytų kaip privalomąsias atsargas. Lietuvos bankas valdo bei
naudoja užsienio atsargas, kurias gali sudaryti:

▪ auksas;

▪ užsienio valiuta: banknotais ir monetomis;

▪ specialiosios skolinimosi teisės ir atsargos Tarptautiniame

valiutos fonde;

▪ kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos.

Lietuvos bankui draudžiama skolinti Vyriausybei ir kitoms valstybės
vykdomosios valdžios įstaigoms, valstybės ir savivaldybės įmonėms. Jis
pagal sutartį su Finansų ministerija gali organizuoti Vyriausybės
vertybinių popierių išleidimą, taip pat tvarkyti valstybės skolą.

Lietuvos bankas išduoda licencijas kredito įstaigoms. Jis taip pat
nustato kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius
ir skaičiavimo metodiką. Lietuvos bankas prižiūri kredito įstaigų veiklą.
Lietuvos banko finansiniai metai prasideda sausio mėnesio 1 diena ir
baigiasi gruodžio mėnesio 31 diena.

Finansinę apskaitą Lietuvos bankas tvarko vadovaudamasis tarptautiniais
apskaitos standartais ir Europos Centrinio banko rekomendacijomis. Metinės
ataskaitos sudėtis: balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir aiškinamasis
raštas. Metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada bankas
pateikia Seimui per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Lietuvos
bankas vieną kartą per mėnesį leidžia informacinius biuletenius apie pinigų
ir finansų būklę.

Lietuvos bankas vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą
įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Ši strategija yra
pagrįsta tokiais principais:

▪ Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti

laikomomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis;

▪ litai neribotu kiekiu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei

bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu.

Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos iki 2002 metų vasario 1 dienos lito
kursas buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 metų vasario 2 dienos
lito bazinė valiuta yra euras. Litą reikėjo susieti su euru dėl to, kad
Lietuva buvo kandidatė į Europos Sąjungą, o jos ūkis labai susijęs su
Europos Sąjungos valstybėmis.

Lietuvos banko pajamas sudaro:

1.Palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;

2.Palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams
išduotas paskolas;

3.Pajamos, gautos už pinigų leidimą (emisiją);

4.Pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais
metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka už išduotas
garantijas;

5.Pajamos, gautos už kitas operacijas, kurios atliekamos nepažeidžiant
įstatymų reikalavimų.

Lietuvos banko išlaidas sudaro:

1.Palūkanos, mokamos už kredito įstaigų depozitus, kaikomus Lietuvos
banke;

2.Išlaidos užsienio operacijoms vykdyti;

3. Palūkanos, išmokėtos už užsienio paskolas;

4. Išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta, tauriaisiais
metalais bei vertybiniais popieriais, ir garantijų išdavimo išlaidos;

5. Išlaidos, susijusios su pinigų gamyba, jų išleidimo ir pinigų
apyvartos išlaidos;

6. Ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto amortizacijos
išlaidos;

7. Bendros eksploatacijos išlaidos;

8. Personalo išlaidos;

9. Kitos specifinės išlaidos, kurios yra būtinos atliekant Lietuvos
banko funkcijas ir tvarkomos atitinka įstatymų normas.

Lietuvos bankas atlieka šias funkcijas:

1. Išleidžia ir išima iš apyvartos pinigus;

2. Nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų
tvarką;

3. Išduoda ir atšaukia išduotas licencijas Lietuvos Respublikos ir
užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms, prižiūri jų veiklą;

4.Organizuoja bankų informacijos sistemą;

5.Nustato apskaitos ir atskaitomybės sistemą bankams;

6.Sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

7. Registruoja komercinius bankus;

8. Gali tvarkyti Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų
sąskaitas;

9. Saugo užsienio valiutą;

10. Renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;

11.Konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę finansinės rinkos,
kredito ir atsiskaitymų klausimais.

Komercinis bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė,
kuri verčiasi priimdama indėlius bei kitas grąžintinas lėšas, teikdama
paskolas bei prisiimdama su tuo susijusią riziką ir atsakomybę.

Banko filialas – neturintis juridinio asmens teisių Lietuvos
Respublikos įpareigoto banko padalinys, Lietuvos Respublikos ar užsienio
valstybės padalinys, veikiantis banko vardu, esantis kitoje, negu yra banko
buveinė, vietoje ir atliekantis bent vieną operaciją pagal banko
įgaliojimus; už jo sandorius ir veiklą visu savo turtu atsako bankas.

Banko atstovybė – teritorinis banko padalinys, neatliekantis banko
operacijų ir neužsiimantis kita ūkine veikla. Tiesiogiai įgytos ar valdomos
akcijos – akcinio kapitalo dalis, kurią akcininkas įsigijo ar valdo savo
vardu ar yra perdavęs įgaliojimus trečiajam asmeniui valdyti jo vardu.

Banko kapitalas – pagrindinio ir papildomo kapitalo suma. Pagrindinis
kapitalas – banko akcinio kapitalo atsargos, kapitalo emisijos skirtumo bei
praėjusių metų nepaskirstyto pelno suma. Kapitalo atsargos – banko steigėjų
papildomi įnašai ar atskaitymai iš banko pelno.

Banko turtinė atsakomybė. Bankas yra ribotos turtinės atsakomybės
juridinis asmuo. Jis neatsako už akcininkų prievoles, o akcininkai už banko
prievoles atsako tik savo įdėtu turtu. Bankas neatsako už valstybės
prievoles, o valstyvbė – už banko; atsako tik tada, kai valstybė prisima
tokią atsokomybę. Bankas gali būti įsteigiamas atviruoju ir uždaruoju būdu.
Banką uždaro Lietuvos Bankas. Banko akcininkų turi būti ne mažiau kaip 7.

Banko valdymo organai:

• Visuotinis akcininkų susirinkimas;

• Banko taryba;

• Banko valdyba

• Administracija.

2.CENTRINIO BANKO VAIDMUO EKONOMIKOJE

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos
institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos
veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau „bankų bankas“,
dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais ir
šitaip palaikantis savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos
Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga
už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei
padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame ir dviejuose kituose
skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka
šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos
problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.

Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų
sistemą (FRS), atlieka nemažai funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia
funkcija yra pinigų pasiūlos kontolė. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir
kitas svarbias, pvz., vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra
finansinis turtas, išsaugantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų
savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų
pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir
įsakomieji indėliai.

Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo
priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti
taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir
kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir
taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą keičiasi ir centrinio
banko elgsena, vykdant minėtą funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje
Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų
grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės
institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į
tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi?
Viena iš priežasčių yra ta, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra
artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą
statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie
tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai
gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė
banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų
piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra
artimi nuliui. Tokiu būdu vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų
pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir
teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų
mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms
vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės
reguliuotojai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų
rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o kartkartėmis
įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų
stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi
pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo
sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis
ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios,
palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų
institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema
gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos
augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų
veiksmų finansų rinkų būklei reguliuoti ir stabiliam pinigų judėjimui tose
rinkose užtikrinti.

Siekdama šio tikslo FRS kartais suteikia lėšų pagrindiniams
vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos
likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau
nei to reikia ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas
gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti
vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo
rinkos būklė.

Dar viena svarbi centrinio banko funkcija – būti paskutiniu išteklių
šaltiniu. Kitaip sakant, aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti
skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS, padedamas vadinamojo
„diskonto lango“, gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas,
kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS
sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio
išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms
finansų institucijoms.

Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo
veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą,
reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kampiuterinį
perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu
palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra
labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei čekių kliringas
neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų
operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to gali padidėti nedarbas,
mažėti investicijos, silpnėti ekonomika.

3.CENTRINIO BANKO TIKSLAI IR VEIKLOS KANALAI

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių
nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su
infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja.
Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir
šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad
ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį „automatiškai“ turi užtikrinti
tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti,
buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominį stabilumą
gali išsaugoti inovacinė ir protinga vyriausybės politika.

JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas atlieka keturias pagrindines
funkcijas:

1) Visiškas išteklių panaudojimas;

2) Bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3) Stabilaus ekonomikos augimo rėmimas;

4) Stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis
bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo
ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai
sunku. Viena iš priežasčių yra ta, kad šie tikslai dažnai vienas kitam
prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų
mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo prėjimą prie kreditų. O
tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio
banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs
nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos
lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus
neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko, sistema
pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia
kaip balansinis velenas, skatinantis ir stabilizuojantis piniginių masių
judėjimus ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir
tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų
finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, reiškia, kad išvengiama
panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių
popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas
tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o
ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų
palūkanų normų dydžiai, kad sumažėtų imamų kreditų skaičius ir pinigų
kiekis rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas
pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia , kiek
ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

KANALAI, KURIAIS VEIKIA CENTRINIAI BANKAI :

Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos
būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi
šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos
būklei. Centrinis bankas veikia ekonomiką (žr.2pav.):

1) Keisdamaskreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms, kainas;

2) Keisdamas pinigų pasiūlos ir augimo tempus;

3) Atlikdamas operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių

popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4) Keisdamas visuomenės lūkesčius dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo

sąlygų ateityje.

|ŠALIES EKONOMINIAI TIKSLAI |
|Visiškas |Stabilių kainų |Tvarus ekonomikos|Stabili mokėjimų |
|užimtumas |lygiai |augimas |balansą pozicija |

2 pav. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo
centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka
formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų
pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.
Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir
verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų
pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui,
užimtumui ir infliacijai.

Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų
kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą
ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų,
palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš
principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market
operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį
diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei
besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko
nuo skolinimosi, ir reiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu ir tikriausiai
infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų
pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir
gamybos augimo lėtėjimas, kadangi mažėja prekių ir paslaugų paklausa.
Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina
vertybinių popierių kainas, t.y. akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių
popierių, kuriuos turi visuomenė, vertė mažėja. Rezultatas yra investuotojų
turto vertės mažėjimas, skolinimosi ir išlaidų planų keitimaisis, kuris
labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių
centriniai bankai, įgyvendindami savo politiką, teikia pirmumą skirtingoms
priemonėms. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų
pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo
centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka
formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų
pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.
Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir
verslo subjektų skolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų
pokyčiai. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui,
užimtumui ir infliacijai.

Lietuvos banko statuto priėmimas

1990 m. antroje pusėje suintensyvėjo darbai Lietuvos bankininkystėje:

stiprinama Lietuvos banko vadovybė, ruošiamasi rimtai bankų sistemos

reformai, atitinkančiai rinkos ekonomikos dėsnius ir dėsningumus. Lietuvos

bankas, kaip ir kitų laisvų savarankiškų valstybių nacionaliniai ar

federaliniai bankai, turėjo tapti ne tik teorinėje, bet ir praktinėje

plotmėje Lietuvos valstybės ekonominės politikos reiškėju.

Vienas iš svarbiausių naujos Lietuvos banko vadovybės uždavinių buvo
parengti šio banko statuto projektą. Lietuvos banko statuto projektas (
projektą pradėjo rengti dar ankstesnė banko vadovybė ) buvo parengtas
vadovaujantis Lietuvos banko įstatymu.

1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba (
toliau AT ) pirmo šaukimo antrojoje sesijoje buvo svarstomas Lietuvos banko
statuto ir pagrindinio kapitalo klausimas. Pranešimą skaitęs Lietuvos banko
valdybos pirmininkas deputatas V. Baldišis teigė, kad nors “<.> Lietuvos
bankas popieriuje jau egzistuoja septintą mėnesį, <.> tačiau padaryta
nepaprastai mažai”. Kaip vieną iš pagrindinių priežasčių pranešėjas nurodė
sąlygą, kad, kol nepatvirtintas lietuvos banko statutas ir pagrindinis
kapitalas, šis bankas negalėjo pradėti realiai veikti ir kad jis pastaruoju
metu netgi yra tapęs veikiančiųspecializuotų bankų savotišku “pasityčiojimo
objektu.pranešėjas pabrėžė kokios yra iškilusios problemos ir kaip jos,
banko valdybos nuomone, turėtų būti sprendžiamos.

V. Baldišis deputatus taip pat informavo apie oponentų pareikštas
kritines pastabas dėl parengto Statuto projekto. Oponentų nuomone,
parengtame Statute esą numatyta administracinė, komandinė sovietinė
sistema, taikomi sovietinės centralizuotos komandinės sistemos svertai ir
pan. Dėl gautų kritinių pastabų V. Baldišis pažymėjo, kad ir Lietuvos banko
įstatyme, kaip ir Statuto projektenieko nėra paimta iš senosios tarybinės
bankų sistemos ir kad jis buvo rengtas remiantis tarpukario Lietuvos ir
tokios šalies, kaip Anglija, turinčios šimtametes bankininkystės ir rinkos
ekonomikos tradicijas, patirtimi.

Pateiktiems svarstyti AT Lietuvos banko statuto ir nutarimo
projektams pritarė deputatai S. Malkevičius ( Valstybės atkūrimo komisijos
pirmininkas), S. Kropas ( Savivaldybių komisijos pirmininkas), V.
Terleckas, iš dalies G. Vagnorius, pasisakė prieš – K. Glaveckas, E.
Vilkas. Kritinės ir iš esmės nepritariančios Statuto projektui pastabos
buvo pateiktos Ekonominės komisijos pirmininko K. Antanavičiaus pažymoje.
Nepritariantys deputatai siūlė tiksliau apibrėžti būsimą centrinio banko
politiką komercinių bankų atžvilgiu, sumažinti jų minimalų pagrindinį
kapitalą ( nuo 30 iki 10 mln. rublių ), garantuoti indėlininkų teises,
nustatyti ne tik savo, bet ir komercinių bankų paskolų palūkanas bei
rezervus komerciniams bankams. Taip pat buvo kritikuojami naujosios banko
vadovybės išleisti norminiai aktai, ribojantys ir šakinių specializuotų, ir
veikiančių komercinių bankų veiklą. Deputatų sudaryta redakcinė komisija (
V. Baldišis, K. Glaveckas, E. Vilkas, V. Terleckas, G. Vagnorius, S. Kropas
) visais ginčyjamais klausimais priėmė konsensusą ir pasiūlė deputatams
tvirtinti Statuto projektą.

1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos AT posėdyje vienbalsisi (
“už” balsavo 95 deputatai, “prieš” ir susilaikiusiųjų nebuvo ) patvirtintas
Lietuvos Banko statutas ir nutarimas “Dėl Lietuvos banko statuto ir
pagrindinio kapitalo”. Toliau pateikiamasšiuo klausimu priimtas Lietuvos
Respublikos AT nutarimas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria:
1. Patvirtinti Lietuvos banko statutą ir 500 milijonų rublių pagrindinį

kapitalą.
2. Nustatyti, kad Lietuvos banko pagrindinis kapitalas turi būti

suformuotas per šešerius metus.
3. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę:
a) Lietuvos banko pagrindiniam kapitalui sudaryti 1990 metais skirti 40

mln. rublių, 1991 metais – 60 mln. rublių arba jų ekvivalentą ir 1992-

1995 metai vidutiniškai po 100 mln. rublių arba jų ekvivalentą kasmet;
b) iki 1990 m. rugsėjo 15 d. pateikti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai

Tarybai pasiūlimus dėl Lietuvos banko pagrindinio kapitalo šaltinių;
c) iki 1990 m. spalio 1 d. suteikti Lietuvos bankui tinkamas patalpas;

Iki bus visiškai suformuotas Lietuvos banko pagrindinis kapitalas,

atleisti jį nuo mokesčių į Lietuvos valstybės biudžetą.

4. Nutarimas galioja nuo jo priėmimo dienos.
Lietuvos respublikos Aukščiausiosio Tarybos pirmininkas V. Landsbergis
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius L. Sabutis

Patvirtinus Lietuvos banko statutą ir pagrindinį kapitalą ( apie 33
mln. JAV dolerių galiojusiu kursu ), kuris turėjo būti suformuotas per
šešerius metus ( 1990-1995 m. ), Vyriausybė, kaip matėme, tuo pačiu
nutarimu buvo įpareigota jau 1990 m. skirti 40 mln. rublių iš biudžeto lėšų
pagrindiniam kapitalui sudaryti ir suteikti bankui tinkamas patalpas.
Lietuvos banko pagrindinį kapitalą ( 500 mln. rublių ) buvo numatyta
sukaupti per 6 metus: pirmiesiems dviejiems metams ( 1990 ir 1991 m. )
skirti atitinkamai 40 ir 60 mln. rublių; o per 1992-1995 m. sukaupti kitą
banko pagrindinį kapitalą. 1990 m. banko pagrindinį kapitalą, atsižvelgiant
į sunkią šalies finansinę ir ekonominę padėtį, buvo siūloma kaupti iš
dviejų šaltinių: Lietuvos biudžeto skiriamų lėšų ( 15-20 mln. rublių ), o
kitą dalį – perduodant Lietuvos bankui turtą.

Statute buvo numatyti tokie pagrindiniai uždaviniai: parengti ir
įgyvendinti respublikos ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito,
atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje, reguliuoti Lietuvos pinigų ir
kredito apyvartą, tinkamai vykdyti pinigų emisijos politiką, reguliuoti
respublikos piniginio vieneto kursą ir kt.

Pagal patvirtintą Statutą Lietuvos bankui taip pat buvo suteiktos
teisės: kontroliuoti komercinių bankų veiklą; išduoti leidimus steigti
kredito įstaigas ( tarp jų ir užsienio ); nustatyti bankams privalomus
ekonominius normatyvus bei taikyti sankcijas jų nevykdantiesiems; teikti ir
imti paskolas; nustatyti komercinių bankų atskaitomybės tvarką.

Taip Lietuvos bankas įgijo teisę vykdyti centrinio valstybės banko
funkcijas ir visas būtinas teises vadovauti bankų ir pinigų reformai.
Tačiau pradinėje Lietuvos banko veiklos stadijoje buvo gana sunku bankų
banko ir valstybės komercinių paskolų centro funkcijas – pirmiausia dėl
ekonominės TSRS blokados ir vos prasidedančios privatizacijos, dažnai
nepakankamai reglamentuotos norminių dokumentų bei jų lydinčių teisės aktų.

Sustiprinus Lietuvos banko veiklos teisinius pagrindus, paspartėjo jo
atkūrimo procesas. Tiesa, dėl objektyvių priežasčių Lietuvos bankas iš
pradžių galėjo atlikti tik vieną centrinio banko funkciją – kontroliuoti ir
reguliuoti kitus šalyje veikiančius, ypač specializuotus bankus, tačiau ir
tai daryti buvo nelengva.

Priėmus Statuą, 1990 m. pirmas Lietuvos banko kūrimo etapas iš esmės
baigėsi.

Lietovos banko įsitvirtinimas

Dar 1990 m. gruodžio 11 d. bovo priimtas TSRS centrinio banko
įstatymas, išlaisvinęs bankus iš TSRS MT priklausomybės. Tačiau buvusių
sąjunginių respublikų centriniai bankai ir 1991 m. tebebuvo traktuojami
kaip struktūriniai TSRS banko padaliniai.

Savaime suprantama, kad su tokia padėtimi Lietuvos banko vadovybė
nebegalėjo taikstytis. Lietuvai kovojant dėl tarptautinio suverenumo
pripažinimo, siekiant atsiimti savo auksą, esantį užsienio valstybių
bankuose, atlikti finansines operacijas, gyvybiškai buvo būtina kaip galint
sparčiau atsiriboti nuo TSRS valstybinio banko ir jo pretenzijų. Tačiau
Lietuvos banko vadovybei tuo metu dar nepavyko susitarti su “Gosbanko”
vadovybe ( pirmininkas – A. Geraščenka ), kuri iš pradžių nors ir pripažino
Lietuvos Respublikos centrinį banką, tačiau vėliau, Kremliaus politinių
struktūrų spaudžiama, pakeitė poziciją. Respublikai buvo iškelta sąlyga:
Lietuvos bankininkystės įstatymai turi būti pakoreguoti ir privalo atitikti
TSRS įstatymus. Savaime suprantama, kad tai ir respublikos, ir Lietuvos
banko vadovybei buvo visiškai nepriimtina, nes tuo metu ypač aktuolu buvo į
Lietuvos dispoziciją perimti LTB bei jo skyrius su visais pinigų likučiais.
Respublikos gyventojų indėliai sudarė 6 mlrd. 841 mln. rublių.

Taigi Lietuvos banko veikla ir 1991 m. dar buvo gana komplikuota,
kaip komplikuota buvo to meto politinė padėtis Lietuvoje, paženklinta
Sausio įvykių, vėl galimos blokados ir karo padėties žyme. Kol Lietuva
nebuvo pripažinta tarptautinės bendrijos kaip nepriklausoma valstybė, tol
ir Lietuvos bankas negalėjo būti Vakarų valstybių centrinių bankų
pripažintas kaip valstybės bankas. Užsienio bankams tuo metu palaikyti
ryšius su Lietuvos banku buvo gana sudėtinga, nes pernelyg neaiškus buvo jo
statusas ir ateitis. Tokia padėtis iš esmės truko iki 1991 m. rugpjūčio
pučo Maskvoje dienų ir po to prasidėjusio Lietuvos valstybės tarptautinio
pripažinimo.

Numalšinus 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. pučą Maskvoje į TSRS sudėtį
įėjusios respublikos viena po kitos skelbė suverenitetą, ėmė steigti
nacionalinius bankus. Tačiau jų kurį laiką vis dar nepripažino nei TSRS
Vyriausybė, nei TSRS valstybinis bankas. Situacija pasikeitė, kai
susiformavo savarankiškas Rusijos parlamentas ir buvo įsteigtas Rusijos
centrinis bankas. Prasidėjokokybiškai naujas bendradarbiavimo etapas.
Rusijos centrinis bankas stengėsi užmegsti tiesioginius ryšius su
kaimyninių respublikų bankais. Taip ir buvo padaryta, pasirašius
atitinkamus susitarimus tarp Lietuvos banko ir Rusijos centrinio banko (
pirmininkas – G. Matiuchinas ).

1991 m. gegužės mėn. Lietuvos bankas kreipėsi į TVF, prašydamas
priimti Lietuvą į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos Respublikos
Vyriausybei 1991 m. pabaigoje pasirašius sutartis “ Dėl prekybinių
ekonominių ryšių ir mokslinio techninio bendradarbiavimo” su įvairių šalių
( Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Bulgarijos, Kazachstano, Tadžikijos,
Azerbaidžiano ) vyriausybėmis, Lietuvos bankas pradėjo sudarinėti
tarptautines kliringinių atsiskaitymų sutartis. Svarbią reikšmę tolesnei
bankininkystės raidai šalyjeturėjo nuo 1992 m. sausio 1 d. TSRS valstybinio
banko lietuviškojo padalinio likvidavimas. 1992 m. balandžio 29 d. Lietuva
pirmoji iš Baltijos valstybių tapo TVF ir Tarptautinio rekonstrukcijos ir
plėtros banko ( Pasaulio banko ) nare.

1992 m. vasario 14 d. Lietuvos bankas atgavo Prancūzijos banke
saugotą prieškarinio Lietuvos banko auksą, o tų pačių metų kovo 31 d. buvo
atgautas ir Anglijos banke saugotas Lietuvos banko auksas. 1992 m. birželio
30 d. atkurta Lietuvos banko narystė ir akcininko teisės Tarptautinių
atsiskaitymų banke ( Bazelyje ).

Nemažai pasiekta sukūrus nepriklausomą tarptautinių atsisikaitymų ir
mokėjimų sistemą, kuri pradėjo realiai funkcionuoti Lietuvoje. Buvo nuolat
priimami užsienio valstybių konsultantai, kurių patirtį bandyta panaudoti
praktiniame darbe ir įstatymų kūrimo proceseę. Pirmaisias nepriklausomybės
metais tarptautinius atsiskaitymus vykdė tik Lietuvos bankas, o nuo 1992 m.
ir komerciniai bankai, turintys Lietuvos banko generalines licenzijas.

Labai aktuoli to meto Lietuvos banko praktinių veiksmų kryptis –
tarptautinių ryšių užmezgimas. 1991 m. Lietuvos bankas užmezgė
korespondentinius ryšius su užsienio bankais ( metų pabaigoje su 32
užsienio bankais ). Pirmoji Lietuvos banko korespondentinė sąskaita buvo
atidaryta 1991 m. vasario mėn. Švedijos banke Svenska Handelsbanken, kuris
prisidėjo padėdamas kelti banko tarptautinių ryšių specialistų
kvalifikaciją. Plėtodamas ryšius su užsienio šalimis Lietuvos bankas 1992
m. jau bendradarbiavo su 15 stambiausių užsienio valstybių centriniais
bankais. Banko darbuotojai vyko į stažuotes Švedijoje, Vengrijoje. Lietuvos
banko vadovai buvo oficialiai priimti pagal visus protokolinius
reikalavimus tokių šalių kaip Lenkijos, Anglijos, Vengrijos, Norvegijos,
Švedijos, Danijos centriniuose bankuose.

Šalia teigiamų Lietuvos banko veiklos ypatumų tenka konstatuoti, kad
daugelis Vakarų šalių tuo metu neturėjo tokios bankų sistemos kaip Lietuva,
kur centrinis bankas atliko ir komercinio banko funkcijas. Argi Lietuvoje
galėjo būtipaneigta pasaulinė praktika ir atrastas šiuo požiūriu ypatingas
savo kelias?

Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, Lietuvos banko vadovybė mąstė
savaip: dabar gyvename pereinamuoju laikotarpiu, dėl to apie komerciją
kalbėti per anksti. Dar ir 1991 m. Lietuvos bankas neplanavo atsisakyti
komercinio banko funkcijų. 1991 m. gegužės 27 d. Lietuvos banko valdybos
pirmininkas V. Baldišis Lietuvos Respublikos AT sesijoje teigė, jog
“Lietuvos bankas nuosekliai laikosi pagrindinės strategijos, siekdamas
sukurti dviejų lygių bankų sistemą, tai yra centrinį banką ir savarankišką
komercinių bankų sistemą”, tačiau praktikoje tuo metu vis dar nieko nebuvo
daroma, kad Lietuvos bankas atsisakytų komercinio banko funkcijų.

Kaip rodo atlikti tyrimai, besiverčiantis komercine veikla Lietuvos
bankas negalėjo objektyviai vykdyti centrinio banko funkcijų, nes jis tuo
pačiu metu negalėjo būti nešališkas šalies komercinės bankininkystės
plėtros stebėtojas. Mėginimas susieti komercinio ir centrinio banko
funkcijas turėjo anksčiau ar vėliau Lietuvos bankininkystę įstumti į
aklavietę. Tai galiausiai ir įvyko.

1992 m. sausio 29 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 60 “Dėl
bankininkystės reformos Lietuvoje spartinimo”, kuriuo įpareigojo Lietuvos
banką 1990m. rudenį nacionalizuotus bankus paversti komerciniais,
nutraukiant minėtiems bankams iki tol Lietuvos banko turėtą tiesioginį
administracinį poveikį. Taupomajam ir Žemės ūkio bankams šiuo nutarimu taip
pat buvo pasiūlyta nedelsiant tapti komerciniais. Prilyginus juos
valstybinėms akcinėms bendrovėms, jų personalui automatiškai buvo pasiūlyta
gyventi iš pelno, kurį bankai sugebės uždirbti.

Minėtas nutarimas, beje, pasirodė ( 1992 m . sausio 29 d. ), tik
viena diena neaplenkdamas PB misijos, dirbusios tomis dienomis Lietuvoje,
ekspertų išvadas. Vyriausybės ir Misijos ekspertų požiūriai į bankų
sistemos Lietuvoje reorganizavimą sutapo. Misijos ekspertų nuomonė tapo
svariu argumentu G. Vagnoriaus vyriausybei toliau reikalaujant nušalinti
Lietuvos banko valdybą. Tačiau tik 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos bankas
atsisakė komercinių funkcijų, jreditavimo operacijas perdavęs įkurtam
Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui.

Kaip teigė naujai paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininkas R.
Visokavičius, “ ir dabar esu tos nuomonės, kad Lietuvos bankas nuo
įsikūrimo pradžios turėjo sutelkti dėmesį svarbiausioms centrinio banko
funkcijoms, neturėjo imtis komercinės veiklos. Vadinasi, kai buvo vykdoma
sovietinių bankų reorganizacija, turėjo atsirasti ir Lietuvos bankas ir
stambūs komerciniai bankai. Tada viskas būtų vykę daug sklandžiau ir
efektyviau. Dabar reikėjo dviejų metų, TVF, PB ir pagaliau praktikos
įtikinimo, kad būtų grįžta prie to, ką daugelis siūlė dar 1990 metais,
jeigu Lietuvos bankas būtų savo dėmesį sutelkęs centrinio banko funkcijoms
vykdyti – nesivaduvaudume 1993 metais pirmame ketvirtyje daugybe sovietinių
instrukcijų, sąskaitų planų, apskaitos formų. Turėtume svarbiausius norimus
dokumentus, o gal ir litą”.

Nors Vyriausybės ir Lietuvos banko nesutarimai kartais pasiekdavo
itin aštrią konfrontaciją, pakenkė bankų ir pinigų reformai bei atitolino
lito įvedimą, tačiau nepaisant visų neskandumų, per 1990-1992 m. Lietuvos
bankas galutinai susiformavo, iš esmės buvo sukurta šiuolaikinė jo
struktūra, pradėjo normaliai funkcionuoti ir vykdyti centrinio banko
funkcijas. Buvo partvarkyta ir automatizuota apskaita ir atskaitomybė,
tobulinamas atsiskaitymas. Pradėta kurti savarankiška tarptautinių
atsiskaitymų sistema, imta rengti užsienio valiutos auksionus, kuriuose
valiutos pardavėjas galėjo būti Lietuvos Respublikos bei užsienio
juridiniai bei fiziniai asmenys, o valiutos pirkėjas – tik Lietuvos
Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys.

Apibendrinant darytiną išvadą, kad aptariamu laipotarpiu Lietuvos
bankas tapo šalies centriniu banku, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos
valstybei ir tiesiogiai pavaldus Seimui. Pagrindiniai Lietuvos banko
uždaviniai buvo šie: parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją
pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą; vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą. Lietuvos bankas
pradėjo vykdyti šias pagrindines funkcijas ir teises: leido į apyvartą
Lietuvos pinigus; organizavo nacionalinės valiutos piniginių ženklų
gaminimą, transportavimą ir saugojimą; organizavo bankų vidaus ir užsienio
atsiskaitymus; davė leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukė juos
Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais; teikė ir ėmė paskolas;
konsultavo Lietuvos Vyriausybę, tiekė jai informaciją kredito bei pinigų
klausimais ir kt.

Taip Lietuvos banko įsitvirtinimo laikotarpis, prasidėjęs 1990 m.,
truko iki 1992 m. vidurio, kai buvo baigtas Lietuvos banko ir bankų
sistemos kūrimąsis. Nuo 1992 m. rudens, Lietuvos bankui atsisakius
komercinio banko funkcijų, prasidėjo antrasis jo tapimo centriniu banku
laikotarpis.

Lito persiejimas prie euro

Vienas iš svarbiausių Lietuvos banko pinigų politikos darbų – 2002 m.
vasario 2 d. sėkmingai persietas lito kursas nuo JAV dolerio prie euro.

Atsižvelgiant į tai, kad JAV doleriai vyravo Lietuvos atsiskaitymuose
su užsienio valstybėmis ir užsienio skolos struktūroje bei į tai, kad lėtai
plėtėsi užsienio prekybos su ES apimtis, buvo planuojama neskubinti lito
persiejimo prie euro. Buvo manoma litą persieti dviem etapais:

1. Susiejant litą su JAV dolerio ir euro krepšeliu.

2. Siejant litą tiesiogiai su euru.

Tačiau Rusijos finansų krizė iš esmės pakeitė ekonominę aplinką ir
paskatino šalies eksporto plėtrą į gerokai stabilesnes ES šalių rinkas.
Eksportas į NVS šalis ženkliai sumažėjo. Lietuvos ekonomikos plėtra rodė,
kad šalis vis labiau integruojasi į Europos rinkas, kartu susigrąžindama
per Rusijos finansų krizę prarastas pozicijas NVS šalyse.

Atsižvelgdama į Lietuvos prekybos struktūrą ir į tai, kad šalies ūkis
tapo vis labiau susijęs su ES šalių kandidačių į ES ekonomika, bei siekdama
mažinti lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu,
2001 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo buvo priimti Lito
patikimumo įstatymo pakeitimai, susiję su lito perorientavimo nuo JAV
dolerio prie euro, o Lietuvos banko valdyba 2001 m. birželio 28 d. nustatė,
kad nuo 2002 m. vasario 2 d. bazinė valiuta vietoj JAV dolerio bus euras, o
oficialus lito kursas bus nustatomas pagal euro ir JAV dolerio santykį
valiutų rinkoje 2002 m. vasario 1 d., kurį tą dieną paskelbs ECB.

Tiesioginis lito susiejimas su euru buvo logiškas žingsnis politinio
ir ekonominio integracijos į ES proceso bei ilgalaikės lito kurso rėžimo
strategijos kontekste. Su euru susieto lito sistema turėjo sudaryti
galimybę ateityje dalyvauti EPS ir įvesti eurą.

Lietuvos banko politikos tęstinumas išlaikant fiksuotą valiutos kursą
išliko ir po lito persiejimo prie euro 2002 m. vasario 2 d., kai TVF ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus, litą persiejus be
devalvacijos(nustatytos vienos valiutos vertės sumažinimas kitų valiutų
atžvilgiu, pagal nustatyto valiutos kurso sistemą. Devalvacijos tikslas yra
padėti pašalinti šalies mokėjimų balanso deficitą.) ar revalvacijos
(nustatytos vienos valiutos vertės padidinimas kitų valiutų atžvilgiu,
pagal; nustatyto valiutos kurso sistemą.), buvo nustatytas naujas fiksuotas
lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą pagal JAV dolerio ir euro santykį
valiutų rinkoje.

Iki įstojimo į VKM II fiksuotas valiutos kursas ir toliau išliko
makroekonominės politikos pagrindas, nes jis sukūrė stabilią pinigų
aplinką, didino pasitikėjimą nacionaline valiuta ir, formuodamas adekvačius
lūkesčius, padėję išlaikyti mažą infliacijos lygį.

Pasitikėjimas fiksuoto lito kurso tęstinumo ir vykdoma griežta
valstybės iždo politika mažino ne tik valiutos kurso, bet ir šalies riziką,
todėl palūkanų normos Lietuvoje vis labiau artėjo prie bazinės valiutos
palūkanų normų.

Sėkmingas persiejimas nuo JAV dolerio prie euro palankiai buvo
įvertintas ir TVF misijos vadovės Patricija Alonso-Gamo 2002 m. gegužės 6
d. susitikime su Lietuvos Respublikos finansų ministre D.Grybauskaite bei
grupės TVF darbuotojų parengtoje ir 2002 m. rugpjūčio 1 d. TVF interneto
svetainėje paskelbtoje apžvalgoje apie Lietuvos fiksuoto kurso rėžimo
istorija ir ateitį.

Dalyvavimas Europos centrinių bankų sistemoje. Euro įvedimas

ECBS pradėjo funkcionuoti 1999 m. sausio 1 d. Ją sudaro Europos
centrinis bankas (įsteigtas 1998 m. birželio 1 d.) ir 24 ES valstybių narių
centriniai bankai.

Nepriklausančioms euro sistemai (zonai) ES valstybėms narėms yra
suteigtas ypatingas statusas. Joms leista laikytis savo nacionalinės pinigų
politikos, kartu jos negali dalyvauti nei priimant, nei įgyvendinant tuos
ECBS sprendimus, kurie susiję su bendra pinigų euro zonos poltika. Tokios
sistemos kūrimą reglamentuoja ECBS ir ECB statutų protokolas Nr.3.

ECB yra institucija, atsakinga už bendros pinigų politikos
įgyvendinimą euro zonoje. Pagrindinis ECB tikslas- palaikyti kainų
stabilumą. ECB yra ECBS dalis. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie
Maino.

Jis veikia visiškai nepriklausomai nuo valstybių narių vyriausybių ir
kitų ES institucijų. ECB kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų
įnašai, kurie diferencijuoti pagal šalies demografinį ir ekonominį
lyginamąjį svorį. Pagrindiniai kriterijai- valstybių narių gyventojų
skaičius ir BVP dydis.

Kuriant ECBS buvo vadovautasi JAV ir Vokietijos bankų sistemų veiklos
pavyzdžiu. Tai sudėtingas procesas, nes reikėjo sujungti skirtingas
nacionalines finansines tradicijas turinčių šalių veiklą.

ECBS vadovauja ECB sprendžiamieji organai: Valdančioji taryba,
Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba. ECB savo funkcijas pradėjo vykdyti
1999 m. sausio 1 d., kai buvo patvirtinti fiksuoti euro zonos šalių valiutų
kursai.

Jau 2003 m. Lietuvos bankas pradėjo rengtis deryboms su ES dėl
prisijungimo prie VKM II .

Prieš įvedant eurą, Lietuva privalo dalyvauti VKM II ne trumpiau kaip
2 metus. Tuo laikotarpiu kompetentingos ES institucijos stebės, kaip
Lietuva vykdo Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus, ir
pateiks išvada dėl įsijungimo į euro zoną laiko. Ilgalaikė ekonomikos
pagrindų konvergencija yra būtina sąlyga palaikyti valiutos kurso
stabilumą. Valiutos kurso mechanizmas leis užtikrinti, kad jame
dalyvaujančios euro zonai nepriklausančios valstybės narės savo politiką
orientuotų į stabilumą, skatintų konvergenciją ir taip padėtų joms
pasirinkti euro įvedimui. VKM II yra naudojamas kaip centrinio kurso ir
konvergencijos tvarumo apskirtai bandomasis laikotarpis. ECB nemanė, kad
valiutų valdybos galėtų pakeisti dalyvavimą VKM II, o tai reiškia, kad
valiutų valdybą turinčios šalys turi dalyvauti VKM II bent 2 metus iki
konvergencijos kriterijų tenkinimo įvertinimo, kuris atliekamas prieš
valstybei įsivedant eurą.

Fiksuoto lito kurso sąlygomis taikomos pinigų politikos priemonės
padeda Lietuvos bankui reguliuoti bankų sistemos likvidumą. 2003 m.
taikytos šios pinigų politikos priemonės : bazinės valiutos keitimas į
litus ir litų – į bazinę valiutą, privalumų atsargų reikalavimai ir
Lietuvos banko paskolų galimybės.

Siekdamas palaikyti tinkamą bankų sistemos likvidumą, Lietuvos bankas
šalies komerciniams bankams ir užsienio bankų skyriams taiko privalomųjų
atsargų reikalavimus. Atsižvelgdamas į Lietuvos siekį netolimoje ateityje
tapti euro zonos nare, į makroekonomikos padėtį ir bankų sistemos
stabilumą, Lietuvos bankas nuo 2000 m. ėmė nuosekliai artinti privalomųjų
atsargų normą prie ECB taikomos privalomųjų atsargų normos.

2000 m. spalio mėn. privalomųjų atsargų norma buvo sumažinta nuo 10
iki 8 proc. 2002 m. gegužės mėn. ši norma sumažinta iki 6 proc. Su euro
zonoje galiojančia tvarka buvo suderinta daugelis svarbiausių nuostatų:
privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis, jų bazės ir sumos apskaičiavimas,
sankcijos už duomenų pateikimo ar privalomųjų atsargų reikalavimų
nevykdymą. Tačiau atsižvelgdamas į didelę komercinių bankų įsipareigojimų
užsienio valiutoms dalį, Lietuvos bankas paliko galioti anksčiau taikytą
reikalavimą privalomąsias atsargas įsipareigojimams užsienio valiutoms
laikyti eurais ir (ar) JAV doleriais. Privalomąsias atsargas
įsipareigojimams litais šalies komerciniai bankai turi laikyti nacionaline
valiuta.

Lietuvos bankas mokiems, tačiau turintiems laikinų likvidumo sutrikimų
komerciniams bankams gali teigti likvidumo paskolas arba sudaryti su jais
tiesioginius Vyriausybės vertybinių popierių atpirkimo sandorius.
Tarpbankinių atsikaitymų stabilumui užtikrinti Lietuvos bankas gali teigti
vienos nakties paskolas už įkeistus VVP. Tačiau veiksminga tarpbankinių
atsiskaitymų sistema Lietuvos banke ir tarpbankinės rinkos galimybės
leidžia patiems bankams patikimai valdyti likvidumą ( nei 2002m., nei 2003
m. komerciniai bankai nesikreipė dėl minėtų paskolų bei tiesioginių
atpirkimo sandorių).

Tarpbankinė pinigų rinka yra svarbi bankams valdant likvidumą ir
valiutų pozicijas. Dėl didelio ekonomikos atvirumo, fiksuoto lito kurso ir
liberalizuoto kapitalo judėjimo ši Lietuvos rinka yra glaudžiai susijusi su
užsienio valiutų rinkomis. Svarbiausios šalies tarpbankinės rinkos
priemonės yra litų ir užsienio valiutų keitimo ir apsikeitimo sandoriai.

Siekdamas padidinti mokėjimo sistemos patvarumą ir veiksmingumą,
pagerinti paslaugų kokybę ir sukurti ES reikalavimus atitinkančią sistemą,
Lietuvos bankas 2004 m. sausio 19 d. įdiegė naują mokėjimo sistemą LITAS,
kuri pakeitė nuo 1993 m. veikusią sistemą TARPBANK. Naujoji sistema skirta
mokėjimams vykdyti ir realiuoju, ir nustatytu laiku. Taip pat ši sistema
užtikrina mokėjimo už vertybinių popierių sandorius nurodymų vykdymą realiu
ir nustatytu laiku, laikantis vienalaikio lėšų ir vertybinių popierių
pervedimo .

IŠVADOS

Nors ir taip vadinami, centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip
komerciniai bankai. Tai yra vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo
pelno maksimizavimu; jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui,
užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir
panašiai. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų
nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.

Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir
čekių kliringas bankams, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai,
atliekantys tokią funkciją, kaip valiutos laidimas. Centriniai bankai gali
sukurti rezervų bankų sistemai.

Tai ir daug daugiau siame savo darbe stengiausi papasakoti apie
centrinį banką. Bandžiau kuo aiškiau apibrėžti centrinio banko reikšmę,
išvardinti jo funkcijas, atskleisti jo vaidmenį ekonomikoje.

Lietuvoje centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos bankas. Jis savo
veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Lietuvos Banko įstatymu, kuris
buvo priimtas 2001 metų kovo 13 dieną.

Taigi šiame savo kursiniame darbe aprašiau ir Lietuvos banko
svarbiausias funkcijas, veiklos ypatybes, apibrėžiau, kas ir koks yra
centrinis bankas Lietuvoje.

Literatūra

1.BUCKŪNIENĖ Olga Finansai. ISBN 9955-9418-6-3 V.,2002
2.MARTINKUS Bronislavas, ŽILINSKAS Vytautas Pinigai, vertybiniai popieriai,
blankai. ISBN 9986-13-432-3 KT 1996
3.RUTKAUSKAS Vytautas Finansų rinkos ir institucijos. ISBN 9986-05-367-6
VT 1998
4.TMAYER Thomas, DUESENBERRY James, ALIBER Robert Pinigai, bankai ir
ekonomika. ISBN 9986-02-045-x V.,1995
5. Internetiniai puslapiai:

http://finansai.tripod.com

http://www.lbank.lt

———————–

VALDYBA

Pirmininkas

Pirmininko pavaduotojas

Pirmininko pavaduotojas

Pirmininko pavaduotojas

7 narių

DEPARTAMENTAI

Pinigų politikos

Kredito įstaigų priežiūros

Apskaitos

Rinkos operacijų

Tarptautinių ryšių

Informacinių technologijų

Kasos

Atsiskaitymų centras

Vindikacijos

Ūkio

SAVARANKIŠKI SKYRIAI

Juridinis

Vidaus audito

Bendrasis

Organizacijos ir personalo

Ryšių su visuomene

BANKO ĮSTAIGOS

Kauno skyrius

Klaipėdos skyrius

Centrinio banko politikos įrankiai

Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos

Bankų sistemos rezervų apimtys ir augimo tempai

Kreditų kaina ir prieinamumas

Pinigų pasiūlos apimtys ir augimo tempai

Vertybinių popierių rinkos kaina

Visuomenės lūkesčiai dėl vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir

kreditų galimybių

Skolinimosi iš išlaidų apimtys ir augimas

Leave a Comment