TURINYS
I. Įvadas 3II. Dėstomoji dalis 1. Teisės samprata 52. Prigimtinės teisės teorija 53. Teisinis pozityvizmas 64. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis kaip teisės turinio formos santykis 85. Tomo Akviniečio požiūris į pozityviosios ir prigimtinės teisės santykį 96. Prigimtinė teisė kaip pozityviosios teisės esmė 11 6.1. Prigimtinė teisė ir tendencija ją ontologizuoti 12 6.2. Teisės ontologizavimo reikšmė 14 6.3. Neprigimta ,,prigimtinė teisė” 14 6.4. Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė 167. Pozityviosios ir prigimtinės teisės santykis pasak H. L. A. Hartą 168. Institucinė teisės samprata kaip valstybinės valdžios įtraukimas į teisės esmę 179. Prigimtinė ir pozityvioji teisė teisės ir moralės santykio kontekste 1810. Teisės ir valstybės santykis 19 III. Išvados 21Literatūra 22
I. ĮVADAS
Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių.Teorinė teisinio žinojimo sritis prasideda nuo suvokimo tų veiksnių, kurie formuoja konkrečioje visuomenėje vyraujančią teisės sampratą, lemia jos turinį ir pobūdį. Ji siekia nustatyti, kaip iš biologinių, psichologinių, ekonominių žmogaus interesų atsiranda teisinė tikrovė, kas lemia tokią transformaciją. Mano kursinio darbo tema ,, Pozytivistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija”. Bus patogiau ir suprantamiau jei vietoj „nepozityviosios teisės“ vartosiu „prigimtinė teisė“. Prigimtinės teisės objektyvios savybės jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo įstatymų leidėjo, ji tam tikra prasme yra nepriklausomas ir savarankiškas reiškinys turintis savų dėsningumų. Tuo tarpu pozityvioji teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Čia postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams, o atsakymas į klausimą, kuo , kuo gali būti grindžiama butinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas. Pasirinkau šią temą, kadangi prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis yra analizuojamas ir šiandien. Rašydama kursinį darbą, stengiausi atskleisti prigimtinės ir pozityviosios teisės sampratų santykį jų disusiją, bendrus ir skirtingus bruožus, prigimtinės teisės bei pozityviosios teisės sąvokas vartojimo aspektu. Prigimtinės ir pozityviosios teisės sampratų santykis, viena vertus, yra genetinis – pozityvioji teisė išvedama iš prigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis: pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valstybės ginama elgesio taisykle. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų vertybių konkretinimas, garantas. Valstybės leidžiami įstatymai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei. Šiame darbe nagrinėjau tokias temas kaip: Prigimtinės ir pozityviosios teisės sampratų santykis; Prigimtinė teisė ir tendencija; Teisės ontologizavimo reikšmė; Neprigimta ,,prigimtinė teisė”; Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė; Institucinė teisės samprata kaip valstybės valdžios įtraukimas į teisės esmę; Teisės ir valstybės santykis; Pozityviosios ir prigimtinės teisės santykis pasak H. L. A. Hartą; Tomo Akviniečio požiūris į pozityviosios ir prigimtinės teisės santykį ir kt. Rašydama kursinį darbą ,, Pozytivistinės ir nepozityvistinės teisės sampratų diskusija ” naudojausi tokią literatūra kaip A. Vaišvila „Teisės teorija“, Leonas P. „Teisės filosofijos istorija“, Hans Kelsen „Grynoji teisės teorija“ Malakauskis P. Prigimtinė teisė, S. Vansevišius „Vastybės ir teisės teorija“, Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija, Volanas A. „Rinktiniai raštai“, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kt.
Kursiniam darbui parašyti naudoti metodai: sisteminis, lyginamasis, istorinis.
Kursinio darbo struktūra: kursinį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis ir kursinio darbo rezultatų apibendrinimas – išvados. Darbo pabaigoje pateiktas naudotos literatūros sąrašas.
Kursinio darbo uždaviniai:Atskleisti pozitivystines ir nepozitivystinės teisės doktrinų sampratas, jų esmę ir tarpusavio ryšius taip pat atskleisti būtent joms būdingus požymius. Atskleisti ir apibūdinti jų sąvokas.
II. DĖSTOMOJI DALIS
1. TEISĖS SAMPRATA
Teisė – socialinis interesas paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus . Socialinė teisės paskirtis – būti nuolatiniu patikimu visuomeninių santykių reguliavimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrųjų ir psichologinių reguliatorių bei stimulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje . Teisės socialinė paskirtis atsirado ne iš karto ji istorinis reiškinys ir keičiasi priklausomai nuo teisės sampratos. Remiantis teisės etatizmu – teisės paskirtis užtikrinti ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės valią, atitinkamai slopinant kitas socialines grupes. Remiantis pilietine teisės samprata teisės paskirtis – saugoti visų žmonių teises vienodai veiksmingomis priemonėmis ir derinti priešingus interesus ne jėga o abipuse nauda. Remiantis šiomis sampratomis žmogaus teisės gali būti suprantamos įvairiai. Tačiau visą pažiūrų įvairovę R.Z.Lifšicas siūlo apibendrinti dviem požiūriais: 1) naturalistiniu ir 2) pozityvistiniu. Natūralistinis požiūris pripažįsta, kad žmogaus teisės priklauso asmeniui iš prigimties ir yra neatimamos. Pozityvistinis atvirkščiai – žmogaus teises asmeniui suteikia ir siaurina valstybė. Tačiau šios pažiūros nėra pakankamos, tiesos reikia ieškoti jas integruojant. Viena vertus žmogaus teisės yra prigimtinės – gyvybė, sveikata, laisvė, tačiau jos gali būti siaurinamos jei žmogus nevykdo iš jų išplaukiančių pareigų, kita vertus žmogaus teisės atsiranda kaip valstybės teisėkūros rezultatas.
2. PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA
Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvairiose žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje ir Romoje, senųjų Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje, Renesanso epochoje, vėliau ji vėl atgydavo ir atgyja, kai tik pozityviąją teisę ištinka moralinė krizė..Naujasis susidomėjimas prigimtine teise po Antrojo pasaulinio karo kaip tik buvo sukeltas tos galios moralinės krizės, į kurią buvo patekusi Europos pozityvioji teisė dėl pasidavimo pozityvistinei ir normatyvistinei ideologijai. Prigimtinės teisės doktrina viduramžiais kildinta iš vadinamosios dieviškosios (teologinės) teisės. Šiais naujausiais laikais prigimtinės teisės doktrina yra daugiausia sekuliarinė, prigimtinę teisę grindžianti vien proto postulatais . Prigimtinės teisės doktrina pozityviajai teisei kelia moralumo ir teisingumo reikalavimus. Jos pagrindas yra prigimtinių teisių idėja, vėliau pavadinta pagrindinių žmogaus teisių idėja. Buvo įrodinėjama, kad prigimtinės žmogaus teisės yra ankstesnės už įstatymą ir ne įstatymu žmogui suteikiamos. Valstybė negali savo nuožiūra elgtis tų įstaymų atžvilgiu. Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai :1. Prigimtinė teisė – rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuojančių žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai žmogaus interesų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė.2. Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas – prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis. 3. Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios teisės (valdžios aktų) įpareigojimų. 4. Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmoniškumo požiūriu. Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinių teisių buvimo ir jų vaidmens visuomenėje pripažinimas yra didelis humanistinės minties laimėjimas. Šios idėjos prasmė yra pripažinimas, kad lygia greta su valstybėje žmonių sukuriama t.y pozityviąja, teise yra prigimtinė teisė, kurios šaltinis – natūrali visuomenės ir gamtos tvarka ir jai suteikiama visuotinė reikšmė . Prigimtinė teisė pastūmėjo pozityviają teisę siekti humaniškumo ir teisingumo. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojoje teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei, ir ateina tam, kad vėl sugražintų pozityviąją teisę į moralės vagą ir šitaip primintų pozityviajai teisei jos autentiškąją paskirtį.
3. TEISINIS POZITYVIZMAS
Tai XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios teisinė ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens teisėje pabrėžimu. Pozityvizmas neprypažįsta jokios teisės išskyrus normatyvizmą ji atmeta bet kokius vertybinius samprotavimus ir mano, kad tai ne teisė, o moralė. Tačiau pozitivyzmas neneigia teisės ir motralės turinio, „teisė ir moralė dažnai reguluoja tuos pačius santykius, tarp jų gali kilti konfliktas arba, priešingai, jos gali viena kitai neprieštarauti“ . Kad ir kokia neteisinga ir amorali būtų ji vis tiek bus teisė, visiems privalomo elgesio taisyklė. Čia teisės norma vienintelė teisės būtis. Pozityvistinė teisė siekia atsakyti į klausimus kokia yra teisė, kaip ji sukurta bet neaiškina kokia teisė turi būti. Civilizacijos sąlygomis pozytivioji teisė vaidina pagrindinį vaidmenį socalinio gyvenimo infrastruktūroje. Skiriami keturi pozityviosios teisės lygmenys.1. Stipriojo teisė – ji galiojo iki civilizacijos stadijos. Jai būdinga vadovo, viresnybės pavaldumo hierarhija. Kraštutinė stipriojo išraiška buvo karo teisė, fizinis naikinimas ir tt.2. Kumščio teisė – galiojo pirmaisiais civilizacijos etapais vyraujančios jėgos buvo valdžia ir religinė ideologija. Tai taip pat stipriojo teisė tačiau lemiama civilizacijos.3. Valdžios teisė – visuomenėje stiprėja pasaulietinė valdžia:feodalinė kapitalistinė, šioulaikinė – autoritarinė valdžia. Pozityviąja teise laikomos visos valdžios išleistos normos, kuriose reiškiasi vyraujančios socialinės jėgos, kurių tikslas – panaudoti įstatymus savo interesams tenkinti.4. Pilietinės visuomenės teisė – yra aukščiausios raidos stadijos ir suartėja su prigimtine teise. Jos pagrindas yra įgimtos žmogaus teisės, esančios teisės normų teisėtumo matas. Pozityvioji teisė turi padėtiįgivendinti prigimtines žmogaus teises, nes jai būdingas visiems privalomas, apibrėžtas turinys, igaliojimas atlikti veiksmus ir garantijosTeisiniam pozityvizmui buvo būdingi tokie požymiai:1. Subjektyvistinė teisės samprata. Teisė – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys.
2. Kadangi teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės problema čia iš esmės pakeičiama įstatymo problema: kiekvienas įstatymas – teisinis, nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. Todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę, yra teisinga ir teisėta.3. Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Teisiniai pozityvistai neginčijo pažiūros, kad teisės normos gali rasti atramos moralėje ir kad teisė iš esmės gali būti vertinama moralės požiūriu. Moralės požiūriu neteisingos teisės normos vis tiek yra teisė, nes yra privalomos .Teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreikiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys.4. PRIGIMTINĖS IR POZITYVIOSIOS TEISĖS SAMPRATŲ SANTYKIS KAIP TEISĖS TURINIO IR FORMOS SANTYKIS
Sakyta, kad prigimtinė teisė nėra nustatyta kieno nors iš šalies valiniu aktu, o kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Ji yra tik paprastas dorovės sukonkretinimas.Tačiau tam, kad reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai privalomo elgesio normą, ši vienovė turi būti valstybės sankcionuota ir šitaip vietoj prigimtinio būvio įgyti pozityviosios (visuotinai privalomos) teisės statusą, kur imperatyvų privalomumas garantuojamas ne tik abipuse nauda. Visuotinis teisės privalomumas – tai savybė, kurią teisei iš šalies suteikia valstybės valia. Ši valia įpareigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valstybės prievarta, lemia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę ir šiuo atžvilgiu ji – daugiau negu moralė. Nuo to momento prigimtinė teisė virsta pozityviąja (lot. positivus – nustatytas). Ši tendencija – valstybės prievarta garantuoti teisės imperatyvus ilgainiui tampa tokia svarbi, kad privalomumas pasidaro reikšmingesnis dalykas negu pats elgesio taisyklės turinys. Valstybės prievarta, garantuojanti visuotinį teisės imperatyvų privalomumą, esminio elemento teisėmis ima įeiti į teisės esmę, nes dėl šio besąlygiško privalomumo teisei turi paklusti ir tie, kurie jai pritaria, ir tie, kurie nepritaria. Šitaip atsiranda visuotinio teisėtumo reikalavimas. Dura lex, sed lex (griežtas įstatymas, bet įstatymas). Visi privalo vykdyti įstatymą ne todėl, kad jis abipusiškai naudingas, o tik todėl, kad jis įstatymas. Atsigręžimas į įstatymo turinį aktualina prigimtinės teisės poreikį.Stoikais sekęs Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę vadino tiesiog ,,proto teisę” (recta ratio) ir laikė ją amžina, visose tautose esančia; ji yra Dievo sukurta ir todėl neatšaukiama. Kas neklauso šios teisės, tas pats sau daro skriaudą, nes atsisako žmoniškumo. Teisės mokslas, pasak Cicerono, turįs semtis išminties ne iš edikto, ne iš Dvylikos lentelių įstatymų, o iš giliausios filosofijos šaltinių; neteisingas tas, kuriam svetima prigimtinė teisė, nes tik ši teisė esanti verta teisės vardo. Žmonių kuriamoji teisė kylanti iš prigimtinės ir šia pateisinama.Teisingumas (aequitas) – tai ,,kalbėjimas į visus vienu balsu”. O tokiu ,,balsu” kaip tik ir privaląkalbėti įstatymai.Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Pozityviąją teisę jis vadino laikinąja (lex temporalis): toje pačioje valstybėje laikui bėgant ji kintanti, įvairiose šalyse – vis kitokia. Jos tikslas – saugoti ramybę ir tvarkyti visuomeninį žmonių gyvenimą, jos sankcijos – prievarta. Tuo tarpu prigimtinė teisė yra įdiegta į žmogaus sąžinę ir joje ,,girdisi Dievo balsas”. Įstatymas, neatsižvelgiantis į ,,amžinosios teisės įstatymus” (lex aeterna), nėra teisė ir neprivalomas.Prigimtinės teisės naudai šį santykį viduramžiais sprendė ir Tomas Akvinietis. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai – tai teisės iškreipimas (legis corruptio). Visų gerovei priešingi įstatymai esantys ne teisė, o savivalė. Jeigu valdovo valia neatitiktų proto paliepimų, tai jo įsakymas laikytinas ne teise (įstatymu), o tik kaprizu. Prigimtinę teisę jis formulavo į bendrąjį principą: daryk gera, venk blogio.Vėlesniais laikais, ypač XIX a. antroje pusėje, valstybės kuriama teisė (jus humanum) ėmė darytis universalinė – šalia jos neliko vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Teisiniai pozityvistai sąmoningai neigė prigimtinę teisę kaip ,,metafizikų išmonę”. Šią valstybės kuriamą teisę (jus humanum) XIX a. dėl prancūzų filosofo Ogiusto Konto (Comte) filosofijos įtaka imta vadinti pozityviąja teise, pabrėžiant jos imperatyvų įsakmumą kaip garantuojamą valstybės (realios jėgos). Jos šaltiniai buvo siejami ne su prigimtine teise, o tik su valstybės valia.Prigimtinės teisės renesansas Vakaruose prasidėjo visuomenei orientuojantis į demokratines vertybes, kai buvo susirūpinta žmogaus teisėmis, siekta įveikti subjektyvistinę teisės sampratą, sankcionavusią valdžios savivalę teisėkūroje, kuri nematė teisėje jokių nuo valdžios valios nepriklausomų vertybių, galinčių susaistyti valdžios valią kuriant teisę ir šitaip apsaugoti žmogaus teises nuo valdžios savivalės, įgyjančios įstatymų pavidalą . Tokių vertybių paieška vėl atgaivino prigimtinės teisės tradiciją reikalaujant, kad valstybės kuriama teisė sankcionuotų ir garantuotų prigimtinės teisės nustatomus imperatyvus.
5. TOMO AKVINIEČIO POŽIŪRIS Į POZITYVIOSIOS IR PRIGIMTINĖS TEISĖS SANTYKĮ
Tomas Akvinietis teigė, jog tikėjimo tiesos ir jausmų patyrimas yra visiškai suderinami ir vienas kitą papildo. Tikėjimas ateina per protą iš Dievo. Protas skatino suvokti nematerialius dalykus, pavyzdžiui, žmogaus sielą, Dievą, angelus. Žmogaus protas yra tikrasis žmogaus veiksmų vadovas ir iš prigimties neklaidingas. Visos žinios atsiranda iš jausmo, kuris pagrindžiamas mąstant, protaujant. Jis teigia, jog žmogus, kaip Dievo valios vykdytojas, dalyvauja su kitomis esybėmis įgyvendinant Dievo nustatytą tvarką. Individualus žmogaus protas yra ribotas, todėl jis nepajėgus pažinti ir suvokti visumos, kartu įžvelgti tikslingos tvarkos joje. Visa ko veikimo pagrindas yra protas. Gėrio siekimas žmogui yra įgimtas, tačiau gėrį suvokiame skirtingai dėl savo proto ribotumo. Žmogaus valia yra laisva, autonomiška ir gali veikti nepriklausomai nuo proto. Kai valia veikia paklusdama proto sprendimui, ji yra gera, o priešingu atveju – bloga. Blogis kyla iš to, jog mūsų valia nepaklūsta proto vadovavimui ir žmogus tampa blogas valios žmogumi. ,,Įstatymą Tomas Akvinietis suvokia kaip vidinį dalyką, esantį kiekviename iš mūsų. Ar tas įstatymas bebūtų Dievo, ar iš prigimties, jis žmogui yra savas įstatymas, kitaip nei mūsų suvokiamas įstatymas – nurodymas, kylantis iš šalies.Įstatymas protingai būtybei nurodo, kas darytina ir kas ne. Tai, kaip sako pats Tomas Akvinietis, yra ,,dosnus Dievo įrankis geram žmogui” . Tomas Akvinietis skirsto į amžinuosius, prigimtinius, žmogiškuosius ir dieviškuosius. Amžinieji įstatymai yra Dievo protas. Jų šaltinis yra Dievas. Tai dieviškosios išminties planas. Ši teisė yra aukščiau už fizinę žmogaus prigimtį ir kaip visuma yra anapus žmogiškojo supratimo, nors nėra svetima ar juolab priešinga žmogaus protui. Jeigu pozityvieji įstatymai turi kai kuriuos amžinųjų įstatymų kriterijus, jie tampa absoliučiais ir teisingais. Kartu atsiranda prieštaravimų dėl to, jog amžinųjų įstatymų paskelbimas yra išreiškiamas žodine arba rašytine forma. Tomas Akvinietis gana savotiškai traktavo Dieviškąją teisę. Jis pasiekė ribas to, ką galima pavadinti prigimtiniu protu. Dieviškoji teisė yra apreiškimas. Tai Dievo malonės dovana. Pats žmogus yra priklausomas nuo Dievo įstatymo tiek, kiek jis pats nori. Prigimtiniai įstatymai yra dieviškojo proto atspindys sukurtuose daiktuose. Pagal Tomą Akvinietį jie gali žmoguje pasireikšti dviem atvejais: vienu jie valdo ir riboja, kitu yra valdomi ir ribojami. Jie yra Amžinųjų įstatymų dalis. Kartu ši teisė yra sukurta savarankiško proto, bendra visiems žmonėms. Prigimtinė teisė pasireiškia visoms būtims prigimties įdiegtu polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio, išsaugoti save ir kuo tobuliau gyventi. Jais suteikiamas žinojimas, kas yra gera, o kas bloga. Prigimta teisė yra įdegta žmonėse ir jų pripažinta. Bėgant laikui prigimtinės teisės dėsniai iš naujo prisitaiko ir taip kinta įstatymai. Prigimtinei teisei priklauso žmogaus elgesys tiek, kiek jis susijęs su žmogaus prigimtimi. Visi prigimtiniai įstatymai veikia atskirai, bet jų veikimo pagrindas yra bendras – tai prigimtis, kuri kartu yra visose žmonėse. Prigimtiniai įstatymai, kaip teigia Tomas Akvinietis, nėra pakeičiami. Stabilesnė yra jų sudėtis, tačiau pagrindai, esant skirtingiems atvejams, gali kisti. Žmogiškieji įstatymai detalizuoja prigimtinius įstatymus. Juos kuria patys žmonės remdamiesi tuo, kas glūdi prote iš prigimties. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmogiškieji įstatymai vadinami teisės iškraipymu. Jų reikalingumo pagrindą sudaro ramybės ir saugumo reikalavimo instinktas. Žmogiškasis įstatymas turi būti teisingas, nes toks yra ir prigimtinis įstatymas. Remdamiesi Tomu Akviniečiu galime teigti, jog esant tam tikroms aplinkybėms pozityvioji teisė kyla iš prigimtinės teisės. Tai matome tiek visuose įstatymuose, tiek įsipareigojimose valstybei bei tautai. Žmogiškieji ir prigimtiniai esminiai principai lieka galioti ir yra patys svarbiausi. Žmogaus prigimtis labai glaudžiai susijusi su Dievu, kuris to meto visuomenei buvo ypač svarbus. Žmogus gali nesuvokti įstatymų ir jų netgi nesiklausyti, nes per prigimtinį balsą Dievas leidžia pasirinkti tam tikrus veikimo ar neveikimo kelius. Pozityviosios teisės buvimas yra būtinas reiškinys, nes žmogus sugeba valdyti ir išnaudoti savo valdymo suteiktą galią protingiems tikslams. Viskas, kas yra protinga ir teisinga, yra teisė. Tad ,,protinga” ir ,,teisinga” pozityvioji teisė yra prigimtinės teisės atspindys valstybės valdyme, kartu užtikrinanti ir sauganti viešąją tvarką .
6. PRIGIMTINĖ TEISĖ KAIP POZITYVIOSIOS TEISĖS ESMĖ
Prigimtinė teisė – ta amžinoji įstatymo dalis, kurią sveikas protas žmogui diktuoja jo veiksmams reguliuoti. Pasak P. Malakauskio, prigimtinė teisė yra tos žmonių elgesio normos ar taisyklės, kurios glūdi pačioje daiktų prigimtyje ir kurias skelbia ar diktuoja sveikas protas. Be prigimtinės teisės negalėtų būti nė kalbos apie prigimtinius įstatymus. Prigimtinės teisės buvimo neįmanoma užginčyti. Pozityvinių įstatymų būtina klausyti todėl, kad juos išleidžia teisėta valdžia. P. Malakauskio nuomone, valdžia savo ruožtu įstatymų leidybą grindžia pačia daiktų prigimtimi. Valdžia būtina, nes be valdžios negalima gyventi. Valdžia negali egzistuoti ir pasiekti savo tikslo be įstatymų. Jei valdžia įstatymų leidybą turi remti pačia daiktų prigimtimi, iš to seka išvada, kad valstybei leidžiant įstatymus prigimtinė teisė figūruoja kaip įstatymo legalumo pagrindas .
Pakitus gyvenimo aplinkybėms įstatymai pasensta. Būtinos reformos, pataisos, būtina keisti teisės aktus. Tai daroma remiantis prigimtinių teisių pagrindu, nes būtent pozityvinius įstatymus reikalaujama taisyti.P. Malakauskis pripažįsta, kad viskas reguliuojama pozityviniais įstatymais. Bet pozityviniuose įstatymuose yra daug spragų. Pavyzdžiui, žmogaus teisių apsauga ir sankcija priklauso teismo ir policijos sritims. Įstatymai draudžia privačius kerštus, muštynes ir t.t. kartais žmogus negali paprastai apsiginti nuo užpuoliko, todėl būna priverstas griebtis ginklo. Tos savigynos teisės niekas negali žmogui nepripažinti ir jos atimti. Anot P. Malakauskio, prigimtinė teisė – ta amžinoji įstatymo dalis, kurią sveikas protas žmogui diktuoja jo veiksmams reguliuoti. Pasak jo, kiekvienas principas, sukeliantis nesąmoningus padarinius, savaime yra klaidingas. Būtent todėl neigdami prigimtinę teisę prieitume prie sveikam protui prieštaraujančių išvadų. Jei nebūtų prigimtinės teisės, valstybė turėtų teisę savivaliauti savo valdinių atžvilgiu. Ji galėtų žudyti nekaltus žmones, galėtų konfiskuoti visą žmonių turtą, juos persekioti. Prigimtinė teisė, anot P. Malakauskio, visa tai draudžia. P. Malakauskis teigia, kad būtina atsižvelgti į prigimtinės teisės reikalavimus. Jei nebūtų prigimtinės teisės, neteisingiausi pozityviniai įstatymai būtų teisingi. Žmogus, kaip protinga būtybė, negali klausyti neprotingų įstatymų. Neprotingi įstatymai yra tie, kurie prieštarauja prigimtinei teisei. P. Malakauskis aptarinėja prigimtinės teisės skirtumus lygindamas ją su pozityvine:1) prigimtinės teisės ,,autorius” yra Dievas, o pozityviųjų žmonių įstatymų tiesioginis autorius yra žmonės arba šiaip įstatymų leidėjai;2) Pasyvus prigimtinės teisės subjektas yra visi žmonės. Pozityviųjų įstatymų turi laikytis nebūtinai visi žmonės;3) Prigimtinės teisės yra neatšaukiamos .Pozityvinius įstatymus galima atšaukti. Prigimtinė teisė turi daug savybių. Vienos prigimtinės teisės savybės yra bendros pozityviniams įstatymams, o kitos skirtos specialiems pozityviniams įstatymams. Bendros savybės yra šios: visuotinumas, vienodumas, aiškumas, neatšaukiamumas, ir nepakeičiamumas. Prigimtinės teisės pasyvus subjektas yra visi žmonės, visos tautos, visos valstybės. Žmogus gimsta ir jau turi prigimtinę teisę.Prigimtinės teisės objektas yra savaime geri ir blogi žmogaus veiksmai. Savaime gera yra tai, kas žmogui arba žmogaus prigimčiai naudinga ir reikalinga, o kas tam prieštarauja, yra savaime bloga. Žmogaus prigimtis yra sukurta taip, kad galėtų natūraliai gyvuoti ir gyvuoja. Taigi natūralūs yra ne tik įgimtieji dalykai, bet taip pat tai, kas žmogaus, prigimčiai išlaikyti reikalinga ar bent naudinga.Prigimtinė teisė, P. Malakauskio požiūriu, nurodo, ką žmogus turi ir ko neturi daryti, tačiau neatima jo laisvos valios. Žmogus fiziškai gali tos teisės nesilaikyti, bet morališkai privalo. Kitaip tariant, prigimtinė teisė neliečiant fizinių žmogaus laisvių, ji teatriboja moralinę žmogaus laisvę.P. Malakauskio įsitikinimu, jei nebūtų prigimtinės teisės, negalėtų būti nė tikrų tarptautinių pozityvinių teisių. Taigi kas neigia prigimtinę teisę, tas kartu neigia tarptautines teises. Yra daug tokių tarptautinių dėsnių ir teisių, kurios visai nepriklauso pozityvioms normoms. Galima paminėti tautų laisvę. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje pirmajame punkte akivaizdžiai matoma prigimtinės teisės idėja, jog žmogus gimsta turėdamas visas teises ir laisves .P. Malakauskis teigia, kad prigimtinės teisės tikslas – žmonių laimė. Pasak jo, prigimtinė teisė sako: ,,Kas neina į priekį, tas eina atgal”. Prigimtinė teisė yra valstybės valdžios ir įstatymų pagrindas. Pati valstybė ir jos valdžia atsirado iš prigimtinės teisės.Kiekvieno įstatymo tikslas valdinius ar piliečius padaryti gerus. Valstybiniai įstatymai stengiasi žmogų padaryti gerą pilietį, o prigimtinė teisė – gerą žmogų. Valstybės įstatymai niekados negali prieštarauti prigimtinei teisei, nes reikalauja, kad valstybės įstatymai visados siektų visuomenės naudos ir gerovės.6.1. PRIGIMTINĖ TEISĖ IR TENDENCIJA JĄ ONTOLOGIZUOTI
Vartojant prigimtinės teisės terminą, kyla reikalas tikslinti jos sampratą, nes pažodinė šio termino prasmė gali sudaryti regimybę, kad individas gimsta jau turėdamas teisę į gyvybę, sveikatą, laisvę ir kt . Reikia pripažinti, kad tos teisės yra ankstesnės ne tik už valstybę, bet ir už visuomenę, kad jos atsiranda ne iš individų tarpusavio bendravimo (visuomenės), o iš gamtos, iš biologinės žmogaus prigimties. Ne visuomenė, o gamta tada būtų tikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, atitinkamai pati teisė tada būtų ne socialinė, kultūrinė, o biologinė (gamtinė) kategorija. Į tokias išvadas, regis orientuotų ir pats lotyniškas jus naturale, išvertus pažodžiui reiškiantis gamtos teisę. Tai reikštų, kad teisę į gyvybę, sveikatą ir t. t. individas įgyja šalia visuomenės ir nepriklausomai nuo jos. Bet atsidūrusi šalia visuomenės, teisė turi atsidurti ir šalia pareigos (nes pareiga yra visuomenės reprezentantas asmens subjektinėje teisėje). Išeitų, kad asmuo turi teises nepriklausomai nuo to, ar vykdo jas legalizuojančias pareigas. Atsiskirdamanuo pareigos, teisė,
matėme, nustoja būti pati savimi ir virsta savo priešybe – objektyviąja duotybe, kurios jau negalima nei atimti, nei prarasti. Ją individas turi nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi artimo teisės atžvilgiu. Šitaip panaikinamas teisės ir privilegijos skirtumas. Pastanga kildinti teisę ne iš visuomenės, o iš gamtos, laikyti ją ne socialine, kultūrine, o biologine kategorija faktiškai yra metodologinė klaida, kuri vadinama teisės ontologizavimu. Ontologizuoti teisę – tai sutapatinti teisės objektą (gyvybę, sveikatą, kitas biologines asmens vertybes) su pačia asmens teise į jas ir šitaip supainioti du semantinius teisės lygmenis – vertybini su valiniu (norminiu), gamtinį su visuomeniniu, natūrą su kultūra, daiktą ir veiksmais dėl jo (to daikto). Šitaip ontologizavus teisę, gyvybė turi nebesiskirti nuo teisės į gyvybę, turtas – nuo nuosavybės teisės į tą turtą, mokslas nuo teisės į mokslą. Tokia ontologizuota, nuo pareigos atsiskyrusi teisė atsiduria ne tik anapus istorijos, kultūros ir visuomenės, bet ir anapus proto, dėl to tampa protu nebesuvokiama, iracionali būtimi. Ją tada galima vadinti privilegija, gamtos dėsniu, Dievo malone ar dar kitaip, bet jokiu būdu ne teise. Teisės ontologizavimu šiandien norima grįsti teisės gyventi neprarandamumą ir mirties bausmės neleistinumą Teisės ontologizavimo tradicija ateina į teisės sampratą iš stoikų filosofijos (III–II a. pr. Kr.) kaip natūralistinių tendencijų persvara teisės sampratoje, kai gamtinis pradas stoikų buvo suprantamas kaip būties vienovės ir jos universalumo pagrindas, o pati teisė tapatinta su gamtos dėsniais. Šias pažiūras Romos laikotarpiu išplatino Ciceronas. Senovės Graikijos sofistas Antifontas, veikale ,,Apie tiesą” apibrėžęs žmogaus prigimtį kaip gamtinį pradą, laikė ją savanaudiškumo sinonimu. Jis manė, kad visi įstatymai, pagrįsti vien susitarimu (suprask – teisių ir pareigų vienove), yra priešingi prigimčiai .6.2. TEISĖS ONTOLOGIZAVIMO REIKŠMĖ
Teisės ontologizmas istoriniu požiūriu turėjo ir pozityvios prasmės, nes aiškino, kad teisė nėra grynas, savavališkas susitarimas, kad joje slypi objektyvus, gamtinis pradas (biologinės asmens vertybės – interesai), dėl kurio apsaugos, įgyvendinimo, įgijimo ir daromi susitarimai ir kuris įpareigoja teisėkūrą į jį, riboti, valdyti jį tik tiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų gerovė. Jis rodė, kad teisė yra ne paprastas socialinis santykis, o santykis dėl individui būtinų vertybių, kurias jis siekia apsaugoti. Kitaip sakant, teisės ontologizavimas skatino jurisprudenciją įdėmiau gilintis į teisės struktūrą, ypač į teisės objektą ir jo reikšmę pačios teisės pobūdžiui .
6.3. NEPRIGIMTA ,,PRIGIMTINĖ TEISĖ”
Įveikti teisės ontologizmą – tai atskirti teisės objektą nuo pačios teisės kaip socialinio santykio. Teisės objektas aiškiai atskiriamas nuo pačios teisės tose teisės definicijose, kur teigiama, kad ,,teisė yra tai, kas šalia visuomenės, bet pasireiškia per visuomenę” . Tas ,,šalia visuomenės” –tai teisės objektas (pvz., gyvybė, sveikata), o ,,pasireiškia per visuomenę” – tai subjektinė teisė (pvz., teisė gyventi), t.y. asmens santykis su kitais žmonėmis dėl tam tikrų vertybių apsaugos. Tai, kad subjektinė teisė yra leidimų (teisių) ir įpareigojimų (pareigų) vienovė, rodo, jog ji yra ne asmens savybė, su kuria būtų galima gimti, o trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai: 1) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savo teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis nepažeisdamas kitų asmenų teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis.TEISĖS KAIP DAUGIAVIEČIO PREDIKATO GEOMETRINĖ FORMULĖ
ASMUO B
ASMUO A C VALSTYBĖ
AB – asmenų A ir B abipusių paslaugų santykis, turintis teisių ir pareigų vienovės pavidalą.C – valstybė kaip garantas, kad asmenys A ir B, naudodamiesi savo teisėmis, vykdys vienas kitam pareigas, legalizuojančias jų teises.Santykiai CA ir CB – valstybės įsipareigojimas taikyti prievartą asmenims A ir B, jeigu šie nevykdys kitam jų teises legalizuojančių pareigų. Tai abipusio įsipareigojimo santykis (daugiavietis predikatas), kai žmonės, siekdami apsaugoti savo vertybes, pasižada neliesti vienas kito vertybių arba netrukdyti įsigyti, plėtoti kokios nors vertybės, ja naudotis. Todėl subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta . Niekas negimsta santykį turėdamas, nes santykiai ne atnešami, o atsiranda visuomenėje tik dėl turimų vertybių apsaugos, įsigijimo ar įgyvendinimo. Gimstant gaunamas tik išankstinis visuomenės suteiktas asmeniui leidimas būti šio santykio dalyviu – imtis pareigų ir jomis susikurti atitinkamas teises. Gamtinėje žmogaus prigimtyje yra tik kai kurių vertybių – gyvybė, sveikata, kurias turi saugoti teisė. Ji atsiranda kaip sutartinis žmonių santykis, kai žmonės susitaria gerbti vienas kito vertybes: kiekvienas turi teisę į savo vertybę tik tiek, kiek pripažįsta, gerbia kito asmens vertybę. Individas neturi jokių ,,prigimtinių” teisių, – rašė Sorbonos universiteto profesorius Emile’is Faguetas (1847-1916) veikale ,,Le liberalisme” (1902), – visos jo teisės tėra konvencijos, susitarimo reikalas; šalia susitarimo ir be susitarimo nėra jokių teisių . Šis susitarimas kyla ne iš valdžios, o iš pačių žmonių lygiateisiškumo, mainų lygiavertiškumo. Valstybė tik įsipareigoja saugoti šią sutartį ir atitinkamai bausti kiekvieną asmenį – šios sutarties dalyvį, pažeidusį ją. Prigimtinis teisių pobūdis čia reiškia tik tai, kad jas suteikia ne valstybė, o pats asmuo vykdydamas artimui atitinkamas pareigas.
Šiuolaikinė pažiūra į prigimtinį žmogaus teisių pobūdį leidžia daryti bendrą išvadą, kad žmogus gimsta ne su subjektine teise, o tik su tam tikromis vertybėmis ir į jas orientuotu teisnumu, t.y. su išankstiniu visuomenės duotu asmeniui leidimu atitinkamai elgtis – įgyti subjektinę teisę atitinkamų pareigų vykdymu. Būtų tikslinga atsisakyti termino prigimtinės teisės žmogaus teisės ir vietoj jo vartoti nevalstybinės kilmės žmogaus teisės. Šiuo leidimu (teisnumu) prasideda ir baigiasi prigimtinis teisės pobūdis. Kad virstų pačia subjektine teise, leidimas (teisnumas) įgyti subjektinę teisę turi persikelti į pareigų vykdymo sritį. Pareiga – tai ta gyvybinė jėga, kuri subjektinės teisės galimybę (teisnumą) paverčia tikrove – abipusės subjektų pagarbos santykiu. Teisnumas čia nereiškia nieko kito, tik visuomenės leidimą konkrečiam asmeniui teisėtai įgyti turtą, o tuo remiantis – ir subjektinę teisę į jį. Kadangi subjektinė teisė priklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas, ypač bendrasis, nepriklauso, tai subjektinė teisė prarandama, o teisnumas neprarandamas, nes jis – ne pati teisė, o tik leidimas ją įgyti, ja naudotis.6.4. PRAKTINĖ PRIGIMTINIO TEISIŲ POBŪDŽIO SUPOZICIJOS REIKŠMĖ
Pripažįstama tokia taisyklė: jeigu asmuo pareigų vykdymu susikuria kurią nors subjektinę teisę, tai ši negali būti iš jo atimama, kol jis vykdo ją legalizuojančias pareigas. Valstybė negali savavališkai atimti teisių, kurių nesuteikia, atvirkščiai – ji yra tik tam, kad saugotų jas nuo neteisėto kėsinimosi ir kartu visada siaurintų, kai jos negarantuojamos atitinkamų pareigų vykdymu. Todėl galioja principas: asmens subjektinės teisės ne atimamos, o tik prarandamos. Šitaip suprantant prigimtinį teisių pobūdį, atsiskleidžia šioje teorijoje slypintis demokratinis pradas: ji tampa pagrindu formuotis asmens pirmumo prieš valstybę prielaidai, įprasmina pačią valstybę kaip žmogaus teisių apsaugos organizaciją, o patį asmenį – kaip savo teisių didinimo ar mažinimo subjektą ir kartu sureikšmino jo kultūrinį aktyvumą (pareigų vykdymą) kuriant savo teisinį statusą visuomenėje.
7. POZITYVIOSIOS IR PRIGIMTINĖS TEISĖS SANTYKIS PASAK H. L. A. HARTĄ
Spręsdamas problemą, koks yra pozityviosios ir prigimtinės teisės santykis, H. L. A. Hartas kalbėjo apie ,,vidinio” ir ,,išorinio” požiūrių sujungimą į teisės sistemą. Harto manymu, yra mažiausiai dvi būtinos ir pakankamos sąlygos teisės sistemai galioti. Pirmoji: elgesio taisyklės galioja pagal pirminį sistemos kriterijų, tai yra joms turi būti bendrai paklūstama (,,vidinis” požiūris). Antroji: tai antrinė norma, kita pripažinimo taisyklė, suteikianti teisės normai teisę galioti (išorinis požiūris). H. L. A. Hartas teigia, kad norint apibrėžti tikslų prigimtinės teisės vaidmenį ir jos vietą, viena vertus, kaip pagarbą teisei, o kita vertus, moralei, reikia nepamiršti, kad teisės normos galiojimas nepriklauso nuo jos teisingumo ar neteisingumo, arba nuo jos moralinės vertės ar šios trūkumo. Kita vertus, H. L. A. Hartas pripažįsta, kad prigimtinė teisė sudaro bet kokios teisinės tvarkos minimumą, kad ji turi savyje pradinius principus, kurių žmonės turi laikytis tol, kol jie yra žmonės ir ketina sudaryti gyvybingą visuomenę. H. L. A. Hartas teigia, kad priimant pozityvistų tezes nereikia neigti paklusimo normai problemos egzistavimo. Pažymint pozityviosios taisyklės galiojimą jos priėmimo pagrindu atsiranda būtinybė paklusti normos reikalavimams . Apibendrinant galima sakyti, kad H. L. A. Hartas, žmonių egzistavimo pagrindu laiko išlikimą. Pasak H. L. A. Harto, įstatymai, darantys gyvenimą visuomenėje įmanomą, išreiškia prigimtinės teisės turinio minimumą.
8. INSTITUCINĖ TEISĖS SAMPRATA KAIP VALSTYBINĖS VALDŽIOS ĮTRAUKIMAS Į TEISĖS ESMĘ
Sujungę prigimtinę teisę su valstybės sankcija, pereiname prie institucinės, arba pozityviosios, teisės sampratos – nuo vertybinio, norminio – prie institucinio teisės lygmens. Pozityvioji teisė – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota teisė. Šiai sampratai būdinga tai, kad į teisės esmę būtino elemento teisėmis ji jau įtraukia ir valstybę, nes įtraukia visuotinio privalomumo reikalavimą ir jo garantavimo priemones – abipusę individų naudą ir valstybės prievartą. Iš čia – valstybės kaip teisės kategorijos būtinybė. Valstybė, kaip minėjau, įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę teisę verčia pozityviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas. Prigimtinės teisės kompetencija šioje sampratoje apsiriboja humanistinių idėjų skelbimu (teisinėmis idėjomis). Ji parodo, kokias vertybes valstybė turi versti visuotinai privalomo elgesio taisykle ir kiek jos gali būti ribojamos. Institucinė teisės samprata, iš vidaus suvienydama prigimtinę ir pozityviąją teisę, kartu parodo, kokio pobūdžio yra jų santykis. Tas santykis, viena vertus, yra genetinis – pozityvioji teisė išvedama iš prigimtinės, kita vertus, ji yra norminimo ir sankcionavimo santykis:pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valstybės ginama elgesio taisykle. Prigimtinė teisė yra humanistinis pozityviosios teisės turinys, valstybės leidžiamų įstatymų teisinės vertės kriterijus, o pozityvioji teisė – prigimtinės teisės institucinė forma. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų vertybių konkretinimas, sankcija ir garantas. Valstybės leidžiami įstatymai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei.
9. PRIGIMTINĖ IR POZITYVIOJI TEISĖ TEISĖS IR MORALĖS SANTYKIO KONTEKSTE
Teisinis vertinimas veiką apibūdina kaip gerą bendruomenės sugyvenimui, sutarimui, o moralinis – kaip gerą savaime. Teisinės veikos reikšmė yra jos reikšmė konkretiems žmonėms, moralinė – jos reikšmė aukščiausiojo tikslo atžvilgiu. Trečias skirtumas: teisinėje prievolėje visada yra reikalaujantysis, suinteresuotasis pareigos įvykdymu, o moralinė pareiga yra apskritai, pareiga savo sąžinei. Kalbant I. Kanto sąvokomis, moralė reikalauja ,,moralumo”, o teisė tik ,,legalumo”. Moralė reikalauja, kad pareiga būtų atliekama iš pareigos ir tik iš pareigos jausmo, o teisei veikimo priežastis nesvarbi.Todėl tiktai moralinė norma yra įpareigojančio pobūdžio. Legali pareiga prieštarauja sau; neįmanoma įpareigoti žmogaus kūno neįpareigojant jo valios – tai logiškai neįmanoma. Jei žmogus kaip moralinė būtybė būtų verčiamas išoriškai elgtis legaliai, tai būtų paneigta to žmogaus autonomija, atimta laisvė, kitaip tariant, žmogus būtų tiesiog sudaiktintas. O kaip sakoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 18 straipsnyje ,,Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” .Galima teigti, kad teisės normos prigimtis yra vertinamojo, o ne įsakomojo pobūdžio. Suprantama, kad tarp teisės ir moralės egzistuoja kolizijos galimybė – t.y. galima situacija, kai žmogus turės pasirinkti, kokiomis normomis jis vadovausis – prigimtinėmis ar pozityviosiomis. Posakis, jog ,,tas, kas gimė meilei, tas mirė įstatymui” žinotas dar viduramžiais. Kolizijos galimybę užtikrina ir tai, kad ir prigimtinė, ir pozityvioji teisė iš esmės gali reguliuoti žmogaus gyvenimo sritį. Aiškaus santykio nustatymo būtinumą rodo ir tai, kad turėti valią gėriui – žmogaus paskirtis, o pozityvioji teisė lieka vertybe, bet pati gėrio nekuria ir pati nėra gėris . Į klausimą dėl normų sistemos prioriteto galima pateikti trejopą atsakymą:1. Prigimtinės teisės pirmenybė pozityviosios teisės atžvilgiu. Ši teorija galima tokiose visuomenėse, kuriose galiojanti teisė ir moralė yra suvokiamos kaip reliatyviai neprieštaraujančios viena kitai. Teisės šaltinių hierarchijoje prigimtinės teisės šaltiniai yra viršesni, todėl kolizijos atveju prioritetą turi prigimtinė teisė. Iš čia galimybė, netgi privalomumas nevykdyti prigimtinei teisei prieštaraujančių aktų.2. Pozityviosios teisės pirmenybė prigimtinės teisės atžvilgiu. Griežtas teisės ir moralės atskyrimas – vienas iš pozityvizmu būdingų bruožų. Pozityvizme teisingumo ir teisėtumo sąvokos sutampa. Šiuo atveju moraliniu požiūriu neteisinga teisė vis tiek yra teisė, nes yra privaloma. Čia pagrindinis vaidmuo tenka ne teisės šaltinių, bet valstybės teorijai. Norint pagrįsti neginčijamą pozityviosios teisės pirmenybę, kuriamos valstybinio suvereniteto teorijos, ieškoma autoriteto, kuris pateisintų suvereno valdžią.3. Mišrus santykis – čia bendra taisyklė ta, kad pirmenybė teikiama pozityviajai teisei, tačiau ši taisyklė konkrečiais atvejais turi išimtis, kai pirmenybė teikiama prigimtinei teisei.Kraštutinis pozityvizmas– įstatymas yra įstatymas – griežtesnis negu įsakymo principas, nes įsakymo galima neklausyti, kai juo siekiama nusikalstamų tikslų. Tai reiškia, kad ten, kur yra valdžia, ten yra ir teisė. Pagal teisinį pozityvizmą įstatymas turi savaiminę vertę nepaisant jo turinio ir teisėtvarkos užtikrinimas tampa vieninteliu teisės tikslu ir vienintele lemiama vertybe.
10. TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS
Institucinę teisės sampratą toliau konkretina teisės ir valstybės santykis: kuriam iš šio santykio narių teiktinas pirmumas – teisei ar valstybei? Tai nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė priklauso nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylančios tvarkos ar, atvirkščiai, – gali laisvai, savo nuožiūra kurti, kaitalioti tą tvarką. R. Z. Lifšicas mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kam teikiama pirmenybė apibrėžiant pačią teisę – teisinėms idėjoms, teisės normoms ar teisiniams santykiams. Pirma, jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės samprata, kur valstybės valia – vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma – vienintelė teisės būtis, tai pirmumą, be abejo, reikės teikti valstybei. Valstybė tada nėra saistoma jokios kitos teisės, kaip tik savo sukurtusios. Tai nėra veiksmingas valstybės savavaliavimo teisėkūroje varžymas, nes valstybė visada gali pakeisti sau nenaudingus įstatymus naudingais. Antra, jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata, laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei valstybė ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį, tai turėsime pripažinti teisės (šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Ir tas pirmumas čia reiškia tik tai, kad valstybė nustato teisės normas ne savavališkai, o atsižvelgdama į minėtas vertybes ir dėl jų sudarytas piliečių tarpusavio sutartis. Ji įtvirtina visuomenėje susiklosčiusias pažiūras į teisingumą. Valstybė, nustatydama teisės normas, riboja vieno asmens teisę tik tiek, kiek to reikia apsaugoti kito asmens teisę. Kurdama teisę, ji yra saistoma šalia valstybės egzistuojančių vertybių – pagrindinių žmogaus teisių. Visuomenė per valstybę ir jos padedama kuria teisę.
Trečia, metodologiniu išeities tašku laikant sociologinę teisės sampratą, kuri teisę kildina iš realiai susiklostančių socialinių santykių, teisė ir valstybė pasirodys esančios to paties lygmens, egzistuos jų vertybinė pusiausvyra, nes pripažįstama, kad teisę formuoja tiek valstybė (ji leidžia įstatymus), tiek faktiniai žmonių santykiai (korporatyvinė teisė). Kaip teisė nėra visais atvejais kuriama valstybės, taip ir valstybė ne visada saistoma teisės, nes taip pat ją kuria. Kadangi šiuolaikinė demokratinių valstybių teisinė sistema orientuojasi į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai teisės ir valstybės santykis sprendžiamas teisės naudai: Ne valstybė išranda teisę ir ne teisei formuojančios medžiagos ji teikia, o valstybė auga iš teisės, per teisę ir bendrai su teise”. Valstybė šiandien turi įsiprasminti kaip politinė teisės įgyvendinimo organizacija: visa jos veikla orientuojama į žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Tai rodo, kad teisė ir valstybė yra dvi pradinės, fundamentinės žmogaus civilizuotumo, jo žmoniškumo sąlygos. Jos eina kartu ir organiškai susijusios, kaip elgesio taisyklė susijusi su ją įgyvendinančių žmonių elgesiu. Tai, kad istorijoje būta periodų, kai teisė ir valstybė buvo susvetimėjusios, susipriešinusios, esmės nekeičia, nes šio santykio tobulumas negali būti duotas iš karto, gatavu pavidalu.III. IŠVADOS
Prigimtinės teisės pagrindinė ypatybė yra ta, kad ji neatskiriama nuo vertybių, kurios būdamos jos objektu yra ir jos turinys. Tokia teisė, atsirandanti per socialinių vertybių, kurias ji siekia saugoti ir įtvirtinti, sistemą, turi užtikrinti skirtingus interesus turinčių žmonių bendro gyvenimo visuomenėje stabilumą ir pusiausvyrą. Tinkamos teisės (šiuo atveju prigimtinės) jėga gali tiksliai išreikšti įvairius sprendimo, kuris svarbus visuomenei, aspektus, nurodydama, kas yra ir ko nėra reikalaujama iš kiekvieno suinteresuoto, dalyvaujančio asmens, bei kada ir kaip jie turi tuos reikalavimus įvykdyti. Pavyzdžiui, kiekvienas turi teisę į laisvę, tačiau tokios teisės įgijimas verčia vykdyti tam tikrus įsipareigojimus siekiant garantuoti atitinkamą kitų asmenų teisių pripažinimą ir gerbimą. Prigimtinė teisė dar ir šiandien yra plačiai analizuojama, tačiau viena lieka nepakitę – svarstymų centre atsiduria žmogus. Pozityviąją teisę mes galime apibrėžti taip: pirmiausiai tai yra visų rūšių teisės normos, kurios objektyviai galioja konkrečioje visuomenėje ir konkrečioje srityje, faktiškai yra privalomos, todėl dažniausiai garantuojamos valstybinio autoriteto. Prigimtinė teisė yra kaip ir žmoniškumo pozityviojoje teisėje gelbėjimosi ratas, kai pozityvioji teisė perdaug nutolsta nuo moralės, prigimtinė teisė ateina į žmonių sąmonę, kad primintų pozityviajai teisei apie jos paskirtį. Kalbant apie prigimtinės ir pozityviosios teisės skirtumus visų pirma būtina pabrėžti, kad skiriasi šių normų sistemų privalomumo šaltinis. Prigimtinėje teisėje (moralėje), pareiga kyla iš subjekto sąžinės paliepimo kaip vidinio imperatyvo, t.y. subjektas, suvokdamas gyvenimo aplinkybes, pajaučia pareigą atsižvelgdamas į jam svarbias vertybes. Tuo tarpu pozityviojoje teisėje pareiga suprantama kaip išorinis reikalavimas, paremtas išoriniu autoritetu, grasinančiu neigiamomis pasekmėmis ir todėl susaistantis teisinės pareigos vykdytojo valią. Parašiusi savo darbą, manau, kad galiu daryti tokias išvadas, kad pozityvusis įstatymas, įtvirtinantis žmogaus teises, yra reikalingas tokios sąmonės visuomenei, kurioje dar gyvuoja visų karo prieš visus būklė. Pozityvioji teisė, kaip mūsų laikas neišvengiama, turėtų būti kuriama tokio įstatymų leidėjo, kuris būtų absoliučiai atsakingas už visą visuomenę.
LITERATŪRA
1. A. Vaišvila Teisės teorija. Vilnius, 20002. A. Vaišvila . Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius, 20003. P. Malakauskis Prigimtinė teisė. Kaunas, 1936.4.. P. Leonas Teisės filosofijos istorija, Vilnius,1996.5. A. Volantas Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996.6. Konferencijų medžiaga. Teisinės minties šventė. Vilnius, 2002.7. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios (toliau – Žin.,), 1992, Nr. 33-1014.8…H. Kelsen. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002 9. Hart H. L. A. Teisės samprata. Vilnius, 199710. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000.11. Sabine G., Thorson T. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 199512.. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija