TEISĖ Į DARBĄ

by

KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJOS VERSLO FAKULTETAS

TEISĖS PAGRINDŲ REFERATAS

TEISĖ Į DARBĄ

Darbą atliko: neakyvaizdinių studijų

1dn kurso studentė XXX XXX

Darbą tikrino: dėstytojas XXX XXX

Klaipėda, 2003 m.

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, – jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir LietuvosRespublikos Konstitucijomis, – šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, – išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, – įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi irkurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, – puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, – siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės irteisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią

Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ

(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kadKonstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalbakiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Irtoliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingasKonstitucijai negalioja. Galioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymonežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yraprigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamąprofesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmoniųmoralei, etikai ir LR priimamiems įstatymams. Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvaipasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugiasir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinęapsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas. Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį irlaisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str. Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialinesteises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškaiveikiančios profesinės sąjungos. Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisęgauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduojamedicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustatopiliečiams mokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimotvarką. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia LietuvosRespublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamasatostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialinesparamas įstatymų numatytais atvejais.

Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiaitarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LRSeimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimoįstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbokodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m.sausio 1 d., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares irnuostatas dėl darbo tarybų. Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimopagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DKnuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kitinorminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiekleidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymųar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.

Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius: 1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiameKodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių irpareigų įgyvendinimu ir gynyba. 2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šisKodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas ( kiti įstatymai irVyriausybės nutarimai. Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiemssantykiams reglamentuoti: 1) asociacijų laisvė; 2) laisvė pasirinkti darbą; 3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą; 4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis; 5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas; 6) teisingas apmokėjimas už darbą; 7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas; 8) darbo santykių stabilumas; 9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdaviųir valstybės interesus; 10) ir kt. Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darboteisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismosprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką,visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą,teises ir teisėtus interesus. Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LRtarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems

neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčiųnormatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiaiteisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymųnustatytais atvejais ir mastu. Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisėsaktus. Darbo įstatymai nustato: 1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus; 2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus; 3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už įsipareigojimus; 4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laikonormas; 6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darboteisių lygį; 7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles; 8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje; 9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimonuostatas; 10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus; 11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas); 12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolėsnuostatas. Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybiųinstitucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisėsaktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtosnorminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti suta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės,įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatytatvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus,nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais irkitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas irpapildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuoseteisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arbaatskiroms jų grupėms. Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai,kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėldarbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kuriąnustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kaišis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykiųsubjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas,tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumoprincipais. DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis: 1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje. 2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose, reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais. LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR jurisdikcijai. 3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais gyventojais LR įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto. 4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba darbdavio pavedimu LR teritorijoje. DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas ( tailaikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo santykius, taippat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvinessutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai,kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darboteises ar papildomas garantijas bei lengvatas. Tam, kad būtų laikomasi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktųir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būnavalstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinėdarbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytąkompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją.Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminiųteisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinędarbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosikontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos irkitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisėsaktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33str. Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti.Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimopagrindai: 1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius; 2) pagal teismų sprendimus; 3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes; 4) dėl žalos padarymo;
5) dėl juridinių faktų. Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šioDK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų,gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytisprotingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiautisavo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeistikitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudytidarbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai. Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagalkurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamosprieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui,geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytąistatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darboteises gina šiais būdais: 1) tas teises pripažindami; 2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams; 3) įpareigodami atlikti pareigą natūra; 4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį; 5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius; 6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teisesšiais būdais: 1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės institucijų ar pareigūnų aktus; 2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos, savivaldybės ar pareigūno akto. Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančiųįstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yraginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistosasmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo,jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip. Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinissusitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darboapmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinėsutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose.Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yrataikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartysįmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant toskolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacijfilialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose. Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str.Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas irdarbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikiantiprofesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijospareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tadakolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė irdarbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinėsutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantisnustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis. DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutartiesturinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines,socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotosįstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir nebloginadarbuotojų padėties. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamosšios sąlygos: 1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo; 2) darbo apmokėjimo organizavimo; 3) darbo ir poilsio laiko; 4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, kompensacijų ir lengvatų suteikimo; 5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų; 6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos; 7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo; 8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos beinuostatos. Teisės į dargą įgyvendinimas yra apibudinamas šio DK 86 str.Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis sudarbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Pats įdarbinimas yrasistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kuriasteikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos, organizacijos,padedančios sudaryti darbo sutartį. Ir ši įdarbinimo sąvoka yra apibudinamašio DK 87 str. Tarpininkaujant įdarbinimui buvo įkurtos įdarbinimo tarnybos, jasapibudina DK 88 str. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikiaLietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.Lietuvos darbo biržos struktūrą sudaro Lietuvos ir teritorinės darbobiržos. Taip pat tarpininkauti dėl įdarbinimo gali ir kitos įmonės,įstaigos ar organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuosenurodyta ši veikla. LR yra kategorija asmenų, vadinamų bedarbiais jie apibudinami DK91str. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys,nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimolėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaipieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytisprofesijos. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei
tvarką teritorinėse darbo biržose nustato specialus “Bedarbių rėmimoįstatymas”. Darbo rinkoje egzistuoja papildomai remiamų asmenų grupės kuriasapibudina šio DK 92 str. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumųsusirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties,ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiamipriimant juos į darbą. Taigi darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yrašie: 1) invalidai; 2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkerių metų, pirmą kartą pradedantys darbo veiklą; 3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai; 4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaippenkeri metai; 5) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki aštuoneriųmetų; 6) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai; 7) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, pradedantys darbo veiklą pagal specialybę. Darbo sutarties sąvoką apibrėžia DK 93 str. Darbo sutartis yradarbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbtitam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tamtikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, odarbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą,mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas,nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose,kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Sekantis DK 94 str. nusakodarbo sutarties turinį. Ten rašoma, kad darbo sutarties turinys yra josšalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.Tačiau šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pabloginadarbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai, kitinorminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Darbo sutartys gali būti kelių rušių, darbo sutarties rūšis nusakoDK 108 str. Darbo sutartys gali būti: 1) neterminuotos; 2) terminuotos, laikinosios, sezoninės; 3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų; 4) su namudininkais; 5) patarnavimo darbams; 6) kitos. Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui(neterminuota). Darbo sutarties terminai gali būti nustatyti tam tikramterminui ir tai nusako šio DK 110 str. Darbo sutarties terminas gali būtinustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybiųatsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Tčiau jeigu darbo sutartyje josterminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudarytaneterminuota darbo sutartis. Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmenssutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui ir tai nustato DK 118str. Draudimą reikalauti atlikti darbą nesulygtą darbo sutartyje nusako šioDK 119 str. Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame DKnustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbosutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turibūti aptarta darbo sutartyje. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nusako DK 124 str. Darbo sutartis baigiasi: 1) ją nutraukus šio DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais; 2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo; 3) darbuotojui mirus. LR egzistuoja nelegalus darbas jį nusako šio DK 98 str. Nelegaliudarbu laikomas darbas: 1) esant šio DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties; 2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos. Yra darbų kurie nelaikomi nelegaliu darbu, tai pagalbos (talkos)ir savanoriški darbai. Jų sąlygas ir atlikimo tvarką nustato Vyriausybė.Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsakoįstatymų nustatyta tvarka. Darbo laiko sąvoką nusako šio DK 142 str. Darbo laikas ( tailaikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jamprilyginti laikotarpiai. Taigi darbo laiko struktūra apibrėžia tolesnis DK143 str. Į darbo laiką įeina: 1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; 2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovęlaikas; 3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; 4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbolaiką; 5) privalomų medicininių apžiūrų laikas; 6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose; 7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; 8) prastovos laikas; 9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai. Į darbo laiką neįeina: 1) pravaikšta; 2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu; 3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos; 4) nedarbingumo laikas; 5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos; 6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai. Darbo laiko sąvokai apibūdinti dar yra naudojama darbo laikotrukmės sąvoka, ją nusako šio DK 144 str. Darbo laikas negali būti ilgesniskaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmėnegali viršyti aštuonių darbo valandų. Tačiau gali būti išimtys kurias
nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienasneturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Yra tam tikrų kategorijųdarbuotojai (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų,energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimospecializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimorežimu), budėtojai patalpose kurių darbo laikas gali būti iki dvidešimtketurių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas perseptynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, opoilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimtketurios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbuotojų,dirbančių keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ardaugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaipdvylika valandų. Dirbantiems LR piliečiams reikia ilsėtis, todėl poilsio laikosąvoką nusako DK 156 str. Poilsio laikas ( tai įstatymu, kolektyvine ardarbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laikas yrakelių rūšių, ir tas rūšis nusako sekantis DK 157 str. Poilsio laiko rūšysyra: 1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti; 2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos(pamainos) laiku; 3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų); 4) savaitės nepertraukiamasis poilsis; 5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos). Už atlliktą darbą darbdavys privalo sumokėti, ir šį reiškinįapibudina šio DK 186 str. “Darbo užmokestis”. Darbo užmokestis yraatlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darboužmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį bei papildomus uždarbius,tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojodarbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos,organizacijos veiklos rezultatų. Vyrams ir moterims už tokį pat arlygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Paskutinė sąvokanusakanti darbo užmokestį yra ta, kad darbo užmokestis mokamas pinigais. Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas tam, kaddarbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas arba gerai atlikti jam pavestądarbą, ir šias sąlygas nustato šio DK 191 str. Tokiomis sąlygomis laikoma: 1) tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė; 2) reikiamu laiku aprūpinimas techniniais dokumentais; 3) darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų pateikimas reikiamu laiku; 4) gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija; 5) saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos; 6) tinkamų sąlygų norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas; 7) kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti. Tam, kad būtų gerai atliekamas darbas turi būti užtikrinta darbodrausmė, o tai apibudina šio DK 227 str. Taigi darbo drausmė darbovietėjeužtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiamdarbui, taip pat skatinant už gerą darbą. Tačiau jeigu darbuotojai,pažeidžia darbo drausmę, jiems gali būti taikomos drausminio poveikiopriemonės. Taip pat . kad būtų gerai atliekamas darbas darbuotojai turi geraiatlikti savo pareigas, o jas apibudina DK 228 str. Darbuotojai turi dirbtidorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdytiteisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytistechnologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausotidarbdavio turtą. Sekantis DK 229 str. nusako kokias pareigas turi atliktidarbdavys samdomo darbuotojo atžvildiu. Darbdavys ir administracija privalotinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojųsaugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų,rūpintis darbuotojų poreikiais. Atliekant darbą gali būti darbo drausmės pažeidimų, taigi darbodrausmės pažeidimą nusako DK 234 str. Darbo drausmės pažeidimas yra darbopareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.Padarius drausmės pažeidimą, šio DK 236 str. yra nurodomi drausminėsatsakomybės pagrindai. Drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbodrausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbodrausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokiaatsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Už darbo drausmėspažeidimą gali būti skiriamos drausminės nuobaudos, jas nusako DK 237 str.,jos būna: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) atleidimas iš darbo pagal šio DK nustatytas tvarkas. Kai kurioms darbuotojų kategorijoms įstatymuose ir kituose darbodrausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose gali būtinustatytos ir kitos drausminės nuobaudos. Šios drausminės nuobaudos pagalšio DK 242 str. gali būti apskundžiamos. Taigi ją galima apskūsti darboginčų nagrinėjimo tvarka. O darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisęnuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimosunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą irelgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą,
ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos. Pagal šio kodeksosekantį 243 str. yra nusakomas drausminės nuobaudos galiojimo laikas. Taigijei per vienerius metus nuo tos dienos, kai buvo skirta drausminė nuobauda,darbuotojui nebuvo skiriama nauja nuobauda, laikoma, kad jis nėra turėjęsnuobaudų. Tačiau jeigu darbuotojas gerai ir sąžiningai dirba, jam skirtądrausminę nuobaudą galima panaikinti nepasibaigus drausminės nuobaudosgaliojimo terminui ir tai galima atlikti pagal DK 244 str. Dėl teisėspažeidimų gali atsirasti materialinės atsakomybės pagrindas, kurį apibudinašio DK 245 str. Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo,kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui,neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.Materialinės atsakomybės sąlygos yra apibudinamos DK 246 str. Taigimaterialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvosusiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Darbuotojo materialinės atsakomybės atvejus nusako DK 253 str.Taigi darbuotojas privalo atlyginti padarytą materialinę žalą, atsiradusiądėl: 1) turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); 2) medžiagų pereikvojimo; 3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėldarbuotojo kaltės; 4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; 5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo; 6) netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos; 7) to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti; 8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijųpažeidimo. Darbuotojų materialinės atsakomybės ribas nusako šio DK sekantis 254str. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaipjo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus,nustatytus šio Dk 255 str. O šiame 255 str. yra nurodomi atvejai, kaidarbuotojai privalo atlyginti visą padarytą materialinę žalą. Taigidarbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; 3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinėsatsakomybės sutartis; 4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese; 5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose; 6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; 7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Taip pat yra atvejų kai atsiranda darbdavio materialinėsatsakomybės atvejai ir jie nurodomi šio DK 248 str. Taigi ši darbdaviomaterialinė atsakomybė atsiranda, kai: 1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (DK 249 str.); 2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą (DK 249 str.); 3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai (DK 249 str.); 4) darbuotojui padaroma neturtinė žala. Taigi šio DK sekančiame 249 str. yra išvardinami atvejai, kadadarbdavys privalo atlyginti padarytą žalą. Šis straipsnis yra išdėstytastaip: “Darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą,padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, arjo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvoapdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniudraudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arbapraradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo”. Darbuotojų saugos ir sveikatos prevencijos naudingumą nusako DK259 str. Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos darbuotojų darbingumui,sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencinės priemonės, kuriosnaudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojaibūtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Kiekvienas darbuotojas turi teisę dirbti saugiai ir šitą teisęnusako šio DK 260 str. Taigi kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytostinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytosDarbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Be to darbuotojų saugą ir sveikatąprivalo užtikrinti darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojusdarbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos irsveikatos atestuotą tarnybą, arba šias funkcijas atlieka pats. Pasitaiko atvejų kai darbovietėje sužalojama sveikata. Ir užsužalotą sveikatą būna atlyginama. Taigi apie atlyginimą už sužalotąsveikatą yra rašoma DK 283 str. Ten rašoma, kad “darbuotojui, kuris dėlnelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl toprarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbeir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei kiti įstatymai”. Taip
pat šitame staripsnyje rašoma, kad “jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvoapdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniudraudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusiassu medicinos pagalba ir gydymu, taip pat su nukentėjusiojo socialine,medicinine ir profesine reabilitacija, Civilinio kodekso nustatyta tvarkaatlygina darbdavys”. Kartais darbovėtėje kyla nesutarimų tarp darbdavio ir darbuotojųir šią darbo ginčo sąvoką nusako DK 285 str. Taigi, darbo ginčas yranesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituosenorminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytųteisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis.Taigi sekančiame šio DK 286 str. yra nurodomi darbo ginčus nagrinėjantysorganai. Taigi darbo ginčus, jeigu šis DK arba kiti įstatymai nenustatokitokios sprendimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas.

Lietuvos Respublikos Bedarbių užimtumo įstatymas kartu su kitaisdarbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustato Lietuvos Respublikospiliečių konstitucinės teisės į darbą ir užsiėmimo pasirinkimo valstybinesgarantijas.

Pagal Bedarbių užimtumo įstatymo (BUĮ) 1 str. LR piliečiai turiteisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiamaveikla. Užsienio valstybėse dirbančių LR piliečių užimtumo teises irpareigas nustato tų valstybių įstatymai, jeigu dvišaliu susitarimunenumatyta kita tvarka. Apie BUĮ taikymą kitų šalių piliečiams bei asmenims be pilietybėsyra rašoma 2 str. Taigi kitų šalių piliečiams, taip pat asmenims bepilietybės šis įstatymas taikomas bendra tvarka, išskyrus atvejus, kuriuosreglamentuoja atskiri įstatymai arba tarptautinės sutartys. BUĮ 5 str. bedarbiai yra apibudinami taip. Bedarbiais laikominedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėsemokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravęgyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo irpasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos.Neturinčiais pakankamų pragyvenimo lėšų laikomi asmenys, kurie neturidraudžiamųjų pajamų ir nėra įregistravę įmonės arba ūkininko ūkio. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkąnustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Pagal BUĮ 6 str. numatytais atvejais valstybė garantuojapiliečiams šias užimtumo garantijas: 1) nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; 2) nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant; 3) nemokamą profesinį mokymą nedarbo atveju; 4) galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondoremiamus darbus; 5) bedarbio pašalpą. Pagal BUĮ 7 str. yra nustatomi darbo rinkoje papildomai remiamibedarbiai. Bedarbiai, turintys arba galintys turėti sunkumų susirasti darbądėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ardarbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą.Darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai, taikant jiems BUĮ 8 str.nustatytą užimtumo rėmimą, yra: 1) invalidai – Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatytatvarka; 2) asmenys nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą; 3) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, pradedantys darbinę veiklą pagal specialybę; 4) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo darbo biržoje dienos ilgiau kaip 2 metai; 5) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne ilgiau kaip5 metai; 6) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki 8 metų; 7) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimolaikotarpis buvo ilgesnis negu 6 mėnesiai. Šio straipsnio 7 punkte nurodyti asmenys laikomi darbo rinkojepapildomai remiamais bedarbiais, kai jie kreipiasi į darbo biržą ne vėliaukaip per 6 mėnesių laikotarpį, pasibaigus priežastims, dėl kurių nedirbo. Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimą nusakoBUĮ 8 str. Darbo biržos teikimu savivaldybės kasmet nustato darbdaviams Iir II grupių invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaussteigimo kvotas nuo 2 iki 5 procentų nuo įmonės bendro darbuotojųskaičiaus, jeigu įmonėje yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Invalidaiįdarbinami Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka. Darbdaviai, nevykdantys invalidų įdarbinimo arba papildomų darbovietų skaičiaus steigimo kvotų, už kiekvieną neįdarbintą invalidą moka 15minimalių mėnesinių algų dydžių įmoką į Užimtumo fondą, išskyrus atvejus,kai darbo birža nesikreipė dėl invalidų įdarbinimo. Šios lėšos naudojamosinvalidų darbo vietoms steigti. Darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupiųinvalidus į papildomas kvotomis nustatytas darbo vietas, jų darbolaikotarpiu mokamos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo arba jųpritaikymo išlaidoms padengti: 1) per pirmuosius 12 mėnesių – vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį; 2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį. Šių dydžių užimtumo rėmimo subsidijos taip pat mokamosdarbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių invalidus įmonėse, kuriose yramažiau kaip 50 darbuotojų. Tuo atveju, kai darbo birža per 3 mėnesius nustatyta tvarka

nepasiūlo darbo III grupės invalidams ir kitiems BUĮ 7 str. nurodytiemsbedarbiams, darbo biržos siuntimu juos įdarbinusiems darbdaviams mokamosužimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti: 1) per pirmuosius 6 mėnesius – vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį; 2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį. Tuo atveju, kai asmenys įdarbinami ne visam darbo laikui,nustatytos užimtumo rėmimo subsidijos mažinamos proporcingai už dirbtąlaiką. Pagrindas teikti darbdaviams užimtumo rėmimo subsidijas yra darbobiržos ir darbdavio sudarytos sutarties sąlygų vykdymas. Kai kurie bedarbiai pagal BUĮ 15 str. turi teisę gauti bedarbiopašalpą. Taigi, teisę gauti bedarbio pašalpą turi bedarbiai, kurie ikiužsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 24 mėnesiųvalstybinio socialinio draudimo stažą per paskutinius 3 metus, jeigu darbobirža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatosbūklę, arba profesinio mokymo. Teisę į bedarbio pašalpą taip pat turibedarbiai, kurie iki užsiregistravimo neturėjo šio straipsnio pirmojojedalyje nustatyto valstybinio socialinio draudimo stažo dėl šių priežasčių: 1) buvo dirbę pagal darbo sutartį ir atleisti iš darbo: a) darbuotojo pareiškimu pagal LR DK 127 str. 2 dalį; b) dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių pagal DK 128 straipsnio 1 dalį; c) darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagal DK 129 str.; d) pagal DK 136 str. 1 dalies 4, 6 punktus ir 2 dalį; e) darbdavio bankroto atveju pagal DK 137 str.; 2) yra pripažintų neveiksniais asmenų globėjai, I ir II grupių invalidų (šeimos narių ir artimų giminaičių) slaugytojai; 3) atliko privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą, jei iki pašaukimo į tarnybą jie nedirbo pagal darbo sutartį; 4) yra profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai. Teisę į bedarbio pašalpą jie turi vienerius metus nuo atitinkamo kvalifikacijos pažymėjimo ar diplomo išdavimo dienos; 5) atliko laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai; 6) yra motina arba tėvas, nedirbusi (nedirbęs) dėl to, kad auginovaiką iki 8 metų. Bedarbiai, kurie neturi šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytoreikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, šiąteisę įgyja po to, kai su darbo biržos siuntimu per paskutiniuosius 12mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumofondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą ir šių darbų bei mokymosibendra trukmė buvo ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų arba tiek laiko,kiek trūksta iki reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo, jei taisudaro ne daugiau kaip 180 kalendorinių dienų. Bedarbio pašalpą nustatyta tvarka pagal BRĮ 16 str. skiria ir mokadarbo birža. Pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomaslaikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamusdarbus, terminuotus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas.Bedarbiams, iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5 metams,pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Bedarbiams, iki senatvėspensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 2 metams, turintiems ne mažesnį kaip15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, jiems sutikus,bedarbio pašalpos mokėjimas pratęsiamas, jos negaunantiems – mokamavalstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa iki senatvės pensijosamžiaus. Įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas. Pagal BUĮ 16(1) str. yra nustatomas bedarbio pašalpos dydis.Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio valstybinio socialiniodraudimo stažo bei darbo netekimo priežasties. Bedarbio pašalpa visaisatvejais negali būti mažesnė už Vyriausybės patvirtintas valstybės remiamaspajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams,gaunantiems iš valstybės ar socialinio draudimo biudžetų pensiją, mažesnęuž priklausančią bedarbio (mokymo) pašalpą, mokamas priklausančios bedarbiopašalpos ir gaunamos pensijos skirtumas. BUĮ 17 str. nusako kodėl gali būti neskiriama Bbdarbio pašalpa.Bedarbio pašalpa neskiriama, jeigu bedarbis iki pašalpos paskyrimo vienąkartą atsisakė siūlomo darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą beisveikatos būklę, taip pat jei nuvykimo į siūlomą darbovietę ir grįžimoatgal laikas miesto arba priemiestiniu transportu neviršija 3 valandų, omoterims, turinčioms vaikų iki 8 metų, ir vyrams, vieniems auginantiemsvaikus iki tokio pat amžiaus, – 2 valandų ir jei vieną kartą atsisakėmokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius. Bedarbiopašalpa taip pat neskiriama, jeigu bedarbis dėl nepateisinamos priežastiesnustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arbamokytis pagal profesinio mokymo programas ir atsisakė darbo biržos siūlomo
sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas jo tinkamumas darbui. Pagal BUĮ 18 str. bedarbio pašalpa gali būti sumažinama, josmokėjimas gali būti sustabdomas arba nutraukiamas. Bedarbio pašalpasumažinama 50 procentų, jeigu bedarbis vieną kartą atsisakė siūlomo darbopagal BUĮ 17 str. nurodytas sąlygas ir vieną kartą atsisakė profesiniomokymo. Bedarbiui sustabdomas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jismokosi ir gauna iš Užimtumo fondo bedarbio mokymo pašalpą, įsidarbinaUžimtumo fondo remiamuose darbuose, pradeda dirbti viešuosius darbus arbaįsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį. Bedarbiui nutraukiamas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis dukartus per bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį atsisakė siūlomo darbopagal BUĮ 17 str. nurodytomis sąlygomis ir du kartus atsisakė profesiniomokymo arba dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į darbobiržą priimti pasiūlymo dirbti arba mokytis pagal profesinio mokymoprogramas. Pagal BUĮ 19 str. bedarbiams ir darbuotojams, įspėtiems apieatleidimą iš darbo, yra organizuojamas profesinis mokymas. Bedarbiai,kuriems darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančiojų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat bedarbiai,neturintys profesinio pasirengimo, gali būti siunčiami mokytis profesijos,atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos,kad būtų lengviau įsidarbinti. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama 1,3gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negaliviršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, kurie prieš siuntimąmokytis nebuvo įgiję teisės į bedarbio pašalpą, mokymosi metu mokamavalstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa. Profesinismokymas, taip pat gali būti organizuojamas darbuotojams, įspėtiems apiedarbo sutarties nutraukimą. BUĮ 20 str. yra apibudinama kas tai viešieji darbai, kas juos galidirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant viešuosiuosedarbuose. Bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarkaužsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikiniviešieji darbai. Viešuosius darbus kartu su savivaldybėmis bei kitomisįmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis organizuoja valstybinės darbobiržos. Asmenims, dirbantiems viešuosius darbus, už darbo laiką mokamasdarbo užmokestis, apskaičiuotas taikant ne mažesnį už valstybės nustatytąminimalų valandinį atlygį. Asmenys, dirbantys viešuosius darbus, negaunabedarbio pašalpos, jeigu darbo užmokestis yra didesnis už šią pašalpą.Jeigu darbo užmokestis yra mažesnis už gaunamą pašalpą, valstybinė darbobirža moka darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos skirtumą. BUĮ 20(1) str. apibudina kas tai viešieji darbai, kas juos galidirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant Užimtumo fondoremiamuose darbuose. Užimtumo fondo remiami darbai organizuojamibedarbiams, nurodytiems BUĮ 15 str. trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, taippat 19 str. nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbobirža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbusvalstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6 mėnesiams, sudarydamasutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą,įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių beipadėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Šių darbų trukmė gali būtipratęsta iki 8 mėnesių, jeigu paaiškėja, kad norint pradėti dirbtinuolatinį darbą būtinas papildomas profesinis mokymas. Darbdaviams, kai jiesu darbo biržos siuntimu į Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbinabedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinėsalgos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžioišlaidos. Neteisėto pasinaudojimo Užimtumo fondo lėšomis pasekmes nusako BUĮ26 str. Asmenys, nuslėpę arba pateikę neteisingas žinias ir dėl to gavębedarbio pašalpą arba pasinaudoję kitomis iš Užimtumo fondo finansuojamomispriemonėmis, privalo per mėnesį nuo pareikalavimo dienos su tuo susijusiasišlaidas grąžinti į Užimtumo fondą. Kilus ginčui, minėtos išlaidos įUžimtumo fondą išieškomos teismine tvarka.

Naudota literatūra: Lietuvos Respublikos konstitucija; Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas; Lietuvos Respublikos darbo kodeksas; Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas; Žurnalas „Darbo biržos naujienos“ Leidinys „Paslaugos darbdaviams“

Interneto svetainės: www.seimas.lt www.ldb.lt www.ldb.lt/klaipeda/