Teisės ir valstybės santykis

PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)

II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės
sampratą

1. Pozityvistinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) valstybės įtaka teisei.

2. Vertybinis (aksiologinis) požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) teisinė valstybė,

c) kritika,

d) teisės įtaka valstybei.

3. Sociologinis požiūris:

a) valstybės ir teisės suvokimas,

b) kritika,

c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.

4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės – valstybės santykio
problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną
vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą – nesugebančią vystytis.
Reikia suprasti įvairias teorijas, attrasti jų privalumus ir trūkumus. Tik
taip galima suvokti šį klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teisės teorijos
klausimas negali būti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A.
Vaišvila, “teisės sampratos šiuolaikiškumas – tai jos apibrėžimų atitikimas
konkrečios šalies einamojo momento žmogaus teisių saugos, socialinio
kompromiso bei socialinės santarvės poreikius. Todėl istoriškai vėlesnės
teisės definicijos nebūtinai turi būti nūdienos požiūriu
moderniškesnės”[1]. Analogiškai ir teisės bei valstybės santykio klausimas
sprendžiamas konkrečių aplinkybių kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje
iki šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos
padėtis, Lietuvoje vyyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės
sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis
dar laikomi reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir
valstybės santykio klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė
yra ta, ar valstybė yra susaistyta teisės, ar v

valstybei ir jos valdymo
organams galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo
nuožiūra šią tvarką keisti[2]. Teisės ir valstybės santykio klausimas iš
tiesų yra svarbus. Kaip rašo P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės
pagrindinius klausimus, neišvengi nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai
kalbi apie visuomenės ir valstybės pagrindinius klausimus, negali
nepaliesti teisės”[3]. Todėl ateityje padėtis turėtų keistis, praktiniai
sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi, kas žino, ar
jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į radikalius
teisės teorijos problemų svarstymus.

Valstybės[4] ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir
požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir
vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau.
Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten,
kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai
santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta vvalstybė ir įstatymas
kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo
N.I. Matuzovas, “istoriškai valstybė ir teisė atsiranda vienu metu,
veikiant toms pačioms priežastims”[5]. Tai, kad vienu metu – nereiškia, kad
tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai sąlyginai ilgas periodas. Šiuo
požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo
nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptis (ir
normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).

Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei
reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas
įtvirtinti ir į
įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos
etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms
reguliuojant teisinius santykius.

Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos
prieštaringumą, tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį
visuomenėje – organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek
negatyvią reikšmę”[6]. Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus,
ši pozityvi reikšmė yra ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant
užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos
funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus
gyventojų interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi
socialinė psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina
specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai
patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios
įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų”[7] įtaką. Štai dėl šių
savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus
reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline
prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo,
nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą
reikšmę, atmetimo”[8] keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios
problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir
humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos
būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas
politinės valstybės valdžios ribojimas”[9]. O tai kelias į teisės progresą.

Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam
tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą
tvarką formuojantį ir palaikantį
mechanizmą. Tai yra teisės
institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori
būti socialiai veiksminga”[10], tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį
visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai
kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo
procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai
kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.

Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,
šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas – per daug reikšmingi
jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės
sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio
kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso
institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip
pajungimo priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti
suprantama, kaip prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiūriu
į teisę kaip į kompromiso priemonę, neįmanoma nustatyti, kam šiame
santykyje priklauso prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame
ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms,
normoms ar santykiams. Teisės – valstybės santykis keičiasi atitinkamai
vertybinėje, normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.

“.sprendiniui “geras“
duoda pradžią ne tie,

kuriems tas “gera“
yra daroma! Veikiau

jau patys “gerieji“,
t.y. kilmingieji, galingieji,

aukštesnieji
pareigūnai.“

Friedrich Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta suvokti
kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad vienintelė
žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik
pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę
imta laikyti artimesnėmis moralei, n

nei teisei. Vėliau politinė praktika
ilgą laiką šį požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti
savotišku priedu.

Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas.
Būtent jos pripažįstamos teisės šerdimi ir svarbiausiu elementu.
Normatyvizmas “kalba tik apie teisės normas, o ne apie jų turinį. Jis
abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybinė valdžia nustato,
sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.”[11]
Todėl šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu.
Štai Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir
teisė be valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi
teisė sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus
(taigi teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis
institutas yra valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės
struktūrą.“[12]

Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir
valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi
valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai.
Vienintelis teisės šaltinis yra valstybės valia: nėra teisės šalia
valstybės ir be valstybės. “Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota
bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to
visuotinai privaloma“.[13] Aišku, tada neįmanomas joks valstybės ribojimas
teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų) teisė netenkina, tai
teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju “pilietinės visuomenės
interesus teisė atspindi tik tada, kai jie transformuojasi į valstybinius
interesus“.[14] Teisė tėra valstybės produktas, jos logiška pasekmė.
Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu normatyvistinėje
interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena iškarpa iš to
proceso, nes teise čia laikoma tik pozityvioji teisė.“[15] Visa teisės esmė
čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.

Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę
valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,
kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,
teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės
funkciją, jos instrumentą.“[16] Tada teisė neturi realios galios ir privalo
visiškai remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti
valstybę su visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I.
Baitinas, iškilo būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų
pozicijų“.[17] Tačiau ir čia ryšys veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuo
aktyvios kūrybinės jėgos prie įtakojamos, chaotiškos ar silpnai
organizuotos terpės“.[18] Teisė tėra valstybės priemonė reguliuoti
visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje įkūnytą valstybės
valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra “vieninga ir
vienarūšė su valstybe”[19]. Anot to pačio M.I. Baitino, šiuolaikiniam
normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet atspindinčio
visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo ir
teisingumo kriterijaus samprata.

“Ji [valstybė], savo
nuožiūra, jei jos valdymo

interesai pareikalaus,
gali sulaužyti

priesaiką ir padaryti
šventvagystę. Joks

melas, jokia apgaulė,
joks žiaurumas

svetimiems ar saviems
piliečiams negali

būti peikiamas, jeigu
tuo pačiu jai

atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas – tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau
ji dažnai kritikuojama. Kodėl?

Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,
skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas
etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia
reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės
valios ribose.”[20] Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės
prievarta”[21]. Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai.
Net ir pati šiurkščiausia valdžios savivalė įstatyme įforminta tampa teise,
o “įstatymų leidėjui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą
(dažnai savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”[22]. Čia
teisė yra privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien
procedūrinėmis normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį,
neapima teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria
įstatymų nuo valdžios savivalės.

Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau
kartu, neigdama pliuralizmą ir valdžių susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę
totalitarinio režimo grėsmei. Būtent teisiniu etatizmu, kaip rašo A.
Vaišvila, “buvo siekiama legalizuoti valstybės globojamą agresyvumą tų
socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymu nustatytoje
socialinėje tvarkoje.Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip
priemonė.savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją
legalizuoti bei sankcionuoti”[23]. Taip yra, nes čia siekiama konflikto,
kuriame laimės jėga, o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama
jėga paremti interesai. Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo
tarnybos valdžiai prie tarnavimo žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje
teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus teisėms, nei valdžios savivalės
varžančios teisės, o yra tik pozityviosios teisės normose įtvirtinta
valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio normų santykiui su
prigimtinėmis žmogaus teisėmis”[24].

Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis teigia,
kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybės kultas, kuriame
teisininkai “į įstatymų leidybą ir įstatymų tekstus žiūri kaip į Šventą
Raštą”[25]. Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes
atmesdamas vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe
paskelbia valstybę.

Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip
totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė
(politinė) valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas
čia visai tinka, nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai
matysime, kad politinis režimas teisės – valstybės santykį smarkiai
įtakoja, dažnai nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis
režimas, tiesiogiai veikdamas visuomenės būtį, tiesiogiai veikia ir teisės
funkcionavimą bei vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio
režimo sąlygomis teisė iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas
funkcijas.iš esmės veikia kaip “valdžios teisė” – jos įnagis,
instrumentas”[26]. Čia teisė faktiškai neveikia, vietoje jos veikia
“įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”[27], nereikalinga
išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką reikšmingumą.

Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga
tik iš pažiūros, o iš tiesų turi nemažai spragų bei trūkumų. Istoriškai
normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.
Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kūris, tai “ypač išryškėja
žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir teisinės
minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės
valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”[28].

Tačiau ir dabar toks etatistinis – normatyvistinis požiūris randa
savo šalininkų. Juk normatyvistinę teisės sampratą palaiko ir tai, kad
praktikoje teisininkai daugiausia dirba su teisės normomis, o tai yra jiems
pagrindas teisės normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju
teisės normos tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo:
“Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė] yra tiesioginis jos
[valstybės] produktas,.[teisė] gimsta iš ypatingos valstybinės veiklos –
teisėkūros procese. teisė yra politikos instrumentas.”[29]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors,
reikia paminėti, kad autorius pripažįsta, jog teisė turi riboti valstybę.

Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai
“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities
klaidas. Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės
savaime, tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų
visumą, o tai atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę – teisės kaip
valdingo visuomeninių santykių reguliatoriaus.

“.[valstybė] yra
įstatymų šaltinis, ji visiems

valstybės
nariams nustato – jų tarpusavio

santykių ir
santykių su valstybe atžvilgiu –

normą, kas yra
teisinga ar neteisinga.”

J.J. Rousseau

Normatyvizmas – tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji
negali būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir
valstybės ryšių reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei
priežiūros lygiuose.

Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys.
Ji pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir
teisinė sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai
veiksminga ir išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius
pageidavimus, ji (teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe
galimybės, “teisės institucionalizacija – tai jos socialinio veiksmingumo
užtikrinimas”.[30]

Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,
ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su
valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.
Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi
laike, kai reikia, įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybės
aktyvumas yra būtina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybė užtikrina
triadinį teisės egzistavimą, garantuoja teisės perėjimą nuo vieno
ontologinio lygio prie kito.Teisės nebūtų, jei nevyktų šis ontologinis
perėjimas.Valstybė tampa tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina
teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės”.[31]
Taigi valstybė teisine kategorija tampa atlikdama dvi fukcijas:
1)teisėkūros ir 2) priežiūros.

Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtą
pagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jie
apribojo pačią teisę, atmetė reikšmingus jos bruožus. Tačiau kitų teisės
sampratų kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybės
reikšmės. “Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinį
nihilizmą”[32], – rašė V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisės
įgyvendinimas be valstybės būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S.
Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas matomas ar nematomas valstybinis
komponentas, ją žymi valstybinės valdžios “pėdsakas”[33]. Daugelis autorių
kaip pagrindinius teisės bruožus iškelia jos: valstybinį valinį,
normatyvinį, valdingą – reguliacinį pobūdį, jos privalomumą ir valstybinio
poveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo valstybės etc. Šie bruožai
dažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį – dvi jau anksčiau minėtas
valstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau atskleistos jos ir
parodys teisės santykį su valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų teiginių
iškėlimas.

Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisės
norma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžios
organizacijos – valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įneša
valstybės valia, kuri suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumą
atskiria teisę nuo moralės”.[34] Šiuo požiūriu valstybė kuria teisę. Per
teisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi. Teisėkūros prosese
valstybė ir teisė susijungia į vieną.

Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kai
reikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuose
santykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valia
oficialiai patvirtinama ir užtikrinama valstybės”.[35] Taigi valstybė
užtikrina teisės gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą,
valstybė naudoja savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normų
reikalavimų, ji gali panaudoti valstybinę prievartą – atitinkamą sankciją.
Tada atrodo, kad šis privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organų
savavališkų sprendimų, valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumo
pasekmė”.[36] Čia ir slypi normatyvizmo nuostatos šaknys.

Tai viena teisės – valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei,
bet ši įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisė
valstybei. Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrį
į teisę, kuris leis kitaip pažvelgti ir į teisės – valstybės santykį.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės
santykį:[37]

“Vis dėlto yra
tikrasis įstatymas, teisingas

protas, –
atitinkantis prigimtį, galiojantis

visiems,
nekintamas ir amžinas, įsakmiai

raginantis
atlikti pareigas, draudimais

atgrasantis
nuo piktadarysčių.”

Ciceronas

Jau XVIII – XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškelta
pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją
teisę. Nors etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo ir
teisingumo klausimas buvo keliamas ir tada, ir prieš tai.

Žvelgiant iš vertybinės sampratos, pagal kurią teisės turinį ir esmę
sudaro bendražmogiškos idėjinės
vertybės, pozicijų, galima kalbėti apie teisės viršenybę valstybei. Teisė
su savo turiningosiomis vertybėmis apsprendžia valdžios veikimą, todėl
galima kalbėti apie teisės prioritetinę padėtį lyginant su valstybe ir apie
teisinę valstybę. Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuota
politinei valdžiai – įstatymai ją (valdžią) varžė tol, kol nebuvo
pakeičiami. Jau tada (XI – XII a.) buvo pasakyta, kad “yra teisė, turinti
didesnę (juridinę) galią už valstybės sukurtąją.”[38]

Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui,
solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl ir
aukščiausios vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievo
valia, įgimtos žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinė
teisės dalis, ir reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisė
be valstybės turi tvirtą pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę),
tai valstybė turi būti pajungta teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.

Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija.
Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės
sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš
“prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo
subjektinių teisių neatskiriamumo.”[39] M.N. Marčenko pabrėžia tokias
vertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas),
įstatymai turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o
realizavimas privalo būti maksimaliai teisingas.[40]

Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra
idėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu,
paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai.[41] Ir net
išvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybė
atitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitarinių
valstybių pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yra
viršesni už pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys ją
kuria, bet, kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios
ar prigimtinės teisės reikalavimų.[42] Pačios teisės normos tėra teisinių
idėjų įsikūnijimas. Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties,
yra privaloma visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo
atvejams ir tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra
pozityviosios teisės kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškai
atsiranda anksčiau už valstybę, yra viršesnė už ją, o valstybė niekada
negali pretenduoti į pirminio teisės kūrėjo vietą. Čia, skirtingai nuo
normatyvizmo, teisė nėra tapatinga įstatymams, o įstatymai tėra “viena iš
teisės išraiškos formų.”[43] Įstatymai yra tik tiek teisinis reiškinys,
kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir principų įstatymas
teise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Tik
teisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma pripažinta,
konkretizuota ir ginama teise.”[44] Ir taip atsiranda pozityvioji teisė,
turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalo
gerbti ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogaus
teises). Taigi įstatymas ne todėl yra privalomas, kad jis kyla iš
valstybės, bet todėl, kad jis yra teisinis ir tokiu būdu ateina būtent kaip
teisė. Ne teisė yra valstybinio privalomumo pasekmė, o šis privalomumas yra
teisės pasekmė; pats savaime “įstatymas neturi savo nuosavo turinio,
skirtingo nuo teisės turinio”[45], rašo V.S. Nersesianc. Teisės primato
iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęs
priemone, dabar žmogus tampa tikslu.

Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisės
būtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančia
jos vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teisė pasireiškia žmonių
sąžinėje, tai vėliau išreiškiama teisės normose ir jos vykdymas prižiūrimas
valstybės. Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybė nesukuria teisės,
tačiau užtikrina jos veikimą visomis stadijomis”[46]. Ji teisę išveda ar
suformuluoja iš realybės sąlygų. Bet valstybė ir jos kuriama pozityvioji
teisė yra vertinamos teisinių vertybių atžvilgiu, todėl teisė yra valstybės
ir jos leidžiamų įstatymų tikslas. Valstybės reikšmė ir prasmė
apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų
įgyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomenėje pavyzdžiui, prigimtinės ir
pozityviosios teisės savaime. Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų
(vertybių) svarbos iškėlimas neprieštarauja pozityviajai teisei, nes šios
paskirtis yra jas (vertybes) įtvirtinti. Ir todėl, pavyzdžiui, prigimtinė
teisė ir pozityvioji teisė gali sudaryti vientisą socialinių santykių
reguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu įstatymo ir valstybės
reikšmę lemia jų ryšiai su teise; valstybė ir įstatymas privalo būti
teisiniais.

“Jie tobulins tuos [valstybės] apmatus,

žiūrėdami
dviejų dalykų: kas prigimtyje

yra
teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai

ir, antra,
kaip visa tai pasireiškia

žmonėse.”

Platonas

Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti ir
apie teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantis
turiningas teisinės valstybės požymis yra valstybės suvaržymas teise”[47],
valstybės veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas pats
savaime, o tik būdas užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei.
Valstybės apribojimas teise remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika
ir valdymas turi būti teisės, kaip teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimo
priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo filosofinis teisinės valstybės
pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės idėjos įgyvendinimo
pagrindas.

Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teisės viršenybę teoriškai
pagrindė A.V.Dicey. Jis rašė: “Anglija yra valdoma pagal teisės
viešpatavimo principą”[48], kuris reiškia, kad yra esminių teisingumo
principų, kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis,
jos principai, žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą ir
vystymąsi. Šiuos principus ginant “teisės viešpatavimas yra
priešpriešinamas kiekvienai valdžios sistemai, kuri remiasi valdžioje
esančių žmonių plačiais ir diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamais
prievarta”[49],- rašo A.V. Dicey. Tokių būdu, piliečiai gali per teisę
apsiginti nuo valstybės savivaliavimo. Nors valstybė yra suvereni, bet
prievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro neįmanoma savivalę.
“Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartos sąvoka turi
būti interpretuojama kaip teisinė prievarta, kuri įgyvendinama įstatymų
nustatytomis formomis ir procedūromis.”[50] Aišku, valstybės apribojimas
teise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja teisė (kitų žmonių
teisės ir interesai). Valstybė ir asmuo tampa abipusiai atsakingais.

Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe.
Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo
aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta
visuomenėje. Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines
veiklos kryptis – 1) žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę,
teisių įtvirtinimas ir gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis
demokratiją.

Žmogaus teisės ir laisvės iškyla kaip pagrindinė vertybė, jos yra
aukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yra
neatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybės gautos. Neprieštaringumo
žmogaus teisėms reikalavimas valstybės teisėkūrą padaro pavaldžia teisei,
teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę – žmogaus teisių saugotoja,
valstybę – žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisine organizacija. Kaip
rašo A. Vaišvila, būtent “būtinybė padidinti žmogaus teisių apsaugą
pašaukia į pozityviosios teisės leksiką tokias sąvokas kaip teisinis
įstatymas, teisinė valstybė, teisinė tvarka ir kitas”[51]. Ir jei teisinė
valstybė reikalauja įtvirtinti įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B.
Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje realizuojamas pagrindinis
valstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas “įstatymo valdžia”[52],
tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo valstybės
nepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės savivalės.
Valdžia save apriboja ne savo pačios leidžiamais įstatymais, o šiomis
vertybėmis; ir tik šiuo būdu valstybė tampa valdoma teisės. Juk valstybės
ir teisės uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derinti
priešingus interesus. Jei pripažįstamas teisės viešpatavimas, o
visuomeniniai santykiai grindžiami ne jėga, o teise, tai tokia tvarka bus
kompromisų tvarka. Tada jei teisė – socialinio kompromiso priemonė, tai
valstybė – jo siekianti organizacija. “Teisė.turėtų virsti visuomenės
savivaldos ir socialinės inžinerijos priemone.socialiniu institutu,
vienijančiu valstybę ir civilizuotą pilietinę visuomenę.ir suteikiančiu
pastarajai autonomijos galimybę.”[53]

Valdžių atskyrimas vėl nukreiptas prieš piktnaudžiavimą teise. Teisės
ir valstybės vystymosi procese susiformavo tam tikros taisyklės ir
procedūros teisėkūros ir jos atitikimo teisei kontrolei. Teisinės valstybės
formavimasis atspindi perėjimą nuo nedemokratinių sistemų prie pilietinės
visuomenės, prie teisės viršenybės, prie demokratijos.

Kodėl reikia kalbėti apie teisinę valstybę, kalbant apie teisės ir
valstybės santykį? Nes kaip tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybės
santykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiau
idealas, nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tikrais
pakeitimais pasiekiamas taškas, bet kartu ji gali būti esminis teisės ir
valstybės santykio problemos sprendimas. Kaip rašo S.S. Aleksejevas,
teisinės valstybės ribose teisė valstybei suteikia “civilizuotumo
bruožų”[54], ją įjungia į demokratinės valstybės institucijų sistemą ir
taip panaikina ar bent jau sumažina negatyvius valdžios esybės
pasireiškimus.

Etatizmas vertybiniam požiūriui priekaištavo dėl jo pernelyg moralinio
pobūdžio. Teisės etinis – dorovinis krūvis, jo manymu, panaikina pačią
teisę. Moralė etatistams tėra romantika ir poezija, nes “valstybės
prievarta labiau pasitikima negu savanorišku žmogaus pasidavimu teisės
imperatyvams”[55]. O juk, normatyvizmo požiūriu, aukšti abstraktūs
moraliniai idealai, kad ir kokie reikšmingi jie būtų, negali veikti kaip
teisingumo (teisėtumo) kriterijai, nes humaniškumo, demokratiškumo ir
teisingumo lygio neįmanoma objektyviai įvertinti. Taigi taip į teisę
vietoje valstybės ateina subjektyvios nuomonės. Bet vertybinio požiūrio
atstovai, iškeldami ideologinį teisės elementą, pasiūlo kriterijų teisinei
įstatymų ir valstybės vertei nustatyti. Tada teisė ir dorovė suvokiamos,
“kaip du skirtingi tos pačios pagarbos žmogaus teisėms semantiniai
lygiai”[56]. Aišku, tam rekalingas tam tikras moralinis visuomenės
subrendimas, o be jo dorovės kriterijus nebus objektyvus ir liks
vienintelis būdas visuomenei socializuoti – valstybės prievarta, jos
vykdomas teisių siaurinimas ir smulkmeniškas reglamentavimas. Iš kitos
pusės, demokratijos plėtra – valstybės smulkmeniškų paliepimų mažėjimas ir
leidimas piliečiams ar jų bendrijoms tvarkytis savarankiškai – yra
tiesiogiai susiję su teisės vystymusi ir tobulinimu. Tačiau pačių
vertybių ir asmens teisių į tas vertybes sutapatinimas yra teisės
ontologizavimas. Tada žmogaus teisės kildinamos ne iš visuomenės, o iš
gamtos, taigi atskiriamos nuo pareigų. Bet taip teisė atsiskiria ne tik nuo
valstybės ar visuomenės, bet ir nuo savo istorinio tapsmo, ir net nuo
mokslinio suvokimo, tampa duotybe. Todėl šios vertybės yra ne absoliučios,
o tik būtinos individui ir visuomenei vystytis, tai – teisės, susijusios su
pareigomis.

M.I. Baitinas[57] priekaištauja vertybinei sampratai, nes, jo
požiūriu, ši pernelyg nutolusi nuo ištakų – prigimtinės teisės teorijos, ir
todėl pati teisė čia prarado būtiną apibrėžtą poziciją – tampa beforme.
Teisė negali egzistuoti be savo institucinės išraiškos, o griežtas teisės
ir įstatymo atskyrimas veda į jų supriešinimą. Bet iš esmės, kaip jau buvo
minėta, teisės ir įstatymo atskyrimas, aksiologiniu požiūriu, nėra
valstybės atmetimas. Tai tik teisės ir savivalės atribojimas bei
supriešinimas. Skirdami įstatymą nuo teisės, kartu pripažįstame, kad
egzistuoja objektyvios vertybės, nepriklausančios nuo valstybės. Teisinėje
valstybėje teisė neatskiriama nuo valstybės ir jos politikos. Jei ši yra
demokratiška ir humaniška, vykdoma tautos ir jos pačios interesais, tai
valdymas gali remtis teise. O jei neatitinka šių rekalavimų, tai negali
remtis teise, tik įstatymu (kuris ne visada yra teisinis).

Kitas aspektas yra tas, kad žvelgiant į teisę iš šių vertybinių
pozicijų, kartais niveliuojasi valstybės vaidmuo. Teisės prioriteto
iškėlimas ir plati jos reikšmė užtemdo valstybę, jos didelę reikšmę teisės
ontologinio vystymosi procese. Bet realiai valstybės valdžios apribojimas
valstybę padaro demokratine, ir tada ji ne tiek ištirpsta teisėje, kiek
įgauna naują kokybę. Tada demokratijai būtina teisė platesne prasme, nei
tiesiog valstybės nustatytų teisės normų visuma. Anot S. Vansevičiaus, kad
demokratija ir laisvė nevirstų savivaliavimu, reikalingos “adekvačios
teisės formos, užtikrinančios apribojimus, valstybinės valdžios sutvarkymą,
būtiną savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios pasireiškimą ir
kartu užkirstą kelią griaunantiems procesams, minios savivalei, prievartai
ir panašiai”[58].

Normatyvistai kritikavo vertybinį požiūrį daugiausiai dėl to, kad jų
manymu, teisė negali lygiavertiškai konkuruoti su valstybe, nes tėra jos
pasekmė ir įrankis. Aksiologinės krypties šalininkai negali sutikti su
tokiu siauru teisės traktavimu. Teisė gali būti valdymo ir politikos
priemone tik savo demokratinio teisingo pagrindo dėka, ir tik tada, jei
valstybė atitinka prigimtinės teisės reikalavimus. Teisė dargi egzistuoja
ir vystosi prieštaroje su valstybe. Tarp jų gali būti nesutarimų ir
neatitikimų. Nors ir glaudžiai tarpusavyje susijusios, teisė ir valstybė
tam tikra prasme gali būti laikomos priešingybėmis (bet sąlyginai: nereikia
pamiršti, kad jos civilizuotoje demokratinėje visuomenėje nebūtinai
supriešinamos, o veikia išvien ir sudaro vienybę). Priešingos jos ta
prasme, kad realiai jų pozicijos nevisuomet sutampa, ir jei valstybė siekia
išsiveržti iš teisinių ribų, tai teisė siekia valstybę tam tikru laipsniu
suvaržyti. Teisė, “kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys, formuojasi bei
vystosi tik iki tol, kol pagal demokratijos principus riboja valstybinę
valdžią.”[59] Todėl teisė tampa galingu demokratiniu, antitotalitariniu
veiksniu. Taip žvelgiant į teisės – valstybės problemą, teisė kyla ne tiek
iš valstybės, kiek iš priešingos jai srities. Valstybė tampa ne tik
formuojančia ir garantuojančia teisę jėga, kam pritaria normatyvistai, bet
ir tam tikru veiksniu, iššaukiančiu būtinybę kito, be valstybės, socialinio
reguliatoriaus. Na, o teisė čia tampa pagrindiniu veiksniu, galinčiu
apriboti valstybę ir jos savivalę.

Ko gero, šiais laikais, kai Vakarų teisinės minties kryptingumas “bene
visuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo
kategorijomis”[60], nedaug terasime griežtai kritikuojančių vertybinę
sampratą ir, tuo labiau, iš jos kylančią teisinės valstybės teoriją.

“Neverta davinėti
nurodymų

nepriekaištingai
išauklėtiems žmonėms.

Daugeliu atveju
jie ir patys lengvai

supras, kokie
įstatymai čia reikalingi.”

Platonas

Aišku, kad vertybinis požiūris iškelia milžinišką teisės reikšmę,
kartais net valstybę “ištirpindamas” teisėje. Be abejo, tam turėta svarių
priežasčių.

Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali
būti suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai – etatistiškai.

Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du
aspektus. Iš vienos pusės, pozityvioji teisė, kaip valstybės darinys,
užtikrinama valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali
būti suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos
pusės, šis garantavimas valstybės leidžiamai teisei (pozityviajai teisei)
suteikiamas tik dėl teisinės jos prigimties, todėl “privalomumas – teisės
pasekmė”[61]. Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės,
nepriklauso nuo įstatymų leidėjo (valstybės). Valstybės įtaka teisei
neabsoliuti, teisė tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas
reiškinys, turintis savų dėsningumų. Jos privalomumas (besiremiantis tomis
pačiomis objektyviomis teisės savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo
valios (kuris oficialia valdinga forma teisėkūros procese išreiškia teisės
reikalavimus), ir nuo kitų aplinkybių – “sociumo išsivystymo lygio,
prielaidų teisinių įstatymų atsiradimui ir veikimui būvimo ir kitų”[62].
“Valstybė negali panaudoti teisės prieš jos tikrąją paskirtį.”[63] Yra
valstybės poveikio teisei ribos: visų pirma, kaip jau sakyta, pačios teisės
savitumas, pavyzdžiui, jos reguliacinis potencialas. Ir pati valstybė turi
savo galimybių ribas, jos ir jos institucijų galimybės užtikrinti teisės
veikimą konkrečiomis sąlygomis irgi apriboja valstybės poveikį teisei.
Valstybės pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada
ji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas taip
pat prieš valstybę (valdžią). Valstybė ne kuria (formuoja) teisę, o tik
“užbaigia teisėkūros procesą, suteikdama teisei tam tikras juridines
formas”[64] – tai yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu ir
pirmine teisės priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė
įstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to,
jei valstybė atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė
kuria tam teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė – tai valstybinis
socialinių santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje
visuomenėje yra teisinio pobūdžio.

Taigi, kaip motome, egzistuoja ir atgalinis valstybės – teisės ryšys.
Ne vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne
mažiau kaip teisei valstybė. O anot V.V. Lazerevo, teisės įtaka valstybei
pasireiškia dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos
veikloje[65]. Teisė demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės
priedu (ar dar blogiau – įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę
apribojančiu veiksniu.

Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė.
Teisė garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir
pačios sistemos veiklos efektyvumą. Teisė valstybei suteikia civilizuotą
demokratinę formą, šiuolaikiškumą. “Valstybingumas nesuvokiamas be teisės
arba už teisės”[66], todėl teisė valstybę daro pilnaverte.

Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės
organizavimo santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant
teisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo
mechanizmai ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir
kompetencija, valdžios padalijmo principai, būtini institutai, pačios
valstybės ir jos mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su
kitomis institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai
valstybė irgi kuria teisę.

Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą,
sukurdama valdžios padalijmą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės
valdžios vienose rankose. Ir tada “valstybinių struktūrų santykiai
teisiškai sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais”[67].

Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi
ir tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos
bruožu, leidžiančiu žmonėms ne “susiorganizuoti” į valstybę, o “sukurti”
valstybę.

Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę
vykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką,
individo padėtį. “Teisės reikšmė valstybėje pareina.nuo to, kaip valstybės
valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo”[68], rašo P. Leonas. Kaip jau
buvo sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis
priemonėmis. Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o
demokratinė – socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet
atsisakymas nuo teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir
atveda prie jos nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė
negali veikti už teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės
veiklos pusė, savybė, nes teisė nepakeičiama socialinių santykių
reguliavimo sferoje, o jos panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės.
Valstybė negali atmesti teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo
teisės sukelia “rimtas ekonomines, politines ir dorovines pasekmes”[69],-
rašo V.V. Lazarevas. Teise nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos
visuomenės požymis. Taigi teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą,
kartu nustatydama jos ribas, galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos
teisėtumą, atitikimą visuotinai priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V.V.
Lazarevas išskiria septynias teisės poveikio valstybei kryptis.

Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis – valstybė piliečius
veikia per teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę.
Jei valstybės ir individo satykyje nėra teisės, tada jis verčiamas
valstybės sraigteliu ir priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė,
o valstybė – tikslas. Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša
kitokį pobūdį: šis santykis visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o
valstybė – priemone, jam tarnaujančia. Šiuo požiūriu teisės vertė nulemta
jos ryšio su valstybe tiek, kiek pati valstybė tarnauja žmogui. Teisė
apriboja valstybės veiklą, ypač žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet
teisė ir legalizuoja valstybės veiklą, taigi ir valstybinio poveikio
priemones (prievartą), kurioms suteikia teisinę formą, tai jau buvo minėta.
Bet koks prievartos panaudojimas, nesurištas su teise, yra valstybės
neteisėto veikimo pavyzdys. Galimybę valstybės veiklą kontroliuoti vėlgi
suteikia teisė, kurdama prielaidas abipusei valstybės ir visuomenės
atsakomybei. Teisė valstybei tampa vienintele bendra “kalba” su visuomene
ar atskiromis jos grupėmis (pavyzdžiui, V.V. Lazarevas išskiria tautines),
o taip pat su “ kitomis valstybėmis ir apskritai pasauline bendrija”[70].

Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik
stiprėja. Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota,
“surišta” teisės. Kaip rašo V.V. Lazarevas, “Tik būdama teisės apribota,
valstybė gali veikti “laisvai”. O taip pat, – kuo labiau teisė atspindi
visuomeninio vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę”[71].

“.labiausiai ir
aukščiausiojo gėrio siekia

ta bendrija, kuri
yra visų svarbiausioji ir

apima visas kitas;
ši bendrija ir vadinama

valstybe.”

Aristotelis

Sociologinė kryptis yra viena iš pagrindinių XX a. teisės krypčių. Ji
ypač paplito JAV. Šis požiūris į teisę taip pat įtakojo teisinės valstybės
teorijos vystymąsi, nes teisę pripildė socialinio turinio ir įrodė, kad
visuomenėje teisė yra pusiausvyrą atstatanti jėga.

Jei remsimės sociologiniu teisės supratimu, kur teisė suprantama kaip
visuomenėje realiai susiklostę santykiai, tai teisė ir valstybė yra viename
lygyje. Teisė formuojasi ir per valstybę, ir per visuomenėje
besiklostančius santykius. Todėl teisė nėra nulemta valstybės (nes
formuojasi ir šalia jos), o valstybė nesuvaržyta teisės (nes teisė
formuojasi ir per valstybę). Teisė nėra grynai valstybinis fenomenas, ji
yra “socialinė”[72]. Visuomenėje yra daugybė socialinių junginių, kurie
turi savo teisę, todėl ir teisė yra nevienalytė. Šiuo požiūriu, teisė,
išskyrus nedidelę dalį, ne pačios valstybės kuriama, o pasirenkama iš
atskiruose socialiniuose santykiuose susiformavusios. Teisė “gyvuoja ir
veikia ne tiktai valstybėje ir ne tiktai valstybėje gimsta”[73]. Prieš
valstybės užtikrinimą teisė yra socialinė teisė, kuri nuo valstybinės
skiriasi tik paliepimų griežtumu ir garantavimo priemonėmis. Kiekviena
organizacija turi savo faktinę tvarką, taigi ir savo teisę, kuri egzistuoja
šalia valstybės. Valstybės pasirenkama teisė apsaugoma ypatingai, nes
valstybė yra viešpataujantis socialinis junginys, tačiau kartu ir antrinis.
Įsikūrus valstybei, tam tikra socialinės teisės dalis yra suvalstybinama ir
tampa privaloma žemesniems junginiams. Valstybė tampa teisės poveikio būdu,
ir atskiri socialiniai junginiai, norėdami ją paveikti, siekia valstybinės
valdžios. “Kova dėl valdžios visuomet yra kova už teisę”[74], – rašo
M.Romeris. Teisė kuriama tarpusavy kovojančių interesų. Bet socialinė
teisė, jei tik ji neprieštarauja valstybei ar liečia valstybės
nereglamentuojamus santykius, gali laisvai kartu veikti, nesutikdama
valstybės prieštaravimų.

Taigi įstatymų formavimasis – tai tik vėlyvoji teisės vystymosi
stadija. Įstatymų leidėjas ne sukuria, o atranda teisės normą, kai ji jau
būna įsigaliojusi žmonių santykiuose, todėl ir teisė yra ne vien tai, ką
valstybė įtvirtina įstatymuose, bet tai, kas socialinių santykių praktikoje
susiklosto. Teisė čia ir yra ypatinga pačių socialinių santykių savybė. O
ir patys įstatymai tik tiek teisės požiūriu naudingi, kiek yra
įgyvendinami, kiek veikia teisinius santykius, nes teisė yra ne tai, kas
valstybės buvo sugalvota, o tai, kas realybėje gavosi. Teisiniai santykiai
ne tik yra pirminė medžiaga, bet ir vienintelė terpė, kurioje teisė realiai
veikia; taip suprantama teisė vadinama “gyvąja teise”, nes, anot jos
šalininkų, valstybės įtvirtinamų teisės normų visuma tėra negyvybinga
abstrakcija, jei neįvertinami visuomeniniai santykiai. Todėl valstybės
kuriama teisė (įstatymai) ir besiformuojanti santykiuose teisė gali
skirtis. Įstatymų tekstuose teisė negali pilnai atsiskleisti. Teisė yra ir
normų visuma, ir jų faktinė realizacija, ir tam tikra tvarka, bet pirmenybė
teikiama būtent visuomenėje susiklosčiusiai tvarkai, žmonių abipusės
pagarbos ir apsikeitimo paslaugomis santykiams.

Sociologinė kryptis, iškelianti visuomenės vaidmenį kuriant teisę,
kartu parodo siekį, decentralizuojant valdymą, silpninti imperatyvinį
valstybės vaidmenį ir apriboti jos kišimąsi į socialinius santykius. Čia
net teismai tampa ne valstybės, o visuomenės institucija. Mat jei teisė yra
ne taisyklė, o konkretus sprendimas, tai teisėkūroje iškeliamas ne
valstybės, o teismų vaidmuo. Teisė suteikia visuomenei savarankiškumo
galimybę ir kartu, vienija ją su valstybe. Todėl ši teorija aiškiai yra
demokratinio, antitotalitarinio pobūdžio.

Sociologinės teisės sampratos teorija reikalauja aukšto visuomenės
kultūros (ir teisinės kultūros) lygio. Stiprūs savivaldos ir
savireguliacijos mechanizmai neįmanomi be išvystytos teisės. O jei
nenustatomas protingas santykis su valstybe, tai visuomenei iškyla
dezorganizacijos pavojus. Perdėtas sociologinio prado sureikšminimas
pasireiškia, kai teise vadinami ir tokie socialiai reikšmingo elgesio
veiksniai, kurių normatyvinis turinys yra abejotinas. Bet šie trūkumai kyla
ne tiek iš pačios teorijos, kiek iš galimo jos iškreipimo. O štai kokius
sociologinės krypties trūkumus iškelia M.I. Baitinas[75].

Anot jo, teisė – ne pati subjektų veikla, bet ypatingas šios veiklos
reguliatorius. Ši veikla gali būti ir teisę pažeidžianti, todėl negalima
tapatinti tvarkos su normatyviniu reguliavimu, ji pati yra teisinio
reguliavimo objektas. Teisė negali būti vienu metu ir reikalavimas, ir
esamybė. Faktinė santykių tvarka – teisė negali reguliuoti tos pačios
tvarkos, nes čia susilieja tai, kas reguliuojama, su tuo, kas tai daro. Iš
kitos pusės, sociologinio požiūrio atstovams teisė yra ne tiek visuomeninė
veikla, kiek ypatingas jos pobūdis ir “esminė socialinio bendravimo
funkcija”[76]. Be abejo, taip suprantama teisė ne tik gali būti, bet ir yra
prieštaringa, nes skirtingų socialinių grupių tikslai ir iš jų solidarumo
sąmonėje kylantys teisiniai imperatyvai gali susikirsti. Bet tokia
“socialinė” teisė negali būti verčiama ir neverčiama pozityviąja teise.
Kadangi socialinė teisė nėra vieninga, o valstybei reikia vieningos teisės,
tai valstybė, iš karto susidūrusi su egzistuojančia socialine tvarka,
pasirenka iš visuomeninių santykių terpės tas normas, kurias ji mano
suvalstybinti. Ir pati valstybės organizacija priklauso nuo bendrų
interesų, jungiančių žmones į vieną socialinę grupę, valstybę.

Dar sakoma, kad teisės normos nesukuria teisinių santykių, jie kyla iš
realių visuomeninių santykių, bet teisiniais jie tampa ne patys savaime, o
per teisę, nors tai ir nesumažina teisinių santykių, kaip teisės
realizacijos sferos, reikšmės. Tačiau teisė niekada nebuvo “valstybės
monopolinis kūrinys”[77], ir anot sociologinės krypties atstovų, ji lydi
visus socialinius santykius. Taigi, nors šiuos santykius teisiniais padaro
sureguliavimas teisės normomis, tačiau pačias teisės normas valstybė paima
iš tų pačių santykių. Valstybė niekada neateina į teisiškai sterilią
aplinką, nes ten, kur kuriasi valstybė, jau yra visuomenė ir visuomeniniai
santykiai, taigi ir teisė.

Normatyvistinio požiūrio atstovai, kurių teorijos labiausiai kertasi
su kitomis, sociologinei teisės sampratai primeta ir dar vieną, mažai
tikėtiną trūkumą. Anot jų, jei teisė yra faktiniai santykiai, tai bet kokie
valdžios, kuriančios jai patogią santykių tvarką, veiksmai gali būti
laikomi teise. Iš tiesų, sociologinio požiūrio atstovams, kaip jau minėta,
teisė nėra valdančiųjų laisvai ir vienvaldiškai nustatyta, valstybę
smarkiai įtakoja visuomenė. O pati teisė kuriama visuomeniniuose
santykiuose, kurie vyksta taip pat ir nepriklausomai nuo politinių
santykių.

Aišku, kad normatyvizmas sureikšmina valstybės, o aksiologinis
požiūris – teisės vaidmenį; skirtingai nuo jų, sociologinis požiūris
pripažįsta abipusę teisės ir valstybės įtaką ir kartu tam tikrą šių
reiškinių savarankiškumą.

Nuo savo atsiradimo valstybė ir teisė tarpusavy yra susiję,
reikalingos viena kitos, sąlygojančios vieną kitą, jos kartu veikia ir
vystosi ir todėl atskiras jų veikimas neįmanomas. Šiame ryšyje ir teisė, ir
valstybė yra vertingos. Anot N.I. Matuzovo, jų vienovę “išreiškia jų kilmė,
tipologija, ekonominis, kultūrinis ir kitoks determinuotumas, istorinio
likimo bendrumas; tai, kad jos pasireiškia kaip socialinio reguliavimo ir
tvarkos įvedimo priemonės, akumuliuoja ir balansuoja bendrus ir
individualius interesus, garantuoja asmens teises”[78]. Todėl kai kurie
autoriai net teigia, kad ne tik neįmanoma, bet ir beprasmiška svarstyti,
kas pirmiau ir kas svarbiau – valstybė ar teisė. Tokiu požiūriu, šio
klausimo kėlimas tik išduoda išankstinį nusistatymą, o valstybė ir teisė
sudaro vienovę: viena kitą lemia ir viena kitą apima. Tarp jų nėra griežtai
apibrėžto priežastinio ryšio, jas sieja gilesnė abipusė priklausomybė,
todėl jos neįmanomos viena be kitos. Valstybė ne sukuria teisę, bet, iš
vienos pusės, kaip rašo V.V. Lazarevas, yra “jai pajungta jėga, o iš kitos
– galinga teisės galią, jos potencialą visuomeninėje sistemoje palaikanti
ir sustiprinanti priemonė”[79].

Visgi valstybė ir teisė lieka gana atskirais reiškiniais. Kiekvienas
jų turi savo tikslus ir metodus. Todėl veikdami kartu, jie nesusilieja, o
tai neleidžia valstybės ir teisės sutapatinti. Nors jų vystymasis yra
vieningas procesas, bet jau jis nulemia jų skirtumus. Be to, valstybė ir
teisė gali veikti priešingomis kryptimis.

Valstybė naudojasi teise, siekdama savo politinių tikslų. Tačiau
valstybės vaidmens negalima suabsoliutinti. Valstybė gali teisę panaudoti
visuomeninių procesų reguliavimui tik tiek, kiek teisė tai leidžia. Todėl
galima sakyti, kad teisė yra tam tikru laipsniu nepriklausoma nuo
valstybės. Ji turi savo dėsningumus ir principus. Nors pozityviosios
teisės, kaip institucinio darinio, egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo
valstybės, bet, kaip jau minėta, valstybė nėra vienintelė teisę kurianti
jėga. Čia jos veikimas yra gana apibrėžtas. Kaip rašo S. Vansevičius,
“teisėkūra pradedama, kai visuomenės poreikiai nusistovi, pribręsta
reikalas išleisti naujas normas”[80], bet ir tada valstybė į šį procesą
įsikiša tik tam tikrose stadijose. Teisėkūros procesas gali veikti dvejomis
kryptimis. Valstybė arba pati, numačiusi tam tikrų santykių reglamentavimo
poreikį, nustato teisės normas, arba sankcionuoja jau veikiančias normas.
Ji taip pat gali perduoti šią teisę kitoms organizacijoms. Teisėkūra
nereiškia jokio tiesioginio “valdymo”, ji tik apjungia visuomeninio
gyvenimo reikalavimus su aktyvia kūrybinga įgaliotų organų veikla. Nors ir
galima pasakyti, kad valstybė tam tikra prasme valdo teisinę visuomenės
sferą, bet “jei ir galima teisę laikyti valstybės instrumentu, tai tik su
sąlyga, kad ir valstybė tuo pačiu lygiu yra teisės instrumentas”[81].

Iš kitos pusės, nors teisės vaidmuo valstybės organizacijoje ir
veikloje yra svarbus, bet tai, kad valstybės leidžiami įstatymai ne visada
atitinka teisę o kartais į įstatymą įvedama savivalė, parodo kad valstybė
irgi turi santykinį savarankiškumą. Anot V.V. Lazerevo, valstybės
“paprastas santykinis savarankiškumas – natūralus reiškinys”[82], o
sąmoningas teisės ignoravimas yra jau per didelis savarankiškumas.

“Lietuvių
tauta.siekdama atviros,

teisingos,
darnios pilietinės visuomenės

ir teisinės
valstybės.”

Lietuvos Respublikos Konstitucija

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turėtų būti
lydimas daugelio teorinių teisės klausimų, kurie šiuo atveju įgyja plačią
praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis
klausimų paliekami be atsakymų, ir net teisinės sistemos reforma, kuri,
atrodo, turėtų liudyti apie visuomenės poreikį tvarkytis pagal naujas
vertybes, apie teisės sampratos pasikeitimą, iš tiesų vykdoma be esminių
teisinės sampratos pasikeitimų.

Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų
Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė sąmonė,
kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina
daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku “priimti
nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės
sukurtoji”[83], ir dar šiandien dažnai teisininkų teigiama, kad teisė –
viso labo įstatymu paversta valstybės valia. Normatyvizmas, dar neseniai
Lietuvoje buvęs vienitele teisės samprata, dabar demokratėjimo procese jau
užleidžia savo vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir
valstybė. Iškilusi individo reikšmė pareikalavo ir teisės viršenybės.
Pozityvioji teisė palenkiama žmogaus teisių saugai, taip atsisakoma nuo
įstatymo ir teisės tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos pusės, normatyvizmas
dar nevisiškai išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi į Vakarų valstybes,
kurios yra pripažintos demokratinėmis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik
abejotina, bet dažnai ir klaidinga, tačiau įvekti normatyvistinę sampratą –
tai ne tik pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveiktį ją “determinavusį
bei palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina nepakankamas
visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško valstybinės valdžios
nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei prievartos”[84]. Kol
visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra būtinos etatistinės
socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas prie kokybiškai kitos
teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir teisės santykį. Štai kodėl
tokia teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje, negali iš esmės pakeisti šių
dalykų. Ji pati, kildama iš vis dar normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa
ribota, teisinės valstybės sąvoka irgi tampa ribota. Bet kokia reforma
reikalinga teisinės sąmonės pokyčių.

Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės
tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje
ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas,
bet juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis.
Mūsų teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos
pagrindai, bet kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes dar
nesukursime Vakarų standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės
sampratos Lietuvos teisės teorija nepajėgia “adekvačiai suvokti net jau
turimą Vakarų teisinį patyrimą”[85], todėl svetimos teisės kopijavimas
virsta daugiausia neesminių dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga
autentiška savo visuomenės teisė, “nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo,
jos tautinio charakterio ir istorinės patirties”[86]. Aišku, jau šių
klausimų svarstymas rodo, kad dabartinė teisės tradicija Lietuvai
nepakankama, kad jau žengti pirmieji žingsniai link teisinės valstybės.
Lietuvos teisininkai, iškėlę sau uždavinį kurti tokią valstybę mokosi iš
kitų šalių patirties, bet tik išsiaiškinus visuomenės poreikius, jos
teikiamą reikšmę valstybei, teisei, įstatymui, paaiškės, kokia valstybė ir
teisė reikalinga Lietuvai.

Taigi aišku, kad Lietuva šiuo metu yra savotiškoje kryžkelėje. Pamažu
ji atsisako nuo ilgus metus dominavusio normatyvizmo ir pasirenka
demokratinių valstybių kelią. Štai kodėl Lietuvoje dabar toks reikšmingas
teisės ir valstybės santykio klausimas (kaip ir daugelis kitų teisės
teorijos klausimų).

Aišku, kad teisės ir valstybės santykis yra sudėtingas,
daugiaaspektis. Neabejotina valstybės reikšmė teisei ir teisės reikšmė
valstybei. Teisės – valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, nuo
kurių nagrinėjimo čia buvo atsisakyta. Tai ir pati teisės samprata, kuri
čia paliesta tik tiek, kiek buvo aktuali duotai temai; čia buvo net
atsisakyta platesnės atskirų požiūrių kritikos. Reikšmingos šiam klausimui
ir teisėkūros problemos, kurių platesnis nagrinėjimas atrodė netikslingas
(tai atskira plati tema). Nepaliestos ir teisinės valstybės kūrimo
prielaidos (ekonominės, dorovinės ar socialinės), ir net daugelis
specifinių jos bruožų, nekalbama apie pilietinę (atvirą) visuomenę ar
panašiai. Iš tiesų, tai ne mažiau svarbūs dalykai, tiesiog pats kalbėjimas
apie teisinę valstybę buvo šioks toks nukrypimas nuo temos, kurio visgi
neįmanoma buvo išvengti.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad teisės ir valstybės santykio
nagrinėjimas pagal atskirus požiūrius į teisės sampratą leido ne tik
plačiau pažvelgti į šį klausimą, bet ir atskirai atskleisti jo aspektus,
giliau pagrįsti atskirus požiūrius. Štai todėl atsisakyta ir nagrinėti
teisės bei valstybės santykį istoriniu požiūriu, kaip kintantį ir
tobulėjantį per tam tikrą laiką. Iš tiesų, nelabai įtikinamas yra
vertybinio požiūrio atstovų tvirtinimas, esą teisės istorija tėra jos
praeities klydimų istorija, bet istorija dažnai eina ratu, ir pamirštos
teorijos grįžta, o neseniai buvusios naujovėmis nugrimzta į praeitį. Dažnai
istorinis naujumas nereiškia požiūrio vertės savaime.

Pagal požiūrį į teisės sampratą čia išnagrinėtos trys teorijų grupės,
išskiriančios skirtingus teisės elementus: vertybinė, laikanti teisės esme
teisines idėjas (ir padėjusi išsiaiškinti teisės įtaką valstybei),
normatyvistinė, laikanti pagrindu teisines normas (ir parodžiusi valstybės
įtaką teisei), bei sociologinė, laikanti teisės pagrindine dalimi teisinius
santykius (ir atskleidusi teisės ir valstybės ryšių įvairiapusiškumą bei
sudėtingumą). Visos šios teorijos turėjo savo pagrindą susikurti, todėl
negali būti laikomos visiškai klaidingomis. Gal geriau kalbėti apie jų
trūkumus arba atitikimą (neatitikimą) konkrečioms aplinkybėms, istorinėms
sąlygoms. Iš tiesų, normatyvizmas, sukurtas palyginti neseniai, dabar,
atrodo, sparčiai traukiasi. Tuo tarpu vertybinio požiūrio idejos, iškeltos
seniausiais laikais, vis atgimsta ir yra aktualios šiais laikais. Aišku,
kad šių teorijų populiarumas (ar nepopuliarumas) konkrečioje visuomenėje ar
konkrečiu istoriniu laikotarpiu nepanaikina kitose teorijose sureikšminamų
teisės elementų (jos ontologinio vystymosi pakopų). Taip pat ir valstybė
bei teisė, nesvarbu, kiek jos sureikšminamos atskirose teorijose, negali
būti niveliuojamos kitose.

Taigi valstybės ir teisės santykis sprendžiamas skirtingai įvairiose
teorijose, ir kiekvienu atveju pasirenkamas pagal poreikius, visuomenės
kultūros lygį ir kitas aplinkybes.

LITERATŪRA:

1. A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.
2. M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. V.,

1993.
3. H.L.A. Hart. Teisės samprata. V.,1997.
4. F. A.Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. V., 1998.
5. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.
6. W. Lamentovich. Šių laikų valstybė. V., 1998.
7. P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1996.
9. M. Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
10. V.A. Vaičaitis. Pasvarstymai teisingumo ir etatizmo klausimais //

Justitia. 1997. Nr.5.
11. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.

1998. Nr. 1.
12. A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis //

Teisės problemos. 1997. Nr. 3.
13. A. Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1992.
14. A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.

1997. T.7,8.
15. A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // LPA mokslo darbai

“Kriminalinė justicija”. 1997. T.VI.
16. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.
17. S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
18. С.С. Алексеев. Теория права. М., 1996.
19. А.Б. Венгеров. Теория государства и права. M., 1998.
20. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.
21. Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.
22. Н.И. Матузов, А.В. Малько. Теория государства и права. M., 1997.
23. В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.
24. В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
25. Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко. M.,

1996.
26. Теория права и государства. Под редакцией В.В. Лазарева. M., 1996.
27. Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M.,1996.
28. В.Н. Хропанюк. Теория государства и права. M., 1995.

———————–
[1] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis //
Teisės problemos. 1997. Nr.3.
[2] Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.
[3] P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.
[4] Nors valstybė dažniausiai yra suprantama kaip sudėtinė sąvoka, pvz.,
kaip tvarka, organizacija ir teisinių santykių subjektas arba bent jau kaip
teritorija, valdžia ir gyventojai, bet šiuo atveju, ji dažniausiai bus
vartojama valdžios prasme. Aišku, skirtingose teisės sampratose ji keisis.
[5] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.
[6] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[7] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.
[8] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[9] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.
[10] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.
[11] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijos
akademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.
[12] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.
[13] Valstybės ir teisės teorija. Red. S.Vansevičius. V., 1989.
[14] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.
[15] A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.
1997. T.7,8.
[16] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.
[17] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.
[18]Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.
[19] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.
[20] A.Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.
1998. Nr. 1.
[21] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.
[22] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //
Teisės problemos. 1997. Nr.3.
[23] A.Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.
1998. Nr. 1.
[24] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijos
akademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.
[25] Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M., 1996.
[26] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.
[27] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[28] E. Kūris. Hartas ir mes // H.L.A. Hart. Teisės samprata. V., 1997.
[29] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.
[30] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.
[31] A.Vaišvila. 1998-1999m. paskaitos LTA.
[32] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[33] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.
[34] A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija.
1997. T.7,8.
[35] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[36] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
[37] Pagal E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų
teisės tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės
tradicijos. V., 1993.
[38] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės
tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės
tradicijos. V., 1993.
[39] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[40] Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко. M.,
1997.
[41] Tik paskutiniu metu pripažįstama tezė apie teisės ir įstatymo
nesutapimą. Jos dėka keičiasi požiūris į teisės vaidmenį, jos santykį su
valstybe.
[42] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės
tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės
tradicijos. V., 1993.
[43] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[44] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
[45] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
[46] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[47] Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.
[48] A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.
[49] A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.
[50] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[51] A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // Lietuvos policijos
akademijos mokslo darbai “Kriminalinė justicija“. 1997. T.VI.
[52] А.Б. Венгеров. Теория государства и права. М., 1998.
[53] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės
tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės
tradicijos. V., 1993.
[54] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.
[55] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.
[56] A.Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1997.
[57] Dar reikia pridurti, kad M.I. Baitino ginamas šiuolaikinis
normatyvizmas sugeba kritiškai vertinti valstybės kuriamą teisę, likdamas
ištikimas savo metodologinėms nuostatoms – nenuslysdamas į kartais
spekuliatyvius prigimtinės teisės krypties neapibrėžtumus.
[58] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[59] С.С. Алексеев. Теория права. М., 1997.
[60] E. Kūris. Hartas ir mes // H.L.A. Hart. Teisės samprata. V., 1997.
[61] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
[62] В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
[63] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[64] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[65] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[66] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.
[67] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[68] P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.
[69] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[70] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[71] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[72] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
[73] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
[74] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
[75] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.
[76] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
[77] M.Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
[78] Н.И.Матузов, А.В.Малько. Теория государства и права. M., 1997.
[79] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[80] S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
[81] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[82] В.В. Лазарев. Теория права и государства. M.,1996.
[83] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės
tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės
tradicijos. V., 1993.
[84] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //
Teisės problemos. 1997. Nr.3.
[85] A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis. //
Teisės problemos. 1997. Nr.3.
[86] E. Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės
tradicija // M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės
tradicijos. V., 1993.

Leave a Comment