I. Savivaldybės administracija kaip viešojo valdymo subjektas.1. Vietos savivaldos ir savivaldybės sąvokos. Demokratiniai vietos savivaldos principai.Savivalda plačiąja prasme tai yra vidinis organizacijos valdymas tam tikroje socialinėje, politinėje ar kitoje žmonių grupėje, būtinas jos funkcijoms užtikrinti. Savivalda siaurąja prasme – tai valstybės institucijų, visuomeninių ir kitų organizacijų sprendimų priėmimo būdas, grindžiamas demokratiniu renkamumo ir valdžios keitimo rinkimų pagrindu, jos atskaitingumo rinkėjams principais. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2003m. redakcija (3 str.1, 2 d.):Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas. Savivaldybė – valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą.E.Šileikis vietos savivaldą apibėžia, kaip tokia teritorinio valdymo formą, kuri takoma pagal ribotą laisvanoriškumo principą visiems tam tikro valstybės teritorijos administracinio vieneto gyventojams, nepasant jų profesijos, realigijos ar tautybės. Toks savivaldos subjektas – administracinis vienetas (bendrai vadinamas vietos savivaldybe), jungiantis vienos ar kelių gyvenamųjų vietovių teritorinę bendruomenę. Savivaldybė – valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą. E.Šileikis savivaldybės apibūdina, kaip – valstybės teritorijos administracinius vienetus, kurie kaip teritorinės korporacijos, tenkina tam tikros teritorinės bendruomenės viešuosius poreikius savarankiškai pagal valstybės nustatytą kompetenciją.Savivaldybės gyventojų bendruomenė – tai konkrečios savivaldybės gyventojai, susiję savivaldos teisiniais santykiais.Teritorinės savivaldybių konstitucinė paskirtis – rūpintis visos valstybės teritorijos žemesniojo administracinio vieneto reikalais, tai yra vietos bendruomenės viešaisias reikalais . Pagal sudarymo ir panaikinimo laisvę: Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas (K11str.). Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas (K119str 1d.). Tai rodo, kad teritorinių savivaldybių steigėjas – įstatymų leidėjas, saistomas demokratijos principo ir todėl privalantis atsižvelgti į vietos gyventojų nuomonę ir kitus veiksnius (gyventojų skaičių, teritorijos apimtį). Iš esmės asmens priklausomybę teritorinei savivaldybei lemia jo gyvenamoji vieta.Vietos savivaldos konstituciniai pagrindai nustatyti Konstitucijos X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“ ir kitose Konstitucijos nuostatose.Pagal Konstitucijos 11 straipsnį ir 67 straipsnio 17 punktą Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato Seimas įstatymu. Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė (Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalis), o įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams laiduojama savivaldos teisė (K119 str.1 d.). Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Savivaldybių sistema yra decentralizuota.Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija . Vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais. Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu. Valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda. Valstybės valdymas yra įgyvendinamas per valstybės valdžios įstaigas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas valstybės institucijas. Savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldos institucijas – savivaldybių tarybas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Savivaldybių sistema yra decentralizuota.
Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai. Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti jų kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje.Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos.Be tų funkcijų, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, joms gali būti pavesta vykdyti ir tam tikras valstybės funkcijas; taip užtikrinama veiksmingesnė valstybės valdžios ir piliečių sąveika, valdymo demokratiškumas. Savivaldybių veiklą vykdant šias funkcijas saisto atitinkami valstybės valdžios institucijų ir/arba pareigūnų sprendimai. Pagal Konstituciją tokios valstybės funkcijos savivaldybėms vykdyti turi būti perduodamos įstatymu.Konstitucinis Teismas, nutarime aiškindamas Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, kartu su Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalies nuostata, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą, bei Konstitucijos 127 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai, konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją suponuoja tai, kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos, taip pat kad jeigu biudžetiniams metams nepasibaigus savivaldybėms perduodamos dar ir kitos valstybės funkcijos (nustatomos pareigos), tam taip pat turi būti skiriamos lėšos. Pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas. Šios pareigos savivaldybės negalėtų vykdyti, jeigu finansiškai nebūtų užtikrinamas jos vykdymas. Lėšos valstybės savivaldybėms perduotoms funkcijoms įgyvendinti turi būti numatytos valstybės biudžeto įstatyme. Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir valstybės parama savivaldybėms, savivaldybių ir valstybės interesų derinimas suponuoja tai, kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos (savivaldybių pajamos ir jų šaltiniai), kurių reikia, kad būtų užtikrintas visavertis savivaldos funkcionavimas, įgyvendinamos savivaldybių funkcijos.Konstitucinis Teismas nutarime pabrėžė ir tai kad Konstitucijoje vietos savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu, nereiškia, kad tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos nėra sąveikos.Minėta, jog Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatyme numatytiems valstybės teritoriniams administraciniams vienetams. Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aukštesniuose administraciniuose vienetuose įstatymo numatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai (K 123 str. 2 d.). Konstitucijos 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą.Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 120 straipsnio 1 dalį valstybė remia savivaldybes. Taigi centralizuotas valstybės valdymas administraciniuose teritoriniuose vienetuose derinamas su decentralizacija, įstatymuose įtvirtinant centrinės valdžios institucijų ir savivaldybių bendradarbiavimą . Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi ne tik valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes arba valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą, bet ir koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų . Pažymėtina, kad įstatymu apibrėžiant savivaldybių kompetenciją ir organizuojant valstybės valdymą savivaldybės teritorijoje būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtą kompetenciją, taip pat savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų. Tad Konstitucijoje įtvirtinto savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principo negalima priešpriešinti konstituciniams savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principams.Konstitucijoje vietos savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu. Valstybės valdymas yra įgyvendinamas per valstybės valdžios įstaigas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas valstybės institucijas. Savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldos institucijas – savivaldybių tarybas; savivaldybių tarybos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus. Konstituciniai principai, kuriais grindžiama valstybės valdžios organizacija ir savivaldos organizacija, sutampa tik iš dalies.Pagal Konstituciją valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiamos valdžių padalijimo principu. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.Valstybės valdžių sistema apima įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias; būtent šių trijų valdžių santykius lemia konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas. Vietos savivaldos lygmeniu tokių trijų valdžių nėra; Konstitucijoje numatytos tik savivaldybių tarybos – teritorinių bendruomenių atstovybės ir savivaldybių tarybų sudaromi ir joms atskaitingi vykdomieji organai. Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas.Konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas nėra tapatus konstituciniam vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principui, kuriuo inter alia yra grindžiami tiek valstybės įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios institucijų santykiai, tiek savivaldos institucijų organizavimas ir veikla.Pagal Konstituciją Seimas vykdo parlamentinę Vyriausybės kontrolę. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (K 101 str. 1 d.). Taigi valstybės valdžių padalijimas Konstitucijoje suponuoja ir Vyriausybės – vykdomosios valdžios kolegialios institucijos atskaitingumą įstatymų leidžiamajai valdžiai – Tautos atstovybei.Savivaldybių tarybos formuojamos remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu (K 119 str.2 d.); jos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus (K 119 str. 4 d.). Taigi savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai taip pat yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principu.Konstitucinis vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principas valstybės valdymo lygmeniu ir vietos savivaldos lygmeniu turi tam tikrų ypatumų. Antai pagal Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalį Seimo (t. y. Tautos atstovybės) narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru (t. y. Seimui atskaitingos vykdomosios valdžios kolegialios institucijos nariu). Tuo tarpu savivaldos lygmeniu analogiška išlyga, kad atstovybės narys galėtų būti savivaldybės tarybai atskaitingo vykdomojo organo nariu, Konstitucijoje nėra numatyta.Konstituciniai valstybės valdžių padalijimo ir vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principai savo turiniu ir taikymo sritimi nėra tapatūs. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu, konstituciniai principai, kuriais grindžiama valstybės valdžios organizacija ir savivaldos organizacija sutampa tik iš dalies. Pagal Konstituciją valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiamos valdžių padalijimo principu. Savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principais. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2003 m. redakcija (4 str.), Pagrindiniai vietos savivaldos principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, reglamentuojami 2003 m. redakcijos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str.: 1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai (toliau – tarybos nariai) už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams;2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus; 5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; 6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais; 8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių. 2. Savivaldybės viešojo valdymo institucijų sistema pagal dabar veikiantį LR vietos savivaldos įstatymą.Viešasis valdymas apima ne tiktai valstybės vykdomosios valdžios, bet ir savivaldos institucijų administracinę veiklą. Tai išplaukia iš Europos vietos savivaldos chartijos, kurią ratifikavo ir Lietuvos Respublikos Seimas , taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.Viešasis valdymas administracinės teisės kontekste yra viešojo administravimo veikla (remiantis 1999m. birželio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu viešasis administravimas apibrėžiamas kaip “įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti”) ir tiesioginio administracinio poveikio veiksmai (administracinės valdžios demonstravimas).Savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir/arba joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos. Todėl neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir/arba joms atskaitingų institucijų prasme: piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų.(K 73 str.1 d); savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai (K 120 str. 2 d.); savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. (K 121 str. 1 d.); ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.(K 123 str. 2 d.).Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos). Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms ir vykdomosioms institucijoms suteikiami valdingi įgalinimai. Tokios savivaldybių institucijos – tai savivaldybių viešojo valdymo institucijos.Remiantis 1992m. Letuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 2 d.: valdžios galias riboja Konstitucija; 119 str. 1 d.: savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas; 119 str. 4 d.: Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2000 m. redakcija ( 3 str. 3 d.; 18 str. 1 d.; 21 str. 1 d. 1 p. ):Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba ir vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba, savivaldybės meras, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių sudaro valdybą ir nustato jos narių skaičių.Meras nustato ir sudaro savivaldybės tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuoja:Savivaldybių institucijoms nustatomos atitinkamos funkcijos ir jas atitinkanti kompetencija. Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos). Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms ir vykdomosioms institucijoms suteikiami valdingi įgalinimai. Tokios savivaldybių institucijos – tai savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo institucijos. Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sąvoka „savivaldybės institucijos” išreiškia atitinkamų institucijų priklausomybę tam tikrai savivaldybei. Savivaldybių institucijos yra sudaromos tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai. Tad “savivaldybės institucijomis” laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybių tarybos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus. Sudaryti minėtus vykdomuosius organus – savivaldybių tarybų konstitucinė pareiga. Savivaldybių tarybų sprendimus tiesiogiai įgyvendina joms atskaitingi vykdomieji organai, kurie yra neatskiriama savivaldos mechanizmo dalis. Konstitucijoje nėra nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), formavimo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; jų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais: pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai sudaromi įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijas ir kompetenciją paliekama nustatyti Seimui įstatymu. Įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų formavimą, funkcijas ir kompetenciją būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies formuluotė „savivaldybių tarybos sudaro <…> vykdomuosius organus” suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka – rinkimų ar kitokia – yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie – vienasmeniai, kokie yra jų tarpusavio ryšiai. Įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principas suponuoja ir tai, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai turi būti sudaromi savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui. Pažymėtina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nurodyti vykdomieji organai yra institucijos, kurios sudaromos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybių tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Nurodyti vykdomieji organai nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą. Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai. Savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Taigi, pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo ir kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos mechanizmo dalis. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 141 straipsnio bei kitų Konstitucijos nuostatų matyti, jog karinė, sukarinta bei saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos. Taigi Konstitucijos 141 straipsnyje nurodyti asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti ne tik savivaldybių tarybų nariais, bet ir savivaldybių tarybų sudaromų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų pareigūnais ar darbuotojais. Pagal Konstituciją nurodytų vykdomųjų organų pareigūnais ar darbuotojais negali būti ir asmenys, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą. Pabrėžtina, kad savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, t. y. kaip savivaldos institucijų, nes pagal Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Minėta, kad savivaldybių tarybos turi konstitucinę kompetenciją kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus. Todėl minėti vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali dominuoti savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus, reiškia ir tai, kad visi nurodytų vykdomųjų organų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais. Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino kai kuriuos vietos savivaldos įstatymo straipsnius (jų dalis) prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nutaria: pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog savivaldybės valdyba yra sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims; pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog meras nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes bei teikia tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir tarybos posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 1 bei 4 dalims.Naujoje 2003 m. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcijoje panaikintos prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2000 m. redakcijos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatos (18 str. 1 d., 21 str. 1 d. 1 p.), remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu.Taip pat remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu padaryti kai kurių Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 2000 m. redakcijos straipsnių pakeitimai naujoje 2003 m. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcijoje: 3 str. 3 d. : savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais; 17 str. 1 d. 9 p.: savivaldybės taryba priima sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus (direktoriaus pavaduotojo) priėmimo į pareigas ir atleidimo iš valstybės tarnybos, mero teikimu tvirtina savivaldybės administracijos struktūrą, administracijos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, nustato didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš saivaldybės biudžeto, skaičių; 29(1) str. 4 d.: savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai negali būti savivaldybės, kurioje jie dirba, tarybos nariais.3. Savivaldybės administracijos paskirtis, sudėtis ir administraciniai įgaliojimai.Su viešuoju valdymu vienaip ar kitaip yra susiję daugybė teisės subjektų: valstybės institucijos (ne tiktai vykdomoji, bet ir įstatymų leidžiamoji bei teisminė valdžia); vietos savivaldos subjektai (savivaldybių tarybos, savivaldybių administracijos, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, seniūnijų seniūnai); kontrolės funkcijas vykdančios įstaigos – Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai, kitos Seimo formuojamos institucijos, pvz. Lietuvos bankas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė paminklosaugos komisija; valstybinių įmonių, įstaigų administracija (valstybės tarnybos ir darbo organizavimas; nevalstybinės įstaigos ir organizacijos, kurioms patikėta vykdyti atitinkamas viešojo valdymo funkcijas, pvz, transporto registravimą; ginčus nagrinėjančios institucijos – Vyriausioji administracinių ginčų komisija, Mokestinių ginčų komisija ir kt.Savivaldybės administracijos, kaip viešojo valdymo subjekto, paskirtį, sudėtį ir administracinius įgaliojimus reglamentuoja 2003 m. redakcijos vietos savivaldos įstatymas:1. Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių mero teikimu tvirtina arba keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės administracijos įgaliojimai nesusiję su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės administracija turi sąskaitų bankuose ir antspaudą su savivaldybės herbu. Savivaldybės administracijos struktūriniai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos paprastai turi sąskaitų bankuose.2. Savivaldybės administracija:1) savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina;2) įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės institucijų sprendimų;3) įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą;4) administruoja viešųjų paslaugų teikimą;5) rengia savivaldybės institucijų sprendimų ir potvarkių projektus;6) atlieka sekretoriato, mero, tarybos narių ir savivaldybės kontrolieriaus finansinį, ūkinį bei materialinį aptarnavimą.3. Valstybės tarnautojų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai atskaitingi savivaldybės administracijos direktoriui.4. Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai negali būti savivaldybės, kurioje jie dirba, tarybos nariais.Nors dauguma viešojo valdymo funkcijų yra pavestos valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, tačiau be jų, laikydamosi įstatymų nustatytų ribų valdymą atlieka ir vietos savivaldos institucijos, tame tarpe ir savivaldybių administracijos, taip pat valstybinių įmonių, įstaigų administracijos.II. Teisės požiūriu įvertinsiu situaciją.Apskrities viršininkas kvietė apskrityje įsteigtos Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos vadovą atvykti pokalbiui apie šios institucijos ir apskrities vadovybės bendradarbiavimo perspektyvas. Pastarasis atvykti atsisakė motyvuodamas dideliu užimtumu ir tuo, kad jo vadovaujama institucija nėra pavaldi apskrities viršininkui.Remiantis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 2003 m. redakcijos 15 straipsniu: Valstybės valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Remiantis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 2003 m. redakcijos 16 straipsniu:Apskrities viršininkas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas ir vykdydamas Lietuvos Respublikos įstatymus, Respublikos Prezidento dekretus ir Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, bendradarbiauja su savivaldybių ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis apskrityje. Valstybės valdymo institucijos, įsteigtos apskrityje pagal šio įstatymo 15 straipsnio nuostatas, nėra pavaldžios apskrities viršininkui. Šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje.Apskrities viršininkas praneša atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimui ar Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų padalinių apskrityje veiklą ir sprendimus, jei jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų arba pažeidžia piliečių ar organizacijų teises. Jei ginčijamo sprendimo nepanaikina ar nepakeičia jį priėmęs valstybės valdymo institucijos padalinys ar aukštesnioji valstybės valdymo institucija, galutinį sprendimą priima Vyriausybė.Remiantis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 2003 m. redakcijos 5 straipsniu:Apskrities viršininko uždaviniai yra :1) įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;2) koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas;3) numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.Pabrėžtina, kad apskrities viršininko iniciatyva kviesti apskrityje įsteigtos Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos vadovą atvykti pokalbiui apie šios institucijos ir apskrities vadovybės bendradarbiavimo perspektyvas tiesiogiai nei Konstitucijoje, nei įstatymuose nėra reglamentuota, todėl būtų galima samprotauti, kad apskrities viršininko iniciatyva kviesti apskrityje įsteigtos Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos vadovą atvykti pokalbiui apie šios institucijos ir apskrities vadovybės bendradarbiavimo perspektyvas, yra neteisėta, nes ji nenumatyta nei Konstitucijoje, nei įstatymuose. Taip būtų galima samprotauti vadovaujantis principu “galima, kas leidžiama”.Vadovaujantis principu “galima, kas neuždrausta” būtų galima samprotauti, kad apskrities viršininkas gali viską, kas yra neuždrausta Konstitucijos ir įstatymų. Galima būtų samprotauti, kad tokie veiksmai yra teisėti, nors jie nėra tiesiogiai numatyti teisės aktuose. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 2003 m. redakcijos 5, 15 ir 16 straipsnius, pažymėtina, kad nors institucija ir nėra pavaldi apskrities viršininkui (pavaldi Aplinkos ministerijai), tačiau apskrities viršininkas , įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas ir vykdydamas Lietuvos Respublikos įstatymus, Respublikos Prezidento dekretus ir Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, bendradarbiauja su savivaldybių ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis apskrityje ir vienas iš apskrities viršininko uždavinių yra koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą.Logiškai ir sistemiškai siejant Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 2003 m. redakcijos 5, 15 ir 16 straipsnius ir remiantis apskrities viršininko įgaliojimais, kuriuos galima kildinti iš Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 2003 m. redakcijos 7, 8, 9, 10, 11, 12 straipsnių nepagrįsta manyti, kad apskrities viršininkas negali kviesti apskrityje įsteigtos Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos vadovą atvykti pokalbiui apie šios institucijos ir apskrities vadovybės bendradarbiavimo perspektyvas. Taip pat manyčiau, kad nors tai tiesiogiai teisės aktuose nėra numatyta, tačiau tai ir nėra uždrausta nei Konstitucijos, nei įstatymų. Vadovaujantis principu “galima, kas neuždrausta”, tokia apskrities viršininko iniciatyva yra teisėta.
Taigi apskrities viršininkas, siekdamas įgyvendinti savo įgaliojimus, numatytus įstatyme, ėmėsi nereglamentuotos politinės iniciatyvos, kuri nėra uždrausta nei Konstitucijos, nei įstatymų. Teisės požiūriu apskrities viršininko įgaliojimai, numatyti įstatyme, leidžia jam imtis tam tikros nereglamentuotos (Konstitucijoje ir įstatymuose nenumatytos, tuo pačiu ir neuždraustos) politinės iniciatyvos, siekiant įgyvendinti tuos įgaliojimus. Veiksmai, išplaukiantys iš tokios iniciatyvos, yra teisėti.Remiantis Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykių, atsirandančių valstybės vadovo iniciatyva ir dėl jų kylančių galimų nesutarimų analogija galime teigti, kad nors Konstitucijoje ir įstatymuose tiesiogiai neužsimenama apie apskrities viršininko galimą iniciatyvą kviesti apskrityje įsteigtos Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos vadovą atvykti pokalbiui apie šios institucijos ir apskrities vadovybės bendradarbiavimo perspektyvas, manytina, kad minėti santykiai ir galimų nesutarimų sprendimas turi remtis abipusiu kompromiso poreikiu. Kompromisas, anot H. Kelseno, tai pakantumas vienas kitam . Apskrities viršininkas ir valstybės valdymo institucijos vadovas turi surasti kompromisą, turi pasirinkti abiems priimtiną bendradarbiavimo formą. Bendradarbiavimo formą reikėtų rinktis atsižvelgiant į:1) bendradarbiavimo poreikio svarbą tais klausimais, kurie yra abiejų pusių kompetencijoje;2) bendradarbiavimo poreikio skubotumą tais klausimais, kurie yra abiejų pusių kompetencijoje;3) nusistovėjusias tradicijas bendradarbiaujant tam tikrais klausimais, kurie yra abiejų pusių kompetencijoje. Pavyzdžiui, esant svarbiems, neskubiems klausimams spręsti mano manymu reikalinga raštiška bendradarbiavimo forma (kartu gali būti planuojamas ir susitikimas). Esant svarbiems ir skubiems klausimams, mano manymu galėtų įvykti skubus susitikimas, kurio metu vyktų bendravimas žodžiu ir būtinai tai turėtų būti įforminta raštu. Esant nedidelės svarbos skubiems klausimams tam tikrais atvejais galėtų įvykti skubus telefoninis pokalbis ir esant būtinumui tai vėliau turėtų būti įforminta raštu. Nedidelės svarbos ir neskubiais klausimais mano manymu galimas galėtų būti bendradarbiavimas raštu ir/arba elektroniniais laiškais. Mano manymu pabrėžtina, kad telefoniniai pokalbiai ir elektroninai laiškai negali užtikrinti teisinio tikrumo, todėl jų vartojimas yra abejotinas. Tai turėtų būti išimtiniai atvejai. Tam tikros bendradarbiavimo tradicijos susiformuoja per tam tikrą laiką ir vėliau jų pagrindu gali būti sukuriamos teisės normos. Kuo daugiau bendradarbiavimas bus reglamentuojamas teisės normomis, tuo mažiau iškils nesutarimų dėl paties bendradarbiavimo ir bendradarbiavimo formų. Mano manymu, labiausiai priimtina ir dažnai bendradarbiavimo atvejais būtina bendradarbiavimo forma yra bendravimas raštu. Svarbiausias dalykas raštiškame bendravime yra jo patikimumas, tačiau raštiškame bendravime aš įžvelgiu ir daugiau teigiamų dalykų. Raštiškas bendravimas neįpareigoja abiejų pusių kardinaliai keisti darbotvarkę ir raštiškas bendravimas dažnai užima mažiau laiko (nei tarkim važiuoti 2 valandas į susitikimą ir 2 valandas atgal). Nežiūrint į tai, kiekvienu, konkrečiu, teisiškai nereglamentuotu atveju bendradarbiavimo forma galėtų būti pasirenkama atsižvelgiant į 1), 2) ir 3) punktus. Bendradarbiavimo forma tam tikrais atvejais galėtų būti: elektroniniai laiškai, skubus telefoninis pokalbis, iš anksto suplanuotas susitikimas (tarkim po dviejų savaičių arba tarkim kartą metuose tam tikru sutartu laiku), skubus susitikimas, tačiau šios bendradarbiavimo formos nėra patikimos. Realų (teisėtą) pagrindą bendradarbiavimo pasekmėms, naudojantis šiomis bendradarbiavimo formomis, turi užtikrinti raštiška bendradarbiavimo forma.Panaudotų šaltinių sąrašas:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996.2. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas /Žin., 2003, Nr. 17-704/.3. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas /Žin., 2003, Nr. 38-1659/.4. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas /Žin., 2000, Nr. 91-2832/.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas /Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Vilnius, 2003 (20), p. 7-80/.6. E.Šileikis. Alternatyvi konstitucinė teisė /Vilnius, 2003, p. 452-457/.
7. Informacija internete: www.socmin.lt/socmin/struktura.html