Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“analizė ir interpretacija
Vienas žymiausias Lietuvos _ Lenkijos Romantizmo epochos poetų Adomas Mickevičius parašė nemažai garsių kūrinių, kaip „Vėlinės“, „Gražina“. Šie kūriniai žymi Mickevičiaus romantizmo pradžią Lietuvoje. Poetas, būdamas kitoje šalyje, iš tėvynės ilgesio parašė poemą „Ponas tadas“. A.Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ pirmoje knygoje yra minima tėvynė,- kokia ji brangi kiekvienam tautiečiui. Kiekvienas ją myli ir gina negailėdamas sveikatos. Poetui yra svarbi Šventoji motina, kuri yra visų žmonių globėja ir slaugė. Kurinyje minimas tėvynės grožis, turtai, tai yra pievos, miškai, dirbami laukai – „Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Pauksintų rugių kviečių, balksvų rugelių plotus“. Antra pastraipa – tai žvilgsnis į dvarą ir aplink jį supančią gamtą. Šiuoje vietoje namas susilieja su gamta, su medžiais,- parodomas meninis vaizdas. Daržinės vaizdas ir šieno stirtas parodo, jog čia yra sunkiai dirbančių žmonių(„matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų, Kur juodas pūdymas iš anksto jau vagojo,“). Dvaruose dažniausiai dirbdavo būrai, šie darbininkai sunkaus darbo nesibaidė, nes dvaro ponai buvo turtingi ir geri – „Kad esama čia gero, išteklingo dvaro“. Trečioje pastraipoje kalbama apie „jauną ponaičiuką“ Tadą, kuris atkeliavo į gimtąjį kraštą turėdamas daug jėgų ir džiaugsmo aplankyti savo namus. Šis ponaitis baigęs mokslus, netveria džiaugsmu vėl grižęs pas artimuosius. Jis dairosi dvaro viduje prisimindamas vaikystės dieneles, praleistas šiame name. Dvare yra daugybė paveikslų ir visi jie primena žymius karius, kurie kovojo už laisvę ir lygybę, jie tai pat parodo, jog šiame dvare gyvena taikūs, laisvi žmonės. Ketvirtoje pastraipoje aprašomas jaunuolio kambarys. Jisai labiausiai norėjo pamatyti savo vaikystės kampely, bet pamato jį visiškai pasikeitusį. Tadas labai susidomi, kas taip galėjo pakeisti jo kambarį. Jam kyla daugybė kalusymų. Jisai iškart pagalvoja ape moteris iš savo šeimos, bet viską apmąstęs suprato, kad tai tikrai ne jos. Jo kambarys visiškai pasikeitęs, iš niuraus jis tapo šviesiu, spalvingu, skleidžiančiu nuotaiką kambariu, tai tikrai įsikūrta moters – visi daiktai nielai išmėtyti, pakabinta suknelė. Vaikinas prisimena darželį, kuris atrodė seniau tiesiog baisiai, o dabar jis visiškai pasikeitęs – „Dabar gražūs darželis, lysės nuravėtos, O prie takelių puokštės kvepiančios ir mėtos“. Jaunuoli labiausiai sudomina darželyje palikta pėda, jo manymu, tai galėjo būti lengva, grakšti mergelė. Jis labai norėjo pamatyti tą žmogų. Stovėdamas darželyje Tadas užsisvajojo, pasinėrė į nuostabų romantikos pasaulį. Ir staiga pasirodo mergaitė. Jos grožiui apibūdinti negailima žodžių – „Dėvėjo tądien ji suknelę lengvą, šviesią, grakščiam jos liemeniui tai labai pritiko“. Jos grožis nustelbia viską, Tadui sukelia stiprius romantiškus jausmus. Mergelės grožis susilieja su gamta, su saulės spinduliais. Intriga sukelia tai, jog jis vis dar nemato veido, bet situacija pasikeičia tada, kai mergelė grakščiai kaip pūkelis įkelia į kambarį. Pamačiusi Tadą, ji pasimeta, net pabalsta, jis taip pat nežino, ką daryti, susigėsta dėl to, jog mergelę pamatė netinkamu laiku, tai ir yra pati karščiausia įvykio vieta. Abu veikėjai išsiskyrė taip nieko vienas kitam ir nepasakę.
Šis Adomo Mickevičiaus kūrinys parodo žmogaus jausmus, grožį, romantinį vaizdą, išgyvenimus.