TEMA(TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS)
Rašto darbas
TIKRINO: …… … … … … … … … … … (parašas) VERTINIMAS: … … … … … …
Vilnius, 2005
Turinys
I. ĮVADAS…………………………………………………………………………………………3II. DĖSTOMOJI DALIS……………………………………………………………………………………..41. Teisės ir valstybės samprata…………………………………………………………………42. Teisės ir valstybės santykis…………………………………………………………………………….52.1 Teisės ir valstybės santykis normatyvistinės teisės sampratos požiūriu……………….72.2 Teisės ir valstybės santykis pilietinės teisės sampratos požiūriu………………………….82.3 Teisės ir valstybės santykis sociologinės teisės sampratos požiūriu……………………..9III. IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………10LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….12
I. ĮVADAS
Tiek Lietuvos tiek kitų valstybių mokslininkai savo darbuose daug rašo apie teisnius santykius, kurie atsiranda atitinkamų teisės normų pagrindu. Nagrinėdami tokius dalykus kaip pavyzdžiui teisinės paslaugos, teisės įgyvendinimas, teisės atsiradimo pagrindai, valstybės institucijos neabejotinai susiduriame su teisės ir valstybės sąvokomis. Teisė ir valstybė yra labai glaudžiai susijusios. Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį.Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas ir sunku nustatyti kas atsirado pirmiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas. Kitu požiūriu kaip rašo N. I. Matuzovas valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, veikiant toms pačioms priežastims. Tai kad vienu metu nereiškia, kad tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Valstybės ir teisės atsiradimas tai labai ilgas periodas, šiuo požiūriu valstybė ir teisė išauga iš papročių ir ekonominių poreikių. Savo nuomonę, be abejo turi visos skirtingai teisę suvokiančios kryptys (normatyvistinė, pilietinė, sociologinė). Galų gale tai nėra labai svarbu. Dar svarbiau, kad teisei reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teises normas įtvirtinti ir įgyvendinti teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.
Teisės esmė nėra duota visiems laikams, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, ji yra nuolat netapati pati sau ir istoriškai susiklostanti. Teisė yra pastovi tik tuo kad ji yra visuomeninė tvarka, o turinio požiūriu nuolat kintantis procesas1. O kadangi teisė yra visuomeninė tvarka ji negali būti nesusijusi su valstybe, kaip tą tvarką palaikanti ir formuojantį mechanizmą. Esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybės ryšiui, šio santykio prioritetų nustatymas nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė priklauso nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylančios tvarkos, ar atvirkščiai gali laisvai savo nuožiūra kurti, kaitalioti tą tvarką. Čia svarbu kam teikiama pirmenybė pačiam ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę – teisės idėjoms teisės normoms ar teisiniams santykiams. Taisės ir valstybės santykis keičiasi atitinkamai remiantis: normatyvistine (etatistine), pilietine (demokratine), sociologine teisės samprata.Rašto darbui parašyti naudoti metodai: sisteminis, ir lyginamasis
Rašto darbo tikslas:Pateikti teisės ir valstybės sampratą, svarbiausius jų požymius. Atskleisti jų tarpusavio santykius atsižvelgiant į vyraujančia teisės sampratą.
Rašto darbo struktūra: rašto darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis ir rašto darbo rezultatų apibendrinimas – išvados. Darbo pabaigoje pateiktas naudotos literatūros sąrašas.
II. DĖSTOMOJI DALIS
1. Teisės ir valstybės samprata
Valstybės samprata. Kas yra valstybė? I šį klausimą galime rasti daug atsakymų. Patį žodį „valstybė“ vartojame įvairiomis reikšmėmis, pagrindinės šio žodžio reikšmės yra dvi:2Organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią1. Tokios bendruomenės kraštasS. Vansevičius siūlo tokį valstybės apibrėžimą „Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikiant teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką”3
Valstybės sąvoka gali būti vartojama tokiomis patrasmėmis:42. Teisiškai valstybė yra juridinis asmuo kaip tam tikra korporacija, nuo kitų korporacijų valstybė skiriasi šalies nustatyta teisine tvarka. Valstybės santykiai su teise turi būti tokie pat kaip ir individo, nors valstybė ir sankcionuoja teisę3. Socialiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės4. Valstybė suvokiama kaip gyvas gamtos organizmas, socialinės biologijos forma (organinė valstybės teorija} Tris esminiai valstybės požymiai:1. Gyventojų teritorinis susiskirstymas. Valstybė turi turėti griežtai lokalizuotą savo teritoriją, kurią apima jos suvereni valdžia ir nuolatinis gyventojų (piliečių) skaičius.2. Viešoji valdžia. Viešąja ji vadinama todėl, kad nesutampa su visuomene, o tik veikia jos vardu. Terminas Viešoji valdžia apima valdininkiją ir valstybės aparatą. Tai reali jėga, užtikrinanti teisės normų įgyvendinimą ir normalų valstybės funkcionavimą: vyriausybė, policija, kariuomenė, teismas.3. Valstybės suverenitetas – valstybė valdžios atributas, pasireiškiantis jos viršenybe, savarankiškumu ir nepriklausomybe. Tai būtinasis valstybės požymis.
Teisės samprata. Teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.5 Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu visuomeninių santykių reguliavimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrųjų socialinių ir psichologinių reguliatorių bei stimulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje.6 Klasinės ir demokratinės valstybės sąlygomis teisė dėl skirtingos socialinės paskirties yra skirtingo turinio. Klasinės valstybės sąlygomis teisės paskirtis – saugoti tik vienos klasės (valdančiosios) teises ir interesus, o teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos nustatomos taip, kad kitų laisvė garantuoja kitų nelaisvė. Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinės visuomenės praktikoje, kadangi daugeliu atveju reikia remtis ne tik įstatymu tačiau ir teise. Teisės ekvivalentu pripažįstama konstitucija, laikant ją teisiniu įstatymu. Išskiriami būtini du teisės sampratos elementai
a) norminis teisės pobūdis – teisės paskirtis normuoti ir tvarkyti visuomeninius santykius; b) įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę;Teisės požymiai: a) teisė yra visuotinai privalomų normų sistema; b) teisės normos išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose; c) teisė yra nulemta visuomenės gyvenimo veiklos; d) teisė ir įstatymai nėra tapatūs dalykai.2. Teisės ir valstybės santykis
Valstybei, kaip ir gyventojams, turi būti taikomi tokie patys įstatymų reikalavimaiM. Romeris
Valstybė įkūnija visuomenėje stipriausią socialinį veiksnį – organizuotą politinę valdžią, turinčia tiek pozityvią tiek negatyvią reikšmę. Pozityvi reikšmė ta, kad politinė valstybės valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą josfunkcionavimą, racionalų valdymą, apgint visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus.7 Valstybės valdžia pasižymi būdingomis ypatybėmis ir dėsningumais, veikia vartodama jėgą, ir todėl jos socialinė psichologinė išraiška yra destruktyvi ir negatyvi. Kalbant apie teisės ir valstybės sąveiką reikia skirti du dalykus.1. teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomybę nuo valstybės. Tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai veiksminga ir išreikštų ne tik neprivalomus moralinius padarinius ji (teisė) turi ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe galimybės (teisės institucionalizacija). Ši institucinė teisės samprata mus nukreipia į tą teisės vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės susijungimo su valstybe būtinybė ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis. Valstybė ypač reikšminga teisei tame jos materializavimosi laike, kai reikia įtvirtinti ir įgyvendinti teisės normas. Valstybė tampa mechanizmu, kuris užtikrina teisės kelią nuo teisės idėjų iki socialinės santvarkos realybės. Suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumą valstybė atskiria teisės normas nuo moralės. Šuo požiūriu valstybė kuria teisę. Per teisėkūrą valstybė tampa institucinės teisės dalimi.
2. netiesioginę teisės priklausomybę ir jos ryšius su valstybe. Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti suabsoliutinama. Teisės objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo įstatymų leidėjo (valstybės). Teisė tam tikra prasme yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintis savų dėsningumų. Yra valstybės poveikio teisei ribos ir pati valstybė turi savo galimybių ribas. Valstybės pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali būti nukreiptas prieš valstybę (valdžią). Valstybė nekuria teisę o tik sankcionuoja, užbaigia teisėkūros procesą, kuria teisę tik instituciniu lygiu, todėl valstybė negali būti pirminė teisės priežastimi. Valstybė yra išimtinė įstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti (įstatymu gali būti bet kuri valia, o teise tik turinti tiesiosios linijos pavidalą8). Teisė vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą, sukurdama valdžios padalijimą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės valdžios vienuose rankose. Valstybė būtent per teisę vykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką, individo padėtį. Teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą , kartu nustatydama jos ribas, kontroliuoja jos veiklos teisėtumą.Taigi kaip matome, egzistuoja atgalinis valstybės – teisės ryšys. Teisė valstybei reikalinga ne mažiau kaip valstybė teisei. Kaip jau minėta įvade esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybės ryšiui, šio santykio prioritetų nustatymas nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė priklauso nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylančios tvarkos, ar atvirkščiai gali laisvai savo nuožiūra kurti, kaitalioti tą tvarką. Čia svarbu kam teikiama pirmenybė pačiam ontologiniame teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę – teisės idėjoms, teisės normoms ar teisiniams santykiams. Teisės ir valstybės santykis keičiasi atitinkamai remiantis: normatyvistine (etatistine), pilietine (demokratine), sociologine teisės samprata2.1 Teisės ir valstybės santykis normatyvistinės teisės sampratos požiūriu
Normatyvizmo kryptis teisės moksle susiformavo XXam. pradžioje, jis būdingas autoritarinėms ir totalitarinėms atsilikusioms valstybėms. Normatyvizmo atstovai teigia, kad teisė yra vientisa, logiška, uždara teisės normų sistema ir siūlo tas teisines normas nagrinėti, analizuoti, klasifikuoti bei kurti vadinamąsias „grynąsias“ teisės sąvokas, atsiribojant nuo esamų socialinių sąlygų ir tikrovės, kurioje jos bus taikomos.9 Žymiausias šios krypties atstovas Hansas Kelzenas. Normatyvizmas arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teisės normas, jos pripažįstamos svarbiausiu teisės elementu. Teisės samprata čia tarsi nereikalinga ji susiaurinama iki elgesio taisyklės, teisė čia remiasi įstatymu, o įstatymas valdančiosios jėgos valia. Viską ką sankcionuoja valstybinė valdžia paverčiama privalomo elgesio taisykle, kurios privalomumas garantuojamas valstybės prievarta. Tokia nustatyta elgesio taisyklė čia laikoma teise.Jei remsimės normatyvistine teisės samprata tai teisės ir valstybės santykyje pagrindinis vaidmuo priklausys valstybei. Teisė pavaldi valstybei, kaip teisinių normų, kurių sistema ji yra, kūrėjai. Vienintelis teisės šaltinis – valstybės valia. „Teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota bendro elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta ir dėl to visuotinai privaloma.10 Valstybė čia nėra saistoma teisės, ji paverčia teisę savo įrankiu, riboja jos funkcijas. Teisė tėra valstybės kūrinys, jos logiška pasekmė, neturi realios galios ir privalo visiškai remtis į valstybės prievartą. Čia veikia ne teisė, o įteisinusi savo veiksmus valstybė, kuriai nerūpi tobulos teisės sistemos, kad egzistuotu teisė ir žmogaus laisvė bei nepriklausomas teisingumas.
Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės santykį:11
1. Valstybė – priemonė visuomenei valdyti.2. Teisė – valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės.3. Pagrindinis teisės šaltinis – įstatymas.4. Teisės kūrėjas – įstatymų leidybos organas.
5. Teismai – valstybės organai, taikantys teisę ir taip vykdantys teisingumą.2.2 Teisės ir valstybės santykis pilietinės teisės sampratos požiūriu
Pilietinę teisės sampratą sudaro bendros žmogaus vertybės: gyvybė, sveikata, laisvė, susikurtas turtas ir kitos, egzistuojančios anksčiau nei valstybė ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį.12 Todėl galima sakyti, kad šioje sampratoje teisė iškyla aukščiau už valstybę. Valstybė nustato teises normas ne savavališkai, o atsižvelgdama į žmogiškąsias vertybes ir dėl jų sudarytas piliečių tarpusavio sutartis. Valstybė nustatydama teisės normas riboja vieno asmens teisę tik tiek, kiek to reikia apsaugoti kito asmens teisę. Kurdama teisę ji yra skaitoma šalia valstybės egzistuojančių vertybių – pagrindinių žmogaus teisių.13 Net viduramžiais teisė nebuvo visiškai subordinuota politinei valdžiai – įstatymai valdžią varžė tol kol nebuvo pakeičiami. Jau tada XI – XII am. buvo pasakyta kad „ yra teisė turinti didesnę juridinę galią už valstybės sukurtąją.14Šiuolaikinės pilietinės (demokratinės) teisės pagrindą sudaro prigimtinės teisės teorija. „Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojoje teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės , su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms žmogaus vertybėms prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių sąmonę, jų tarpusavio santykius, kaip protestas šiai teisės linkmei ir ateina tam, kad vėl sugražintų į moralės vagą ir šitaip primintų pozityviajai teisei jos autentišką paskirtį“15 Pozityvioji teisė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir varžyti idėjinį teisės turinį. Čia skirtingai nuo normatyvizmo, teisė nėra tapatinama įstatymams, o įstatymai tėra „viena
iš teisės išraiškos formų“16 Taigi įstatymas yra privalomas ne todėl, kad kyla iš valstybės, o pasekmė, o šis privalomumas yra teisės pasekmė.Kalbant apie teisė ir valstybės prioritetą pilietinės teisės sampratos požiūriu būtina užsiminti apie teisinę valstybę. Teisinė valstybė – tai organizacija, kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios leidžiamais įstatymais, teisėtai suvaržančiais ne tik atskirus asmenis, bet ir savo pačios veiklą.17 Terminas teisinė valstybė vartojamas žymėti, ypatingos rūšies valstybei arba valdžiai būtent tokiai, kuri atitinka demokratijos ir teisinio saugumo reikalavimus. Teisinė valstybė yra greičiausiai idealas nei realybė, greičiausiai procesas, nei greitai tam tikrais pakeitimais pasiekiamas taškas, bet kartu ji gali būti esminis teisės ir valstybės santykio problemos sprendimas. Teisinės valstybės ribose teisė valstybei suteikia civilizuotumo bruožų, ją jungia į pilietinės (demokratinės) valstybės institucijų sistemą ir taip panaikina ar bent jau sumažina negatyvius valdžios esybės pasireiškimus.
2.3 Teisės ir valstybės santykis sociologinės teisės sampratos požiūriu
Sociologinė kryptis yra viena iš pagrindinių XX am. teisės krypčių. Sociologinė teisės samprata, teisę kildina iš realiai susiklostančių santykių, teisė ir valstybė yra to paties lygmens, egzistuoja jų vertybinė pusiausvyra, nes pripažįstama, kad teisę formuoja tiek valstybė, tiek faktiniai žmonių santykiai. Kaip teisė ne visais atvejais kuriama valstybės, taip ir valstybė ne visada saistoma teisės, nes taip pat ją kuria.18 Čia keliamas ne teisės esmės ar būties klausimas, o kokiais konkrečiai pavidalais teisė egzistuoja, reiškiasi asmens ir visuomenės gyvenime. Atsakoma, kad teisė egzistuoja kaip tam tikros žmonių teisės ir laikysena, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su pozityviosios teisės normomis ir funkcionavimu tokių valstybės institucijų kaip teisėkūros institucijos, teismai19. Visuomenės gyvenimas greitai keičiasi ir teisės normų turinys socialinių poreikių atžvilgiu visada vėluoja, todėl prie veiksnių, formuojančių teismų sprendimus – konkrečiąją teisę, priskiriama ir toje visuomenėje paplitusi teisinė doktrina, teisės tradicija, teisininkų išsilavinimo tipas, institucinė teismų sprendimų kontrolė.20 Taigi įstatymų formavimasis – tai tik vėlyvoji teisės vystymosi stadija. Įstatymų leidėjas ne sukuria, o atranda teisės normą, kai ji jau būna įsigaliojusi žmonių santykiuose, todėl ir teisė yra ne vien tai, ką valstybė įtvirtina įstatymuose, bet tai, kas socialinių santykių praktikoje susiklosto. Teisė čia ir yra ypatinga pačių socialinių santykių savybė. O ir patys įstatymai tik tiek teisės požiūriu
naudingi , kiek yra įgyvendinami, kiek veikia teisinius santykius, nes teisė yra ne tai, kas valstybės buvo sugalvota, o tai, kas realybėje gavosi. Teisiniai santykiai ne tik yra pirminė medžiaga, bet ir vienintelė terpė, kurioje teisė realiai veikia; taip suprantama teisė vadinama “gyvąja teise”, nes, anot jos šalininkų, valstybės įtvirtinamų teisės normų visuma tėra negyvybinga abstrakcija, jei neįvertinami visuomeniniai santykiai. Todėl valstybės kuriama teisė (įstatymai) ir besiformuojanti santykiuose teisė gali skirtis. Įstatymų tekstuose teisė negali pilnai atsiskleisti. Teisė yra ir normų visuma, ir jų faktinė realizacija, ir tam tikra tvarka, bet pirmenybė teikiama būtent visuomenėje susiklosčiusiai tvarkai, žmonių abipusės pagarbos ir apsikeitimo paslaugomis santykiams.Sociologinė kryptis, iškelianti visuomenės vaidmenį kuriant teisę, kartu parodo siekį, decentralizuojant valdymą, silpninti imperatyvinį valstybės vaidmenį ir apriboti jos kišimąsi į socialinius santykius. Čia net teismai tampa ne valstybės, o visuomenės institucija. Mat jei teisė yra ne taisyklė, o konkretus sprendimas, tai teisėkūroje iškeliamas ne valstybės, o teismų vaidmuo. Teisė suteikia visuomenei savarankiškumo galimybę ir kartu, vienija ją su valstybe. Todėl ši teorija aiškiai yra demokratinio, antitotalitarinio pobūdžio.
III. IŠVADOS
Taigi valstybės ir teisės santykis sprendžiamas skirtingai įvairiose teorijose ir kiekvienu atveju pasirenkamas pagal poreikius, visuomenės kultūros lygį ir kitas aplinkybes. Šis santykis yra sudėtingas ir daugiaaspektis. Normatyvizmas sureikšmina valstybės vaidmenį kuriant teisę, čia valstybės valia vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma – vienintelė teisės būtis. Pilietinis požiūris sureikšmina teisės vaidmenį prieš valstybę, pripažįsta, kad žmogaus teisės yra įgimtos ir neatimamos, o valstybė teises privalo saugoti. Užtikrinti teisės veiksmingumą reikia minimalios teisės prievartos, nes čia siekiama įtvirtinti visuomenėje ne vyravimo ar viešpatavimo, o tarpusavio santarvės būseną.21 O skirtingai nuo jų sociologinis požiūris pripažįsta abipusę teisės ir valstybės įtaką ir kartu tam tikrą šių reiškinių savarankiškumą. Teisė ir valstybė šioje sampratoje lieka gana atskirais reiškiniais, kiekvienas iš jų turi savi tikslus ir metodus, todėl beprasmiška svarstyti kas svarbiau – valstybė ar teisė.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad teisės ir valstybės santykio nagrinėjimas pagal atskirus požiūrius į teisės sampratą leido ne tik plačiau pažvelgti į šį klausimą, bet ir atskirai atskleisti jo aspektus, giliau pagrįsti atskirus požiūrius. Teisės – valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, nuo kurių nagrinėjimo čia buvo atsisakyta. Tai ir pati teisės samprata, kuri čia paliesta tiktiek, kiek buvo aktuali duotai temai; čia buvo net atsisakyta platesnės atskirų požiūrių kritikos. Reikšmingos šiam klausimui ir teisėkūros problemos, kurių platesnis nagrinėjimas atrodė netikslingas (tai atskira plati tema). Baigdama darbą norėčiau pacituoti Sokrato žodžius: Valstybė – tai labiausiai teisinga ir protinga žmonių tarpusavio bendravimo forma, kada įstaymas yra privalomas tiek jos piliečiams, tiek ir pačiai valstybei.
Literatūra:
1. A. Vaišvila. Teisės teorija// Vilnius 20002. A. Vaišvila. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje// Vilnius 20003. Kūrys. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicija// vakarų teisės tradicijos. 19934. Lietuvos teisės pagrindai // Vilnius 20045. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija // Vilnius 20006. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija // Vilnius 1989