Studijų knygelės numeris 79.
10 variantas
1. Teisės norma, jos vidinė struktūra. Teisės normos skirtumai nuo kitų socialinių normų.2. Fiziniai asmenys, kaip civilinės teisės subjektai.3. Išspręskite situaciją:Darbuotojas pateikė prašymą po keturiolikos dienų nutraukti terminuotą darbo sutartį. Darbdavys atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad darbuotojas yra sudaręs terminuotą darbo sutartį.3.1. Kokius žinote darbo sutarties nutraukimo pagrindus?3.2. Kokia darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu tvarka?3.3. Išanalizuokite pateiktą situaciją.
1. Teisės norma, jos vidinė struktūra. Teisės normos skirtumai nuo kitų socialinių normų.
Teisė – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus ganantuoti valstybės prievartą.Teisė susideda iš teisės normų, kurios yra pirminis jos elementas. Žodis norma lotynų kalboje reiškia taisyklę.Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politinės, ekonominės, visuomeninių organizacijų ir kitas normas.Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma. Ji yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui. Teisės norma – tai įstatymuose ir kituose teisės aktuose valstybės nustatyta visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios įgyvendinimas garantuojamas valstybės prievartos priemonėmis.Į klausimus, kurie būtinai iškyla realizuojant teisės normą, koks poelgis leistinas, koks draudžiamas, kokie neigiami padariniai atsiras tos normos pažeidėjui, atsakymą duoda teisės normos struktųra. Teisės normos struktūra – tai teisės normos vidinė sandara, jos sudedamieji elementai. Kiekviena teisės norma yra vieninga, jos visi trys elementai yra susiję ir vienas kitą sąlyguoja. Teisės norma turi tris struktūrinius elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.
Hipotezė (gr. hypothesis – pagrindas, prielaida, spėjimas) nurodo faktinės aplinkybės, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybes, sąlygas. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.Dispozicija (lot. dispositio – išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) – tai pagrindinis teisės normos elementas. Ji nurodo, koks turi būti visuomeninio santykio dalyvių elgesys, kai yra hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyvinės teisės ir pareigos.Sankcija (lot. sanctio – griežčiausias nutarimas) – trečias teisės normos elementas, kuris nurodo, kokia poveikio priemonė taikoma visuomeninio santykio dalyviams, nevykdantiems teisės normos dispozicijoje išdėstytų reikalavimų.Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies yra:baudžiamosios (taiko tik teismas);administarcinės (taiko įgaliotos kompetentingos valstybės institucijos ir teismai);drausminės (skiria darbdavys arba jo įgalioti atstovai);turtinės (skiria teismai ir kitos įgaliotos valstyvės institucijos).Teisės normos nėra visos vienodos ir ne visos turi nurodytas tris struktūrines dalis.Kai kuriose jų yra išreikštas tam tikras teisinis principas, sąvoka, teiginys. Tai būdinga konstitucinėms teisės normoms, kurios paprastai nenumato sankciją.Teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagringais. Bet kuri teisės norma numato tam tikrą elgesio formą. Daugumą teisės normų sudaro reguliacinės teisės normos, kurios nustato nevienodo pobūdžio visuomeninių santykių dalyvių subjektyvines teises ir pareigas. Todėl reguliacinės teisės normos yra: įpareigojančios, draudžiančios, įgaliojančios.Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius teigiamus veiksmus, pvz. pareiga mokėti valstybės mokesčius. Draudžiančios teisės normos nustato pasyvią pareigą, t.y. pareigą susilaikyti, nevykdyti draudžiamų veiksmų, pvz. pagal civilinę teisę neleidžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti įsipareigojimus ar pakeisti sutarties sąlygas; kariuomenėje draudžiama streikoti.
Įgaliojančios teisės normos suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes, pvz. šeimos teisėje yra norma, suteikianti sutuoktiniams sudarant santuoką galimybę savo noru pasirinkti bendrą pavardę arba pasilikti ikisantuokinę.Teisės normų rūšys pagal teisės teoriją taip pat gali būti skirstomos pagal:nustatymo forma;tikslinę paskirtį;teisės šakas;normų priėmimo subjektus;veikimo laiką;asmenų ratą;normos vietą arba sferą ir pan. Teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės nevykdymą ar netinkamą vykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių reguliuotojo funkcijos.Kartu teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų.1. Teisės normos reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius periodiškai besikartuojančius santykius ir šios elgesio taisyklės skirtos ne kokiam nors konkrečiam subjektui, o privalomos visiems. Jos iš visuomeninio santykio dalyvio arba reikalauja tam tikro poelgio, arba jį draudžia, arba leidžia atlikti tam tikrą veiksmą.2. Teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ar visos visuomenės valios.3. Teisės normų įgyvendinimą garantuoja valstybės prievartos priemonės.4. Teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu.5. Teisės norma lemia ir įtvirtina visuomenės ekonominė bazė.Teisė yra ypač glaudžiai susijusi su moralės normomis. Teisė ir moralė turi tam tikrų bendrų ir skirtingų bruožų.Teisės ir moralės normų vieningumas grindžiamas socialinių-ekonominių interesų, visuomenės kultūros, žmonių prisirišimo laisvės ir sąžiningumo idealams bendrumu. Kartu teiės ir moralės normos skiriasi viena nuo kitos kai kuriais požymiais. Visų pirma moralė istoriškai atsirado anksčiau už teisę. Teisės normas leidžia valstybė ir jos yra įteisintos specialiuose norminiuose aktuose ir yra visiems privalomos, o moralės normos dažniausiai nėra suformuluotos ir egzistuoja žmonių sąmonėje. Teisės normos neretai užtikrinamos taikant teisinės atsakomybės priemones, tuo tarpu moralės normų reikalavimams įgyvendinti nereikalinga valstybės prievarta.Teisės ir papročių sąveika panaši į teisės ir moralės sąveiką. Teisės normas išleidžia ir jų vykdymą garantuoja valstybė. Papročiai susidaro visuomenėje palengva, jie realizuojami įpročiu laikytis, vykdyti visų normų reikalavimus.Daugelį visuomeninių santykių reguliuoja ir teisės, ir moralės normos, tačiau jų poveikio sfera nėra visiškai vienoda. Teisės normos reguliuoja tik svarbiausius visuomenės gyvenimo santykius ir tik tokius, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti. Todėl teisės normos nereguliuoja, pavyzdžiui draugystės, meilės santykių, kuriuos reguliuoja moralės normos. Taigi moralė reguliuoja daugiau visuomeninių santykių, negu teisė. Tačiau moralės normos nereguliuoja tokių santykių, kuriuose žmonių poelgiai negali būti vertinami kaip moralūs ar amoralūs.Reguliuodamos visuomeninius santykius, teisė ir moralė viena kitą papildo. Moralės reikalavimai įtvirtinti civiliniuose (garbės ir orumo pažeidimas), baudžiamuosiuose (cinizmas), šeimos (tėvystės atėmimas) norminiuose aktuose.2. Fiziniai asmenys, kaip civilinės teisės subjektai.
Teisinių santykių subjektai (dalyviai) – fiziniai asmenys (piliečiai, asmenys be pilietybės, užsieniečiai), juridiniai asmenys, turintys teisnumą ir veiksnumą, bei valstybė.Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami savo pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Fizinio asmens teisnumo samprata.Civilinės teisės subjekto samprata glaudžiai susijusi su teisnumo ir veiksnumo sąvokomis.LR civilinis kodeksas piliečio teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti teises ir pareigas. Teisnumas pripažįstamas visiems fiziniams asmenims nepriklausomai nuo rasės, lyties, tautybės, socialinės padėties. Fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Civilinis kodeksas numato, kad fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo nutrūkimas arba jo smegenų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas.
Civiliniam teisnumui būdinga tai, kad ši subjekto savybė negali būti perduota kitam asmeniui. Galiojantys įstatymai nenumato galimybės atsisakyti teisnumo, apriboti jį, perduodant dalį galimybių turėti civilinės teisės ar pareigas kitiems asmenims.LR civilinio kodekso 2.4 straipsnis nustato civilinio teisnumo turinį. Fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymai gali:turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą;turėti teisę verstis ūkinė komercinė veikla;steigti įmones ar kotokius juridinius asmenis;paveldėti turtą ar palikti jį testamentu;pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą;turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises;taip pat gali turėti kitokias turtines ir civilines teises saugomas asmens neturtines teises.Teisės be pareigų neegzistuoja, todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys neaskiriamas civilinio teisnumo bruožas.Kadangi galimybę turėti vienas ar kitas subjektines teises garantuoja valstybė, niekas negali atimti ar apriboti civilinių teisių, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Įstymas numato laikiną apribojimą, tačiau pilietis negali būti visiškai neteisnus. Tik teismo nuosprendžiu piliečiui gali būti atimta galimybė turėti vienas ar kitas civilinės teisės. Teisnumo apribojimo atvejai (teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą) numatyti baudžiamuosiuose įstatymuose. Civilinis kodeksas numato, kad sandoriai valstybės institucijų ar pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymas.Civilinis teisnumas pasibaidia piliečio mirtimi. Tai reiškia, kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos, mirties priežasties.Fizinio asmens veiksnumas.Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 1 dalis civilinį veiksnumą apibrėžia kaip asmens galėjimą savo veiksmais įgyti teises ir sukurti civilines pareigas.Skirtingai nuo teisnumo, civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys. Asmuo gali būti veiksnus tik tada, kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes. Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo, intelekto ir valio brandos laipsnio, gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Be to civilinis kodeksas civilinį veiksnumą sieja su tam tikru asmens amžiumi. Civilinį veiksnumą fiziniai asmenys įgyja, kai sulaukia pilnametystės, t.y. kai jiems sueina aštuoniolika metų. Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 2 dalis numato, kad, tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sadaryti santuoką ankščiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusiu su sutuoktinių amžiumi, nepilanmetis įgyto veiksnumo nenustoja.
Civilinis kodeksas numato, kad nepilnametis sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ir vykdyti pareigas. Teismas gali nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jeigu nepilnametis, savarankiškai įgyvendindamas savo teisės ar vykdydamas pareigas daro žalos savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.Nepinamečiai iki keturiolikos metu turi, nors ir labai mažos apimties, civilinį veiksnumą, kuris dažnai yra vadinamas daliniu veiksnumu. Tokie nepilnamečiai turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų turi santykinį veiksnumą. Tokie nepilnamečiai sandorius sudarinėja, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Tokie nepilnamečiai turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat jie gali sudaryti smulkius buitinius sandorius.Civilinio kodekso 2.10 straipsnio 1 dalis numato, kai fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Tokiam asmeniui nustatoma globa. Tais atvejais, kai pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta ar jo sveikata pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui nustyta globa panaikinama.Civilinio kodekso 2.11 straipsnio 1dalis numato, kad civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu piliečiai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimai, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Tokiam asmeniui nustatoma rūpyba. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, asmeniui nustatyta rūpyba panaikinama.Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas.Teisė į vardą.Kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu.
Teisės į vardą gynimas.Fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai veikia jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą ar kliudo juo naudotis, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Teisė į atvaizdą.Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.
Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą.Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama ti jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę skelbimas, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinktą informaciją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
Asmens garbės ir orumo gynimas.
Asmuo turi teisę teismo nustatyta tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.Reikalavimą atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne.Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą.Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ir tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu.
Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę.Fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Teisė pakeisti lytį.Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu.Lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.
Fizinio asmens pripažinimas nežinia kus esančiu ar paskelbimas mirusiu.Civilinio kodekso 2.28 straipsnis numato, kad fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų, kur jis. Tais atvejai, kai negalima nustatyti dienos, kurią gauti apie nesantįjį paskutiniai duomenys, nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena.Suinteresuotųjų asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria, asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, turto laikinąjį administratorių. Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teisės į turtą laikinasis administratorius gali tik teismo leidimu.
Jei pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina jo turto administravimą. Pajamos, kurias iš nežinia kur esančio asmens turto gavo administratorius grąžinamos turto savininkui, o turto administratoriui savininkas turi atlyginti visas su turto administravimu susijusias išlaidas.Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę ar duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, – jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius. Karys ar kitas asmuo, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.Paskelbto mirusiu mirties data yra laikoma ta diena, kurią isiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu paskelbimas mirusiu asmuo dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo astitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną.Paskelbto mirusiu asmens mirties vieta yra laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu konkrečios asmens mirties vietos nustatyti negalima, jo mirties vieta laikoma paskutinė žinoma jo buvimo vieta.Tais atvejais, kai paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti asmenį mirusiu. Grįžęs asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus jį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau, tais atvejais, kai asmuo nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę, neatsižvelgiant į grįžimo laiką, reikalauti grąžinti jo turtą, išlikusį per įpėdinius. Grįžęs asmuo taip pat turi teisę išreikalauti turtą, perėjusį neatlygtinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę. Tačiau sąžiningam turto įgyjėjui turi būti atlyginami visi nuostoliai, susiję su turto ar jo vertės išreikalavimu.3.1. Kokius žinote darbo sutarties nutraukimo pagrindus?
1. Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu (DK 125 str.), viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septinias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštiška susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.).2. Darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui (DK 126 str.), suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį.3. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 str.).4. Darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (DK 128 str.), darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesiu laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga).5. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), darbdavys gali nutraukti darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso nustatyta tvarka, t.y. darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, invalidai, darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų (DK 129 str. 4d.) apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius (DK 130 str.) o darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistu darbdavio interesus. Atleisti darbuotoją iš darbo,kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.
6. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo (DK 136 str. 1,3d.d.), darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama šiais atvejais: – įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo;– kai darbuotojui įstaymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą;įstaymų įgaliotų organų ar pareigūnų reikalavimu;– kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo;– kai darbuotojas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, vienas iš tėvų arba vaiko atstovas pagal įstatymą, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas, arba mokykla, kurioje vaikas mokosi, reikalauja nutraukti darbo sutartį;– likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo (DK 136 str. 1d.). Taip pat darbdavys turi teisę nutraukri darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo (DK 136 str. 3d.):– kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;– kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (šiurkštus darbo pareigų pažeidimus numato DK 235 str.).3.2. Kokia darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu tvarka?
Darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškumu reglamentuoja LR Darbo Kodekso 127 str., kurio 1 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Jei buvo sudaryta kolektyvinę sutartis, tai gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršiti vieno mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju.Šio straipsnio 2 dalys reglamentuoja neterminuotos, taip pat ir terminuotos darbo sutarties iki jos termino pabaigos nutraukimą, įspėjant darbdavį ne vėliau kaip prieš tris dienas, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris dienas, jeigu jis jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.
Jeigu sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasies, t.y. pagal DK 127 str. 1d., tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt.Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu.3.3.Išanalizuokite pateiką situacija:Darbuotojas pateikė prašymą po keturiolikos dienų nutraukti terminuotą darbo sutartį. Darbdavys atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad darbuotojas yra sudaręs terminuotą darbo sutartį.
Šioje situacijoje darbdavio motyvaciją neturi pagrindo, nes Darbo Kodekso 127 str. 1 d. (reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties) numatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Remdamasis DK 127 str. 1d. darbdavys turėjo patenkinti darbuotojo prašymą ir pasibaigus įspėjimo terminui privalėjo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju, kadangi darbuotojo veiksmai atitinka DK 127 str. 1d. numatytiems reikalavimams, prašant nutraukti terminuotą darbo sutartį darbuotojo pareiškimu.
Literatūros sąrašas
Norminiai teisės aktai:Lietuvos Respublikos darbo kodeksasLietuvos Respublikos civilinis kodeksas
Specialioji literatūra:A.Masandukaitė Civilinės teisės konspektas. V.2002Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras (antroji knyga. Asmenys). V.2002P.Čiočys Teisės pagrindai. V.1999