Durkheimo sociologija

Durkheimo sociologija.Sociologinio metodo taisyklėsir jų pritaikymas savižudybės priežasčiųanalizėje, darbo pasidalijimo, teisės ir religijossociologinė analizė

Sociologijos referas

Vilnius2003

ĮVADAS

Durkheimas (1858 – 1917) – prancūzų sociologas.Tačiau jis yra ne tik bendruomenės sociologas; jis yra ir epistemologas bei metafizikas. Durkheimas, plėtodamas sociologines Saint – Simono ir pozityvistines Comte’o idėjas, aiškina civilizacijų sociologiją kaip “socialinių mokslų sistemą”, kurioje visiems socialiniams mokslams keliamas reikalavimas remtis sociologiniu metodu, tai yra pripažinti civilizacinių faktų egzistavimo nepriklausomybę nuo subjekto ir juos skrupulingai moksliškai tyrinėti kaip “daiktus”.Taisyklėse Durkheimas paprasčiausiai kalba apie objektyvias socialines jėgas ir kolektyvinę sąmonę dažnai apibūdina taip, tarsi ji būtų stebimas “daiktas”, lemiantis kiekvieno individo sąmonės turinį. Nusikaltimas, pamišimas, religija, moralė, ekonominė konkurencija ir teisė yra aiškinami, remiantis metodologija, kuri teikia pirmenybę bendruomenei.Tai kas užgimė Darbo pasidalijime ir buvo pakrikštyta Socialinio metodo taisyklėse, vėliau buvo įtvirtinta Savižudybėje ir Elementariose religinio gyvenimo formose. Ilgą laiką Durkheimo studentai atkakliai laikėsi požiūrio, kad šie darbai paklūsta skirtingoms intelektualinėms kategorijoms, tarsi jie priklausytų netolydžioms Durkheimo gyvenimo kūrybos fazėms. Iš tikrųjų yra priešingai: Sociologinio metodo taisyklėse pabrėžiama metodologija yra giliai įsišaknijusi Darbo pasidalijime. Tap pat akivaizdu, kad tiek konkretus empirinis Savižudybės turinys, tiek toli siekianti mokslinė Elementarių religinio gyvenimo formų esmė randasi iš Taisyklėse abstrakčiai išdėstytų įžvalgų ir pasiūlimų. Trumpai tariant, Durkheimo minties nereikėtų skirstyti į kintančias ir atsietas viena nuo kitos fazias – evoliucinę, metafizinę, empirinę ir funkcinę- institucinę – bei tvirtinti, kad jos ta pačia tvarka atitinka keturis jo išspausdintus darbus.

Knygoje Sociologijos metodo taisyklės Emile’is Durkheimas skelbė: “Pirmoji ir svarbiausioji taisyklė: Socialinius faktus traktuoti kaip daiktus” (1895, 2 skyrius). Socialiniai reiškiniai mums pasirodo kaip “išoriniai daiktai”, o ne kaip subjektyvūs socialinių veikėjų vaizdiniai (kurie nėra mums tiesiogiai prieinami). Ši taisyklė galioja net tiems reiškiniams, kurie yra “akivaizdus laisvos valios veiklos rezultatas”, iš dalies ir dėl to, kad “tariamieji grynos valios aktai, juos atidžiau išnagrinėjus, paprastai atsiskleidžia kaip nuoseklumo ir reguliarumo apraiškos, patvirtinancios jų objektyvumą”. Be to, “negalima iš anksto postuluoti jokios praktikos laisvavališkumo” (2 skyrius , 1 skirsnis ). Taip parengiama dirva natūralistinėms ir realistinėms socialinių reiškinių koncepcijoms, – būtent dėl to Sociologijos metodo taisyklės ir tapo sociologijos klasika.

Funkcinio aiškinimo sanprata pradedama vartoti 3 skyriuje, kurio pavadinimas žada pateikti “Normos atskyrimo nuo patologijos taisykles”.Funkcionuojančios visuomenės čia traktuojamos pagal analogiją su sveikais organizmais ir analizuojamos dėmesį sutelkiant į “sveikatą” sąlygojančius procesus. Pagrindinė taisyklė skamba:

Socialinis faktas santykyje su tam tikru socialiniu tipu tam tikroje jo išsivystymo fazėje yra normalus, jeigu jis aptinkamas atitinkamoje vidutiniškos tos rūšies bendruomenės evoliucijos fazėje.

Po to glaustai pateikiama labai netikėta nusikaltimo – reiškinio, “kurio patologinis pobūdis yra neginčijamas”, – interpretacija. Mums siūloma įsidėmėti, jog nusikaltimų daroma visose visuomenėse ir jų nuolat gausėja. Vadinasi, nusikalstamumas (iki tam tikro lygmens) yra normalus, o ne patologinis reiškinys, jis netgi yra “visuomenės sveikumo veiksnys, sudedamoji visų sveikų visuonenių dalis”. Turima omeny, kad visuotiniai ir tvarūs reiškiniai yra “normalūs”,vadinasi, atlieka ir tam tikrą visuomenių palaikymo funkciją. Kokiu būdu? Nusikaltimas yra “aktas, pažeidžiantis labai stiprius kolektyvinius jausmus”, be kurių būtų prarastas visuomenės solidarumas. Tokie jausmai negali būti puoselėjami abstrakčiai. Jų stiprumą gali palaikyti tik pažeidėjų vykdomos provokacijos ir už pažeidimus taikomos bausmės. Tad kuo sėkmingiau “kolektyvinė sąmonė” susidoroja su įprastu nusikalstamumu, tuo jautresnė ir reiklesnė ji tampa, tuo daugiau veiklos rūšių laikomos nusikalstamomis. Šventųjų visuomenėje “nusižengimai, kurie pasauliečiams atrodo smulkūs, sukelia tokį pat skandalą, kaip įprasti nusikaltimai įprastoje visuomenėje”.

Tad nusikaltimas yra būtinas; jis yra susijęs su pamatinėmis viso socialinio gyvenimo sąlygomis, kartu jis ir naudingas, nes tik esant šioms sąlygoms, kurioms jis pats priklauso, galima normali teisės ir moralės evoliucija.

Tai dar ne viskas. Šiandienos moralė esti vakarykštis nusikaltimas – prisiminkime Sokrato nepriklausomo mąstumo nusikaltimą, “kuris atėniečiams padėjo įgyti jiems reikalingą naują moralę ir tikėjimą”. Taigi

priešingai nei manoma nusikaltėlis jau neatrodo visiškai asociali, parazituojanti būtybė, keistas ir nepritampantis visuonenės svetimkūnis. Iš tikrųjų jis atlieka tam tikrą funkciją socialiniame gyvenime.

Grįždamas prie “socialinių faktų aiškinimo taisyklių”, 5 skyriuje Durkheimas atskiria priežastis nuo funkcijų. Jis pripažįsta, kad individų jausmai ir intencijos atlieka tam tikrą vaidmenį bet kuriame istoriniame naratyve, ir mano, kad bendroji psichologija yra pajėgi pateikti priežastinio aiškinimo schemą, kuri tiktų individualistiniam socialiniam mokslui. Tačiau jis griežtai neigia, kad individuali sąmonė yra kažkas daugiau nei būtinoji socialinių faktų sąlyga:

Visuomenė nėra tik individų suma. Sistema, kurią sudaro jų bendrija, yra specifinė realybė, tirinti specifinių savybių.

Individai visada saistomi socialinių apribojimų, ypač paveldėtų priedermių, kurių neįmanoma paaiškinti vien individualistinėmis kategorijomis. Postuluojant įgimtus žmogaus instinktus, pavyzdžiui, religinius, estetinius ar moralinius, lieka nepaaiškinta tų apribojimų formų įvairovė (“individo prigimtis tėra beformė medžiaga, kurią formuoja socialinis veiksnys”).Be to, toks postulavimas primena išjuokiamą viduramžių scholastų mėginimą paaiškinti, kodėl opiumas veikia migdomai, postuluojant opiumo prigimtyje esančią virtus dormitiva (migdomąją galią).Socialiniai faktai turi socialines, o ne psichologines priežastis, kurios skiriasi nuo jų atliekamų funkcijų.

Tad galima suformuluoti šį principą: Socialinio fakto priežasčių reikia ieškoti ankstesniuose socialiniuose faktuose, o ne individų sąmonės būsenose < >.Socialinio fakto funkcijas reikia aiškintis vienokio ar kitokio socialinio tikslo atžvilgiu (1895, 5 skyrius, 2 skirsnis).

Suprantama, dabar negalime gilintis į Taisykles, o juo labiau į visą Durkheimo teoriją. Tačiau galime pasinaudoti joje pateikta sistemos ir funkcijos samprata. Tiesa, ji nėra visiškai bendra, nes Durkheimas kalba specifiškai apie organines sistemas ir siekia specifinio tikslo – įrodyti socialinių faktų autonomiškumą (“kiekvieną kartą, kai sociologinis reiškinys aiškinamas tiesiogiai remiantis psichologiniu reiškiniu, galime būti tikri, kad aiškinimas bus klaidingas”);tad gali būti sistemų, kurios neprimena organizmų ir funkcinių aiškinimų, grindžiamų psichologiniais faktais. Durkheimo poziciją Taisyklėse nusako keturi komponentai: “Socialinių faktų” ontologija, kuri apibrėžiama kaip nuo individualios sąmonės priklausoma tvarka ir nepaaiškinama nuorodomis į žmogaus prigimtį.Metodologija, pagal kurią socialiniai faktai aiškinami nurodant jų funkciją “vienokio ar kitokio socialinio tikslo atžvilgiu”.Funkciniai mechanizmai, veikiantys per “kolektyvinę sąmonę” ir siejantys socialinius tikslus su tuo visuminiu socialinės integracijos lygmeniu, kuris reikalingas klestinčiai visuomenei.Epistemologija, kurios nenagrinėjome, pagrindžia šiuos komponentus.

Durkheimo bendruomenės perspektyvos pritaikymo pavyzdys yra garsusis savižudybės tyrimas. Jame Durkheimo perspektyva yra įžūliai empirinė. Mesti pirštinę racionalistiniam sutarties stabui buvo pakankamai drąsu. Tačiau savižudybę, intymiausiai ir labiausiai individualų iš visų veiksmų, priskirti visuomenės metodologijai – šitai iš tiesų anų dienų utilitaristai sunkiai galėjo pakęsti. Tai, kas Darbo pasidalijime buvo teigiama apie savižudybę, t.y.jos santykį su socialinės dezintegracijos periodais, dabar tapo tyrinėjimo objektu tiksliai pagal Sociologinio metodo taisyklėse išdėstitą metodologiją.Žinoma, yra keletas šalutinių šio darbo motyvų. Akivaizdžiausias motyvas yra mokslinis. Savižudybės problema daugelis itin domėjosi, ji buvo tyrinėjama, ir buvo daug prieinamosdemografinės medžiagos. Durkheimas pripažįsta: “Kaip tyrinėjimo objektas greta kitų objektų, kurios turėjome galimybę tirti mūsų mokslinės karjeros laikotarpiu, buvo pasirinkta savižudybė, nes nedaug yra taip tiksliai nustatomų reiškinių, tap pat ir dėl to, kad savižudybės tyrimas mums atrodė labai savalaikis; netrūko net tyrimui būtinos išankstinės medžiagos”.“Sociologinis metodas, kaip mes jį naudojame, visiškai remiasi pagrindiniu principu, kad socialiniai faktai turi būti tiriami kaip daiktai, t.y. kaip individui išoriškos tikrovės. Nėra kito principo, dėl kurio būtume sulaukę tiek daug kritikos; tačiau joks kitas principas nėra labiau fundamentalus”. Kad būtų įmanoma sociologija, ji privalo turėti tik jai vienai būdingą objektą. Ji turi suvokti tikrovę kitokiu negu kiti mokslai būdu. Jei nėra tikrovės už individualios sąmonės, tuomet sociologija neturi savo srities.Pateisinęs savižudybės tyrimą demografinėmis ir metodologinėmis priežastimis, galima sakyti, kad kiekvienu atveju sociologiniame mąstyme pabrėžiama socialumo autonomija, – Durkheimas savo darbą pateisina ir moraliniu požiūriu. Savižudybė, teigia jis, priklauso tų pačių kategorijų grupei, kaip ir ekonominis konfliktas, nusikaltimas ir skyrybos, ir byloja apie patologinę šiuolaikinės visuomenės būklę. Taigi reikia siūlyti priemones, kurios sumažintų savižudybių, taip pat ir kitų socialinės dezintegracijos formų mąstą. Iš šios praktinės, moralinės pozicijos Durkheimas pateikia “kai kuriuos pasiūlimus, kaip ir kokiomis priemonėmis europos visuomenės galėtų įveikyi bendrąją šiuolaikinę krizę”. Jis pabrėžia, kad savižudybė šiais laikais “yra viena iš formų, kuriomis perduodama kolektyvinė liga;taigi ji padės mums šią ligą suprasti”.

Šiame reikšmingame veikale Durkheimo padarytos išvados net ir šiandien gali būti laikomos sėkmingu rezultatų, abstrakčiai numatytų Sociologinio metodo taisyklėse, demonstravimu. Durkheimas šiame darbe nuolat kalba apie visuomenę, o ne apie individą, ir tai visiškai patvirtina duomenimis bei hipotezių verifikacija. Jis pats reziumuoja grafiškai: “Palikę individą ir pradėję ieškoti kiekvienos visuomenės polinkio savižudybei priežasčių pačių visuomenių prigimtyje, gavome visiškai kitokius rezultatus. Savižudybės santykis su tam tikromis socialinės aplinkos būsenomis yra toks pat tiesioginis ir pastovus, koks netikras ir dviprasmiškas buvo laikomas jo santykis su biologinio bei fizinio pobūdžio faktais”.Kokiais specifiniais būdais visuomenė tampa pagrindine tokio individualaus veiksmo kaip savižudybė sąlyga?Yra trys būdai:Egoistinė savižudybė. Ji gali įvykti tuomet, kai ryšys tarp žmonių grupėse susilpnėja tiek, kad daugiau nebegali teikti įprastos paramos žmogaus ego. “Savižudybė, – skelbia Durkheimas viename savo žymiausių savo teiginių, – yra atvirkščiai proporcinga socialinės grupės, kuriai priklaiuso individas, integracijos laipsniui”. Kai visuomenė yra labai integruota, ji varžo individus, verčia juos tarnauti jai ir “šitaip kliudo jiems savarankiškai disponuoti savimi”. Tuose šiuolaikiniuose gyventojų sluoksniuose, kuriuose asociatyvūs saitai yra palyginti silpni, – protestantų , miesto gyventojų, pramonės darbininkų, profesionalų – savižudybių rodikliai yra aukštesni nei priešingo pobūdžio junginiuose.Anoniminė savižudybė.Panaši į egoistinę savižudybę yra anoniminė savižudybė, kurią sukelia staigus normatyvinių sistemų sutrikimas, viso gyvenimo vertybių perkainojimas arba konfliktas tarp trokštamų tikslų ir sugebėjimas juos pasiekti. Ne skurdas yra postūmis į savižudybę. Durkheimas nurodo “stebėtiną neturtingų šalių imunitetą” : “[Skurdas], pats būdamas suvaržytas, apsaugo nuo savižudybės. Kita vertus, gerovė dėl jos turimos galios mus klaidingai įtikina, kad priklausome tik nuo savęs pačių. Sumažindama daiktų keliamą pasipriešinimą, ji įteigia neriboto jų užvaldymo galimybę. Kuo menkiau jaučiamos ribos, tuo labiau nepakenčiami atrodo visi apribojimai” .Trumpai tariant, anomija yra toks pat moralinės bendruomenės suirimas, kaip egoizmas yra socialinės bendruomenės suirimas.
Altruistinė savižudybė. Trečia savižudybės forma yra ne mažiau socialinė dėl aplinkybių, nei kiti du tipai, tačiau ji gali įvykti tuomet, kai socialinis ryšys yra toks stiprus, jog individas nutraukia savo gyvenimą, būdamas įsitikinęs tam tikro savo veiksmo gėdingumu socialiniam ryšiui. Iš esmės tokia savižudybė, kaip pažymi Durkheimas, yra ne išsivadavimas, o savęs baudimas. Nors šį savižudybės tipą labiau tikėtina aptikti primityviose visuomenėse (nors ne visada ir jose), kur absoliučią galią turi gentinis konsensas, retkarčiais ji pasitaiko ir tokiose moderniose visuomenės srityse, kaip reguliarių karinių organizacijų kariniai korpusai, kuriuose dominuoja ir kuriuos persmelkia tradicija.Pasak Durkheimo, “kiekvienai žmonių visuomenei būdingas didesnis ar mažesnis polinkis į savižudybę; išraiška remiasi dalykų prigimtimi. Kiekvienai socialiniai grupei iš tiesų būdingas kolektyvinis palinkimas į šį veiksmą, ir toji grupė yra veikiau individualių polinkių, o ne jų rezultatų šaltinis. Joje teka egoizmo, altruizmo ar anomijos srovės, iš kurių visuomenėje kyla išglebusios melancholijos, aktyvaus išsižadėjimo ar nervingo nuovargio tendencijos. Šios visam socialiniam kūnui būdingos tendencijos, paveikdamos individus, tampa savižudybės priežastimi. Asmeninės patirtys, paprastai laikomos tiesioginėmis savižudybės priežastimis, yra susijusios tik su moraliniu aukos nusistatymu ir tik atkartojančiu visuomenės moralinę būklę”.

Svarbu pažymėti, kad pirminis Durkheimo susidomėjimas metafizinėmis visuomenės savybėmis kilo iš jo bandymo įrodyti, kad tradiciniuose, istoriniuose socialinės organizacijos tipuose įkūnitos prievartos ir disciplinos formos neatitinka šiuolaikinio gyvenimo sąlygų. Darbo pasidalijimas beveik pažodžiui buvo suprantamas kaip įrodymas, kad darbo pasidalijimo funkcija šiuolaikinėje visuomenėje yra individų, turinčių papildomas ir simbiotines specializacijas, integracija. Todėl pirmą kartą istorijoje tampa galimas tradicinių socialinės prievartos mechanizmų panaikinimas. Darbo pasidalijimo funkcija yra socialinė: būtent integracija. Integracija lemia naujus ryšius ir naujus įstatymus. Tradiciniai ryšių ir teisės tipai – grindžiami represija ir bendruomeninėmis sankcijomis.- pamažu išstumiami. Tokia buvo šios knygos motyvacija, tačiau ne galutinė išvada.

Darbo pasidalijime Durkheimas skiria du socialinio solidarumo tipus: mechaninį ir organinį. Pirmasis būdingas visai žmonių visuomenės istorijai. Jį, grindžiamą moraliniu ir socialiniu homogeniškumu, sustiprina mažos bendruomenės disciplina. Šioje schemoje dominuoja tradicija, nėra jokio individualizmo, teisingumas visiškai nukreiptas į individo pajungimą kolektyvinei sąmonei. Nuosavybė yra bendruomenė, religija neatskiriama nuo kulto ir ritualo, o individualią mintį ir elgesį determinuoja bendruomenės valia. Viskam pagrindą teikia giminystės, lokalizmo ir šventybės saitai.Antra solidarumo forma, kurią Durkheimas vadina organine, grindžiama darbo pasidalijimu. Vystantis technologijai ir asmenybei atsiskiriant nuo praeities apribojimų, pirmą kartą žmonijos istorijoje tampa įmanoma, siekiant socialinės tvarkos, atsiremti ne į mechaninį vieningumą ir kolektyvinę represiją, bet į organinę laisvų individų, atliekančių skirtingas funkcijas, tačiau susijusių vienas kitą papildančiais vaidmenimis, artikuliaciją. Organinio solidarumo forma žmogus gali būti išlaisvintas iš tradicinių giminystės, klasės lokalizmo ir generalizuotos socialinės sąmonės apribojimų. Teisingumas atstato, o ne baudžia; įstatymas praranda savo represinį pobūdį, mažėja bausmės poreikis. Heterogeniškumas ir individualizmas pakeičia homogeniškumą ir komunalizmą, darbo pasidalijimas suteikia viską, ko reikia vienybei ir tvarkai.Toks buvo pradinis Darbo pasidalijimo sumanymas, lengvai pastebimas įvadiniuose knygos skyriuose, ypač turint omenije tai, ką Durkheimas rašė trejus ar ketverius metus iki knygos pasirodymo. Beveik neabejotina, kad progresyvaus, individualistinio racionalizmo tema stipriau veikė Durkheimo mąstymą, pradėjus rašyti knygą, o ne ją baigiant.Svarbu pabrėžti šį Darbo pasidalijimo aspektą – Durkheimo pozicijos “pasikeitimą”. Jis yra svarbiausias, norint suprasti Durkheimo gyvenimą ir kūrybą, ir vienintelis būdas, kuriuo vėlesnieji jo darbai gali būti su šiuo suderinti. Be abejo, verta pažymėti,kad Durkheimas savo vėlyvuosiuose darbuose niekuomet nenaudojo nei dviejų solidarumo tipų, nei darbo pasidalijimo kaip ryšio formos, nei konflikto ir anomalijos visuomenėje racionalizacijos kaip “patologinių darbo pasidalijimo formų”. Visuomenės rūšys, prievarta ir solidarumas, kuriuos jis aptarė visuose vėlesniuose savo veikaluose, tiek teorine, tiek praktine prasme neturi nieko bendro su požymiais, Darbo pasidalijime priskirtais organinei, ir (galbūt) negrįžtamai, moderniai visuomeniai. Priešingai, visuomenė – visais savo pavidalais, funkcijomis ir istoriniais vaidmenimis – Durkheimas yra socialinių ir psichologinių elementų, kuriuos jis anksčiau įžvelgė liaudiškoje ar primityvioje visuomenėje, mišinys.
Paskutiniuose Darbo pasidalijimo puslapiuose jis rašė: “Visuomenė nėra…svetima moraliniam pasauliui ar jo atžvilgiu antrinė…Jeigu pranyktų visas socialinis gyvenimas, neliktų ir moralinio, nes šis nebeturėtų jokio objekto”.

Iš visų sąvokų ir parspektyvų Durkheimo veikaluose religija – šventybė yra labiausiai stebinanti ir, turint omenyje amžių, kuriame jis gyveno, pati radikaliausia. Tai, kad jis naudojo šventybę sąryšinei visuomenės prigimčiai, apribojimams, kuriais visuomenė suvaržo žmogų, kultūros kilmei ir net žmogaus mąstymui paaiškinti, iš tiesų turi būti laikoma vienu drąsiausių netikinčio pozitivisto nuopelnų. Kad Durkheimas šventybę paaiškina kaip visuomenės apoteozę ur transfiguraciją, dar negalima sakyti, kad jam šventybė tėra išvestinė ir antrinė jėga. Priešingai. Diferenciacija tarp šventybės ir profanybės, Durkheimo teigimu, yra esmingiausia diferenciacija žmogaus mąstyme.Durkheimas skelbia religiją esant ne tik pagrindinių idėjų šaltiniu, bet ir žmogiškojo mąstymo pagrindą. “Jei filosofija ir kiti mokslai yra kilę iš religijos, vadinasi, pati religija pradėjo gyvuoti atstodama mokslus ir filosofiją. Mažiau pastebima tai, kad religija neapsiribojo praturtindama tam tikromis idėjomis jau susiformavusį žmogaus protą; ji prisidėjo prie paties proto formavimo. Žmonės jai labai skolingi ne tik už jos suteiktas žinias, bet ir už tų žinių apdorojimo formą”.Nėra reikalo kartoti, kas bus pasakyta apie specifinius būdus, kuriais Durkheimas aiškina tokias psichines kategorijas, kaip masė, laikas ir erdvė. Tai, kad šios kategorijos, Durkheimo manymu, savo kilme yra iš esmės socialios, yra neginčytina. Tačiau neįvertintume daugumos specialaus pobūdžio, kurį Durkheimas priskiria socialumui, jei nematytume, kad šios kategorijos tap pat atspindi šventybę, nes šventybė ir socialumas yra iš pagrindų neatskiriami: atskiriami, bet neišskiriami. Šventybė, teisėtai galime pasakyti, yra socialumas, iškeltas iki aukščiausiai galimo kategorinio imperatyvo individų gyvenimuose taško ir iškeltas iki šio taško glūdi savo paties srityje.

Šventi dalykai iš prigimties yra pranašesni už profaniškus – jie pranašesni kilnumu ir valdžia, – ypač tai yra teisinga, turint omenyje jų santykį su pačiu žmogumi. Žmogus vienaip ar kitaip siekia jų, jiems aukojasi. Kartais žmogaus santykis su šventybe yra pagrįstas baime, kartais – meile, kartais – net neišmatuojamu siaubu; kitais atvejais jo santykis su šventais objektais yra lengvas ir malonus. Net savo dievų akistatoje žmogus ne visados užima žemesnę padėtį, nes jis gali su jais kartupasijuokti ir iš jų šaipytis, jis gali primušti fetišą, pridariusį jam nemalonumų. Tačiau šventų dalykų viršenybė vis dėl to yra pripažįstama.Dabar pažiūrėkime, kaip šventybės, o su ja ir bendruomeniškumo, idėja tampa Durkheimui religijos pobūdžio aiškinimo pagrindu. Jis neigia mintį, kad religija gali būti sutapatinta su tikėjimu dievais ir trascendentinėmis dvasiomis. Taip pat religija negali būti sinonimiška magijai ir jos šaltiniams.Durkheimas yra tiek pat kritiškas racionalistinio religijos paaiškinimo atžvilgiu, kiek ir bet kuris religinis konservatorius. “neretai teoretikai, sumanę apibūdinti religiją racionaliais terminais, pirmiausia joje įžvelgia idėjų sistemą, atitinkančią apibrėžtą objektą. Šis objektas buvo suvokiamas įvairiai: gamta, begalybė, nepažinumas, idealas ir t.t., bet ta įvairovė mažai tereiškia”. Tokiose teorijose sąvokos ir įsitikinimai yra laikomi esminiais elementais. Šiuo požiūriu religijos apeigos “tėra išorinė, eventuali madžiaginė išraiška tų vidinių būsenų, kurios vienintelės esą turinčios realią vertę”.Tačiau Durkheimas įžvalgiai pažymi, kad šis religijos įvertinimas iš dalies labai skiriasi nuo įvertinimo, kurį ji gauna iš esančių religijos sferoje ir religijai pasišventusių. Jiems religijos esmė yra ne tai, ką ji teigia apie dalykus, tiek išorinius, tiek vidinius, bet tai, ką ji padaro, kad leistų veikti, pratęsti gyvenimą. Pagrindinis tikėjimo postulatas, kai tikėjimas yra aiškiai apibrėžtas, gali būti įsitikinimas išganymu, tačiau ši idėja gali niekada neturėti tokios transformuojančios reikšmės, gilaus žmogų palaikančio ir maitinančio šaltinio, koks jai yra būdingas, jei ne šio įsitikinimo vieta veiksmų, apeigų ir ritualų bendrijoje.
Durkheimas baigia ilgą fragmentą pareikšdamas: “Visas mūsų tyrimas remiasi postulatu, kad tas tikinčiuosius vienijantis jausmas visais laikais negali būti grynai iliuzinis”. Trumpai tariant, religijos sociologija turi pradėti nuo religijos, kaip ši yra praktikuojama, kaip ji yra patiriama, kokia ji yra iš tiesų, kiek objektyvūs stebėjimai ją gali atskleisti. Durkheimo nuomone, kritiniai racionalistai, siekę pašalinti religiją tiesiog kaip prietarų, išnyksiančių, kai žmonės bus teisingai informuoti, raizginį, tiek pat klysta, kaip ir teologai, norintys išreikšti religijos prigimtį per tikėjimą ir dogmą. Religija yra šventoji bendruomenė – arba ji yra tik atsitiktinis įspūdžių ir žodžių rinkinys, kuriam trūksta galios integruoti ir pakeisti pavidalą.Durkheimas savo darbo pradžioje juridinės taisyklės padarė vienintelemis patikimomis konsenso visuomenėje manifestacijomis. Darbo pasidalijime jis pasirinko teisę kaip vienintelę aiškią ir patikimą socialinio solidarumo identifikavimo priemonę. Čia jis rašė:”Bus aiškiai matoma, kaip mes tyrime socialinį solidarumą, atskleisdami juridinių taisyklių sistemą; kaip, ieškodami priežasčių, atidėjome į šalį visa, kas šitaip lengvai tinka asmeniniams sprendimams ir subjektyviam vertinimui; kad pasiektume gilesnius socialinės struktūros faktus, galinčius būti sprendimo, vadinasi, ir mokslo objektais”.Tai yra labiausiai cituojamų ištraukų visuose Durkheimo darbuose, ir tuomet, kai ji gana pagrįstai laikoma svarbia Darbo pasidalijime, retai tesuprantama, kad jos reikšmė tik šiuo veikalu ir apsiriboja. Šiame veikale iš principo visais atvejais Durkheimui represinė teisė yra skiriamasis mechaninio solidarumo požymis, savubė, kaip ir restitucinė teisė jam yra organinio solidarumo esmė. Tačiau iš tikrųjų jis net čia neapsiriboja tik juridiniais faktais. Randame jo prielaidą, kad teisinis požiuris negali “įvertinti kai kurių kolektyvinės sąmonės elementų, kurie dėl mažesnės savo galios ar neapibrežtumo yra svetimi, represinei teisei, kartu padėdami įtvirtinti socialinę harmoniją. Šiuos elementus apsaugo tik atsitiktinės bausmės”
Pasak Durkheimo autoritetas yra įsišaknijęs moralinėse vertybėse, kurios galiausiai jį įteisina, arba tai yra ne autoritetas, o tik priedanga. Laisvė neįsivaizduojama kitaip, kaip tik ją apibrežiančių taisyklių ir normų kontekste. Svarbu, kad naujoms autoriteto struktūroms būtų suteiktas teisėtumo matas, taip pat ir griežtai moralinis ir socialinis autoritetas, nes moralinis autoritetas eina tik po teisinio pripažinimo.

IŠVADOS

Socialinis metodas yra objektyvus. Jame vyrauja mintis, kad socialiniai faktai yra daiktai ir jie turi būti nagrinėjami kaip daiktai. Taisyklėse propaguojama sociologija primena Fontenelle’io įvaizdį, pagal kurį mokslas mėginamas patekti į scenos užkulisius, arba paieška, kurią skatina tai, kad “gamtos<>spyruoklės ir sukamieji ratai taip gerai paslėpti nuo mūsų akių, jog ilgą laiką tik spėliojame apie Visatos judėjimą”.Durkheimo požiūris į individą yra toks pat radikaliai socialus kaip ir jo požiūris į moralę. Žmogaus neįmanoma pažinti, bent jau socialiniam mokslininkui, kitaip kaip bendruomenės manifestacijos, jos sankirtos taško.Savo Darbo pasidalijime jis pažymėjo iš tikrųjų atvirkščią santykį tarp kultūros vystymosi ir žmogiškosios laimės.Tirdamas egzistencines šventybės prielaidas, Durkheimas nedaug ką nuveikė. Jam pakako dvi didžiąsias šventybės ir profanybės kategorijas laikyti fundamentaliomis ir neredukuojamomis ir tirti jų reikšmę visuomenei ir žmogaus elgesiui.Elementariose religinio gyvenimo formose Durkheimas aiškina, jog svarbiausia religijos funkcija – institucionalizuoti ir ginti šventumo ir pasaulietiškumo skirtumą.Religija – šventybė, užuot buvusi tik antstatas ar iliuzija, yra įsišaknijusi visuomenėje; ji negali būti atiduota į istorijos sandėlį, nes, kaip rašė Durkheimas, “religijoje yra kažkas amžino”.

LITERATŪRA:

Durkheimas Emilis. Sociologijos metodo taisyklės.V.: ALK/Vaga, 2001.Nisbet R.A. Sociologijos tradicija.VilniusHollis, Martin. Socialinių mokslų filosofija. Vilnius. 2000.

PRANEŠIMAS

Durkheimas, plėtodamas sociologines Saint – Simono ir pozityvistines Comte’o idėjas, aiškina civilizacijų sociologiją kaip “socialinių mokslų sistemą”, kurioje visiems socialiniams mokslams keliamas reikalavimas remtis sociologiniu metodu, tai yra pripažinti civilizacinių faktų egzistavimo nepriklausomybę nuo subjekto ir juos skrupulingai moksliškai tyrinėti kaip “daiktus”.Nusikaltimas, pamišimas, religija, moralė, ekonominė konkurencija ir teisė yra aiškinami, remiantis metodologija, kuri teikia pirmenybę bendruomenei. Knygoje Sociologijos metodo taisyklės Emile’is Durkheimas skelbė: “Pirmoji ir svarbiausioji taisyklė: Socialinius faktus traktuoti kaip daiktus” (1895, 2 skyrius). Socialiniai reiškiniai mums pasirodo kaip “išoriniai daiktai”, o ne kaip subjektyvūs socialinių veikėjų vaizdiniai (kurie nėra mums tiesiogiai prieinami). Ši taisyklė galioja net tiems reiškiniams, kurie yra “akivaizdus laisvos valios veiklos rezultatas”, iš dalies ir dėl to, kad “tariamieji grynos valios aktai, juos atidžiau išnagrinėjus, paprastai atsiskleidžia kaip nuoseklumo ir reguliarumo apraiškos, patvirtinancios jų objektyvumą”. Be to, “negalima iš anksto postuluoti jokios praktikos laisvavališkumo” (2 skyrius , 1 skirsnis ). Taip parengiama dirva natūralistinėms ir realistinėms socialinių reiškinių koncepcijoms, – būtent dėl to Sociologijos metodo taisyklės ir tapo sociologijos klasika.Suprantama, dabar negalime gilintis į Taisykles, o juo labiau į visą Durkheimo teoriją. Tačiau galime pasinaudoti joje pateikta sistemos ir funkcijos samprata. Tiesa, ji nėra visiškai bendra, nes Durkheimas kalba specifiškai apie organines sistemas ir siekia specifinio tikslo – įrodyti socialinių faktų autonomiškumą (“kiekvieną kartą, kai sociologinis reiškinys aiškinamas tiesiogiai remiantis psichologiniu reiškiniu, galime būti tikri, kad aiškinimas bus klaidingas”);tad gali būti sistemų, kurios neprimena organizmų ir funkcinių aiškinimų, grindžiamų psichologiniais faktais. Durkheimo poziciją Taisyklėse nusako keturi komponentai: “Socialinių faktų” ontologija, kuri apibrėžiama kaip nuo individualios sąmonės priklausoma tvarka ir nepaaiškinama nuorodomis į žmogaus prigimtį.Metodologija, pagal kurią socialiniai faktai aiškinami nurodant jų funkciją “vienokio ar kitokio socialinio tikslo atžvilgiu”.Funkciniai mechanizmai, veikiantys per “kolektyvinę sąmonę” ir siejantys socialinius tikslus su tuo visuminiu socialinės integracijos lygmeniu, kuris reikalingas klestinčiai visuomenei.

Durkheimo bendruomenės perspektyvos pritaikymo pavyzdys yra garsusis savižudybės tyrimas.Durkheimas pripažįsta: “Kaip tyrinėjimo objektas greta kitų objektų, kurios turėjome galimybę tirti mūsų mokslinės karjeros laikotarpiu, buvo pasirinkta savižudybė, nes nedaug yra taip tiksliai nustatomų reiškinių, tap pat ir dėl to, kad savižudybės tyrimas mums atrodė labai savalaikis; netrūko net tyrimui būtinos išankstinės medžiagos”.“Sociologinis metodas, kaip mes jį naudojame, visiškai remiasi pagrindiniu principu, kad socialiniai faktai turi būti tiriami kaip daiktai, t.y. kaip individui išoriškos tikrovės. Nėra kito principo, dėl kurio būtume sulaukę tiek daug kritikos; tačiau joks kitas principas nėra labiau fundamentalus”. Kad būtų įmanoma sociologija, ji privalo turėti tik jai vienai būdingą objektą. Ji turi suvokti tikrovę kitokiu negu kiti mokslai būdu. Jei nėra tikrovės už individualios sąmonės, tuomet sociologija neturi savo srities.Pateisinęs savižudybės tyrimą demografinėmis ir metodologinėmis priežastimis, galima sakyti, kad kiekvienu atveju sociologiniame mąstyme pabrėžiama socialumo autonomija, – Durkheimas savo darbą pateisina ir moraliniu požiūriu. Savižudybė, teigia jis, priklauso tų pačių kategorijų grupei, kaip ir ekonominis konfliktas, nusikaltimas ir skyrybos, ir byloja apie patologinę šiuolaikinės visuomenės būklę. Taigi reikia siūlyti priemones, kurios sumažintų savižudybių, taip pat ir kitų socialinės dezintegracijos formų mąstą.Jis pabrėžia, kad savižudybė šiais laikais “yra viena iš formų, kuriomis perduodama kolektyvinė liga;taigi ji padės mums šią ligą suprasti”.Jis pats reziumuoja grafiškai: “Palikę individą ir pradėję ieškoti kiekvienos visuomenės polinkio savižudybei priežasčių pačių visuomenių prigimtyje, gavome visiškai kitokius rezultatus. Savižudybės santykis su tam tikromis socialinės aplinkos būsenomis yra toks pat tiesioginis ir pastovus, koks netikras ir dviprasmiškas buvo laikomas jo santykis su biologinio bei fizinio pobūdžio faktais”.
Kokiais specifiniais būdais visuomenė tampa pagrindine tokio individualaus veiksmo kaip savižudybė sąlyga?Yra trys būdai:egoistinė savužudybė;anoniminė savižudybė;altruistinė savižudybė.Pasak Durkheimo, “kiekvienai žmonių visuomenei būdingas didesnis ar mažesnis polinkis į savižudybę. Joje (visuomenėje) teka egoizmo, altruizmo ar anomijos srovės, iš kurių visuomenėje kyla išglebusios melancholijos, aktyvaus išsižadėjimo ar nervingo nuovargio tendencijos. Šios visam socialiniam kūnui būdingos tendencijos, paveikdamos individus, tampa savižudybės priežastimi.Darbo pasidalijime Durkheimas skiria du socialinio solidarumo tipus: mechaninį ir organinį. Pirmasis būdingas visai žmonių visuomenės istorijai. Jį, grindžiamą moraliniu ir socialiniu homogeniškumu, sustiprina mažos bendruomenės disciplina. Šioje schemoje dominuoja tradicija, nėra jokio individualizmo, teisingumas visiškai nukreiptas į individo pajungimą kolektyvinei sąmonei. Nuosavybė yra bendruomenė, religija neatskiriama nuo kulto ir ritualo, o individualią mintį ir elgesį determinuoja bendruomenės valia. Viskam pagrindą teikia giminystės, lokalizmo ir šventybės saitai.Antra solidarumo forma, kurią Durkheimas vadina organine, grindžiama darbo pasidalijimu. Vystantis technologijai ir asmenybei atsiskiriant nuo praeities apribojimų, pirmą kartą žmonijos istorijoje tampa įmanoma, siekiant socialinės tvarkos, atsiremti ne į mechaninį vieningumą ir kolektyvinę represiją, bet į organinę laisvų individų, atliekančių skirtingas funkcijas, tačiau susijusių vienas kitą papildančiais vaidmenimis, artikuliaciją. Organinio solidarumo forma žmogus gali būti išlaisvintas iš tradicinių giminystės, klasės lokalizmo ir generalizuotos socialinės sąmonės apribojimų. Teisingumas atstato, o ne baudžia; įstatymas praranda savo represinį pobūdį, mažėja bausmės poreikis. Heterogeniškumas ir individualizmas pakeičia homogeniškumą ir komunalizmą, darbo pasidalijimas suteikia viską, ko reikia vienybei ir tvarkai.Iš visų sąvokų ir parspektyvų Durkheimo veikaluose religija – šventybė yra labiausiai stebinanti ir, turint omenyje amžių, kuriame jis gyveno, pati radikaliausia.Durkheimas skelbia religiją esant ne tik pagrindinių idėjų šaltiniu, bet ir žmogiškojo mąstymo pagrindą. “Jei filosofija ir kiti mokslai yra kilę iš religijos, vadinasi, pati religija pradėjo gyvuoti atstodama mokslus ir filosofiją. Mažiau pastebima tai, kad religija neapsiribojo praturtindama tam tikromis idėjomis jau susiformavusį žmogaus protą; ji prisidėjo prie paties proto formavimo. Žmonės jai labai skolingi ne tik už jos suteiktas žinias, bet ir už tų žinių apdorojimo formą”.
Kartais žmogaus santykis su šventybe yra pagrįstas baime, kartais – meile, kartais – net neišmatuojamu siaubu; kitais atvejais jo santykis su šventais objektais yra lengvas ir malonus.Pagrindinis tikėjimo postulatas, kai tikėjimas yra aiškiai apibrėžtas, gali būti įsitikinimas išganymu, tačiau ši idėja gali niekada neturėti tokios transformuojančios reikšmės, gilaus žmogų palaikančio ir maitinančio šaltinio, koks jai yra būdingas, jei ne šio įsitikinimo vieta veiksmų, apeigų ir ritualų bendrijoje.

Durkheimas savo darbo pradžioje juridinės taisyklės padarė vienintelemis patikimomis konsenso visuomenėje manifestacijomis. Darbo pasidalijime jis pasirinko teisę kaip vienintelę aiškią ir patikimą socialinio solidarumo identifikavimo priemonę. Čia jis rašė:”Bus aiškiai matoma, kaip mes tyrime socialinį solidarumą, atskleisdami juridinių taisyklių sistemą; kaip, ieškodami priežasčių, atidėjome į šalį visa, kas šitaip lengvai tinka asmeniniams sprendimams ir subjektyviam vertinimui; kad pasiektume gilesnius socialinės struktūros faktus, galinčius būti sprendimo, vadinasi, ir mokslo objektais”.