Teisės normos socialinių normų sistemoje

6. Teisės normos socialinių normų sistemoje

 

6.1. Teisės normos samprata: sąvoka, formalieji ir turiningieji požymiai, apibendrinti požymiai.

 

Teisės normos (lot. norma – nustatytas kiekis, dydis, matas, pavyzdys, taisyklė) yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės.

 

Formalieji požymiai

Teisės norma

 

Turiningieji požymiai

 

SISTEMIŠKUMAS

VISUOTINIS PRIVALOMUMAS

FORMALUSIS APIBRĖŽTUMAS

NORMINAMASIS POBŪDIS

 

PROTINGUMAS

TEISINGUMAS

LYGYBĖ

LAISVĖ

 

Formalieji teisės normos požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji performuluoja turininguosius į elgesio taisykles – veiksmų standartus: į atitinkamas visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, į tam tikrą tų teisių ir pareigų santykį ir šitaip daro teisingumą, laisvę, lygyybę pajėgius praktiškai veikti žmonių elgesį. Apibendrindami galime sakyti, kad turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji – kuria teisinę techniką šiems tikslams įgyvendinti – “perdirba” laisvę, lygybę, teisingumą į šioms vertybėms adekvačius praktinio privalomo elgesio standanrtus, normas.

 

6.2. Socialinių normų samprata: sąvoka, socialinių normų prigimtis, bruožai ir rūšys.

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles, nelygu kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos – žmonių santykius su Dievu (religinės normos), trečios – žmonių tarpusavio santykius (moralėss, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).

Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, suvienijanti leidimą ir paliepimą.

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos žmonių tarpusavio santykiams norminti (reguliuoti) ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip p

pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį – suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos socialinės normos tai daro skirting būdu.

Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į moralės normas, papročius, visuomeninių organizacijų (korporatyvines) normas, religines normas ir teisės normas:

Moralės normos. Elgesio modeliai, kurie išreiškia žmonių požiūrį į dvasines kategorijas: gėrį, grožį, teisingumą, orumą ir kt. Esti bendra morale: ji išreiškia visuomenėje vyraujančias nuosstatas. Teisė privalo turėti tam tikrą moralės minimumą. Nemorali teisė yra nepajėgi siekti savo tikslų. Vyraujanti moralė įtakoja teisės turinį, o teisė daro įtaka moralei.

Papročiai. Elgesio modelis, įsitvirtinęs visuomeninėje praktikoje, dėl daugkartinio jo taikymo. Tai – vienas seniausių elgesio reguliatorių. Vystantis visuomenei, papročiai kinta labia nežymiai. Jų pagrindu formuojasi tradicijos (tradicijos = papročiai + tęstinumas + vertybinė orientacija + socialinės nuostatos).

Korporatyvinės normos. Viusomeninių organizacijų ir judėjimų ar kitokio pobūdžio susivienijimų elgesio standartai, apibrėžiantys veiklos ir struktūrinius principus, narių teises, pareigas ir atsakomybę. Korporatyvinės normos negali prieštarauti teisės ir moralė

ės normoms. Valstybė jas kontroliuoja.

Religinės normos. Normos, reguliuojančios tam tikros religinės bendruomenės narių požiūrį į Dievą, narių tarpusavio santykius, bendruomenės organizacijos ir veiklos principus. Šių normų laikymąsi lemia tikėjimo elementas, religinio pobūdžio raštuose, kanonuose įtvirtinamas tikinčiojo elgesio standartas. Kai kuriose valstybėse vyraujanti religija įtvirtina ir teisinės tradicijos ypatumus.

Teisės normos. Kompetentingų asmenų (fizinių arba juridinių) ar organizacijų (valstybės, Bažnyčios, tarptautinės organizacijos) priimta, sankcionuota, formaliai apibrėžta privaloma taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyvių poveikio mechanizmais (išoriniais arba vidiniais). Teisės norma yra socialinė norma, todėl teisė veikia kartu su kitais visuomenės reguliatoriais kaip religija, moralė, dorovė, etika ir kitais.

 

6.4. Teisės normų ir moralės normų santykis.

 

Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moralė neturi savarankiškos raiškos formos. Ji reiškiasi papročių, tradicijų, religinių apeigų, įstatymų formuluojamomis elgesio taisyklėmis. Moralė tik nurodo, koks turi būti šių elgesio taisyklių turinys, kad jis būtų humaniškas. Todėl čia aptariamas moralės ir teisės santykis – tai turinio ir formos santykis.

 

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:

Ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai.

Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą. (Išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agres

sijos, siekia žmonių tarpusavio pagarbos, priešingų interesų kompromiso ir galiausiai – socialinės santarvės ir rimties. Teisingumo supratimas iš esmės yra gėrio ir blogio kategorijų skyrimas. Gėris yra tai, kas tarnauja vienodai santykio dalyvių teisių saugai, blogis – kas garantuoja ienų žmonių teiseskitų žmonių teisių paneigimo ar siaurinimo sąskaita.)

Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą. Moralei priešingi įstatymai yra priešingi ir teisei kaip laisvės, lygybės, teisingumo reikalavimams.

 

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

Kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gerį ir blogį, į garbę, į žmogaus orumą, teisingumą. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos. Jeigu teisė – tik elgesio taisyklė, jeigu “neįdomu” jos turinys, tai morale nėra vietos teisėje.

Reguliavimo apimtis. Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, tačiau tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros, įsitikinimų ir kita.) Teisė yra siauresnė sąvoka negu morale. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama va

alstybės prievarta.

Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok, nekalbėk netiesos, mylėk savo artimą kaip save patį). Moralės imperative mylėk savo artimą kaip save patį nenurodoma kokiais konkrečiais veiksmais ta meilė turi pasireikšti: tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui. Todėl moralės normos veikiau yra žmonių elgesio principai, negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės.

Normos išraiškos forma. Moralės normos paprastai “gyvena” žmonių sąmonėje, jos nėra fiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, nėra skirstomos į šakas, institutus, tačiau tam nėra reikalo, nes jos nėra visuotinai privalomos. Teisės normos, atvirkščiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.

Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas. Teisė ne tik remiasi morale, bet ir padeda šiai įsitvirtinti. Teisė yra tik teisinga, bet negailestinga, nes gailestingumas – tai atsisakymas vykdyti teisingumą kaltajam. Moralė apima ir kilnumą, gailestingumą, nes ji gali atleisti asmenį nuo būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teisė negali šito daryti.

 

6.5. Teisės normų ir kitų socialinių normų santykis.

 

Teisės normų ir korporacijų normų santykis. Korporaciju normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvilgiu: teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų – konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba. Jos skiriasi ir reguliavimo apimties požiūriu – teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsieniečiai esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijos nariai. Šios normos sutampa tik elgesio taisyklės formulavimo požiūriu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos, jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas, nuostatai.

Teisės normų ir papročių normų santykis. Papročių normų pavyzdžiai gali būti etiketo taisyklės, įvairių apeigų, ypač vestuvių, laidotuvių, normos. Pavienio žmogaus elgesio taisyklė, kuri tapo jo įpročiu, nėra papročių norma, nes ji nėra visų ar bent daugumos tam tikro region žmonių bendra elgesio taisyklė. Paprotys dažniausiai tėra moralės norma, o morale – papročio turinys. Paprotinė elgesio taisyklė, sankcionuota valstybės, tampa teisės norma.

Leave a Comment