Teisės ir valstybės santykis

by

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)

II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisėssampratą 1. Pozityvistinis požiūris: a) valstybės ir teisės suvokimas, b) kritika, c) valstybės įtaka teisei. 2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris: a) valstybės ir teisės suvokimas, b) teisinė valstybė, c) kritika, d) teisės įtaka valstybei. 3. Sociologinis požiūris: a) valstybės ir teisės suvokimas, b) kritika, c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas. 4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykioproblemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vienąvienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis.Reikia suprasti įvairias teorijas, atrasti jų privalumus ir trūkumus. Tiktaip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijosklausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A.Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimaskonkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialiniokompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnėsteisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriumoderniškesnės”[1]. Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimassprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvojeiki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvospadėtis, Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisėssistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai visdar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės irvalstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmėyra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymoorganams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savonuožiūra šią tvarką keisti[2]. Teisės ir valstybės santykio klausimas ištiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisėspagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kaikalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negalinepaliesti teisės”[3]. Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniaisprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, arjau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikaliusteisės teorijos problemų svarstymus. Valstybės[4] ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi irpožiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas irvystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau.Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten,kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniaisantykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymaskaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašoN.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu,veikiant toms pačioms priežastims”[5]. Tai, kad vienu metu – nereiškia, kadtuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuopožiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savonuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (irnormatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.). Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teiseireikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normasįtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijosetapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normomsreguliuojant teisinius santykius. Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija josprieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnįvisuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tieknegatyvią reikšmę”[6]. Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus,ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiantužtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą josfunkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrusgyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvisocialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendinaspecialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiaipatiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačiosįstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų”[7] įtaką. Štai dėl šiųsavo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvusreiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopolineprievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo,nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingąreikšmę, atmetimo”[8] keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šiosproblemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės irhumanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijosbūveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomaspolitinės valstybės valdžios ribojimas”[9]. O tai kelias į teisės progresą. Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tamtikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tątvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisėsinstitucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “noribūti socialiai veiksminga”[10], tai yra, kad galėtų daryti realų poveikįvisuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štaikodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmoprocesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamaikaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos. Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingijo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisėssampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialiniokompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromisoinstitucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaippajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būtisuprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriuį teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiamesantykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiameontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms,normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamaivertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.

“…sprendiniui “geras“duoda pradžią ne tie, kuriems tas “gera“yra daroma! Veikiau jau patys “gerieji“,t.y. kilmingieji, galingieji, aukštesniejipareigūnai…“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvoktikaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelėžmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tikpozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisęimta laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika

ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikytisavotišku priedu. Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas.Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu.Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jisabejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato,sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.”[11]Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu.Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip irteisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigiteisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus(taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinisinstitutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybėsstruktūrą.“[12] Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės irvalstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldivalstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai.Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šaliavalstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuotabendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl tovisuotinai privaloma“.[13] Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimasteise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, taiteisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenėsinteresus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybiniusinteresus“.[14] Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė.Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėjeinterpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš toproceso, nes teise čia laikoma tik pozityvioji teisė.“[15] Visa teisės esmėčia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje. Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisęvalstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybėsfunkciją, jos instrumentą.“[16] Tada teisė neturi realios galios ir privalovisiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susietivalstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I.Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškųpozicijų“.[17] Tačiau ir čia ryšys veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuoaktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnaiorganizuotos terpės“.[18] Teisė tėra valstybės priemonė reguliuotivisuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybėsvalią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga irvienarūšė su valstybe”[19]. Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniamnormatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčiovisuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo irteisingumo kriterijaus samprata.

“Ji [valstybė], savonuožiūra, jei jos valdymo interesai pareikalaus,gali sulaužyti priesaiką ir padarytišventvagystę. Joks melas, jokia apgaulė,joks žiaurumas svetimiems ar saviemspiliečiams negali būti peikiamas, jeigutuo pačiu jai atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiauji dažnai kritikuojama. Kodėl? Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamasetikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžiareglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinėsvalios ribose.”[20] Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybėsprievarta”[21]. Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai.Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise,o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą(dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”[22]. Čiateisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vienprocedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį,neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiriaįstatymų nuo valdžios savivalės. Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiaukartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybętotalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A.Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tųsocialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytojesocialinėje tvarkoje…Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaippriemonė…savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, jąlegalizuoti bei sankcionuoti”[23]. Taip yra, nes čia siekiama konflikto,kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankamajėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuotarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamojeteisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalėsvaržančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtintavaldžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui suprigimtinėmis žmogaus teisėmis”[24]. Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia,kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriameteisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į ŠventąRaštą”[25]. Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nesatmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybepaskelbia valstybę. Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaiptotalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė(politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminasčia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, taimatysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiaiįtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinisrežimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį, tiesiogiai veikia ir teisėsfunkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritariniorežimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktasfunkcijas…iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis,instrumentas”[26]. Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia“įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”[27], nereikalingaišvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą. Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištingatik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškainormatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėjažvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinėsminties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinėsvalstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”[28]. Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randasavo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kadpraktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems

pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atvejuteisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo:“Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos[valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos –teisėkūros procese… teisė yra politikos instrumentas…”[29]. Anot jo:

TEISĖ kyla iš valstybės išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią valstybės saugoma yra visuomeninių santykių reguliatorius charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu, b) normativiškumu, c) sistemiškumu, tai yra teisės normų d) dinamiškumu, bruožai e) nepersonifikuotumu. yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors,reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę. Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeitiesklaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybėssavaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normųvisumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaipvaldingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.

“…[valstybė] yraįstatymų šaltinis, ji visiems valstybėsnariams nustato – jų tarpusavio santykių irsantykių su valstybe atžvilgiu – normą, kas yrateisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, jinegali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės irvalstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo beipriežiūros lygiuose. Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys.Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra irteisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiaiveiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moraliniuspageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybegalimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumoužtikrinimas”.[30] Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo suvalstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosilaike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybėsaktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrinatriadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vienoontologinio lygio prie kito…Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinisperėjimas…Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrinateisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”.[31]Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas:1)teisėkūros ir 2) priežiūros. Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtąpagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jieapribojo pačią teisę, atmetė reikšmingus jos bruožus. Tačiau kitų teisėssampratų kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybėsreikšmės. “Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinįnihilizmą”[32], – rašė V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisėsįgyvendinimas be valstybės būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S.Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas matomas ar nematomas valstybiniskomponentas, ją žymi valstybinės valdžios “pėdsakas”[33]. Daugelis autoriųkaip pagrindinius teisės bruožus iškelia jos: valstybinį valinį,normatyvinį, valdingą – reguliacinį pobūdį, jos privalomumą ir valstybiniopoveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo valstybės etc. Šie bruožaidažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį – dvi jau anksčiau minėtasvalstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau atskleistos jos irparodys teisės santykį su valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų teiginiųiškėlimas. Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisėsnorma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžiosorganizacijos – valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įnešavalstybės valia, kuri suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumąatskiria teisę nuo moralės”.[34] Šiuo požiūriu valstybė kuria teisę. Perteisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi. Teisėkūros prosesevalstybė ir teisė susijungia į vieną. Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kaireikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuosesantykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valiaoficialiai patvirtinama ir užtikrinama valstybės”.[35] Taigi valstybėužtikrina teisės gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą,valstybė naudoja savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normųreikalavimų, ji gali panaudoti valstybinę prievartą – atitinkamą sankciją.Tada atrodo, kad šis privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organųsavavališkų sprendimų, valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumopasekmė”.[36] Čia ir slypi normatyvizmo nuostatos šaknys. Tai viena teisės – valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei,bet ši įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisėvalstybei. Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrįį teisę, kuris leis kitaip pažvelgti ir į teisės – valstybės santykį.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisėssantykį:[37]

“Vis dėlto yratikrasis įstatymas, teisingas protas, –atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems,nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantisatlikti pareigas, draudimais atgrasantisnuo piktadarysčių.”

Ciceronas

Jau XVIII – XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškeltapažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąjąteisę. Nors etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo irteisingumo klausimas buvo keliamas ir tada, ir prieš tai.

Žvelgiant iš vertybinės sampratos, pagal kurią teisės turinį ir esmęsudaro bendražmogiškos idėjinėsvertybės, pozicijų, galima kalbėti apie teisės viršenybę valstybei. Teisėsu savo turiningosiomis vertybėmis apsprendžia valdžios veikimą, todėlgalima kalbėti apie teisės prioritetinę padėtį lyginant su valstybe ir apieteisinę valstybę. Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuotapolitinei valdžiai – įstatymai ją (valdžią) varžė tol, kol nebuvopakeičiami. Jau tada (XI – XII a.) buvo pasakyta, kad “yra teisė, turintididesnę (juridinę) galią už valstybės sukurtąją.”[38]

Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui,solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl iraukščiausios vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievovalia, įgimtos žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinėteisės dalis, ir reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisėbe valstybės turi tvirtą pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę),tai valstybė turi būti pajungta teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.

Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija.Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisėssampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš“prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo

subjektinių teisių neatskiriamumo.”[39] M.N. Marčenko pabrėžia tokiasvertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas),įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, orealizavimas privalo būti maksimaliai teisingas.[40]

Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yraidėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu,paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai.[41] Ir netišvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybėatitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitariniųvalstybių pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yraviršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys jąkuria, bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosiosar prigimtinės teisės reikalavimų.[42] Pačios teisės normos tėra teisiniųidėjų įsikūnijimas. Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties,yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimoatvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yrapozityviosios teisės kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškaiatsiranda anksčiau už valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekadanegali pretenduoti į pirminio teisės kūrėjo vietą. Čia, skirtingai nuonormatyvizmo, teisė nėra tapatinga įstatymams, o įstatymai tėra “viena išteisės išraiškos formų.”[43] Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys,kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir principų įstatymasteise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Tikteisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma pripažinta,konkretizuota ir ginama teise.”[44] Ir taip atsiranda pozityvioji teisė,turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalogerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogausteises). Taigi įstatymas ne todėl yra privalomas, kad jis kyla išvalstybės, bet todėl, kad jis yra teisinis ir tokiu būdu ateina būtent kaipteisė. Ne teisė yra valstybinio privalomumo pasekmė, o šis privalomumas yrateisės pasekmė; pats savaime “įstatymas neturi savo nuosavo turinio,skirtingo nuo teisės turinio”[45], rašo V.S. Nersesianc. Teisės primatoiškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęspriemone, dabar žmogus tampa tikslu.

Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisėsbūtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančiajos vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teisė pasireiškia žmoniųsąžinėje, tai vėliau išreiškiama teisės normose ir jos vykdymas prižiūrimasvalstybės. Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybė nesukuria teisės,tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis”[46]. Ji teisę išveda arsuformuluoja iš realybės sąlygų. Bet valstybė ir jos kuriama pozityviojiteisė yra vertinamos teisinių vertybių atžvilgiu, todėl teisė yra valstybėsir jos leidžiamų įstatymų tikslas. Valstybės reikšmė ir prasmėapsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimųįgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje pavyzdžiui, prigimtinės irpozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų(vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šiospaskirtis yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir todėl, pavyzdžiui, prigimtinėteisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti vientisą socialinių santykiųreguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu įstatymo ir valstybėsreikšmę lemia jų ryšiai su teise; valstybė ir įstatymas privalo būtiteisiniais.

“Jie tobulins tuos [valstybės] apmatus, žiūrėdamidviejų dalykų: kas prigimtyje yrateisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai ir, antra,kaip visa tai pasireiškia žmonėse.”

Platonas

Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti irapie teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantisturiningas teisinės valstybės požymis yra valstybės suvaržymas teise”[47],valstybės veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas patssavaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei.Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politikair valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimopriemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybėspagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimopagrindas.

Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teisės viršenybę teoriškaipagrindė A.V.Dicey. Jis rašė: “Anglija yra valdoma pagal teisėsviešpatavimo principą”[48], kuris reiškia, kad yra esminių teisingumoprincipų, kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis,jos principai, žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą irvystymąsi. Šiuos principus ginant “teisės viešpatavimas yrapriešpriešinamas kiekvienai valdžios sistemai, kuri remiasi valdžiojeesančių žmonių plačiais ir diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamaisprievarta”[49],- rašo A.V. Dicey. Tokių būdu, piliečiai gali per teisęapsiginti nuo valstybės savivaliavimo. Nors valstybė yra suvereni, betprievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro neįmanoma savivalę.“Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turibūti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymųnustatytomis formomis ir procedūromis.”[50] Aišku, valstybės apribojimasteise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja teisė (kitų žmoniųteisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingais.

Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe.Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymoaparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpstavisuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindinesveiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę,teisių įtvirtinimas ir gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantisdemokratiją. Žmogaus teisės ir laisvės iškyla kaip pagrindinė vertybė, jos yraaukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yraneatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybės gautos. Neprieštaringumožmogaus teisėms reikalavimas valstybės teisėkūrą padaro pavaldžia teisei,teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę – žmogaus teisių saugotoja,valstybę – žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisine organizacija. Kaiprašo A. Vaišvila, būtent “būtinybė padidinti žmogaus teisių apsaugąpašaukia į pozityviosios teisės leksiką tokias sąvokas kaip teisinisįstatymas, teisinė valstybė, teisinė tvarka ir kitas”[51]. Ir jei teisinėvalstybė reikalauja įtvirtinti įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B.Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje realizuojamas pagrindinisvalstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas “įstatymo valdžia”[52],tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo valstybėsnepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės savivalės.Valdžia save apriboja ne savo pačios leidžiamais įstatymais, o šiomisvertybėmis; ir tik šiuo būdu valstybė tampa valdoma teisės. Juk valstybėsir teisės uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derintipriešingus interesus. Jei pripažįstamas teisės viešpatavimas, o

visuomeniniai santykiai grindžiami ne jėga, o teise, tai tokia tvarka buskompromisų tvarka. Tada jei teisė – socialinio kompromiso priemonė, taivalstybė – jo siekianti organizacija. “Teisė…turėtų virsti visuomenėssavivaldos ir socialinės inžinerijos priemone…socialiniu institutu,vienijančiu valstybę ir civilizuotą pilietinę visuomenę…ir suteikiančiupastarajai autonomijos galimybę.”[53] Valdžių atskyrimas vėl nukreiptas prieš piktnaudžiavimą teise. Teisėsir valstybės vystymosi procese susiformavo tam tikros taisyklės irprocedūros teisėkūros ir jos atitikimo teisei kontrolei. Teisinės valstybėsformavimasis atspindi perėjimą nuo nedemokratinių sistemų prie pilietinėsvisuomenės, prie teisės viršenybės, prie demokratijos. Kodėl reikia kalbėti apie teisinę valstybę, kalbant apie teisės irvalstybės santykį? Nes kaip tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybėssantykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiauidealas, nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tikraispakeitimais pasiekiamas taškas, bet kartu ji gali būti esminis teisės irvalstybės santykio problemos sprendimas. Kaip rašo S.S. Aleksejevas,teisinės valstybės ribose teisė valstybei suteikia “civilizuotumobruožų”[54], ją įjungia į demokratinės valstybės institucijų sistemą irtaip panaikina ar bent jau sumažina negatyvius valdžios esybėspasireiškimus.

Etatizmas vertybiniam požiūriui priekaištavo dėl jo pernelyg moraliniopobūdžio. Teisės etinis – dorovinis krūvis, jo manymu, panaikina pačiąteisę. Moralė etatistams tėra romantika ir poezija, nes “valstybėsprievarta labiau pasitikima negu savanorišku žmogaus pasidavimu teisėsimperatyvams”[55]. O juk, normatyvizmo požiūriu, aukšti abstraktūsmoraliniai idealai, kad ir kokie reikšmingi jie būtų, negali veikti kaipteisingumo (teisėtumo) kriterijai, nes humaniškumo, demokratiškumo irteisingumo lygio neįmanoma objektyviai įvertinti. Taigi taip į teisęvietoje valstybės ateina subjektyvios nuomonės. Bet vertybinio požiūrioatstovai, iškeldami ideologinį teisės elementą, pasiūlo kriterijų teisineiįstatymų ir valstybės vertei nustatyti. Tada teisė ir dorovė suvokiamos,“kaip du skirtingi tos pačios pagarbos žmogaus teisėms semantiniailygiai”[56]. Aišku, tam rekalingas tam tikras moralinis visuomenėssubrendimas, o be jo dorovės kriterijus nebus objektyvus ir liksvienintelis būdas visuomenei socializuoti – valstybės prievarta, josvykdomas teisių siaurinimas ir smulkmeniškas reglamentavimas. Iš kitospusės, demokratijos plėtra – valstybės smulkmeniškų paliepimų mažėjimas irleidimas piliečiams ar jų bendrijoms tvarkytis savarankiškai – yratiesiogiai susiję su teisės vystymusi ir tobulinimu. Tačiau pačiųvertybių ir asmens teisių į tas vertybes sutapatinimas yra teisėsontologizavimas. Tada žmogaus teisės kildinamos ne iš visuomenės, o išgamtos, taigi atskiriamos nuo pareigų. Bet taip teisė atsiskiria ne tik nuovalstybės ar visuomenės, bet ir nuo savo istorinio tapsmo, ir net nuomokslinio suvokimo, tampa duotybe. Todėl šios vertybės yra ne absoliučios,o tik būtinos individui ir visuomenei vystytis, tai – teisės, susijusios supareigomis. M.I. Baitinas[57] priekaištauja vertybinei sampratai, nes, jopožiūriu, ši pernelyg nutolusi nuo ištakų – prigimtinės teisės teorijos, irtodėl pati teisė čia prarado būtiną apibrėžtą poziciją – tampa beforme.Teisė negali egzistuoti be savo institucinės išraiškos, o griežtas teisėsir įstatymo atskyrimas veda į jų supriešinimą. Bet iš esmės, kaip jau buvominėta, teisės ir įstatymo atskyrimas, aksiologiniu požiūriu, nėravalstybės atmetimas. Tai tik teisės ir savivalės atribojimas beisupriešinimas. Skirdami įstatymą nuo teisės, kartu pripažįstame, kadegzistuoja objektyvios vertybės, nepriklausančios nuo valstybės. Teisinėjevalstybėje teisė neatskiriama nuo valstybės ir jos politikos. Jei ši yrademokratiška ir humaniška, vykdoma tautos ir jos pačios interesais, taivaldymas gali remtis teise. O jei neatitinka šių rekalavimų, tai negaliremtis teise, tik įstatymu (kuris ne visada yra teisinis). Kitas aspektas yra tas, kad žvelgiant į teisę iš šių vertybiniųpozicijų, kartais niveliuojasi valstybės vaidmuo. Teisės prioritetoiškėlimas ir plati jos reikšmė užtemdo valstybę, jos didelę reikšmę teisėsontologinio vystymosi procese. Bet realiai valstybės valdžios apribojimasvalstybę padaro demokratine, ir tada ji ne tiek ištirpsta teisėje, kiekįgauna naują kokybę. Tada demokratijai būtina teisė platesne prasme, neitiesiog valstybės nustatytų teisės normų visuma. Anot S. Vansevičiaus, kaddemokratija ir laisvė nevirstų savivaliavimu, reikalingos “adekvačiosteisės formos, užtikrinančios apribojimus, valstybinės valdžios sutvarkymą,būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios pasireiškimą irkartu užkirstą kelią griaunantiems procesams, minios savivalei, prievartaiir panašiai”[58]. Normatyvistai kritikavo vertybinį požiūrį daugiausiai dėl to, kad jųmanymu, teisė negali lygiavertiškai konkuruoti su valstybe, nes tėra jospasekmė ir įrankis. Aksiologinės krypties šalininkai negali sutikti sutokiu siauru teisės traktavimu. Teisė gali būti valdymo ir politikospriemone tik savo demokratinio teisingo pagrindo dėka, ir tik tada, jeivalstybė atitinka prigimtinės teisės reikalavimus. Teisė dargi egzistuojair vystosi prieštaroje su valstybe. Tarp jų gali būti nesutarimų irneatitikimų. Nors ir glaudžiai tarpusavyje susijusios, teisė ir valstybėtam tikra prasme gali būti laikomos priešingybėmis (bet sąlyginai: nereikiapamiršti, kad jos civilizuotoje demokratinėje visuomenėje nebūtinaisupriešinamos, o veikia išvien ir sudaro vienybę). Priešingos jos taprasme, kad realiai jų pozicijos nevisuomet sutampa, ir jei valstybė siekiaišsiveržti iš teisinių ribų, tai teisė siekia valstybę tam tikru laipsniusuvaržyti. Teisė, “kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, formuojasi beivystosi tik iki tol, kol pagal demokratijos principus riboja valstybinęvaldžią.”[59] Todėl teisė tampa galingu demokratiniu, antitotalitariniuveiksniu. Taip žvelgiant į teisės – valstybės problemą, teisė kyla ne tiekiš valstybės, kiek iš priešingos jai srities. Valstybė tampa ne tikformuojančia ir garantuojančia teisę jėga, kam pritaria normatyvistai, betir tam tikru veiksniu, iššaukiančiu būtinybę kito, be valstybės, socialinioreguliatoriaus. Na, o teisė čia tampa pagrindiniu veiksniu, galinčiuapriboti valstybę ir jos savivalę. Ko gero, šiais laikais, kai Vakarų teisinės minties kryptingumas “benevisuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimokategorijomis”[60], nedaug terasime griežtai kritikuojančių vertybinęsampratą ir, tuo labiau, iš jos kylančią teisinės valstybės teoriją.

“Neverta davinėtinurodymų

nepriekaištingaiišauklėtiems žmonėms. Daugeliu atvejujie ir patys lengvai supras, kokieįstatymai čia reikalingi.”

Platonas

Aišku, kad vertybinis požiūris iškelia milžinišką teisės reikšmę,kartais net valstybę “ištirpindamas” teisėje. Be abejo, tam turėta svariųpriežasčių. Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negalibūti suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai – etatistiškai. Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi duaspektus. Iš vienos pusės, pozityvioji teisė, kaip valstybės darinys,

užtikrinama valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas galibūti suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitospusės, šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei (pozityviajai teisei)suteikiamas tik dėl teisinės jos prigimties, todėl “privalomumas – teisėspasekmė”[61]. Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės,nepriklauso nuo įstatymų leidėjo (valstybės). Valstybės įtaka teiseineabsoliuti, teisė tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomasreiškinys, turintis savų dėsningumų. Jos privalomumas (besiremiantis tomispačiomis objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjovalios (kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisėsreikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių – “sociumo išsivystymo lygio,prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir veikimui būvimo ir kitų”[62].“Valstybė negali panaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį.”[63] Yravalstybės poveikio teisei ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisėssavitumas, pavyzdžiui, jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turisavo galimybių ribas, jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisėsveikimą konkrečiomis sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei.Valstybės pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tadaji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taippat prieš valstybę (valdžią). Valstybė ne kuria (formuoja) teisę, o tik“užbaigia teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridinesformas”[64] – tai yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu irpirmine teisės priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinėįstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to,jei valstybė atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisėkuria tam teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė – tai valstybinissocialinių santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėjevisuomenėje yra teisinio pobūdžio. Taigi, kaip motome, egzistuoja ir atgalinis valstybės – teisės ryšys.Ne vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga nemažiau kaip teisei valstybė. O anot V.V. Lazerevo, teisės įtaka valstybeipasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir josveikloje[65]. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybėspriedu (ar dar blogiau – įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybęapribojančiu veiksniu. Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė.Teisė garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą irpačios sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotądemokratinę formą, šiuolaikiškumą. “Valstybingumas nesuvokiamas be teisėsarba už teisės”[66], todėl teisė valstybę daro pilnaverte. Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybėsorganizavimo santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedantteisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymomechanizmai ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas irkompetencija, valdžios padalijmo principai, būtini institutai, pačiosvalstybės ir jos mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika sukitomis institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijaivalstybė irgi kuria teisę. Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą,sukurdama valdžios padalijmą, neleisdama sukoncentruoti valstybinėsvaldžios vienose rankose. Ir tada “valstybinių struktūrų santykiaiteisiškai sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais”[67]. Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesiir tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijosbruožu, leidžiančiu žmonėms ne “susiorganizuoti” į valstybę, o “sukurti”valstybę. Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisęvykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką,individo padėtį. “Teisės reikšmė valstybėje pareina…nuo to, kaip valstybėsvaldžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo”[68], rašo P. Leonas. Kaip jaubuvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmispriemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, odemokratinė – socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, betatsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina iratveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybėnegali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinėsveiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykiųreguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuoteisės sukelia “rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes”[69],-rašo V.V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtosvisuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą,kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklosteisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V.V.Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis. Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis – valstybė piliečiusveikia per teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę.Jei valstybės ir individo satykyje nėra teisės, tada jis verčiamasvalstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė,o valstybė – tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įnešakitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, ovalstybė – priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemtajos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisėapriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Betteisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikiopriemones (prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo minėta.Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra valstybėsneteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą kontroliuoti vėlgisuteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir visuomenėsatsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra “kalba” su visuomenear atskiromis jos grupėmis (pavyzdžiui, V.V. Lazarevas išskiria tautines),o taip pat su “ kitomis valstybėmis ir apskritai pasauline bendrija”[70]. Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tikstiprėja. Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota,“surišta” teisės. Kaip rašo V.V. Lazarevas, “Tik būdama teisės apribota,valstybė gali veikti “laisvai”. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindivisuomeninio vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę”[71].

“…labiausiai iraukščiausiojo gėrio siekia ta bendrija, kuriyra visų svarbiausioji ir apima visas kitas;ši bendrija ir vadinama valstybe…”

Aristotelis

Sociologinė kryptis yra viena iš pagrindinių XX a. teisės krypčių. Jiypač paplito JAV. Šis požiūris į teisę taip pat įtakojo teisinės valstybėsteorijos vystymąsi, nes teisę pripildė socialinio turinio ir įrodė, kadvisuomenėje teisė yra pusiausvyrą atstatanti jėga. Jei remsimės sociologiniu teisės supratimu, kur teisė suprantama kaipvisuomenėje realiai susiklostę santykiai, tai teisė ir valstybė yra vienamelygyje. Teisė formuojasi ir per valstybę, ir per visuomenėjebesiklostančius santykius. Todėl teisė nėra nulemta valstybės (nesformuojasi ir šalia jos), o valstybė nesuvaržyta teisės (nes teisėformuojasi ir per valstybę). Teisė nėra grynai valstybinis fenomenas, ji

yra “socialinė”[72]. Visuomenėje yra daugybė socialinių junginių, kurieturi savo teisę, todėl ir teisė yra nevienalytė. Šiuo požiūriu, teisė,išskyrus nedidelę dalį, ne pačios valstybės kuriama, o pasirenkama išatskiruose socialiniuose santykiuose susiformavusios. Teisė “gyvuoja irveikia ne tiktai valstybėje ir ne tiktai valstybėje gimsta”[73]. Priešvalstybės užtikrinimą teisė yra socialinė teisė, kuri nuo valstybinėsskiriasi tik paliepimų griežtumu ir garantavimo priemonėmis. Kiekvienaorganizacija turi savo faktinę tvarką, taigi ir savo teisę, kuri egzistuojašalia valstybės. Valstybės pasirenkama teisė apsaugoma ypatingai, nesvalstybė yra viešpataujantis socialinis junginys, tačiau kartu ir antrinis.Įsikūrus valstybei, tam tikra socialinės teisės dalis yra suvalstybinama irtampa privaloma žemesniems junginiams. Valstybė tampa teisės poveikio būdu,ir atskiri socialiniai junginiai, norėdami ją paveikti, siekia valstybinėsvaldžios. “Kova dėl valdžios visuomet yra kova už teisę”[74], – rašoM.Romeris. Teisė kuriama tarpusavy kovojančių interesų. Bet socialinėteisė, jei tik ji neprieštarauja valstybei ar liečia valstybėsnereglamentuojamus santykius, gali laisvai kartu veikti, nesutikdamavalstybės prieštaravimų. Taigi įstatymų formavimasis – tai tik vėlyvoji teisės vystymosistadija. Įstatymų leidėjas ne sukuria, o atranda teisės normą, kai ji jaubūna įsigaliojusi žmonių santykiuose, todėl ir teisė yra ne vien tai, kąvalstybė įtvirtina įstatymuose, bet tai, kas socialinių santykių praktikojesusiklosto. Teisė čia ir yra ypatinga pačių socialinių santykių savybė. Oir patys įstatymai tik tiek teisės požiūriu naudingi, kiek yraįgyvendinami, kiek veikia teisinius santykius, nes teisė yra ne tai, kasvalstybės buvo sugalvota, o tai, kas realybėje gavosi. Teisiniai santykiaine tik yra pirminė medžiaga, bet ir vienintelė terpė, kurioje teisė realiaiveikia; taip suprantama teisė vadinama “gyvąja teise”, nes, anot josšalininkų, valstybės įtvirtinamų teisės normų visuma tėra negyvybingaabstrakcija, jei neįvertinami visuomeniniai santykiai. Todėl valstybėskuriama teisė (įstatymai) ir besiformuojanti santykiuose teisė galiskirtis. Įstatymų tekstuose teisė negali pilnai atsiskleisti. Teisė yra irnormų visuma, ir jų faktinė realizacija, ir tam tikra tvarka, bet pirmenybėteikiama būtent visuomenėje susiklosčiusiai tvarkai, žmonių abipusėspagarbos ir apsikeitimo paslaugomis santykiams. Sociologinė kryptis, iškelianti visuomenės vaidmenį kuriant teisę,kartu parodo siekį, decentralizuojant valdymą, silpninti imperatyvinįvalstybės vaidmenį ir apriboti jos kišimąsi į socialinius santykius. Čianet teismai tampa ne valstybės, o visuomenės institucija. Mat jei teisė yrane taisyklė, o konkretus sprendimas, tai teisėkūroje iškeliamas nevalstybės, o teismų vaidmuo. Teisė suteikia visuomenei savarankiškumogalimybę ir kartu, vienija ją su valstybe. Todėl ši teorija aiškiai yrademokratinio, antitotalitarinio pobūdžio.

Sociologinės teisės sampratos teorija reikalauja aukšto visuomenėskultūros (ir teisinės kultūros) lygio. Stiprūs savivaldos irsavireguliacijos mechanizmai neįmanomi be išvystytos teisės. O jeinenustatomas protingas santykis su valstybe, tai visuomenei iškyladezorganizacijos pavojus. Perdėtas sociologinio prado sureikšminimaspasireiškia, kai teise vadinami ir tokie socialiai reikšmingo elgesioveiksniai, kurių normatyvinis turinys yra abejotinas. Bet šie trūkumai kylane tiek iš pačios teorijos, kiek iš galimo jos iškreipimo. O štai kokiussociologinės krypties trūkumus iškelia M.I. Baitinas[75]. Anot jo, teisė – ne pati subjektų veikla, bet ypatingas šios veiklosreguliatorius. Ši veikla gali būti ir teisę pažeidžianti, todėl negalimatapatinti tvarkos su normatyviniu reguliavimu, ji pati yra teisinioreguliavimo objektas. Teisė negali būti vienu metu ir reikalavimas, iresamybė. Faktinė santykių tvarka – teisė negali reguliuoti tos pačiostvarkos, nes čia susilieja tai, kas reguliuojama, su tuo, kas tai daro. Iškitos pusės, sociologinio požiūrio atstovams teisė yra ne tiek visuomeninėveikla, kiek ypatingas jos pobūdis ir “esminė socialinio bendravimofunkcija”[76]. Be abejo, taip suprantama teisė ne tik gali būti, bet ir yraprieštaringa, nes skirtingų socialinių grupių tikslai ir iš jų solidarumosąmonėje kylantys teisiniai imperatyvai gali susikirsti. Bet tokia“socialinė” teisė negali būti verčiama ir neverčiama pozityviąja teise.Kadangi socialinė teisė nėra vieninga, o valstybei reikia vieningos teisės,tai valstybė, iš karto susidūrusi su egzistuojančia socialine tvarka,pasirenka iš visuomeninių santykių terpės tas normas, kurias ji manosuvalstybinti. Ir pati valstybės organizacija priklauso nuo bendrųinteresų, jungiančių žmones į vieną socialinę grupę, valstybę. Dar sakoma, kad teisės normos nesukuria teisinių santykių, jie kyla išrealių visuomeninių santykių, bet teisiniais jie tampa ne patys savaime, oper teisę, nors tai ir nesumažina teisinių santykių, kaip teisėsrealizacijos sferos, reikšmės. Tačiau teisė niekada nebuvo “valstybėsmonopolinis kūrinys”[77], ir anot sociologinės krypties atstovų, ji lydivisus socialinius santykius. Taigi, nors šiuos santykius teisiniais padarosureguliavimas teisės normomis, tačiau pačias teisės normas valstybė paimaiš tų pačių santykių. Valstybė niekada neateina į teisiškai steriliąaplinką, nes ten, kur kuriasi valstybė, jau yra visuomenė ir visuomeniniaisantykiai, taigi ir teisė. Normatyvistinio požiūrio atstovai, kurių teorijos labiausiai kertasisu kitomis, sociologinei teisės sampratai primeta ir dar vieną, mažaitikėtiną trūkumą. Anot jų, jei teisė yra faktiniai santykiai, tai bet kokievaldžios, kuriančios jai patogią santykių tvarką, veiksmai gali būtilaikomi teise. Iš tiesų, sociologinio požiūrio atstovams, kaip jau minėta,teisė nėra valdančiųjų laisvai ir vienvaldiškai nustatyta, valstybęsmarkiai įtakoja visuomenė. O pati teisė kuriama visuomeniniuosesantykiuose, kurie vyksta taip pat ir nepriklausomai nuo politiniųsantykių.

Aišku, kad normatyvizmas sureikšmina valstybės, o aksiologinispožiūris – teisės vaidmenį; skirtingai nuo jų, sociologinis požiūrispripažįsta abipusę teisės ir valstybės įtaką ir kartu tam tikrą šiųreiškinių savarankiškumą. Nuo savo atsiradimo valstybė ir teisė tarpusavy yra susiję,reikalingos viena kitos, sąlygojančios vieną kitą, jos kartu veikia irvystosi ir todėl atskiras jų veikimas neįmanomas. Šiame ryšyje ir teisė, irvalstybė yra vertingos. Anot N.I. Matuzovo, jų vienovę “išreiškia jų kilmė,tipologija, ekonominis, kultūrinis ir kitoks determinuotumas, istoriniolikimo bendrumas; tai, kad jos pasireiškia kaip socialinio reguliavimo irtvarkos įvedimo priemonės, akumuliuoja ir balansuoja bendrus irindividualius interesus, garantuoja asmens teises”[78]. Todėl kai kurieautoriai net teigia, kad ne tik neįmanoma, bet ir beprasmiška svarstyti,kas pirmiau ir kas svarbiau – valstybė ar teisė. Tokiu požiūriu, šioklausimo kėlimas tik išduoda išankstinį nusistatymą, o valstybė ir teisėsudaro vienovę: viena kitą lemia ir viena kitą apima. Tarp jų nėra griežtaiapibrėžto priežastinio ryšio, jas sieja gilesnė abipusė priklausomybė,todėl jos neįmanomos viena be kitos. Valstybė ne sukuria teisę, bet, išvienos pusės, kaip rašo V.V. Lazarevas, yra “jai pajungta jėga, o iš kitos– galinga teisės galią, jos potencialą visuomeninėje sistemoje palaikanti

ir sustiprinanti priemonė”[79]. Visgi valstybė ir teisė lieka gana atskirais reiškiniais. Kiekvienasjų turi savo tikslus ir metodus. Todėl veikdami kartu, jie nesusilieja, otai neleidžia valstybės ir teisės sutapatinti. Nors jų vystymasis yravieningas procesas, bet jau jis nulemia jų skirtumus. Be to, valstybė irteisė gali veikti priešingomis kryptimis. Valstybė naudojasi teise, siekdama savo politinių tikslų. Tačiauvalstybės vaidmens negalima suabsoliutinti. Valstybė gali teisę panaudotivisuomeninių procesų reguliavimui tik tiek, kiek teisė tai leidžia. Todėlgalima sakyti, kad teisė yra tam tikru laipsniu nepriklausoma nuovalstybės. Ji turi savo dėsningumus ir principus. Nors pozityviosiosteisės, kaip institucinio darinio, egzistavimas tiesiogiai priklauso nuovalstybės, bet, kaip jau minėta, valstybė nėra vienintelė teisę kuriantijėga. Čia jos veikimas yra gana apibrėžtas. Kaip rašo S. Vansevičius,“teisėkūra pradedama, kai visuomenės poreikiai nusistovi, pribręstareikalas išleisti naujas normas”[80], bet ir tada valstybė į šį procesąįsikiša tik tam tikrose stadijose. Teisėkūros procesas gali veikti dvejomiskryptimis. Valstybė arba pati, numačiusi tam tikrų santykių reglamentavimoporeikį, nustato teisės normas, arba sankcionuoja jau veikiančias normas.Ji taip pat gali perduoti šią teisę kitoms organizacijoms. Teisėkūranereiškia jokio tiesioginio “valdymo”, ji tik apjungia visuomeniniogyvenimo reikalavimus su aktyvia kūrybinga įgaliotų organų veikla. Nors irgalima pasakyti, kad valstybė tam tikra prasme valdo teisinę visuomenėssferą, bet “jei ir galima teisę laikyti valstybės instrumentu, tai tik susąlyga, kad ir valstybė tuo pačiu lygiu yra teisės instrumentas”[81]. Iš kitos pusės, nors teisės vaidmuo valstybės organizacijoje irveikloje yra svarbus, bet tai, kad valstybės leidžiami įstatymai ne visadaatitinka teisę o kartais į įstatymą įvedama savivalė, parodo kad valstybėirgi turi santykinį savarankiškumą. Anot V.V. Lazerevo, valstybės“paprastas santykinis savarankiškumas – natūralus reiškinys”[82], osąmoningas teisės ignoravimas yra jau per didelis savarankiškumas.

“Lietuviųtauta…siekdama atviros, teisingos,darnios pilietinės visuomenės ir teisinėsvalstybės…”

Lietuvos Respublikos Konstitucija

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būtilydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačiąpraktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelisklausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujasvertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminiųteisinės sampratos pasikeitimų. Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo TarybųSąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertinadaugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku “priimtinuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybėssukurtoji”[83], ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė –viso labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniaiLietuvoje buvęs vienitele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jauužleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda irvalstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saugai, taip atsisakoma nuoįstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmasdar nevisiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tikabejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įvekti normatyvistinę sampratą –tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveiktį ją “determinavusįbei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina nepakankamasvisuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško valstybinės valdžiosnurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei prievartos”[84]. Kolvisuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra būtinos etatistinėssocializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas prie kokybiškai kitosteisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir teisės santykį. Štai kodėltokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje, negali iš esmės pakeisti šiųdalykų. Ji pati, kildama iš vis dar normatyvistinės teisinės sąmonės, tamparibota, teisinės valstybės sąvoka irgi tampa ribota. Bet kokia reformareikalinga teisinės sąmonės pokyčių. Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisėstradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėjeir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungospagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes darnesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisėssampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia “adekvačiai suvokti net jauturimą Vakarų teisinį patyrimą”[85], todėl svetimos teisės kopijavimasvirsta daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalingaautentiška savo visuomenės teisė, “nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo,jos tautinio charakterio ir istorinės patirties”[86]. Aišku, jau šiųklausimų svarstymas rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvainepakankama, kad jau žengti pirmieji žingsniai link teisinės valstybės.Lietuvos teisininkai, iškėlę sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iškitų šalių patirties, bet tik išsiaiškinus visuomenės poreikius, josteikiamą reikšmę valstybei, teisei, įstatymui, paaiškės, kokia valstybė irteisė reikalinga Lietuvai.

Taigi aišku, kad Lietuva šiuo metu yra savotiškoje kryžkelėje. Pamažuji atsisako nuo ilgus metus dominavusio normatyvizmo ir pasirenkademokratinių valstybių kelią. Štai kodėl Lietuvoje dabar toks reikšmingasteisės ir valstybės santykio klausimas (kaip ir daugelis kitų teisėsteorijos klausimų). Aišku, kad teisės ir valstybės santykis yra sudėtingas,daugiaaspektis. Neabejotina valstybės reikšmė teisei ir teisės reikšmėvalstybei. Teisės – valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, nuokurių nagrinėjimo čia buvo atsisakyta. Tai ir pati teisės samprata, kuričia paliesta tik tiek, kiek buvo aktuali duotai temai; čia buvo netatsisakyta platesnės atskirų požiūrių kritikos. Reikšmingos šiam klausimuiir teisėkūros problemos, kurių platesnis nagrinėjimas atrodė netikslingas(tai atskira plati tema). Nepaliestos ir teisinės valstybės kūrimoprielaidos (ekonominės, dorovinės ar socialinės), ir net daugelisspecifinių jos bruožų, nekalbama apie pilietinę (atvirą) visuomenę arpanašiai. Iš tiesų, tai ne mažiau svarbūs dalykai, tiesiog pats kalbėjimasapie teisinę valstybę buvo šioks toks nukrypimas nuo temos, kurio visgineįmanoma buvo išvengti. Apibendrinant, galima pasakyti, kad teisės ir valstybės santykionagrinėjimas pagal atskirus požiūrius į teisės sampratą leido ne tikplačiau pažvelgti į šį klausimą, bet ir atskirai atskleisti jo aspektus,giliau pagrįsti atskirus požiūrius. Štai todėl atsisakyta ir nagrinėti

teisės bei valstybės santykį istoriniu požiūriu, kaip kintantį irtobulėjantį per tam tikrą laiką. Iš tiesų, nelabai įtikinamas yravertybinio požiūrio atstovų tvirtinimas, esą teisės istorija tėra jospraeities klydimų istorija, bet istorija dažnai eina ratu, ir pamirštosteorijos grįžta, o neseniai buvusios naujovėmis nugrimzta į praeitį. Dažnaiistorinis naujumas nereiškia požiūrio vertės savaime. Pagal požiūrį į teisės sampratą čia išnagrinėtos trys teorijų grupės,išskiriančios skirtingus teisės elementus: vertybinė, laikanti teisės esmeteisines idėjas (ir padėjusi išsiaiškinti teisės įtaką valstybei),normatyvistinė, laikanti pagrindu teisines normas (ir parodžiusi valstybėsįtaką teisei), bei sociologinė, laikanti teisės pagrindine dalimi teisiniussantykius (ir atskleidusi teisės ir valstybės ryšių įvairiapusiškumą beisudėtingumą). Visos šios teorijos turėjo savo pagrindą susikurti, todėlnegali būti laikomos visiškai klaidingomis. Gal geriau kalbėti apie jųtrūkumus arba atitikimą (neatitikimą) konkrečioms aplinkybėms, istorinėmssąlygoms. Iš tiesų, normatyvizmas, sukurtas palyginti neseniai, dabar,atrodo, sparčiai traukiasi. Tuo tarpu vertybinio požiūrio idejos, iškeltosseniausiais laikais, vis atgimsta ir yra aktualios šiais laikais. Aišku,kad šių teorijų populiarumas (ar nepopuliarumas) konkrečioje visuomenėje arkonkrečiu istoriniu laikotarpiu nepanaikina kitose teorijose sureikšminamųteisės elementų (jos ontologinio vystymosi pakopų). Taip pat ir valstybėbei teisė, nesvarbu, kiek jos sureikšminamos atskirose teorijose, negalibūti niveliuojamos kitose. Taigi valstybės ir teisės santykis sprendžiamas skirtingai įvairioseteorijose, ir kiekvienu atveju pasirenkamas pagal poreikius, visuomenėskultūros lygį ir kitas aplinkybes.

LITERATŪRA:

1. A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.2. M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. V., 1993.3. H.L.A. Hart. Teisės samprata. V.,1997.4. F. A.Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. V., 1998.5. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.6. W. Lamentovich. Šių laikų valstybė. V., 1998.7. P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1996.9. M. Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.10. V.A. Vaičaitis. Pasvarstymai teisingumo ir etatizmo klausimais // Justitia. 1997. Nr.5.11. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos. 1998. Nr. 1.12. A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis // Teisės problemos. 1997. Nr. 3.13. A. Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1992.14. A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija. 1997. T.7,8.15. A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // LPA mokslo darbai “Kriminalinė justicija”. 1997. T.VI.16. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.17. S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.18. С.С. Алексеев. Теория права. М., 1996.19. А.Б. Венгеров. Теория государства и права. M., 1998.20. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.21. Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.22. Н.И. Матузов, А.В. Малько. Теория государства и права. M., 1997.23. В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.24. В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.25. Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко. M., 1996.26. Теория права и государства. Под редакцией В.В. Лазарева. M., 1996.27. Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M.,1996.28. В.Н. Хропанюк. Теория государства и права. M., 1995.

———————–[1] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis //Teisės problemos. 1997. Nr.3.[2] Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.[3] P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.[4] Nors valstybė dažniausiai yra suprantama kaip sudėtinė sąvoka, pvz.,kaip tvarka, organizacija ir teisinių santykių subjektas arba bent jau kaipteritorija, valdžia ir gyventojai, bet šiuo atveju, ji dažniausiai busvartojama valdžios prasme. Aišku, skirtingose teisės sampratose ji keisis.[5] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.[6] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[7] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.[8] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[9] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.[10] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.[11] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijosakademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.[12] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.[13] Valstybės ir teisės teorija. Red. S.Vansevičius. V., 1989.[14] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.[15] A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.1997. T.7,8.[16] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.[17] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.[18]Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.[19] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.[20] A.Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.1998. Nr. 1.[21] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.[22] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //Teisės problemos. 1997. Nr.3.[23] A.Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.1998. Nr. 1.[24] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijosakademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.[25] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.[26] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.[27] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[28] E. Kūris. Hartas ir mes // H.L.A. Hart. Teisės samprata. V., 1997.[29] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.[30] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.[31] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.[32] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[33] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.[34] A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.1997. T.7,8.[35] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[36] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.[37] Pagal E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarųteisės tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisėstradicijos. V., 1993.[38] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisėstradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisėstradicijos. V., 1993.[39] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[40] Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко. M.,1997.[41] Tik paskutiniu metu pripažįstama tezė apie teisės ir įstatymonesutapimą. Jos dėka keičiasi požiūris į teisės vaidmenį, jos santykį suvalstybe.[42] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisėstradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisėstradicijos. V., 1993.[43] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[44] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.[45] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.[46] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[47] Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.[48] A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.[49] A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.[50] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[51] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijosakademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.[52] А.Б. Венгеров. Теория государства и права. М., 1998.[53] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisėstradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisėstradicijos. V., 1993.[54] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.[55] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.[56] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.[57] Dar reikia pridurti, kad M.I. Baitino ginamas šiuolaikinisnormatyvizmas sugeba kritiškai vertinti valstybės kuriamą teisę, likdamasištikimas savo metodologinėms nuostatoms – nenuslysdamas į kartaisspekuliatyvius prigimtinės teisės krypties neapibrėžtumus.[58] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[59] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.[60] E. Kūris. Hartas ir mes // H.L.A. Hart. Teisės samprata. V., 1997.[61] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.[62] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.[63] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[64] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[65] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[66] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.[67] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[68] P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.[69] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[70] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[71] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[72] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.[73] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.[74] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.[75] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.[76] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.[77] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.[78] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.[79] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[80] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.[81] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[82] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.[83] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisėstradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisėstradicijos. V., 1993.[84] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //Teisės problemos. 1997. Nr.3.[85] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //Teisės problemos. 1997. Nr.3.[86] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisėstradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisėstradicijos. V., 1993.