Teises aiskinimo aktai:savoka ir rusys

S. Vansevičiaus knygoje „Valstybės ir Teisės teorija“ teisės aiškinimas yra suvokiamas kaip tam tikras mąstymas siekiant suprasti teisės normų turinį ir išreiškiamas aiškinimo būdų visuma. Mąstymo rezultatas yra visuma samprotavimų, atitinkančių aiškinamų normų turinį. Toks aiškinimo suvokimas būdingas teisingam ir neteisingam plečiamajam, siaurinamajam ar adekvačiam aiškinimui. Taigi, teisės aiškinimo aktą reikia suprasti kaip veiksmą ir kaip teisinį dokumentą, išsiaiškinimo ir paaiškinimo aktą. Taigi teisės aiškinimo aktai – tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti (nustatyti) tikrąją teisės normos prasmę (turinį). Teisės noormos prasmė – tai tos normos juridinė sąvoka: elgesio taisyklė, jos teisių ir pareigų turinys, jų santykis, pareigų vykdymą garantuojančių sankcijų sistema. Tai viena iš norminių teisės aktų rūšių. Bet jie neturi savarankiškos reikšmės ir veikia tik sąveikaudami su tais norminiais teisės aktais, kuriuose suformuluotos pagrindinės teisės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina. Interpretaciniai teisės aktai priklauso nuo pirminių norminių teisės aktų, juos aptarnauja ir dalijasi su jais jų „likimu“.
Pagal savo išorinę formą interpretaciniai aktai gali būti rašytiniai ir žodiniai. Rašytiniai tuuri tam tikrą struktūrą. Juose turi būti nurodoma, kas, kada išleido aktą, kuriai teisės šakai jis priklauso, kokia teisės norma aiškinama, pats aiškinimo turinys, nuo kada įsigalioja.
Pagrindinė teisės aiškinimo koncepcijos problema – ar teisės aiškinimas yra teisėkūros aktas ar tik pr

riemonė išsiaiškinti ir paaiškinti jau egzinstuojančius normos prasmę konkretaus taikymo atveju. Vieni autoriai mano, kad teisės aiškinimas nenustat naujos elgesio taisyklės, nepakeičia ir nepanaikina teisės normos. Tai tik teisinės technikos, o ne teisėkūros klausimas. Kiti autoriai linkę teisės aiškinimo aktus laikyti ir teisėkūros aktais.
Teisės aiškinimas turi prisidėti prie visuomeninių santykių teisinio reguliavimo stabilizavimo sudarydamas sąlygas plėtotis precedentų teisei, kad teismas būtų ir įstatymų leidėjo bendradarbis, galėtų kurti teisę ad hoc ( konkrečiu atveju). Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normos taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą (sutikimą su teise). Ne veltui Mikelėnienė ir Mikėlėnas sako, kad „teisėjas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas ir teisingas įstatymų leidėjas, veikiantis visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotės labui”. Todėl įstatymo aiškinimas ir taikymas yra ne mechaniškas, o kūrybinis procesas.
Tačiau teisės aiškinimas kartais virsta teisės kūrimu net ir toje teisinėje sistemoje, kur nepripažįstamas teisminis precedentas ir teisės aiškinimui nepripažįstama teisėkūros ad hoc teisė. Pavyzdžiui, jeigu mirties bausmės leistinumas po Konstitucinio Teismo išaiškinimo virsta mirties bausmės draudimu, tai faktiškai sukuriama nauja to santykio reguliavimo taisyklė, kuri pašalina iš baudžiamųjų sankcijų sąrašo mirties bausmę. Nors ne interpretatorius savo aiškinimu pa
anaikina tą normą, bet aiškinimas panaikina tos normos juridinę galią. Todėl įstatymų leidėjui telieka formaliai panaikinti jau teisės aiškinimu faktiškai panaikintą teisės normą, kitaip sakant, sankcionuoti Konstitucinio Teismo teisėkūrą. Tai rodo, kad šiuo atveju Konstitucinio Teismo atliekamas teisės aiškinimas įgauna ir teisėkūros, tik negatyvios, prasmę.
Esant konstitucinei ir administracinei norminių teisės aktų teisėtumo kontrolei keičiasi teisės aiškinimo statusas: jis įgyja ir tam tikrą teisėkūros prasmę net ir mechaninio teisės normų taikymo tradicijoje, iš vidaus sprogdindamas tos tradicijos absoliutinimą.
Taigi teisės aktai mums yra svarbūs, nes tai yra tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimti oficialūs rašytiniai dokumentai, kuriuose yra suformuluotos teisės normos.

Leave a Comment