Teises ir moralės santykis

Įvadas

Kiekvienas žmogus neišvengiamai susijęs su kitais žmonėmis ar bendrijomis. Vieni ryšiai yra labai paprasti ir trumpalaikiai (pvz., parduotuvėje nusipirkome kilogramą obuolių), kiti gali būti sudėtingi ir trukti daugelį metų (pvz., asmuo kelis dešimtmečius dirba toje pačioje įstaigoje). Bendraudami su kitais visuomenės nariais, žmonės patenkina įvairius savo poreikius, susisaisto tarpusavio įsipareigojimais (pvz., pirkdami obuolius, mes įsipareigojame sumokėti tam tikrą pinigų sumą, o pardavėjas – perduoti mums prekę). Kas užtikrina, kad kiekvieno visuomenės nario interesai šioje santykių įvairovėje būtų apginti, o tarpusavio įsipareigojimai būūtų vykdomi? Kaip žmonėms pavyksta suderinti interesus, kurie dažnai būna net priešingi vieni kitiems? Akivaizdu, kad tai galima pasiekti tik kaip nors reguliuojant ir tvarkant žmonių santykius, nes priešingu atveju visuomenės gyvenimas taptų panašus į judrią sankryžą, kurioje eismas vyksta be jokių taisyklių. Koks tokioje sankryžoje būtų daugelio eismo dalyvių likimas, nesunku įsivaizduoti.
Kokiais būdais reguliuojami visuomenės narių santykiai? Vienas iš šių būdų – taikyti moralines taisykles arba normas. Moralinės taisyklės kuriamos remiantis vienai ar kitai visuomenei būdingu gėrio ir blogio suvokimu, kuris laabai priklauso nuo tos visuomenės kultūrinės, religinės, istorinės patirties (pvz., Europoje tradicinė moralė grindžiama krikščioniškąja gėrio ir blogio samprata). Taisyklių laikytis reikalauja visuomenės nuomonė, nes jų negerbiantis žmogus gali būti kitų pasmerktas, turėti sunkumų bendraudamas su kitais visuomenės nariais. Pvz., ka

artą pamelavęs žmogus ne tik pasmerkiamas už melagystę, bet ir praranda aplinkinių pasitikėjimą. Taigi moralės padiktuotos elgesio taisyklės yra svarbi žmonių santykių reguliavimo priemonė. Vis dėlto šių laikų visuomenėje šios priemonės nepakanka. Žmonių santykiai yra tokie įvairūs ir daugialypiai, kad moralinės taisyklės, būdamos labai bendro pobūdžio, negali jų tinkamai sureguliuoti. Be to, vien tik moralinio pasmerkimo, deja, ne visada pakanka žalingai kai kurių visuomenės narių veiklai įvertinti. Vadinasi, be moralės, visuomenei reikia ir kitokių žmonių santykių reguliavimo priemonių. Tokia priemonė yra teisė.

Teisės ir moralės santykis. Moralė- žmonių požiūris į gėrį ir blogį. Teisė- bendrų elgesio taisyklių sistema visuomenėje turinti suteiktą priverstinę galią. Moralė- požiūrių apie elgesį visuomenėje sistema, neturinti valstybės priverstinės galios.
Pagal veikimo sferą moralė ir teisė nesutampa,nes moralė apima visas žmmogaus elgesio sritis, o teisė- tik tai, kur kyla būtinybė taikyti valstybės prievartą. Moralės veikimo ribos platesnės nei teisės ir moralės reguliavimo sfera nereikalauja kokių normos ribų ir visos žmogaus gyvenimo sritys patenka į jos reguliavimo sferą. Teisinio reguliavimo sfera apibrėžta,ne teisės normos reguliuoja tik turtinius,apsauginius ir valdymo santykius.
Pagal veimo objektą teisė ir moralė sutampa,nes abi apima visą visuomenę arba visuomenės grupes, sluoksnius nepriklausomai nuo to,kokiomis moralės ar teisės nuostatomis jos vadovaujasi.
Pagal normų realizavimo užtikrinimą moralė ir teisė nesutampa. Moralės normos re

ealizuojamos asmens įsitikinimais ir įpročiais. Taigi vidiniu garantu yra žmogaus sąžinė, o išoriniu- visuomenės nuomonė. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Skiriasi normų taikomas prievartos pobūdis už šių normų pažeidimą.
Pagal turinį moralė ir teisė dažniausiai sutampa, nes abi pagrįstos žmonių interesais.
Pagal išraiškos formą moralės ir teisės normos skriasi. Moralės normos apsprendžiamos žmonių sąmonės lygiu ir jei jos įtvirtinamos visuomenėje kaip taisyklė,tai ne kaip dokumentai,o kaip visuomenės organizacijų aktai. Teisės normos įtvirtinamos valstybės organų išleistuose teisės norminiuose aktuose.
Kartu teisės ir moralės normos skiriasi viena nuo kitos kai kuriais požymiais. Visų pirma moralė istoriškai atsirado anksčiau už teisę. Teisės normas leidžia valstybė ir jos yra įteisintos specialiuose normliniuose aktuose ir yra visiems privalomos, o moralės normos dažniausiai nėra suformuluotos ir egzistuoja žmonių sąmonėje. Teisės normos neretai užtikrinamos taikant teisinės atsakomybės priemones, tuo tarpu moralės normų reikalavimams įgyvendinti nereikalinga valstybės prievarta.
Moralės normos yra paprotinės kilmės, nes jos taikomos ilgą laiką ir pasidaro žmonių įpročiais. Papročių normos- tai įvairios apeigų, bendravimo ir pan. elgesio taisyklės. Teisės ir papročių sąveika panaši į teisės ir moralės sąveiką. Teisės normas išleidžia ir jų vykdymą garantuoja valstybė. Papročiai susidaro visuomenėje palengva, jie realizuojami įpročiu laikytis, vykdyti visų normų reikalavimus. Greta papročių dažnai išsiskiria ir tradicijos. Jos silpniau ar stipriau reiškiasi vi
isose visuomenės gyvenimo srityse, labiausiai religijoje.
Teisė sąveikauja ir su visuomeninių organizacijų normomis, išreiškiančiomis jų dalyvių valią ir reguliuojančiomis tiktai organizacijos vidinius santykius. Visuomeninių organizacijų normose,palyginti su moralės, papročių ir tradicijų normomis yra aiškiai, konkrečiai suformuluotos bendro elgesio taisyklės, išreikštos specialiuose tų organizacijų rašytiniuose aktuose. Visuomeninių organizacijų normas garantuoja visuomeninis poveikis.
Daugelį visuomeninių santykių reguliuoja ir teisės, ir moralės normos,tačiau jų poveikio sfera nėra visiškai vienoda. Teisės normos reguliuoja tik svarbiausius visuomenės gyvenimo santykius ir tik tokius, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti. Moralė reguliuoja daugiau visuomeninių santykių, negu teisė. Tačiau moralės normos nereguliuoja tokių santykių, kuriuose žmonių poelgiai negali būti vertinami kaip moralūs ar amoralūs.
Visoms moralinėms tvarkoms būdinga tik viena bendrybė, būtent tai, kad visos jos yra socialinės normos. Visoms moralės sistemoms bendra yra jų forma- jos kelia tam tikrų reikalavimų, savo pobūdžiu yra normatyvinės. Santykinę moralinę vertę nusako socialinė norma,jog žmonės privalo elgtis tam tikru būdu. Norma ir vertė yra koreliatyvios sąvokos.
Šių prielaidų kontekste teiginys “teisė iš prigimties yra morali” reiškia ne tai,kad teisė turi tam tikrą turinį, o tai, kad ji yra socialinė norma, jog žmonės privalo elgtis tam tikru būdu. Vadinasi, šia santykine prasme kiekviena teisė yra morali, kiekviena teisė yra (santykinė) moralinė vertybė. Tai reiškia, kad teisės ir moralės sa
antykio klausimas- tai ne teisės turinio, bet jos formos klausimas. Tokiu atveju negalima sakyti, kad teisė yra ne tik norma, bet ir įtvirtinta arba realizuoja tam tikrą vertybę- toks teiginys turi prasmę tik tada, kai preziumuojama kokia nors absoliuti, dieviškoji vertybė.
Šitaip atmetama teorija,esą teisė išreiškia moralės minimumą, esą prievartinė tvarka, kad ją būtų galima laikyti teise, turi tenkinti moralės minimumo postulatą. Iš to, kas čia pasakyta, išplaukia, kad teisinė vertybė, kaip ją čia apibūdinome, nereiškia moralės minimumo šia prasme, o konkrečiai- kad taika, kaip vertybė, nėra būtinas teisės sampratos elementas.
Jeigu preziumuojant tik santykines vertybes reikalaujama skirti teisę ir moralę apskritai ir konkrečiai- teisę ir teisingumą, tai toks reikalavimas nereiškia, kad teisė ir moralė, teisė ir teisingumas nėra tarpusavyje susiję dalykai; jis nereiškia, kad teisės sąvoka yra už Gėrio sąvokos ribų. Juk gėrio sąvokos negalima apibrėžti kitaip, kaip tik nurodant tai, kas privalo būti, t.y. kaip tai, kas atitinka socialinę normą; o jeigu teisė apibrėžiama kaip norma, tada tai implikuoja, kad tai, kas yra teisėta, yra “gera”.
Moralė, dorovė ir tolerancija yra neatsiejamos sąvokos, nes moralė tai žmonių elgesį reglamentuojančios normos ir principai. Moralės normos, kaip doro elgesio etalonas, yra susietos su tautos papročiais, privačiais ir visuomeniniais interesais.
Prasiskverbdama į įvairias visuomeninio gyvenimo sritis, tolerancija gali reguliuoti veiksmus buities ir politikos, darbo ir dorovinės kultūros srityse. Pagal Hegelį, moralė realizuota tikrovėje, tampa dorove, kuri yra žmogaus orumo matas.
Tolerancija kyla iš dvasinės kultūros, todėl be aukštos kultūros, moralės normų paisymo negali būti ir tolerancijos.
Vienas populiariausių teisės pažeidimų, glaudžiai susijęs su morale yra korupcija.
Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia:
Ш ir valstybės vadovas,
Ш ir pareigūnas.
Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas. Kova prieš korupciją ir biurokratizmo mažinimą susiveda į valdžios funkcijų ir galių, ypač ekonomikoje, ribojimą ir mažinimą, šių funkcijų privatizavimą ir perdavimą į privačias rankas.
Kova su korupcija turi būti kompleksiška, pripažįstanti įvairius korupcijos paplitimą sąlygojančius veiksnius.

Išvados
Lietuvos teisė net ilgalaikio valstybingumo praradimo, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos pavergimo sąlygomis, sutrikdžiusiomis natūralius valstybingumo, visuomenės tobulėjimo procesus, dėl ko patirta didžiulių gyventojų, kultūrinių, socialinių ir ekonominių išteklių netekčių, neprarado gyvybingumo, sugebėjo tiek praeityje, tiek dabartyje iš naujo atgimti bei remiantis teisės raidos tęstinumo ypatumais ir istorine tradicija pasiekti nūdienos teisinius santykius ir daryti įtaką tolesnei jų raidai.
Reguliuodamos visuomeninius santykius, teisė ir moralė viena kitą papildo. Moralės reikalavimai įtvirtinti civiliniuose (garbės ir orumo pažeidimas), baudžiamuosiuose (cinizmas), šeimos (tėvystės atėmimas) norminiuose aktuose. Teismai, nustatydami konkrečias sankcijas, paprastai atsižvelgia į asmens moralės savybes. Moralė yra svarbus veiksnys, padedantis stiprinti teisėtumą, nes realizuoti teisės normų reikalavimus yra kiekvieno piliečio moralinė pareiga.
Tiek teisę, tiek moralę, vienija bendri tikslai ir uždaviniai- visuomenės gyvenimo tobulinimas ir tvarkymas.

Literatūros sąrašas

1) Čiočys P. “Teisės pagrindai” Vilnius, 1999.
2) Kelsen H. “Grynoji teisės teorija” Vilnius, 2002.
3) Narmontienė D., Punelis V., Visockis A. Teisės pagrindai. 2005.
4) http://www.infolex.lt/portal/start_visuom.asp?act=pageid
5) www.lithuanet.com
6) http://www2.vrm.lt/nuorodos/vtd/EtiskumasProfesionalumas.doc

Leave a Comment