Teisės normos sąvoka. Teisės normų rūšys.

Vilniaus universitetas
Teisės fakultetas
Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos
katedra

I kurso 3/1 grupės

Neakivaizdinio skyriaus

Studentė

Teisės normos sąvoka. Teisės normų rūšys.

Kursinis darbas

Vadove doc.dr.

Vilnius, 2004
TURINYS

Įvadas____________________________________________________________3
I. Teisės normos sąvoka______________________________________________4

1. Teisės normos sampratos problema romanų-germanų teisės šeimoje_______6

2. Teisės normų ir moralės santykis___________________________________6

3. Norma ir normos kūrimas_________________________________________7
II. Teisės normų rūšys________________________________________________8

1. Teisės normų santykis su teisiniu reguliavimu_________________________12

2. Teisės normų santykis su teisės šakomis_____________________________13

3. Kitos teisės normos______________________________________________13
Išvados___________________________________________________________15
Literatūra_________________________________________________________16

ĮVADAS

Teisės norma – tam tikra kategorija, priskiriama socialinių normų grupei. Socialinės normos – elgesio taisyklės, kurios reguliuoja tarpusavio santykius. Jos pagrįstos morale – vidiniu žmogaus verinimu. Teisės normos formalizuotos grriežčiau.

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja santykius su gamta ( techninės ), kitos – žmonių santykius su Dievu ( religinės ), dar kitos – žmonių tarpusavio santykius ( moralės ).

Elgesio norma – tai yra žmonių tarpusavio schema, leidžiamo elgesio ribos, kuri apima leidimą ir draudimą.

Šiame darbe aš nagrinėsiu teisės normos sampratos problemą romanų-germanų teisės šeimoje, teisės normos sąvoką. Taip pat, pabandysiu kaip galima aiškiau ir smulkiau išanalizuoti teisės normų rūšis, skirtumus tarp jų, santykį su teisės šaakomis ir su teisiniu režimu.

Pradžioje, manau, reikia išnagrinėti teisės normos sąvokos reikšmę – kas tai yra, kaip ji suprantama, kas ją sudaro. Vėliau nagrinėsiu teisės normos sampratos problemą romanų – germanų teisės šeimoje – kaip ji suprantama, kas sąlygoja jos atsiradimą. Po to ap

ptarsiu teisės ir moralės santykį, jų skirtumus ir panašumus, taip pat teisės normos kūrimą. Antroje šio darbo dalyje apžvelgsiu teisės normų rūšis, kaip jos klasifikuojamos, pagal kokius kriterijus, įsigilinsiu į jų charakterį. Vėliau pabandysiu išnagrineti teisės normų santyki su teisiniu reguliavimu ir teisės šakomis.

Šio darbo Pagrindą sudaro A. Vaišvilos „ Teisės teorija“ ir S. Vancevičiaus „Valstybės ir teisės teorija“ vadovėliai. Taip pat rėmiausi J.Prapiesčio „Namų advokatu“ ir „ Lietuvos konstitucine teise“. Taip pat naudojau šiuos papildomos literarūros šaltinius : Hart H.L.A. „Teisės samprata“, Kelsen Hans „Grynoji teisės teorija“, Lietuvos respublikos konstitucija, Civiliniu ir Baudžiamuoju kodeksais, paskaitų medžiaga.

I. Teisės normos sąvoka

Teisės norma – bendroji elgesio taisyklė, yra nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Norma – taisyklė orientuota į ateitį ir adresuota ne paavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei.

Teisės norma yra bendrojo pobūdžio, todėl ji nustato visuomeninių santykių ir jų dalyvių, kurių elgesį ji reguluoja, rūšinius požymius.

Teisės norma yra adresuota asmenų grupei, kuriai būdingi rūšiniai požymiai (pvz.: piliečiai, tėvai, studentai ). Nuo kitų socialinių normų teisės normos skiriasi nenutraukiamu ryšiu su valstybe, kuri nustato arba sankcionuoja teisės normas ir saugo jas nuo pažeidumų. Teisės norma, kaip ir pati teisė, esant tam tikriems santykiams reguliuoja žmonių elgesį. Šių santykių dalyvių ryšiai yra tarpusavio teisės ir pa

areigos. Teisės – valstybė užtikrina tam tikrą elgesį, o pareigos – turi būti tam tikras elgesys, jo nesilaikymas yra pažeidimas, tuomet yra taikomos prievartos priemonės. Teisės normai valstybė suteikia privalomąjį pobūdį. Teises norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį, kuriuo yra apibrežtas teisės normos turinys. Pozytiviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų ( dažniausiai valstybės ) suformuluota ir sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to santykio dalyviu abipuse nauda ir valstybės preivarta. Norma nustato, kaip viena šalis turi elgtis, o kita šalis kokius veiksmus gali atlikti arba susilaikyti nuo jų Pavyzdžiui, darbuotojas gali reikalauti atostogų, o darbdavys privalo suteikti jam atostogas.

Teisės norma nurodo kaip privalo elgtis visuomeninių santykių dalyviai, kad būtų užtikrinta jų teisių apsauga. Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius nusako šie jos požymiai: norminamasis pobūdis, formalusis apibrėžtumas, visuotinis privalomumas, valstybės prievartos garantas, sisteminigumas.

Norminamasis pobūdis – jis reiškia, jos teisės norma nustato konkrečių visuomeninių santykių dalyviams teises ir pareigas.“ Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šia vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis ir disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja veiksmų laisvę“.1

Formalusis apibrėžtumas – jis gali būti vidinis irišorinis. Vidinis – norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Išoronis – norma turi būti iš
šreikšta tam tikru valstybėje priimtu pavidalu ir specialia tvarka paskelbta adresatams, kad jie aiškiai suvoktų, kokio bendro elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja.
Visuotinis privalomumas – norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Teisės imperatyvams privalo paklūsti visi – ir pritariantys ir nepritariantys.
Valstybės pirevartos garantas – Įstatymų leidėjas už imperatyvių normų nesilaikymą nustato neigiamas, adresantui nepageidaujamas, poveikio priemones, kurios privalo prirtaikyti specialios valstybinės institucijos. Visuotinio teisės privalomumo garantas yra abipusė nauda.“ Be valstybės prievartos teisės normos virsta paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais“.2 Nuo piliečių teisinės kultūros ir teisės normų turinio priklauso prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę. Mažiausiai prievartos reikia užtikrinant teisės normų vykdyma, kuomet ikūnijamas priešingų interesų užtikrinimas, nes teisės imperatyvams bus paklūstama dėl abipusės naudos.

1 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.196
2 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.198
Nuolatinės ir intencyvios valstybės prievartos reiks tuomet, kai bus įgyvendintas tik
vienos socialinės grupes interesas. Esant demokratiniam režimui pozytivioji teisė
kuriama siekiant įgyvendinti visuotinius interesus, o esant totalitariniam režimui pozytivioji teisė yra kuriama siekiant įgyvendinti politinės valdžios interesus. Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia tai, kad visi teisiniai imperatyvai privalo būti įvykdyti iki galo. Prie kiekvieno teisės pažeidimo privalo būti atitinkama sankcija. Teisinio privalomumo prigimtis yra tokia:“ iš pradžių teisinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio dalyvių nauda, sa

avanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemonių nepakanka – asmens turtu, o kai ir turto nėra – teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise.“3 Valstybės prievarta užtikrina santykio dalyvių elgesio nuspėjamumą, jų tarpusavio pasitikejimą, sutarčių stabilumą, kad pareigos, kylančios iš sutarties, bus būtinai įvykdytos.
Sistemingumas – jis gali būti vidinis – norma veikia kaip tam tikrų vidinių jos elementų organizacija. Išorinis – norma glaudžiai saveikauja su kitomis normomis. Modernioje teisėje konkrečią situaciją reguliuoja ne viena norma, o daugybė teisės normų.
Institucinis – šis požymis reiškia, kad norma tampa teisine tada, kai ja užraso valstybė arba kažkaip kitaip išreiškia savo poziciją.
Bendrumas – teisės normomis laikomos bendro pobūdžio ir abstrakčios elgesio taisyklės, kurias galima daug kartų taikyti ir kurios neturi asmeninio adresato. Lietuvoje Vaišvila išmete šį požymį iš privalomų ir parašė, kad bendrumas nėra būtina teisės normai savybė, nes ir individualus teisinis nurodymas formuluoja privalomą elgesio taisyklę t.y. teisės normą. Iš tikrųjų šiuo klausimu teisės teorijoje yra daug susitarimu.

Šie teisės požymiai yra formalūs. Visos teisės normos demokratinėje visuomenėje egzistuoja kaip laisvės, lygybės ir teisingumo tikslų ir jų įgyvendinimo formų ( norminio pobūdžio, formalaus apibrežtumo, visuotinio privalomumo ir kt. ) sintezė. Kiekviena teisės norma yra sudėtinga, jos esmės nusakyti negali nė vienas apibržzimas.

Teises normos yra nustatomos arba sankcionuojamos valstybės institucijų. Normoje yra išreiskiama valstybės valia. Visuomeninių santykių dalyviai privalo elgtis taip, kaip nustatyta normoje. Specifinis teisės normų bruožas – valstybės apsauga. Jeigu nevykdydoma tam tikra pareiga ar pažeidžiamas draudimas, tuomet valstybė taiko preivartą. Valstybės prievartos priemonės gali būti įvairios, priklausomai nuo teisės normų pažeidimo. Šiomis priemonėmis siekiama arba atkurti pažeistą teisę, arba atlikti neatliktą pareigą ir nubausti pažeideją.

„Teisės norma – tai tautos arba kompetetingų valstybės institucijų sukurta ir sankcionuota, formaliai apibrežta visuotinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuojamas santykio dalyviu abipuse nauda ir valstybės prievarta.“4

3 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.200
4 Vaišvila A. „Teisės teorija“ V.,2000m. p.202-203

1. Teisės normos sampratos problema romanų-germanų teisės šeimoje

„Vakarų teisės tradicijos šaknys glūdi romėnų teisėje, kurios rūpinimasis tvarka, valdymu, istatymais bei procesu buvo unikalus senovės pasaulyje ir kurios šešėlis siekia nūdieną“5 Romėnų teisė iš pradžių buvo formali, nelanksti ir kazuistinė. Laikui bėgant romėnai nuo griežtų taisyklių perėjo prie lankščių normų, mastymas tapo abstraktus. Žlugus Romos imperijai, jos teisę perėmė užkariavusios tautos. Visiems asmenims gyvenantiems toje pačioje teritorijoje galiojo tos pačios taisyklės. Romėnų teisės įvairių santykių normos maišėsi su užkariautojų germanų paprotinėmis normomis, todel šio laikotarpio teisė teisės literatūroje vadinama „romanizuota papročių teise“6 arba „suvulgarinta romėnų teise“7 . Iki Romos teisės atgimimo, kanonų teisė buvo pats svarbiausias reiškinys. Justiniano Corpus iuris civilis labai veikė krikščioniskosios idėjos. Bažnyčia iš Romėnų teisės struktūros, normų ir principų skolinosi tai, kas jai buvo reikalinga. Atgimus Romos teisei buvo pradėta tyrinėti tekstus. Komentatorius veikė racionalaus tyrinėjimo idėja, jie atvėrė galimybę ieškoti teisės normų loginiu pagrindu. Jų darbui turėjo nemažai įtakos romėnų materialinės teisės normos.

Atsiradus komercinei teisei pirklių teismai ėmė kurti neformalias taisykles ir lanksčias procesines normas. Šios normos rėmėsi vien verslininkų papročiais. Didėjant politiniam Europos unifikavimui, atsiranda susidomėjimas paprotine teise. Tokiam domėjimuisi pradžią davė komentatoriai, nes jie „vietoj Digestų teksto egzegezės pradėję svarstyti klausimą apie galimybę taikyti romėnų teisės normas jau to meto salygomis“ 8

Taigi, romanų – germanų (kontinentinės teisės) sistema yra romėnų teisės recepcijos rezultatas. Iš pradžių ji nepriklausė nuo politikos, Tačiau vėliau tapo priklausoma ne tik nuo politikos, bet ir nuo ekonomikos. Buvo iškelti teises principai ir normos, suprantamos kaip elgesio taisyklės, atitinkančios moralės ir teisingumo reikalavimus. Nuo XIX a. pagrindinis šios teisės šeimos šaltinis – istatymas.
Visose šios teisės sistemos šalyse yra rašytinės konstitucijos, kurių normos turi aukščiausia teisinę galią. Čia teisės doktrina istatymų leidybos praktikoje skiria trijų rušių istatymus: kodeksus, specialiuosius istatymus ir teisės normų tekstų savadą.
Napoleono kodeksas ir Vokietijos civilinis teisynas tapo pavyzdžiu daugeliui pasaulio šalių.

2. Teisės normų ir moralės santykis

Teisinės idėjos yra susijusios su morale. Teisės norma ir moralė turi tiek pat panašumų kiek ir skirtumų. „Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą“.9 Teisės ir moralės normos sutampa, nes jos abi yra socialinio žmonių elgesio reguliatorius, taip pat, teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą.

Teisės ir moralės skirtumus lemia tokie požymiai : kilmė ( moralės normų
5 Glendon M.A. „Vakarų teisės tradicijos“ 1993m. p.18
6 Glendom M.A.„Vakarų teisės tradicijos“ 1993m. P.22
7 Glendom M.A.„Vakarų teisės tradicijos“ 1993m. P.22
8 Glendom M.A.„Vakarų teisės tradicijos“ 1993m. P.30
9 Vaišvila A. „Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 205
formavimuisi neturi įtakos visuomenės socialinių jėgų santykis. Moralės normos
tampa elgesio taisyklėmis tuomet, kai visuomenė įsisamonina jų reikšmingumą, o
teisės normos visuomet yra privalomos, nes jas leidžia valstybė ), reguliavimo apimtis ( teisės normos reguliuoja svarbiausius žmoniu santykius, kuriuos galima kontroliuoti ir kurie užtikrinami prievarta, tuo tarpu moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius kaip meilės, draugystės ir t.t. ), elgesio taisyklės detalizavimo laipsnis ( teisės normos yra griežtai apibrėžtos, suformuluoti teisių ir pareigų atsiradimo ir
išnykimo pagrindai, o moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga ), normos išraiškos forma ( moralės normos yra perduodamos iš kartos į kartą, jos yra mūsų samonėje, jos nėra užrašomos aktuose ir neskirstomos i šakas, o teisės normos yra užrašomos valstybės aktuose ).

Teisė ir moralė viena kitą papildo, ir viena kita remiasi. Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. „Teismai, skirdami teisės normų pažeidejams konkrečias sankcijas, atsižvelgia ir į moralines pažeidejo savybes“.10

3. Norma ir normos kūrimas

„Normos, kurios savo pobūdžiu yra teisės normos ir tam tikrus aktus įprasmina kaip teisėtus arba neteisėtus, yra teisės mokslo objektas“ .11 Žmonių elgesį reguliuojančių normų sistema yra teisinė tvarka, kuri yra žmogiskosios elgsenos tvarka. Kalbėdami apie normą, mes turime omenyje, kad kažkas privalo vykti, žmogus turi elgtis tam tikru būdu.

Norma yra prasmė akto, kuriam tam tikras elgesys yra išakomas, leidžiamas ar įgalinamas. Normą kaip aktą reikia skirti nuo valios akto„norma yra privalomybė, o valios aktas yra esamybė“12 Reikia skirti elgesį, kurį norma nusako kaip privalomą, nuo faktinio elgesio, kuris atitinka normą. Faktinį elgesį ir elgesį, kurį nusako norma, galima lyginti. Lygindami mes sprendžiame ar faktinis elgesys atitinka normos turinį. Elgesys, sudarantis normos turinį ir realus elgesys yra prilyginti vienas kitam, tačiau jie nėra tapatus. Aktus, kurių prasmę sudaro norma, galime atlikti ivairiais budais, pavyzdžiui, kelio ženklu, kuris nurodo vairuotojui kaip elgtis; liepiamąja ar tiesiogine nuosaka: „stok“, „Liepiu tau sustoti“ yra normos, bet ne teiginiai apie faktus. Užpuoliko įsakymas jam atiduoti pinigus turi tokią pat prasmę kaip ir policininko įsakymas sumokėti baudą. Ne užpuoliko, o tik policininko įsakymas turi galiojančios normos, kuri saisto individą ir kuriam ji adresuota, prasmę.

Jeigu žmogų ištinka nelaimė, bėda, tuomet jis šaukiasi kito žmogaus pagalbos. Šio prašymo prasmė yra subjektyvi, todėl, kad kitas žmogus privalo jam padėti. Kitaip yra objektyviaja prasme. Tas žmogus yra moraliai įpareigotas jam padėti, kai galioja bendroji norma, kuri išplaukia iš religijos ir reikalauja „mylėti savo artimą, kaip patį save“.

10 Vaišvila A. „Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 209
11 Kelsen Hans. „Grynoji teisės teorija“. Vilnius, 2002m. p. 45
12 Kelsen Hans. „Grynoji teisės teorija“. Vilnius, 2002m. p. 16

Normas galima kurti ir papročiais. Žmones gyvena tam tikroje bendruomenėje
ir elgiasi tam tikromis sąlygomis taip pat, tuomet atsiranda žmonių polinkis elgtis taip
kaip elgiasi visi grupės nariai. Papročiai gali kurti moralės arba teisės normas.

Norma gali išreiksti ir mąstymo akto turini.

II. Teisės normų rūšys

Teisės normų klasifikacija yra svarbi todėl, kad ji padeda mums geriau pažinti normą, nustatyti jos vietą teisės sistemoje, aiškiai suvokti teisės normų funkcijas ir jų vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme, taip pat, tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą.

Teisės normos yra klasifikuojamos įvairiais pagrindais, atsižvelgiant į teisės normų poveikio žmonių elgesiui specifiką.
1.Pagal teisinio reguliavimo objektą ( pagal šakas ) teisės normos yra skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, darbo, santuokos ir seimos, financų, administracines, procesines ir tarptautines, zemes. Taip pat, šakinės teisės normos yra skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešąsias ir privačiąsias.
• Konstitucinės teisės normos – jos yra vienos iš konstitucinės teisės struktūros elementų. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinius santykius. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimas, bei jos igyvendinimo pagrindai, taip pat, svarbiausi asmens ir valstybės tarpusavio santykiai. Šios normos yra įtvirtintos konstitucijoje. Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos. Joms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai, šios normos yra aukščiausios teisinės galios, pasižyminčios imperatyvumu. Konstitucinių teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi ( valstybė, tauta, valdžios institucijos, piliečių susivienijimai, individai ). Šios normos išsiskiria savo satbilumu.
• Baudžiamosios teisės normos – tokios normos, kuriomis tam tikros veikos veikimas arba neveikimas yra pripažįstamas nusikaltimu ir už jį numatomos prievartinės poveikio priemonės. Todėl jas taiko tik teismai. Baudžaimosiomis normomis yra nusakomos tos veikos, kurios yra pavojingiausios pagal savo pasekmes, pagal padarymo pobūdį ir pagal kitus bruožus ( mąstą, padarytos žalos dydį ir pasikartojimą ).
• Civilinės teisės normos – Jų išskirtinumą lemia tai, kad jos apibrėžiamos ne tik teisės aktuose, bet ir gali būti numatomos šalių susitarimu, nes civilinius teisės santykius reguliuoja dispozityvus metodas, kad šalims paliekama teisė laisvai nustatyti teises ir pareigas.
• Darbo teisės normos – jos reglamentuoja visuomeninius santykius darbo srityje, o jų sankcijos gali būti ir turtinio ir drausminio pobūdžio.
• Administracinės teisės normos – jomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, atsirandantys višojo valdymo srityje. Jomis, kaip ir baudžiamosiomis teisės normomis, įtvirtinami tam tikri elgesio variantai, kuriuos pažeidus taikomos administracinio poveikio priemonės. Administracinėmis normomis apibrėžiami ne nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, o administraciniai nusižengimai.
• Procesinės teisės normos – jų pagrindinė paskirtis užtikrinti materialinių arba nustatančių teisės normų, nustatančias teisės normas ir pareigas, igyvendinimą.
• Tarptautinės teisės normos – jos tampa privalomos kai jos yra patvirtinamos ratifikavimo procese nustatyta tvarka. Neratifikuotos tarptautinės sutartys savo teisine galiayra prilyginamos poįstatyminiams aktams.
• Financų teises normos – ju reguliavimo objektas yra zmoniu santykiai, kurie atsiranda sudarant ir naudojant valstybe sbiudzeta, nustatnt mokesciu mokejimo pagrindus ir tvarka, teikiant kreditus, leidziant valstybinius popierius ir t.t. Siu santykiu dalyviai – valstybe, fiziniai ir juridiniai asmenys. Jie yra susije su valstybe, nes turi pareiga – moketi mokescius. Mokedami mokescius jie formuoja biudzeta ir is to gauna tam tikras paslaugas – svietimo, medicinos ir kitoses srityse. Financu teises normoms budingas imperatyvumas. Jos glaudziai susijusios su konstitucinemis ir administracinemis teises normomis.
• Santuokos ir šeimos teisės normos – jos normos glaudžiai susijusios su civiline teise. Jos reguliuoja santuokos sudarymo ir nutraukimo tvarką, santykus tarp sutuoktinių, jų vaikuų, globos, įvaikinimo, rupybos. Šiuo metu vyksta diskusija dėl tos pačios lyties asmenų santuokos sudarymo, tačiau tokių asmenų santuokos negalima vadinti šeima, nes „šeima yra biosocialinė, o santuoka gali būti ir ne tik socialinė kategorija“13 Pagrindinis reguliavimo metodas – savanoriška sutartis ir pareigų privalomas vykdymas, kuris kyla iš savanoriškos sutarties.
• Žemės teisės normos – reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius ir nustato skirtingų žemes rušių teisinį statusą.
• Materiąliosios teisės normos – jos reguliuoja socialinius, politinius ir turtinius santykius, nustato asmens teises ir pareigas, reguliuoja asmens turtinius santykius su kitais asmenimis, įvairiais junginiais ir valstybinėmis institucijomis, nusako jų struktūrą ir kompetenciją. Materiąliosios teisės normos sudaro visuomenės ir valstybės pagrindą.
• Proceso teisės normos – jos įtvirtina materialiosiose teisės normose nustatytų teisių įforminimo ir gynybos tvarką, valstybės institucijų, pareigūnų veikimo, taikant teisės normas, tvarką. Proceso normos neleidžia pažeisti materialiųjų teisės normų. Jas pažeidus, taiko teisių atkūrimo būdus, užtikrina jų gynybos ir apsaugos būdus, taip pat, visuomenėje užtikrina teisėtumo režimą.
• Viešosios teisės normos – reguliuoja valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą. Tarp viešosios teisės normų yra subordinacijos santykiai. Viešosios teisės normos yra: konstitucinės, administracinės, financų, baudžiamosios.
• Privatinės teisės normos – jos gina asmenų ir jų junginių interesus. Privatinės teisės normos yra: civilinės, šeimos ir darbo.
Viešųjų ir privatinių normų skirtumai lemia normų kūrimą ir jų savybes:
1) valstybės institucijos ir pareigybės yra kuriamos tik teisės pagrindu, jos veikdamos negali peržengti teisės ribų.
2) pilietis gali daryti viską – kas nedraudžiama, o pareigūnas gali daryti tik tai, kas numatyta jo kompetencijoje.
3) piliečių laisvė atlikti tam tikrus veiksmus ribojama draudimo atlikti tik neteisėtus veiksmus, o pareigūnui priimant sprendimus yra apribota įstatymo kriterijais.
13 Vaišvila A.„Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 268

2.Pagal reguliavimo pobūdį teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines
• Imperatyvios teisės normos – jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai. Jų išraiškosformą sudaro kategoriški paliepimai ( terminai ), kokybiškumas ( veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga ), nurodytų veismų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Nuo imperatyvių teisės normų paliepimų teisinio santykio dalyviai nukrypti negali ( pvz.: žalą atlygina kaltas asmuo ).“ Nustatyta elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali“.14
• Dispozityvios teisės normos – teisinių santykių dalyviams paliekama teisė elgtis savarankiškai, tačiau tam tikrame intervale. Ir tais atvejais, kai šie dalyviai nepasinaudoja galimybe pasirinkti yra taikomos teisės normos elgesys ( pvz.: nuomininkas privalo atlyginti nuomos metu padarytą žalą, jeigu kitaip nenumatyta susitarime. ). „Jos suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra.“15 Subjektai gali susitarimu nusistatyti abipuses teises ir pareigas. Šia savybe dažniausiai pasižymi civilinės teisės normos. Teisės normų dispozityvumas pasireiškia galimybe elgtis kitaip, norint pasiekti tikslą, net nustatytą normoje.
• Skatinamosios teisės normos – tai yra nurodymai, kurie skatina teisinių santykių dalyvius elgtis naudingai tiek sau, tiek visuomenei (pvz.: premija, garbės raštas ).
• Rekomendacinės teisės normos – numato pageidaujamo elgesio formą ir pateikia kaip rekomendaciją, kaip pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į sąlygas ir galimybes.
3.Pagal atliekamas funkcijas teisės normos yra skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias.
• Reguliacinės teisės normos – jos nustato teisinių santykių dalyviams teises ir pareigas. Tokios yra konstitucinės, administracinės, civilinės, ekonominės, šeimos ir kitos. Jų pareigų vykdymas yra privalomas, tai garantuoja sankcijas nustatančios teisės normos. Taip pat,“ jos nustato teisėto elgesio taisykles ir įgyvendina teisės reguliavimo funkciją. „16Šiose normose subjektinės teisės ir pareigos yra skirtingo pobūdžio, todėl reguliacinės gali būti skirstomos į įpareigojamąsias, draudžiamąsias ir įgalinamąsias.
• Sankcijas nustatančios teisės normos – šios normos kai kur teisinėje literatūroje yra vadinamos apsauginėmis. Jos nustato sankcijas asmenims, pažeidusiems reguliacines teisės normas, kai yra nustatytas privalomo elgesio variantas. Prie jų priskiriamos baudžiamojo kodekso ir administracinių teisės pažeidimų kodekso specialiųjų dalių normos. Jos skirtos neteisėtiems poelgiams ir turi sankciją ( numato valstybės poveikį ir pažeidimus ). „ Teisės literatūroje dar yra skiriamos specializuotos teisės normos, kurios yra išvestinės. Jas sudaro reguliacinės ir sankcijas nustatančios teisės normos. „ Specializuotos teisės normos yra tvirtinamos, normos-apibrėžimai, kolizinės, operatyvios“.17 Pavyzdžiui, „Svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule – baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkių iki dvylikos metų“.(BK 274 str.)
14 Prapiestis J. „Namų advokatas“. Vilnius, 2001m. p. 864
15 Vaisvila A.„Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 228
16 Prapiestis J. „Namų advokatas“. Vilnius, 2001m. p. 864
17 Prapiestis J„Namų advokatas“. Vilnius, 2001m. p. 864
4.Pagal teisinę galią teisės normos gali būti įtvirtintos įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Teisės normos įtvirtintos įstatymuose turi aukščiausią juridinę galią, o poįstatyminiuose teisės aktuose – žemesnę juridinę galią, nes jos sukurtos remiantis įstatymais.

5.Paga galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir indvidualias.
• Bendrosios teisės normos – jos galioja neįvardintam asmenų kiekiui. „Formuluoja bendrąją elgesio taisyklę <.> ir nustato specialiųjų teisės normų reguliavimo kryptį ir metodą“18
• Specialiosios teisės normos – jos skirtos detalizuoti tam tikrą subjektų ratą ( pvz.: pareigūnas, karys ). Jos priimamos remiantis bendraja norma. Specialiosios teisės normos paskirtis konkretinti ir plėtoti bendrosios normos imperatyvus. Specialiosios normos yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu ir visų kodekso specialiosios dalies normos.
• Individualios teisės normos – kai kur teisės literatūroje jos dar vadinamos ypatingosiomis teises normomis. Jos reguliuoja visuomenės santykius ypatingomis sąlygomis, taip pat, formuluoja vienkartinį paliepimą.

6.Pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių tarpusavio santykius teisės normos gali būti įpareigojamosios, įgalinamosios, draudžiančios, įtvirtinančios, definicinės, deklaratyvios.
• Įpareigojamosios teisės normos – jos nurodo teisinio santykio dalyviui

elgtis atitinkamu būdu ( pozityviai ). Jos nustato pareigą atlikti pozityvius veiksmus. Kartais įpareigojamosios teisės normos gali būti kartu ir draudžiamosios, kuomet jos įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kurie yra priešingi teisei. Jos įpareigoja susilaikyti teisinio santykio dalyvius nuo tam tikrų veiksmų. Vartojami terminai – draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti. Pavyzdžiui, „Gavęs iš skolininko įvykdymą, kreditorius privalo kitiems kreditoriams atlyginti jiems priklausančias dalis, jeigu ko kita nelemia jų tarpusavio santykiai“. (CK 6.18 str. 4d.) arba „Žmogaus būstas neliečiamas“ ( Konstitusijos 24 str.)
• Įgalinamosios teisės normos – jos suteikia teisę atlikti veiksmus, kuriais yra įgyvendinamos teisės ir pareigos. Jos suteikia subjektams teisę atlikti pozityvius veiksmus, kuriais teisinio santykio subjektai įgyvendina savo interesus. Pavyzdžiui, „Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis <.> (CK 4.78 str.) arba „Bet kuris juridinio asmens dalyvis turi teisę susipažinti su <.> (CK 2.96 str. 2d.)
• Įtvirtinamosios teisės normos – „ jos fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būklę“.19 Pavyzdžiui, „Lietuvos valstybę kuria tauta“ (Konstitucijos 2 str.) arba „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“ (Konstitucijos 5 str.)

18 A. Vaišvila „Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 229
19 A. Vaišvila „Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 231
• Definicinės teisės normos – (apibrėžiančios), jos reguliuoja tm tam tikras teisines sąvokas. Pavyzdžiui, „ Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme“ (BK 18 str.)
• Deklaratyvios teisės normos – jos skelbia valstybės institucijų veiklos tikslus ir principus. Šiomis normomis dažniausiai prasideda įstatymai. Jose dažniausiai būna tokie terminai – uždavinys, tikslas, paskirtis, reguliuoja. Deklaratyvios teisės normos yra panašios į įtvirtinamąsias, todėl yra sunku atskirti. „ Tarp jų gali būti istorinis skirtumas“.20

7.Pagal galiojimą teritorijos atžvilgiu teisės normos gali būti galiojančios visoje teritorijoje ir galiojančios tam tikroje tos teritorijos dalyje.

8.Pagal galiojimo laiką teisės normos gali būti paprastos ir laikinosios.
• Paprastos teisės normos – jos galioja tol, kol yra oficialiai panaikinamos.
• Laikinosios teisės normos – jų galiojimą apibrėžia konkretus terminas.

Kolizinės teisės normos – tai tiks atvejis, kai kelios viena kitai prieštaraujančios normos reguliuoja tą patį visuomeninį santykį. Kolizinėje normoje turi būti suformuluota taisyklė kaip elgtis kai kelios teisės normos prieštarauja viena kitai.

Operatyvinės teisės normos – jos yra pagalbinės teisės normos. Šios normos naudojamos norint nustatyti ar pratęsti teisės normų galiojimo laiką.

1. Teises normų santykis su teisiniu reguliavimu

Teisinis reguliavimas – teisės veikimo dalis, kuri apibūdina teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai. Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykių sritis. Teisinio reguliavimo ribas veikia neteisiniai veiksniai, kurių pamatas – žmonių veiklos prigimtis, priklausanti nuo įvairių veiksnių (ekonominių, istorinių, religinių ir kitų).

Teisinis reguliavimas turi tokius metodus – pozityvųjį įpareigojimą, leidžiamąjį ir draudžiamąjį. Pozityvusis įpareigojimas – subjektai įpareigojami veikti. Leidžiamasis – asmeniui suteikiama teisė pačiam objektyviai veikti. Draudžiamasis – įpareigojama susilaikyti nuo įstatymo draudžiamų veiksmų. Teisinis reguliavimas apima rekomendacinį, skatinamąjį, imperatyvųjį ir dispozityvųjį metodus. Pagal šiuos reguliavimo metodus ir yra skirstomos teisės normos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines.

Pagrindinė teisės reguliuojamų visuomeninių santykių ypatybė – jie yra teisinio poveikio dalykas tiek, kiek jie yra valiniai santykiai. Kuo teisės normos labiau daro skatinamąjį ir įpareigojamąjį poveikį būtent žmonių valiai ir samonei, tuo teisės poveikis visuomeniniui gyvenimui yra reikšmingesnis.

20 Vaišvila A.„Teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 231

Teisinis reguliavimas turi specifinį mechanizmą, kurį sudaro teisės normos, teisiniai santykiai, teisių ir pareigų įgyvendinimo aktai. Čia teisės norma yra teisinio reguliavimo pagrindas.

Teisinio reguliavimo būdai yra suvokiami kaip teisinis poveikis, kuris išreikštas teisės normose ir kituose teisės elementuose (leidžiamasis, draudžiamasis, pozytivusis įpareigojimas).

Normos yra vienos iš teisinės tikrovės elementų, išreiškiančių reguliavimo būdą, kai susidaro teisės sakinių metodų turinys.

Teisinis leidimas – pagrindinis teisinio reguliavimo elementas. Jis nustato teisines priemones, kurios padeda užtikrinti socialinę laisvę. Dažniausiai leidimas yra suformuluotas norminio akto tekste kaip įgaliojanti ir reguliuojanti norma (pvz.: leidimas sudaryti įvairius sandorius, kadangi jie neuždrausti kai laikomasi sudarymo sąlygų.)

Teisinis draudimas – tai yra teisinė priemonė, užtikrinanti visuomeninių santykių organizuotumą, piliečių teisių apsaugą. Draudimai išreiskiami draudimo normose tuomet, kai jie nustatomi esant pasyviam elgesiui ( asmenys neveikia ). Teisės normose yra griežtai apibrežtas jų turinys ir ribos.

Pozityvusis įpareigojimas – jis paskirsto asmens aktyvias teisines pareigas, įpareigoja tvarkyti savo elgesį pagal teisės normų reikalavimus.

2. Teises normų santykis su teisės šakomis

„ Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusių giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių santykių sritį, visuma.“21

Teisės normos yra glaudžiai susijusios su teisės šakomis, kadangi teisės normos nustato kaip turi elgtis šių teisės šakų subjektai, kokius veiksmus gali atlikti, o kokių negali, kokios jų teisės ir pareigos. Norma atpindi teisės šakos charakteristiką (pvz.: Konstitucinės teisės šaka – čia normos reguliuoja santykus tarp valstybės, piliečių ir valdžios institucijų. Baudžiamosios teisės šaka – čia normomis yra nusakomos pavojingos veikos. Civilinės teisės šaka – čia normos yra dispozityvios. Darbo teisės šaka – čia normos reglamentuoja visuomeninius santykius darbo srityje.) Pagal teisės šakas yra klasifikuojamos teisės normos.

Teisės šakos viduje išsiskiria posakiai. Šiuos posakius sudaro grupė teisės normų, kurios turi bendrus principus, būdingus keletui teisės šakos institutų. „Teisės institutas – yra objektyviai vienos teisės šakos viduje atsiskyrusiu arba keleto šakų tarpusavyje susijusių teisės normų, reguliuojančių didelę grupę rūšinių giminingų santykių, visuma.“22 Pagal teisės šakas institutai yra skirstomi į civilinius, baudžiamuosius, administracinius ir t.t.. Taip pat jie sklirstomi į materialinius ir proceso, šakinius ir tarpšakinius, paprastus ir sudėtinius, reguliacinius ir apsauginius. Šakinis teisės institutas susideda iš vienos teisės normos, o tarpšakinis – iš dviejų ar daugiau teisės šakų normų.

3. Kitos teisės normos

Kitomis teisės normomis laikomi teisės papročiai, precedentai ir teisinė sutartis.
21 Vancevičius S.„Valstybės ir teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 146
22 Vancevičius S.„Valstybės ir teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 146

Teisinis paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausia teisės forma. Papročiais elgesys pradėtas reguliuoti maždaug prieš 40 tūkst. metų. Tai buvo primityvios taisyklės, kurių buvo laikomasi iš kartos į kartą. Teisiniais papročiais tapo jau sąmoninga ir organizuota žmonių veikla, kai stiprios grupuotės vienas ar kitas paplitusias normas paversdavo visuotinai privalomas. Joks įstatymas nenustato teisinio papročio požymio, tik teisės doktrina suformuoja požymius, kurie turi būti būdingi visuomeninei praktikai, kad galetume ją laikyti teisiniu papročiu. Teisiniui papročiui yra nebūtina rašytine forma. „Daugelis autorių tvirtina, jog tam, kad tinkamai veiktų visuomeniniai santykiai, teisinis paprotys turi atitikti maždaug tokius reikalavimus: a) turėti esminiu įsitikinimu pagrįstas normas ir būti dažnai taikomas b) neprieštarauti išminčiai c) nepakeisti gerų įpročių (dorovės) d) jo pagrindas neturi būti klaidingas“23
Precedentas – tai sprendimas konkrečioje byloje tapęs privalomu kitam teisėjui sprendžiant analogišką bylą. Precedentui yra svarbūs teisės šaltiniai Austrijoje, Anglijoje, Kanadoje, JAV. Teisėjai privalo laikytis precedentų, nes jie užtikrinti valstybės prievarta.
Teisinės sutartys – sutartyje yra visiems privalomos bendros normos. Jos sudaromos valstybės ir federacijų narių, taip pat valstybių – konfederacijos narių tarpusavio sutartys. Svarbiausia teisinių sutarčių rūšis – tarptautinės sutartys. Jos nutraukia arba pakeičia tarpusavio teises ir pareigas.

23 Vancevičius S.„Valstybės ir teisės teorija“. Vilnius, 2000m. p. 122

IŠVADOS

Teisės norma – tam tikra kategorija, kuri priskiriama socialinei normų grupei. Socialinė norma reikalinga žmonėms reguliuoti tarpusavio santykius.

Teisės normos nustato visuotinio elgesio taisykles, jos yra visuotinai privalomos. Teisės norma yra tam tikra formalizuota išraiskos forma. Jos charakteris atskleidžia ne tik vidinę strukturą, bet ir vidinių dalių suderinamumą.

Manau, galima teigti, jog teigiami teisiniai santykiai daugiausiai turetų būti grindžiami teisės subjektų laisva valia bei samoningumu ( suvokimu ). Asmuo pats turėtų jausti suinteresuotumą tam, kad laikytųsi kažkokiu teisės normų ar, kad jas vykdytų. Priverstinis veiksmas niekada neduos tokių rezultatų, kaip laisva valia atliktas. Tačiau negatyvaus poveikio priemonės kaip ir bausmės ar apribojimai, reikalingos kaip informacinės gairės. Ne visi piliečiai yra tokie sąmoningi ir valingi, kai kuriuos žmones reikia paveikti atitinkamomis valstybės prievartos priemonėmis tam, kad jie netrukdytų ar nekeltų grėsmės kitų žmonių teisėms.

LITERATŪRA

1.Vaisvila A.„Teisės teorija“ Vilniu, 2000m.
2.Vanceviciu S.„Valstybės ir teisės teorija“ Vilnius, 2000m.
3.“Lietuvos konstitucinė teisė“. Autorių kolektyvas. Vilnius, 2001m.
4.“Namu advokatas“. Sudarytojas J. Prapiestis. Vilnius, 2001m.
5.Kelsen Hans „Grynoji teisės teorija“
6.Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1992m.
7.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 2002m.
8.Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 2002m.
9.M.A.Glendom „Vakarų teisės tradicijos“. 1993m.

Leave a Comment