Įvadas
Yra daug įvairių teorijų apie žmogaus prigimtį. Vienos iš jų, kaip Hugo Grotius teorija sako, kad žmogus yra visuomenės narys, kad jis turi polinkį į visuomenės gyvenimą, nori gyventi kartu su į save panašiais asmenimis. Bet yra ir kitos teorijos apie žmogaus prigimtį. Anglų filosofas Hobbes tvirtino, kad žmogus žmogui yra vilkas, kad kiekvienas yra pasirengęs ir priverstas kovoti kovą su visais jį supančiais žmonėmis. Nepaisant atrodytų visiškai skirtingų teorinių pažiūrų visi sutinka, kad kiekvienas žmogus siekia to, kas padeda jam apsisaugoti ir vengia to, kas gali sutrumpinti ar nutraukti jo gyvybę. Mano nuomone, lengviausia tai užtikrinti žmogui gyvenant visuomenėje, kurios svarbiausias bruožas yra organizuotumas. Nors ir gyvendamas visuomenėje kiekvienas protingas žmogus savo veikloje yra visuomet vedamas kokio nors tikslo. Kad tai nebūtų absoliutus tikslo siekimas, vadovaujantis principu “tikslas pateisina priemones” egzistuoja taisyklės, visuma taisyklių, kurios įspraudžia žmogaus veiksmus ir norus į tam tikras ribas. Šios taisyklės dar kitaip vadinamos normomis. Nagrinėjama tema paliečia ne tik teisines normas, bet ir teisės principus, jų kilmės šaltinius.Darbo tikslas. Išanalizuoti teisės normas bei teisinius principus ir pateikti jų santykį.Darbo metodas. Literatūros analizė.Darbas susideda iš trijų dalių: įvado, metodologinės – aprašomosios dalies ir išvadų.Metodologinėje dalyje rėmiausi A. Vaišvilos “Teisės teorija”, atkreipiant dėmesį į teisinę normą, kaip antrąjį teisinės būties lygmenį. Nagrinėjant principų įvairovę, atkreipiamas dėmesys į subjektyvinių teisių ir pareigų vienovę bei galimą teisės principų rūšiavimą į bendruosius, tarpšakinius, šakinius ir teisės institutus. Petro Leono “Teisės enciklopedija”, parodo teisinės normos atsiradimo poreikį, jų skirstymą bei teisinės normos dvi svarbias puses. Stasys Vansevičius “Teisės teorija”, pateikia teisės istorinę raidą, valstybės ir teisės santykį bei galimybę pastebėti kaip šiame raidos procese formavosi bendrieji teisės principai, bei juos atspindinčios teisės normos.
1. Teisės normų samprata
Žmogus yra socialinė būtybė, todėl svarbu yra nustatyti santykius tarp žmonių. Tuo tikslu ir susiformuoja tarp žmonių tam tikros elgesio taisyklės. Tai nėra pastovios, nepajudinamos elgesio normos, jos priklauso nuo civilizacijos išsivystymo lygio. Petras Leonas (1995) elgesio normas skirsto į dvi grupes: technines ir etines normas. Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri rodo kaip reikia elgtis norint pasiekti vieną kurį nors tikslą. Pav., kaip pastatyti namą, kaip aptverti tvorą ir kitą. Ji parodo kaip pasiekti tikslą, jų yra be galo daug, nes ir žmonių veikla yra labai įvairi. Siekiant tikslo atsitinka tikslų susidūrimo konfliktas. Ir kaip tikslas yra sprendžiamas apibūdina etinė norma. Vadinasi, techninės normos yra žmogaus veikimo taisyklės atskiriems tikslams vykdyti, o etinės normos žmonių tarpusavio tikslams suderinti. Technines normas Leonas vadina objektyvistinėmis, jos orientuotos į gamtos reiškinius, dėsnius ir žmogus negali jų nepaisyti, pav.: norint pastatyti namą reikia atsižvelgti į mechanikos dėsnius.Etikos normų turinys yra subjektyvistinis. Žmogaus elgimasis priklauso nuo jo paties ypatumų, įsitikinimų, religinių pažiūrų, temperamento ir t.t. Iš to kas pasakyta yra aišku, kad teisės normos prasmės reikia ieškoti ne techninės normos turinyje, o etinės. Kaip pažymi profesorius Petražickis teisinė norma visada turi dvi puses: liepia taip ar taip elgtis arba nesielgti, ir įgalioja kitą žmogų reikalauti tokio elgimosi. Vadinasi, “dorovinė norma tik liepia taip ir taip elgtis, taip ir taip nesielgti; tai teisinė norma ne tik liepia vienam kuriam nors žmogui taip ir taip elgtis arba nesielgti, bet ir įgalioja kitą žmogų reikalauti, kad tas taip, ne kitaip elgtųsi.”1 Vaišvila A. (2000) pažymi, kad teisės norma tai yra antrasis teisinės būties lygmuo. Teisine norma jis laiko, tas elgesio taisykles kurios yra oficialiai valstybės paskelbtos, suvienytos su valstybės prievarta ir dėlto tapusios visuotiniai privalomo elgesio taisyklėmis. Jos pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių elgesiui, jį normuoti bei valdyti. Teisės norma anot A. Vaišvilos yra subjektyvinių teisių ir pareigų vienovė, nes ji numato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą. Teisinę normą apibūdina šie kriterijai:
1. Norminis – numatytos teisės ir pareigos, kurios egzistuoja kaip leidimai ir paliepimai.2. Formalus apibrėžtumas. Formalus reiškia, kad teisės norma išdėstyta oficialiose dokumentuose, pav., seimo įstatymuose, prezidento dekretuose ir kt. Apibrėžtumas reiškia, kad teisės normoje yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė.3. Visuotinai privalomumas. Teisės normos turi būti visiems vienodai privalomos. Privalomumo turinys gali būti įvairus: paklūsta reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukiamos naudos, dėl galimos valstybės prievartos. Tačiau didžiausias normos laikymosi garantai abipusė nauda ir valstybės prievarta. 4. Sistemingumas. a) Tai pačių teisės normų tarpusavio sąveika. Pav., teisės normos skirstomos į materialiąsias ir procesines. Materialinės nustato dalyvių teises ir pareigas, o proceso teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios teisės normomis. b) Teisės normų vidinių elementų sandara: hipotezė, dispozicijos ir sankcijos sąveika.Teisinei normai geriau pažinti, nustatyti jos vietą teisės sistemoje, suvokti jos funkcijas teisinio reguliavimo sistemoje, būtina jas klasifikuoti: – Pagal šakinę normos priklausomybę, pav., konstitucines teises, baudžiamąsias teises, civilines ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į materialines ir proceso, viešosios ir privačiosios teisės.– Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias teisės normas, t.y. tos normos – griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip suprasti; dispozityvias – tai tokios normos, kurios subjektams leidžia patiems susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas; skatinamosios – tai tam tikros pagyrimo priemonės už tam tikrą veiklą; rekomendacinės teisės normos – tai normos kurios suteikia teisę savarankiškai elgtis savo kompetencijos ribose, pav., darbo užmokestį diferencijuoti pagal darbuotojų kvalifikaciją. – Pagal atliekamas funkcijas teisės normos yra skirstomos į reguliacines ir sankcines. Reguliacinės normos yra tokios normos, kurios reguliuoja teises ir pareigas, o sankcinės normos, garantuoja reguliacinių normų vykdymą.– Pagal juridinę galią: įstatyminės ir poįstatyminės.– Pagal galiojimo apimtį: bendrosios – jos formuluoja bendro elgesio taisyklę ir yra taikoma neribotam subjektų ratui; specialiosios – jos skirtos konkretiems visuomeniniams santykiams; individualios teisės normos – jos formuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą, pav., laikinai pratęstas kodekso galiojimo laikas.Teisinių normų gilesniam pažinimui būtina ne tik jas klasifikuotis, bet suvokti jas kaip tam tikrą sisteminimo objektą. Teisės normų sistema susideda iš teisės institutų t.y. reguliuojančių visuomeninių santykių rūšis, susidaranti tarp pošakio ar teisės šakos. Pav., pilietybės institutas yra konstitucinėje teisėje; ieškinio senaties, paveldėjimo institutai yra civilinėje teisėje ir t.t. Keli bendri institutai sudaro pošakį t.y santykinai savarankišką teisės šakos dalį. Pav., civilinėje teisėje yra nuosavybės teisės pošakis, kuris apima valstybinės nuosavybės, privačios nuosavybės, savininko teisių garantijų ir gynybos institutus. Plačiausia teisinių normų grupė yra teisės šaka, ji apima kelis teisės institutus, kelis pošakius tam tikros rūšies visuomeninių santykių. Pav., civilinė teisė susideda iš pošakių nuosavybės teisės iš institutų valstybinės nuosavybės, privačios ir kitų. Pateikus trumpą teisinės normos apibendrinimą galima teigti, kad teisinė norma atsiranda iš etinės normos, teisinė norma visada suponuoja dvi puses: liepiamąją ir reikalaujamąją, teisės norma yra griežtai apibrėžta, ji sudaro tam tikrą sistemą ir yra susiskaldžiusi pagal veikimo sritis. Teisės norma yra ta taisyklė, kurios pagrindu atsiranda teisinis principas.2. Teisės principų samprata bei jos santyki su tesės norma
Nagrinėjant teisės principus būtina atkreipti dėmesį į valstybės ir teisės santykį. Skirtingai nei A.Vaišvila, S. Vancevičiaus (1989)nuomone, teisė teorijos dalykas yra ne tik teisiniai, bet ir valstybiniai reiškiniai, jų atsiradimo dėsningumai ir raida. Kaip tik šie reiškiniai leidžia geriau pažinti teisės ir valstybės esmę, turinį ir formas. Per valstybės ir teisės santykį formavosi bendrieji teisės principai bei juos atspindinčios teisinės normos. Civilizacijos procese atsiranda du svarbūs veiksniai: materialinis t.y. produktų perteklius, kas sąlygojo ekonominę laisvę ir tuo pačiu suponavo kitą svarbų faktorių tai humanistinį t.y. kai atskiros visuomenės narys įgyja savo autonomiją, savarankiškumą. Valstybės ir teisės istorijos sandūroje asmens laisvė ir humanizmas tapo didžiausi teisės pažangos principai. Šių principų iškėlimas, manau, ir sudarė sąlygas tai įteisinti teisinėse normose, įstatymų bei kodeksų pagalbą. Teisė priklausė nuo visuomenės gyvenimo sąlygų. Istorijos vystymosi procese galima išskirti keturis teisės raidos laipsnius: stipriojo teisė, kumščio teisė, valdžios teisė ir pilietinės visuomenės teisė. Be abejo pirmieji trys teisės laipsniai vargu ar galėjo vadovautis humanistiniais ir moraliniais principais. Civilizacijos procese, kuriant pilietinę visuomenę teisė gali būti demokratinio turinio, kuriame įgyvendinamas teisingumas ir humanizmas.
Išnagrinėjus teisinių normų sistemą bei atskirus jos požymius susidaro galimybė prisiderinti prie konkrečių santykių specifikos ir pasirinkti, kuria dalimi patogiau veikti teisines normas. Teisės principai tai teisės esmės reiškimosi bei konkretėjimo būdai, arba pagrindinės vertybinės orientacijos, kurios nurodo kaip konkrečiomis sąlygomis gali būti reguliuojami žmonių santykiai.Kai kurie autoriai teisės literatūroje tradiciškai nurodo šiuos teisės principus: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas. Galima sutikti su ta nuomone, kad tai nėra specifiniai teisiniai, o yra valstybiniai ideologiniai principai, su tuo sutinka tiek A. Vaišvila, tiek ir S. Vancevičius, bet jie yra ir teisės principai, nes teisė yra valstybės produktas. A. Vaišvila iškelia ir grynai teisės principus:1. Įstatymui ir teisei visi lygūs. Tai išskirtinės svarbos principas, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė.2. Visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo. 3. Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas.4. Socialinio kompromiso principas, derinantis priešingus interesus, suteikdamas šiai darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.5. Padarytą žalą reikia atlyginti. Tai yra pagrindiniai teisės principai. Teisės principus pagal apimtį galima skirstyti į keturias grupes: bendruosius, tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų.Bendrieji teisės principai būdingi visai teisės sistemai. Jie nurodo kaip turi būti formuluojamos konkrečios teisės šakos normos ir kaip turi būti organizuojamas jų vykdymas. A Vaišvila išskiria tokius bendruosius teisės principus:1. Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada – tikslas. Visi gimsta laisvi ir lygūs savo laisve.2. Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą nustato ir įsako. 3. Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.4. Teisingumo principas. Teisingumui būdingi šie požymiai:1) teisėtumo vieningumas; 2) įstatymas turi būti taikomas visuotinai; 3) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.5. Įstatymas atgal negalioja.6. Niekas negali atsikalbėti įstatymo nežinojimu.7. Niekas negali ginčyti padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai.8. Iš neteisės neatsiranda teisė.Yra principų kurie būdingi kelioms teisės šakoms. Tokie principai vadinami tarpšakiniais principais. A.Vaišvila išskiria tokius tarpšakinius principus:1. Niekas negali būti teisėju savo paties byloje.2. Įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne tas kuris neigia.3. Įrodinėjimo išsamumo principas.4. Neigiami teiginiai neįrodo.5. Kai esti abejonių dėl kaltės, tai abejonė aiškinama gerojon pusėn.6. Niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save.7. Apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius, nes paneigia teisių ir pareigų vienovę ir todėl negali sukurti legalių teisinių padarinių.Tesės šakos principai tai principai kurie konkretina konkrečios teisės šakos teisių ir pareigų vienovę. A. Vaišvila išskiria tokius civilinės teisės principus:1. Padarytą materialinę žalą būtina atlyginti.2. Sandoris neatitinkantis įstatymo reikalavimų negalioja.3. Niekas negali du kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą.Teisės institutų principai būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos, pav., kiekvienas turi teisę rinkti savo valdžią ir pats būti valdžion renkamas – tai konstitucinės tesės rinkimų instituto principas.Visi šie principai yra išvesti iš teisių ir pareigų vienovės, jie tarpusavyje yra susiję ir papildo vienas kitą. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprėpiamą, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus. Vadinasi, teisinė norma yra šaltinis atsirasti teisiniam principui, teisinius principus kaip ir teisines normas sąlygoja tam tikras civilizacijos lygis. Teisės principo pagalba yra konkretinama teisės esmė. Teisiniuose principuose kaip ir teisinėse normose atsispindi teisių ir pareigų vienybė. Teisiniams principams kaip ir teisės normoms yra būdinga tam tikra veikimo apimtis.Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai pasireiškia kaip teisinė idėja, vadinasi, pagal A. Vaišvilą, principas yra tarsi pirmasis teisės egzistavimo lygmuo. Teisės principas iš pradžių susiformuoja kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje, pav., iš neteisės neatsiranda teisė, bet yra ir tokių teisės principų, kurie egzistuoja teisės normų pavidalu, pav., niekas negali atsikalbėti įstatymo nežinojimu, tai yra konstitucinės teisės norma ir kartu principas. Principai – normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto, pav., civilinėje teisėje – verslo ir sutarčių laisvė.Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėją, pav., niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Vadinasi, teisės principus, išvedamus iš tam tikrų teisės normų, paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas, pav., viskas kas neuždrausta įstatymo, leidžiama, viskas, kas tiesiai neleidžiama įstatymo, uždrausta.Išvados:
Teisės principas ir teisinė norma yra sąlygota civilizacijos išsivystyumo lygio.Teisės principas ir teisinė norma yra svarbūs komponentai, kurių pagrindu yra sisteminama teisė.Teisės principas ir teisinė norma tarpusavyje glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą.Teisės norma yra pagrindinė, formalizuota elgesio taisyklė, kurios šaltinis yra etinė norma.Teisinė norma yra visuotinai pripažįstama ir privaloma.Teisės principas yra teisinės normos šaltinis.Grupė teisinių normų sudaro pagrindą atsirasti teisiniam principui.
LITERATŪRA:1. Čiočys P. “Teisės pagrindai”, Vilnius, VVK leidykla, 2000m.2. Mary Ann Glendon, Michael W. Gordon, Christopher Osakwe “Vakarų teisės tradicijos”, Vilnius, Atviras Lietuvos fondas, 1993m.3. Vaišvila A. “Teisės teorija”, Vilnius, Justitia, 2000 m.4. Vansevičius S. “Teisės teorija”, Vilnius, VU leidykla,1998 m.