Teisės aiškinimo formos

Turinys

Įvadas ( 2 psl. )

I. Prigimtinės teisės doktrina ( 3 – 4 psl. )

II. Pozityvioji teisė ( 5 – 7 psl. )

III. Šiuolaikinė teisė ( 8 – 10 psl. )

Išvados ( 11 psl. )

Panaudotų šaltinių sąrašas ( 12 psl. )

I. Įvadas Teisės aiškinimo formas galima apibūdinti kaip tam tikrais istorijos laikotarpiais susiformavusias skirtingas teoretikų pažiūrų į teisę visumas arba doktrinas. Doktrina – t. y. “turėjusių įtakos teisės mokslo raidai, teisinės praktikos, teisinių sąvokų formavimuisi, tam tikrame istorijos etape susiklosčiusių ir teisinėje praktikoje nusistovėjusių vieno ar kelių teoretikų pažiūrų į teisę, tam tikrą teisės šaką, teisės institutą ar kitą teisinį reiškinį arba teisinių reiškinių grupę visuma”[ 7, p. 227 ]. Sąlygiškai galima išskirti: prigimtinės teisės doktriną, pozityviąją teisę ir šiuolaikinės teisę. “Prigimtinės teisės doktrina – žmogaus ar visos žmonių visuomenės protu pasiekiama ar vertinama teisė, egzistuojanti dėl to egzistuoja pats žmogus ar visa visuomenė. Tokia teisė visiškai nepriklauso nuo to, yra kokia nors įstatymų leidybos institucija ar jos nėra. Ji drauge su žmonija egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir žmogaus protas, jausmai. Prigimtinė ir pozityvioji teisė nesutampa, nes pozityvioji teisė – teisėkūros rezultatas, o teisėkūra nepajėgi aprėpti visos prigimtinės teisės. Taigi pozityvioji teisė – užrašytoji prigimtinės teisės dalis. Be to, teisėkūros subjektai dėl įvairių priežasčių gali neteisingai įvertinti prigimtinę teisę arba suklysti ją užrašydami, tad pozityvioji teisė yra dalis teisingai įvertintos ir užrašytos prigimtinės teisės. Pozityviosios teisės doktrinos nuopelnas – galimybė susisteminti norminius teisės aktus, visos teisės prieinamumas, patogus norminių teisės aktų vartojimas. Tačiau prigimtinės teisės doktrina taip pat sėkmingai gyvuoja šiuolaikinėje teisėkūroje. Tiesa, dėl pozityviosios teisės doktrinos įsitvirtinimo ir šios doktrinos nulemto norminių teisės aktų išraiškos patogumo prigimtinės teisės doktrina įgyja kitokį pavidalą – ji savotiškai susilieja su pozityviosios teisės doktrinos siūloma forma. Pvz., daugelio pasaulio valstybių konstitucijos, perimdamos 1793 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatas, įtvirtina žmogaus prigimtines teises, kurios yra prigimtinės teisės dalis. Taip pat ir Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”[ 7, p.228 ].

Pasinaudodama šiais šaltiniais: teisės teoretikų M.Romerio, F.A von Hayeko, H.L.A. Harto, J. Gumbio, D. Mikelėnienės ir V. Mikelėno veikalais kiek plačiau prisiliesiu prie temos: teisės aiškinimo formos.

II. Prigimtinės teisės doktrina Prigimtinės teisės doktrina istoriškai yra pirmoji teisės esmę , jos kilmę aiškinanti teorija. Jos užuomazgų randama senovės graikų mąstytojų darbuose. Tai patvirtina, kad teisės prigimties, jos santykių su morale klausimas yra toks pats senas kaip ir pati teisė bei žmonija. Antai “jau ikisokratikai sofistai ginčijosi dėl to, ar teisinės normos yra tik pozityvieji valstybės nuostatai, ar vis dėlto egzistuoja prigimtinės teisinės normos, į kurias turi orientuotis pozityvieji valstybės nuostatai”. Vėliau prigimtinės teisės doktriną plėtojo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, kiti žymūs filosofai. Toliau cituojamos Cicerono mintys – prigimtinės teisės apibūdinimas – visiškai išreiškia ir kitų prigimtinės teisės doktrinos šalininkų pažiūras: “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmonės, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti, ir nereikalingas yra kitas jo aiškintojas ar interpretuotojas; nebus tas įstatymas vienoks Romoje, kitoks Atėnuose, vienoks dabar, kitoks vėliau, bet visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip pat kartu patirs aukščiausią bausmę, net jei išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis”.

Žymiausi senovės Romos teisininkai prigimtinę teisę laikė pozityviosios teisės pagrindu. Ulpius rašė, kad “teisingumas yra tvirtas ir nuolatinis siekimas suteikti kiekvienam žmogui jo teises. Teisės priesakai yra šie: gyventi garbingai, nedaryti žalos kitam, kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso. Jurisprudencija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų išmanymas, žinojimas, kas yra teisinga ir neteisinga”. Prigimtinės teisės doktrina pirmiausiai susiformavo kaip teologinė teisės aiškinimo teorija, kildinanti prigimtinę teisę iš Dievo. Tokį požiūrį į prigimtinę teisę plėtojo Augustinas, T. Akvinietis ir kiti. Pavyzdžiui, H. Grotius prigimtinę teisę apibrėžė taip: “Prigimtinė teisė yra teisingo proto balsas, nurodantis, jog vienas ar kitas veiksmas dėl to, kad jis atitinka protingą prigimtį arba neatitinka jos, yra moraliai niekingas arba moraliai būtinas ir todėl tokį veiksmą arba draudžia, arba paliepia prigimties kūrėjas Dievas”. Nuosekliai tokia nuomonė lėmė aiškinimą, kad jeigu prigimtinė teisė yra Dievo duota, tai žmogaus protas jos suvokti iki galo negali. Todėl teisės aiškinimas apskritai tampa beprasmis. Jį turime keisti pozityviosios teisės ir prigimtinės teisės atitikimo analize: pozityviosios teisės norma, atitinkanti prigimtinę teisę, galioja ir jos privalu laikytis[ 3, p.32, 33 ] Vienas pagrindinių prigimtinės teisės doktrinos teologinės krypties atstovų T. Akvinietis teigė, kad teisės pagrindas yra moralė, todėl moralės neatitinkantis, neteisingas įstatymas apskritai nėra įstatymas. Pozityvioji teisė turi atitikti moralės principus, laisvės, žmonių gerovės, teisingumo, sąžiningumo ir kitus bendruosius žmogiškuosius reikalavimus. Panašios nuostatos laikėsi ir kiti žymūs filosofai – J. Locke, T. Hobbesas, J. J. Rousseau, I. Kantas, M. Romeris ir kt. M. Romeris pritaria L. Duguit koncepcijai, padaręs kai kurias pataisas: “Esą – tiktai normatyvinė teisė, pagrindinė, socialinio bendravimo diktuojamoji ir žmonių sąmonėje visuomenės kuriamoji, esanti toji, kuri aprėžia valstybę ir verčia pačius valdančiuosius jai tarnauti; tiktai ji, normatyvinė teisė, negalinti būti pačių valdančiujų užgauta nei pakeista, nes ji esanti pačios valstybės valdžios valdovė ir paties socialinio bendravimo vyriausioji tvarkytoja, kaip jo logikos imperatyvinis reiškinys”. Tuo tarpu “konstruktyvinė” teisė ( “valstybės nustatomoji teisė”) – “tai nesą kas kita, kaip tiktai anosios, normatyvinės, išdėstymas ir tikslesnis vykdymui paruošimas, jai apsaugos sudarymas, jos santykių sutvarkymas”, ji “esanti tiesiog priklausoma anosios, normatyvinės; ji nesanti savarankiška ir nesudaranti jokios suvereninės valstybės valdžios kūrybos”[ 2, p. 246 ]
Šiuolaikinės prigimtinės teisės doktrinos šalininkai: L. Fulleris, A. Kaufmanas, R. Stammleris, J. Rawlsas ir daugelis kitų, taip pat skiria teisę ir įstatymą. Jų nuomone, įstatymo, arba pozityviosios teisės, pamatas, atskaitos taškas yra prigimtinė teisė. Tačiau šiuolaikinė prigimtinės teisės doktrina prigimtinės teisės nekildina iš Dievo ir nelaiko, kad prigimtinė – tai kažkieno duota teisė. Prigimtinė teisė yra suprantama kaip tam tikri fundamentalūs moralės principai – teisingumas, sąžiningumas, lygiateisiškumas ir t. t. [ 3, p. 34 ]. Anot D. Mikelėnienės, didžiausias prigimtinės teisės doktrinos trūkumas yra tai, kad jos teiginiai nėra nei empiriškai, nei ontologiškai įrodyti. Iš tiesų “niekas kol kas ne tik nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių egzistuojant prigimtinę teisę, bet ir aiškiai apibrėžęs kas tai yra” [ 3, p. 35 ]. Tačiau nederėtų ignoruoti prigimtinės tesės doktrinos svarbos. Anot D. Mikelėnienės, būtent ji atliko labai svarbų vaidmenį kovojant už žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įtvirtinimą šiuolaikinių valstybių konstitucijose ir tarptautinės teisės šaltiniuose.

III. Pozityvioji teisė Mikelėnienė [ 3, p. 37 ] teigia, jog teisinio pozityvizmo doktrinos šalininkų nuomone, visiškai nepagrįsta ieškoti teisės ištakų moralėje, nes teisės šaltinis yra ne gamta, žmogaus prigimtis, moralė ar kiti dvasiniai arba antgamtiniai dalykai, o suvereno, valstybės valia. Teisinis pozityvizmas nemato teisės ir įstatymo skirtumo. Vienas žymiausių XX a. teisinio pozityvizmo doktrinos propaguotojų H. Kelsenas teigia, kad teisės pagrindas yra pagrindinė norma (Grundnorm), o ja šis laiko valstybės konstituciją. Mikelėnienė [ 3, p. 39 ] teigia, kad teigiamas ( ir bene reikšmingiausias ) teisinio pozityvizmo bruožas – teisės vidinės logikos, būtinumo siekti tikslaus teisinio apibrėžtumo pabrėžimas, o teisinio pozityvizmo trūkumas – moralinio teisės turinio neigimas: nepripažindamas jokio kito teisės pagrindo, išskyrus pačią pozityviąją teisę, teisinis pozityvizmas yra priverstas pripažinti, kad teisė gali būti amorali ar net nežmoniška. Pagal pozityvizmą, kad ir kokia būtų valstybės konstitucija – net ir nemorali, neįtvirtinanti jokių žmogaus teisių, ji vistiek yra konstitucija. Taigi, išeitų, kad visuma amoralių, nežmoniškų elgesio taisyklių, jei tik jos neprieštarauja konstitucijai, yra galiojanti teisės sistema. Remiantis tokiu išaiškinimu teisinis pozityvizmas leidžia pateisinti A. Hitlerio, J. Stalino, Pol Poto, visų kitų rėžimų teisėjus ir jų priimtus sprendimus. Laikantis tokios pozicijos, problemiška taptų patraukti baudžiamojon atsakomybėn nacistinius nusikaltėlius, genocido vykdytojus, nes jų gynyba galėtų remtis, pozityviosios teisės požiūriu, neginčijamu argumentu – jie tik vykdė tuo metu galiojusias teisės normas, o vykdyti teisės normas negali būti nusikaltimas. Tiesa, šių problemų nekiltų vertinant prigimtinės teisės požiūriu: nors visa tai daryta pagal tuo metu galiojusius įstatymus, tačiau šie prieštaravo prigimtinei teisei, todėl negali būti pripažinti galiojusia teise; galiojančios teisės nebuvo, todėl išvardyti veiksmai buvo neteisėti ir už juos galima taikyti teisinę atsakomybę. Kaip teigia vienas žymiausių dabarties teisės teoretikų pozityvistas H. Hartas: “nesudėtinga pozityvistinė doktrina, teigianti, jog moraliai neteisingos normos vis tiek gali būti teisė, turi bent jau tokį pranašumą, kad ji nesiūlo apsimesti, jog ekstremaliomis sąlygomis nereikės rinktis kurios nors iš kelių blogybių”. Ši citata rodo, kad po Antrojo pasaulinio karo teisinio pozityvizmo doktrina tapo lankstesnė: ji ėmė pripažinti pozityviosios teisės ir kitų žmogaus elgesį veikiančių, nerašytų taisyklių ryšį ( taisyklės iš dalies galėtų būti įvardijamos kaip moralė ). Tai buvo objektyvu ir neišvengiama, nes griežtas teisinio pozityvizmo doktrinos nuostatas griovė būtinumas tiek moraliai, tiek teisiškai pasmerkti fašistines diktatūras ir jų žiaurumus. Be pozityvizmo liberalizavimo būtų neįmanomas Niurnbergo procesas ir apskritai fašistinių rėžimų pasmerkimas [ 3, p.40 ]

Pozityvistui H. Hartui pavyko į savo teorijas integruoti pagrindinių teisės teorijos krypčių patirtį, ne atmetant nepriimtinas ar nepatinkančias, bet į visas jas pažvelgiant per vieningą metodologinę prizmę, “todėl jo teisės teorija nėra koks nors “apreiškimas”, nežinia iš kur atsiradęs mokslininko galvoje, – ji išaugo iš priekabios, skrupulingos Benthamo, Austino, Kelseno, Holmeso, skandinavų realistų, pagaliau vėlesnių paties Harto kritikų ( pavyzdžiui, Ronaldo Dworkino ir Lono L. Fullerio ) teiginių analizės. Atrodo, kad jam rūpėjo jų kiekvieno teiginio kiekvienas žodis”[ 1, p. 13 ]. H. Hartas suformulavo naują teisės koncepciją: teisė – tai vadinamųjų pirminių ir antrinių normų junginys. Ši koncepcija buvo plėtojama, drauge atsakant į kritikų pastabas. Kritikai teigia, kad Hartas nenurodė, koks yra teisinę sistemą sudarančių normų ir kitų šios sistemos elementų santykis ( ir ar apskritai yra kokių nors kitų teisės elementų, išskyrus normas ). Hartas paaiškina, kodėl jis nesutinka principus priskirti teisės sričiai: viena vertus, tokiu būdu lengviau apibūdinti teisminį procesą; kita vertus, identifikuojant teisę, iš tikrųjų reikia identifikuoti jos branduolį, o ne tai, ką Hartas vadina “neapibrėžtumo aureole”, t. y. įvairius ribinius atvejus, kurie pasižymi tik kai kuriais teisės bruožais. Hartas normos sąvokai suteikia šiek tiek kitokį turinį negu daugelis autorių. Harto teorijoje norma – tai taip pat taisyklė, bet šis terminas tarsi apima ir normatyvumo, ir normalumo aspektus, t. y. ir formalųjį ir socialinį normos identifikavimo kriterijus. Hartas tarsi atsiriboja nuo radikalaus normatyvizmo, į normas žiūrinčio tik per “deontinę” prizmę, t. y. kaip į tai, kas nurodo, ką reikia daryti. Paminėsiu kai kuriuos esminius Harto teorijos fragmentus. Hartas kritiškai vertina ir galiausiai atmeta, ko gero, visas iki tol dominavusias pagrindines teisės sampratas. Antai jam nepriimtina prigimtinės teisės doktrina – Hartas, kaip pozityvistas, nemato nieko, kas įtikinamai patvirtintų kokios nors prigimtinės, “išankstinės”, a priori egzistuojančios “teisės” buvimą; kita vertus, net ir pripažįstant prigimtinės teisės objektyvumą, klausimas, kas yra teisė ir teisinė sistema, liktų toks pat atviras. Harto neįtikina ir amerikietiškosios realizmo mokyklos propaguotos teisės prediktyvistinės analizės nuostatos, kad teisė – tai tik numatymas to, kaip vienu ar kitu atveju pasielgs teismai ar kiti jurisdikciniai organai, kurių kompetencijai priskirtas ginčų sprendimas; juk grynai deskriptyvi analizė nesugeba paaiškinti, kodėl šie organai paprastai elgiasi būtent taip. Jam abejonių kelia ir tos teisinio realizmo atmainos ( ypač išplėtotos Skandinavijoje), kurios teisę, kaip objektyviai funkcionuojantį nacionalinio gyvenimo veiksnį, iš visuomenės perkelia į grynai ( ar daugiausia ) psichinių vaizdinių ir jausmų sritį. Grynai normatyvistinės teisės teorijos ( pavyzdžiui, Kelseno “grynoji” teisės teorija ) taip pat nėra be priekaištų – įkalindamos teisę normų tarpusavio loginių ryšių ir jų priklausymo vieningai sistemai tinkle, jos neįstengia ( arba nesistengia ) paaiškinti, kodėl šios normos galioja gyvenime, t. y. kodėl jas akceptuoja tie, kurie privalo jų laikytis ar jas taikyti. Pagaliau Hartas sukyla prieš teoriją, kurios pagrindinė idėja yra nulėmusi ir mūsuose vis dar dominuojančios ( ir, deja, atrodo, dar ilgai dominuosiančios ) teisės sampratos raidą, – tai idėja, kad teisė yra suvereno valios pareiškimai, arba grasinimais paremti įsakymai: daryk tai, ką liepia suverenas ( t. y. valstybė ). nes priešingu atveju tau bus taikomos tam tikros ( dažniausiai iš anksto apibrėžtos ) sankcijos. Bene nuosekliausiai šią teoriją suformulavo Austinas, pasak kurio tai, kad tam tikriems – autoritetingiems – liepimams žmonės yra įpratę paklusti, ir yra visos galiojančios teisės pagrindas; būtent Austino grasinimais paremtų įsakymų ( suvereno komandų ) koncepcijos kritika yra Harto teisės teorijos išeities taškas [ 1, p.18 ]. Hartas atkreipė dėmesį į tai, kad ši iš pažiūros patraukli Austino liepimų teorija, sukonstruota remiantis daugiausia pavyzdžiais iš baudžiamosios teisės srities, nepaaiškina daugelio šiuolaikinės valstybės vidaus teisės elementų: juk šiuolaikinė municipalinė teisė nėra tik baudžiamoji arba administracinė teisė, kur suverenas įsakinėja valdiniams ir nustato sankcijas už jo nurodymų nesilaikymą.
Anot Mikelėnienės, darytina tokia išvada: aplinkybė, kad, taikomos praktiškai, teisinio pozityvizmo idėjos gali sukelti skaudžių padarinių, paskatino šiuolaikinius šios doktrinos šalininkus sušvelninti požiūrį į moralės reikšmę. Antai H. Hartas nors ir pagrįstai laikomas teisinio pozityvizmo atstovu, ne tik neneigia teisės ir moralės ryšio, bet net pripažįsta, kad teisės sistemos pagrindu turi būti laikomas moralinių ir teisinių prievolių kompromisas[ 3, p. 41 ].

IV. Šiuolaikinė teisė Bene ryškiausias XX amžiaus klasikinio liberalizmo teoretiko F. Hayeko teisės aiškinimas remiasi tam tikromis filosofinėmis ir metodologinėmis nuostatomis, būdingomis austrų ekonominei mokyklai. Visų pirma metodologiniu individualizmu ir subjektyvizmu – idėja, jog visų socialinių reiškinių bei institucijų aiškinimo ir vertinimo pagrindas yra individualus asmuo su savo individualiais siekiais ir įsitikinimais. F. Hayeko knygos “Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė” tezė yra ta, kad “laisvės padėtis, kai visi gali naudotis savo žiniomis savo pačių labui, privalėdami paklusti tik bendroms teisingo elgesio taisyklėms, visiems sudaro geriausias savo tikslų įgyvendinimo sąlygas; tokia padėtis gali būti pasiekta ir išlaikyta, tik tuomet, jeigu bet kurios valdžios, tap pat ir daugumos valdžios, prievartinė galia bus ribojama bendrais visuomenės pripažintais principais. Kur tik egzistavo individo laisvė, ji daugiausia buvo tokių principų paisymo padarinys, nors tie principai niekada išsamiai nebuvo suformuluoti konstituciniuose dokumentuose. Tik todėl, kad viešoji nuomonė vadovavosi tokiais principais, net netiksliai ir miglotai juos suvokdama, laisvė tokiose visuomenėse išlikdavo ilgam”[ 4, p.91 ]. F. Hayekas pripažįsta tam tikrų socialinių reiškinių objektyvumą, iškeldamas nesukonstruotos, natūraliai susiklosčiusios – “spontaninės” visuomenės tvarkos idėją. “Spontaninė” tvarka – tai bendra visuomeninė tvarka, kuri nebūdama kieno nors pastangų rezultatas, klostosi kaip daugelio individų sąveikos padarinys ( pavyzdžiui rinkos tvarka ). Išsižadant spontaninės tvarkos, grindžiamos negatyviais privačių valdų neliečiamumo principais ir mėginant politinėmis priemonėmis konstruoti kitokią tvarką, visada rizikuojama susilaukti atpildo – savivalės ir chaoso įsiviešpatavimo [ 4, p.223 ].

Šią F. Hayeko knygos tezę ir “spontaninės” visuomenės tvarkos idėją manyčiau esant reikšmingomis šiuolaikinei teisei. Naujos teisės raiškos formos, pvz. “minkštas įstatymas”, yra F. Hayeko minėtų idėjų praktinio įgyvendinimo pavyzdys. Šiuolaikinės teisės, teismų praktikos ir teisės doktrinos analizė patvirtina, kad įstatymas ir teisė nėra tapatūs dalykai. Teismai dažnai remiasi nerašytais principais, kurių nerastume pozityviojoje teisėje. Nors dažnai jie vadinami teisės principais, tačiau iš tiesų tai yra moralės kanonai. Teisės principai jie yra tiek, kiek taikomi spręsti teisines problemas. Pavyzdžiui, tokie principai yra: apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius; įstatymas atgal negalioja; niekas negali ginčyti veiksmo, kurį atliko pats savo naudai, padarinių; niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų; neturi būti prieštaraujama gerai moralei ir geriems papročiams bei daugelis kitų. Pažymėtina, kad šie moralės kanonai įtvirtinti daugelio valstybių teisėje. Moralinės vertybės, inkorporuotos į konstituciją ir kitus pozityviosios teisės šaltinius, tampa ir pozityviosios teisės principais. Todėl pozityvioji teisė ne tik leidžia, bet ir įpareigoja teismo procese naudoti moralinius argumentus. Pozityviojoje teisėje ne visada galima rasti atsakymą, kaip išspręsti bylą. Tad moralė tampa vieninteliu šaltiniu, iš kurio turi semtis ne tik pozityvioji teisė, bet ir teisėjas, aiškindamas ir taikydamas pozityviąją teisę, kai nėra kitų šaltinių, kuriais remiantis galima racionaliai išspręsti bylą. Teisę ir teismo sprendimą, neturinčius moralinio pagrindo, visuomenė vertins kaip niekuo nepateisinamą prievartą. Vadinasi, moraliniais argumentais ne tik reikia, bet ir privalu grįsti teisinę argumentaciją, ypač jei visuomenė homogeniška moralės atžvilgiu [ 3, p.42 ]. Tad moralė yra papildomas, neretai neatskiriamas teisinės argumentacijos šaltinis, ir jį ignoruojant, kaip rodo žmonijos istorija, galima patirti ne tik didžiulių turtinių ir dvasinių nuostolių, bet ir prarasti milijonų žmonių gyvybę. Negalima absoliutinti, hipertrofuoti pozityviosios teisės reikšmės ir vertės. Negalima įstatymo leidėjo laikyti absoliučiai neklystančiu, absoliučiai sąžiningu ir absoliučiai protingu [ 3, p. 43 ]. Logiškai mąstant, turėtų būti jėga, svertas apsaugoti visuomenę nuo absurdiškų įstatymų leidėjo sprendimų ir užtikrinti bent minimalią pozityviosios teisės ir moralės, racionalių žmonių lūkesčių pusiausvyrą. Toks svertas turėtų būti teismai. Tai reiškia, kad prieš taikant pozityviosios teisės normas reikėtų jas įvertinti įvairiais aspektais. Vienas iš tokių yra moralės aspektas. Vadinasi teisėjas turi įgyvendinti teisingumą ir materialiuoju, ir formaliuoju požiūriu, vadinasi teismo sprendimas turi būti pateisinamas ir teisės, ir moralės požiūriu. Pilietinė teisėjo pareiga vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir moralinėmis vertybėmis ieškoti teisingo sprendimo ir net prireikus priimti sprendimą centra legem, kuris veiktų įstatymo leidėją ir priverstų jį pozityviojoje teisėje ieškoti teisingesnių problemos sprendimo variantų. Būtent teismas turi būti paskutinis bastionas, kur žmogus tikėtųsi ir turėtų rasti veiksmingą savo teisių gynybą nuo valdžios savivalės ir despotizmo [ 3, p. 45 ] Akivaizdu, kad teismo proceso negalima suvokti tik kaip grynai teisinių problemų sprendimo būdo. Jis yra daug sudėtingesnis – tai vienintelio teisingo sprendimo iš kelių galimų teisinių, moralinių, politinių ir kitokių sprendimų paieška [ 3, p.46 ].
XX amžiaus antroje pusėje pastebimos didėjančios valstybinės valdžios decentralizavimo, alternatyvių ginčų sprendimo būdų sureikšminimo, taip pat neformaliosios teisės ( teisės, esančios extra pozityviosios teisės, t. y. įstatymų ir valdžios aktų ribų ) analizavimo ir taikymo išplėtimo tendencijos. Pozityviosios teisės vaidmuo reguliuojant visuomeninius santykius akivaizdžiai silpnėja, modernioji teisė nuolat ieško būdų atsiskirti nuo griežto teisės normos ir teisės šaltinio supratimo. Dabar pasauliniu mastu pastebima pozityviosios ir neformaliosios teisės vaidmens susilyginimo tendencija. Anot profesoriaus S. Vansevičiaus, tai “aukščiausia teisės raidos stadija, kur pozityvioji teisė suartėja su prigimtine teise”. Tačiau atsižvelgdami į neformaliosios teisės raidos spartą kai kurie mokslininkai jau pranašauja ateinančią neformaliosios teisės vyravimo epochą, kuri pakeis “aukščiausią teisės raidos stadiją”. Anot docento, socialinių mokslų daktaro J. Gumbio “viena ryškiausių XX amžiaus antroje pusėje neformaliosios teisės raiškos formų yra “minkštas” įstatymas. Neformalioji teisė ir “minkštas” įstatymas nėra tapatūs reiškiniai. “Minkštas” įstatymas apima šiek tiek siauresnę sritį nei neformalioji teisė, nes “minkštas” įstatymas populiariai yra aiškinamas kaip normų, neturinčių sankcijų, visuma. Iš čia ir pavadinimas “minkštas”, kitaip tariant, nebaudžiantis įstatymas. Tuo tarpu neformalioji teisė apima tiek pastarasias normas, tiek normas, kurios teisiškai yra privalomos, ir jų privalomumas yra užtikrintas tradicinėmis sankcijomis. Be to, “minkšto” įstatymo normos pagal savo pobūdį yra labiau “sritinės”, t. y. taikomos tam tikrame sektoriuje, srityje, pavyzdžiui, ekologijoje, ekonomikoje, tuo tarpu neformaliosios teisės elementai – principai, papročiai gali būti tiek bendro, generalizuojančio, tiek minėto “sektorinio” pobūdžio. “Minkšto” įstatymo supratimas net tos pačios teisės tradicijos šalyse skiriasi, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, centrinės valdžios vaidmuo, ideologija, teisinis pagrindas ir kita. “Minkšto” įstatymo dėka įmanomas profesionalesnis specifinių poreikių tenkinimas ( pavyzdžiui, techninių taisyklių vienodinimas ). “Minkšto” įstatymo trūkumai: “minkšto” įstatymo normos yra sektorinio pobūdžio, dažniausiai taikomos specifinėse srityse, todėl toms normoms ir taisyklėms trūksta bendrumo; jos kuriamos neprofesionalių įstatymų leidėjų, todėl kūrėjai gali neįvertinti visų aplinkybių ir sukurti ne tik nekokybišką, bet kartais ir žalingą normą ar taisyklę. Prie trūkumų turėtų būti aptartas ir dar vienas ekonominis aspektas – visi rinkos dalyvių susitarimai sudaro pavojų suderinti rinką, konkurencijai egzistuoti, gali būti vertinami kaip korteliniai susitarimai. Taigi įvertinus pranašumus ir trūkumus, galima daryti išvadą, kad “minkšto” įstatymo normų kūrimo ir taikymo procesas turi būti stebimas ir analizuojamas ne tik valstybės, bet ir pačių normų kūrėjų. Valstybė turi prižiūrėti, kad toks reguliavimas neperžengtų leistinų ribų, t. y. neperaugtų į jau minėtus susitarimus, trikdančius rinkos suderinamumą, konkurencijos egzistavimą, kartu patys susitarimų autoriai turi stebėti vienas kitą, kad tie susitarimai būtų efektyvūs ir naudingi visiems suinteresuotiems susitarimo dalyviams. Taigi darytina išvada, kad “minkšto” įstatymo normos visada turi būti skaidrios ir viešos [ 6 ].
Nauja teisės raiškos forma galima pavadinti “formų konflikto” sprendimo būdą. “Formų konfliktas” – tai problema, iškylanti, kai pirkėjas ir pardavėjas siekia sudaryti sandorį savo standartinių formų, kurios gali viena kitai iš esmės prieštarauti, pagrindu. Lietuva priklauso kontinentinės teisės sistemai, todėl teismai privalo užtikrinti teisių gynimo būdus, užfiksuotus įstatymuose. 2000 metų Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas žengia žingsnį požiūrio į “sutarčių sąlygų nustatymo” problemą liberalizavimo link. Atsižvelgiant į šiuolaikinių ekonominių santykių įvairovę ir sudėtingumą negalima tikėtis, kad Vienos konvencijos aiškinimo ir taikymo vienodumą galima pasiekti, jei nacionalinės įstatymų bazės nėra visiškai suderintos su tarptautiniais dokumentais ( privalomai taikomais ar rekomendacinio pobūdžio ), reglamentuojančiais tarptautinių sutarčių sudarymą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas drąsiai priėmė iššūkį ir įtvirtino išsamų, bet ne baigtinį priemonių, taikytinų “formų konflikto” situacijose, sąrašą. Šios aiškiai apibrėžtos “formų konflikto” situacijoms taikomos priemonės nebus ignoruojamos teismų, kurių pareiga yra užtikrinti vienodą ir aiškų normų, reglamentuojančių tarptautinių sandorių sudarymą ir vykdymą, taikymą [ 5 ].

V. Išvados Remiantis šiuolaikine koncepcija teisės turinį apsprendžia teisingumas, o formą – teisės normos. Taigi teisę galima apibrėžti kaip teisės normose įtvirtintą teisingumą su tikslu realizuoti visuomenės kompromisą. Vykstant nuolatiniam kompromisų ieškojimui, atsiranda ir naujos teisės raiškos formos.

Panaudotų šaltinių sąrašas:

1. Teisės samprata / H. L. A. Hart / Vilnius, 1997.

2. Valstybė ir jos konstitucinė teisė / M. Romeris / Vilnius, 1995.D. l, t. 2: Valstybė, 1995.D. l, t. 1: Valstybė, 1995.

3. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai / D. Mikelėnienė, V. Mikelėnas / Vilnius, 1999.

4. F. A. von Hayek. Teisė, Įstatymų leidyba ir laisvė: Naujas liberalių teisingumo bei politinės ekonomijos principų išdėstymas. I. Taisyklės ir tvarka / Vertė Degutis. Vilnius: Eugrimas, 1998.

5. J. Gumbis. Šiuolaikinis požiūris į “formų konflikto” problemą 2001 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse // Teisė. 2002. Nr. 42. P. 66 – 81.

6. J. Gumbis. “Minkštas” įstatymas kaip pirminis teisės dokumentas // Teisė. 2003. Nr. 46. P. 52 – 61.

7. Namų advokatas. Vilnius, 2002.