Teisės ir moralės santykis

Teisės ir moralės santykis

Teisinės idėjos yra susijusios su morale. Teisės norma ir moralė turi tiek pat panašumų kiek ir skirtumų. „Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą“.9 Teisės ir moralės normos sutampa, nes jos abi yra socialinio žmonių elgesio reguliatorius, taip pat, teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą.
Teisės ir moralės skirtumus lemia tokie požymiai: kilmė ( moralės normų formavimuisi neturi įtakos viisuomenės socialinių jėgų santykis. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tuomet, kai visuomenė įsisamonina jų reikšmingumą, o teisės normos visuomet yra privalomos, nes jas leidžia valstybė ), reguliavimo apimtis ( teisės normos reguliuoja svarbiausius žmoniu santykius, kuriuos galima kontroliuoti ir kurie užtikrinami prievarta, tuo tarpu moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius kaip meilės, draugystės ir t.t. ), elgesio taisyklės detalizavimo laipsnis ( teisės normos yra griežtai apibrėžtos, suformuluoti teisių ir pareigų atsiradimo ir išnykimo pagrindai, o moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga ),, normos išraiškos forma ( moralės normos yra perduodamos iš kartos į kartą, jos yra mūsų samonėje, jos nėra užrašomos aktuose ir neskirstomos i šakas, o teisės normos yra užrašomos valstybės aktuose ).

Teisė ir moralė viena kitą papildo, ir viena kita remiasi. Šis ry

yšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. „Teismai, skirdami teisės normų pažeidejams konkrečias sankcijas, atsižvelgia ir į moralines pažeidejo savybes“.

Teisės norma – tam tikra kategorija, priskiriama socialinių normų grupei. Socialinės normos – elgesio taisyklės, kurios reguliuoja tarpusavio santykius. Jos pagrįstos morale – vidiniu žmogaus verinimu. Teisės normos formalizuotos griežčiau.

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja santykius su gamta ( techninės ), kitos – žmonių santykius su Dievu ( religinės ), dar kitos – žmonių tarpusavio santykius ( moralės ).

Elgesio norma – tai yra žmonių tarpusavio schema, leidžiamo elgesio ribos, kuri apima leidimą ir draudimą.

Teisės norma – bendroji elgesio taisyklė, yra nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Norma – taisyklė orientuota į ateitį ir adresuota ne pavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei.

Teisės norma yra bendrojo pobūdžio, todėl ji nustato visuomeninių santykių ir jų dalyvių, kurių elgesį ji reguluoja, rūšinius požymius.

Teisės norma yra adresuota asmenų grupei, kuriai būdingi rūšiniai požymiai (pvz.: piliečiai, tėvai, studentai ). Nuo kitų socialinių normų teisės normos skiriasi nenutraukiamu ryšiu su valstybe, kuri nustato arba sankcionuoja teisės normas ir saugo jas nuo pažeidumų. Teisės norma, kaip ir pati teisė, esant tam tikriems santykiams reguliuoja žmonių elgesį. Šių santykių dalyvių ryšiai yra tarpusavio teisės ir pareigos. Teisės –
valstybė užtikrina tam tikrą elgesį, o pareigos – turi būti tam tikras elgesys, jo nesilaikymas yra pažeidimas, tuomet yra taikomos prievartos priemonės. Teisės normai valstybė suteikia privalomąjį pobūdį. Teises norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį, kuriuo yra apibrežtas teisės normos turinys. Pozytiviosios teisės norma – tai teisėkūros subjektų ( dažniausiai valstybės ) suformuluota ir sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to santykio dalyviu abipuse nauda ir valstybės preivarta. Norma nustato, kaip viena šalis turi elgtis, o kita šalis kokius veiksmus gali atlikti arba susilaikyti nuo jų Pavyzdžiui, darbuotojas gali reikalauti atostogų, o darbdavys privalo suteikti jam atostogas.

Teisės norma nurodo kaip privalo elgtis visuomeninių santykių dalyviai, kad būtų užtikrinta jų teisių apsauga. Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius nusako šie jos požymiai: norminamasis pobūdis, formalusis apibrėžtumas, visuotinis privalomumas, valstybės prievartos garantas, sisteminigumas.
Norminamasis pobūdis – jis reiškia, jos teisės norma nustato konkrečių visuomeninių santykių dalyviams teises ir pareigas.“ Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę šia vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis ir disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja veiksmų laisvę“.

Formalusis apibrėžtumas – jis gali būti vidinis irišorinis. Vidinis – norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Išoronis – norma turi būti išreikšta tam ti
ikru valstybėje priimtu pavidalu ir specialia tvarka paskelbta adresatams, kad jie aiškiai suvoktų, kokio bendro elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja.
Visuotinis privalomumas – norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Teisės imperatyvams privalo paklūsti visi – ir pritariantys ir nepritariantys.
„Normos, kurios savo pobūdžiu yra teisės normos ir tam tikrus aktus įprasmina kaip teisėtus arba neteisėtus, yra teisės mokslo objektas“ . Žmonių elgesį reguliuojančių normų sistema yra teisinė tvarka, kuri yra žmogiskosios elgsenos tvarka. Kalbėdami apie normą, mes turime omenyje, kad kažkas privalo vykti, žmogus turi elgtis tam tikru būdu.

Norma yra prasmė akto, kuriam tam tikras elgesys yra išakomas, leidžiamas ar įgalinamas. Normą kaip aktą reikia skirti nuo valios akto„norma yra privalomybė, o valios aktas yra esamybė“ Reikia skirti elgesį, kurį norma nusako kaip privalomą, nuo faktinio elgesio, kuris atitinka normą. Faktinį elgesį ir elgesį, kurį nusako norma, galima lyginti. Lygindami mes sprendžiame ar faktinis elgesys atitinka normos turinį. Elgesys, sudarantis normos turinį ir realus elgesys yra prilyginti vienas kitam, tačiau jie nėra tapatus. Aktus, kurių prasmę sudaro norma, galime atlikti ivairiais budais, pavyzdžiui, kelio ženklu, kuris nurodo vairuotojui kaip elgtis; liepiamąja ar tiesiogine nuosaka: „stok“, „Liepiu tau sustoti“ yra normos, bet ne teiginiai apie faktus. Užpuoliko įsakymas jam atiduoti pinigus turi to
okią pat prasmę kaip ir policininko įsakymas sumokėti baudą. Ne užpuoliko, o tik policininko įsakymas turi galiojančios normos, kuri saisto individą ir kuriam ji adresuota, prasmę.

Jeigu žmogų ištinka nelaimė, bėda, tuomet jis šaukiasi kito žmogaus pagalbos. Šio prašymo prasmė yra subjektyvi, todėl, kad kitas žmogus privalo jam padėti. Kitaip yra objektyviaja prasme. Tas žmogus yra moraliai įpareigotas jam padėti, kai galioja bendroji norma, kuri išplaukia iš religijos ir reikalauja „mylėti savo artimą, kaip patį save“.

Fizinio asmens teisinio subjektiškumo sąvoka ir elementai

Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyvaujantys civiliniuose tesiniuose santykiuose. Fiziniais asmenymis vadinami žmonės, o juridiniais asmenimis žmonių sukurti teisiniai dariniai, turintys įstatymų tvarka suteiktą teisinį subjektiškumą.

Šiuolaikinė teisė teisinį subjektiškumą pripažįsta kiekvienam žmpgui. Dar iki XIX a. antrosios pusės teisės subjektai buvo tik privilegijuotų luomų žmonės. Civilizacijos pradžioje žmogaus padėtis priklausė nuo jo vietos genties, giminės hierarchinėje sistemoje. Vergovinėje santvarkoje teisės subjektai buvo tik privilegijuotų luomų žmonės. Fiodaliniu laikotarpiu padėtis kiek keitėsi, budžiauninkas įgijo apribotus teisinio subjiektiškumo elementus.

Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad fizinių asmenų teisinį subjektiškumą sudaro civilinis teisnumas ir civilinis veiksnumas.

Teisnumas – tai asmens galėjimas turėti civilines įstatymų suteikiamas teises ir pareigas.

Veiksnumas reiškia fizinio asmens galėjimą savo veiksmais savarankiškai įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas.

Fizinio asmens teisnumas atsiranda gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Tik gimęs žmogus yra yra teisnus, tačiau tuo momentu jis dar nėra veiksnus. Jis pats negali savo teisių įgyvendinti – už jį atlieka tėvai arba globėjai.Fizinio asmens veiksnumas atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės. Fizinis asmuo gali įgyti visišką civilinį veiksnumą ir neturėdamas 18 metų. Šiuo atveju jis veikanumą įgyja nuo santuokos sudarymo momento, kai vadovaudamasis CK 3.14 stripsniu teismas sumažina santuokinį amžių.
CK draudžia apriboti fizinių asmenų civilinį teisnumą ar veiksnumą įstatymų nenumatytais pagrindais. Pavyzdžiui, sąrašas objektų, kurių asmuo negali įsigyti dėl to, kad jie nėra civilinės apyvartos objektai, turi būti numatytas įstatymu ( CP 1.97 str. ). Asmens teisnumo ar veiksnumo apribojimas gali būti pateisinamas tik atitinkamais visuomenės poreikiais, kurie yra svarbesni už privatų interesą. Tačiau visi apribojimai turi būti numatyti įstatyme, o ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, Konstitucijos 23 straipsnyje numatytas apribojimas disponuoti privačia nuosavybe, nes leidžia ją paimti visuomenės poreikiams. Panaši norma įtvirtinta ir CK 4.100 straipsnyje, o CK 4.79 straipsnyje numatytas savininko teises parduoti nuosavybės teises objektą ribojimas, nes reikalauja pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiams.

Baudžiamosios teisės mokslas, mokslo objektas ir santykis su kitais mokslais

Baudžiamoji teisė – tai nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė
Baudžiamosios teisės normos nustato:
• kokios veikos, pavojingos visuomenei, yra nusikaltimai ir nusižengimai;
• kokios bausmes gali būti taikomos už jų padarymą;
• kas yra pagrindas patraukti baudžiamojon atsakomybėn;
• kokios kriminalinės bausmės skyrimo sąlygos ir tvarka;
• kokios atleidimo nuo bausmės sąlygos ir tvarka.
Veika – tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis.
Nusikalstamos veikos požymiai:
• veikos pavojingumas;
• veikos draudžiamumas baudžiamajame įstatyme;
• veikos kaltumas;
• veikos baudžiamumas.
Nusikaltimas – yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas, neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Nusižengimas – yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas, neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. (BK 12 str.)
Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų rūšys
• tyčiniai ( asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo (neveikimo) gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, ar nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti);
• neatsargus (padaryti dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo).
Tyčinių nusikaltimų rūšys
. Nesunkus nusikaltimas (už kurį BK numatyta bausmė iki trejų metų laisvės atėmimo);
• Apysunkis nusikaltimas (už kurį BK numatyta bausmė nuo 3 iki 6 metų laisvės atėmimo);
• Sunkus nusikaltimas ( už kurį BK numatyta bausmė nuo 6 iki 10 metų laisvės atėmimo;
• Labai sunkus nusikaltimas (už kurį BK numatyta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo).
Nusikalstamos veikos stadijos
• rengimasis padaryti nusikaltimą;
• pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką;
• pabaigta nusikalstama veika

Nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę baudžiamajame įstatyme numatytą visuomenei pavojingą veiką ir galintys atsakyti baudžiamąja tvarka.
Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus
yra šešiolika metų, o BK numatytais atvejais (pvz. už nužudymą sunkų sveikatos sutrikdymą, išžaginimą , seksualinį prievartavimą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą ir kt.) – keturiolika metų.
Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė
• atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK yra numatyta juridinio asmens atsakomybė.
• atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu pastarasis veikė juridinio asmens naudai arba interesais(atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą)
• Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens atsakomybės.
Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.
Nusikalstamos veikos bendrininkai:
• vykdytojas,
• organizatorius,
• kurstytojas ir
• padėjėjas
Baudžiamoji atsakomybė yra klasikinė ir pagrindinė nusikalstamos veikos padarymo teisinė pasekmė.
Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės:
• Būtinoji gintis;
• Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas;
• Profesinių pareigų vykdymas;
• Būtinasis reikalingumas.
Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos:
• galima pasinaudoti tik kilus pavojingam pasikėsinimui;
• ji galima tik kai realiai ir akivaizdžiai kėsinamasi;
• žala gali būti padaroma tik besikėsinančiam asmeniui;
• neturi būti peržengtos būtinosios ginties ribos.
Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos:
• Asmuo atsako tik jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.
• Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.
• Asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tos veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
• Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.

Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą
Baudžiamosios atsakomybės stadijos:
• Baudžiamoji atsakomybė kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pareiga atsakyti pagal įstatymą;
• Patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, t. y. pareigos realizavimas
Baudžiamosios atsakomybės elementai:
• Apkaltinamasis teismo nuosprendis;
• kriminalinė bausmė;
• teistumas.
Kriminalinė bausme yra pagrindinis baudžiamosios atsakomybės elementas, ji apibrėžiama kaip valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžių nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.
Bausmės paskirtis:
• Sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
• nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
• atimti ar apiboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
• paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie vėl nenusikalstu;
• užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą
Bausmių rūšys už nusikaltimo padarymą:
• Viešųjų teisių atėmimas (teisės būti išrinktam ar paskirtam atėmimas);
• teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;
• viešieji darbai (10-40 val./mėn, kaltininko sutikimas);
• bauda; areštas;
• laisvės apribojimas;
• terminuotas laisvės atėmimas
• laisvės atėmimas iki gyvos galvos
Asmenims iki 18 metų skiriamų bausmių už nusikaltimo padarymą rūšys:
• viešieji darbai;
• bauda;
• laisvės apribojimas;
• areštas;
• terminuotas laisvės atėmimas
Bausmių už baudžiamąjį nusižengimą rūšys:
• Viešųjų teisių atėmimas;
• teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;
• viešieji darbai;
• bauda;
• laisvės apribojimas;
• areštas;
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
• Padarytos veikos pavojingumo laipsnį;
• kaltės formą ir rūšį;
• nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
• nusikalstamos veiklos stadiją;
• kaltininko asmenybę, jo vaidmenį darant nusikaltimą;
• atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybes.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atleidimas nuo teisinių pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį:
• Kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą
• dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo;
• kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko;
• kai yra lengvinančių aplinkybių;
• pagal laidavimą;
• nepilnamečio atleidimas.
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai:
– Kontrabanda;
– Neteisėtas prekių ir produkcijos neišvežimas iš LR;
-Neteisėtas vertimasis ūkinė komercinė, finansinė ar profesinė veikla;
-Neteisėta įmonės veikla;
-kitos įmonės prekių ženklo naudojimas;
-Apgaulingas pareiškimas apie įmonės veiklą;
-Nusikalstamas bankrotas;
-ir kt.
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai:
• Mokesčių nesumokėjimas;
• Neteisingu duomenų apie pajamas, pelną, turtą pateikimas;
• Deklaracijos nepateikimas;
• apgaulingas apskaitos tvarkymas;
• Aplaidus apskaitos tvarkymas;
• Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas;
• ir kt.
Ekonominių nusikaltimų (nusižengimų) požymiai:
1)veika padaroma komercinėje/ūkinėje sferoje;
2)veika susijusi su kaltininko darbu arba tarnyba šioje srityje;
3)veikos tikslas – pažeisti ekonominę tvarką, kuri nustatyta baziniais ekonominiais įstatymais bei ši veika kelia pavojų sąžiningo ūkininkavimo principams;
4)siekiama neteisėtai praturtėti ar išvengti nuostolių kitų visuomenės narių sąskaita.

Vertybinių popierių ir valiutos pirkimo-pardavimo sutartis, jos ypatumai

Pirkimo – pardavimo sutarties samprata
LR CK 6.305 str. 1d. pateikia pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką: “Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą)”.
Pirkimo-pardavimo sutarčių dalykas :Pagrindiniai pirkimo-pardavimo sutarties elementai yra pirkimo ir pardavimo dalykas (merx) ir kaina (pretium).
Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti iš iš apyvartos neišimti daiktai, vertybiniai popieriai bei kitokie daiktai ir turtinės teisės. Taip pat gali būti prieaugis, derlius ir kiti atsirandantys daiktai.
Kaina turi būti išreikšta tam tiru pinigų kiekiu ir apibrėžta tam tikra pinigine ir kitokia verte
Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos:
1. Pirkimo-pardavimo sutarties objektas;
2. Sutarties objekto kaina;
3. Pirkimo-pardavimo objekto apmokėjimo ir atsiskaitymo formos;
4. Sutarties vykdymo terminai;
5. Įsipareigojimai ir sąlygos;
Pirkimo-pardavimo sutarties papildomos sąlygos:
1. Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo vieta;
2. Prekių kokybės ir reklamacijos;
3. Garantijų apribojimai;
4. Dokumentai;
5. Nenugalimos jėgos (“force majeure”) sąlygos.
Pirkimo-pardavimo sutarčių rūšys:
1. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.350 str. 1d. vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.
2. Didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.371 str. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.
3. Viešojo pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.380 str. viešojo pirkimo-pardavimo sutartį valstybės ar savivaldybės institucija arba valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga arba organizacija už valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšas perka daiktus ar moka už darbus ar paslaugas (įskaitant nuomą) valstybės arba savivaldybės ar jų institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų poreikiams tenkinti.
4. Energijos pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.383 str. 1d. energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.
5. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.394 str. 1d. pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.
6. Įmonės pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.402 str. 1d. įmonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą.
7. Daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys. Pagal LR CK 6.411 str. 1d. daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.
8. Pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise. Pagal LR CK 6.417 str. 1d. pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę.
9. Prekių (turto) pardavimas aukcione. Pagal LR CK 6.419 str. 1d. daiktų pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą.
10. Teisių pirkimas-pardavimas. Pagal LR CK 6.425 str. teisių pirkimo-pardavimo sutarčiai taikomos šio skyriaus nuostatos tiek, kiek tai neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei.
11. Vertybinių popierių ir valiutos pirkimas-pardavimas. Pagal LR CK 6.428 str. vertybinių popierių ir valiutos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ypatumus nustato atskiri įstatymai.
Pirkimo-pardavimo sutarčių objektas.
Pirkimo-pardavimo objektui keliama nemaža reikalavimų: tikslus produkto pavadinimas, visi etiketėse reikalingi pažymėjimai, tikslus prekės gamintojo nurodymas, savos šalies ar importinės kilmės nurodymas, kokybės sertifikatas. Jei prekės gamyba pagrįsta rankų darbu ar kitais ypatumais, reikalinga išankstinė technologinė kontrolė, papildomos garantijos ir specialus ženklinimas.
Nepaisant keliamų kokybės reikalavimų, produktas gali turėti užslėptų defektų. Nuostoliams dėl to padengti gali būti taikomos įvairios priemonės: garantinis remontas, gaminio pakeitimas nauju, gaminio vertės apmokėjimas ir kt.
Pirkimo-pardavimo objektas gali būti realiai egzistuojantis objektas arba daiktas, kuris turi pasirodyti ateityje.
Pastaruoju atveju kontraktas gali būti komutatyvus:
 Pardavimo objektas yra daiktas, už kurį sutarta kaina bus sumokėta tik jį gavus;
 Kontraktas gali priklausyti nuo įvykio.
Pagal CK 6.313 str. Parduodamo daikto Kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Tais atvejais, kai prkimo-pardavimo sutartyje nei teisiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ir nenurodyta tvarka jai nustatyti ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai toje prekybos sutartyje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja,-nprotingumo kriterijus atitinkanti kaina. Kai kaina nustatoma pagal svorį, ji nhustatoma pagal neto svorį, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Jeigu kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista atitinkančia protingumo kriterijus kaina.
Pirkimo-pardavimo objekto apmokėjimo ir atsiskaitymo formos.
Pagrindinės atsiskaitymo formos: mokėjimas grynaisiais, inkaso, akredityvais, atvira sąskaita, bankinis perdavimas, vekseliais ir čekiais, atsiskaitymas mainais, atsiskaitymas pardavus prekę, apmokėjimas dalimis naudojant kreditą, lizingą, nuomą ir t.t.
Pati paprasčiausia prekių apmokėjimo forma – grynaisiais arba lėšų pervedimu į pardavėjo banką tiek prieš pateikiant prekes, tiek jas gavus.
Išankstinis prekių apmokėjimas kaip patikima garantija gali būti naudingas ne tik pardavėjui, bet ir pirkėjui. Pirkėjas yra garantuotas, jog prekių kaina nepadidės, jei pardavėjas sulaiko prekę reikalaudamas priemokos, nuostolius dėl netesybų dangia vien pardavėjas.
Parduodant prekes į kreditą ir norint apsisaugoti nuo nemokaus pirkėjo, sutartyje gali būti numatyta, jog nuosavybės teisę į prekę pirkėjas įgyja tik visiškai už ją sumokėjęs.
Pirkimo-pardavimo objektas gali būti apmokėtas iš karto ar po tam tikro laiko per nustatytą laikotarpį, visiškai ar dalimis.
Gali būti sudaroma lizingo sutartis, kai pirkėjui prekė perduodama iš karto mainais už pardavėjo pažadą parduoti prekę pasibaigus lizingo laikotarpiui.
Sutartyse gali būti nurodoma, jog po jos pasirašymo pirkėjas įsipareigoja per nustatytą laikotarpį įmokėti 5-10 proc. dydžio avansą nuo sandorio sumos. Papildomai gali būti pasirašytas susitarimas su pardavėjo banku dėl avanso grąžinimo pirkėjui. Sutartyje gali būti numatytas ne avansas, bet piniginis užstatas (rankpinigiai).
Pirkimo-pardavimo sutarčių terminų nustatymas.
Kai prekės teikiamos dalimis, terminai gali būti nustatomi:
• nurodant kalendorines datas;
• nurodant laikotarpį;
• nurodant terminus: nedelsiant (per 1-14 dienų), iš sandėlio skubiai ir t.t.
Prekių pristatymo data sutartyje nurodo, kada jos perduodamos pirkėjui (perimama nuosavybės teisė). Prekių perdavimo pirkėjui ar kitam gavėjui momentas yra ypač svarbūs, nes nuo jo pradžios pastarasis įgyja naujas teises ir pareigas, nes neretai pasikeičia ir prekės savininkas.
Atsižvelgiant į prekių gavimo tvarką, priėmimo data gali būti:
• kai transporto ekspedicinė įmonė priima prekes tolesniam gabenimui;
• atitinkamo krovinio priėmimo dokumento data;
• krovinio pateikimo į pirkėjo sandėlį data;
• krovinio išdavimo iš pardavėjo sandėlio data.
Sudarant sutartį visoms jos šalims būtina apsispręsti dėl sutarties ir joje numatytų prievolių vykdymo terminų, jų nurodymo ar nenurodymo. Galima prievolių įvykdymo terminų ir neapibrėžti. Pagal LR CK 6.35 str. sutarties vykdymo terminą gali nustatyti įstatymai, šalių susitarimas ar teismo sprendimas. Iš sutarties atsiradusios abišalės pareigos turi būti įvykdytos tuo pačiu metu, jeigu įstatymo, sutarties ar prievolės esmė nenumato ko kita.

IŠVADOS

Teisės norma – tam tikra kategorija, kuri priskiriama socialinei normų grupei. Socialinė norma reikalinga žmonėms reguliuoti tarpusavio santykius.

Manau, galima teigti, jog teigiami teisiniai santykiai daugiausiai turetų būti grindžiami teisės subjektų laisva valia bei samoningumu ( suvokimu ). Asmuo pats turėtų jausti suinteresuotumą tam, kad laikytųsi kažkokiu teisės normų ar, kad jas vykdytų. Priverstinis veiksmas niekada neduos tokių rezultatų, kaip laisva valia atliktas. Tačiau negatyvaus poveikio priemonės kaip ir bausmės ar apribojimai, reikalingos kaip informacinės gairės. Ne visi piliečiai yra tokie sąmoningi ir valingi, kai kuriuos žmones reikia paveikti atitinkamomis valstybės prievartos priemonėmis tam, kad jie netrukdytų ar nekeltų grėsmės kitų žmonių teisėms.

Trumpai apžvelgusi pirkimo-pardavimo sutartis galiu teigti, kad jos yra vienos iš labiausiai paplitusių iš visų esmų sutarčių.
Pirkimo-pardavimo sutartyse svarbu nurodyti: pirkimo-pardavimo objektą, kainą ir mokėjimo sąlygas, įsipareigojimo vykdymo terminus, sutarties šalių teises ir pareigas, šalių atsakomybę, šalių juridinius adresus bei papildomas sąlygas.
Pirkimo-pardavimo sutartys, kaip ir daugelis kitų sutarčių gali būti sudaromos raštu (paprastosios ir notarinės), žodžiu arba šalių veiksmais.
Pirkimo-pardavimo sutartys šiandieniniame verslo pasaulyje vienos iš populiariausių sutarčių rūšių. Priede pateikiu akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pavyzdį.

LITERATŪRA
1. Albrechtas J./Komercinių kontraktų sudarymas ir vykdymas/ Ekonomikos valdymo centras, 1996
2. Civilinė teisė, bendroji dalis, I tomas. Lietuvos teisės universitetas, 2004.
3. Lietuvos konstitucinė teisė. Autorių kolektyvas. Vilnius, 2001m
4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 2002m.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1992m.
6. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 2002m.
7. Vytautas Sūdžius./ Sutartys: principai ir praktika, 3 leidinys/ Vilnius, 2001
8. Vaisvila A./Teisės teorija/ Vilnius, 2000m.
9. www.google.lt

Leave a Comment