Naujosios teisės V.europoje atsiradimas,bruožai ir reikšmė

Turinys

Naujosios teisės atsiradimas ir pagrindiniai principai...............3
Revoliucinės valdžios įkūrimas Anglijoje (1640- 1642)..............3 1647- 1648 m. Levelerių judėjimas..............................4
Agrariniai revoliucijos įstatymai..............................4
1789 m. Prancūzijos revoliucijos rezultatas- Steigiamasis susirinkimas ir jo
priimti įstatyminiai aktai..............................5
1791 m. konstitucija..............................5
1793 m. jakobinų politika..............................6
Pagrindinės naujosios teisės raidos tendencijos........................6

Naujosios teisės atsiradimas ir pagrindiniai principai. Esminį poveikį teisės raidai padarė XVII- XVIIIa. politiniai įvykiai Anglijoje, Š. Amerikoje ir ypač Prancūzijoje, istorinėje literatūroje neretai vadinami revoliucijomis, net didžiosiomis.
Šiuo pavadinimu norima pabrėžti tų įvykių svarbą, parodyti, kad tai ne įprasti valstybės perversmai ar sukilimai, kurių istorija žino begales ir kurie viisuomenės raidoje nepaliko pastebimesnių pėdsakų. Šios reviliucijos- tai iš esmės galingi perversmai, per kuriuos visa iki jų gyvavusi feodalinių politinių, teisinių, ekonominių, religinių, kultūrinių ir kitų visuomeninių santykių, institutų, pažiūrų, vertybių, tikslų sistema buvo atmesta naujų- kapitalistinių visuomeninių santykių labui. Kiekvienas perversmas lėmė fundamentalius, reikšmingus visuomeninės sistemos pokyčius. Minėti pokyčiai pasižymėjo ne tik naujumu, bet ir tuo, kad buvo staigūs, tarsi sprogimai, nors iš tikrųjų truko nuo 5 metų Prancūzijoje iki beveik 50 metų Anglijoje.
Šios revoliucijos vyko tada, kai feodalinės teisės sistema paasirodė esanti pernelyg nepaslanki ir negalinti tinkamai reaguoti į pakitusias gyvenimo sąlygas. Todėl jiems vykstant teisė buvo gerokai atnaujinta, pritaikyta naujiems poreikiams arba net iš esmės atsisakyta senosios ir sukurta, galima sakyti, nauja teisė.
Teisės keitimas pirmiausia priklausė nuo to, kiek senoji,ikirevoliucinė te

eisė atitiko naujus reikalavimus. Teisės pakeitimo lygmuo taip pat atspindėjo revoliucijos sėkmę: ten, kur prieš feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, mėginta daryti sandėrį tarp naujo ir seno, ten senąją teisę stengtasi pritaikyti naujiems poreikiams.
Revoliucinės valdžios įkūrimas Anglijoje (1640- 1642). Socialinį Ilgojo parlamento pobūdį lėmė žemvaldžiai. Čia vyravo naujieji, ekonomiškai aktyvūs dvarininkai. Buržuazijai atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai, Sičio finansininkai. Parlamento politikai įvykių pradžioje daugiausia įtakos turėjo susitelkusi revoliucinė dauguma, dar nediferencijuota, nesusiskaidžiusi klasių sąjungininkių opozicija.
Ilgojo parlamento nariai, amžininkų pripažinimu, tapo prieš absoliutizmą nukreiptos mašinos “vyriausiais architektais”. Opozicijos lyderis Dž. Pimas, žymus Londono pirklių elito veikėjas, džentrių kilmės, priešingai Karoliui I buvo vadinamas “karaliumi Pimu”.
Išskirtiniu parlamentinio valdymo bruožu nuo pat revoliucijos pradžios ir vėliau buvo Bendruomeninių rūmų ir karūnos tradicinių tarpusavio santykių išlaikymas. Vykdydamos saavo priemones, bendruomenės siekė gauti karaliaus sankciją.
Visoje šalyje liaudis savo viltis siejo su parlamentu- revoliuciniu centru, pritarė jam ir skatino jo ryžtą. Ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį ir budėjo prie Vaitholo karaliaus rūmų. Puritonai, išėję iš pogrindžio, atvirai sakė pamokslus prieš vyskupus, plito liaudies sektantų judėjimas.
Parlamentas palaipsniui konsentravo savo rūmuose aukščiausią valstybės valdžią- ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją. Jis steigė nuolatinius komitetus, laikinąsias komisijas įvairiems klausimams. Parlamentas likvidavo absolutizmo baudžiamuosius įrankius- Žvaigždžių rūmus ir Aukštąją komisiją, nušalino “kvailius Karolio patarėjus”, pa
atraukė į teismą karaliaus favoritą- “juodąjį tironą” Strafordą, Lodą ir kitus absoliutizmo politikos vykdytojus. Parlamentas taip pat uždraudė karaliui savavališkai vykdyti rikliavas, panaikino Stiuartų patentus monopolijoms, o jų savininkus pašalino iš rūmų, išlaisvino iš kalėjimų absoliutizmo savivalės aukas. Ilgainiui parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas sustiprinti joje anglų viešpatavimą ir iš feodalinės karališkosios kolonijos padaryti buržuazinės dvarininkės Anglijos kolonija.
Pirmuosius revoliucinius pertvarkymus pagal bendrąją opozicijos programą parlamento dauguma įvykdė vieningai. Tačiau liaudies revoliucionizmas sujaukė buržuazinės dvarininkės opozicijos gretas. Ji išsigando, kad iš inercijos viesuotinė neapykanta nepaliestų jų pačių ir jų nuosavybės. Ypač parlamentą neramino ginkluota valstiečių kova prieš aptvėrimus rytuose. 1641 m. naujoji valdžia neliečiamomis paskelbė tvoras, pastatytas iki Ilgojo parlamento sušaukimo.
1647- 1648 m. Levelerių judėjimas. Politinėje revoliucijos scenoje leveleriai išryškėjo dar 1645 m. kaip smulkiaburžuazinės demokratijos ideologai, tačiau tik 1647 m. jie sutelkė apie save gausius šalininkus ir įsiformino kaip savarankiška srovė. Politinės jų grupuotės anksčiausiai ėmė kurtis Londone, o vėliau išplito po visą šalį. Žymiausi levelerių veikėjai ir teoretikai buvo R. Overtonas, V. Uolvinas. Tikruoju jų vadu tapo Džonas Lilbernas.
Politinės levelerių idėjos rėmėsi prigimtinės teisės teorija, kuri kiekvieno žmogaus laisvę ir visų lygiateisiškumą skelbė kaip savaime suprantamą teisę. Liaudies viršenybė, aukščiausios valstybinės valdžios priklausymas “laisvais gimusiems anglams”- tai svarbiausios politinio levelerių mokymo mintys. Ji
ie stojo už respubliką, kurioje visa valdžia priklauso vienerių rūmų parlamentui, renkamam kas dveji metai.
Leveleriai tvirtai gynė privatinės nuosavybės principą. Socialinėje ekonominėje savo programos dalyje jie taip pat įrašė mokesčių sistemos reformą, visų monopolijų likvidavimą, dešimtinės panaikinimą, aptvėrimų uždraudimą, teisėtvarkos ir teisenos demokratizavimą. Religijos sferoje leveleriai laikėsi visiškos tikėjimo laisvės ir bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principo.
Agrariniai revoliucijos įstatymai. Jie, būdami buržuaziniai, tapo tvirtu jos iškovojimu. Dvarininkų valdu pavertimas faktiškai buržuazine teisine nuosavybe buvo paskelbtas agrariniu 1646 m. įstatymu ir du kartus patvirtintas: 1656 ir 1660 m. Agrariniai pertvarkymai, valstybės rodomos globos pramonei ir prekybai susilpnėjimas, didesnė savininkų veiklos ir konkurencijos laisvė, įsitvirtinusi nuvertus absoliutizmą, per revokiuciją įgyvendintos protekcionistinės priemonės,- visa tai vėliau sudarė sąlygas kapitalistinei visuomenės pažangai. Revoliucijos veikiama, Anglija ilgainiui tapo klasikinės kapitalistinės ekonomikos, aiškiai išreikštos buržuazinės visuomenės socialinės struktūros, taip pat išvystyto buržuazinio parlamentarizmo šalimi. Didžiulis revoliucijos poveikis vėliau buvo matomas visose be išimties visuomeninio Anglijos gyvenimo sferose, sąlygojo mokslo, ideologijos, kultūros suklestėjimą. Revoliucijos eigoje buvo pradėta demokratinė tradicija. Vėlesniais amžiais ji pasireiškė įvairiuose anglų tautos kovos dėl demokratinių pertvarkymų etapuose.
Anglijos revoliucijos užmojis, gilus jos turinys davė istoriškai pažangių rezultatų ne tik pačiai Anglijai. Jos poveikį tuometiniam pasauliui patyrė ir kiti amžininkai.

1789 m. Prancūzijos revoliucijos rezultatas- Steigiamasis susirinkimas ir jo priimti įs
statyminiai aktai. Bastilijos paėmimas buvo Prancūzijos revoliucijos pradžia ir pirmoji jos pergalė. Pastarąją sutvirtino galingas liaudies judėjimo pakilimas. Paryžiaus įvykių paskatintas, šis judėjimas antrojoje liepos mėn. pusėje apėmė apėmė visą Prancūziją.
Revoliucinis pakilimas stipriai išjudino kaimą. Dideli valstiečių sukilimai įsiliepsnojo R.Prancūzijoje. Jie degino feodalinių prievolių aprašus, griovė pilis, atiminėjo senjorų užgrobtas bendruomenių žemes. Nuo 1789 m. vasaros iki 1793 m. valstietija buvo pagrindinis revoliucijos ramstis ir stipri varomoji jėga.
Svarbiausias 1789 m. sukilimo politinis rezultatas, pasiektas buržuazijai einant išvien su liaudimi, buvo faktiškas absoliutizmo nuvertimas. Lemiama politine jėga valstybėje tapo Steigiamasis susirinkimas su jo buržuazine dauguma; į buržuazijos rankas perėjo ir vietinė valdžia. Didelį vaidmenį revoliucijos pradžioje vaidino ir liberalioji bajorija. Taigi Prancūzijoje vyko didžiulės istorinės reikšmės perversmas- valstybės valdžios perėjimas į naujos visuomenės klasės- buržuazijos rankas.
Liaudies judėjimo remiamas, bet drauge ir jo užmojo nugąsdintas, Steigiamasis susirinkimas 1789 m. rugpjūčio mėn. skubiai priėmė du svarbius įstatyminius aktus. Rugpjūčio 4- 11 d. dekretais buvo neatlyginamai panaikinta bažnyčiai mokama dešimtinė, senjorų teisė medžioti valstiečių žemėse, senjorų teismai, menmortas. Dekretais taip pat bvuo paskelbta, jog panaikintos feodalinio partikuliarizmo liekanos- atskirų miestų, vietovių, provincijų turėtos privilegijos ir laisvės.
Rugpjūčio 26 d. susirinkimas priėmė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”- būsimosios konstitucijos įvadą. Tai buvo didelės revoliucinės reikšmės dokumentas, jo įtaka amžininkams buvo neįprastai didelė. Deklaracijos 17 straipsnių plačiai suformulavo Švietimo idėjas revoliucijos principais. Ji palaimino besikuriančios buržuazinės visuomenės socialinę nelygybę.
1791 m. konstitucija. 1791 m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti konstituciją, kuri įvedė Prancūzijoje buržuazinę konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota Įstaymų leidžiamąjam susirinkimui, sudarytam iš vienerių rūmų, vykdomoji- monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Karalius galėjo kuriam laikui atmesti susirinkimo priimtus įstatymus, turėdamas stabdančio veto teisę. Buvo įvesta nauja vietinio valdymo sistema. Prancūzija buvo padalinta į 83 departamentus, pavadintus upių ir kalnų vardais. Valdžią juose vykdė renkamosios tarybos ir direktorijos, miestuose ir kaimuose- renkamieji municipalitetai. Į naują vieningą teismų sistemą įėjo renkami teisėjai ir tarėjai.
Taigi Steigiamojo susirinkimo priimtieji įstatymai įtvirtino ir juridiškai įformino socialinį ir politinį stambiosios buržuazijos viešpatavimą.
1793 m. jakobinų politika. 1793 m. politinę valdžią Respublikoje paėmė jakobinai. Jie nusprendė išspręsti agrarinį klausimą. 1793 m. birželio 3d. buvo priimtas įstatymas parduoti emigrantų valdas pagal galimybę mažais sklypais. Birželio 10 d. įstatymu buvo paskelbtos visos bendruomenių žemės besąlygiška valstiečių bendruomenių nuosavybe. 1793 m. liepos 17 d. dekretu visiškai ir be kompensacijos buvo panaikintos visos dar išlikusios feodalinės prievolės. Šitas radikalus įstatymas galutinai juridiškai įtvirtino valstiečių žemės nuosavybę, panaikino paskutines grynai feodalinių žemės santykių liekanas.
Šie dekretai patenkino visos valstietijos interesus. O įstatymai, kuriais buvo numatyta suskaidyti nacionalinius turtus juos parduodant ir padalyti lygiomis dalimis bendruomenių žemes, atitiko varguomenės troškimus.
Jakobinai teikė didelę socialinę reikšmę liaudies švietimui. 1793 m. gruodžio 19 d. dekretu Prancūzijoje pirmą kartą buvo įvestas visuotinis nemokamas pradinis mokymas, kuris turėjo pakeisti senąją mokyklą, buvusią revoliucijos panaikintų religinių kongregacijų rankose. Konventas įkūrė daug svarbių aukštojo mokslo ir kultūros įstaigų, tarp jų Politechnikos mokyklą, Meno ir amatų konservatoriją, Luvro muziejų, Nacionalinę biblioteką, Nacionalinį archyvą.
Pagrindinės naujosios teisės raidos tendencijos. XVII- XIX a. susiformavusi naujoji teisė neliko sustabarėjusi ir nekintama, ji, kaip bet kuris kitas visuomeninis reiškinys nuolat rutuliojasi ir keičiasi. Šiuos pokyčius lėmė daugelis veiksnių.
Atradus XVIII ir XIX a. naujų energijos šaltinių, europinės kultūros žmonės, įvairių sričių technologijų pionieriai, nustojo būti priklausomi nuo gamtinių energijos šaltinių, virto gamtos šeimininkais. Esminius socialinius ir ekonominius pokyčius, pareikalavusius reformuoti teisę ir teisės mokslus, taip pat lėmė išsivysčiusių Europos šalių perėjimas XIX a. nuo agrarinio ūkio prie industrializacijos.
Nauji gamybos būdai skatino teisinių pramoninės verslininkystės formų- akcinių, prekybos kompanijų, komanditinių bendrovių, kitokių teisinio susijungimo formų įmonių- kūrimą ar modernizavimą; plėtojosi patentų teisė, turėjusi stimuliuoti technologinius tyrimus ir techninių naujovių diegimą.
Didelių pokčių teisė patyrė demokratėjant valstybės ir visuomenės gyvenimui, o akivaizdžiausias to pavyzdys yra rinkimų teisės raida, dėl kurios XX a. jie visur tapo visuotiniai ir lygūs.
Reikšmingą poveikį šiuolaikinių nacionalinių teisės sistemų raidai daro glaudūs šalių kontaktai, pasaulio bendrijos valstybių tarpusavio ryšių stiprėjimas, bendros jų pastangos siekti aukščiausių visuomeninių vertybių. Naujausių laikų teisės negalėjo nepaveikti ir susirūpinimas globalinėmis žmonijos problemomis.
Suprantama, dėl visų šių priežasčių naujausiais laikais labai pakito ne tik teisės turinys. Keičiasi požiūris ir į pačius teisės principus. Ypač pakito baudžiamoji teisė. Industrializacija pakeitė visuomenės gyvenimą. Agrarinėje visuomenėje XVII- XVIII a. nusikalstamumas kėlė kai kurių problemų tik dideliuose miestuose. Bet XIX a. padėtis ėmė keistis, kai staigiai pradėjo daugėti gyventojų, o industrializacija juos sutraukė į miestus. Tai ne tik sukėlė migracijos bangą, bet ir lėmė ištisų miestų kvartalų, užstatytų lūšnomis, atsiradimą.
Kurį laiką baudžiamoji teisė nebuvo pribrendusi reformoms, nes, susiformavus klasikinei baudžiamosios teisės mokyklai, reikalaujančiai vienodus nusikaltimus vertinti vienodai, teigiančiai, kad bausmė- tai teisingas atpildas, todėl turinti būti adekvati nusikaltimui, siekiančiai, kad už savo veiksmus atsakytų tik kaltieji, numatant nepakaltinamų ir nepilnamečių asmenų nebaudžiamumą, ji tarsi sustingo.
Pasikeitė ir bausmių sistema. Pirmiausia buvo gerokai apribotas mirties bausmės taikymas, dažniausiai ji keista įkalinimu iki gyvos galvos arba malone, o daug kur jos apskritai atsisakyta. Labai patobulinta laisvės atėmimo sistema- taikytas individualizuotas kalinimo rėžimas, progresinė sistema, išlaisvinimas prieš laiką ir kitos priemonės.
Teisės pokyčiai pasireiškė ir teisės sistemos kitimu: atsirado naujos, netradicinės teisės šakos- darbo, pensijų, bankų, patentų ir pan.
Visiškai nedidelis, palyginti su kitais šiuolaikinės teisės šaltiniais, vaidmuo lieka papročiui. Jis beveik visur neteko savarankiško teisės šaltinio reikšmės, yra vertinamas tik kaip subsidinis šaltinis, galintis padėti užpildyti teisėje pasitaikančias spragas.
Amžiams bėgant, romanų- germanų ir anglosaksų teisė taip pat negalėjo viena kitos neveikti, jas abi savo ruožtu vienodindami veikė tie patys išorės veiksniai. Pvz.: joms abiem tam tikrą įtaką darė kanonų teisė arba filosofinės srovės, iškėlusios individualizmo, liberalizmo, vėliau- socialinio solidarumo ir panašias idėjas. Todėl naujausiais laikais jaučiamas romanų- germanų ir anglosaksų teisės sistemų suartėjimo tendencija. Beveik neliko, valstybių, neturinčių rašytinės konstitucijos.
Tais laikais taip pat buvo žengti dideli žingsniai kuriant buržuazinę santvarką V. Europoje, didžiausius sukrėtimus patyrė Europoje feodalinė absoliutinė tvarka.
Apskritai: Cit. “.istorijper visą šią nepaprastai gausią karų ir tragedijų (ištisų tautų tragedijų) epochą žengė į priekį.” (Leninas)

Naudota literatūra

1. M. Maksimaitis “ Užsienio teisės istorija”
2. “ Naujųjų amžių istorija. Europos ir Amerikos šalys”
3. Internetas

Leave a Comment