Filsofijos rūšys

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.
Filosofija yra vienintelė disciplina, kuri mėgina tikrovę suvokti visumos požiūriu. Iki filosofinio aiškinimo atsiradimo, žmonės tikrovę aiškino mitų pagalba.
Mitologiniam aiškinimui būdinga: mituose veikia įasmenintos jėgos – dievai, dievaičiai; mituose aiškinama poetinių įvaizdžių arba metaforų pagalba; mitai nenaudoja griežtų sąvokų; mito forma – paprastas pasakojimas; mitas visuomet remiasi tradicija.
Pagrindiniai teorinio aiškinimo bruožai: veikia ne asmenys, bet gamtos jėgos arba stichijos; vietoj įvaizdžių ir metaforų naudojamos griežtos sąvokos; įprastinis pasakojimas pakeičiamas teorija, t.y. loginiais ryšiais susietą teiginių visumą; reemiasi ne tradicija, bet proto argumentais.
Filosofija, kaip disciplina atsirado senovės Graikijoje, bei formavosi senovės Indijoje bei Kinijoje. Pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai: nuostaba; abejonė; kentėjimas.
Filosofija žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje pasaulis praranda savaime suprantamybę.
Struktūra. Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę. Teorinė: ontologija – būties teorija; gnoseologija – pažinimo teorija; filosofinė antropologija; kosmologija – gamtos filosofija; filosofinė teologija – apie Dievą. Praktinė filosofija: etika – mokymas apie moralų elgesį; pojetika – mokymas apie kūrybą.
2. Filosofija ir specialieji mookslai.
Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas, be to is

storiškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos. Neginčytinas faktas – filosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec. mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija – ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas.
Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio su žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs daiktas Mokslo pažinimas, jo iššdava ir mokslinio pažinimo būdas yra daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.
3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.
Svarstydami, kokie yra pagrindiniai ir vienas į kitą galutinai nesuvedami mūsų patirties aspektai, prieiname išvadas: idėja [universali patirtis] – gamta (būtis) [objektyvi patirtis] – aš (siela) [subjektyvi patirtis]. (Platono trikampis). Subjektyvios patirties negalime išreikšti per objektyvią patirtį. Yra elementų ir objektyviuose ir subjektyvioje patirtyje, bet galutinai jie ten pasirodo, to
odėl jie yra universalūs. Vieningos filosofijos nėra todėl, kad mūsų patirtis nėra pilnai vieninga.
4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.
Talis. (625 – 547 m. pr. m. e.) Žmogus, kuris netikėjo mitais, o ieškojo tikroviškų paaiškinimų. Jis teigė, kad tikrovės pagrindas ir pradas yra vienas (vanduo). Vanduo taliui nebuvo negyva cheminė medžiaga. Jis buvo įvardintas, bet nebuvo įasmenintas. Taliui nereikėjo aiškinti, kap iš negyvos medžiagos atsiranda gyvybė. Taip aiškino kiti materialistai. Talio mokymui visos daiktų įvairovės, už visų skirtingų kokybių, slypi vienas ir vienintelis pasaulio pradas – vanduo. Talis priskiriamas prie septynių graikų išminčių. Jis pirmasis bandė įrodyti trikampių teoremą. Ir pirmasis išpranašavo saulės užtemimą.
Anaksimandras. (610 – 546 m. pr. m .e.) – originalus mąstytojas. Jis pirmasis savo mintis išdėstė knygoje “Apie gamtą” (“Apie prigimtį”). Pagal jį pirmasis pradas – apeironas. Beribis neapibrėžtas pradas. Jis neturi jokių kokybinių arba kiekybinių neapibrėžtumų. Anaksimandro manymu begaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o daugelis pasaulių. Jis teigė, kad žemė yra savojo pasaulio centre ir yra cilindro formos.
Anaksimenas. (585 – 525 m. pr. m. e.) Anaksimandro mokinys. Jis nesutiko su Anaksimandru, kad pirminė medžiaga neturi jokių kokybių ir teigė, kad tai yra oras.Pirmasis pasiūlė mechanizmą aiškinantį, kaip iš pirminės medžiagos susidaro kiti elementai. Išaiškino keletą meteorologijos reiškinių.
5. Heraklitas
Heraklitas tai natūrfilosofas, jį labiausiai domino gamtinio pasaulio prigimties klausimai. Jis ta
aip pat ieškojo pirmojo prado. Jo manymu – ugnis. Jis ugny laikė ne tik gyva (kaip Mileto filosofai), bet ir protinga. Heraklitui ugnis nėra tiktai gamtinė stichija. Joje reiškiasi vidinis protingas dėsningumas, kurį Heraklitas įvardino žodžiu “Logos”. Ugnis – tai kartu ir amžinas degimo procesas, kuriame nieko neišlieka pastovaus ir niekas tiksliai neatsikartoja. Visuose daiktuose esamų priešybių kova ir nuolatinė įtampa tarp jų yra pagrindinė šio pasaulio savybė. Heraklitas skyrė pažinimą protu nuo pažinimo pojūčiais arba juslėmis. Pažinimas protu daug vertingesnis, nes tik jis vienas atveda prie pasaulio vienovės suvokimo.
6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.
Tai pats paslaptingiausias Graikų filosofas. Jis reformavo Orfėjaus kultą (graikų misterijas) Ir įkūrė religinę – filosofinė pitagoriečių mokyklą. Pitagoriečiai suformulavo aiškią vertybių sistemą: pirma turi būti tai kas gera ir gražu, tai kas naudinga ir tai kas malonu. Pitagoras, lyginant su kitais natūrfilosofais, pasiūlė tikrovę aiškinti remiantis kitais principais: ne medžiaga, bet skaisčiais. Pitagoriečiai pirmieji ėmėsi domėtis pažinimo teorijos klausimais. Pitagoriečiai manė, kad tikras žinojimas įmanomas tik per matematiką. Pitagoriečiai tyrinėdami matematiką atrado iracionaliuosius skaičius, tai sudavė skaudų smūgį jų pradinei programai. Pasirodė, kad visos tikrovės negalima suvesti į į paprastus skaičius ir jų santykius.
7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.
Tai žymiausias Elėjos mokyklos atstovas. Jį domino ne klausimas, kaip da
aiktai susidarė ar yra, bet ką reiškia apskritai būti arba, kas yra toji būtis.
Parmenidas atrado tikrąją būtį, o ne kokį konkretų būties pavidalą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad tik nuo jo prasideda tikroji filosofija, nes jis pirmasis pademonstravo, protas ne tik suvokia tiesą bet ir gali ją įrodyti.Jis pirmasis panaudojo nuoseklų išvadų išvedimo ir pasirinktos tezės būdą, kuris vėliau buvo pavadintas apodiktiniu. Parmenido nuopelnas yra tas, kad filosofinis mąstymas įgijo naują išmatavimą, kuris jame išliko iki šių dienų.
8. Zenono aporijos.
Tai žymiausias Parmenido mokinys. Jis teigė, kad pripažinę jog egzistuoja, daugis ir judėjimas, patenkam į neišsprendžiamus prieštaravimus, vadinamus aporijomis. Zenonas jų nurodė 45, mus pasiekė tik 9. Jis pirmasis panaudojo tokį loginį argumentacijos būdą: pradžioj įrodoma, jog kuriam nors teiginiui prieštaraujantis teiginys veda į absurdą, tuomet daroma išvada, jog teisingas turi būti pirmasis teiginys. Zenonas pagrindė ir Parmenido tezę, jog tikrajai būčiai negalime taikyti erdvės charakteristikos.
9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis.
Daugiausia Graikų mąstytojų buvo įsitikinę, kad regimasis kosmosas taip pat realus – daugis arba daiktų įvairovė realiai egzistuoja, kaip ir daiktų kitimas. Jiems kilo tokia problema: kaip suderinti požiūrį į tikrąją būtį ir įsitikinti, kad kosmosas egzistuoja realiai. Šią problemą išsprendė vėlyvieji natūrfilosofai.
Empedoklis. Jis teigė, kad tikrovės pagrindą sudaro 4 elementai, kuriuos jis vadino visų daiktų šaknimis: ugnis, vanduo, žemė, oras. Šie elementai yra amžini ir nekintantys, o daiktai atsiranda iš jų susimaišymo. Tuštumos nėra, todė pradai šliejasi vienas prie kito. Be elementų kosmose yra dar dvi jėgos – meilė (trauka) ir neapykanta (stūma). Kai viešpatauja meilė, visi elementai tobulai persimaišo, o kai – neapykanta – atsiskiria maksimaliai. Jis atmetė ugnį kaip vienį.
10. Demokrito atomizmas.
Nebūtis egzistuoja ne mažiau už būtį. Nebūtį jis suprato kaip tuštumą, todėl bandydamas deformuoti Parmenidą daug ką išbandė. Jis atskyrė atomų savybes ir regimų daiktų kokybes. Atomų savybės nėra pojūčiais suvokiamos, bet jos iš tiesų egzistuoja. Demokritas skyrė 2 pažinimo rūšis: pažinimas pojūčiais (jį vadino tamsiuoju) ir pažinimas protu. Jį galima vadinti pirmuoju filosofu materialistu, nes jis visus reiškinius, taip pat ir sielą aiškino tik per materialų susigrupavimą, ir judėjimą.
11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.
Antropologija – mokslas apie žmogų, kai į pirmą vietą iškyla žmogaus problema.
Sofistai. Jie daug dėmesio skyrė kalbos tyrinėjimams ir sukūrė kalbos mokslo pagrindus, nustatė gramatikos taisykles, mokė taisyklingai reikšti mintis. Jie aptiko žodžio galią. Tyrinėdami kalbą, labai pastūmėjo logikos mokslą, nors šį makslą dažnai panaudodavo piktam, nežymiai pažeisdavo logikos dėsnius norėdami įrodyti jiems rūpimus dėsnius. Sofistų mokymo neigiami vaisiai pasireiškė karo metu, kai Atėnai pralaimėjo Spartai. Tačiau jie padarė ir garų dalykų: jie supažindino mases su filosofų teorijom, paneigdami įprastinius autoritetus, visur reikalavo įrodymų taip pratino žmones giliau mąstyti.
12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.
Jis ryžtingai pasipriešino sofistų reliatyvizavimui tiesos ir dorovės klausimais. Jis pasipriešino ne tik žodžiais bet ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Sokratas, skirtingai nuo kitų sofistų, kurie žmogų traktavo kaip kūnišką malonumų ir naudos siekiantį padarą, jis pirmiausia laikė žmogų dorovine būtybe, o gamta jo visai nedomino. Jo teigimu kištis į pirmuosius gamtos pradus yra net šventvagiška, nes žmogus jų nesukūrė, todėl nedera ten kištis, bet pirmiausia reikėtų susivokti savyje, nes tik pats žmogus yra sau betarpiškai duotas, o tada gal pavyks susivokti aplinkoje. Žinios yra tik nuomonės, kurios gali dažnai klaidinti. O tikrojo žinojimo požymis – besąlygiškai akivaizdumas ir jis negali kisti laikui bėgant. Tokiam žinojimui pagrįsti Sokratas panaudojo savo garsųjį metodą, kurį galima suskirstyti į ironiją ir indukciją.
Ironija. Sokratas kukliai klausdavo pašnekovo, ar jis negalėtų paaiškinti kokios nors sąvokos, kuria apibrėžiama visa jo veikla. Pašnekovas pateikdavo kokį nors apibrėžimą. Sokratas padėkojęs panagrinėdavo apibrėžimą ir beveik visuomet rasdavo prieštaravimų, tada pašnekovas pasitaisydavo. Sokratas vėl atrasdavo netikslumų ir t. t.Galiausiai išeidavo taip, kad pašnekovas prisipažindavo, jog neišmano kurio nors kertinio savo veiklos principo.
Indukcija – tai loginis metodas, kurio pagalba nuo atskirų požymių kylama prie apibendrinimo.Šioje dalyje buvo ieškoma pozityvaus atsakymo. Žinoti Sokrato manymu, tai reiškia dalyką apibrėžti, o tokio apibrėžimo prieinama, išskyrus eilę konkrečių faktų, kuriose ieškomas dalykas pasireiškia. Kartu Sokratas teigia, kad suvokęs tiesą žmogus negali elgtis blogai arba neteisingai, žinojimas ir dora sutampa.
13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.
Vienas žymiausių mąstytojų per visus laikus. Viso platono mokymo pagrindas yra jo būties teorija, kurios pagrindą sudaro idėjų teorija. Platono idėja – tai savarankiškai egzistuojanti būtis. Platonas teigė, kad egzistuoja amžina, nekintanti visada ta pati sau būtis, kurią jis ir vadino idėja. Idėjas jis sieja su daiktų esmėmis, o tokių esmių yra įvairių ir daug. Idėjos yra tobulos, o – tai tik netobulos jų kopijos. Daiktų pasaulis egzistuoja tik todėl, kad idėjos vienaip ar kitaip formuoja materiją, suteikdamos jai santykinai pastoviais formas. Daiktų pasaulio esminė savybė yra nuolatinis kintamumas t. y. tarp daiktų mes nerasime nieko kas būtų absoliučiai pastovu. , todėl Platonas tikrovę suskirsto į dvi sritis: tikrosios būties arba idėjų pasaulį, kuriame viskas amžina ir pastovu; nuolat kintantis daiktų kosmosas arba tapsmo pasaulis. Platonas skirtingai nuo Parmenido pripažino, kad egzistuoja skirtingi būties lygiai. Dalinė arba tarpinė būtis yra galima todėl, kad Platonas pasiūlė kitaip nei Parmenidas interpretuoti nebūties sąlygą.
14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.
Pažinimo teorijoj, pažinimo problemą jis susiejo su vien protu pažystamos būties sąvoka. Pažinimas yra anamnezė arba prisiminimas, atgaivinimas to, kas nuo seno dūlėjo mūsų sielos gelmėse. Daiktinėje tikrovėje, pažinimas ir supratimas įvyksta tuomet, kai siela suvokia idealią daikto prasmę, prisimindama tai, ką ji regėjo būdama idėjų pasauly. Todėl pažinimas iš tiesų yra tik prisiminimas. Juslės tik stimuliuoja tikrąjį pažinimą, jos teikia mums netobulas žinias, o protas arba intelektas šių žinių pažadintas leidžiasi į savo gelmes ir ten aptinka tobulas žinias.
Pažinimo pakopos. Pažinimas yra neproporcingas būčiai, t. y. tik tai gali būti pažinta tobulai, kas egzistuoja maksimaliai (idėjų pasaulis). Kadangi yra tarpinė būtis, tai egzistuoja ir tarpinis (dalinis) pažinimas. Tarpinis tarp tikro pažinimo ir nežinojimo. Tokį pažinimą Platonas vadino nuomone. Pagrindinės pažinimo pakopos: nuomonė ir tikrasis pažinimas arba mąstymas. Šios pakopos skirstomos į dvi dalis: nuomonė į spėjimą (vaizduotė) ir tikėjimą (tiesioginis suvokimas pojūčiais arba juslėmis). O tikrasis pažinimas – nuovoką ir tikrąjį žinojimą.
15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija).
Meilė (Erotas) – Platonui, tai jėga pakylėjanti sielą ir nunešanti ją per visas meilės pakopas prie grožio ir gėrio idėjos. Meilė – nei geožis, nei gėris, o grožio ir gėrio troškimas. Filosofas yra tas, kuris neturėdamas išminties yra apimtas troškimo ją pasiekti. Tai ką žmonės paprastai vadina meile, yra tik dalelė tikrosios meilės, kurios esmę sudaro grožio, gėrio, išminties siekimas. Meilė turi skirtingas pakopas ir formas: 1) Fizinė arba kūniška meilė; 2) Meilė menui, teisingumui; 3) Meilė grožio idėjoms, jų suvokimas.
Menas pažintinės vertės neturi. Meno funkcija pateikti iliustracinę medžiagą ir šio pažiūriu jis gali tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Menas tai svotiškas nutolimas nuo tiesos, nes jis nėra tikroji pažinimo forma. Menas negerbia žmogaus prigimties, bet dažniau ją gadina, nes meluoja. Menas ne auklėja, bet tvirkina, nes nuolaidžiaujama iracionaliajai (neprotingai) žmogaus prigimčiai. Poetas tampa poetu ne dėl mokslo bet dėl įkvėpimo.
16. Platono kosmologija ir psichologija.
Psichologija – mokymas apie sielą. Kosmosas nėra amžinas jis turi savo pradžios momentą. Kosmosas susidarė apsijungus idėjų pasaulius su chaotiška materija. Šis susijungimas nebuvo tiesioginis o per tam tikrą atspindį. Šiam apsijungimui paaiškinti Platonas įveda trečiąjį principą tiksliau veikėją – Demiurgą (kūrėją) Demiurgas savo laisvu sprendimu susieja idėjas su materija. Ši sąsaja vyksta dviem pakopom: labiau tiesiogiai, tuomet sukuriama pasaulio siela; netiesiogiai per atspindį, taip atsiranda daiktų kosmosas. Žmogaus siela – tai pasaulinės arba kosmoso sielos dalis. Žmogus yra sudarytas iš dviejų pradų – iš sielos ir kūno. Kūnas – -tai lyg savotiškas sielos kalėjimas. Jis savo chaotiškais įnoriais nuolat terorizuoja sielą ir trukdo jai gyventi. Siela turi trimatę struktūrą: protingoji, aistringoji, geidžiančioji arba instinktyvioji. Siela yra nemirtinga ir visi mūsų poelgiai veda prie pasekmių kurios niekur nedingsta, o kartu su siela keliauja iš vieno gyvenimo į kitą.

17. Platono etika ir valstybės teorija.
Platonas sprendė problemą, kokios turėtų būti žmogaus gyvenime pagrindinės vertybės. Jis suformulavo pagal sielos dalis: protingajai – išmintis; aistringajai – drąsa, narsumas; geidžiančiajai – nuosaikumas. Visai sielai kaip visumai pagrindinė vertybė teisingumas. Teisingumas tai tokia dorybė, kuri verčia kiekvieną dalį daryti savo darbą ir nesikišti į kitų dalių veiklą. Valstybė turėtų būti skirstoma į 3 pagrindines klases; gamintojai, sargybiniai arba kariai, valdovai arba filosofai. Skirtingiems luomams skiria skirtingus reikalavimus. Vaikai turėtų būti auklėjami atskirai nuo tėvų, kad būtų galima objektyviai priskirti juos pagal gabumus atitinkamai klasei. Moterys galėjo būti lygiavertės su vyrais, kaip sargybinės ar valdovės, svarbiausia sielos konstitucija. Platonas pateikė valdymo formų klasifikaciją. Išsidėstymas degradavimo linkme: aristokratija ir aristokratinė monarchija (kilmingųjų valdžia); timokratija (garbėtroškų valdžia); oligarchija (piniguočių valdžia); demokratija (liaudies valdžia); tironija (kai valdžią paima jėga tariamas asmuo ar grupė).
18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.
Aristotelio pagrindinės kūrybos sritys: logika; metafizika (bendroji būties teorija); natūrfilosofija; psichologija; etika; biologija; zoologija; estetika; politinė ir socialinė filosofija. Aristotelis sugrupavo mokslus. Jis pirmasis pateikė jų klasifikaciją ir juo suskirstė į tris pagrindines grupes: teoriniai mokslai (teorija – stebėjimas); praktiniai mokslai – žinių siekiama vardan moralinio tobulėjimo; produktyvieji mokslai – žinių siekiama vardan objektų gamybos. Aukščiausia rūšis teoriniai mokslai skirstomi į: pirmąją filosofiją, metafiziką; fiziką; matematiką.
19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis.
Terminas “metafizika” prigijo kaip toks, kuris pažymi tą tikrovės gilesnių priežasčių sritį, kuri yra už fizikos, už regimosios gamtos. Metafizikos objektą Aristotelis apibrėžė keliais skirtingais būdais: tai yra pirmųjų pradų ir pirmųjų priežasčių tyrimas; būties, kaip būdies pažinimas; substancijos pažinimas; Dievo ir virš jusminės substancijos pažinimas. Aristotelis metafiziką vadino laisviausiu iš visų mokslų, nes jis priklauso tik nuo savęs paties, t. y. grynas žinojimo troškimas, tiesos siekimo aistra.
Aristotelio mokymas apie priežastis. Kalbėdamas apie pirmąsias priežastis, jis nurodė, kad kiekvienas daiktas arba įvykis yra sąlygojamas 4 skirtingų priežasčių tipų: materialioji; formos arba formalioji; veikiančioji; tikslo.Forma, tai nėra vien išorinis pavidalas, tai yra daikto kokybė. Veikiančioji priežastis sujungia formą su medžiaga.
20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.
Aristotelis pripažino egzistuojant įvairias būties formas ir visą, kad nėra absoliuti nebūtis, yra vienokis ar kitokia būtis. Yra pagrindinės 4 būties termino reikšmės: būtis, kaip kategorija (būtis pati savyje); būtis, kaip aktas ir potencija arba aktuali ir potenciali būtis; būtis, kaip akcidencija; būtis, kaip tiesa, o nebūtis, kaip melas. Kategorijos, tai bendriausios būties rūšys arba būties pasireiškimo pavidalai. Kategorijos: substancija – esybė, tai kas egzistuoja savarankiškai; kokybė; kiekybė; santykio kategorija. Akcidencija – nebūtinos atsitiktinės būties savybės. Tai tokios būties formos, kurios nesusijusios tarpusavy būtinais ryšiais. Būtis ne kaip tiesa, bet kaip melas – ši būties forma priklauso žmogaus protui ar intelektui. Protas visus dalyvius vertina, kaip atitinkančius tikrovę arba neatininkančius.
21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.
Substancija – savarankiškai egzistuojanti būtis arba tai, kas egzistuoja savaime, kurio buvimas nepriklauso nuo kitų. Nagrinėdamas detaliau esminį filosofijos buvimą – substanciją. Aristotelis apibūdina 3 aspektais: 1) Gramatinis – substancija arba esybė yra tai, kas visuomet yra veiksnys ir niekuomet – tarinys. Substancija niekados nepasako apie ką nors kita, bet visu kitu pasakoma apie ją; 2) Substancija yra tai, kas daiktui keičiantis jame išlieka nepakitę – nekintanti daikto pagrindas; 3) Substancija – esminė daikto savybė, be kurios jis negalėtų būti šituo daiktu. Ką galima vadinti tikrąja substancija? Aristotelis išnagrinėjo 3 galimus klausimus: substancija – tai materija, medžiaga; substancija – atskiri daiktai; substancija – formos pradas. 100% substancijos apibrėžimą išpildo tik formų forma, o atskiri daiktai vadintini substancijom tik iš dalies, kalbant negriežtai. Jų būtis nėra pilnai savarankiška.
22. Aristotelio kosmologija ir fizika.
Aristotelis laikė, kad kosmosas yra baigtinis savo dydžiu ir geocentriškas (jo centras yra Žemė). Kosmoso forma yra rutulys, sfera, už jos nespindinčių žvaigždžių sfera. Kosmosas yra amžinas ir niekada neatsiradęs. Vidinė kosmoso sfera dalinama į dvi pagrindines dalis – viršutinė sritis ir pomėnulinė. Aristotelis tvirtino, kad einanti iš centro link pakraščių didėja būties aktualumas ir mažėja jos potencialumas. Kitimai ir virsmai vyksta pomėnulinėje srityje, kurią sudaro 4 elementai: vanduo, žemė, ugnis, oras. Aristotelis teigė, kad norėdami paaiškinti gamtinį pasaulį, pirmiausia turime paaiškinti judėjimą. Judėjimas tai toks procesas, kai daiktas iš potencialaus virsta aktualiu. Jis nurodė 4 judėjimo rūšis: 1) Substancinis kitimas; 2) Kokybinis kitimas; 3) Kiekybinis; 4) Vietos pakeitimas. Aristotelis suformulavo 2 reikalavimus, kurie turi išpildyti judėjimo procesus: 1) Kiekvienas judėjimas turi turėti judintoją; 2) Judintojas su judinamuoju turi būti betarpiškam sąlytyje.
23. Aristotelio etika
Etika – tai pagrindinė praktinės filosofijos dalis, svarstanti žmogaus elgesio principus. Aristotelis nurodė, kad visi žmogaus poelgiai yra sąlygoti tam tikrų tikslų, o šie tikslai suprantami kaip tam tikras gėris. Dauguma sutinka, kad aukščiausias gėris yra laimė. Aristotelis suformulavo 3 laimės apibrėžimus: 1) Vieniems tai malonumai ir pomėgių tenkinimas. Aristotelis gyvenimą sąlygotą malonumų vadina vergišku; 2) Laimė – tai garbė, kitų pagarba ir pasisekimas veikloje. Tačiau jis yra išorinis ir priklauso nuo kitų; 3) Laimė siejasi su turto įgijimu. Taip suprastas tikslas yra priešingas žmogaus prigimčiai, nes turtas yra tik priemonė ir kaip savarankiškas tikslas neturi prasmės. Aukščiausias žmogaus pasiekiamas gėris ir laimė – tai savęs tobulumas. Ši veikla žmogų išskiria iš kitų būtybių tarpo. Proto veikla ir aktyvumas – štai žmogaus vertas tikslas ir tik iškėlęs į pirmąją vietą šią veiklą, žmogus gali jaustis maksimaliai laimingas. Protas ir intelektas Aristoteliui sudaro žmogaus esybės pagrindą. Žmogus dorai elgiasi tuomet, kai jo protas sugeba vadovauti likusiai jo esybės daliai. Dorybė – tai sugebėjimas laikytis vidurio. Drąsumas yra viduryje tarp bailumo ir beatodairiškos drąsos. Žmogus negali užsiimti vien teorine veikla. Gryna teorinė veikla prieinama tik dievams.
24 Aristotelio logika.
Aristotelis pelnytai vadinamas logikos mokslo tėvu. Logiką jis suprato, kaip taisyklingo mąstymo įrankį ir vadino ją organonu. Apibrėžimai yra sudaryti iš sąvokų, kurias žymi atskiri žodžiai. Bendrosios reikšmės Aristotelio buvo pavadintos kategorijomis, iš jų išsiskiria substancijos kategorija, nes ją apibūdina visos kitos. Kategorijos yra bendriausias būties ryšys ir kartu bendriausios mūsų sąvokos. Aristotelis teigė, kad apibrėžimas yra sąvokos esmės nusakymas per jos giminę ir rūšinį skirtumą. Teiginys – tai teigimo arba neigimo veiksmas. Teiginio loginę struktūrą sudaro: subjektas, predikatas ir jungtis. Tiesa arba melas atsiranda kartu su teiginiais, t. y. apie juos dar negalime kalbėti sąvokų ir apibendrinimų lygyje. Sąvokų apjungimas teiginiuose neišstumia proto veiklos, kuri pasižymi dar sudėtingesnėm formom.Kai mąstydami einame nuo vieno teiginio prie kito juos vieną iš kito išvesdami, tuomet gauname samprotavimą. Pagal Aristotelį tobuliausia samprotavimo forma yra silogizmas, jį sudaro 3 teiginiai: pirmieji du – prielaidos, o trečiasis – išvada.
25. Kinikai
Kinikų mokyklą įkūrė Sokrato mokinys Antistenas. Jie akcentavo asmens nepriklausomumą nuo žmonių ir daiktų bei dorą gyvenimą. Jų pažiūrų branduolį sudarė etika, o pastaroji reikalavo nepaliaujamos pastangos, slopinant malonumo impulsus, atsisakant garbės ir kitų visuomenės vertinamų dalykų. Idealas kinikams buvo Heraklis su savo žygdarbiais. Žymiausias kinikas – Diogenas. Jis siekė parodyti, kad žmogus visuomet savyje turi viską, kad jaustųsi laimingas, jeigu tik supranta tikrosios savo prigimties poreikius. O tuos grynuosius poreikius labai iškreipia kultūros ir civilizacijos pasiekimai. Tikruosius žmogaus poreikius Diogenas tapatino su tais, kurie mus vienija su gyvūnais. Kinikui laisvas tik tas, kuris sugeba išsilaisvinti nuo daugelio mums įprastų poreikių, o kelias, vedanti į laisvę ir dorybę – askezė (sunkus darbas, pastanga). Kūno ir sielos treniravimas, kad galėtų atsispirti aplinkos kaitai, sugebėjimas valdyti savo aistras, malonumų niekinimas. Kinikai smerkė vedybas ir neigė pilietines pareigas. Kinizmą galima pavadinti labiausiai antikultūriniu judėjimu.
26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.
Iškilus krikščionybei, filosofini mąstymas turėjo apsispręsti, kokią užimti poziciją krikščionybės atžvilgiu. Buvo galimi 3 pagrindiniai pozicijų variantai: 1) Filosofuoti, netikint ir priešintis tikėjimui; 2) Mėginti atskirti protą ir tikėjimą; 3) Filosofuoti remiantis tikėjimu. Pagrindinės naujos idėjos, kurių pagalba krikščionybė naujai orientavo mąstymą; 1) Griežtas monoteizmas (Dievas yra vienintelis ir nesutapatinamas su jokiu savo kūriniu); 2) Krecianizmas – pažiūra teigianti, kad pasaulis sukurtas iš nieko. Ši mintis buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina. Antropologija – žmogus centre. Visi graikų mąstytojai žmogų laikė kosmoso dalele. Graikai daug kalbėjo apie tapimą panašiu į dieną ir šio panašumo kelias ėjo per intelektą, protą, pažinimą. Biblija nurodo kitą kelią – per valę. Pirmapradė nuomonė – žmogiškosios prigimties sugedimas. Graikai irgi nemanė, kad žmogus tobula būtybė. Žmogus, kaip išminčius, savo pastangom gali per protą ir pažinimą išsivaduoti iš nuodėmės ir netobulumo.
27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.
Augustinas sujungė krikščioniškąsias idėjas si graikiškosios filosofijos pasiekimais. Sukūrė krikščioniškąjį mokslą. Jis mokė apie sielos nemirtingumą ir amžinumą. Sielos veiklos esmę įžvelgė ne tiek proto funkcionavime, kiek valioje. Žmogaus aktyvumas pasireiškia ne tiek per jo mokytoją, kiek tvirtame jo valios apsisprendime. Pirmųjų žmonių padaryta nuodėmė persidavė visai žmonijai ir iškreipė žmogiškąjį protą ir sumenkino jo galią spręsti, todėl protas siekdamas tiesos, būtinai turi ieškoti atramos dieviškajame apsireiškime. Išmintis – dieviškųjų dalykų ir dvasiškojo pasaulio pažinimas. Žmogus mokslą turėtų pajungti išminčiai, nes aukščiausia žmogaus paskirtis – išgelbėti savo sielą.
28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir realizmas.
Vakarų Europoje susiformavo mokyklinė filosofija – scholastika. Jos pagrindą sudarė 7 laisvieji menai, kurie buvo skirstomi į dvi grupes: 1) Trivium (gramatika, retorika, dialektika); 2)Kvadrivium (aritmetika, geometrija, astronomija,muzika). Scholastinė filosofija ne tiek stengėsi atrasti, kiek pagrįsti arba paneigti. Tikėjimas mąstymui davė orientyrus, bet tuo pačiu užbrėžė jam ribas, kurių peržengti jis negalėjo. Mėginant suderinti mąstymą su tikėjimu, interpretuojant kai kurias tikėjimo tiesas, iškilo klausimai į kuriuos buvo pateikiami skirtingi ir prieštaringi atsakymai. Nagrinėdami bendrybės sąvoką Europos mąstytojai susiskirstė į dvi stovyklas: nominalistai ir realistai.
Nominalistai. Jie teigė, kad iš tikro realiai egzistuoja tik atskiri daiktai. Bendrosios sąvokos arba universalijos yra tik daiktų pavadinimai. Jos yra tik balso garsai neturi jokio kito atitikmens tikrovėje.
Realistai. Universalijos egzistuoja realiai, o ne tik žodžiuose. Žymiausias viduramžių mąstytojas Šv. Tomas Akvinietis.
29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R. Dekartas.
Imta ieškoti naujų laisvių nuo religinio autoriteto kelių į tašką. Scholastika visada akcentavo autoritetą ir tradicijų svarbą, o humanizmas pabrėžė individualizmą ir asmeninės pasaulėjautos vertingumą. Renesanso filosofijai būdinga: atgimė senosios antikinės filosofijos sistemos; ypatingas dėmesys skiriamas gamtos filosofijai, nors čia nepaisant daug mėginimų, nepavyko sukurti originalios ir vientisos sistemos. Naujųjų laikų filosofija išsivadavo ne tik nuo scholastikos, bet ir nuo senosios filosofijos įtakos. Buvo mėginama apjungti naujas gamtos mokslų žinias su bendraisiais filosofijos principais. Ieškant naujų tikro žinojimo pagrindų atsiranda dvi skirtingos filosofų pozicijos: racionalizmas ir empirizmas. Racionalizmo požiūriu tikrojo pažinimo pagrindas – protas ir tai kas jam akivaizdu. Empirizmas – filosofinė koncepcija, teigianti, kad žinojimo pagrindas – juslinis patyrimas, pojūčių duomenys, o protas savarankiškos pažintinės galios neturi.
Renė Dekartas. Žymiausias racionalistas. Jis ieškojo universalaus pažinimo metodo ir jo manymu šį metodą nusako šios 4 taisyklės: 1) Laikyti tikrą tik tai, kas protui yra taip aišku ir ryšku, jog abejoti neįmanoma; 2) Sudėtingą dalyką skaidyti į dalis. 3) Pradėti nuo paprasčiausių ir lengviausiai pažystamų dalykų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių dalykų pažinimo. 4) Visada daryti išsamesnes apžvalgas, kad niekas kas reikšminga nebūtų praleista. Dievo buvimas neabejotinas, nes: 1) Begalo tobula būtybė turi savy turėti visus tobulumus, o egzistavimas vienas iš jų; 2) Begalo tobula esybės idėja many turi turėti priežastį ir ta priežastimi negaliu būti aš pats, nes mano mąstymas ribotas ir nieko tobulo ir netobulo negaliu sukurti; 3) Aš egzistuoju ne pats iš savęs, nes priešingu atveju galėčiau suteikti sau visas tobulybes, kurių idėjos manyje yra. Išorinę gamtą valdo vien materijos ir ne jos judėjimo dėsniai.
30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.
Lokas. Jis sukūrė sensualistinę teoriją (į pirmą vietą iškelia pojūčius). Patyrimą jis skirstė į vidinį ir išorinį. Išorinio partyrino šaltinis – daiktai, kurie veikia mūsų jusles, o vidinio – paties proto veikla arba reflekcija. Išorinio patyrimo duomenys gali priklausyti pirminėm arba antrinėm kokybėm. Pirminės kokybės – forma, dydis, judėjimas, skaičius. Jos suvokiamos tokios, kokios yra objektyvioje tikrovėje, o antrinės – spalvos garsai, kvapai, skonis. Yra subjektyvios ir patiems daiktams nepriklauso, egzistuoja pačiame subjekte.
Berklis. Teigė, kad visos kokybės yra antrinės – subjektyvios. Daiktai iš tiesų nėra savarankiški ir nepriklausomai nuo mūsų egzistuojantys, tik yra pojūčių kompleksai, egzistuoja tiek, kiek yra suvokiami. Jis šiuo požiūriu išnagrinėjo materiją ir padarė išvadą, kad ši sąvoka yra klaidinga abstrakcija, nes pojūčiai apie ją kaip tokę nesako. Berklio poziciją galima vadinti subjektyviuoju idealizmu.
Hiumas. Mokslas turi reikalų vien tik su medžiaga, o ne su pačia tikrove. Koks yra pasaulis savaime – tai neišsprendžiamas klausimas, todėl jis vadinamas agnostiku (žmogus neigiantis tikrovės pažinimo teoriją). Anot jo, gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų, todėl pavyzdžiui teiginys, jog priežastingumas egzistuoja objektyviai, yra loginė klaida. Stebėdami nuolatinį reiškinių pasikartojimą, mes prie jo priprantame ir galiausiai pradedame vadinti tai priežasties ir pasekmės dėsniu. Iš tiesų mes gi tik fiksuojame, kad visą laiką po vieno įvykio seka kitas, bet priežastingumo juslės mums neparodo. Iš nuolatinio “po to” neseka “dėl to”. Hiumas paneigė ne tik kūniškosios arba materijos substancijos sąvoką, jis paneigė ir substancijos arba sielos sąvoką. Ne tik daiktai, bet ir mūsų siela yra tik pojūčių kompleksas, neturintis jokio subtilaus “aš” pagrindo.
31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.
Kanto biografijoje išsiskyrė 3 jo kūrybos periodai.1 ) Iki 1760m. laikėsi racionalizmo principų. Labai domėjosi gamtos mokslais, sukūrė Kanto Laplaso hipotezę, kuri paaiškino, kaip iš dulkių debesio susidarė Saulės sistemos planetos. 2) Pereinamasis- iki 1770 m. Čia jis iš dalie nusigręžia nuo racionalizmo ir atmeta senąją metafiziką. 3) Kritiškasis periodas nuo 1770 m. Pats produktyviausias ir svarbiausias. Jam parašius kritikas tapo įžymus visam pasaulį. Kantas ėmėsi spręsti, tuo metu atrodytų neišsprendžiamą uždavinį: kaip suderinti mokslo pretenzijas į pasiektą tikrą žinojimą su filosofijos išvada, kad patyrimas negili būti tokio žinojimo pagrindas. Kita vertus jam reikėjo paaiškinti, kaip suderinti iš religijos kylantį įsitikinimą apie žmogų, kaip moraliai laisvą būtybę, su mokslo įsitikinimu, kad pasaulis yra valdomas mokslinių dėsnių. Kantas kartu su racionalistais buvo įsitikinęs, kas proto konstrukcijos iš tiesų atitinka gamtinio pasaulio reiškinius, kodėl mūsų naudojama priežastingumo sąvoka turi realų pagrindą. Protas, pagal Kantą yra aktyvus, jis nėra vien pasyvus duomenų surinkėjas. Jis pats aktyviai juos pertvarko įnešdamas ė juos savo tvarką. Kantas teigė, kad negalima laikyti, kad erdvė ir laikas priklauso pačiam pasauliui, nes jie mums duoti tik per patyrimą.
Koperniškasis posūkis. Subjektą Kantas pasiūlė laikyti aktyviuoju pažinimo veiksmo poliumi: ne mūsų sąmonė prisitaiko prie daiktų, bet daiktai prisitaiko prie sąmonės. Žinojimas galimas tik todėl, kad žmogaus protas į suvokiamąjį kosmosą įneša savąją tvarką. Šį naują požiūrį į pažinimą Kantas pavadino savo “Koperniškuoju posūkiu”. Kopernikas paaiškino regimųjų žvaigždžių sukimąsi tuo, kad iš tiesų juda pats stebėtojas. Analogiškai Kantas paaiškino regimąją pasaulio tvarką tuo, kad iš tiesų ši tvarka priklauso pačiam subjektui.
32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.
Žmogaus protas sugeba netik pažinti (tuo jis pasireiškia, kaip teorinis protas), bet taip pat ir atlikti moralinį veiksmą (tuomet jis pasireiškia, kaip praktinis protas galintis kreipti valę). Kantas skyrė empirinį “aš”, kuris yra jusliškai išgyvenamas, nuo inteligibilaus (protu suvokiamo) “aš”, kuris vadovaujasi proto principais. Pirmąjį valdo juslės, o antrąjį – proto principai, dorovės dėsnis, pats sau užduodantis normą ir išgyvenamas, kaip pareigos jausmas. Dorovės dėsnio diktuojami reikalavimai, vadinamieji imperatyvai, dažnai prieštarauja empirinio “aš” normom ir poreikiam. Proto diktuojama pareiga išsiskiria su mūsų jusliniais norais.
33. Laisvės esmė.
Laisvė sunkiai nusakoma ir siejasi su asmeniu. Laisvės esmę sudaro absoliučia sava asmens galia apspręsti patį save. Asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis jam yra savas, nepriverstinis. Kad būtum laisvas turi atsiremti į save, ne į motyvą. Jei atsiranda kokia priežastis, tai laisvės nėra, nes ji turi eiti iš paties savęs, o ne iš aplinkos.
34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.
(Laisvės nešėjas). Asmuo, laisvai galintis apsispręsti (apspręsti save). Valia nėra laisva, nes tik vykdo tai, ką aš jai įsakau. Laisvės zona yra valia, bet ji negali būti laisvės nešėja. Ji žmogaus prigimtinė juslė, kaip protas. Kas priklauso prigimčiai, tas negali būti laisvės nešėjas arba subjektas. Asmenybė – tai kas atskiria žmogų nuo gyvūnų. Žmogus yra nepakartojamas – vienintelis. Asmuo yra laisvės subjektas ir laisvų veiksmų autorius.
35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.
Laisvas asmens veiksmas krypsta į patį subjektą. Laisvės objektas ir subjektas yra tas pats žmogaus asmuo. Tačiau negalima savęs apspręsti kuo būti, nes prigimtis nėra pats asmuo. Savo paties susikurta esmė aš esu tai kas esu. O tai yra tai į ką krypsta mano laisvė. Tai tikrasis laisvių veikimo objektas.
36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.
Būtinybė valdo visus gamtos veiksmus, visus jos įvykius, visą jo išsivystymą. Gamtos dėsniai nepaiso mūsų norų. Būtinybė yra laisvės priešingybė. Žmogus laisvas tik nugalėjęs būtinybę. Laisvė be būtinybės yra negalima. Veiksmu esame tikri, jei numatome jo pasekmes, o taip yra tik tada, jei jis įveikia būtinumą. Laisvė būtinybės neneigia, o reikalauja ir ja remiasi.
37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.
Būvoti pasaulyje reiškia būvoti drauge. Kenozė – savęs aprėžimas, savęs apribojimas. Laisvės susikirtimas su kito asmens laisve yra neišvengiamas ir yra 3 sprendimo keliai: 1) Reikia persiskirti vienam nuo kito ir vykdyti savo laisves ne kartu, o šalia vienas kito; 2) Versti bendrininką, kad jis vykdytų tik mano laisvę, atsisakydamas savosios. 3) Tikrasis sprendimas: vykdyti laisvę buvojant drauge, savosios laisvės aprėžimas, laisva valia kitos laisvės dėlei.
38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus sutechnėjimas.
Technika esmiškai priklauso žmogaus būčiai, kaip priemonė gamtinę tikrovę palenkti savo poreikiams bei tikslams. Žmogaus egzistencija remiasi ne prisitaikymu gamtoje, o susikūrimu savo pasaulio , visom priemonėm, kurias vadinam technika. Visada žmogus kūrė techniką, bet pastaruoju metu ji vystėsi itin sparčiai – todėl vadinam technikos laikmečiu. Ši pažanga pakeitė gyvenimo lygį, suteikė patogumų, laisvo laiko ir kitų galimybių, bet negalėjo savaime sukurti žmogui palaimą. Pakeldama gyvenimo lygį, tuo pačių technika pailgina ir jo įtampą. Kiekvienas laimėjimas didina atsakomybę, nes galima panaudoti ir savo palaimai ir pražūčiai. Pats žmogus netobulėja su technikos pažanga. Turėti laisvo laiko nereiškia būti laisvam pačiam.
39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės aptarimas.
Nihilizmas – tai aukštesnių vertybių neigimas. Utilitaristinis nihilizmas – tai tam tikra pakraipa, kai išaukštinama naudos vertybė, viskas vertinama naudos požiūriu. Nihilizmas iškilo technikos amžiuje. Žmogus sutechnėja, kai technika jį paverčia savo viešpačiu. Tačiau technika negali žmogui viešpatauti, kol jis to nenori. Tačiau technika žmogui duoda naudą, tai yra sukuria priemones geresniam gyvenimui. Tačiau žmogus pradėjo naudos ieškoti ne tik technikoje, bet ir žmoguje. Jis tarsi pradėjo rūšiuoti žmones į naudingus ir ne. Tai yra dvainis sutechnėjimas. Nauda negali būti galutinė vertybė. Technika kad ir kiek būtų naudinga ir būtina, palieka patį žmogų tuščią. Atima tikrajį tikėjimą, o tikėjimas žmogui duoda dvasinį tobulėjimą.
40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas
Žodiškai nihilizmas reiškia „nieko“ teigimą. Nihilizmas pasisako už dievo benaudiškumą. Fizinis pasaulis nepaneigiamas. Žmogus skiria jam visa savo rūpestį. Todėl žmogui be dievo, religiją pakeičia technika. Į klausimą kas yra Nihilizmas, vienas filosof pasakė: tai kad aukščiausios vertybės nuvertinamos, prarandamas tikslas, o tai reiškia kad prarandamas atsakymas į klausima „kam?“. Nihilizmas-tai radikalus atmetimas vertės, prasmės, idealo siekimo.
Nihilizmo priežastis iš tiesų yra ne technika, o ateizmas, kuris techniką paverčia religijos pakaitalu-pagrindiniu žmogaus rūpesčiu. Tačiau technika negali žmogaus egzistencijos įprasminti. Prasme teikia tik tikslas-tai kam gyveni. O technika tik suteikia priemones geriau gyventi.
Beprasmiškumą reikėtų suvokti taip, kad žmogus gali džiaugtis viskuo tol, kol gali atsakyti įklausimą „kam tai naudinga“?. Tačiau jeigu mes negalime atsakyti į šį klausimą, tai pati nauda pasidaro beprasmiška, otai ir yra beprasmiškumas.
Žmogus esmę turėtų suvokti ne tik kaip galimybę kažką naudoti, bet turėtų kreipti dėmesį į tai ką verta mylėti. Tačiau žmogus dažnai tai pamiršta, jis užmiršta pasirūpinti pačiu savim. Kaip pasakęs vienas filosofas „tapki kas esi“. O tai liepia mums būti paties savęs kūrėjais.
Kaip Dievo atžvilgiu nihilizmas yra ateizmas, taip žmogaus atžvilgiu nihilizmasyra amoralizmas. Toks žmogus yra abejingas sau pačiam, moralinėm vertybėm ar bet kokiam pašaukimui.

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.
2. Filosofija ir specialieji mokslai.
3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.
4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.
5. Heraklitas
6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.
7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.
8. Zenono aporijos.
9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis
10. Demokrito atomizmas.
11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.
12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.
13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.
14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.
15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija)
16. Platono kosmologija ir psichologija.
17. Platono etika ir valstybės teorija.
18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.
19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis
20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.
21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.
22. Aristotelio kosmologija ir fizika.
23. Aristotelio etika
24 Aristotelio logika
25. Kinikai
26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.
27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.
28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir realizmas.
29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R. Dekartas.
30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.
31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.
32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.
33. Laisvės esmė.
34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.
35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.
36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.
37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.
38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus sutechnėjimas.
39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės aptarimas.
40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas

Leave a Comment