Teisės teorija Teisės teorija Teisės samprata Teisė nėra vienareikšmis žodis. Subjektinė teisė – asmens leistino elgesio apimtis Objektinė teisė – yra visuotinai privaloma bendrojo pobūdžio elgesio taisyklių visuma, kurių įvykdymas reikalui esant užtikrinamas valstybės prievarta Teisės norma – valstybės nustatyta arba sankcionuota visuotinai privaloma bendrojo pobūdžio taisyklė, kurios įvykdymas reikalui esant yra garantuojamas valstybės prievarta Teisės normos požymiai: Norminamasis pobūdis – t.y. nustatoma elgesio taisyklė Nustatoma arba sankcionuojama valstybės Elgesio taisyklė yra bendro pobūdžio t.y. taisyklė yra nustatoma neapibrėžtam asmenų ratui Visuotinai privaloma elgesio taisyklė, ja turi vadovautis ir tie asmenys, kurie jai nepritaria Taisyklės įvykdymas užtikrinamas valstybės prievarta Žmonių elgesį reguliuoja ne tik teisės normos, bet ir kitos socialinės normos. Socialinės normos – t.y. sąmoningas žmonių veiklos sukurtos bendrojo pobūdžio taisyklės, kurių vykdymas užtikrinamas žmonių vidiniu įsitikinimu, visuomenės arba valstybės poveikio priemonėmis. I Moralė – bendrų elgesio taisyklių arba normų, susidariusių remiantis žmonių vidiniu įsitikinimu ir pažiūromis į gėrį, blogį, teisingumą, garbę ir pan. Visuma, kurių įvykdymą užtikrina žmonių vidinis įsitikinimas, visuomenės nuomonė ir visuomenės poveikis. Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais: Jos yra socialinio elgesio reguliuotojai Dažnai yra to paties turinio, turi tą patį tikslą (saugoti nuo tarpusavio agresijos, įtvirtinti žmonių tarpusavio pagarbą, lygybę, socialinę santarvę). Skirtumai: Skiriasi kilmė. Teisę, kuria arba sankcionuoja valstybė. Teisės normos dažniausiai įsigalioja iš karto. Skiriasi reguliavimo apimtis. Moralės reguliavimo sritis yra platesnė Skiriasi elgesio taisyklės apibrėžtumo laipsnis. Teisės normos yra labiau apibrėžtos, formalizuotos. Išraiškos forma. Teisės normos yra išreikštos valstybės aktuose. Moralės normos išreikštos visuomenės sąmonėje. Skiriasi būdai, kuriais užtikrinama valstybės prievarta. O moralinių normų vykdymas užtikrinamas žmonių vidiniu įsitikinimu ir visuomenės poveikių priemonėmis (pvz.pasmerkimu) II Papročiai – t.y. bendrosios elgesio taisyklės. Susidariusios dėl daugkartinio kartojimo ir tapusios žmonių įpročiais. Etiketo, apeigų(vestuvių) taisyklės. Požymiai: Tai, kad susiformavo istoriškai ir kad daug kartų buvo kartojama praeityje. Bendrojo pobūdžio taisyklė. Šią taisyklę naudoja neapibrėžtas žmonių ratas. Jų užtikrinimui netaikomos jokios poveikio priemonės, o jos vykdomos iš įpročio. Tai pagrindinis skirtumas nuo moralės normų. Papročių ir teisės normų skirtumai yra analogiški kaip ir moralės ir teisės normų III Korporatyvinės arba visuomeninių organizacijų normos. Tai bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės, kurias priima visuomenės oranizacijos ir reguliuojančios jų narių santykius ir kuriš vykdymą užtikrina visuomenės poveikis. Visuomeninės organizacijos – tai partijos, asociacijos ir kt. Požymiai: Galioja tik apibrėžtam žmonių ratui t.y. visuomeninės organizacijos nariams Reguliuoja tik vidinius organizacijos – tai partijos santykius: santykius taip organizacijos narių santykius organizacijos narių su pačia visuomene organizacija ir jos organais yra formaliai apibrėžtos t.y. išreikštos pačios organizacijos priimtuose dokumentuose (įstatai, statutas ar kt.) Normų vykdymą užtikrina visuomenės organizacijos, poveikio priemonės (papeikimai, pašalinimas iš tos organizacijos) IV Religinės normos Požymiai: yra išdėstytos rašytiniuose šaltiniuose (Biblija, Koranas) bendrojo pobūdžio taisyklės Vykdymas užtikrinamas žmonių vidiniu įsitikinimu ir visuomenės poveikio priemonėmis. Teisės ir religijos reguliavimo sritys: religijos yra platesnė sritis (pvz. Mintys) Yra sričių, kur teisė leidžia, o religija ne(abortai) Daugelyje sričių teisės ir religijos požiūris sutampa TECHNINĖS NORMOS Techninės normos – t.y. elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su gamta, daiktais ir technologijomis. Šių normų tikslai: užtikrinti efektyvesnį praktinių tikslų siekimą; užtikrinti savo paties ir aplinkinių saugumą; Tai įvairios mašinų įrenginių eksploatavimo taisyklės, statybos taisyklė. Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai Techninių normų požymiai: reguliavimo objektas yra žmonių santykiai su gamta, daiktais ir technologijomis kūrybos subjektas. Tai tam tikros techninės srities specialistas poveikio už taisyklių nesilaikymą pobūdis. Dažniausiai atsiranda neigiamos pasekmės ir nedelsiant. Kai kuriomis sąlygomis techninės normos gali ir virsta socialinėmis teisės normomis. To priežastis yra pavojus kitiems asmenims ir aplinkai. Techninės normos tampa teisės normomis, kai jas sankcionuoja valstybė t.y. suteikia joms teisės normų galią. Tokios normos yra vadinamos techninio turinio teisės normomis. Teises normų vidinė struktūra Teisės normos vidinę struktūrą sudaro trys dalys: hipotezė dispozicija sankcija Hipotezė – apibrėžia asmenų ratą, kuriam skaitoma konkreti teisės norma bei nurodo faktinės aplinkybes, kurioms esant galioja teisės norma. Paprastai hipote.
Statutai
I I. ĮŽANGA XVI amžius Lietuvoje , istorikų vadinamas aukso amžiumi dėl Renesanso ir Reformacijos, kitų reikšmingų istorinių įvykių, dar dažnai vadinamas įstatymų leidybos klestėjimo amžiumi – buvo išleisti Lietuvos Statutai, kurie buvo savotiški fenomenai Europos feodalinėje teisėje. Rašytinės teisės sukūrimas buvo dėsningas reiškinys jau senovės valstybėse, pradedant garsiaisiais Hamurapio įstatymais. Ankstyvaisiais viduramžiais susikūrusiose feodalinės valstybėse imta kodifikuoti paprotinės teisės normas. Taip atsirado pirmieji Europos feodalinių valstybių teisynai: Salijų teisynas, Burgundų teisynas, Saksų teisynas bei kiti vadinamieji barbarų teisynai, kurių turinį nulėmė feodalinės visuomenės brandos lygis, tam tikros laikotarpio aplinkybės. Šiuo požiūriu niekuo neišsiskiria ir Lietuvos rašytinės teisės apskritai, ir Pirmo Lietuvos Statuto konkrečiai atsiradimas. Skirtumas yra tik toks, kad Lietuvoje rašytinė teisė atsiranda gerokai vėluodama, praėjus net pusantro šimtmečio nuo valstybės susikūrimo. 1929 metų rugsėjo 29 dieną LDK įsigaliojo PLS – tuometinis valstybės įstatymų sąvadas, kuriam paklusti turėjo “ visi kartu ir kiekvienas atskirai”. Po kelių dešimtmečių PLS pakeitė Antrasis, o pastarąjį – Trečiasis. Toks fenomenus teisės kodifikavimo dinamiškumas leidžia teigti, jog mūsų protėviai nebuvo anuometinės Europos provincialai. Netgi priešingai, teisė buvo ta sritis, kur Lietuva prilygo kitoms Europos šalims, o PLS teisinių normų apimtimi ir jų sistemingu išdėstymu pranoko kaimyninių šalių teisynus. Veikęs visoje LDK, t.y valstybėje, kurios visuomenę sudarė kelios tautos, Lietuvos Statutas turėjo ne tik praktinę teisinę reikšmę, bet atliko didžiulį vaidmenį tos įvairiatautės ir daugiakonfesinės visuomenės raidoje. Vilnius – LS lopšys, o Vilniaus Universitetas šiandien yra pripažintas Statuto tyrimo ir publikavimo centru. Todėl neatsitiktinai praeitų metų rugsėjo viduryje Universiteto “ statutininkų” kvietimu į tarptautinę mokslinę konferenciją “ Pirmasis LS ir epocha” rinkosi mokslininkai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos, pažymėti PLS 475 metines. Galima džiaugtis, kad Lietuvos Statutu domisi ne tik istorikai. Šios konferencijos išvakarėse buvo sulaukta ” rengėjų ir Lietuvos Banko bendros iniciatyvos vaisiaus – plačiai visuomenei buvo pristatyta proginė 50 litų moneta, skirta PLS 475 – erių metų sukakčiai, iš karto tapusi retenybe”. Lietuvos Statutas – svarbus mūsų tautos ir valstybės istorijos šaltinis, unikalus teisės ir kultūros paminklas.Todėl mano darbo tikslas: panagrinėti LDK teisės kodifikavimo istorines sąlygas ir priežastis, PLS parengimą, jo šaltinius, redagavimo etapus ir jo priėmimą; apžvelgti statuto kalbą, ir PLS straipsnių tekstą. II. PIRMOJO LIETUVOS STATUTO KODIFIKAVIMAS Teisės kodifikavimas buvo dėsningas feodalinės Lietuvos valstybės ir teisės raidos etapas. Feodalinės teisės, feodalų teisių ir privilegijų fiksavimas teisynuose priklausė nuo feodalizmo brandos lygio, feodalinės teisės išsivystymo. Ne išimtis buvo ir Pirmasis Lietuvos Statutas. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas septynerius metus, sparčiai plintant Lietuvoje humanistinėms Renesanso idėjoms, atsispindėjusioms ir pačiame Statute. PLS buvo priimtas Vilniaus seime 1529 m vasarą ir tų pačių metų rugsėjo 29 dieną Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo įsaku paskelbtas veikiančiu įstatymų sąvadu 1 . Visi Lietuvos Statuto tyrinėtojai pabrėžia LDK teisės kodifikavimo dinamiškumą, nes per 60 metų buvo išleisti net trys statutai. Tai buvo retas reiškinys, nes kartą parengti įstatymai dažniausiai likdavo galioti per amžius. Įsigaliojus Statutui, jis tapo privalomas visoje LDK, į kuriuos sudėtį tuo metu įėjo visa Baltarusija ir Ukraina bei dalis Rusijos žemių, tuo tarpu etnografinė Lietuva sudarė vos dešimtadalį visos teritorijos, bei ketvirtadalį gyventojų. Tai lėmė religinį pakantumą ir pasaulietinį demokratišką Statuto pobūdį. Patys seniausi feodalinės epochos rašytiniai įstatymai lietė daugiausiai tik baudžiamąją teisę, o ir vėlyvųjų viduramžių Europos valstybių teisynai neprilygo Lietuvos statumams nei apimtimi, nei turiniu, kadangi Renesanso dvasia, plačios feodalų teisės ir laisvės lėmė, jog Statute buvo “ kuo smulkiausiai surašytos visos bajorų teisės ir privilegijos, sunorminti tarpusavio santykiai ir santykiai su valdovu – didžiuoju kunigaikščiu – ne tik baudžiamosios, bet ir valstybinės, civilinės, šeimos, žemės teisės srityse, smulkiai reglamentuota teismų bei teisėjų veikla” 2 . Feodalinių teisynų surašymas buvo dėsningas dalykas, priklausęs nuo feodalų luomo brandos ir jo klasinės savimonės, nuo noro ir poreikio paprotine teise pagrįstą teisinę sistemą pakeisti rašytiniais įstatymais, “ kuriais siekiame juridiškai jau feodalų įgytą privilegijuotą padėtį visuomenėje ir sukauptus gausius turtus, kurių pagrindą sudarė stambioji žemėvalda” 3 . PLS šaltinis buvo pirmiausia teismų praktika, iš kurios “ PLS perėmė įsipareigojimus, kylančius tiek iš susitarimo, tiek iš atiteisimo už nusikalt…
lietuvos konstitucija
Įvadas. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikai teko įsilieti į kitų nepriklausomų valstybių šeimą. Lietuvos valstybė būdama tarptautinių santykių subjektu sudaro įvairias tarptautines sutartis įvairiais tiek valstybinio, tiek visuomeninio gyvenimo klausimais. Sudarytos tarptautinės sutartys paliečia ne tik sąlyginai mažai reikšmingus regionino pobūdžio klausimus, bet dažnai užkliudo, rodos, dar taip neseniai priimtos Konstitucijos reguliojamas sritis. Taip tarptautinės sutartys tampa konstitucinės teisės šaltiniu. Teisės teoretikai teiga, kad tarptautinės sutartys yra pagrindinis tarptautinės teisės šaltinis [ 13 , p.29 ]. Lietuvos Respublikoje tarptautinės sutartys konstitucinės teisės šaltinių sistemoje pagal teisinę galią užleidžia vietą tik pačiai Konstitucijai, Konstitucijos sudedamosioms dalims bei Konstitucijos pataisoms [ 18, p. 45 ]. Bet ar tokia pozicija nekelia abejonių? Pasirodo, tarptautinės sutartys (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija [ 13, p. 129 ]) darė įtaką net pačios Konstitucijos rengimui, kuri įgavusi materialiąją formą pabandė nurodyti tarptautinių sutarčių vietą Lietuvos teisinėje sistemoje:„tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sitemos dalis“ bei „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“ [ 1, p. 9,54 ]. Tokiu būdu buvo įtvirtinta Konstitucijos viršenybė tarptautinių sutarčių atžvilgiu. Konstitucinis Teismas įgijo teisę teikti išvadas ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, tuo nulemdamas šių sutarčių įtaką Lietuvos teisinei sistemai ir tuo pačiu konstitucinei teisei. Manyčiau, kad tuo buvo ignoruotas tas faktas, jog kai kurios tarptautinės sutartys yra ne tik konstitucinės teisės kap teisės aktų visumos, bet, kaip minėta aukščiau, ir pačios Konstitucijos šaltinis. Galbūt todėl, analizuojant Konstitucinio Teismo išvadą [ ]susidaro įspūdis, kad Konstitucinis Teismas ne sprendžia ar tarptautinė sutartis neprieštarauja Konstitucijai, o visomis išgalėmis bando įrodyti, kad toji sutartis tikrai neprieštarauja Konstitucijai (maždaug taip: jei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Konstitucijos …