Budizmas

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560-480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito reiškia “atbudęs, praregėjęs, nušvitęs”) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė &##8211; tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių įsikūnijimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana.

Buda (skr. buddha) – “Tas, kuris yra atbudęs”, “Atbudusysis”, t.y. “Tas, kuris perprato gyvenimo mįslę”. Mokymo, imto vadinti budizmu, pradininkas. Tikrasis vardas – Sidharta Gautama (skr. siddhārtha gautama). Laikoma, kad jis gyvenęs VI-V a.p.m.e., kilęs iš Šakjų genties, gyvenusios Šiaurės Inndijoje netoli Nepalo. Jo tėvas Šudhotana buvo Šakjų karalystės valdovas. Motina buvo karalienė Maja(skr. Mājā). Sidharta gimė apie 560 p. m. e., Lumbinio vietovėje, netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Pagal to meto papročius jis visiškai jaunas buvo apvesdintas su princese Ja

ašodhara(skr. yaśodhara). Jaunasis princas gyveno savo rūmuose prabangoje ir pritekliuje. Bet nežiūrint visko, jis nusprendė ieškoti išsilaisvinimo iš žmogiškųjų kančių. Būdamas 29 metų, netrukus po jo vienintelio vaiko, sūnaus Rahulos gimimo, Sidharta paliko namus, šeimą, karalystę ir tapo iš išmaldos gyvenančiu atsiskyrėliu, ieškančiu užsibrėžto
tikslo.
Šešerius metus atsiskyrėlis Gautama klaidžiojo Gangos slėniais. Jis sutiko daug žymių dvasinių mokytojų, studijavo jų mokymus, sekė jais ir pats užsiiminėjo rūsčiomis asketiškomis pratybomis. Bet šioje veikloje jis nesurado ko ieškojęs. Tada Gautama paliko visas tradicines religijas, suabejojo jų siūlomų dvasinių pratybų tikslingumu, iš dalies atsisakė jų taikomų metodų ir pasuko savuoju keliu.
Sėdėdamas po medžiu (pipala, arba maldikliniu figmedžiu) Nerandžaros upės pakrantėje esančioje giraitėje netoli Gajos (šiuo metu Indijos Biharo valstijoje), turėdamas 35 metus, Gautama pasiekė aukščiausiąjį pažinimą, jis viisiškai atbudo ir tapo buda. Nuo tada ir imtas vadinti Buda, “Atbudusiuoju”, “Nušvitusiuoju”. Pipalos medis po kuriuo visa tai įvyko irgi nepamirštas: jis imtas vadinti Bodhio medžiu. Sakoma, kad jo atžalos žalioja ligi šiol.
Pasinėrusiam į kontempliaciją po pipala Gautamai atbudimas atėjo tarsi trimis pakopomis. Pirmąją įsigilinimo naktį pro jį praplaukė visi ankstesnieji jo gyvenimai. Antrąją naktį antgamtiškos įžvalgos nutviekstas jis regėjo gimimo – mirties – atgimimo ratą ir permanė samsaros dėsnius, kurie valdo šį cikliškumą. Trečiąją naktį jam atsiskleidė keturios tiesos: jis suvokė, kad eg
gzistuoja kančia, įžvelgė kančios priežastį, suprato, kad iš kančios galima išsivaduoti ir išvydo išsivadavimo kelią. Taip jam atsiskleidė aukščiausias pažinimas, tapęs Atbudimu

Po Atbudimo penkiems buvusiems bendražygiams asketams Gautama Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą. Tai įvyko Elnių parke greta Isipatanos (šiuolaikinio Sarnatho), netoli Benareso. Nuo tos dienos 45 metus jis mokė savo atrastos Tiesos (Dharmos) visų visuomenės sluoksnių vyrus ir moteris – karalius ir valstiečius, brahmanus (šventikų kastos atstovus) ir neliečiamuosius, palūkininkus ir elgetas, doruosius ir plėšikus – neišskirdamas iš jų nė vieno. Jis nepripažino kastų ir visuomeninių sluoksnių skirtumų ir Kelias, kurį jis skelbė, buvo atviras visiems žmonėms, vyrams ir moterims, kurie tik buvo pasirengę jį suprasti ir juo eiti.
Būdamas aštuoniasdešimties, Buda, apsuptas savo mokinių, paliko šį pasaulį. Tai įvyko giraitėje netoli Kušinagaros (šiuolaikinėje Indijos Utar Pradešo valstijoje). Pasakojama, kad deginant jo kūną, vyko antgamtiškų reiškinių.
Budistų šventraščiuose (sūtrose) užrašyti jo žodžiai, kuriais jis atsisveikino su Ananda: “Nebūk toks nusiminęs, Ananda. Tathagata tau jau daug kartų sakė, kad visos Dharmos yra laikinos. Kartu su gimimu ateina ir mirtis; kartu su atsiradimu egzistuoja pranykimas; su susijungimu kartu yra ir atsiskyrimas. Ar gali būti gimimas be mirties? Ar gali būti atsiradimas be išnykimo? Kaip gali būti susijungimas be atsiskyrimo? Ananda, tu daugelį metų rūpinaisi manimi iš visos ši

irdies. Tu visas savo jėgas skyrei, kad padėtum man, tad esu tau labai dėkingas. Tavo nuopelnas didžiulis, Ananda, tačiau turėtum eiti toliau. Trūksta tik truputėlio pastangų, ir galėsi peržengti gimimo bei mirties ribą. Tu pajėgsi išsilaisvinti ir įveiksi liūdesį. Žinau, jog gali tai atlikti, ir tai man suteiktų didžiulę laimę.
Doktrinos pagrindas
Buda, atsakydamas į tuo metu vos ne pagrindinį klausimą Indijos pasaulėžiūrų sistemoje apie tai, kaip esybės įsisuka į būties ratą ir ar yra galimybių iš jo ištrūkti, paskelbė Keturias tauriąsias tiesas, jo mokymo pagrindą ir šerdį, kurias jis įsisąmonino atbudimo metu. Gyvenimas, pasak Budos įžvalgos, yra laikinas (skr. anitya), neturi savasties (skr. anātman) ir yra sklidinas kančios. Žmogus priėmęs domėn šiuos tris būties požymius įžengia į budistinį kelią. Būtyje vyrauja kentėjimas, nes jį sąlygoja laikinumo gimdomi troškimai ir neišmanymas. Pašalinus šituos veiksnius galima išsilaisvinti iš samsaros. Būtybių įsisukimas į būties ratą budizme aiškinamas Dvylikanare priklausomo radimosi grandine, o ištrūkimas iš šio rato prilygsta įžengimui į nirvaną. Gi ištrūkti galima asmeninėmis pastangomis, žengiant Tauriuoju aštuoneriopu keliu, kuris iš tikrųjų yra ėjimas Dvylikanare priklausomo radimosi grandine atgal.
Taigi galima apibendrinti, kad budizmo kelio gairės yra: Keturios tauriosios tiesos, nesavastingumas (skr. anātman), Taurusis aštuoneriopas kelias, šyla (skr. śīla), t.y. pratybos ugdančios drausmę ir dorovę, dhjana (skr. dhyāna), arba meditacija, be
ei pradžnia (skr. prajñā), arba išmintis ir įžvalga.
Budizmo mokymo pagrindų raštai yra surinkti į Tripitaką. Budistų bendruomenę – sanghą sudaro vienuoliai (skr. bhikṣu), vienuolės (skr. bhikṣunī) ir pasauliečiai (skr. upāsaka).
Sąlygotoji kilmė
Sąlygotoji kilmė, dar vadinama priklausomuoju radimusi, aiškina budizmo principą apie visuotinį sąlygotumą, reliatyvumą ir tarpusavio priklausomybę.
Iš tiesų Sąlygotoji kilmė yra įžvalga į pačią visatos prigimtį, kurią kaip tik ir patyrė Buda atbusdamas. Tada, galima sakyti, jis kaip tik ir atsivėrė sąlygotosios kilmės tiesai, įžvelgė ją.
Bendroji sąlygotosios kilmės tiesos loginė sandara yra tokia:
• Esant šiai sąlygai, kyla (atsiranda) tai. Nesant šios sąlygos, tai nekyla (neatsiranda).
Visą būtį ir gyvenimo tąsą, visą gyvenimo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos pakopų sąlygotosios kilmės formulė, kurioje kiekviena grandis yra viena kitos sąlygota ir kartu viena kitą sąlygojanti:
1. Neišmanymas sąlygoja valingus veiksmus arba karminius darinius.
2. Valingi veiksmai sąlygoja sąmoningumą.
3. Sąmoningumas sąlygoja proto ir fizinius reiškinius.
4. Proto ir fiziniai reiškiniai sąlygoja šešis gebėjimus (t.y. penkis fizinius jutimo organus ir protą).
5. Šeši gebėjimai sąlygoja (jutiminį ir mintinį) sąlytį.
6. (Jutiminis ir mintinis) sąlytis sąlygoja jutimus.
7. Jutimai sąlygoja norą (troškimą).
8. Noras (troškimas) sąlygoja įsikibimą (prisirišimą).
9. Įsikibimas sąlygoja tapsmą.
10. Tapsmas sąlygoja gimimą.
11. 12. Gimimas sąlygoja . irimą, mirimą, sielvartavimą, skausmą ir t.t., ir neišmanymą.
Taip ratas užsidaro.
Sąlygotosios kilmės esmė – natūralus dėsnis, pagal kurį visi reiškiniai kyla priklausomai nuo savųjų priežasčių, susijusių su jų individualia būkle bei padėtimi. Tai tiesa, kuri teigia, kad niekas neatsiranda be priežasties, kad niekas nėra sukurta iš nesąlygotos priežasties, kad niekas nėra sukurta nepriklausomo kūrėjo. Viskas randasi išimtinai tik dėka ir priklausomai nuo priežasčių ir sąlygų sutapimo, kurioms nesutapus tai greičiausia nebūtų galėję rastis.

Nesavastingumas
Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) reiškia, kad tai, kas yra kaip individas, neturi jokios savasties, jokio “aš” kaip nekintančios, amžinos, vientisos ir nepriklausomos substancijos. Tai pamatinė budizmo tiesa. Taigi budizme savastis, arba ego, yra išimtinai tiktai praeinanti ir kintanti (todėl linkusi kentėti) empirinė individualybė, kurią sudaro penkios sudedamosios dalys, vadinamosios skandhos. Penki skandhos – „sankaupa, ryšulėlis, gniužulas“) budizme yra tai, kas sudaro taip vadinamą būtybę, individą, “aš”. Tai penkios sudedamosios individualybės dalys, kurios pagal budizmą yra tiktai nuolatos kintanančių fizinių ir mintinių jėgų ar galių (energijų) deriniai. Jos ne visiškai atitinka vakarietiškas psichologijos ir filosofijos kategorijas, nors verčiant vadinamos panašiai ar net taip pat. Šios penkios sudedamosios dalys dar vadinamos “savarankiškais mazgais”, arba “agregatais” (plg. anglų the five aggregates).
Teravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. svabhāva) čia vadinama šūnijata (skr. šūnyatā), arba tuštuma, niekuma.
Keturios tauriosios tiesos

1. Tiesa apie kančią (sanskr. duḥkha; pali dukkha): visa būtis yra kančia;
2. Tiesa apie kančios atsiradimą (sanskr. samudāya; pali samudaya): kančia turi priežastį;
3. Tiesa apie kančios įveikimą (sanskr., pali nirodha): kančią galima įveikti;
4. Tiesa apie kelią vedantį iš kančios (sanskr. mārga; pali magga): yra kelias vedantis iš kančios – Taurusis aštuoneriopas kelias
Istorinė budizmo raida
Istorinę budizmo raidą galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:
1. Nuo VI a. pr. m. e. vidurio iki V a. pr. m. e. vidurio buvo Ankstyvojo budizmo laikotarpis, kuomet mokymą atvėrė ir aiškino patsai Buda. Šio laikotarpio pabaigoje ir vėliau mokymą skleidė tiesioginiai Budos mokiniai.
2. Nuo IV a. pr. m. e. iki I a. m. e. skirtingų mokyklų radimasis, kuomet dėl nevienodos mokymo interpretacijos radosi eilė įvairių budizmo mokyklų.
3. I a. – VII a. susiformuoja Mahajana, kurią tada sudarė dvi didžiosios tėkmės: Madhjamaka (skr. mādhyamaka) (vėliau peraugo į Madhjamiką (skr. mādhyamika) ir Jogačiara (skr. yogacāra).
4. Po VII a. randasi budistinė tantra (žr. Tibeto budizmas, Vadžrajana, Tantra). Pereinama į evoliucinę susiformavusio budizmo raidą.
Po XIII a. budizmas Indijoje beveik išnyko. Bet jis jau buvo išplitęs į kitas šalis. Mūsų laikais šalyse, kur budizmas laikomas tradicine religija, jis dažniausiai yra kurios vienos iš pagrindinių šakų:
1. Theravados (Hinajanos) budizmas įsigalėjo Šri Lankoje, Tailande, Birmoje ir Kambodžoje;
2. Mahajanos – Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje ir Vietname;
3. Vadžrajanos – Tibete, Mongolijoje ir Japonijoje.
Tikslų budistų skaičių nurodyti yra sunku, kadangi būnant budistu, galima būti ir kitos religijos sekėju, nors laikoma kad budistų pasaulyje yra apie 500 milijonų.
Budizmo šakos
• Mažojo Kelio budizmas (Mažasis vežimas) arba Theravada, seniau – Hinajana
• Didžiojo Kelio budizmas (Didysis vežimas) arba Mahajana
• Deimantinio Kelio budizmas (Deimantinis vežimas) arba Vadžrajana
• Dzenbudizmas arba Dzenas išsivystė iš Mahajanos Tolimuosiuose Rytuose
• Lamų budizmas taip pat viena Mahajanos atmainų, nors tokį pavadinimą Dalai Lama laiko nekorektišku.
Šiuolaikinis budizmas
Budizmas dabar yra paplitęs Šri Lankoje, Birmoje, Tailande, Kambodžoje, Laose, Vietname, Tibete, Kinijoje, Taivane, Hongkonge, Japonijoje, Mongolijoje, Korėjoje, taip pat kai kuriose vietose Indijoje, Pakistane, Nepale ir Rusijoje (Buriatijos, Kalmukijos, Tuvos Autonominėse Respublikose; Irkutsko, Čitos srityse; Rusijos budistų dvasinė valdyba yra įsikūrusi Ivolgos vienuolyne, netoli Ulan Udės). Paskutiniuoju metu budizmas smarkiai plinta tradiciškai nebudistiniuose kraštuose Amerikoje ir Europoje. Laikoma, kad budistų pasaulyje yra apie 500 milijonų

JO ŠVENTENYBĖ XIV DALAI LAMA
J.Š. XIV Dalai Lama yra Tibeto valstybės tremtyje vadovas, tibetiečių dvasinis lyderis. Pats titulas “Dalai Lama” , kuris išvertus reiškia “Mokytojas, kurio išmintis plati kaip vandenynas”, buvo sutektas mongolų chano Altan Khan tuometiniam Tibeto budistinės Gelugpa tradicijos vadovui Sonam Gyatso (1543-1588), trečiajam Dalai Lamai. Netrukus Dalai Lamoms buvo patikėta ir politinė valdžia Tibete, o dvasiniu šalies vadovu laikomas Pančen Lama.
J.Š. Dalai Lama renkamas, vadovaujantis reinkarnacijos teorija, tikima, kad jis yra Budos Avalokiteshvaros žemiškasis įsikūnijimas, kitaip sakant, dabartinis J.Š. XIV Dalai Lama yra visų ankstesniųjų trylikos Tibeto Dalai Lamų inkarnacija. Štai ką jis pats rašo savo autobiografijoje “Laisvas tremtinys”:
“Įvairiems žmonėms žodžiai Dalai Lama reiškia skirtingus dalykus. Vieniems aš esu gyvasis Buda, žemiškasis Avalikiteshvara įsikūnijimas, kiti manyje mato Dievą-Karalių. Penktojo dešimtmečio pabaigoje tapau KLR politinės konsultacinės tarybos vicepirmininku, o kai pasitraukiau tremtin, mane ėmė vadinti kontrrevoliucionieriumi ir parazitu. Tačiau aš pats galvoju kitaip. Man “Dalai Lama” – tai mano užimamos pareigos. Esu tik žmogus, tibetietis, pasirinkęs budistų vienuolio kelią.”
J.Š. XIV Dalai Lama (tikras vardas Tenzin Gyatso), gimė 1935 m. liepos 6 dieną šiaurės-rytų Tibeto Amdo provincijoje, Taktser kaime, nekilmingų žemdirbių šeimoje. Mažas berniukas, tada dar vardu Lhamo Dhondrup, ne iš karto buvo pripažintas Dalai Lama. 1909 m. J.Š. XIII Dalai Lama Tubten Gyatso, lankydamas šventas vietas, susijusias su Tsong-khapa, Gelugpa tradicijos įkūrėju, apsilankė Taktser vietovėje. Jam čia patiko, ir jis išreiškė viltį sugrįžti. 1933 m. tryliktasis Dalai Lama mirė. Vedama tam tikrų ženklų, 1937 m. į kaimą atvyko viena iš kelių garbiųjų lamų grupių, ieškančių naujojo Dalai Lamos įsikūnijimo. Paieškos grupė atsigabeno su savimi įvairiausių daiktų, kažkada priklausiusių J.Š. XIII Dalai Lamai. Keturių metų vaikas juos teisingai atpažino tarp kitų. Vėliau buvo patikrintas dar vienas kandidatas, bet po kurio laiko berniukas iš Taktser kaimo buvo pripažintas naujuoju Dalai Lama.
Nuo 1939 m. J.Š. XIV Dalai Lama gyvena Tibeto sostinėje Lhasoje. Senųjų Tibeto vienuolynų Drepung, Sera ir Ganden universitetuose berniukas mokėsi pagal visiems vienuoliams privalomą programą, kurią sudarė tokie dalykai kaip logika, Tibeto menas ir kultūra, sanskritas, medicina, poezija, muzika, astrologija ir kt.

MANDALOS PASAULIO GROŽIS
Mandalų kūrimas – tai šviesių ir tamsių gamtos pradų Visatoje vienybės simbolis ir mistinė parama ieškančiam tiesos, todėl dabar Tibeto vienuoliai keliauja po pasaulį ir įvairiose šalyse kuria smėlio mandalas. Sanskrito kalba mandala reiškia ratą arba vienybę, tą harmonijos vienybę budistų vienuoliai pasiryžę dovanoti visoms gyvoms būtybėms. Mandala – tai Visatos aprašymas simbolių kalba, kurios viduryje tradiciškai vaizduojamas Begalinės Atjautos Buda; budistų vienuoliams tai eilinis laiptelis pažinimo, gauto prieš kelis tūkstančius metų iš paties Budos, kelyje.
Vienuolis mandalos meditavimo metu turi paeliui “atgaivinti” savyje viską, kas joje pavaizduota, kol galiausiai pasiekia aukščiausią meditavimo laipsnį – susiliedamas su tantrine dievybe. Praktikuojantis tantrą kiekvienoje mandaloje atpažįsta grafinį, labai tikslų tantrinės dievybės pavidalą. Medituojant, mandalos įsivaizduojamos trimatėje erdvėje, o tam palengvinti naudojamos realios iš spalvoto smėlio, gėlių, maltų ryžių ar brangakmenių sukurtos „išklotinės“.
Terminas „smėlio mandala“ nėra tikslus. Juk tam naudojamas dažytas labai susmulkintas marmuras ar kitos uolienos, o ne upių smėlis, kaip paprastai manoma. Senovės Tibete mandala dar buvo puošiama turkio, jaspio, malachito, perlų ar koralų deriniais. Mūsų laikais, ruošdamiesi ritualui, vienuoliai rankiniu būdu smulkina marmurą, sijoja jį per rėtį, o tada dažo įvairiomis spalvomis. Tradiciškai mandalos ornamentai kuriami iš 14 ryškių spalvų smėlio: balto, juodo, mėlyno, raudono, geltono, žalio, bei pastarųjų tamsesnių ir šviesesnių atspalvių.
Kiekvienas tantrų vienuolynas turi savo mandalų kūrimo ypatybių. Budizmo tėvynėje, Indijoje, smėlį supildavo rankomis, toks būdas ir dabar egzistuoja keliuose Tibeto vienuolynuose, bet dažniausiai tam tikslui naudojami specialūs instrumentai – lopetėlės ir pailgo kūgio formos vamzdeliai briaunotu paviršiumi. Trindamas jį, vienuolis sulekia vamzdelyje vibraciją ir spalvotas smėlis išbyra tolygiai. Reikia net apie penkiolikos metų, norint išmokti naudotis instrumentais, teisingai kurti mandalas ir išlaikyti šimtus egzaminų, įsimenant reikalingas mantras, judesių simboliką.
Mandalos kūrimas pradedamas nuo religinių giesmių atlikimo bei mantrų kartojimo ceremonijų. Keturi vienuoliai, atsakingi už skirtingas pasaulio šalis, pirmiausiai nupiešia mandalos kontūrus. Jokios improvizacijos čia nėra, vienuoliai privalo mintinai žinoti šventus tekstus, kur nusakoma tiksli piešinio geometrija, struktūra, spalvų deriniai, elementų išdėstymas ir panašiai. Toliau sudėtingiausias piešinys kuriamas iš labai smulkaus spalvoto smėlio, kuris tam tikra tvarka, pradedant nuo mandalos vidurio, dėliojamas po dešimt valandų į dieną. Mandala labai kruopščiai kuriama devynias dienas. Paskutinę, dešimtą, dieną smėlio mandala sunaikinama, spalvoto smėlio ornamentai sumaišomi ir išpilami į vandens telkinį, kas simbolizuoja gyvybės ir pasaulio laikinumą.

MEDITACIJA? KAS TAI?
MEDITACINIS SUSITELKIMAS BUDIZME – TAI DVASINĖS PRAKTIKOS DALIS

Budizme meditacija yra svarbiausia priemonė nušvitimui (nirvanai) pasiekti. Čia praktikuojamos taip pat įvairios meditacijos rūšys. Susitelkiama ties vienu objektu ar paveikslu arba ties viena mintimi ar apibrėžimu, pavyzdžiui, mirties (Deimantinio Kelio budizme egzistuoja net tam tikra sąmoningumo išlaikymo mirties akimirką meditacija – pova, phowa). Pirmasis induistų ir budistų meditacijos tikslas yra minčių koncentracija, kad „ištuštėtų“ minčių pasaulis. Galiausiai turėtų būti pasiektas sąmonės praplėtimas ir vienybės su Visata ir dievybe patyrimas. Gana plačiai yra paplitusi Teravados budizmo vipasana (vipassana) meditavimo technika, tai savęs stebėjimu paremtas sąmonės valymosi procesas, koncentruojantis protą per natūralaus kvėpavimo stebėjimą.

Budistinė meditacija
„Gilus mąstymas apie skausmingą gyvasties prigimtį ir svarstymas būdų, kuriais galima padaryti galą mūsų negandai, jau yra meditacijos apraška. <.> Žodžiu meditacija mes įvardiname procesą, keičiantį mūsų instinktyviąją gyvenimo nuostatą – tą būseną, kurioje protas siekia vien tenkinti troškimus ir vengti nemalonumų. Esame linkę paklusti protui, vedančiam mus savanaudišku keliu. O meditacija yra procesas, kuris įgalina suvaldyti protą ir pakreipti jį į dorovingesnę vagą. Meditaciją galima suprasti kaip būdą, kuris mums padeda susilpninti įsisenėjusius mąstymo įpročius ir išsiugdyti naujus. Šitaip išvengiame proto, kalbos ar elgesio nusižengimų, vedančių mus kančios link. Tokią meditaciją reikia plačiai naudoti dvasios pratybose. “ (Atverta širdis. Atjautos ugdymas kasdieniame gyvenime, J.Š. XIV Dalai Lama, R.Anankos leidykla, Kaunas, 2003)
Pagrindinis budizmo metodas (priemonė), padedantis greičiau ar lėčiau įveikti tobulėjimo kelią, yra meditacija. Ji gali būti ir visiškai nesudėtina, mokanti tiesiog sutelkti dėmesį bei įveikti nuolatinį išsiblaškymą, ir labai komplikuota, reikalaujanti aiškiai įsivaizduoti dievybes su daugybę rankų ir kojų, vidinius energijos kanalus, lydima įtampos ir siejama su visišku atsipalaidavimu (ne tik kūno, bet ir kalbos bei minčių lygmenyje). Didžioji dauguma metodų gali būti praktikuojama tada, kai juos perduoda kompetentingas mokytojas; kitaip jie tik padidiną vidinę sumaištį ir net gali kelti grėsmę praktikuojančiojo psichinei sveikatai.
Budistinė meditacija nėra joks “transas”. Meditacijoje stengiamės išsiugdyti kiek galima didesnį atstumą iki pasirodančių reiškinių, stengiamės pamatyti, kad visi reiškiniai tušti, kad jie kaip sapnas ir negali įtakoti mūsų laimės ar nelaimių. Meditacijoje pastebime daugybę mūsų blogų įpročių, protas išsilaisvina ir mes vis labiau galime leisti protui ilsėtis pačiam savyje.

Leave a Comment